Įsitaisiau traukinyje, kuris veža mane į Darlingtoną ir bandysiu aprašyti visas mūsų naujienas. Klausite, kodėl taip ilgai nerašiau? Daug kas klausia, nerimsta, neršia. Tikrai net nepastebėjau, kaip tas mėnuo praėjo. Jau trečias mūsų mėnuo Londone. Buvo dienų, kai tiesiog ranka nekilo parašyti nors žodelį, nes nieko naujo, ar nieko gero taip ir nenutiko.

Praeitą kartą rašiau apie mūsų visų kalną, anglų kalbos kalną. Vaikai ir vadina dabar taip tą sunkumą – lipam į kalbos kalną. Sutarėm visi, kad kai įlipsim, važiuosim į Legolendą.

Šiandien savo būseną galėčiau apibūdinti, kaip musė barščiuose – įkritau ir dabar klausimas išlipsiu ar ne? Ir kada tai atsitiks. Iki šiol vis dar susirašinėju su įvairiomis instancijomis dėl vaikų pašalpų. Jau keturi mėnesiai. Išnaudojau visus savo limitus, santaupas, prasiskolinau giminėms ir draugams. Ir nuolatos užduodu klausimą – o kas jeigu taip ir nemokės, niekada? Todėl kuriu planą B. Pinigai uždirbami, svarbu tik jų kiekis.

Vaikų mokslai. Daugiau nei dvi savaites buvo velykinės atostogos.Todėl tas kalbos kalnas vaikams nelabai sumažėjo – mokėmės namuose žodžius, Kristupas kasdien skaitė knygas anglų kalba. Ir nuėjęs po atostogų į mokyklą iš karto parsinešė pagyrų, kad jam sekasi puikiai skaityti. Kristupas kažkaip sugeba nuėjęs ir į parką susirasti su kuo futbolą pažaisti. Kaip jis ten susikalba, nežinau, bet spardo kamuolį su kompanija. Marijonas atsimena daug žodžių ir daug geriau nei Bernardas. Iki dabar Marijonas buvo laukiančiųjų klasėje, nes nebuvo jo amžiaus grupėje laisvos vietos. Tai nuo ateinančio pirmadienio jis jau eis į savo klasę, pirmokas bus. Bet jis jau ramesnis, šypsosi, parsineša pagyrimų, jau kažką sako. Bernardui yra užėjęs piktasis laikotarpis, gal nesijaučia saugus dėl kalbos, bet jis nedaro problemų iš savo nemokėjimo. Tiesiog dalyvauja ir tiek. Turbūt kaip aš – pirma darykim, o paskui pažiūrėsim, kad čia iš to darymo gavosi.

Kovo gale, sesers Irutės iš Oslo apsilankymo proga, bešliaužiodamos po Londoną, pagaliau ryžomės suvalgyti tradicinį anglišką „Fish and chips“, įlindome į mažą, jaukią kavinukę prie pat Big Ben ir skaniai valgėme puikiai aptarnaujamos vėl gi lietuvio. Žuvis mums abiems labai patiko, nors buvo nedrąsu ragauti tokią nesveikybę. Ypač sesei, kuri yra sveikuolė vegetarė. Skani ta jų žuvis kepta tešloje! Kitą dieną ragavome vėl, tik jau kitoje vietoje. Oi, kaip seniai čia buvo, tikrai seniai nerašiau. Bet šita pastraipa skirta Anglijos žuviai pašlovinti, todėl iš taip toli pradėjau. Labai labai man patinka, kad ji čia toks svarbus patiekalas, kad galiu jos valgyti kiek širdis geidžia ir ji yra labai skani! Ką ir kalbėti, jeigu nupirktą parduotuvėje, apvoliotą džiuvėsėliuose ir vaikai valgė, ir visi vienbalsiu įtraukė į valgomų patiekalų sąrašą (o Dieve, tai nerealu!) ir manęs jau kelis kartus klausė: „Mama, kada tos skanios žuvytės niam niam vėl iškepsi?“ Vaikai nori žuvies?!

Visą praeitą savaitę praleidau traukiniuose, apvažiavom daugybę miestų ir miestelių, ir išbraidėm daugybę sąvartynų – tyrėm rinką antrinėm plastiko žaliavom tiekti į Lietuvą. Dėl to paties važiuoju šiandien į Darlingtoną, rytoj į Edinburgą. Susirašius ant lapuko terminus, kainas, pavidalus. Lietuviškai labai žinau ko ir už kiek noriu, o angliškai? Paaiškinsiu savo asmeniniu žavesiu tarp šiūklių krūvų. Tos šiukšlės skamba gal ir ne labai viliojančiai, bet aš nuo to kaifuoju! Šiandien praktiškai esu susisiekimo ekspertė UK, apvažiavusi pusę šalies, apsvaigusi nuo jos grožio, tvarkos ir platybės. Nuo pilių ir tvirtovių. Absoliučiai patenkinta savo nauju darbu,  naujomis žiniomis apie šiukšlių rinkimo tvarką, rūšiavimą ir UK bėdas šioje srityje. Apsoliučiai jaučiuosi kaip musė barščiuose, kuriai reikia išplaukti dėl savo kalbos, disponuoti nauja informacija ir priimiinėti sprendimus. Man patinka iššūkiai! Ir dabar labai gerai jaučiuosi tuose savo barščiuosi besimaskatuodama. O buvo kaip? Dar prieš dvi savaites žliumbiau atsisėdus ir nieko negalėjau sau padaryti, niekaip negalėjau pradėti. Bet atvažiavo pastiprinimas iš Lietuvos, padirbėjom drauge savaitę ir šiandien man viskas atrodo jau nebe taip ir sudėtinga. Baisiausia buvo tik visą savaitę valgyti sumuštinius – ryte, vakare ir per pietus. Ir visi iki nebegalėjimo iššsiilgom naminės sriubos. Brrr, kaip baisiai maitinasi didžioji UK gyventojų dalis. Ir viskas atrodytų visai prastai su tuo maistu, jeigu ne Leeds atrasta ir du vakarus valgyta kol kas pati skaniausia iš skaniausių „Fish and chips”!

Šį mėnesį turėjom svečiuose ne tik Irutę iš Oslo, Dovilę ir Tomą iš Plastos, bet ir seną draugą, chirurgą, kuris atvažiavo į Londoną, į pasaulinę gydytojų konferenciją. Ir nors su manim ir vėl nenuėjo į diskoteką, jo buvimas davė man suvokimą, kad aš esu pasiruošusi santykiams su kitu vyru. Nu ne, ne su chirurgu, bet šiaip supratau, kad smagu, kai ryte išeina, vakare grįžta, kai kažko lauki, gamini vakarienę, ne tik sau ir vaikams. Kažkoks stimulas stengtis, rūpintis. O jis pareina, kokio pieno nupirkęs ar kitaip stengiasi prisidėti prie buities, už suteiktą galimybę pagyventi pas mus per savo konferenciją. Ir man labai smagu dėl to, nes jau metai kaip esu užsikorusi sau ant sprando 100% atsakomybę už save ir vaikus, už namus ir  pinigus, pramogas ir už viską, viską. Po skyrybų ilgai galvojau, kad man to nereikia, jokio kito vyro, jokių santykių, kad galiu gyventi ir be to, kad man tai nieko nereiškia ir yra visai ne įdomu. Kad savimi ir vaikais galiu pasirūpinti ir pati. Taigi, džiaugiuosi už save. Ir šiandien galiu net gi pasigirti, kad jau buvau dviejuose pasimatymuose! Nesvarbu, kuo tai baigsis, svarbiausia, kad aš noriu jau į juos eiti ir nevemiu nuo naujų santykių. O koks kaifas paduoti rankoje likusią vonios durų rankeną kažkam kitam! Žinau, ir pati gebėčiau keturis varžtus prisukti, bet gi atnešiau ir padaviau chirurgui. Prisuko. Žodžiu, po truputį laižausi savąsias žaizdas. Išsilaižysiu. Reikėtų dar atskiros istorijos apie tai, kaip tas svečias chirurgas mūsų visą kompaniją bandė į svingerių vakarėlį nusivesti, bet apie tai kada nors vėliau, kai į pensiją išeisiu. Šiaip jo apsilankymas pralinksmino ir įnešė į mūsų kasdienybę kažkokio smagumo. Taip, kad svečiai laukiami visada.

                             O aš tikiuosi, kad esu laukiama ir Lietuvoje. Skrendu jau penktadienį, penkioms dienoms, Skambinkt, kas labai ilgisi – senas lietuviškas numeris veiks.

Tokiomis dienomis kaip ši apima keistas jausmas, kad priėjai patį didžiausią kalną, gal Everestą, nieko nematai, kas yra už jo, supranti, kad užlipti neįmanoma, bet pradedi lipti. Po truputį, žingsnelis po žingsnelio. Ir kasdien nueini žymų kelio gabalą ir atsisukęs džiaugiesi, kaip toli jau nuėjai. Bet kai į priekį žiūri, atrodo, kad kalnas tik didėja ir kasdien nematai daugiau nieko tik jį.

Panašiai jaučiuosi ir aš, panašiai turbūt jaučiasi ir mano vaikai, tris dienas prabuvę angliškoje mokykloje. Aš pradėjau į tą kalną lipti prieš devynis mėnesius: atskridau pirmą kartą į Londoną, pradėjau tvarkytis dokumentus – Nacionalinis draudimo numeris (NINo), individualios veiklos priregistravimas, sąskaita banke, vairuotojo pažymėjimo keitimas, prašymai į mokyklas ir t.t. Ir viskas ne iš pirmo karto. Visiems buvo neįtikėtina, kai pirmą kartą mane išmetė iš pokalbio dėl NINo. Na, tiesiog pravarė – neatinešiau čekių, nes dirbu su individualia veikla. O kai nuėjau antrą kartą (pakliūti į tą pokalbį irgi nėra paprasta, nes paprastai būna dviejų – trijų savaičių eilė) tai nieko nereikėjo.  Tada vairuotojo pažymėjimas iš trečio!!!! karto – pirmąjį netiko nuotrauka, nes buvau su skarele, antrąjį neuždėjau varnelės, kad akinių nenešioju.  Taip ir važinėjau tris mėnesius be teisių. Merginos, kurios tvarko mano dokumentus jau juokiasi, kad kitiems būna kaip žmonėms, o man kaip Birutei – viskas ne iš pirmo karto ir viskas įdomiau. Nes paprasti žmonės atvažiuoja į Londoną ir dirba čia valytojais ir dažytojais, o Birutė čia kažkį savo biznį daro. O tie, kurie sprendžia duoti man išmokas už vaikus ar ne, perskaito žodį Business  ir pasimeta – tai taip pat netelpa į jų kasdieninį rėmelį, todėl ir tikrina tuos pačius dokumentus jau kelintą kartą. Vis siunčiu ir siunčiu ten pat ir tuos pačius originalius dokumentus. Ir šiandien jau lygiai trys mėnesiai kaip laukiu lyg kokio bilieto į rojų – laiško apie tai, kad man bus mokamos pašalpos už vaikus. Tas laiškas turėtų pajudinti ledkalnį – maitinimas mokykloje, mokesčių dydis, pašalpų dydis ir taip toliau, net mokesčiai už šiūkšlių išvežimą. Ir kai jau gausiu tą laišką, tai turėsiu su juo tą pačia dieną nubėgti į kokias tris vietas ir išsiūsti originalą irgi į kokias tris vietas tuo pačiu metu. Todėl esu paėmus žemą startą. Vis tie užburti ratai… Bet čia mano kalnas, į kurį lipu lipu kasdien.

Dabar apie vaikų kalną, Everestą kubu (E3). O taip, jie pradėjo lipti į jį prieš tris dienas. Viena yra žinoti ir laukti, kita – kai jau pradedi ir pajunti ką tai reiškia. Būti naujoje vietoje, su nepažįstamais žmonėmis, nesuprasti ką kalba, ko klausia, būti visiškai naujoje teritorijoje. O aplinkui visi labai draugiški, pamatę naujokus pradeda klausinėti, nori bendrauti. Kimba, kaip sako Marijonas.  Ir čia kiekvienas elgiasi savaip. Kristupas, du metus mokykloje mokęsis anglų kalbą, geba pasakyti vardą, ko nori, ramiai sau stebi ir bando susigaudyti, nesiparina. Taip ramiai, kad vakar per pamoką ušsnūdo! “Taigi ta mokytoja tik bubina bu bu bu savo ramiu balsu, o aš nei žodžio nesuprantu, tai ir užbubino“. Na, patikėkit, tos mokytojos kalba neįtikėtinai tyliai ir ramiai! Bet Kristupui, jau pirmą dieną pervadintam Christopher, viskas gerai, nesiskundžia.

Bernardas vakar verkė ir skundėsi, kad skauda pilvą, aš bėgiojau po mokyklą iš jo klasės pas Marijoną ir vėl atgal, bet kai šiandien nuėjau į mokyklą ir pamačiau vaizdelį, kai mano Bernardulis bėgioja po kiemą, o paskui jį lekia kokios septynios panelės, tai nusiraminau – šitas neprapuls, savo asmeniniu žavesiu išsisuks ir be kalbos. O tos panelės tik vedžioja jį visur, praneša, kad jau pietus valgyti laikas, vienžo, gėris. Nesupranta nieko, bet labai stengiasi.

Marijonas… hmm čia jau rimčiau. Kaip ir viskas apie jį labai rimta. Ir jis tiek pyksta, nervinasi ir parinasi, kad jam tikrai labai sunku. Užvakar pareiškė, kad į mokyklą neis daugiau visai, todėl aš vakar lekiojau kaip kulka pirmyn atgal – namai mokykla, mokykla – namai. Ryte nuvedžiau, prabuvau dvi valandas, grižau namo – po valandos skambutis iš mokyklos – Marijonas nieko nevalgo. Aš vėl į mokyklą. Dar palikau, tada vėl pasiimti. Bet gal kaip nors, po truputį, įlips ir jis į savo kalną. Kai įsidedu save į Marijono vietą, tai tikrai jam nepavydžiu, suprantu, kaip sunku. Todėl kas vakarą dirbu dar ir psichologo dabą.  Kalbuosi su jais visais daug ir kantriai. Ir kai jau norisi patrankyti galva savo į kokį medį, tai susiimu save į rankas ir vėl lipu.

O dabar apie mokyklą bendrai. Mokykloje mokosi 500 vaikų ir dirba 50 mokytojų, čia be administarcijos. Ir sugebėjau aš taip pataikyti, kad joje anei vieno lietuvio nėra ir nebuvo! O kalbama ten visom kalbom, nes mokykla valstybinė, labai mišri, vaikų ir mokytojų yra iš viso pasaulio, britų labai mažai. Visos mokyklos Anglijoje reitinguojamos, mūsiškė yra labai vidutiniška ir man dėl to buvo neramu. Bet štai, kelios dienos aš ten tupiu po pusę dienos ir kaskart norisi šaukti, girtis, džiaugtis! Milijonas emocijų, patvirtinančių mano sprendimą išvažiuoti. Kasdien įsitikinu, kad gerai padariau dėl savo vaikų. Kaip ir kuo juos ten maitina, kokie ten baldai, kiek priemonių, kaip vyksta veiklos, kiek ten laisvės, kiek jie būna lauke, kiek jiems leidžiama bandyti, kokios žaidimų aikštelės, kokia tvarka, kaip dirba pedagogai, koks jų kiekis, kaip dirbama su vaikais, kurie turi specialių poreikių, kaip rūpinamasi mano vaikų emocine gerove! Aš čia galėčiau prirašyti penkis lapus apie tai, kaip aš ten kaifuoju kasdieną, kaip man ten gera begaliniai! O kai pradedu lyginti su mokykla, kurią lankė vaikai Lietuvoje, tai net šiurpas nukrečia. Kaip pirmokus iš namų paima 6.30 autobusiukas ir parveža 16.00, ir visą dieną jie nebuna nei karto lauke, nes mokytojai nepriklauso. Čia tik vienas punktas. Nesiplėsiu, nes vėl skambės kaip varymas ant LT.

Taip, tūlas pasakytų, babajų mokykla. Tikrai ten jų daug, juodų irgi. Bet gal aš kažkokia nesveika, nes man jie sukelia tik teigiamas emocijas, o juodi žmonės iš viso yra nerealiai gražūs. Esu girdėjusi daug kalbų, kaip tie babajai čia užkniso, privažiavo čia, vaikų prisidarė ir gyvena iš pašalpų, ir vaikšto apsimuturiavę, pilni kampai jų, juodų darbų nedirba, tikras blogis. Bet manęs jie neknisa. Jeigu jie sugeba turėti savo krautuvėles,  dirbti bankuose, mokyklose, jeigu jie užima aukštesnes pareigas, nei dažytojai ir valytojai, tai ar nebus čia vėl gi tas lietuviškas pavydas?  Jiems juk geriau sekasi, nei daugumai mūsiškių. Man iš jų yra ko pasimokyti. Kristupas šiandien pasakojo, kad jo klasėje šešios mergaitės, ir penkios iš jų su tom skarom ant galvų, kur nesuprasi kokia plaukų spalva ir ar iš viso jos su plaukais. Bet tai netrukdo nei bendrauti, nei drauge mokytis. Todėl vėl laužau sau galvą: o kas su jais negerai, tais babajais? Kodėl jų reikia nekęsti? Ką jie blogo padarė? O gal su manim negerai, kad man visi gražus ir verti meilės, pagarbos? Aš juk irgi atvažiavau čia, vaikų prisidarius ir pašalpas imsiu, tik va, skarelę, nusirišau nuo galvos.

Šiandien mano Teduliui du metai. Jis varto gyvūnų enciklopediją ir viską kartoja paskui: siknospanis, skusdeda, ziafa, bakaruda, suprask, barakuda. O aš žiūriu į jį ir negaliu atsidžiaugti šia Dievo dovana man. Dovana, apvertusia mano gyvenimą aukštyn kojom. Jis irgi buvo mokykloje vieną dieną, pirmadienį. Raselę buvom išleidę „pagastroliuoti“ į Oslą, pas kitą sesę Ireną, tai aš viena, su visais keturiais, pirmą dieną į mokyklą ir ėjau. Marijonas užprotestavo likti vienas, tai mes buvom pas jį klasėje. Teduliui ten buvo gerai, patenkintas pilstė smėliuką ir visiems šypsojosi. Smėliuką? O taip, ten tokie specialūs stalai su smėliuku, su žemėmis gėlėms sodinti. Vakar pamačiau kokius jie eksperimentus darė su tuo smėliu – pylė mėlyną vandenį ir stebėjo kas vyksta. Užgailėjau to mėlyno sugadinto smėlio (suvalkietė žiemą). Bet ten visko kiek nori ir kada nori. Savarankiškai kerpa ir klijais riebiai klijuoja 3 -4 metų vaikai. Su juoku vis prisimenu, kaip Marijonui darželyje šakutės ėjau prašyti pas direktrę – nemokėjo mano trimetis valgyti kotleto su šaukstu, nors tu ką. O čia visi tikrai atsipūtę. Laisvė! Ir tvarka! Sakysit, kad taip nebūna? Bet taip yra.

Tai taip ir gyvenam. Įdomiai ir turiningai. Ir dėl visų šitų mokyklos, vaikų reikalų, dėl užburtų ratų, dėl to, kad čia labai pavasarėja, dėl to, kad čia labai gražu, švaru ir tvarkinga, dėl to, kad nemoka pašalpų, kad trūksta pinigų, kad niekaip nesiseka tas mano business, o Plastos darbo nėra kaip pradėti dėl visų kasdieninių dalykų, man kas vakarą norisi braukti ašarą, pilną nuovargio, nežinomybės, streso, vaikų emocijų, kartais net atrodo, kad tikrai susprogsiu ir į tą kalną neįlipsiu. Tik širdy jaučiu, kad nesprogsiu ir įlipsiu, nes ne pirmas čia kalnas, į kurį lipu šiam gyvenime.  Bet ta ašara yra drauge ir begalinio džiaugsmo, meilės, pažinimo, pasitikėjimo  ir dėkingumo už kasdienines dovanas, kurių pilna visur. Amen!

Šiandien dėsiu taškus ant “i” už visą mėnesį, o gal net ir ilgiau.

Dalį praėjusios savaitės praleidau Lietuvoje, todėl tai nebus vien tik naujienos iš Londono. Rašysiu ir apie visus savo lietuviškus širdagraužius, kurie mane pasiekia visur.

Vaikų mokyklos lankymo klausimai dar nepajudėjo į priekį anei per kiek ir dėl to jau visiems šiek tiek važiuoja stogai. Vaikams, iš neturėjimo ką veikti ir neaiškios ateities – juk atviras klausimas, kad mokykloje viskas bus angliškai ir jie nieko nesupras, niekur nedingo. Mums su Rasa dėl nuolatinio vieno klausimo – “Mama, ką man veikti?” – kurių per dieną išgirstam gal šimtą kartų. Tas klausimas nėra toks baisus, nes ir Gerviniuose
jį girdėjom per dieną ne rečiau, bet kartais į neviltį varo jų nuolatinis pešiojimasis, erzinimasis ir mušimasis. O taip, prisipažįstu, jie mušasi! Taip pat užgaulioja ir bjauriai erzina vienas kitą. Nemanau, kad tai susieta su pasikeitusia gyvenamąja vieta, labiau viską nurašau jų amžiui. Bet jeigu anksčiau dar gebėdavau  tai kažkaip valdyti, stabdyti, kontroliuoti, tai dabar dažnai nuleidžiu rankas ir tiesiog nekreipiu dėmesio. O pasigavusi po vieną vis stengiuosi paglostyti, bučiuoti, pasikalbėti  ir mylėti kiek tik galiu. Pasakysiu savo mamos atsakymą į šį klausimą. Mes augom aštuoni, tai ji tą klausimą „Ką man veikt?“ girdėjo minimum du kartus dažniau, nei aš. O atsakymas buvo suvalkietiškai bjaurus „Apsišikus kelį graužk!”. Kartais aš vaikams irgi  taip atsakau ir dažnai pagalvoju, o kaip reikėtų tą sugebėti padaryti – apsišikti sau kojos kelį ir jį graužti?

Kasdieniniai apsilankymai parke yra daugiau Rasos su vaikais pramoga, aš tuo metu mėgaujuosi laisva ir ramia valandėle padirbėti. Tai gi, per tuos pasivaikščiojimus buvo “sužvejotos” dar kelios lietuvės, bet mūsų krašte jų tikrai mažai. Prasidėjo vaikams atostogos, tai parkas ir žaidimų aikštelės pilnos vaikų.

Turiu ir vieną labai man patinkantį pokytį. Teodoras nuo pat gimimo labai mėgęs maudytis ir pliuškentis vonioje, nuo šios vasaros kažko pasikeitė neatpažįstamai – jo maudynės paskutinius pusę metų buvo ištisas žviegimas ir isterija. Žinojau, kad jis yra išsigandęs, todėl ir maudėm jį kiek tik įmanoma rečiau. Ir štai, pagaliau, šios savaitės didžiausias Londono pliusas – sėdi Teodoras  vonioje, pliuškenasi ir verkia ištrauktas iš vandens, kad dar nori. Kaip senais gerais laikais. Fu! Net atlėgo – vieną baimę nugalėjom paprasčiausiu vonios pasikeitimu.  Štai tokią dovaną gavau per Valentino dieną ir esu už ją labai dėkinga ir laiminga. Tedulis nori maudytis!

Kad jau apie Teodorą pradėjau, tai papasakosiu ir dar vieną istoriją apie vietines gydymo įstaigas, vadinamas GP. Mūsų įstaiga matosi pro langą – kitoje gatvės pusėje, todėl nuėjau, paėmiau kalną anketų ir visas užpildžiusi nuėjau prisiregistruoti. Teisingo veido registratorė labai susidomėjo faktu, kad mūsų turimas kūdikis (čia taikoma vaikams iki dviejų metų) nėra nei karto skiepytas ir šiaip jam reikalinga ypatinga priežiūra ir aš jį
privalau atvesti pas gydytoją. Užrašė mus į priėmimą ir liepė atsinešti visus popierius,
kokius tik turim apie vaiko sveikatą. Kas nežinot, prisipažįstu, kad mano vaikai neserga ir pas gydytoją Lietuvoje eidavom vieną kartą per metus – pasiimti pažymų į mokyklą ar darželį. Taigi, tas pats ir su Teodoru. Poliklinikoje buvo gal du ar tris kartus. Man labai įdomu tyrinėti naują sistemą ir naują šalį, todėl su dideliu pasimėgavimu tyrinėju ir situaciją GP. Taigi, paskirtą dieną einam su Teodoru per gatvę į priėmimą. Esu nusiteikusi
karingai, pasiruošusi kovoti, nes jie norės jį skiepyti, o aš nenoriu. Bent jau Lietuvoje kiekvieną kartą tekdavo profilaktiškai išgirsti, ypač po gimdymo, sakyčiau, reikėto net spaudimą atlaikyti, apie skiepų naudą. Na, galvoju, varykit savo propagandą, aš atsilaikysiu. Gydytoja kelis kartus klausė, ko mes atėjom. Aš sakau, kad liepė. Pasimetusi paskambino registratorei ir paklausė, kam mus čia atsiuntė, jeigu niekuo nesiskundžiam. Truputį sutrikusi surado atsisakymo prašymą dėl skiepų ir pasakė: „Aš jau metai čia dirbu, bet dar nebuvo tokio atvejo, kad nenorėtų skiepų, visi jų nori. Todėl aš nežinau kokią procedūrą atlikti, atsiprašau.“ Žodžiu, manęs niekas net nebandė įkalbinėti, aiškinti,
versti jaustis nepatogiai. Tavo teisė rinktis. Ir aš manau, kad tai ir yra didžiausias šios šalies privalumas. Teisė gyventi ir elgtis taip, kaip tau labiau patinka ir norisi. Neaiškinant ir nenurodinėjant, kad reikia kažkaip kitaip. Kita vertus, labai daug kilo minčių dėl britų požiūrio į skiepus, t.y. priklausymo sistemai.

Marmite. Šitą žodį išgirdau iš savo anglų kalbos mokytojo brito dar būdama Lietuvoje. Mielių ekstraktas, kurį tepasi, kasdien valgo ir mėgsta  kiekvienas tikras britas. Nežinojau, kas tai ir kokio skonio, todėl labai knietėjo paragauti. Parduotuvėje buvau su vaikais, kai pirkau net tris buteliukus – vieną sau ir du mokytojui dovanų, vešiu Lietuvon. Jau jeigu net pardavėja paklausė, ar mano vaikai mėgsta Marmite, tai tikėjausi tikrai kažko labai skanaus ir įspūdinga. Pabandžiau. Būsiu atvira, nežinau, ar dar kada nors norėsiu, pamilsiu, ar man bus skanu, bet pirmą kartą paragavus susižavėjimo šūksnių nebuvo. Manau, panašiai jaučiasi japonai valgydami cepelinus su spirgučių padažu – mums skanu, o jiems tas skonis svetimas. Kažkodėl priminė juokdarį iš viduramžių puotų, kuris susirinkusiems puotos dalyviams porindavo: „Šiandien Jūs turite paragauti keturių skonių patiekalų – saldaus, sūraus, rūgštaus ir kartaus.“  Tai toks man yra Marmite – visų keturių skonių vienu metu.  Pavaišinsiu visus savo svečius juo.

Kaip aš atsiduriau Lietuvoje šį savaitgalį? Dažnai perku lėktuvo bilietus, žiūriu kainas, todėl ir žioplų klaidų neišvengiu. Sausio 8 – 15 dienomis buvau Londone, kad susirasčiau ir išsinuomočiau butą. Ne paslaptis, kad tai man kainavo daug nervų ir išgyvenimų, todėl sausio 15d.,  laiminga, kad viskas pavyko, važiuoju į Stanstedo oro uostą. Neramu, nes kažkodėl niekaip negalėjau atsispausdinti Boarding Pass grįžimui atgal. Atsispausdinau tik tokį lapelį, kad mokėjus pinigus. Einu tiesiai ir Ryanair. Dėstau savo problemą, o ponia kitoje pusėje langelio ir sako: “Mieloji, normalu, kad tu negalėjai atsispausdinti, nes tavo bilietas atgal yra vasario 15d.” O Dieve mano! Kvaiša! Bet tą dieną man labai reikėjo namo,
labai buvau pasiilgus vaikų, visa buvau išsidarkius per savaitę bėgiodama po Londoną, bandydama išsinuomoti butą, todėl susimokėjus brangiai, 193 svarus, grįžau į Vilnių tą pačią, sausio 15d. O vasario 15d. bilietas į Vilnių tai niekur nedingo. O kaip pasielgtų kiekvienas linksmas pilietis gavęs tokį skambutį: „Brangioji, vasario 16d. iš Marijampolės išvyksta automobilis į Dzūkijos mišką, mano gimtadienį. Automobilyje yra tau vieta“? Aš susirandu pigų bilietą Vilnius – Londonas ir vasario 16d. popietę sėdžiu kubile Dzūkijoje. Nesiplėsiu apie balius Lietuvoje, kam čia įdomu, jog apie Londoną rašau. Pasakysiu tik tiek, kad man buvo labai linksma ir šokau taip, kad kompanija mane žadėjo siųsti į šokių projektą. Savaitgalis buvo audringas, naktys bemiegės. Grįžau į Londoną aplankius mamą su tėčiu, savo namus Gerviniuose (labai geras jausmas buvo nuvažiuoti pas save į svečius, tik tas kelias, kaip ledas, atrodo, net sutraukia viduje) keletą draugių,prisipirkus
lašinių ir gavus naują darbą. Žinau, kad smalsu jums apie tą darbą, bet sužinosite eigoje.

Ir dabar rašysiu jau nebe apie Londoną, o apie savo emigraciją. Jeigu domina tik mano nuotykiai, tai nesivarginkit, skaityti, nebus įdomu.

Labai daug galvoju apie Lietuvą, save, save ir Lietuvą. Sprendimas išvažiuoti buvo labai intuityvus, todėl dėlioju atsakymą: kokios tikrosios priežastys. Vienas iš jų: Birutei
prireikė nuotykių. Bet yra dar daug ir kitų priežasčių, labai skausmingų ir gilių. Viena iš jų – baimė. Daug kam esu pasakojusi keistą įvykį su savimi, kai praeitais metais grįžinėjom iš kelionės po Kroatiją, o aš norėjau verkti, nes pirmą kartą nenorėjau važiuoti namo ir pirmą kartą Lietuva man nebuvo pati gražiausia ir mieliausia regėta šalis. Niekaip negalėjau paaiškinti savo jausmų tol, kol neatsitiko Mergaitės poėmis. Tik tada pradėjau domėtis visos tos istorijos detalėmis. Ta istorija man leido susivokti savo jausmuose – aš bijau gyventi Lietuvoje, bijau, kad vieną dieną į mano kiemą atvažiuos policija ir išveš mane arba vaikus ir aš nieko negalėsiu įrodyti. Paklausit, už ką? Už bet ką. Čia tik principo reikalas, čia nėra jokios teisinės galimybės apsiginti. Daugybę metų turiu savo verslą, auginu keturis vaikus, nuolat kažkaip reiškiuosi visuomenėje  – visada gali rasti už ką
pasodinti, o po to dešimt metų aiškintis, reikėjo pasodinti ar ne. Reikėjo nubausti ar ne.

Šiandien vėl skaitau straipsnius apie gimdymus namuose. Ir su siaubu perskaitau vienos iš
kaltinamųjų, penkių vaikų motinos, mano draugės apkaltinimą. Ji net namuose negimdė. Esu išsigandus, pasibaisėjus ir suvokiu savo bejėgiškumą ką nors pakeisti Lietuvoje. Tikra raganų medžioklė, kaip viduramžiais. Dažnai pagalvoju, kad mano dienoraštis yra savotiška propaganda, kaip gera gyventi užsienyje. Ir gali ateiti laikas, kai būsiu apkaltinta kokia nors nesąmone, kaip „Lietuvos piliečių kurstymas emigruoti“. Skamba kaip iš pasakos, bet man tikrai baisu ir kasdien aš tyliai džiaugiuosi, kad negyvenu Lietuvoje, kad galiu ją mylėti taip, per atstumą, per trumpus apsilankymus.

Kad ir kaip ramiai, linksmai slinktų mūsų dienos čia, šiandien man neramu – negaliu rašyti apie tai be liūdesio, nerimo ir skausmo, todėl atsiprašau, jeigu ši naujiena nebuvo labai linksma ir smagi.

Ramybe baigiau, ramybe ir pradėsiu… Visi ramiai miega, o aš ramiai rašau, savo naujuose namuose, sėdėdama ant virtuvės grindų. Naujuose, nes dar tik trys savaitės kaip mes čia gyvenam. Ant virtuvės grindų, nes visi kiti kambariai miegami, o čia turiu tokį minkštą kampelį iš pagalvėlių – laikinoji darbo vieta. Pagaliau turiu namuose internetą! Vis netikėjau, kad man jį taip ateis ir įjungs žadėtą vasario 7 d., bet atėjo ir įjungė.

Praeita savaitė prasidėjo vienu džiaugsmingiausių įvykių, atsitikusių mano gyvenime paskutiniu metu. Net nežinia kaip papasakoti, nes žinau, kad pavydėsit… Labai jaudinančiu įvykiu, net susigraudinau ir po jo dvi dienas buvau lyg kokiam emociniam transe.

Taigi, ta pati draugė Diana iš Norvegijos, apie kurią jau rašiau praeitą savaitę, šią taip pat man darė įspūdingą kultūrinę programą Londone. Lankytina vieta nr. 1 – Nacionalinė galerija. Aš labai norėjau tiesiog apeiti ir į paveikslus pažiūrėti, Diana mykė, kad jai labai čia į tokią paskaitą reikia, kur dailininkas veda, pasakoja ir dar moko piešti. Sunkiai ji mane įkalbėjo, sutikau tik su sąlyga, kad jeigu bus neįdomu, tai eisim savarankiškai ir žiūrėsim. Ir dėl tos paskaitos dabar nors yra ką rašyti! Vietinis galerijos darbuotojas, labai geras oratorius, savo pasakojimais užbūrė susirinkusių žioplių būrį (apie 40) ir vedžiodamas po muziejų parodė mums keturis išskirtinius paveikslus. Rodė, pasakojo, aiškino ir ragino pačius piešti. Beja, visi ir piešė. Klausydama vėl dėjau pliusus nemokamų pramogų pasiūlai ir kokybei Londone. Ir visas muziejus, ir puiki  dailės pamoka – kūrybinis užsiėmimas nemokamai. Nuoširdžiai rekomenduoju, o kai vaikai išmoks anglų kalbą “imsim” ten nemokamas dailės pamokas ir mes.

Kultūrinė programa tądien baigėsi visai netikėta  didžiule dovana man. Žinojau, kad Diana turi bilietą į operą, buvau jai užsiminus, kad ir mane galėjo pasikviesti, todėl imdama iš kasos bilietą sau, labai greitai ji suorganizavo  ir man. Stovėdama  prie kasos  klausė: “Tai eini, ar ne? Dovanoju tau bilietą.”  Aišku, kad einu! Su didžiuliu kaltės jausmu (visą dieną Rasa su mano vaikais, o aš dar į Operą grūduosi) suraitau sesei  žinutę: “Ups, opera. Grįšiu naktį. Dėkinga! Skolinga! Atsiprašau”  ir t.t.

Tiesą sakant, tiek metų turėjau tiesioginių ryšių su pramogų verslu ir mane jau sunku kuo nors nustebinti  ir aš jau niekada nieko nesitikiu. Visada viską stebiu įtartinai, analizuoju ir kritikuoju. Todėl ir į visą šitą reikalą žiūrėjau gan įtariai. Tačiau tikrai vertėjo jaustis nepatogiai dėl paliktų vaikų ir vertėjo skirti tam tiek laiko!

Žiūrėjom Operos Fontomą. Viskas buvo NEREALIAI! Garsas, dekoracijos, pati salė, kostiumai, ledai per pertrauką!  Antroje dalyje jau norėjau apsiverkti iš džiaugsmo ir apsikabinti šalia sėdinčias dvi bibliotekininkes, nes Diana sėdėjo kitur. Tiek gerų emocijų, jaudulio ir širpuliukų per odą jau seniai nejutau. Ir taip blankus buvęs, visai nublanko paskutinis Lietuvoje matytas baletas… Žinoma, savo profesinės ligos – kaip čia viska padaryta? – niekur neatsikračiau ir ilgai ieškojusi paslėptų mikrafonų pagaliau radau! Odos spalvos mažučiai „lašeliai“ ant kaktos pas visus…O!

Grįžus namo ilgai negalėjau užmigti, po to dar dvi dienas buvau pakylėta. Kiekvienam privalu tai pamatyti! Bilietas kainavo 50 svarų, ne milijonas juk, ar ne? Visi, kurie važiuosit pas mus į svečius, ruoškitės eiti į operą.

Su vaikais šią savaitę važiavome tik vieną dieną iki Big Beno, Karalienės rūmų ir to  tvenkinio, kur reikia saugotis pelikanų. Iš anksto buvom pasiruošę duonos likučių, tai patį didžiausią įspūdį vaikams ir paliko ne rūmai, o paukščių maitinimas. O aš neslėpsiu, kad važiuoti su keturiais vaikais, keletą kartų persėsti metro, būti didžiulėse žmonių miniose, tikrai jaučiau didelę įtampą saugodama juos visus ir labai pavargau. Dar ir oras pasitaikė šaltas ir drėgnas. Bet nieko, vaikai auga. Žinau jau, kad kuo didesni, tuo paprasčiau, bet ir mažiau juokinga. Griūk negyvas, kiek kartų per dieną mus visus prijuokina Teodoras. Dabar jo topinis sakinys: „Tedulis kalba angliškai. Helou beibi“.

Dar vienas praeitos savaitės atradimas – netoli esantis ūkininkų turgelis, kuris veikia tik sekmadieniais. Jame prekiaujama  ekologiškais, vietinės kilmės vaisiais, daržovėmis, mėsa ir sūriais. Vežėmės savo vežimaitį su ratukais, ėjom į tą turgų kaip į cirką – tokios jis man reikšmės buvo. Surasti Londone lietuviško Tymo atitikmenį! Ir be gailesčio mokėjau už 30 kiaušinių 7 svarus, o kriaušės, obuoliai, morkos – po vieną svarą už kilogramą. Nelabai galėjau gerai išanalizuoti visų kainų ir prekeivių veidų, nes buvom su visais vaikais ir dar lijo. Pasilikau sau šią pramogą ateičiai. Bet patiko labai. Ir morkos pasakiškai skanios ir obuoliai, tokie gruoblėta oda. Man atrodo, kad vaikystėje vadindavom juos Auksinis Ronetas. Lietuvoje tokių jau seniai nemačiau ir nevalgiau.

Mano vietinė draugė Daiva, sužinojusi apie planus apsilankyti tame turgelyje išsireiškė: “Nu čia jau visai posh!” Tai aš ir sakau, kad posh – galerijos, operos, Big Benas ir dar ekologiškas turgelis… Va, tik dirbu už tai, kiek pajėgiu. Labai norėjau šiandien pasigirti savo naujausiu kūriniu, bet dar ne šią savaitę – kūrinys dar nėra tiek pabaigtas ir gražus, kad galėčiau jau reklamuoti.

Taip ir iriamės pirmyn, po truputį, ramiai.

Keisti pastebėjimai, kurių niekaip negaliu paaiškinti: Kodėl vaikai valgo du kartus daugiau nei namuose? Kodėl specializuotoje vyno parduotuvėje pardavėjas nemoka atkimšti vyno butelio? Kodėl didžioji dalis lietuvių taip įsikirtę laikosi savo buvusio Lietuvoje gyvenimo būdo ir tradicijų, maisto ir gėrimų?

Šiandien manęs draugė Gabija iš Lietuvos paklausė FB: „Birute, ar geras gyvenimas?“ Ir aš jai atsakiau: „Gabyte, man tai viskas nerealiai! Man kasdien vis kažkas labai patinka! Aš lyg atvėrusi savo burną ir plaučius pilnai iki galo bandau įkvėpti tiek, kiek pajėgiu. Kartais verkiu, nes sunku, bet dažniausiai tiesiog kaifuoju! Labai džiaugiuosi kiek gero man nutinka kasdien!”

Ir kaip tokį „gerą“ neaprašysi? Tikrai nemaniau, kad šiandien, dar po vienos savaitės  Londone, turėsiu papasakoti dar  daugiau, nei po pirmos. Taigi mielieji, antrąją mūsų savaitę čia ženkliai išsiplėtė apžvalgos aplink namus ratas. Mūsų aveniu yra labai „miegantis“ rajonas, todėl prekybos centrai, įprasta parduotuvių gausybė kiek toliau nuo mūsų, Kilburne. Kelias dienas ėję didžiulį ratą, su vaikais suradome tiesų kelią per parką ir viskas pasirodė čia pat, ranka pasiekiama.  Todėl maisto tiekimo į namus klausimas buvo atsakytas, ramiau iš karto. Pirkom tą vežimaitį prekėms ir dabar važiuoju visai įsijautusi į britišką vaidmenį. Smagiai taip, juokingai.

Vaikai važiavo su metro ir dviejų aukštų raudonu autobusu. Jiem džiaugsmo kiek! O man kiek! Todėl, kad visas viešasis transportas Londone vaikams iki 12 metų yra NEMOKAMA! Ir tai man, keturių vaikų mamai, yra didžiulis privalumas. Dedu Anglijai riebų pliusą už vaikus.

Važiavom su tuo autobusu 414 į Gamtos ir istorijos muziejų, ten, kur tie dinozaurai. Įspūdinga, pramoga visai dienai. Vėl gi, nemokama. Ir vaikščiodama po tą didžiulį muziejų galvojau apie mano tautos ir britų skirtumą. Štai, tik imkit, tik žiūrėkit, domėkitės, dėl bendro išprusimo, dėl žinių. Viskas paduota ant lėkštutės nemokamai. Labai daug paduota. Todėl čia dedu dar vieną riebų pliusą Anglijai. Už vaikus.  O kai muziejaus kavinėje sutiktas lietuvis Deivydas spaudžia nuolaidą kavai ir pietums vien dėl to, kad mes kalbam lietuviškai, džiaugiuosi už savus. Klausiu jo, ar jis čia visiems lietuviams nuolaidas daro? Nedaug čia jų būna, atsako. Acha, tada nėra ko džiaugtis, nes net kai ant lėkštutės paduoda nemokamai tiek daug, tai mūsiškis neima, nes kam jam reikia?

Daug galvoju apie lietuvius čia. Jų tikrai labai daug, visur. Štai ir kavinukėje, kurioje dabar rašau, nes namuose vis dar nėra interneto, Monika man padaro kavos. Bet juokingiausia yra tai, kad kai atneša juodaodis siuntinį ir išsiaiškinęs iš kokios mes šalies, sako: „Labas. Kaip gyveni? Kaip tavo šeima?“. Vaikai rankom ploja, krykščia: „Mama, negras (ups) kalba lietuviškai!”. Tada tas juodukas labai mandagiai lietuviškai atsisveikina ir mes turime anglišką dulkių surblį Henry, kaip du vandens lašai panašų į tarybinę “Audrą”. Vietinės valytojos sakė, kad Henry pats geriausias, mes patikėjom ir jau spėjom įsitikinti. Sesuo Rasa sako, kad taip gerai siurbiančio gyvenime jai neteko turėti. O man juokinga, kad laidą reikia ranka susukti  ir, kad jis toks panašus į “Audra”.

Pradėjau apie lietuvius ir baigiau dulkių siurbliu… skaitau A.Užkalnio, Z. Čepaitės knygas apie Angliją, apie emigrantus ir labai daug galvoju, dėlioju, rikiuoju savo mintis ir išgyvenimus lietuvių klausimu. Žmonių bendravimo klausimu.

Atvažiuodama čia, žinojau, kad didžiausia bėda ir rūpestis, nuo kurios kentėsiu Londone, bus ta, kad mano žmonės, šeima, mano draugai,mano klientai, darbuotojai liko kažkur toli. Aš iki šiol manau, kad didžiausia vertybė, daugiausia ką gali gauti ir duoti šiam gyvenime, yra bendravimas tarp žmonių. Tas energijos apsikeitimas, srautas, kai tu būni su tais, kuriuos myli, kurie tau patinka, iš kurių mokaisi, su kuriais daliniesi. Lietuvoje turėjau fantastiškų žmonių, draugų ratą. Visad sakydavau, kad aš kolekcionuoju žmones, ir sutiktas išskirtines asmenybes tarsi dėjau į savo “kolekciją”. Žavėjausi jais, mylėjau, mokiausi iš jų. Važiuodama į Londoną žinojau, kad dėl kalbos barjero, dėl laiko ten greitai neturėsiu tokios didžiulės “kolekcijos”. Žinojau, kad man trūks to. Pradėjau rankioti visus anksčiau išvažiavusius savo draugus, atmintyje įstrigusius pažįstamus. Ir šiandien esu be galo laiminga dėl vieno susitikimo praeitą šeštadienį. Su Giedriumi, kurio nemačiau daugiau nei dešimt metų. Atrodo, nei kiek nepasikeitusiu, šiandien gal kiek pavargusius ir ne pačiam lengviausiam gyvenimo etape. Net nepastebėjau, kaip prabėgo geras pusdienis bekalbant. Jo patirtis neįkainuojama. Jau seniai taip nuoširdžiai nesijuokiau. Seniai su niekuo taip “nesišpilkavom” žodžiais ir “bajeriais”. Dar dabar prisiminusi šypsausi. Čia pat buvo rasti atsakymai į daugybę klausimų dėl mano naujos veiklos Londone, dėl internetinės sveitainės ir atsakytas pagrindinis,  kamavęs mane dvi savaites: “Su kuo nuvažiuoti į Ikea ir parsivežti trūkstamų baldų?”. Sakysit, pirk internetu. Negaliu, man reikia pamatyti “gyvai” ir paliesti.

Tas susitikimas man užaugino sparnus. Ačiū, Giedriau.  Nėra viskas taip blogai dėl to žmonių praradimo. Atrasiu senus, sutiksiu naujus, viskas susidėlios. Juo labiau, kad per  dvi savaites jau net dvi draugės mane aplankė Londone. Viena iš Lietuvos, kita iš Oslo. Vakar, beja, su viena iš jų pirmą kartą lankiausi tikrame britiškame pub’e. Buvau girdėjus, kad britų maistas be ryšio. Nęsamonė, man viskas patiko. Man kasdien čia patinka vis daugiau ir daugiau dalykų, renku juos kaip uogas ir dedu į krepšelį “Geri dalykai Londone”.

Vakar su drauge Diana iš Norvegijos diskutavom apie tai, kad Anglija nėra pati draugiškiausia šalis vaikų atžvilgiu, palyginus su kitomis Europos  ar Skandinavijos šalimis. Sutinku. O palyginus su Lietuva? Prisimenant mano pliusus? Transportas, galybė muziejų nemokai.  Nemačiau to nei Vokietijoj, nei Danijoj, o juo labiau Lietuvoje.

Prieš dėdama paskutinius taškus, dar būtinai turiu pasakoti apie ramybę ir bankus Londone. Po truputį kuriu savo naują veiklą, savo elektroninę parduotuvę, reikia sąskaitos banke. Jau anksčiau žinojau, kad čia iš anksto rezervuoji laiką, paprastai po kelių dienų, kad tau atidarytų saskaitą. Asmeninė mano sąskaitą Barclays, tai galvoju, atidarysiu ten ir verlsui. Užsuku į banką, pasisakau ko atėjusi, mergina prie langelio pasveikina mane, kad man labai pasisekė, nes kaip tik dabar yra verslo vadybininkas ir nusiunčia mane pas jį. Aš negalėjau patikėti, kad štai dabar, iš karto man tą sąskaitą ir atidarys. Vadybininkas mandagiai (taip, kaip kalba daugybė jaunų vyrukų britų ir kaip aš visai nesuprantu, ką jie sako) paklausė,  ko aš pageidaučiau, ir rezervavo man laiką sąskaitai atidaryti po…. trijų savaičių, paaiškindamas, kad tai labai populiari paslauga, todėl taip ilgai reikia laukti. Tai štai, nurimk, mieloji, sako man bankas, viskas čia ramu, lėtai ir vangiai, ir labai ilgai.

Gal ir gerai, gal tai kažkiek nuramins mano neramią sielą ir vaikus. Ramiai sau laukiam visko: atsakymo dėl vaikų mokyklos, žinių dėl pašalpų, kol sąskaitą banke atidarys, kol internetą namuose įves. Ramiai einam pasivaikščioti į parką, didieji bėga krosą, ramiai sau lankom nemokamus muziejus. Ramybės ir jums.

Žinau, kad daugybė žmonių laukia naujienų. Vis galvojau, ką čia rašyti, kai dar viskas taip šviežia, taip nestabilu, taip nauja, keista ir neįprasta.

Bet gi rašysiu nuo pradžių. Niekas, o ypač aš pati, dar prieš metus nei sapnuote nesapnavau, kad štai sėdėsiu Londone, išnuomotam bute, puikiam Elgin Aveniu ir kursiu savo gyvenimą iš naujo. Visai nuo pamatų. Ir kad Ekodaiktai.lt pradėtas rašyti Birutės dienoraštis skelbs naujienas iš užsienio.

Taigi, esame čia jau savaitę. Neseniai išbučiavau ir sumigdžiau visus savo berniukus ir laukdama, kol užmigs mažylis Teodoras staiga suvokiau, kad man visiškai negaila namų, kuriuos palikau Gerviniuose. Negaila, kaip kažkokio etapo, kuris ėjo ir praėjo, pasibaigė. Ir prasidėjo kitas, kuris vadinasi Londonas.

Jau aprimau po skrydžio streso su keturiais vaikais, kurie skrido pirmą kartą. Labai bijojau to skrydžio. Per paskutinius pusę metų į Londoną skridau bene penkis kartus ir kiekvieną kartą skrisdama su didele panika įsivaizduodavau mūsų visų pirmąjį skrydį į Londoną. O jis buvo puikus! Su daugybe sėkmingų atsitiktinumų ir sutapimų. Pirmą kartą lėktuvo keleiviai buvo tokie draugiški – vaikai visų buvo bendri, problemos irgi. Kažkoks vyrukas „išmušė“ PRIORITY eilėje vietą moteriai su mažais vaikais (ne man, aš pirkau iš karto, vis iš tos baimės). Kažkas persidėjo į savo lagaminą kito keleivio daiktus, nes jo lagaminas netilpo į matuoklį. Kažkas dalinosi lėktuve maistu, mano vaikai atsinešė net „Ipadą“ ir žiūrėjo filmuką. Mūsų Teodoras gulėjo lėktuve ant praėjimo, daugybė vaikų nuolat malėsi po lėktuvą viso skrydžio metu ir man tai buvo pats draugiškiausias skrydis turbūt per visą gyvenimą. Kaip kokia dovana.

Atskridom naktį, miegojom pas draugus. Kitą rytą gavau mūsų naujų namų raktus ir visi „atsikraustėm“ iš Lietuvos į Londoną. Su rankiniu šešių žmonių bagažu.

Aš kasdien dar vis pildau galybes popierių, blankų ir dokumentų – sau ir savo keturiems vaikams. Daug gaunasi. Dėlioju savo angliško verslo modelį, kuriu naują svetainę. Tai bus www.ecoethno.co.uk Vadinsiu britiška Ekodaiktai.lt  seserim.  Jau yra FB profilis, galite būti tikri draugai ir jį „palaikinti“, ypač tie, kurie gyvenat Anglijoje. Ieškokite EcoEthno.

Vaikai laukia eilėje į mokyklą, todėl jiems tikrai kasdien nusibosta. Į lauką vieni eiti negali, nes iki 12 metų jie gali būti tik su suaugusiu žmogum. Todėl aš juokiuosi, kad du kartus per dieną mes juos vedam kaip šuniukus į parką pasivaikščiot – už mūsų namo fantastiškas Pedingtono parkas. Savaitgalį buvo puikus oras, žaidimų aikštelės pilnos šeimų su vaikais. Sėdėjau ir džiaugiausi begalinei, kad sausio mėnuo, o vaikai be kepurių, saulė šviečia. Šiandien mano trys didieji išsitraukė sportbačius, sportinius kostiumus ir bėgo krosą – turbūt jiems patiems yra vidinis noras išlieti energiją.

Prieš dvi dienas kurjeris atvežė dviaukštę lovą vaikams. Atvežė dvi dėžutes. Sukau galvą, kas man tą lovą sutvers. Vietinė draugė Daiva, kuri man tą lovą ir užsakė, pranešė, kad lempą pakabinti čia kainuoja 150 svarų, o už tokios lovos surinkimą susimokėsiu oho ho! Na, nei šimto anei penkiasdešimt mokėti neketinau, draugų vyrų šalia kol kas neturiu, todėl atsuktuvą į rankas ir pirmyn. Beja, be savo dešimtmečio Kristupo vargiai būčiau įveikus. Bet lova jau surinkta, atrodo puikiai, tik čiužiniai kažkur dar važiuoja…

Ir taip mūsų maži kasdieniniai rūpesčiai įsuka mus į kitą rutiną – londonietišką. Kur niekas niekur neskuba, kur kitam visai nerūpi tavo bėdos.

Prieš kelias dienas atvažiavo mūsų visi daiktai iš Lietuvos, todėl dar ramiau tapo – ir visi namie, ir daiktai vietoj, jau ir atsigerti yra iš ko, ir kame valgyti išsivirti. Šiandien išpakavau savo gongus, sukabinau ir pagrojau: Būk pasveikintas, Londone, mūsiškame garse.

Sesuo Rasa, kuri atskrido drauge su manimi, įgudrino rankiniam bagaže atsivežti duonos raugo ir tik ką užmaišė duoną. Rytoj keps.

Dar vis minu takus į aplinkines turkų parduotuvytes, einu į kavinę, kad gaučiau internetą, bet šiaip nuotaika puiki. Ir vis dar sunku patikėti man pačiai, kad aš tai padariau! Susikroviau vaikus, Rasą ir išvažiavau…