Jakucionyte.lt

Home Blog

Išmyluoti ąžuoliukai ieško savo „namų”

0

🌳Keturis metus brandinta naujiena!🌳 Keturi tūkstančiai ąžuoliukų ieško kur įleisti šaknis
🌳Taip ir norisi pasakyti: „Ieško savo namų“, nes viskas, kas susieta su šiais ąžuolais skamba kaip pasaka. Ir nutiko kaip pasaka, kurią dabar noriu jums pasekti.
🌳Prieš penkis metus, savanoriaudama viename projekte, kurio metu sodinome ąžuolus visoje Lietuvoje supratau, kad norinčių sodinti ąžuolus yra daug daugiau nei pačių ąžuolų sodinukų, užaugintų kokybiškai, su gerai susiformavusiu šaknynu, kas garantuoja beveik 100% prigijimą. Ąžuolų sodinukų yra, bet jie arba atvežtiniai, o mums norėjosi savų, paprastojo lietuviško ąžuolo sodinukų, arba auginti dirvoje, todėl persodinti labai blogai prigyja.
🌳Turime poreikį, t.y. problemą? Tai kas gi, jeigu ne aš, ją spręs? Tuomet ir prasidėjo mano kelionė su ąžuolų sodinukais. Trakų rajone esančioje Stovyklavietėje “Gervių lizdas” 2018 spalio 20 d. buvo suneštas „derlius” – pasėjome 10 tūkstančių gilių. Jos buvo pasėtos į tūkstantį vazonų, sudygo po 2 – 5 vnt. 2020metų balandžio mėnesį per kelias savaites, karantino sąlygomis, nedidelė komanda persodino ąžuolėlius po vieną ir gavosi nei daug, nei mažai – keturis kartus daugiau, t.y. virš keturių tūkstančių ąžuoliukų.
🌳Keturis metus organizavau talkas ir išskirtinai savanorių pagalba jie buvo prižiūrimi: ravėjome, laistėme, mulčiavome, aprengdavome šiaudų patalais žiemai. Kartais į talkas susirinkdavo būriai žmonių, kartais aš viena pati valandų valandas stovėdavau laukuose ir laistydavau keturis tūkstančius vazonų, kartais kelios moterys savanorės tupėdavo prie jų iki sutemų ir grįždavo sukąstos uodų, bet mes visada visi buvom laimingi ir dėkingi dėl jausmo, kurį patirdavom prie ąžuolų. Tarsi prisilietimo prie kažko švento, didingo, svarbaus. Dirbant prie ąžuolų užsimiršdavai ir didelės problemos tapdavo bereikšmėmis. Pas mus net atsirado patarimai: „Blogai jautiesi? Pavargęs? Nelaimingas? Eik ąžuolyno ravėt.“ Patarimai suveikdavo net ir vaikams per vasaros stovyklas, kurie ne kartą tupėjo ąžuolų vazonų rėduose. Visi, grįžtantys iš ąžuolų, būdavo laimingi. Todėl šiandien aš tvirtai, garsiai galiu sakyti – mes užauginome keturis tūkstančius Laimės ąžuolų, tų, kuriuos auginant laimė didėja. Tai stebuklingi medžiai, man asmeniškai atnešę tiek daug dėkingumo ir meilės, kad ne kartą, žiūrėdama į talkininkus, aš tiesiog verkiau iš laimės. Verkiau, kad žmonėms rūpi, kad jie prisideda, kad dalinasi savo laiku ir meile.
🌳Visus šiuos keturis tūkstančius sodinukų mes auginome Lietuvai ir šiemet jau laikas jiems keliauti iš Gervių lizdo į savo nuolatinius namus. Mes dovanojame jų sodinukus visiems, kurie kada nors dalyvavo talkoje, dovanojame į edukacijas atvykstantiems mokiniams ir parduodame visiems, kam reikia ypatingo ąžuolo sodinuko.
🌳Keturmečių ąžuoliukų aukštis virš 150 cm., kaina „Gervių lizde“ (Trakų rajone) 10 eurų (galima atsiskaityti pavedimu, išrašome sąskaitas) ir 15 eurų atsiėmimo vietose.

Šiuo metu turime dvi tokias vietas:

Kaunas, prie K.I.N.A.S. „Panemunė“. 8 618 28752, Giedrius

Šventragis, Darnos sodyba. 8 669 27117, Justas. Patogu pasiekt iš Alytaus, Marijampolės ir Prienų.

Ąžuoliukus galima įsigyti internetu https://www.gerviulizdas.lt/produktas/lietuviskas-azuolas/. Atsiimti ąžuolus galima nuo gegužės 2 d.

https://www.gerviulizdas.lt/produktas/lietuviskas-azuolas/. Atsiimti ąžuolus galima nuo gegužės 1 d.
🌳Visi pinigai, gauti už ąžuolų sodinukus, bus skirti „Gervių lizdo“ plėtrai ir naujiems projektams – veiklą vykdo ne pelno siekianti VšĮ Draugiški šeimai.
🌳Kontaktai pasiteiravimui: Gervių lizde – 8 618 12181, Birutė.
🌳P.S. Jeigu jauti, kad galėtum prisidėti prie ąžuolų platinimo po visa Lietuvą: savo mieste įrengti jų atsiėmimo punktą, transportu, reklama, o gal turi žemės plotą ąžuolams sodinti – susisiek su mumis el. paštu: ekodaiktai@gmail.com arba tel.: 8 618 12181.
🌳Iš anksto Ačiū už pasidalijimus ir skleidžiamą žinią.

II dalis.

Berašydama  vakar supratau, kad pas mane visko po keturis: keturis metus auginom keturis tūkstančius ąžuoliukų; Gervių lizdo adresas: Gerviniai 4; auginu keturis sūnus; šią vasarą organizuoju keturias stovyklų pamainas…

Taigi pradėsiu nuo dalykų, kuriuos aš supratau, išmokau per tuos keturis metus ąžuolų auginimo, ir kuriuos būtų galima pavadinti „Ar žinai, kad…?“

Ąžuolas yra vienas iš lepiausių medžių, nes įprastas Lietuvos klimatas jam yra kiek per šaltas, todėl gali gerą dešimtmetį vargti, kol gerai įsitvirtina ir sustiprėja.

Ąžuolo giles labai mėgsta kėkštai ir pelės, todėl pasėjus turėjom tarp vazonų kaišioti pelių nuodus. Prikišom daug, bet nuostolių neišvengėm – po pirmos žiemos kokiuose dvidešimtyje vazonų gilės buvo sugraužtos.

Jaunus ąžuoliukus labai mėgsta graužti kiškiai, stirnos, briedžiai, todėl teko įrengti tvoras aplink ąžuolus. Nuo kiškių išsaugojom, tačiau stirnom ir apylinkėse klaidžiojančiam briedžiui, mūsų metrinės tvoros buvo juokingos – kiekvieną pavasarį rasdavom apgraužtus ąžuoliukus. Pernai tvoras paaukštinom ir jaunas ąžuoliukų šakeles išsaugojom. Paprastai gamtoje išdygusius mažus ąžuoliukus visus nugraužia.

Pirmaisiais savo gyvenimo metais ąžuoliukas visą jėgą augimui ima iš gilės ir tik antraisiais jau įsitvirtina į žemę ir iš jos maitinasi – jeigu pirmus metus gražiai augo, dar ne faktas, kad augs antrais metais.

Persodinus ąžuolą į nuolatinę vietą pirmus pora metų būtina jį laistyti.

Ąžuolo šaknis auga į gylį beveik tiek pat, kiek ąžuolas auga į viršų, todėl, jeigu norite išsikasti metrinį ąžuoliuką, teks knisti ir gilią šaknį. Metriniai ąžuoliukai, iškasti iš žemės ir perkelti į kitą vietą labai sunkiai prigyja, todėl mes juos ir auginome vazonuose.

Auginant daug vienos rūšies sodinukų neišvengiamai juos pagaus miltligė. Purškėm ar nepurškėm chemikalais, jokios skirtumo nepastebėjau – antroje vasaros pusėje visi ąžuoliukų labai baltavo. Žinau, kad miltligė baigiasi persodinus juos pavieniui.

Daugybę dalykų apie ąžuoliukų auginimą vazonuose sužinojau iš miškininko Juozo Girino, kuris tai pradėjo daryti ir daug metų darė Kėdainių medelyne. Iš jo sužinojau, kad prieš sėjant giles, reikia joms padaryti vandens testą: sukirmiję gilės iškyla į viršų, geros nusileidžia į dugną, kad sėti giles reikia rudenį, o ne pavasarį. Iš J. Girino sužinojau ir apie graužikus, kėkštus, kiškius, daugybę naudingų patarimų gavau ir viską dariau taip, kaip jis mokė: sėjom į vazonus po 10 gilių, po metų pikiavom po vieną, žiemai darėm durpių ir šiaudų patalus, kad nesušaltų, vasaromis laistėm. Tikrai nebūčiau taip sėkmingai keturis metus auginusi ąžuolus vazonuose, jeigu ne Juozas Girinas. Todėl esu jam labai labai dėkinga už konsultacijas ir palaikymą.

III dalis

🌳Antra diena skamba galvoje: „Iš pradžių buvo žodis“ ir taip, pasakojant visą keturių metų istoriją apie keturis tūkstančius ąžuoliukų, turiu pasakyti, kad pirmiausia, dar geram pusmečiui iki pasėjant, 2018 pavasarį,  dešimt tūkstančių gilių, aš užrašiau pasakojimą apie berniuką Laimį, kuris kalbėjo su Laimės ąžuolu, o ąžuolas jį mokė kaip laimę žmonėms dalinti. Rašiau pasaką apie konkretų žmogų, konkretų, Gerviniuose augantį,  šimtametį ąžuolą. Šiuo metu ta pasaka yra išleista knygos forma, skirta vaikams ir nuostabiai iliustruota Jūratės Leikaitės, taip ir vadinasi „Laimės ąžuolas“, ją galima įsigyti www.jakucionyte.lt/knygos Kartais žmonės, skaitydami pasaką sako: „O tai kur čia istorijos įspūdingumas? Aprašėt viską, kas yra Gervių lizde.“ Tai štai tame ir įspūdingumas, kad tada, kai rašiau pasaką, apie Gervių lizdą dar net sapnuote nesapnavau, bet kai ją užrašiau viskas pradėjo pildytis žaibo greičiu: 2018 vasarą sugalvojom rengti stovyklavietę, su vaikais stovykloje išrinkom jai utopinį pavadinimą (nėra tokio dalyko kaip gervių lizdas, jos nesuka lizdų, deda kiaušinius ant kokios nendrių kruvelės pritūpę), o atėjus rugsėjui man tiesiog šovė galvon, kad reikia sėdi giles ir auginti vazonuose ąžuoliukus. Taip ir atsitiko viskas kaip toj pasakoj.

🌳 Pamenu, važiuoju kažkur Anglijos glūdumoje pro Stounhendžą, vežuosi draugutę Giedrę iš Ispanijos ir pasakoju jai apie ąžuolus, savo idėją. Giedrė turi nekilnojamo turto agentūrą netoli Alikantės, “Naranja Spain” todėl išsikalbam apie reklamą, kad jai būtų neblogai savo verslą pareklamuoti. Mirsiu neužmiršiu mudviejų dialogo: “Aš galiu tave pareklamuoti, o tu man nupirksi 500 vazonų?“ „Aš tau ir visą tūkstantį nupirksiu!” Taip Giedrė tapo vazonų rėmėja. Tą rudenį – tūkstantį, po pusantrų metų – dar tris tūkstančius nupirko. Pamenu, kaip aš tą antra partiją užsakinėjau 2020 balandį. Viskas uždaryta, pasaulis sustojęs, karantinas, bet ąžuolams nepapasakosi, juos privaloma išpikiuoti. Mane ėmė lengva panika, nes Lietuvoje gauti 3000 vnt dešimties litrų vazonų buvo misija neįmanoma, pati sėdžiu uždaryta Anglijoje, lėktuvai neskraido ir viską reikia padaryti kažkokiu neįprastu būdu, bet padaryti reikia. Paguodžiu save, kad reikia išplėsti akiratį ir jeigu Lietuvoje niekas nenori man 3000 vazonų parduoti, reikia pirkti užsienyje. Vazonai buvo surasti, nupirkti ir atvežti į Lietuvą per kokią savaitę.

🌳Po tokių nuotykių sėdi išsižiojęs ir nesupranti kas vyksta, tik jauti vedimą. Kažkokį antgamtinį, dievišką, tarsi aukštesnė jėga veda už rankos ir viskas nutinka. Daug kartų išgyvenau tą Aukščiausiojo prisilietimą organizuodama ąžuoliukų priežiūros darbus, žinau, tikėjimas yra labai asmeniškas dalykas, bet vis tiek sakau ir tikiu: „Šie ąžuoliukai yra Dievo palaiminti.“ Arba taip veikia ąžuolo dvasia.

 🌳Daug kartų aš jaučiausi taip beviltiškai, kad norėdavosi verkti, šaukti, tam pačiam Aukščiausiąjam pasiskųsti. Stovi prie keturių tūkstančių vazonų, kuriuose auga metro žolės ir dvidešimt centimetrų ąžuoliukai, ir jauti savo bejėgiškumą, mažumą, suvokimą, kad tu vienas nieko negali. Dešimtis kartų teko nusiimti savo karūną, nusilenkti ir prašyti pagalbos, kviesti žmones, organizuoti talkas. Tose vazonų vagose darbavosi šimtai rankų. Pradedant vaikais stovyklose, baigiant savanoriais iš Belgijos ar Danske banko darbuotojais.

🌳 O kiek kartų aš ėdžiau save ir plakiau kam sau tokį vargą ant galvos užsikrovus! Gyvenu Anglijoje, turiu keturis vaikus, milijoną veiklų, o va, neturėjo boba vargo, ąžuolų jai prireikė!

🌳Jūs net neįsivaizduojat kiek kartų per paskutines tris vasaras aš meldžiau lietaus! Jeigu gerai palyja -laistyti reikia mažiau. Pirmais metais tas tūkstantis vazonų buvo visai „įkandama“ – pastovi valandą gerą ir palaistyta, bet kai jų atsirado keturis kartus daugiau, va tada teko stovėti su vandens žarna ir po keturias valandas, ir ilgiau. Labai karštai melsdavau lietaus, stipraus, nors pora kartų per savaitę, todėl dabar atsiprašau, jeigu kartais netyčia Dievas mano maldas girdėjo ir davė labai lietingas paskutines vasaras – kai tik ąžuoliukai iškeliaus iš Gervių lizdo, nustosiu lietaus prašyti. Gal tada ir karštos vasaros Lietuvon pareis?


🌳Pasidairykit po 4 metų nuotraukų galeriją.

#jakucionyte #Gerviųlizdas #Ąžuolųsodinukai

Facebook Comments Box

Šiandien švenčiu emigracijos dešimtmetį

0

Na, gal ne visai švenčiu, labiau prisimenu ir atžymiu. Dešimtmetis. Tada, 2012 01 21 laukdama lėktuvo, bandydama suganyti visus keturis savo vaikus ir mūsų daiktus, net sapnuote nesapnavau kur atsidursiu po dešimt metų. Kad taip ilgai gyvensim Anglijoje tikrai neplanavau, o šiandien atrodo, kad kol visi vaikai nebaigs mokyklos, tol aš iš čia neišjudėsiu, reiškia, dar beveik dešimtmetis laukia UK.

Man daug kas skaičiuojasi dešimtmečiais. Dešimt metų santuokos, po to dešimt metų viena. Labai norėčiau čia padėti riebų tašką ir kitą dešimtmetį gyventi kitaip. Poroje.

Tai ką ryškiausiai prisimenu per savo emigracijos dešimtmetį? Dešimtmečiu paaugo vaikai. Vyresnėlis užaugo jau net tiek, kad drauge nebegyvena – išvyko studentauti. Iš keturių mažų vaikų, kuries dar verkiant reikia mamos, teliko vienas – du jau gerokai ūgtelėję, beveik suaugę.

Parašiau ir išleidau tris knygas, tarsi savo dukras pagimdžiau ir paleidau gyventi. Dėl pirmų dviejų nustojau bendrauti su puse savo šeimos arba jie manes išsižadėjo. Daugybę metų prasikankinusi ir bandydama suvienyti, sutarti, įtikti pagaliau išsilaisvinau. Iki galo suvokiau, kad nebūtina stengtis sukurti santykius su žmonėmis, kurie tave smerkia, nepalaiko, nuolat vertina ir teisia, net jeigu tai tavo šeimos nariai.

Sukūriau “Gervių lizdą” – stovyklavietę vaikų ir paauglių renginiams ir galutinai suvokiau, kad mano auditorija – vaikai, o ne suaugę. Man su jais paprasčiau, aiškiau, lengviau. “Gervių lizde” pasėjom ir užauginom 4000 ąžuolų sodinukų. Prisilietimas prie ąžuolų man asmeniškai labai svarbus ir labai daug stiprybęs duodantis veiksmas.

Per dešimtmetį išsisijojo draugai. Biro biro tarsi pro rėtį ir iš kelių dešimčių jų liko vos keli. Galiu juos ant rankos pirštų suskaičiuoti. Matyt, negalėjimas taip bendrauti kaip iki šiol, atvėrė kitą – socialinius tinklus. Ten sekėjų, fanų, gerbėjų padidėjo tūkstančiais. Nevertinu, nes kažin ar tai sulyginama, bet jaučiuosi gavusi šiokią tokią kompencaciją už išbyrėjusius draugus. Su tai tūkstančiais fanų labai paryškėjo takoskyra tarp tų, kurie mane myli ir kurie nekenčia. Anksčiau to taip stipriai nepastebėdavau, dabar matau kasdien. Baigiu priprast prie to, kad kažkam esu žiauriai užknisanti, nepatogi, nervinu, kad kažkas smarkiai norėtų, kad manes nebūtų arba aš užsičiaupčiau.

Per praeitą dešimtmetį sutikau tuntą nuostabių žmonių. Kitokių, įdomių, keistų, juokingų, žavingų. Žmonių, kurie tikėjo mano veiklomis, padėjo jas kurti ir plėtoti. Skanavau naujas pažintis kaip vyšnių uogienę, mylėdama juos visa širdimi. Tiek visokių istorijų nutiko! Labai tikiuosi, kad jos suguls į ketvirtą knygą, kurią jau pradėjau rašyti. Noriu viską užmetraščiuoti.

Per tuos metus išsaugojau savo mylimas veiklas, pradėtas dar prieš emigraciją: suvenyrus, garso terapiją, „Kamštelių vajų“ ir nors daugybę kartų norėjau viską mesti ir eiti dirbti kokį nors įprastą, normalų darbą, atlaikiau ir likau su savo širdžiai mielomis veiklomis, bet su mažai pinigų. Nei lašo nesigailiu. Atvirkščiai. Jau seniai supratau, kad laimė ne piniguose ir labai savimi didžiuojuosi, kad man pavyksta taip gyventi.

Subjektyvu, bet man atrodo, kad mano širdis išsiplėtė dešimt kartų. Myliu ir galiu priimti, neteisti kitokius, visokius, net tuos, kurie manęs nekenčia.

Svarbiausia man tam praeitame dešimtmetyje yra tai, kad nepalūžau. Ėjau, nešiau siaubingo svorio naštą, griuvinėjau, verkiau, bet vis tiek atsikeldavau ir ėjau pirmyn. Šiandien esu sveika, man nieko neskauda, psichika stabili, santykiai su vaikais ir artimiausiais žmonėmis harmoningi, aš rami ir atsipalaidavus. Atlaikiau.

Facebook Comments Box

2022 praėjo

0

Esu atpratusi rašyti ilgus tekstus, refleksijas, bet pačiai taip įdomu skaityti ką esu parašiusi prieš penkis ar dešimt metų, todėl prikalu save prie kompiuterio klaviatūros ir neatsistosiu tol, kol nesurašysiu visko apie praėjusius metus.

Jausmiškai man tai buvo vieni geriausių mano gyvenimo metų. Gal net geriausi. Pabandysiu išlukštenti tą „Jausmiškai“ į įvykius ir patyrimus.

Sėkmės:

TikTok. Metus žvilgsnį atgal, praeituose metuose ryškiausiai matosi TikTok‘as. Netyčia tapau jo žvaigždė Expertė Jakučionytė. Viskas prasidėjo nuo paprastų video siužetų filmavimų, į kuriuos mane įtraukė kolega, aktorius Saulius Baltrūnas.

Per Tiktok‘ą sulaukiau naujos bangos žinomumo, naujų klientų į stovyklas, dar vieno patvirtinimo sau, kad mane labai myli vaikai ir paaugliai. Šituo įsitikinu kasmet iš naujo per stovyklas ir vis prarandu tikėjimą, kad tai tikrai apie mane (na, nes gal čia eilinis atsitiktinumas), bet TikTok‘as dar kartą įrodė, kad mano bajerius vaikai supranta ir priima daug geriau nei suaugę.

Per TikTok‘ą man atėjo ir savotiškas atjaunėjimas. Lyg būčiau dešimt metų nusimetus iš savo smegenų. Paskutiniai metais vis lenkiau mintimis save link penkiasdešimt, puikiai suprasdama, kad metai yra tik mano galvoje, bet nieko negalėjau su tuo padaryti – protas įkyriai sakė: „Sensti, brangioji, vysti.“ Tai va, praeitų metų žinutė mano protui ir įsitikinimams, gyvenimo patirčiai ir visokiems suvokimams apie amžių – kiek nuspręsiu, kad mane metų, taip ir jausiuosi. Apsisprendžiau būti keturiasdešimties ir užsišąldyti. Matyt, suveikė, nes tiek daug komplimentų, kad gerai atrodau, nesu gyvenime gavusi. O paskutiniais mėnesiais nuolat girdimas „Kokia tu graži“ man iki dabar yra toks keistas, kad net juokas ima. Gyvenime nebuvau jokia gražuolė ir va, kai pase negailestingai parašyta 48, man nuolat sako, kad aš esu graži. Tai matyt tas grožis vis tik yra vidinis, ne išorinis.

Per penkis mėnesius TikTok‘ui prikepiau virš 300 video. Šiuo metu turiu ten 33.5K sekėjų. Vasarą buvome gavę du užsakymus reklamai, dėl ko aš ypatingai didžiuojuosi. Su kolega Saulium užsidirbom 2000 eurų, va!

Edukacijos. Antras mano praeitų metų pasididžiavimas yra Gervių lizdo plėtra, nauja veikla – edukacijos ir nauji žmonės, kurie ten atsirado. Puikūs, smagūs, mano širdies žmonės. Ir būtent per Gervių lizdą, bendravimą su žmonėmis ten, patiriu tokį didelį dėkingumą, kad žodžiais aprašyti neįmanoma. Labai džiaugiuosi, kad pasistūmėjo statybos: beveik pabaigta Trolių troba, stovi Plastajaus pastatas ir jame vyksta edukacijos, o Molio namas, pirmasis su vaikais pradėtas statyti statinys, pagaliau turi ir grindis, ir krosnelę. Atrodo, kad mes Gervių lizde išgyvename savo aukso amžių, nes varome labai labai aukštos kokybės veiklą, gauname daugybę komplimentų ir milžinišką palaikymą iš savo klientų: stovyklų dalyvių, pedagogų, kamštelių rinkėjų, savanorių. Turime dvi edukacijas: „Plastiko kelias“ ir „Nuo gilės iki ąžuolo“. Pradėjom bandymines ekskursijas pavasarį, o rudenį jau dirbom pilnu tempu – nuo rugsėjo vidurio iki spalio galo beveik kasdien į mūsų kiemą suko autobusai, pilni vaikų. Abi mūsų programos puikios, gavome daugybę komplimentų ir už programą, ir patį Gervių lizdą. Tikrai džiaugiuosi, kad turime ką parodyti ir ką papasakoti, turime pakankamai erdvių, stoginių ir nebaisus mums joks lietus, turime daug vietos vaikams išsibėgioti. Dar viena gera žinia – surinkta šauni edukatorių komanda. Nauji veidai Gervių lizde, ėmė ir tiko, prilipo:  Ieva, Simona, Augustė ir dar Simonos katinas Sirijus.

Vestuvės. Birželio pradžioje Gervių lizde vyko vestuvės, vegetariškos, be alko. Apženijom mano sūnėną Taurintą, kuris, beje, yra ir daugiametis vasaros stovyklų vadovas ir vedantysis.

Studentas. Didelis pasikeitimas nutiko dėl to, kad vyresnėlis išvyko studentauti į kitą miestą, Bristolį,, studijuoti architektūrą ir dabar man tenka apsiprasti su mintimi: „Auginu tris vaikus, o ne keturis.“ Grįžo vaikis kalėdinėms atostogoms trumpais, dažytais plaukais, juodais nagais. Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti koks jis panašus į mane su savo nauja šukuosena, nes kažkada ir aš taip nešiojau, jaunystėje buvau trumpai skusta blondinė.

Metų pradžioje pradėjau neršti internetinių pažinčių programėlėse, vaikščioti į pasimatymus ir visaip kaip mėgautis vyru dėmesiu. Labai džiaugiuosi, kad tai nėra taip reikšminga ir skausminga kaip būdavo anksčiau, tiesiog bendrauju ir gaudau kaifą, nepatinka – be jokio sąžinės graužimo ir praradimo jausmo braukiu iš sąrašo. Sekantis.

Praleidau tikrai daug laiko Lietuvoje. Nuo gegužės iki lapkričio. Kelis kartus buvau grįžus į UK, bet buvo ir pusantro mėnesio laikotarpių, kai vaikai nematė mamos. Jie gal ir neblogai su tuo tvarkėsi, bet aš sunkiai. Supratau, kad kol kas ilgiau nei mėnesį be vaikų negaliu, o tai reiškia, kad kol kas negaliu pusę metų gyventi Lietuvoje ir pusę Anglijoje. Teks dar palaukti keletą metelių, kol galėsiu gyventi tokiu ritmu.

Kelionės ir gimtadienis. Labai save giriu, kad balandžio mėnesį kažkaip sugebėjau išlaviruoti trumpą kelionę į Glastonbury. Tiesiai iš jo skridau į Rygą ir tas vienas vakaras Latvijos pajūryje man pasiliko atminty skaniai skaniai. Iš ten su dviem savo draugutėm Ilona ir Inesa važiavom į Lietuvą atidaryti Gervių lizdo ir švęsti mano gimtadienio. Šiemet norėjau dviejų dalykų: paelijos vakarėlio su artimiausias draugais (bože, Kristupas man padovanojo raštuotas vilnones kojines J, o Rima su Ugnium sodinukų: du pomidorus ir vieną agurką) ir pasisodinti raganų šluotų alėją šalia Gaia kalnelio. Buvo žiauriai nepatogu užsisakyti augalus kai kišenėse švilpauja vėjai, bet aš vis tiek tai padariau. Per gimtadienį sodinau savo raganų šluotas. Jas atvežęs iš Molėtų Arūnas yra tokio gerumo žmogus, kad turiu būtinai paminėti. „Kai turėsit, tai ir sumokėsit, galiu ir iki kitų metų palaukti.“ – pasakė žmogus, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime. Kiek kartų jau mano gyvenime taip buvo! Kažkodėl priekyje eina didelis noras, veiksmas, o tik iš paskos ateina pinigai. Ir šioje vietoje daugelis pasakytų (ir pasako): kai turėsi pinigų, tai ir nupirksi, pastatysi, nuvažiuosi. Tik va, jeigu taip elgčiausi, tai nieko nebūčiau pastačius, niekur nebūčiau nuvažiavus. Nebūtų Gervių lizdo, mano trijų knygų, emigracijos, Kamštelių vajaus, kelionių. Taip dar nebuvo, kad pirkčiau iš pertekliaus. Va, ir žinok, žmogau, kaip čia teisingai.

Aplankiau daug fainų vietų Lietuvoje: Merkinė, Punia, Anykščiai, Kaunas, Jurbarkas, Salakas, daug kartų skaniai valgiau smagiose vietose. Kiek tik jėgos ir piniginė leido, pirkau puikų maistą Rūdiškių picerijoje: norėjau ir juos palaikyti ir savo komandą lepinti visokiais skanėstais.

Suvenyrai. Jau kai nusvyra rankos, norisi viską nafik mesti, nes darei metus, du tris dešimt ir jokios naudos iš to, jokio apčiuopiamo pinigo neuždirbai, va tada ir pareina atlygis. Pardaviau labai daug savos gamybos suvenyrų. Gavau užsakymą virviniams krepšiams. Rudenį nunėriau 40 vnt, dar pardaviau pora šimtų fėjų lazdelių. Na, tai kaip mesti tą savo nabagėlį, prekinį ženklą EcoEthno? Perku medžiagas, planuoju, renku idėjas – ateinančiais metais darysiu kelis kartus daugiau visokiausių suvenyrų Gervų lizdui: pakabukai, apyrankės, grandinėlės, instrumentai.

Žiniasklaida. Dalyvavau keturiose TV laidose: LRT „Gyvenk kaip galima švariau“, du kartus „Bučiuoju, Rūta“ ir „Nuo Iki“, dalinau interviu į kairę ir į dešinę: apie tvarų vartojimą, Tiktoką, paauglius, kalėdinius melus vaikams apie Kalėdų senelį, žodžiu, tvirtai reiškiau savo nuomonę, kuri toli gražu ne visiems patinka, bet dėl to visai nepergyvenu. Greičiau atvirkščiai – linksminuosi iš žmonių reakcijos į vieną ar kitą mano pasakytą žodį.

Komplimentai ir padėkos. Metų galas mane ypatingai lepino padėkos ir komplimentų žinutėmis, laiškais, komentarais. Rimtai dar niekada nesu sulaukusi tiek daug gražių žodžių! Ačiū, kad rašote žmonėms, kuriais žavitės dar jiems gyviems esant.

Sunkumai/nesėkmės:

Finansai. Vos nepralėkiau Gervių lizde finansiškai ir dar liepos viduryje rodėsi, kad reikės stovyklas uždaryti, kad laikas pripažinti, jog iš jų neįmanoma išlaikyti Gervių lizdo ir tai jau įsitikinome ne per vieną, o visas keturias vasaras. Stovyklų pardavimai buvo tragiški. Tris pamainas pardavėme tik po pusę  vietų, dvi paskutines – pilnai ir šiaip ne taip priplaukėm krantą. Ko tik aš nedariau! Nuo pavasario lindau į visokius renginius, prašiausi į podcastus, verčiausi per galvą, organizavome atvirų durų dienas, neapsikentusi nusisamdžiau marketingo komandą, kurie pavarė puikiausią turinį. Sumokėjau už tai visą Gervių lizdo stovyklų pelną, beveik 8000 eurų. Dirbti su profesionalais buvo nuostabu, tačiau investicija niekaip neatsipirko. Nei knygų, nei ąžuolų, nei stovyklų pardavimai dėl reklamos feisbuke nepajudėjo iš vietos. Išplaukėm iš finansinio dugno dėl TikTok‘o – būten iš ten į Gervių lizdo kiemą priplūdo naujų klientų.

Karas. Šita žinia palietė labai labai asmeniškai ir keletą mėnesių mane buvo iškirtusi iš koto. Labai pergyvenau dėl savo draugų Ukrainoje. Tačiau būtent bendraudama su jais ir nusiraminau, susigrąžinau savo vidinę ramybės būseną. Metų gale rinkau paramą savo draugės Ilonos gyvenvietės bendruomenei. Surinkom virš 2000 eurų. Už tai esu labai labai dėkinga visiems savo draugams, bičiuliams, fanams.

Savanoriai. Dar vienas sudėtingas momentas buvo savanorių iš Belgijos koordinavimas. Turėjome vieną grupę rugsėjo mėnesį ir buvom visi jau taip pavargę, kad apie žmones, kurie susimoka už nakvynę ir maistą, važiuoja iš kitos šalies tam, kad padirbtų Gervių lizde, mes tik dūsavom ir sakėm: „B*t, belgai“. Išgyvenau labai keista situaciją: darbų pas mus pilna, papildomų rankų laaabai reikia, štai jos ant kiemo, o nei aš, nei mano kolegos nebeturi jėgų tiems darbams vadovauti. Nuleidau daug energijos, išprievartavau save ir truputį padrožiau savo kolegą Saulių, bet iki galo davarėm, visus suplanuotus darbus nudirbom.

Kamšteliai. Ant sąžinės guli užtrigęs kamštelių perdirbimas. Vieną įrengimą, malūną, šiaip ne taip, per vargus išsigimdėm, bet kamštelių nieko neperrinkom ir nesumalėm, nesumažinom jų tūrio, ką jau kalbėti apie perdirbimą, pagamintų produktų pardavimą ir t.t. Tik edukacijos „Plastiko kelias“ vyksta labai sėkmingai ir fabrikėlis nuo rudens buvo pakrikštytas nauju vardu PLASTAJUS.

Baudos. Važinėdama Lietuvoje per šešis mėnesius sugebėjau gauti 9 baudas. Tik dvi ne už greitį. KAIP??? Aš irgi nesuprantu! Važinėju kaip kokia pencinykė ir va, prašom, greičio virtuozė.

Neįvyko mano kelionė į Barseloną. Turėjau bilietą vasario mėnesiui, vaikų tėvas turėjo atskristi jų aplankyti, o aš į Ispaniją. Na, ir planas nepaėjo. Ex susirgo coviduku, liko namuose ir aš likau namuose.

Komanda. Sezoną Gervių lizde pradėjom su kaip niekad stipria, daug naujų žmonių turinčia, daug žadančia administracijos komanda, kuri išsibėgiojo dar stovykloms neprasidėjus. Likom vėl tie patys: Violeta, Saulius, Rima, Kristupas ir aš.  

Ąžuoliukai. Žinia, Gervių lizde jau keturi metai auginame vazonuose 4000 ąžuolų sodinukų. Žiemą juos visus iki vieno apgraužė stirnos. Čia dar ne didelė bėda, nes jie visi puikiai ataugo, bet planavau nors 500 vnt jau šių metų rudenį parduoti, dovanoti. Reklamavom reklamavom ir piš – gal kokius 50 vnt realizavom.

Degėm. Angelų name balandžio 28 d. naktį užsidegė perdengimas virš židinio. Baisu net prisiminti ir gerai, kad viskas gerai baigėsi – ten miegojęs kolega Saulius pabudo paryčiais nuo dūmų ir užgesino gaisrą.

Stogas. Vėtra nunešė mūsų valgyklos „LESYKLOS“ stogą. Teko pirkti naują dangą. Su pinigais buvo absoliuti žopa, Saulius paskolino ir stogą uždengėm. Kai kaskart prisimenu tą gėdos jausmą, kai man reikia vėl ir vėl skolintis, tai norisi trenkti durimis ir viską baigti. Atrodo, stovyklas organizuoju dėl kitų, bet daugeliui iš jų visai neįdomios mano bėdos, jie iki paskutinės minutės delsia registruoti vaikus, mokėti avansą ir aš nuolat iki paskutinės minutės esu tampoma abejonių – tai bus jie ar ne bus? Tai gal visai tos pamainos nedaryti? Tada darau nuostolingai. Ir vis tikiuosi, kad kada nors tos finansinės duobės baigsis.

Išvada. Panašu, kad tikrai save esu gerai ištreniravusi koncentruotis tik į gerus dalykus, nes jaučiu, kad mano praėję metai buvo geriausi gyvenime, o kai juos išlukštenu, pasirodo, kad nesėkmių juose daugiau, nei sėkmių.

Žengiu į 2023 su labai aiškiais norais ir planais:

  • Rašysiu savo ketvirtą knygą. Apie save. Ir vėl J Dantis jau dabar semia tekstai.
  • Su nekantrumu laukiu naujo projekto Gervių lizde – su Sauliumi Baltrūnu kursime šviečiančių grybų parką, kuris veiks rugsėjį/spalį.
  • Savo protą noriu patreniruoti ir keturiasdešimtmetės kūno išvaizdos pratimais. Ar gali 48 m moteris atsukti savo laikrodį atgal? Kalbu apie celiulitą, hormoninę sistemą, fizinį pajėgumą.
  • Turėsime tik 4 stovyklų pamainas. Trečdalis jau išparduotas. Nuolatiniai stovyklų dalyviai miega, laukia paskutinės minutės. Tikrai svajoju, kad ateitų ta diena, kai visos 160 vietų bus iki vienos parduotos ir kažkam neliks vietos. Tas nuolatinis delsimas man yra kainavęs labai labai daug nervų ir pinigų – noriu pamokyti.
  • Užpakaliu žemę arsiu, bet mažiausiai 2000 vnt ąžuoliukų parduosiu, dovanosiu. Pavargau nuo tokio didelio ūkio priežiūros. Gana.

Sėkmingų tau naujų , 2023 metų, Birute!

Facebook Comments Box

Gyvenimo džiaugsmai ir laimė: draugai, kibinai, cepelinai ir gongai

Paskutinės mano savaitės tarsi aptrauktos šydu, kuris turi savo pavadinimą, lokaciją, formą ir net jeigu viskas vyksta labai toli nuo manęs, atrodo, kad jokio atstumo nėra ir tarsi laužas liepsnoja mano širdyje. Toks jausmas, kad norint kažką veikti ar bandant gyventi įprastą gyvenimą, man reikia daugiau pastangų kvėpuoti, judėti. Jeigu pavyksta perkelti mintis į savo kasdienybę ir nuoširdžiai pasidžiaugti tuo, kaip gyvenu ir ką turiu, tuomet užklumpa kaltė, nes ar galiu gyventi ir džiaugtis, ar galiu šypsotis, kai mano širdyje šaudo, miršta ir liepsnoja? Tuomet viskas įsipainioja į dar vienas pinkles: teisimo, vertinimo, kaltinimų: „O kodėl anas nerenka aukų? Kodėl nemeta visko ir nebėga rėkdamas su iškelta Ukrainos vėliava? O kodėl anas užjaučiu rusus? O kodėl tas spjaudosi viešai kaltinimams ir triedžia pagalbos vaivorykštėm? O kodėl va ana tik medituoja ir dainuoja ir sakosi, kad yra už taiką? Kodėl ji nesikrausto iš proto dėl karo? Jai ką, nerūpi žūstantys nekalti žmonės?“ Toks milžiniškas, visa aprėpiantis tinklas, kaip tirštas rūkas nusileido ant kiekvieno iš mūsų. Kai atrodo, kad daugelis daro ne tai ir ne taip, kaip turėtų, kalba ir rašo ne tai, ką kažkas nori girdėti ir neduok Dieve, kas nors bandys ieškoti prasmės putino veiksmuose ir teigiamai juos vertinti. Tas tirštas rūkas yra mūsų visų karas. Visų iki vieno, kuris ne Ukrainos teritorijoje ir yra be galo, be galo sudėtinga, o gal net neįmanoma jame nedalyvauti. Trečias pasaulinis tikrai jau vyksta, tik jis kitoks, bet vyksta ir mes jame dalyvaujam. Pliekiamės iki kraujo už nuomones, požiūrį, veiksmus.

Užkritus šiam tirštam rūkui ant mūsų visų daugiau nieko neišgaliu, kaip susiimti ir laikytis pati į save. Įsikibti į savo ašį ir judėti pirmyn kasdien su malda ir taika širdyje. Praeitą savaitgalį išgyvenau nuostabiausią savaitgalį ir fiksuodama telefonu kosmines akimirkas ne kartą pagavau save, kad į feisbuką tai jau nedėsiu, nes gi nepadoru šiuo metu džiaugtis gyvenimu, jeigu jame nėra kažko apie Ukrainą. Tačiau sekmadienį bevaikščiodama savo kaimo laukais persigalvojau ir nusprendžiau papasakoti, užfiksuoti. Sau, nes tai mano gyvenimas, turiu jį tik vieną ir nesutinku jo aukoti, nes turbūt tiek, kiek gyvenu, tiek dienų kažkurioje pasaulio vietoje vyksta karas. O mano gyvenimas kuriasi ne pergyvenant jį, o besilaikant į save savo mažutėje kasdienybėje.

Taigi penktadienį pridundėjo pilna trioba svečių: mano nuostabioji Danutė, kurią Dievulis kažkada atsiuntė vietoj jau iškeliavusios pas jį mamos, ir dvi jos anūkės, kurios šiaip yra ir Gervių lizdo stovyklų dalyvės. Žinia, gyvenu su keturiais vyrais, tai namuose nuolat dominuoja tokia karinga energija ir, vos tik įžengus pro duris daugiau moterų, energija pasikeičia, įdomiai susilygiuoja ir aš joje ištirpstu. Svetės atvyko su pilnais maišais produktų ir penktadienis buvo apdabintas kibinais, o šeštadienis – cepelinais. Nei pirštelio nepridėjau prie maisto gaminimo, tik apsikabinėjau su vaikais ir žaidžiau Monopolį. Tas dvi dienas buvo apėmęs keistas vasaros jausmas, tarsi vyktų stovykla: pilni namai vaikų, savanorių, dideli puodai maisto, daug veiksmo, juoko, žaidimų ir begalybė meilės tvyrančios ore. Tikrai ne kartą norėjau verkti iš dėkingumo, nes tai patirti man ir yra absoliuti laimė. Šeštadienio vakarą baigėm ilgu ilgu pasivaikščiojimu ir gongų maudynėm. Nepamenu tokių maudynių, kad kažkam skambėtų telefonas, o aš bėgčiau per salę išnešti skambantį rankinuką, tada susierzinus trinktelėjau maletu į dubenėlio kraštą (ups, kas žino, tai gilioje atsipalaidavimo būsenoje toks garsas tikrai ne kažką), tada mano Teodoras viduryje maudynių atsisėdo ir išplėstomis akimis pradėjo rodyti ženklus, kad jam per garsiai… Aišku, kad per garsiai, nes čia normalios gongų maudynės suaugusiems. Tuomet viena mano klientė kosėjo ir kosėjo (po maudynių sakė, kad nepamena) Ir tuomet viso šito lyg ir erzelio viduryje atėjo suvokimas, kad mus tiesiog ištiko gyvenimas. Su visais savo trūkumais ir privalumais, kad tiesiog reikia atsipalaiduoti ir daryti tiek, kiek šiuo metu galiu ir reikia. Dzin tas telefonas, beje, po maudynių klientai sakė, kad jiems atrodė, kad čia irgi aš groju. Dzin tas garsas – salėje yra trys vaikais, reiškia, nuimam gazą ir derinamės prie visų. Dzin tas kosulys ir mano klaida. Atsipalaiduokim ir mėgaukimės tuo, kas yra šią akimirką. Ir, žinoma, maudynės buvo puikios, visi laimingi.

Kai mano svečiai išvažiavo, tik tada supratau, kas iš tikrųjų nutiko šį savaitgalį. Žinia, jau kelintas mėnuo dalyvauju internetinių pažinčių ir pasimatymų veiksme. Susitinku daug ir įdomių vyrų, daug kalbuosi ir jau prieš kelias savaites supratau, kad tai yra labai labai man sudėtinga vieta, labai traumuota ir mane labai žeidžianti. Kartais taip nurauna stogą, kad noriu viską mesti, nes atrodo, kad nebeištversiu savo verkiančios, nuskriaustos mažos Birutėlės norų ir pageidavimų, aikštingumo ir kaprizų. Oi, duoda džiazo, mergelė. Jaučiuosi labai nesaugi ir kartais pati savęs nepažįstu. Tai tos trys, savaitgalį į namus atkeliavę, moterys tiesiog buvo man palaikymas ir nuraminimas. Gavau tiek daug apsikabinimų, vaikščiojom susikibę už rankų ir šiuo metu tikrai jaučiu, kad mano maža Birutėlė apsiramino ir nenorėtų surengti išbandymų maratono kiekvienam vyrui, užsukusiam į jos kiemą. Patikėkit, ji jau tai padarė ir ne kartą. Labai tikiuosi, kad pabus rami ilgiau nei kelias dienas.

Tai toks štai mano gyvenimas, džiaugsmai ir gijimas. Gydau savo mažą vidinę mergaitę, kažkada labai labai nuskriaustą vyrų ir mažais žingsneliais judu pirmyn. Gi prižadėjau sutvarkyti labai labai apleistą garažiuką su pavadinimu „Vyrai“.

P.S. Už išgyventą nuostabų savaitgalį dar ir dar kartą dėkoju savo svetėms: Danutei, Mildai ir Ugnei ir Visatai, angelams, Dievui. Aš tikrai pasirašiau sau gerą planą, prieš ateidama į šį įsikūnijimą. Myliu be galo tuos, kurie yra šalia, palaiko, priima ir tuos, kurie grūdina, augina, traumuoja. DĖKOJU!

Facebook Comments Box

Apkabinu Ukrainą

0

Pirmą dieną mane ištiko šokas ir po jo sekanti baisi baimė, ašaros ir net desperacija: skambinau ir rašiau daugybei savo draugų Ukrainoje, krausčiausi iš proto, nieko negalėjau dirbti.

Paraleliai išgyvenau savo pačios asmeninę istoriją. Dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių manyje tarsi sprogo kažkada užkoncervuoti pūliniai, kaip kokia pekla ar pelkė, kurioje nėra kur tvirtai kojos pastatyti. Pūliniai, kaip daug metų neveikiantys vulkanai, tačiau vos prisilietūs prie jų pradėjo tekėti upėmis skausmas, ašaros, liūdesys.

Buvo taip sunku suvokti, kad savo gyvenime neturiu jokio tvirto pagrindo, kaip kurti santykius su vyrais, nes visur, kur tik stačiau koją, ji smigo kiauriai į pelkę: prievarta, smurtas, žeminimas, išnaudojimas. Buvo taip sunku suvokti kiek daug skeletų laikau savo spintoje, kurių niekada niekada nebuvau išvedus pravėdinti per daugybę metų įvairiausių terapijų. Kažkada, dar iki santuokos, uždariau tą spintą, kurioje tilpo visa mano iki santuokos sukapta, dešimtmečio seksualinė patirtis: atsitiktinis seksas, prievarta, ilgamečiai santykiai su vedusiu vyru, nebuvau jos atidariusi dvidešimt metų. O dabar tos durys poškėdamos atsidarė ir viskas išvirto, ištekėjo skausmo upėmis.

Suvokusi kaip tai įtakoja mano visus santykius su vyrais norėjau rėkti, bėgti nuo savęs arba pas artimiausią psichoterapeutą ir kuo greičiau sutvarkyti savo supelijusius, grybais ir kerpėm apaugusius skeletus. Tas sunkumas taip stipriai prispaudė mane tarsi prie žemės ir sunkiai kvėpuojant atėjo pojūtis, kad aš ir esu visa Motina Žemė, tarsi manyje apsigyveno visa planeta: sprogdinama, prievartaujama, deginama ir teršiama, planeta, kurios nuostabų grožį niokoja piktavaliai parazitai.

Dar po kažkiek laiko atėjo suvokimas, kad manęs neįmanoma sunaikinti ar mirtinai sužaloti, nes aš esu nemirtinga kaip ir visa planeta. Jūs galite kankinti, deginti, pjaustyti peliais mano rankas ir kojas, sprogdinti mano širdį, bet aš vistiek sugebėsiu atsikelti ir gyventi toliau. Su siaubingais randais, bet gyvensiu. Manęs neįmanoma užmušti, nes aš didesnė už karą, stipresnė už milijoną putinų.

Ta lygiagretė, kad aš esu tik viena moteris – motina, bet ir visa žemės planeta, palegvino mano kančią ir atnešė suvokimą, kad manęs ir kaip moters neįmanoma sunaikinti. Mane mušė, prievartavo, išnaudojo, bet aš vis tiek gyvenu gražų, laimingą gyvenimą. Gyvenu nuostabų savo gyvenimą.

Tuomet supratau, kad tai, ko labiausiai noriu šiomis dienomis yra taika ir ji prasideda mano viduje. Kaip ją sukurti, kai kažkas sprogdina mano mylimų draugų namus ir nuo žemės šluoja mano mylimą šalį? Kaip būti kare neįsitraukiant į jį? Nes kiekvienas įsitraukimas daro jį dar didesniu ir priešą stipresniu. Kaip kurti taiką kare ir kas tas priešas?

Jeigu aš motina Žemė, tai tas priešas yra kitas mano sergantis vaikas arba mano vaiko liga. Man labai padėjo supratimas, kad Ukraina mano sergantis vaikas, o į ją šaunantys yra tiesiog liga, vėžys. Tuomet apkabinau kaip motina sergantį savo vaikelį. Apkabinau, kaip kiekviena motina apkabinus laiko savąjį, išgirdusi siaubingą savo vaiko diagnozę.

Apkabinau sergantį savo vaikelį ir stengiuosi būti su juo maksimaliai rami, mylinti ir atsipalaidavusi, nes to labiausiai šiandien reikia mano vaikui. Neprakeikiu jo auglio, nesispjaudau drakoniškais palinkėjimais mirti, sudegti pragare. Stengiuosi savo viduje laikyti taiką, nes mano vaikui to labiausiai reikia šiandien iš manęs.

Mes niekas nebėgam taškydamiesi įtūžiu ant vėžio, tiesiog kartais taip nutinka ir pyktis, pagieža, kerštas niekaip nepadės vaikui pasveikti nuo mirtinos ligos.

Visa savo širdimi, visa savo esybe esu su Ukraina ir jos žmonėmis, esu juos apkabinusi ir sūpuoju savo glėbyje dainuodama, nes žinau, kad mano vaikeliui labai labai skauda, bet aš negaliu jo išgydyti vien tik savo begaliniu noru ar klyksmu, koks pasaulis neteisingas, kokia niekšė yra jo liga.

Galit pasmerkti, apspaudyti mane už tokią poziciją, kad nebėgu rinkti pinigų, už kuriuos bus perkami ginklai, kad nesitaškau tulžimis ant kiekvieno rusų tautybės žmogaus, o ir kaip galėčiau, jeigu mano vaikai nežioja rusišką pavardę. Tai, ką stebiu viešoje erdvėje mane paralyžiuoja – kiek dar istorijos pamokų turėsime išmokti, kad nežudytume savo kaimyno vien už jo gimtąją kalbą arba paprasčiausią kvailumą. Juk jeigu tavo kaimynas tiki putino šviesiu rytojum, tai jam tiesiog trūksta nuovokos. Nuo kada reikia žudyti ir nekęsti už kvailumą ir nuovokos stoką? Tačiau tai vyksta amžiais. Dar taip neseniai dalis skundė ir įdavinėjo partizanus, žydus, o dabar visą tulžį liejam ant rusų. Neapykanta veda tik į mirtį. Kiek dar turi praeiti amžių, kad žmogus suvoktų, jog karas vyksta ne ten kažkur Ukrainoje, o kiekvieno viduje?

Pasilieku su savo taika apkabinusi Ukrainą.

Facebook Comments Box

Internetinės pažintys. 2

0

Na ką gi, žadėjau dalintis, tai tautos be skanių istorijų nepaliksiu.

Praeitos savaitės „laimikis” du susitikimai: vienas video internetu, kitas – gyvai, kavos išgert.

Kaip jau ir rašiau prieš tai, telefono numerį dalinu retai, nes iki jo yra dar begalės dalykų, kuriuos noriu išsiaiškinti:

1. Nerūko.

2. Aukštesnis nei 179 cm

3. Padorios nuotraukos.

4. Ką galvoja apie Covid ir vakcinaciją. Šitas punktas man svarbus todėl, kad ateityje dėl skirtingų pasirinkimų neknistų man smegenų, na nepradėtų aiškinti koks aš liaudies priešas, nes nevakcinuota. Čia man pakanka žinoti, kad „anam gale laido” žmogaus nuomonė tokia: tai yra kiekvieno asmeninis reikalas ir niekas nieko niekam neturi aiškinti.

5. Rasistinis noras – baltaodis.

6. Kažkuo įdomus, nuveikęs kažką svarbaus gyvenime.

7. Na, ir, žinoma, išsiaiškinti ar tikrai bendrauju su žmogum, kuris nuotraukoje. Šitą išsiaiškint užtrunka ilgiausiai, jeigu melagis gerai pasiruošęs. Gan greit juos atpažįstu, nes būna įtartinai geros nuotraukos, įtartinai viskas gerai, tai atpažinus dar pavedžioju už nosies, rizikuodama būti kokiu šūdu apmėtyta, bet kodėl nepažvengt iš pačio proceso?

8. Ne Skorpionas, soriukas visų šio ženklų vyrų,  bet neišneša mano treniruota kantrybė iki jūsų įpatumų, tiesiog negebu būt tiek švelni ir nuolanki, kiek jums reikia. O šiaip kaip žmonės, tai man jūs labai faini.

Na, tai kaip ir nedaug, bet ir daug. Po viso šito duodu Whatsaap numerį.

Visi, aukščiau išvardinti, punktai nebūtinai atskleidžia vyro tautybę, todėl per pirmą video pokalbį buvau nustebus su dideliu akcentu kalbančio perso. Tas akcentas nebūtų taip svarbu jeigu ne mano siekis tobulinti anglų kalbą. Vyras pasitaikė absoliučiai normalus, savim patenkintas Jautis (vajezau, kaip pažįstama), ilgai ir smagiai kalbėjom, bet jis gyvena toli, žino, ko nori, o tai yra susitikti ir užsiimti seksu, todėl dėl mano troškimo – pirma santykiai, o tik paskui seksas, nieko nebus. Santykius kurti būtų sudėtinga, bet mes vis susirašom žinutėm. Maža ką.

Antras vyras gyvena netoli, tai susitarėm vakar pasimatyt gyvai prie kavos puodelio. Susitikimo vietą skyriau aš – mano mėgstamą kaimo kavinukę, nu tai iš karto mažiau jaudulio, nes pažįstama vieta. Tik va, jeigu ateityje bus daugiau pasimatymų, tai bišk bus juokinga, nes visi darbuotojai ten mane pažįsta.

Eidama į pasimatymą net nufilmavau video. Na, kaip jaučiuosi prieš, su mintimi nufilmuoti įspūdžius ir po pasimatymo, nes norėjau įdėti į storius. Lyg ir iš anksto buvau nusiteikus, kad einu į eilinį lievą pasimatymą, po kurio išėjus norėsiu pavemt.

Ups, bet taip neatsitiko. Vyras buvo normalių normaliausias, tvarkingas, padorus, dėmesingas, patrauklus, mandagus, išsilavinęs, kaip paaiškėjo, rumunas. Iš susirašinėjimo to niekaip nesupratau, nes anglų kalba taisyklingai gera. Paiškėjusi tautybė buvo labiau pliusas, nei minusas, na, nes mes abu easteuropean, o apie rumunus kaip vyrus aš visai nieko nežinau.

Tikrai fainai prakalbėjom pora valandų, laikė už rankos, per laukus palydėjo iki mano kaimo krašto ir aš neturėjau ką pasakoti video po to, nes viskas buvo gerai. O kas gerai, tai noriu sau pasilikti.

Bet, kai emocija nuslūgo, kad buvo fainai ir kažkas manęs labai nori, įsijungiau savo blaivų protą. Netyčia užuodžiau ant savo rankos tabaką. Ups, šitą praleidau, anketoje nepažymėjęs apie rūkymą  tai greičiausiai rūko, nors iš jo niekaip neužuodžiau. Mano įtarimas pasitvirtino šiandien jo perklausus. Žmogus gatavas mesti, prašo duoti jam laiko, o aš suprantu, kad pradėti santykius nuo to, kad kitas turi kažką pakeisti savo gyvenime, kad jie galėtų tęstis, yra labai labai blogai. Na, iš serijos: „Mesk rūkyt, tada draugausiu”, o jis man „Numesk 10 kilų ir bus man pats tas”. Šitas gyvenime niekaip neveikia. Dar niekas neprasidėjo, o jau yra keliamos kažkokios sąlygos.

Tačiau ne čia didžiausia bėda. Visas šitas pasimatymas man buvo apsoliutus pasikartojimas prieš dvidešimt metų buvusiai istorijai. Tuomet aš buvau nusprendus, kad man reikia tiesiog gero, paprasto ir neambicingo žmogaus šalia, nes mano vienos ambicijų ir energijos užteks abiems. Po dešimt metų, analizuodama skyrybų priežastį, supratau, kad tai buvo didžiausia mano klaida. O paskutinėm savaitėm daug galvoju apie tai, kad gal vis tik tai nebuvo klaida, nes jeigu klaida, tai ką, ir vaikai klaida? Ne, nesąmonė. Tai ar imčiau vėl tą patį tarsi klausė Visata, pasodindama šalia žmogų labai labai panašų į mano ex? Tiek daug sutapimų, kad rimtai nurovė stogą. Ir tada, ir dabar manęs prašė leisti pabučiuoti, o man tai atrodė taip per greitai, kad tikrai ne. Ir tada, ir dabar susitikimas buvo toks, kai sutikus duodi 5 balus iš dešimt, o išsiskiriant duodi 9.

Ir dar vienas dalykas. Mano ex turi nedidelį žvairumą. Dėl to daug metų nešiojo akinius ir aš per dešimt metų bendro gyvenimo to žvairumo nepastebėjau! Košmaras, žinant, kad turiu erelio akį. Tik pernai ar užpernai vasarą aš kažkaip įdėmiai pažiūrėjau į savo ex ir pamačiau. O jis sako, nu taip, aš visą gyvenimą truputį žvairuoju, todėl ir akinius nešiojau. Kaip jums? Aš buvau apakus pati nuo savo ne pastabumo.

Taigi, vakarykštis mano pasimatymo draugas irgi turi nedidelį žvairumą, kas yra visiškas kosmosas. Sutapimas? Greičiau patikrinimas ar išmokau pamoką.

Tai va, teko man vakar gerai vakare pametituot, kur tarsi pačioje ardvėje kabėjo klausimas: „Birute, tai ar imsi šitą gerą, padorų, išsilavinusį žmogų, kurį gali pervažiuot kaip tankas, taip, kaip pervažiavai savo vaikų tėvą?”

Ir svarbiausia, kad aš tai žinau, kas laukia, o jie patys prašosi būti pervažiuoti.

Bet vakar man vis tik pavyko sau atsakyti ir aš nusprendžiau, kad ne, neimsiu, noriu išbandyti kažką kitą, kitokią partnerystę.

Todėl vakarykšiam vyrukui teko pasakyt, kad aš esu alergiška cigaretėms ir mes galim būti tik draugai, jeigu jis nori.

Klausiu draugės, tai ką man daryt, kad jie manęs taip nori, o aš jų ne taip stipriai? O ji man sako, kad reikia nueiti į penkiasdešimt pasimatymų norint kažką išsirinkti. Mano konsultantas (gali būti ir jūsų) internetinių pažinčių klausimu Tomas Girdzijauskas sako, kad gali reikėti ir su šimtu vyrų susitikti, kol surasi savo.

Tai aš pasiraitoju rankoves ir varau tolyn. Džiaugiuosi tik vienu, kad pasimatymų ir sutiktų vyrų kokybė ženkliai pagerėjo nuo paskutinių kartų prieš dešimtmetį kai tai dariau. Matyt, gerai atlieku tą darbą, kurį reikia padaryt iki susitikimo.

#jakucionyte #internetinespazintys #gyvenimasUK

Facebook Comments Box

Trukt už vadžių – vėl iš pradžių. Internetinės pažintys arba, tiesiog, VYRAI

0

Panašu, kad pasakojimas bus ilgas, nes baisiai daug šia tema turiu ką papasakoti. Taigi, pradėsiu nuo Adomo ir Ievos laikų.

Internetinių pažinčių reikalai pas mane prasidėjo prieš dvidešimt metų, kaip tik vasarį ir švenčiu pažinties dvidešimtmetį su savo vaikų tėvu, buvusiu vyru, su kuriuo susipažinom draugas.lt . Taigi, mano patirtis internetinėse pažintyse prasidėjo prieš dvidešimt metų. Po to buvau užsukus ten po skyrybų, prieš dešimtmetį, ir štai, visai nekaltai ir netyčia įkritau vėl prieš mėnesį. Su tikslu daugiau kalbėtis angliškai, nes pajutau kažkokį neskanumą apie save – devyni metai gyvenu UK, o kalbėti angliškai be įtampos taip ir neišmokau. Taigi, ėmiau tikslą 2022 metams – anglų kalba, susiradau online kursus ir nusprendžiau, kad geriausia praktika daugiau kalbėtis bus naujos pažintys su vyrais internetu. Ir visai neplanavau, kad tokiu sprendimu šausiu iš karto du zuikius – gavau ne tik daug kalbėtis, rašyti angliškai, bet ir sutvarkyti vieną savo baisiai apleistą gyvenimo menę. Menę, kurioje baisus bardakas, šiukšlynas, net gi, sakyčiau, mėšlo krūvos. Menę, kurios duris užrakinau prieš devynis metus didele spyna, o raktą išmečiau į šulinį.

Per tiek metų reikalai mano menėje, pavadinimu „VYRAI“ apaugo voratinkliais, kai kurios dėželės netgi prismirdo. Dabar užėjus į ją, matau, kiek daug čia reikia visko sutvarkyti, išmesti, gražiai sudėti į lentynas, palikti tik tai, kas reikalinga. Taigi, stoviu, dairausi, pasiraitoju rankoves ir su džiaugsmu einu savo mėšlo mėšt. Ir, svarbiausia, kad aš jaučiuosi drąsi, stipri stovėdamo to kambario vidury ir labai laiminga, nes man labai patinka kokį nors bardaką tvarkyti. Džiaugiuosi suradus puikų darbo barą savajam gyvenime.

Taigis, visos šios dienos slenka su daugybe suvokimų, situacijų peržiūrėjimo ir jų matymo iš kito kampo mano gyvenimo patirčių su vyrais. Pradedu dar labiau vertinti tai, kiek daug man gyvenime lėmė mano susitikimas su Andrejum, vaikų tėvu, tuomet „Marceliukės klėtyje“, susitikimas iš kurio aš norėjau pabėgti. Ir šiandien noriu dalintis ne apie kažką iš savo praeities, o dalykais, kurie man padėjo, padeda internetinėse pažintyse, nes aplinkui apstu moterų ir vyrų, kurie daro tą patį – ieško savo partnerio internete.

Man pasisekė, kad turiu puikių draugų ir bičiulių savo gyvenime ir šiuo metu kaip tik vienas iš jų mane konsultuoja internetinių pažinčių klausimais. Sužinojau tikrai daug, suprantu kokias esmines klaidas darydavau ir tai, ką girdžiu iš savo draugių apie jų patirtį, suprantu, kad reikia dalintis. Sako, kad dėl pandemijos, kai „gyvų“ susitikimų vyko mažai ir viskas dar labiau persikėlė į internetinę erdvę, internetinės pažintys savo skaičiumi susilygino su pažintimis gyvai. Todėl dabar jau apie pusę porų susipažįsta internetu, reiškia, kas antra.

Absoliučiai viskas pasikeitė per dvidešimt metų internetinėse pažintyse! Tuomet nebuvo nei tiek sukčių, nei tiek fantazijos kurti neįtikėtinas istorijas. Tuomet susirašinėjau su vaikinais ir beveik 90% buvo aišku, kad susirašinėju su žmogum, kurio nuotrauką mačiau. Prieš dešimtmetį jau karaliavo gražuoliai iš Afrikos, prisivogę gražių vyrų nuotraukų iš interneto ir rezgė pinigų išviliojimo pinkles, reikėjo būti atsargia, kad nepasimauti ant eilinės melo istorijos. Dabar su netikrais profiliais vyrų yra dar daugiau ir blogiau. Daug blogiau. Taip blogai, kad kartais stoviu savo menėje tarp mėšlo krūvų ir norisi paklausti: „Ei, ar čia yra nors vienas normalus žmogus su tom pačiom nuotraukom kurios ir pažinčių svetainėje?“ Jeigu tik susirašinėji su normalios išvaizdos vyru su gerom nuotraukom, turbūt  90% bus melas. Sako, kad apgaudinėja ir moterys, vyrai taip pat yra kvailinami, todėl dviems normaliems surasti vienas kitą yra sudėtinga ir labai labai įtartina iki paskutinės minutės, kol nepamatysi žmogaus gyvai per video skambutį.

Taigi, aš kaip ožkytė įšokau į rūtų darželį ir vėl pradėjau trepsėti, skelbdama tik tiesą ir tik tiesą: štai aš, graži, talentinga, veikli, keturių vaikų motina. Štai mano nuotraukos iš priekio, visu ūgiu, iš toli ir iš arti. Gerai, kad tik pradėjus mosuoti savo vėliava, pasirodė mano konsultantas Tomas Girdzijauskas ir sudėliojo man dalykus: ką nešt priekyje, ką paslėpt, rekomendavo kurias nuotraukas dėt ir kaip elgtis. Tai po tos konsultacijos mano reikalai labai labai pagerėjo ir dabar jau pora savaičių tiesiog mėgaujuosi dideliu vyrų dėmesiu nors ir žinau, kad ieškau adatos šieno kupetoje. O tam prireiks daug kantrybės, bet aš jos turiu, man niekas nedega, galiu mėžti tuos mėšlus kad ir metus, rinksiu po šiaudą, kol rasiu.

Tai šiuo metu mano menėje „VYRAI“ jau rikiuojasi kelios lentynos, t.y. skirtingos pažinčių svetainės: mach.com, FB date, ockupido.com, eharmony.com ir dar laukiu eilėje patvirtinimo theleague.com. Penkios – minimalus skaičius, kiek rekomendavo Tomas. Kiekvienoje lentynoje sąlygos ir veiksmas skiriasi. Nemokama tik FB date, bet kol kas visi, su kuriais kalbėjau ten, dėjosi ne tuo, kuo esa. Svarbu išmanyti kaip veikia svetainės ir kaip be reikalo nešvaistyti laiko, nes mano draugių rate yra ne viena moteris, kuri ieško, vaikšto į pasimatymus ir po kiekvieno pasimatymo tas noras tęsti paieškas vis labiau atbunka ir atbunka, darosi vimlu nuo tų visų veidų ir sutiktų žmonių. Begalę dalykų galima perskaityti iš žmogaus profilio ir nuotraukos, tik reikia būti sąžiningu ir „skaityti“ be rožinių akinių, tuomet ir nusivylimo bus mažiau.

Aišku, nors aš ir su patirtim, ir moku rasti informaciją apie žmones, ją tikrinti, ir beveik niekuo netikiu, ir dar Tomo pakonsultuota, vis tiek aš irgi nuolat gaunu ne tik komplimentų ir malonų bendravimą, bet ir atskrendančių šūdų. Labai retai duodu savo telefono numerį, na, kai jau daug maž išsiaiškinu, kad norėčiau tą žmogų pamatyti gyvai. Ir patirtys tokios: pirmas pasirodė kareivis Sirijoje, o ne kokis tai mano kaimynystėje gyvenantis, antras – visai kitas žmogus su tel numeriu iš Njudžersio, trečias, paprašius video skambučio, pasiūlė valgyti man šūdą. Nu tai čia tik trys iš jau prafiltruotų kelių šimtų vyrų. Tokia ta internetinių pažinčių realybė. Kol kas per dvi savaites iš daugybės kontaktų realiai aš bendrauju telefonu tik su pora vyrų. Nu iš kokio tūkstančio peržiūrėtų profilių. Tikrai ieškau adatos šieno kupetoje.

Dar pastebėjau savo pačios skirtingą poziciją, nei buvo prie dvidešimt ir dešimt metų. Tuomet man labai reikėjo. Pirmą kartą kai dalyvavau internetinėse pažintyse, man labai reikėjo vyro, šeimos ir vaikų. Antrą kartą, prieš dešimtmetį, tiesiog labai norėjosi po šeimos vėl šokt į santykius, nes buvo žiauriai nejauku be partnerio. O va dabar, man viskas jauku, niekas nedega ir niekas manęs neveja. Aš turiu laiko rinktis, ieškoti, pažindintis.

Šitą temą tikrai tęsiu ir toliau. O jeigu jums tai aktualu ne tik kaip mano išgyventa istorija, bet ir patys esate paieškose, dalyvaujate internetinėse pažintyse – nuoširdžiai rekomenduoju Tomo Girdzijausko konsultaciją. Tartis su juo tiesiai, jį galima surasti FB Tomas Jonas Girdzijauskas.

Facebook Comments Box

Devintosios mūsų emigracijos metinės

Sausio 21 diena. Dar vienos metinės. Devintosios mūsų emigracijos metinės. Man ši diena tokia pat svarbi kaip visų keturių vaikų gimimas. Tą dieną viskas baigėsi ir viskas prasidėjo iš naujo. Tik tada, prieš devynis metus, aš nežinojau, kad emigracija užtruks taip ilgai. Tiesa pasakius, tuomet skrisdama su vaikais į Londoną aš neturėjau jokio plano, kiek metų gyvensiu svetur. Kažkiek, kol viskas nurims, kol išsilaižysiu skyrybas, kol paaugs vaikai. Kažkiek. Šiandien tam “kažkiek” jau devyni. Šita diena man visada atneša labai prieštaringus jausmus: viena mano pusė labai labai džiaugiasi tuo, kad išvažiavom, kiek daug į mūsų gyvenimą gero atnešė gyvenimas UK, kiek naujo supratau, išmokau, pamačiau… O kita mano pusė graudžiai verkia, kad eina patys gražiausi mano gyvenimo metai ne gimtojoje šalyje, kad mano vaikai nebežino lietuviškos tautosakos, nesupranta lietuviškų bajerių ir yra visiškai abejingi Kūčių patiekalams ar Velykų tradicijoms, kad glaudus ryšys su daugeliu draugų išblanko ar visai nutrūko, o Lietuvoje turiu tik kelis projektus, bet ne namus. Štai toks tas mano susiskaldymas, dėl kurio aš tikrai nesijaučiu nelaiminga.

Tai ką gi tokio svarbaus norėčiau papasakoti tai Birutei, kuri skaitys šitą įrašą po dešimt ar dvidešimt metų?

Man labiausiai patinka tos dienos, kai aš atrandu, suprantu ar išmokstu kažką naujo. Šiandien atradau dar neišvaikščiotą pėščiųjų taką visai į kitą mūsų kaimo pusę. Ėjau pro šimtamečius ąžuolus, kalvas ir kalnelius, bridau per purvynus, o širdis neapsakomai džiaugėsi, kad turiu tokią laimę gyventi tarp šimtamečių ąžuolų. Kaskart gėriuosi angliška tvarka – nuvirto šimtametis ąžuolas ir niekas jo neliečia, jeigu ant tako, tai tik tas šakas nupjauna, sudeda šalia į krūvą ir paliek savaimiškai pūti. Tokių šakų krūvų, nuvirtusių medžių daug, savotiškas apsamanojęs šabakštynas, bet toks man labia labia patika.

Mano kaimas ant labai didelės kalvos, ant kelių sankirtos ir mes čia gyvenam jau šeši metai. Visus tuos metus nemylėjau savo namų ir norėjau išsikraustyti, nes man verkiant reikėjo sodo, daržo, medžio kieme. O prie mūsų namo yra tik terasa, kurią pristačiau vazonų, net berželį auginu vazone, daug vasarų turėjau mažulytį šiltnamiuką ir jame auginau pomidorus. Nustojau tai daryti, nes daug laiko vasarą praleidžiam Lietuvoje, tai viena bėda tie pomidorai – kai išvažiuojam reikia susiorganizuoti ne tik laistymą, bet ir jų valgymą. Pora metų nebeauginu pomidorų, maža to ir visos gėlės vazonuose baigia nusikošti, nes visai nebesvarbu man pasidarė angliškos terasos reikalai, kai Lietuvoje turiu visą Gervių lizdo augmeniją. Ir pomidorus kažkaip sugebu auginti Lietuvoje, ir 4000 ąžuolų. Taip begyvenant pamažu priėjau išvados, kad tol kol važinėju ilgoms vasaroms į Lietuvą jokio didelio kiemo su žole prie angliško namo man nereikia.

Taigi, ėjau vakar ir mėgavausi vaizdais aplink savo kaimą. Penkis metus nemačiau šito grožio ir nesupratau jo vertės. Tik praeitą pavasarį pradėjus eiti po 7 tūkstančius žingsnių kasdien pamažu išžvalgiau kaip apylinkes iš visų pusių. Pradžioje kilometro spinduliu, dabar jau trijų ar net penkių kilometrų. Bevaikščiojant aplink meilė apylinkėms vis didėjo, o vakar galutinai supratau, kad aš niekur nenoriu kraustytis nei iš savo kaimo, nei iš namo, kuriame gyvename šešis metus. Pagavau save tarsi mintimis ištrūkus iš kalėjimo į laisvę. Iš namo be kiemo, ant sankryžos kaime į nuostabias pievas, įrėmintas šimtamečiais ąžuolais. Tarsi būtų išsiplėtęs akiratis. Kiek daug reiškia išlįsti iš savo dėžutės ir pakėlus galvą pamatyti toliau, nei nosies galiukas.

Visoje šitoje istorijoje ironiškai atrodo, kiek daug mes įtakojam vieni kitus. Vaikščioti pradėjau pernai pavasarį, pamačiusi draugės Alos Instagramo storį, kuriame ji deklaravo savo iššūkį kasdien nueiti 7000 žingsnių ir kvietė prisijungt. Prisijungiau ir ėjau, nuėjau taip toli, kad net išsilaisvinau iš savo penkių metų kalėjimo name, kuriame gyvenu.

Va toks mano devintų emigracijos metų didžiausias atradimas – vaikščiojimas ir pamiltas kaimas, kuriame gyvenu.

Dar vienas šių metų suvokimas yra mano, kaip žmogaus viešumas. Pernai metų pradžioje praėjau #1minutesvideo kursus ir mano gyvenime atsirado daug daug video, Live transliacijų, mano pasivaikčiojimai su Live #einantiBirute. Turėjau priežastį viešintis daugiau, nes vasaros pradžioje pasirodė mano trečia knyga “Laimės ąžuolas”. Ritausi ritausi su viešinimu, kol prisiritau iki kasdienių „storių“ daryme Instagram‘e ir Facebook‘e. Ir, intensyviai pavarius pusantro mėnesio, staiga sustojau ir susimąsčiau. Kam aš visa tai darau? Kam man to reikia? Nes tai atima daug laiko, buvimas soc. tinkluose tampa savotiškas narkotikas, nes nu įdomu, kas ką ten po tavo paskelbtu postu pakomentavo, ką į užduotą klausimą atsakė, o ir pačių socialinių tinklų skatinimas atsakyti į kiekvieną komentarą ar „laiką“ vėl tuo pačiu „laiku“, nes taip pakeli savo matomumo algoritmą… Visa tai labai labai įtraukia į virtualų žaidimą, virtualų gyvenimą, kuriame nejučia pameti savo tikslą. Jeigu tokį iš viso turėjai. Aš jį turėjau visada. Nuo pat pirmos dienos kai sąmoningai pradėjau aktyviai save reiškti virtualioje erdvėje.

Rašau apie tai, nes tam daugiausia įtakos ir turėjo emigracija. Prieš devynis metus pradėjau rašyti ir sukūriau savo tinklaraštį www.jakucionyte.lt Labai norėjau savo šeimai ir draugams papasakoti apie tai kaip gyvenam Londone. Tuomet jaučiau didelį stygių bendravimo, santykių ir dienoraščio rašymas savotiškai atstojo paliktą Lietuvoje bendravimą, užpildė dėl emigracijos atsiradusią tuštumą. Labai greitai DELFI pasiūlė skelbti mano įrašus jų portale ir tai darė kelis metus. Tada parašiau pirmą knygą „Moteris iš raudonos audi“ ir jau žinojau, kad kuo daugiau viešai reikšiuosi, tuo daugiau knygų parduosiu. Va tada ir įsivėliau į visą šitą virtualų žaidimą.

Kai esi pačiam žaidimo įkarštyje, tai niekaip nenori jo mesti, nes žaisti fainai. Kaip su visais žaidimais, taip ir čia. Nejučia pradedi su kažkuo rungtyniauti, skaičiuoti savo sekėjus, stebėti „laikus“, na, užverda toks savotiškas „tūsas“ virtualioje erdvėje, kurio centrinė figūra esi pats. Nejučia išmoksti būti aktyvus, nejučia pradedi daryti dalykus, kurie yra toli toli nuo tavo tikslo. O aš saviškį labai aiškiai žinojau visada – parduoti kuo daugiau knygų.

Per šiuo metus, o ypač paskutiniais mėnesiais, susivokiau, kad mano aktyvumas virtualioje erdvėje neturi jokios įtakos mano knygų pardavimams. Žinau, daug kas nesutiks, kils noras neigti, ginčytis, įrodinėti. Man pačiai kyla neigimas ir prieštara, nes „tūsas“ virtualioje erdvėje labai veža ir įtraukia. O bet tačiau, man pakanka sveiko proto sustabdyti save ir paklausti: „Vardan ko, Birute, tu visą šitą tūsą suki?“. Vienintelis atsakymas, kuris ateina „Nes fainai“. Tūsas dėl tūso. Kaip traukti cigaretę ar valgyti saldumynus. Nes skanu, nes fainai, o daugiau naudos absoliučiai jokios.

Dar yra toks idėjinis atsakymas: „Dėl kitų, nes juos įkvepi kažką veikti, va, kaip tave Ala vaikščioti.“ Sutinku, šitas – svarus. Tačiau esu jau didelė mergaitė, išmokus pagrindinę gyvenimo pamoką, kur į du žodžius susideda visa žmogiškos būties prasmė.  ŽIŪRĖK SAVĘS – tokie tie žodžiai, todėl neršti virtualioje erdvėje dėl kitų, todėl, kad jiems „fainei“ mane stebėti yra per mažas argumentas valandų valandas praleisti IG ir FB. Visai nenoriu būti ta, kuri savo aktyvumu atitraukia kitų žmonių dėmesį nuo jų gyvenimo. Būkim sąžiningi ir pripažinkim, kad kitų gyvenimą sekam, stebim tik tada, kai mūsų pačių jis yra nelabai įdomus. Taip, aš taip manau. Kai esi savimi užsiėmęs, kai keliauji po egzotišką šalį, kai skaitai super įdomią knygą, sportuoji, gamini maistą mylimai šeimai, kai jaukiai guli mylimo žmogaus glėbyje, ar įsijautęs kuri: tapai, šoki, dainuoji, nu juk noro sėdėti soc tinkluose nėra? Mes skrolinam ir žiūrim kitų žmonių „storius“ tuomet, kai savo gyvenime nuobodžiaujam.  

Neneigsiu, kad virtualus gyvenimas ir daug naudos duoda: begalę naujų dalykų sužinau, reikalingų paslaugų ir daiktų ieškau ir randu. Niekaip neįsivaizduoju savo gyvenimo be socialinių tinklų, ypač be Facebook‘o. Tačiau kasdienis taškymasis juose, „storių“ kūrimas yra ne mano kelias. Tą supratau apie save labai aiškiai. Suvokiau, kad man visada bus svarbu turinio kokybė, ne kiekis, o kasdienio įdomaus, kokybiško turinio aš sukurti nepajėgiu, na, ir prasmės nematau.

Dar šiek tiek noriu parašyti apie vaikus. Tiesiog užfiksuoti šiandieną.

  • Vyresnėlis antra savaitė dirba MacDonalde, sunkus tas darbas, nes po darbo 2 val nakties dar ir 8 km namo reikia pareiti pėškom. Bandė su dviračiu, bet metė, sakė, jam pėškom geriau. Lanko vairavimo pamokas ir tvarkosi stojimo dokumentus į architektūros studijas. Baisiai rimtas ir susimastęs žmogus, baisiai supykęs ant Lietuvos tvarkos, nes jį šiemet pašaukė tėvynė. Aš tai žvengiau balsu, pamačiusi jį sąraše, iš gyvenimo ironijos, o jis žadėjo atsisakyt pilietybės.
  • Antrasis, šešiolikinis, mokosi kaip išprotėjęs, sportuoja kaip išprotėjęs, jau ne tik atsispaudimus šimtais daro kasdien, bet ir gantelius parsitempė, nusipirko veidrodį, prisikabino savo kambaryje ant durų, kad matytų save visų ūgiu ir sėkmingai puoselėja savo kūnelį (nu taip, iš Mergelės šito neatimsi). Dar jis dirba pora vakarų restorane, plauna indus, tik šį mėnesį restoranai tušti, tai pora savaičių jo į darbą nekvies. Šitas ne tik gražus ir protingas, bet kartais nustebina ir kokiu nors kepiniu – užeina jam ir jis kepa pyragą.
  • Trečiasis, tas, kuriam penkiolika, tas kuris yra besąlygiška mano meilės ir iššūkis viename, jau jau baigia išsivaduoti iš paauglystės hormonų sukeliamų kančių ir depresyvumo. Daug sportuoja, žaidžia mokyklos žolės rutulio komandoje. Labai dažnai jis su mažiausiu broliu žaidžia drauge šalia manęs ant sofos, kirkinasi abu, o aš kartais garsiai atsidūstu ir sakau“ Devedeve, kokia motinos laimė, kad du jos mažieji vaikeliai drauge žaidžia ir išdykauja. Aplamai, jis tas mano vaikas, dėl kurio man norisi nuolat šypsotis.
  • Na ir mano mažulėlis, tas, kuriam greitai vienuolika. Labai daug išmokiau šiemet jį savarankiškumo, padidinti atstumą nuo manęs: pats vienas važinėja po kaimą su dviračiu, pats vienas nueina į parduotuvę ir nusiperka užkandžius mokyklai, susikrauna savo pietų dėžutę, pats vienas išmoko gaminti: išsivirti spagečius ir koldūnus, išsikepti picą ir medžiotojų dešreles. Taupo pinigus telefonui, nes nuo vienuolikos metų mūsų namuose gaunama teisė į šį aparatą. Ir dar. Visai neseniai turėjau pasakoti jam savo istoriją apie daugybos lentelę, kurios niekada nemokėjau, nes jis baisiai baisiai parinosi, kad jos nemoka. Turėjau jam suteikti tikėjimą, kad net tas, kuris nemoka daugybos lentelės, užauga puikiu žmogumi ir gyvena laimingą gyvenimą. Rodžiau savo diplomą, kuriame yra trejetas iš anglų kalbos, bet tai niekaip nesutrukdė man gyventi Anglijoje.

Tai tiek šiandien gerų dalykų mūsų „fronte“. Esu rami ir laiminga, su vidiniu pokyčiu dėl pinigų stygiaus ir skolų. Na, tiesiog kažką padariau sau, kad dėl to daugiau nesiparinčiau, atleidau sau, kad negaliu augindama keturis vaikus uždirbti milijono ir nustojau to siekti. Gyvenu taip: vaikštau po laukus, žiūriu į ąžuolus ir planuoju šio sezono veiklą Gervių lizde, kuri prasidės gegužės pradžioje.

Facebook Comments Box

Iš pasakų vaikams gyvenimo

0

Man jau seniai atrodo, na, nuo tada, kai pradėjau savo vaikams sekti pasakas iš galvos, kad manyje gyvena senutėlė, nuolat krizenanti, pasakų ir visokių istorijų pasakotojos dvasia. Kartais iš šono suaugę, išgirdę ką aš vaikams pasakoju, sakydavo, kad reikia įrašinėti. Na, nieks neįrašė, vaikai augo. Dabar namuose jau nėra nei vieno, kuriam aš pasakas vakarais iš galvos sekčiau. Bet, kad ta dvasia manyje gyvena, tai jaučiu visada, iki šiol. Todėl ir knygą „Laimės ąžuolas“ išleidau, todėl kartais vis ką nors užrašau. Užrašau ir įkišu į stalčių. Arba tos istorijos įvairiomis formomis atgyja vaikų stovyklose „Gervių lizde.“ Ten po kiemą ir Nematomos (tarti kaip „atomas“, nes ir su šiuo žodžiu (atominė) stipriai susijusi ši būsena,  tik su priešdėliu „nem“) skraido ir visokie šiknasparniai, ten vaikai sužino, ką reiškia būti uždrožtu tėvų ar mokytojų (na, kaip pieštuką paima ir smailina, smailina, kad būtum teisingas, tvarkingas, pareigingas, atsakingas, tobulas, darbinis pieštukėlis).

Neseniai teko tą stalčiuką atverti, nes buvau pakviesta sukurti knygiuką. Tai tokios mažos, išlankstomos knygelės, kurias galima namuose atsispausdinti, nusispalvinti. Daugiau paskaityti galite čia: https://vaikuzeme.lt/projektai/knygiukai-ypatinga-garsiu-knygu-kureju-dovana-lietuvos-vaikams/

Taigi, pašmirinėjau ir savo stalčiuose. Atsiverčiu, ką esu prieš gerus pusantrų metų užrašius ir pati žvengiu –  kaip kietai ta moteris yra užrašius! Norint, ir jūs gal paskaityti?

Ištrauka iš pasakos „Piktoji gervė“:

„Šioji, kaip ir visos kitos Gervinių gervės, turėjo būti Pilkoji Gervė, bet paukščių surašymo biure beveik akla ponia Pelėda padarė klaidą, rašydama visus, tais metais gimusius, į Gervinių gyventojų registrą ir vietoj „Pilkoji“, įrašė „Piktoji“. Gal Piktoji ir būtų taip pragyvenusi visą savo gyvenimą, jeigu ne jos keistas gyvenimo būdas ir pomėgis ne varles pelkėje gaudyti, o savo ilgu snapu rinkti šiukšles. Krapštydavo, krapštydavo savo ilgu smailu snapu kokį spalvotą plastiko gabalėlį tol, kol galėdavo jį tvirtai suspausti snapu ir pakėlusi nešti. Tuomet savo radinį, kaip kokį brangų krovinį privačiu lėktuvu, nuskraidindavo į milžinišką krūvą. Taip, tikrai milžinišką! Atsistojęs tos krūvos viršuje, kaimynas ežiukas Jonas galėjo matyti net savo namą kitam kaimo gale.

Piktosios Gervės pomėgis rinkti visokius spalvotus plastiko gabalėlius, maišelius ir kamštelius daug ką stebino, tačiau surinkta šiukšlių krūva žaliam pievų ir miško fone buvo labai graži, spalvinga ir matėsi iš toli. Daug keliauninkų ir turistų šniūrais traukė tos krūvos žiūrėti. Kaip tais šniūrais traukė, paklausit? Na, tai toks ėjimo būdas, kai eina daug daug įvairių smalsuolių vienas paskui kitą ilga vorele. Iš gervės skrydžio aukščio tai atrodo kaip tikrų tikriausias batų raištelis, senovėje vadintas šniūreliu.

Piktoji savo spalvingą kalną labai atsakingai prižiūrėjo, visus plastiko gabalėlius buvo išplovusi pelkėje, surūšiavusi pagal spalvas ir kaimo mažiams leisdavo prie tos krūvos pažaisti, mozaikas ir paveikslus dėlioti. Tik paaiškindavo, kad negalima tų spalvingų dalykėlių valgyti net jeigu ir labai skaniai jie atrodo.

Tuo tarpu pati susisodinusi visus tuos, kurie šniūrais atėjo, įkyriai aiškindavo, kad šiukštu negalima teršti miško ir mėtyti savo šiukšlių pievose ir prie ežerų, nes neišsilavinę miško gyventojai gali juos suėsti ir nugaišti, kad pro tokias šiukšles miške labai liūdna eiti pasivaikščioti. Piktoji taip įsijausdavo bepasakodama ir aiškindama, kad jai tiesiog užvirdavo pyktis gyslose. Ir nežinia dabar jau kodėl: ar todėl, kad ji taip pyko ant šiukšlintojų, ar todėl, kad jos vardas buvo Piktoji.“

Perskaičiau, skaniai pasijuokiau iš visokių šniūrų ir pykčio, verdančio gyslose, supratau, kad čia niekas man knygiukui netinka, gerai pagalvojus, vis tik nusprendžiau išleisti į viešumą dar vieną žodį, kurį naudojam būsenai, ištinkančiai vaikus stovyklose, apibūdinti. Tai šiknasparniai. Ir teisybės dėlei turiu pasakyti, kad tai vyriškos giminės ta pati būsena, kaip Nematoma. Na, mergaites ištinka Nematoma, o berniukus – Šiknasparniai.

ŠIKNASPARNIS:

–                           O! Šiknasparnis skrenda!

–                           Nu kas čia per gyvūnas? Šikšnosparnį žinau, o va, šiknasparnio niekada nesu matęs.

–                           Tai ne gyvūnas. Tai tokia nuotaika, kai kraustaisi iš proto, darai nesąmones, rėki, bėgi, mamos neklausai. Šiknasparnio negali pamatyt, bet jis gali užklupti kiekvieną.

–                           Aaaa… va kaip įdomiai, papasakok dar!

–                           Kai užklumpa šiknasparnis, neprisipažįsti, kas sudaužė vazą, neišplovė indų, nepaklojo lovos. Jeigu vienu metu kambaryje netyčia atsiduria du šiknasparniai, jie gali susimušti kaktomis, viską aplink sugriauti. Šiknasparniai tikrai yra nematomi ir visi vaikai žino, kas tai.

Tai va, mini pasakojimas apie Šiknasparnį keliauja į mano knygiuką.

Ir iš tiesų man žiauriai patinka rašyti tokius crazy dalykus.

#jakucionyte #knygiukai

Facebook Comments Box

Intencija, su kuria renkuosi gyventi – veskite mane tiesiu keliu

0

Jau kelios dienos noriu apie ta papasakoti per Live video transliaciją, kurių darau labai daug savo asmeniniam FB, bet tai labai man svarbi tema, norisi ją išdėstyti gerai apmąstant, o ne beriant žodžius, o be to dar ir rašymo labai pasiilgau.

Greičiausiai papasakota istorija skambės labai ezoteriškai, bet toks yra mano gyvenimas: su daug mistikos, tikėjimo nematomais dalykais, ženklų skaitymu.

Pradėsiu nuo to, kad daug metų tikiu, kad turiu labai stiprų palaikymą ten, viršuje, mane lydinčius angelus sargus ir pirmyn vedančius vedlius. Gyvenimiškos situacijos, iš kurių man jau teko ne kartą vyniotis, būtų niekaip neišsprendžiamos be palaikymo iš aukščiau. Todėl aš stipriai tikiu, jaučiu palaikymą ir už jį dėkoju.

Daug metų mano pagrindinė malda ir intencija, kurią renkuosi medituodama, yra tiesiog paprastas prašymas „Veskite mane tiesiu keliu“. Labai ilgai reiktų aiškinti, ką man tai reiškia, bet jeigu taip trumpai, tai – veskite mane tiesiai į išmintį, per patirtis, kurias man reikia patirti, tiesiai, be jokių nuklydimų į šonus. Per daug metų praktikuodama tokią savo gyvenimo intenciją, patyriau, kad ne tik situacijos, kurias išgyvenu, žmones, kuriuos sutinku kaip iššūkius, pamokas, man yra kaip tik tai ko reikia, kad augčiau, bet prie viso to, turiu dar ir labai stiprias apsaugas nuo visokių nereikalingų man dalykų, energetinių šūdų, vampyruojančių žmonių ir prie manęs nėra labai paprasta prisikasti su . Todėl keliauju per gyvenimą drąsiai, su atvira širdimi ir veidą atsukus į priekį su stipriu tikėjimu, kad esu vedama ir saugoma, ir kalbu savo maldelę: „Veskite mane tiesiu keliu“.

Bebūnant praeitą savaitę mistiniame miestelyje Glastonbury, kuris pasižymi labai stipria energetika, labai keistų dalykų ten nutinka, ženklų gauni, vieną rytą pabudus išgirdau draugės, su kuria buvom drauge, pasakojimą: „Sapnavau sapną, kuriame tau liepė perduoti žinutę, kad nesimelstum ir neprašytum vesti tiesiu keliu, nes šitas kelias yra pats sunkiausias, pakeisk savo intenciją.“ Aišku, aš pradėjau aiškinti, ką man reiškia tokia intencija, kad tai nėra liniuotės tiesumu, kiaurai sienas ir t.t., bet susimąsčiau ir savo intenciją pakeičiau į „Vesk mane lengvu keliu“. Pora dieną meditavau ir buvau su savo nauju ketinimu. Aišku, taip greitai jokio pokyčio nepamatysi, bet man buvo keistas jausmas, lyg aš prašyčiau palengvinti mano gyvenimą. Nu ką čia man lengvinti, jeigu viskas, ką patiriu, mane absoliučiai veža. Nu pinigų daugiau būtų, tai gal būtų lengviau… Tada reikia melsti pinigų, o ne lengvesnio kelio…

Papasakojau šią istoriją kitai draugei, tarkim Angelei. Ji išklausė, nieko nesakė ir nepatarė, nors šiaip yra tikrai labai sąmoninga. Praėjo pora dienų ir susitarėm, kad ketvirtadienio vakare medituosim su Angele drauge online. Ateina vakaras, sutartu laiku pasijungiam, o ji sėdi su knyga ir skaito man kažkokio guru iš Indijos pasisakymą apie vedimą tiesiu keliu. Kad tik toks kelias veda į Išmintį, prie pagrindinio žinių šaltinio. Ir dar pakomentuoja, kad ta žinutė, atėjusi per draugės sapną, yra tiesiog noras mane suklaidinti, nes jeigu norėtų man ją perduoti, tai tiesiai ir perduotų. Sėdžiu, klausau ir man labai labai rezonuoja, kad dabar tai tikrai girdžiu tiesą. Angelė dar prideda: „Tai žinok, čia viskas apie tai, kad tiesiai prie tavęs prisiknist negali, nes turi labai stiprią apsaugą, tai klaidina per draugę ir dar labai ypatingoje vietoje, kad patikėtum, jog tai tiesa.“

Tai ką, atsiimu savo intenciją/ketinimą/maldelę atgal ir vėl kartoju: „Dieve, vesk mane tiesiu keliu.“

Facebook Comments Box

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.