Jakucionyte.lt

Home „Moteris iš raudonos Audi“

„Moteris iš raudonos Audi“

Įsigyti „Moteris iš raudonos Audi” galite čiaĮsigyti knygas

 

„Prieš imdami šią knygą į rankas gerai pagalvokite, ar esate tam pasiruošę. 
Jei esat šventeiva ar šiaip teisuolis, iš anksto žinantis, kaip derėtų pasielgti kiekvienoje situacijoje, neskaitykit šios knygos. Ji ne jums. Nuvilsiu ir moteriškų dienoraščių mėgėjas ‒ autorės papasakota istorija nėra nei saldi, nei romantiška. Ji tikra ir be pagražinimų. Taip pat nepatarčiau jos skaityti ir laikantiems save literatūros gurmanais ‒ ši knyga ne jūsų gomuriui.

Tiesiog norėčiau įspėti skaitytoją, nes joje atskleista istorija radioaktyvi. Užkrečiama. Pavojinga. Galinti jus paveikti neprognozuojamai. Ją perskaitę galite pasikeisti. Kiekvienas kitaip. Nes ši istorija ‒ ne tik įkvepianti, intriguojanti, stebinanti, bet ir begėdiškai atvira ir nuoga. Aštri. Pikantiška. Su labai daug prieskonių. Gluminanti. Nepatogi ir keista. Tartum išskrosta ir išpreparuota siela. Gyva sielos ir kūno išklotinė. Santuokos anatomija.
Ją skaitydami vieni žavėsis, kiti šiurps ir baisėsis, treti gūžčios pečiais, kvatos ar sukios pirštą prie smilkinio. Bus ir pasipiktinusių, ir pasibjaurėjusių. Bus suglumusių. Bet abejingų neliks.
Nes tokios knygos Lietuvoje dar nėra buvę!“ Knygos redaktorė Lina Tamuk

„Lietuvoje autorė žinoma kaip keturių vaikų mama, visuomenės veikėja, renginių autorė ir vedėja, talentinga ir labai drąsi moteris. Man teko garbė pažinti ir kitą Birutės pusę, gal mažiau matomą, gal net pačios autorės iki galo nesuvoktą… Tai neeilinio likimo, jautri ir mylinti moteris, mama, sesuo, dukra, draugė. Jos rankose viskas virsta auksu – gal ne tiesiogine prasme, tačiau ji turi gebėjimą matyti žmonėse tai, kas juose geriausia ir vertingiausia, bei skatinti juos augti ir tobulėti. Ji sujungia žmones ‒ Birutės dėka susipažinau su visu pulku nuostabių žmonių. Gal net pati to nežinodama, Birutė keičia ją supantį pasaulį: savo darbais, energija, rašymu, savo pavyzdžiu, tiesiog buvimu. Dar vienas jos bruožas, kurį labai gerbiu – sąžiningumas. Pirmiausia sau. Ji nieko nevynioja į vatą, žvelgdama į savo problemas, baimes, nebėga nuo jų ir nesislepia po kilimu. Ir dar ‒ tai Didelės Širdies Moteris! Jos širdis tokia neaprėpiama, jog joje telpa visa Birutės didelė šeima, aibė draugų, Lietuva ‒ Birutė nors jau ir negyvena joje, tačiau toliau jai tarnauja.“ Psichologijos studijos „Menas Būti“ įkūrėja, psichologė-psichoterapeutė Alicija Eiliakas.

Knygos „Moteris iš raudonos Audi” viršelio dailininkė Reda Granskaitė.

Pirmasis knygos tiražas 2000 vnt, išleistas 2014 05 30. Po pusės metų 2000 vnt tiražas pakartotas dar kartą. 

 

Skaitytojų atsiliepimus apie B. Jakučionytės knygas gali paskaityti čia: Skaitytojų atsiliepimai. 

IŠTRAUKA IŠ KNYGOS MOTERIS IŠ RAUDONOS AUDI

I skyrius. Trys bandymai išlipti iš duobių: skyrybų, senmergystės ir bankroto

2012 metų lapkričio 9 d., Londonas 11.50

Svečiuojuosi pas draugę Daivą. Išeinam iš namų. Daivai reikia į darbą, man – nuvažiuoti į kitą miesto pusę. Daiva nemoka ramiai vaikščioti, ji nuolat tekina, o aš kaip šuniukas skuodžiu paskui ją ir vis mėginu pasivyti. Gatvė prie pat namų, mašinų nedaug, kertam kampą. Kasdien Daiva jį kerta turbūt kokius šešiskart. Pasižiūrim į kairę, į dešinę. Londone ko gero tai daryti reikėtų atvirkščiai. Pasileidžiam per gatvę. Ir tada jau viskas kaip sulėtintam filme: į mus lekia pilkas automobilis. Nė viena jo nepastebėjom! Mirksnis apsispręsti – šauti pirmyn, sustoti ar bėgti atgal. Susivokiu, kad turiu varyt pirmyn, nes bėgančią atgal gali nukirst iš kitos pusės atvažiuojantis automobilis. Daiva atšoka atgal. Pasiekiu šaligatvį, atsisuku ir matau, kaip Daiva skrenda. Šlumšt. Pribėgu. Daivai iš nosies teka kraujas, vienas batas mėtosi šalia, ji guli keistai surietusi kojas ir sako: „Mirsiu“. Sustoja laikas. Žinau, kad ji nemirs. Stoja automobiliai, pėstieji, atskuba policija, greitoji pagalba, susidaro spūstis.

[expand title=”Daugiau”]
Po pirminės apžiūros greitosios pagalbos automobilyje tampa aišku, kad niekas nelūžo. Visą dieną praleidžiame centrinėje Londono ligoninėje. Daug tyrimų, rezultatų laukimas, bet trauma visai nedidelė. Kai tai supranti, kai suvoki, kaip pasisekė, imi analizuoti ženklus ir save klausi: „Kodėl Daiva, o ne aš? Kodėl išvis taip nutiko? Kodėl nepastebėjom to automobilio?“ Išvada sau: intuityviai žengsi pirmyn, ten kur veda širdis – pasieksi tikslą, žengsi atgal – gali partrenkti.
Ligoninėje turėjau daug gražaus laiko apmąstymams. Sutemus grįžau namo ir parašiau buvusiam vyrui laišką. Atsiprašiau už intrigas, į kurias pastaruoju metu įsivėliau ir jį supykdžiau. Barniai, ginčai ir santykių aiškinimasis – neverti nė vienos mano gyvenimo akimirkos, daugiau tam nešvaistysiu nė lašo savo energijos.

2012 metų lapkričio 8 d., Vilnius

Vakare iškrendu į Londoną, bet iki tol manęs laukia ilga veiksmo diena. Ryte nuvežu vaikus į mokyklą, palieku mašiną autoservise, lekiu į banką išsikeist pinigų, tuomet – darbų perdavimas naujajam mūsų „Ežiukų klubo“ direktoriui Tomui. Po to jis mane skubiai veža į kitą susitikimą. Į pirmajį susitikimą su psichoterapeutu. Jau pribrendau.
Įlekiu kaip viesulas, dėstau savo situaciją. Jis bando išsiaiškinti, kas mane pas jį atginė. Mėginu jam pasakyti, kad manęs yra per daug, kad žmonėms tiesiog neįmanoma būti šalia, ypač vyrams. Kad tesugebu sukurti tokius santykius, kai viską pati padarau už abu. Ir už save, ir už vyrą. R.P. (tegul tai būna psichoterapeuto vardas) sako: „Aha, štai aš, vyras, psichoterapeutas, klausausi jūsų ir galvoju: ką man čia veikti, kaip vietos po jūsų saule išsikovoti, gal su kalašnikovu? Juk viską galit pati. Galėčiau kaip gydytojas tik pasėdėti, užduoti vieną klausimą, o Jūs viską pati padarysit – ir atsakysit, ir kitą užduosit. Aš tik pasiklausysiu valandėlę ir pinigus paimsiu.“ Čia ir yra problema, nuo kurios mane reikia gydyti. Susitariam vis dėlto pabandyti. Dar pamatuoja mano vidinės minutės greitį. Paima laikrodį, pasako, kada prasideda minutė, o aš turiu duoti ženklą, kada, mano manymu, ji pasibaigs. Ilgai laukiu ir trepsiu, bet mano vidinė minutė tetrunka 35 sekundes. R.P. pasakoja palyginimą: visi važinėja mieste 50 km per valandą, aš – 100 km per valandą. Toks mano gyvenimo greitis. Ar įmanoma, lekiant tokiu greičiu, neatsitrenkti ir nepatirti avarijų?
Po susitikimo su R.P. mane pasiima draugė, buvusi bendradarbė ir partnerė Ingrida. Prisėdam išgerti kavos. Ji prasitaria apie mano buvusiojo „perspėjantį“ skambutį: Ingrida turinti manęs saugotis, nes aš esu pavojinga, su viena savo drauge, tokia Monika, esu susipykusi ir iki šiol nesusitaikiau, kad dabar aš įsilaužiau į jo kompiuterį, norėdama jam pakenkti. Naujienas virškinu sunkiai. Tiesiog ima siutas, noriu apsiginti, pasiteisinti, įrodyti savo tiesą.
Vakare, jau lipdama į lėktuvą, paskambinu jam ir padraskau akis. Labai tikiuosi, kad tai paskutinis kartas, kai ant jo „varau“. Tikiuosi, kad man pavyks atsiriboti nuo bet kokių jo veiksmų ir žinių, nuo bet kokių susitarimų nesilaikymo. Pažadu sau – būsiu rami ir susitvardžiusi, išliksiu mylinti.

2012 metų lapkričio 5 d.

Pirmadienis. Šįryt susitinku su Ingrida. Laukiu jos beveik nuo aštuntos, spirgu. Žinau, kad ji šiandien jau kokį penktą kartą turėjo nunešti į Registrų centrą mūsų bendros įmonės dalininkų protokolą apie naujo direktoriaus paskyrimą. Dėl mano skyrybų stumdėm kėdes ir akcijas turimose įmonėse.
Ingrida prieš mėnesį tapo naująją direktore. Dirbau su ja beveik metus ir pagaliau įsitikinau atradusi puikią verslo partnerę. Mano patirtis šiuo klausimu labai skausminga ir liūdna. Vis džiaugdavausi pagaliau suradusi, bet deja… Vieną draugę praradau amžiams po to, kai sumanėme drauge imtis verslo. Išsaugojau santykius su kita drauge, bet joks verslas nepavyko. Ilgai ieškojau, bandžiau vėl ir vėl. Todėl labai džiaugiausi dėl Ingridos. Pastaruoju metu jos gyvenime prasidėjo sunkus etapas, ir tai ėmė varginti. Bet aš nusiteikusi išlaukti, palaikyti. Žinau, kad visiems būna blogiau ir geriau, labai ja tikėjau ir tikiu. Iš patirties žinau, kad geri partneriai nesimėto, ir retam pasiseka jį turėti.
Atvažiuoja Ingrida ir padeda pareiškimą ant stalo, pasakydama, kad išeina iš darbo, atsisako partnerystės ir t.t. Virškinu, suvirškinu greitai. Po valandos – kitas susitikimas su Tomu, jis turėjo prisijungti prie mūsų su Ingrida pasitarti dėl vieno projekto. Rašau Tomui žinutę, kad atsivežtų savo dokumentus ir socialinio draudimo numerį. Virškinu Ingridos žinią. Išsiskiriam apsikabindamos. Žinau, kad taip bus geriau abiem, bent jau draugystę išsaugosim, jeigu jau verslo negalim imtis drauge.
Tomą priimu į darbą, viską „sudėlioju“ iš naujo. Tvarka.
Diena ypatinga dar ir tuo, kad šiandien įsigalioja skyrybų teismo sprendimas. Vakarojam su sese Rasa, geriam tikrą šampaną, valgom ikrus ir švenčiam. Švenčiam mano skyrybas.
Tą vakarą įkeliu į „Facebook“ nuotrauką iš savo erotinės fotosesijos – dar vieno nuotykio mano gyvenime. Bet apie jį papasakosiu kada nors vėliau.

2012 metų lapkričio 4 d.

Sekmadienis. Darbo diena, nes kiekvieną sekmadienį vyksta mano organizuojami vaikų renginiai. Pietauju su Ričardu ir Alicija. Jis verslininkas, ji psichoterapeutė. Labai geri mano draugai. Ir džiaugsme, ir skausme. Mano mažojo Teodoro „Gongų tėvai“, žmonės, atvedę mane į gongų ir garso kelią. Žmonės, kurių draugystę labai vertinu ir saugau. Pas juos važiuoju, kai man ypač bloga, noriu matyti juos ir bendrauti, kai ypač gera.
Kai susėdam prie stalo, Ričardas sako: „Norėjom eiti į naująjį „Džeimsą Bondą“, bet nusprendėm susitikti su tavimi, nes su tavim įdomiau“. Pasakoju jiems šviežutėlę istoriją apie mano buvusiojo anketą viename iš interneto pažinčių svetainių. Vieną vakarą norėjau pati ten užsiregistruoti, bet iš savo kompiuterio pataikiau tiesiai į jo anketą. Smagiai vaikiškai pasilinksminau, perskaičiau, ką mano ex rašo kitoms apie mane, pakoregavau jo anketą, parašiau, kad jam patinka medžioklė ir žvejyba, sodininkystė ir naminiai gyvūnai. Juokėmės iki ašarų. Tik tada dar nežinojau, kad po kelių dienų ta istorija bus visai nejuokinga. Bet čia mano ex interneto pažinčių istorija. Verčiau papasakosiu savąją.
Kai kurie mano draugai ir šeimos nariai žinojo, kad rugsėjo mėnesį pasinėriau į naujo vyro paieškas. Užsiregistravau keliose interneto pažinčių svetainėse, ėmiau susirašinėti. Buvau nusprendusi emigruoti iš Lietuvos, tad ieškojau vyro užsieniečio. Susirašinėdama lavinau savo anglų kalbos žinias. Kažkodėl mane labai traukė ir tebetraukia juodaodžiai. Negaliu paaiškinti, kodėl. Gal kad daugelį metų man jie buvo tartum uždraustas, nepasiekiamas vaisius? Norėjau egzotikos, kažko nepasiekiamo, nepatirto. Man juodaodžiai žmonės ‒ vyrai, moterys ir vaikai nepaprastai gražūs.
Visą mėnesį susirašinėjau su Alabumni. Taip įsijaučiau į šiuos virtualius santykius, kad net įsimylėjau, prisisvajojau. Skraidžiau kaip ant sparnų, pradėjau sportuoti, nusifotografavau erotinėje fotosesijoje, ėmiau puoštis ir dažytis ‒ labai norėjau jam patikti. Vieną vakarą, bežvengdamos iš bernų internete, su sese Rasa gurkšnojom brendžiuką, o Alabumni paprašė telefono. Pasakiau, kad turiu tik lietuvišką numerį, parašiau jį, o jis ėmė ir paskambino! Vos į kelnes neprileidau! Tada galėjau agliškai susikalbėti tik gyvai ‒ ženklų, kūno ir kelių žodžių pagalba, bet kalbėti telefonu ir dar be „Google“ vertėjo? Ojojoi!! Susitvarkiau. Sakai „jes“, „okey“, „jes“, „okey“ ir pokalbis pavyksta. Nuo to karto jis man dažnai paskambindavo.
Taigi, Alabumni. Besvaigdama ir trokšdama kuo greičiau susitikti, iškapsčiau apie jį begalę informacijos internete: radau anketą „Facebooke“, aptikau jo kaip modelio nuotraukas, sužinojau, kad turi savo įmonę, dvi mažas dukreles, kurios auga su juo. Jau per pirmuosius pokalbius pasisakė neturįs pinigų, nes mokosi. Tačiau jo planai atidaryti mokyklą Afrikoje man atrodė tokie romantiški, jog pasakiau: „Nesvarbu, aš irgi neturiu“. Tik, taip sakydama, nemaniau, kad jis pinigų neturi visiškai. O aš šiek tiek turiu. Žodžiu, per tą susirašinėjimo mėnesį buvo aptarta viskas ‒ ateitis, svajonės, finansinė padėtis, turimų ir norimų turėti vaikų kiekis, sekso pozos ir t.t. Viskas suderinta. Nė pati nepajutau, kaip prisisvaigau tiek, kad užsakiau savaitgaliui viešbutį Anglijos pajūryje. Buvo daug abejonių, dvejonių, saviplakos ir kitų nesąmonių, bet įprotis paimti viską į savo rankas ir pabandyti nugalėjo. Taigi, ilgai lauktas susitikimas. Istorija skausminga ir pamokanti, tikiuosi, pavyks papasakoti nepagražinus. Istorija su sekso prieskoniu.

2012 metų spalio 26 diena

Pasiruošimo darbai: pedikiūras, manikiūras, seksualūs apatiniai, naktiniai, garderobo ir kosmetikos atnaujinimas, naujas lagaminas, paltas, visiška depiliacija, mankšta, svajonės, suplanuota ateitis.
Dabar belieka Alabumnį pamatyti, prisimatuoti, jei nelabai tiks ‒ pataisyti, ir ‒ gyvenimas pagal planą: pirmyn, tik pirmyn.
Susitariam susitikti 10.00 ryto Stratforde. Netyčia mandagiai pavėluoju 15 minučių. Jis vėluoja valandą. Saviplaka, savigrauža, visokie šlykštūs ir negatyvūs jausmai ir klykianti širdis: „Nieko nebus, nesąmonė, apsisuk ir važiuok namo, durne! Tu ir vėl lauki!“ Ignoruoju intuiciją ir įjungus savo super protą viską nurašau Londono atstumams, afrikietiškam laiko pojūčiui ir t.t. Tačiau nuo pirmos susitikimo minutės suprantu, kad nebus nieko panašaus į tai, ko tikėjausi. Jis nežino, kur važiuoti, neturi pinigų bilietui iki miestelio, vienas nueina į metro, o mano kortelėje trūksta pinigų, ir turiu kaip kokia višta orientuotis, kaip ir kur ją pasipildyti. Grįžta ir man padeda. Uch! Vienas varganas balas jam.
Važiuojant traukiniu suprantu, kad gyvenime visai ne taip, kaip internete. Visiškai priešingai! Žodžiu, nesileidžiant į ilgus pasakojimus, dvi dienos viešbutyje tokios: jis per „teliką“ ir kompą žiūri du skirtingus futbolus. Mėginu kažką sakyti, lyg ir dėmesio prašyti, klausiu, ką man veikti, atsako: skaityk knygą. Pasivaikščioti neina, nes jam šalta, valgyti nesiveda, nes valgo tik kartą per dieną, seksas niekam tikęs, nes jam nepatinka. Žinoma, mandagiai šimtą kartų klausia: „Are you ok?“ Ok, ok, man visada viskas ok. Po pirmos vakarienės McDonald’e prisipažįsta, kad jo sąskaita tuščia. Kai užsimenu, jog esu jam visiškai neįdomi, priekaištingai tėškia: „Nužudei mano jausmus“. Trumpai tariant, grynas nesusipratimas. Teisinasi: „Komunikacijos problema“. Klausiu, ką veikia jo dvi dukrelės, jeigu jis nuolat žiūri futbolą? Atsako, kad jos sėdi jam ant kelių ir žiūri drauge. Iki šiol skamba ausyse: „Baby, I like football, I very like football“. Net sekso, kurio nebuvo mano gyvenime pastaruosius devynis mėnesius, negavau. Nei kiekio, nei kokybės prasme. Beje, sugriuvo mitas apie juodukų gebėjimus ir organus.
Kaip bebūtų, esu dėkinga Alabumni už puikų virtualios meilės mėnesį iki mums susitinkant. Per tą mėnesį pakilau, susitvarkiau, pradėjau rūpintis savimi, pasidariau erotinę fotosesiją. Tą mėnesį skraidžiau, vėl dėkojau Dievui už puikų gyvenimą. Alabumnis netiesiogiai išgydė mane nuo skyrybų.
Tik norėčiau, kad toje istorijoje nebūtų buvę dviejų, pačių šlykščiausių dalykų: lyg juokaudamas jis paėmė mano piniginę, išėmė iš jos penkiasdešimt svarų, įsikišo juos į kišenę ir… negrąžino. Gulėdamas prie „teliko“ paprašė, kad nueičiau nupirkti jam cigarečių. Norėjau pasiimti lagaminą ir išvažiuoti, vis tiek nebūtų pastebėjęs ‒ taip įnikęs žiūrėjo futbolą. Išėjau tų cigarečių. Grįžau po kokių poros valandų. Ko gero, jei būčiau negrįžus, jis net nebūtų supratęs, kas nutiko.
Tas savaitgalis ‒ tartum dešimt mano šeimyninio gyvenimo metų. Toks žiaurus ir be pagražinimų. Galėjau imtis naujo projekto „Padarykime iš Alabumni sėkmingą vyrą“. Žinojau, kad, kaip visada, padaryčiau už jį ir už save. Tiek daug tada supratau! Daugiau nebenoriu tokių santykių, kai pati viską padarau. Juk ir šioj istorijoj pati viską sugalvojau ir sukūriau: ieškojau apie jį informacijos, atsakymų į iškilusius klausimus, išsiaiškinau apie Alabumni viską (kai jam paskambino sesuo, ir paklausiau, ar čia Bola, žmogus vos nenukrito nuo kėdės: iš kur aš žinanti jo sesers vardą?). „Facebook’e“ išstudijavau visą jo giminės medį, perskaičiau visus komentarus po nuotraukom. Maža to, dar kišau jam informaciją apie save: štai kokia aš šauni, gabi, protinga ir graži, tik imk greičiau, štai ten pažiūrėk video, o ten laikraštis apie mane rašė, o čia mano projektas ir t.t.
Važiavau namo padariusi išvadą, kad absoliučiai nesugebu pasirinkti partnerio ir kurti lygiaverčius santykius. Nereali pamoka, visiškas nesusipratimas. Kai atsisveikinom, pažadėjo paskambinti. Cha cha cha, galvoju, nekabink makaronų. Bet paskambina ir kartais parašo: „Labas, mano meile, ar dar pyksti? Ar tau viskas gerai? Norėčiau tave pamatyti.“ Kažkada paklausiau: „Ką veiksim susitikę?“ Atsakė: „Nežinau“. O taip norėčiau būti šlykštyne ir paklausti: „Gal norėtum atiduoti penkiasdešimt svarų?“ arba „Parašyk, kai turėsi pinigų kavai, eisim išgerti“.
Kitą dieną po to nevykusio savaitgalio su drauge išsigrūdom į prekybos centrą ir, kaip visad, žvengdamos ir viską bandydamos, nusipirkom po vibratorių. Gyvenimas linksmas, kai bandai naujus dalykus. Kodėl neišmėginus vibratoriaus? Gaila, kad juodo nebuvo, tik baltas, užtat rankenėlė inkrustuota „Swarovski“.

2000 ruduo – 2001 pavasaris. Pradžia. Asmenybės ugdymo „treiningas“.

Įvairiai būtų galima pavadinti šį etapą, bet tuo metu jis taip vadinosi, todėl ir paliksiu šį pavadinimą. Tada nė neįtariau, bet dabar žinau, kad tai buvo ryškiausias atskaitos taškas viskam, kas vyksta dabar. Todėl jam pašlovinti skirsiu laiko ir paaiškinimų.
Dirbau tuomet labai populiariam restorane „Ritos smuklė“ renginių vadybininke. Tuos metus prisimenu kaip komercinių renginių pradžią, kai kėlė galvas ir už savo vietą po saule kovojo farmacinės kompanijos. Vienai jų suorganizavau labai prastą renginį Trakų pilyje. Dėl patirties stokos parinkau netinkamą scenarijų, ir daugiau nei šimtas įkaušusių urologų ir proktologų dvi vedančiąsias „seseles“ trumpais baltais sijonėliais ir baltom kasom suprato labai tiesiogiai. Vienintelis dalykas, ką jie norėjo daryti ‒ tai čiupinėti mūsų užpakalius ir krūtines. Mikrofonai neveikė. Žodžiu, užsakovas visai pagrįstai nenorėjo mokėti už tokią nevykusią programą. Pokalbyje dalyvavo trise: Haris, Aurimas ir Dovilė ‒ pasikaustę, išsilavinę, gudrūs, siekiantys savo tikslo didelės farmacinės kompanijos marketingo „specai“ ir aš ‒ sutrikusi, prisidirbusi, turinti kažkaip juos perkalbėti, restorano vadybininkė.
Tai buvo seniai, bet viską prisimenu, tarsi būtų įvykę tik vakar. Pokalbis baigėsi tuo, kad gavau dar vieną užsakymą ir kvietimą į seminarą, kuriame jie visi buvo dalyvavę. Reikėtų išskirti iš kitų Aurimą, nes vėliau jis užims svarbią vietą mano gyvenime, vadinasi, ir šioje knygoje. Jis mano Mokytojas, lyg už rankos vedęs mane visus tuos metus ir atvedęs ten, kur šiandien esu.
Taigi, įkalbinėti manęs ilgai neteko ‒ atsidūriau asmenybės ugdymo „treininge“. Žliumbimo, ėjimo pirmyn ir atgal, trypčiojimo vietoje, begalybės snarglių, sopulių, išgyvenimų, kapstymosi vaikystės prisiminimuose, naujų tikslų ir naujo gyvenimo kūryboje. Tada tai buvo skausminga ir žiauri patirtis, bet dabar vadinu jį didžiu įvykiu, pakeitusiu mano gyvenimą. Ten sutikau Aliciją su Ričardu. Ten daug kas baigėsi ir daug kas prasidėjo.
„Treiningas“ vyko trim etapais: įvadinis, išplėstinis kursas ir Lyderio programa. Daug ką prisimenu lyg pro rūką, bet keli momentai labai ryškūs. Praleidusi keletą dienų įvadiniame kurse labai aiškiai suvokiau, kad laikas keisti gyvenimo kryptį: ne karjera, vienišės gyvenimas, naujas atomobilis, namas vienam, o šeima ir vaikai yra mano didysis troškimas. Ketvirtą kurso dieną turėjom visiems viešai ir garsiai išpyškinti savo pačius drąsiausius tikslus ir planus. Treneris (taip vadinosi kursų vedėjas) taip „suvartydavo“ situaciją, kad galėjai jaustis lyg auksinę žuvelę pagavęs – ko paprašysi, ką užsakysi – tą ir gausi. Kad naujokams būtų drąsiau, pavyzdį rodė scenoje stovintys „pažengėliai“ – ankstesnių kursų dalyviai. Bijojau ko nors „prašyti“, nes buvau prastokos nuomonės apie save, nors atrodžiau šauniai, ir skoningai rengiausi, ir pinigų turėjau, ir darbą gerą, bet merginos iš daugiavaikės šeimos, ir dar iš Vilkaviškio rajono, prigimtis visą gyvenimą darė savo. Vienas po kito visi kursų dalyviai rėžė užsakymus: „Iki šių metų lapkričio pirmos dienos įsigysiu ne senesnį kaip dviejų metų „BMW“, raudoną su odiniu salonu!“, „Iki gruodžio 31 d. nusipirksiu trijų kambarių butą Vilniaus centre. Su garažu!“ Esantieji salėje kiekvieną užsakymą palydėdavo garsiais plojimais ir šūksniais. Kai pagalvoji, tikras durnių laivas. Ir tada nuskambėjo lemtingi Lilės žodžiai. Lilė buvo paprasta, nuoširdi, apkūni siuvėja, kuri giliai įkvėpė ir išrėžė: „Šių metų rugsėjo antrą savaitgalį ištekėsiu!“. Tada man lyg kas į galvą kirto! Jeigu Lilė gali, tai ką, aš negaliu??? Nesvarbu, kad net horizonte nematau jokio kandidato, atsistojau ir garsiai išpyškinau: „O aš ištekėsiu kitą savaitgalį po Lilės, rugsėjo trečią savaitgalį, šių metų!!!“. Sulaukiau palaikymo šūksnių ir plojimų, garsaus trepsėjimo į grindis, bet man tai nebuvo tik šiaip pasakyti žodžiai. Nuo tos akimirkos guliau ir kėliausi su mintimi: kaip įgyvendinti savo planą, savo pažadą, savo įsipareigojimą? Dariau daugybę dalykų – nusipirkau dvigulę anklodę, nuolat vizualizuodavau savo gyvenimą su vyru, bandžiau spausti kelis savo draugelius rimtesniems santykiams, bet tai nė vienu žingsneliu nepriartino manęs prie tikslo.

Nusiskutau plikai

Tuo laikotarpiu įgyvendinau daugybę dalykų, kuriuos seniai norėjau padaryti, bet nedrįsau. Visas kursų laikotarpis truko apie penkis mėnesius, todėl užteko laiko ir su “bendrakursiais” susidraugauti, ir vakarais vyno pagurkšnoti, ir visokių nesąmonių prisigalvoti. Vienas tokių vakarėlių prie vyno taurės baigėsi nusiskutimu plikai! Labai norėjau! Buvom trise: Oksana, Andrius ir aš. Pasipasakojau jiems, kad labai to norėčiau, o jie ir prirėmė mane prie sienos: o kodėl gi ne? Rytoj, visi trys? Tada dirbau Trakų pilyje įsikūrusio restorano direktore. Paskambinau savo akcininkui ir pasakiau, kad nusiskusiu plikai. Kaip šiandien prisimenu jo žodžius: „Akcininkai renkasi žmogų į direktoriaus pareigas pagal tris kriterijus: gebėjimus, patirtį ir išvaizdą. Taigi, prieštarauju, kad nusiskustum plikai“. „Nesijaudink, šalia tavęs visada būsiu su peruku arba skarele“ ‒ nuraminau.
Taigi, buvo svarbu šią beprotybės apraišką atlikti ypatingai. Užsisakėm Vokiečių gatvėj pačioj brangiausioj kirpykloj vietas ir nuėjom skustis. Tiesa, Oksana „nepasirašė“. Tik mudu su Andrium. Kirpėjos manė, gal kokią laidą filmuosim ar kokios riebios lažybos. Nebuvo jokių lažybų, tik didelis troškimas turėti švarią, blaivią galvą ir aiškias mintis. Kai skuto, užsidengiau akis, bet kirpėja patarė žiūrėti į veidrodį, kad nepatirčiau šoko, pamačiusi save pliką.
Už tai, ką tada padariau, būsiu dėkinga sau visą gyvenimą! Nežinau kito apsivalymo būdo, niekada nejaučiau nieko panašaus, lyg būtų atsiradęs tiesioginis ryšys su dangum. Panašiai, kaip po 10 dienų badavimo. Būti plikai buvo nerealus, su niekuo nepalyginamas jausmas! O svarbiausia, man labai tiko. Paskui dar kelis kartus skutau galvą plikai arba pirmu numeriu, ir visada dievinau tokią „šukuoseną“.
Bet nukrypau nuo temos. Juk ketinau papasakoti apie vyro paieškas.

Skelbimas ant raudono „Audi“ automobilio „Ieškau vyro“

Pradėtos vyro paieškos rezultatų nedavė, todėl kartą susimąsčiau: gal turiu keisti savo elgesį, kažką daryti kitaip? Nes jei iki šiol to vyro nėra, o man jau dvidešimt septyneri, kaip jis ims ir staiga atsiras? Ir čia prasideda istorija, nuskambėjusi net per kelias valstybes – Ukrainą, Rusiją, Latviją, gal dar kur nors, tik aš apie tai nežinau. Kad Ukrainoje mano istorija yra garsi, tikrai žinau, kažkada net sulaukiau žurnalistės iš Kijevo skambučio – ji norėjo sukurti filmą apie tai, kaip ieškojau vyro, užsiklijavusi skelbimą ant automobilio.
Taigi, vieną šiltą vasaros vakarą susitariau su drauge nueiti į klubą Gedimino prospekte, tuo metu populiarią „Ministeriją“. Ten rinkdavosi įdomus jaunimas ir daug užsieniečių. Ant didelio lapo užsirašiau: „Ieškau vyro. Tel.: 8 298 77547“ ir nusipirkau didelę raudoną rožę. Nuėjau prie baro, paprašiau vazos, pasimerkiau tą rožę ir pasikabinau savo skelbimą. Taip sėdėti buvo tikrai nejauku, bet sulaukiau labai smagios ir padrąsinančios vyrų reakcijos, ypač užsieniečių. Visi kėlė savo nykščius, fotografavo ir net filmavo! Išdrįsau pasiėmus skelbimą nusileisti į rūsį, į šokių salę. Ten prie sienos stovėdavo išsirikiavusios merginos. Ir aš atsistojau su skelbimu, vis save drąsindama: „Visos susirinkome to paties. Tik aš dar ir deklaruoju“. Vakaras su skelbimu buvo labai linksmas ir įsimintinas, todėl nusprendžiau pasilinksminti ilgiau. Pasidariau du mažesnius skelbimus su telefono numeriu ir užklijavau juos ant savo raudonos audi šoninių langų. Taip važinėti buvo smagu – prie šviesoforo drauge sustojusių automobilių vairuotojai plačiai šypsodavosi, degalinėse taksistai „kabindavo“ nešvankiais pasiūlymais pabūti vieną naktį mano vyrais, gaudavau sms žinučių. Supratau, kad vyro taip nesurasiu. Na, bent jau žmonėms bus smagu. Žinoma, ne visiems. Tada gyvenau Žirmūnuose. Vieną rytą išvažiuojant iš kiemo kaimynė iš antro aukšto atsidarė langą ir sušuko: „Nusiimk tuos skelbimus! Visas kiemas juokiasi, čia tau ne reklaminė akcija!“ Suprantu, kad ji tiesiog negalėjo susitaikyti su mano neįprastu poelgiu, todėl, kad taip nesiustų, vakare įvažiuodama į savo daugiabučio kiemą skelbimus nusiimdavau, o rytą išvažiuodama vėl užsidėdavau.
Neprisimenu, kokia proga, bet kartą sėdėjom su drauge Diana bare Vokiečių gatvėje ir laukėm jos draugių. Ateina Lina ir sako: „Mergos, nepatikėsit! Mano bendradarbis šiandien ateina į biurą ir pasakoja, kad kažkokia panelė važinėja raudona audi, užsikabinusi skelbimą „Ieškau vyro“. Man net nejauku pasidarė. Paklausiau: „Ar tam bendradarbiui tai atrodė labai baisu?“ Ne, sako, kaip tik ne, labai originalu ir drąsu. Tada prisipažinau, kad aš ta mergina.
Šią mano istoriją daugybę metų kas mėnesį pasakoja Kijeve, tame pačiame asmenybės ugdymo „treininge“, kuriame kažkada dalyvavau ir aš, ir kurį vėliau pati organizavau Lietuvoje. Kas mėnesį šią istoriją išgirsta apie šimtas naujų žmonių ir po kiekvieno seminaro bent kelios moterys užsikabina skelbimą, kad ieško vyro. Kažkas man prieš kelis metus net atsiuntė nuotrauką su skelbimu ant automobilio iš Rusijos. Visiems, kam pasakoju, tai atrodo labai linksmas nuotykis, o man tada tikrai „uodega degė“ – laikas bėgo, o vyro kaip nėra, taip nėra.

Naujas darbas, naujos pažintys, atidėtas tikslas.

Tą vasarą galutinai apsiprendžiau išeiti iš Ritos Dapkutės kompanijos. Buvau labai pavargusi ir norėjau kažką pakeisti savo gyvenime, troškau turėti daugiau, ne vien tik įdomų darbą, labai daug darbo. Todėl, parašiusi bene šeštą pareiškimą, pagaliau išėjau. Išėjau į naują erą. Taip dabar galėčiau pavadinti kardinalių pokyčių etapą, kai nušluoji nuo žemės paviršiaus viską, ką turėjai, ir pradedi statyti iš naujo. Labai baisu nebuvo, nes tada gyvenau viena, finansiškai buvau atsakinga tik už save. Praėjus porai savaičių gavau kelis pasiūlymus vadovauti restoranams, bet žinojau, kad tai ne mano darbas. O trečias pasiūlymas buvo vadovauti įmonei, kuri tuo metu organizavo asmenybės ugdymo „treiningus“ Lietuvoje. Nėriau stačia galva į daug mažesnį atlyginimą ir dar didesnį neapibrėžtumą. Tas laikotarpis, daugybę kartų pakartoti kursai, vadovavimas šiai įmonei man negrįžtamai „išplovė“ galvą. Iš čia nuolatinis optimizmas, pozityvumas ir gebėjimas visuose įvykiuose įžvelgti privalumus. Kad ir kokie bjaurūs jie būtų.
Po keleto mėnesių pasitaikė galimybė sukurti savo įmonę. Nusipirkau iš seminarus organizavusių merginų verslą, baldus, visą reikalingą įrangą, kontaktus, priemones ir skolas.
Vis dar tęsėsi bevaisės vyro paieškos. Laikas ėjo, Lilės vestuvės neįvyko, nes mirė jos tėvas ir pažadas ištekėti buvo nukeltas neribotam laikui. Lengviau atsikvėpiau ir išmečiau iš galvos savo rugsėjo mėnesį įvyksiančias vestuves. Matyt, neduota.
Nugalėjau savo priešiškumą kompiuteriui, ir mano biuro darbuotoja Lina išmokė mane naudotis internetu, padėjo susikurti elektroninio pašto dėžutę. Užsiregistravau pažinčių svetainėje www.draugas.lt ir pradėjau vaikščioti į tikrus pasimatymus.
Andrejaus skelbimą radau praėjus kelioms savaitėms po užsiregistravimo. Atrodė inteligentiškas, protingas ir išvaizdus. Skelbėsi ieškąs draugės rimtiems santykiams. Parašiau jam. Kadangi tuo metu jis dirbo Kaune, o aš Vilniuje, porą savaičių tik susirašinėjom. Atėjus lemtingam pirmo susitikimo vakarui jau žinojau apie jį gana daug. Sėdėjau su drauge Jurga, vakarieniavom, ir pasakojau jai, kad einu susitikti su vaikinu, kuris yra dvidešimt šešerių vegetaras, negeria ir nerūko, ir yra skaistus. Jurgai tai atrodė labai įtartina, man irgi. Bet į sutartą susitikimą nuėjau. Tai buvo gal septintas ar aštuntas mano pasimatymas su vaikinais iš pažinčių svetainės.

2002 vasario 28 d., 20.00

Pravėrusi „Marceliukės klėties“ duris išvydau nupiepusią rožytę laikantį liesutį ilgaplaukį, diržu suveržtu pilku lietpalčiu. Prisiekiu, norėjau apsisukti ir išeiti. Bet protas paėmė viršų – juk jis žino mano telefoną, elektroninį paštą. Ką jam atsakysiu, jei paklaus, kodėl neatėjau? Kad išsigandau jo išvaizdos, nes pasirodė per prastas? Kad ne tokio tikėjausi? Pasilikau, susėdom pasikalbėti. Jis nieko nevalgė ir negėrė, o aš užsisakiau tik arbatos. Jau tada išsiaiškinom, kad jam nepatinka lankytis kavinėse, nes, anot jo, tai tuščias laiko ir pinigų švaistymas. Kad yra vegetaras, devynerius metus meditavo ir niekad neturėjo merginos. Pradėjom kalbėtis apie knygas. Tuo metu skaičiau R. Bacho „Tiltas per amžinybę“. Tai knyga apie dviejų žmonių ilgametes pastangas surasti vienas kitą ir jų susitikimą. Nemaniau, kad tą vakarą sutiktas vaikinas, sėdįs prieš mane, bus toks svarbus mano gyvenime. Kalbėtis buvo smagu, Andrejaus vidinis pasaulis ir išsilavinimas buvo puikūs, nejaučiau didelio pasipriešinimo, kaip kituose pasimatymuose. Tik vis svarsčiau: „Gal visai ir nieko, bet tie plaukai… Kaip jį su draugais ir šeima supažindinti? Ir tas raštuotas megztinis…. Brr..“ O juk šie apmąstymai buvo tartum skambantys pavojaus varpai! Turi žmogų priimti tokį, koks yra, o ne norėti jį perdaryti.
Tą vakarą įdomiai ir ilgai pasikalbėjom ir atsisveikinom. Kai grįžau prie savo raudonos audi, pamačiau, kad eilinį kartą ją norėta pavogti – visa panelė ir laidai buvo išdraskyti. Geri slapukai buvo joje sudėti – kokius penkis kartus bandė pavogti, bet taip ir nepavyko.
Po kelių dienų vyko Kaziuko mugė. Dalyvavo ir mūsų įstaiga, prekiavom kažkokiais rankdarbiais, Ričardo vazonais ir mano pieštais buteliais. Surinktus pinigus ketinom skirti labdarai. Andrejus žinojo, kad ten būsiu ir atėjo prie mūsų „kioskelio“. Bet kaip tik tuo metu užsukau į biurą ir mudu prasilenkėm. Visi bendradarbiai susidomėjo vaikinu, kuris ieško Birutės, nes žinia apie mano vyro paieškas jau buvo plačiai pagarsėjusi. Juk ne kartą garsiai tai deklaravau, pasakodama visiems apie savo pasimatymus su vaikinais iš interneto. Labai gerai prisimenu vieną lemtingą pokalbį su Hubertu ir Oksana. Mes, dvi netekėjusios panelės, guodėmės jau daugiau nei penkiolika metų vedusiam Hubertui, kad labai norėtume pabandyti gyventi, apsuptos išmėtytų vyro kojinių ir visų kitų partnerystės malonumų. O jis mums tada sakė: „Net nesuprantat, ko norit. Tai labai greitai atsibosta. Dėl to nebūtina tekėti. Susitarkit su kokiu vyru ir pagyvenkit su juo pora mėnesių, pamatysit, kaip greitai nusibos tos išmėtytos kojinės“. Taigi, tuo laikotarpiu buvo labai aktuali vedybų ar gyvenimo su vyru tema.
Andrejus, neradęs manęs Kaziuke, paskambino, ir susitarėm susitikti kavinėje „Laiko ženklai“ Trakų gatvėje. Beje, jis buvo vienintelis iš visų mano sutiktų vaikinų, rodęs daugiausia iniciatyvos.
Atėjau į kavinę sutartu laiku ir, prisiekiu, nepažinau jo – vilkėjo kostiumą ir buvo tiesiai iš kirpyklos. Pagrindinių kliūčių – ilgų, neišvaizdžių plaukų ir raštuoto megztinio neliko! Valio! Lauke lijo ir buvo labai šalta, jau pavalgėm, nieko kito neliko, kaip važiuoti pas mane ir žiūrėti nuotraukas.
Vartėm nuotraukas ir kalbėjomės iki vėlumos. Sakau: „Gal lik pas mane? Kitam kambary tau paklosiu lovą, troleibusai jau nebevažiuoja.“ Galiausiai sutarėm, kad miegosim vienoje lovoje (iki tol net pasibučiavę nebuvom), bet tikrai nieko nedarysim, nes jis gi berniukas! Bet viskas atsitiko kitaip. Padarėm viską. Ryte išeidama į darbą pasakiau: „Neturiu laiko vaikščiot į pasimatymus. Jei nori, kraustykis pas mane, pagyvensim kelias savaites, ir viskas paaiškės“. Pamaniau, kaip tik puiki proga įgyvendinti Huberto idėją.
Ir jis tą dieną atsikraustė. Po antrojo mudviejų pasimatymo. Manau, kad vaikinas, iki tol neturėjęs merginos ir jokių santykių su moterimis, labai rizikavo ir buvo drąsus.

Gyvenimas drauge ir pirmasis nėštumas

Taip ir prasidėjo mūsų bendras gyvenimas mano išsinuomotame dviejų kambarių bute. Andrejus tada dirbo kažkokioje įtartinoje tinklinio marketingo kompanijoje, kuri nieko nepardavinėjo. Labai greitai jį iš ten „iškrapščiau“. Tuo metu labai intensyviai organizavau asmenybės ugdymo kursus ir greitai pradėjom dirbti drauge. Andrejus praėjo visas „treiningo“ pakopas, nuolat būdavo drauge, labai daug padėjo ir į „treiningą“ pakveitė dešimtis naujų žmonių. Nepaisant didžiulės psichologinės įtampos darbe, buvau patenkinta naujais santykiais ir pakankamu sekso kiekiu savo gyvenime, kol staiga ėmė augti svoris ir sutriko mėnesinės. Pasidariau kelis nėštumo testus, bet atsakymas buvo neigiamas.
Užsiregistravau konsultacijai pas brangiausiai apmokamą privačią ginekologę. Apžiūrėjusi ji užtikrino: „Na, 98 % tikimybė, kad tu ne nėščia“. „Cha! Cha! Cha! Jei tikimybė tik du procentai, tai tikrai laukiuosi“, – pasakiau. Išrašė kažkokių vaistų ir liepė ateiti po kelių savaičių, nes jai prasideda atostogos. Atėjau po trijų. Rami ir užtikrinta, kad laukiuosi. Į klausimą, ar buvo mėnesinės, atsakiau neigiamai ir stebėjau jos sutrikusį veidą. Ji negalėjo patikėti, kol nepadarė echoskopijos ir neišgirdo plakančios širdelės. Buvo 2002 metų liepos pabaiga.
Žinią, kad turėsiu kūdikį sutikau su džiaugsmu! Labai savimi didžiavausi, rašiau jam laiškus, esu prirašiusi visą pluoštą laiškų vaikeliui. Planuoju jam juos atiduoti, kai suaugs.
Tuo metu daug mąsčiau apie mūsų santykius su Andrejum. Juk dar visai nedaug laiko, kai mudu pažįstami. Ketvirtas mėnuo, o jau laukiuosi. Dažnai kankindavo abejonės ir klausimai: „Ar tikrai jis tas mano vienintelis? Ar galėsiu su juo nugyventi visą gyvenimą? O gal greit išsiskirsim?“ Kažkada jam drėbtelėjau apie pavardės keitimą: „Tas, kuris norės, kad pakeisčiau savo pavardę, turės labai gražiai manęs paprašyti“. O jis atsakė: „Na, tai ir nekeisk, jeigu nenori. Man tai nesvarbu.“
Mąsčiau apie savo nėštumą ir gyvenimą nesusituokus, apie mūsų tėvus. Mano tėvai tai tikrai nenumirs, jeigu pagimdysiu netekėjus, nes turiu seserį, kuri viena augina dukrą ir nebuvo ištekėjusi. Be to, turiu du brolius ir dvi seseris, atšventusius vestuves. Mama priims bet kokį mano sprendimą. O Andrejaus tėvai? Jo mama? Juk jis vienintelis sūnus (Andrejus turi tik seserį Jeleną). Pirmas anūkas ir ne santuokoje?
Tuo metu labai daug dirbom, visi savaitgaliai buvo užimti. Atsivertėm savo seminarų grafiką, ir artimiausius mėnesius vienintelis laisvas buvo trečias rugsėjo savaitgalis. Taigi, visiems paskelbiau: „Mūsų jungtuvės įvyks Šv. Matulaičio bažnyčioje, rugsėjo 21 dieną, 12 valandą. Kviečiu visus norinčius mus pasveikinti.“
Vestuvės artėjo. Jau tada labai trūko pinigų, nes įmonės reikalai ėjo vis prastyn. Todėl apie jokią ypatingą programą, muzikantus ir „balius“ net kalbos nebuvo. Nueisim į bažnyčią, susituoksim ir viskas. Mano mama pareiškė, kad su bažnyčia galim daryti kaip norim, bet vakarienę ji mums surengs: „Dvi ištekinau su baliumi, balius bus ir tau.“
Pasiruošti kuklioms vestuvėms nebuvo sudėtinga. Susitariau, kad mus veš draugas Robertas savo senoviniu raudonu „vabaliuku“. Sesuo Rima ruošė įvairiausius siurprizus: papuošė bažnyčią, pakvietė draugę Raimondą padainuoti, net mano mėgstamiausią ansamblį „Ramunėlė“ sukvietė prie bažnyčios. Pusseserė Inga, kuri tuo metu gyveno Austrijoje, padovanojo povestuvinę kelionę ‒ romantišką savaitgalį Austrijos kalnuose, o raudoną vestuvinę suknelę ir kostiumą Andrejui pirkom Gariūnuose. Vis juokaudavau, kad brangiausias daiktas, kurį pirkom vestuvėms, buvo man pagal užsakymą siūta balta skrybėlė. Žiedus užsakėm, kad pagamintų iš Andrejaus tėvų dovanoto aukso. Andrejus taip ir nepasipiršo. Manau, kad tada tiesiog tekėjo pasroviui ir tiek. Taip ir nepriėmęs savo sprendimo vesti ir mylėti mane iki grabo lentos.
Likus nedaug laiko iki vestuvių susimąsčiau, gal vis dėlto pasikeisti pavardę? Bet išdidumas ir principai nugalėjo – neprašo, vadinasi, tikrai nenori, kad ją turėčiau.
Kai viskas jau buvo suplanuota, sužinojau, kad Lilės vestuvės įvyks savaitgaliu anksčiau už manąsias! Va, tai prisišnekėjau. Tikrai tyčia nederinom, bet kaip tada viauktelėjau, taip ir atsitiko. „O aš ištekėsiu kitą savaitgalį po Lilės, rugsėjo trečią savaitgalį!“. Tik įvyko metais vėliau, nei abi žadėjom.
Bažnyčia buvo pilnutėlė, atėjo daugybė mano draugų, visa šeima. Iš jaudulio, atrodė, apalpsiu. Į suknelę vos įtilpau, nes svoris augo kaip ant mielių – per pirmuosius tris nėštumo mėnesius priaugau dešimt kilogramų. Priesaiką pasakiau atmintinai. Ji labai pakeitė mano gyvenimą ir santykius su vyru. Būtent tada supratau, ką reiškia oficialus pasižadėjimas, kad gerbsi ir mylėsi šį žmogų iki grabo lentos. Po priesaikos nustojau sau kelti klausimus: Gal tai ne jis? Gal pagyvensim ir išsiskirsim? Nuo tos dienos man viskas lyg apsivertė. Ištekėjau. Vadinasi, dabar darysiu viską, kad santykiai būtų tvirti, grįsti meile ir stabilūs. Toks mano tikslas. Nustojau abejoti savo pasirinkimu. Ir tie, kurie gyvena drauge nesusituokę, augina vaikus ir tvirtina, kad jokio skirtumo nėra, susituokę ar ne, yra neteisūs. Santuoka yra svarbu, po jos kažkas persijungia galvoje.
Po jungtuvių išvažiavom į mano gimtąjį kaimą, pas mano tėvus. Buvo ir muzikantai, ir stalai vaišėm nukrauti. Paprasta, bet smagi vakarienė, šokiai ir dainos. Net muštynės! Mano sesuo Aušra migdė dukrelę Giedrę ir vis prašė patildyti muziką, kuri plyšavo ant viso kiemo. Ji vis sumažindavo garsą, o brolis Arūnas vėl pagarsindavo. Po kelių tokios „kovos“ raundų įvyko ir tikra – Aušra trenkė Arūnui per veidą, tas jai atgal. Tikros vestuvės!
Antrą dieną po vestuvių, sekmadienį, maršrutiniu autobusu išvykom į Austriją, į savo trumpą povestuvinę kelionę. Su manimi ir Andrejumi važiavo ir pati pusseserė Inga, kuri mums tą kelionę padovanojo. Ji vyko namo į Insbruką.
Toje kelionėje pirmą kartą susipykau su Andrejum. Inga mums paskolino savo automobilį, ir aš visą savaitę vairavau. Miestas naujas, kalbos nemoku, pirmą kartą vairuoju „autobane“. Andrejus irgi turėjo vairuotojo pažymėjimą, bet nevairavo, bijojo. Sakydavo: „Nevairuosiu, kol gerai neišmoksiu“. Taigi, aš nėščia, vairuoju. Naktis. Turim surasti mažą viešbutį kalnuose. Pasiklystam. Inertiškai suku ratus ir jį klausinėju: „Kur važiuoti, kur važiuoti? Juk turi žemėlapį, pasakyk, kur važiuoti. Tu juk šturmanas!“. O jis man: „Taip greit važiuoji, kad net nespėju susivokt, kur esam. Sustok, ir pažiūrėsiu“. Nesustojau, ir ėmėm vienas ant kito šaukti. Išsigandau. Tokio jo dar nebuvau mačiusi. Pasiutusio. Tą akimirką pažadėjau sau, kad daugiau taip nesielgsiu, niekada jo neišvesiu iš kantrybės, nes taip baisu, kai jis šaukia, siunta ir net raudonuoja iš įtampos. Net neįsivaizdavau, kad Andrejus taip gali. Juk pati kalta, kad spaudžiau jį pasakyti tai, ko jis negali žinoti. Jam čia irgi naujas miestas, nauja teritorija, tikrai nėra lengva susigaudyti. Nuo pat pažinties pradžios jis buvo labai ramus, susikaupęs, lėtas, kantrus ir išlaikytas. O dabar šaukia įsiutęs! Brrrr, nenoriu daugiau jo tokio matyti. Atsiprašiau, kad išprovakavau.
Netoli Insbruko yra Svarowski krištolo muziejus. Ten išsirinkau sau žiedą. Kadangi reikėjo surasti įtikinamą priežastį, kodėl turėčiau jį įsigyti, kai skendime skolose, nusprendžiau, kad tai bus sužadėtuvių žiedas. Maža to, kai išėjom į lauką, priverčiau Andrejų atsiklaupti ir man pasipiršti. Tikrai taip buvo, išprievartavau jį. Kiekvieną kartą, kai tai prisimenu, jaučiuosi labai blogai. Manau, kad jam tai buvo taip pat diskomfortiška, kaip ir man. Kodėl? Kodėl jam buvo taip sunku paprašyti rankos moters, kurią jau vedė ir kuri nešioja jo vaiką? Negaliu atsakyti į šį klausimą, labai norėčiau, kad mano gyvenime nebūtų to buvę. Niekada to žiedo nemūvėjau, nors jis man labai patinka.
Grįžus į Lietuvą mūsų verslas, kurį kūriau daugiau nei metus, pradėjo byrėti it kortų namelis. Į seminarus susirinkdavo per mažai dalyvių, o treneriai ir salės nuoma kainavo daug. Iki ausų įsiskolinom draugams už biuro nuomą ir paslaugas. Naujų dalyvių, kurie ateidavo į „treiningą“, kiekis tiesiogiai priklausė nuo žmonių, kurie jau praėjo šiuos kursus. Jų buvo tiesiog per mažai. Nes šį seminarą parduoti nėra taip paprasta. Parduodi žmogui jo paties galimybes. Ir gana brangiai. Kad tai labai efektyvus asmenybės ugdymo „treiningas“, galiu pasakyti ir praėjus beveik penkiolikai metų po jo. Tačiau jis buvo ir yra pardavinėjamas daugiausia iš lūpų į lūpas, o ne kokiu nors kitu reklaminiu būdu. Taigi, dalis mūsų kursų dalyvių tiesiog atsisakė kviesti į „treiningą“ savo draugus ir šeimos narius tam, kad suteiktų jiems šansą keisti savo gyvenimą. Atsisakė, tai atsisakė. Kiekvienas turi teisę rinktis. Kaip ir aš. Ketvirtą mėnesį nėščia, ištikta isterijos priepuolio, tampoma traukulių, apimta visiško nervinio išsekimo, supykusi ant viso pasaulio, kaltindama save, kad taip ir nesugebėjau savo seminarų organizavimo įmonės paversti klestinčia ir sėkminga, paskelbiau apie veiklos pabaigą, galima sakyti, bankrotą. Savo visišką kapituliaciją. Dvi savaites gulėjau lovoj ir verkiau. Tą laikotarpį prisimenu kaip patį baisiausią savo gyvenime ‒ kai nežinai, kur eiti, neturi pinigų ir net jėgų pradėti viską iš naujo. Nebeužmigdavau naktimis. Kartais misdavau vien duona. Neįstengėm susimokėti už butą, ėmėm ieškoti pigesnio. Kieme riogsojo sugedęs mano automobilis „Audi“, nes nebebuvo už ką jį suremontuoti. Andrejus niekur nedirbo. Jokių pajamų, tik skolos, skolos, skolos. Kaip dabar matau: stovi tarpduryje dvi mane atvažiavusios lankyti draugės Jolantos su didžiuliais maisto krepšiais.
Vienintelis likęs įmonės turtas ‒ nauja garso aparatūra, įsigyta seminarų įgarsinimui. Ją pardavus tikėjausi atiduoti dalį skolų. Sesers Irenos darbe staiga atsirado viena moteris, kuri išgirdusi mano istoriją pasišovė padėti. Labai norėjo su manim susitikti. Skęstantis ir už šiaudo griebiasi. Susitikau su Tatjana iš Latvijos. Išklausiusi mane pasakė žinanti pirkėją aparatūrai, tik reikėsią tą aparatūrą atvežti į jos biurą Spaudos rūmuose. Aparatūrą nuvežėm, o moteris po kelių dienų dingo. Parašiau policijoje pareiškimą ‒ vis dėlto tai įmonės turtas. Vienintelis. Policijoje sužinojau, kad tos moters ieškau ne aš viena, kad ji yra ieškoma net keliose šalyse kaip aferistė. Ir pataikyk man šitaip užsirauti ant tarpautinės aferistės! Kur trumpa, ten trūksta. Dar vienas smūgis į paširdžius. Paskutinio turto ir to nebeliko. Turbūt, kai esi beviltiškoje situacijoje, dar labiau nesėkmes pritrauki. Tada padariau daugybę beviltiškų sprendimų.
Pradėjom ieškoti kito buto. Susiradom mažutį, dviejų kambariukų namelį netoli Žalgirio stadiono. Jis buvo toks nedidukas, kad neturėjo net centrinio šildymo, o dviejų kambarių, tualeto su vonia ir koridoriaus, kuriame stovėjo šaldytuvas ir viryklė, bendras plotas tebuvo 24 kvadratiniai metrai. Nebuvo net grindų, o ant kiaurų sienų kabojo kilimai. Kodėl priėmėm tokį sprendimą? Nuoma buvo gerokai pigesnė nei prieš tai, viliojo galimybė gyventi atskirame name, šalia namo buvo didelis, aptvertas kiemas, kuriame galėsiu vežioti savo vaiką. Patys susidėjom grindis (tam puikiai tiko plokštė, kurią naudodavom seminaruose scenai), patiesėm seną kiliminę dangą, ištapetavom sienas ir pasistatėm tikrų tikriausią „buržuiką“. Kiek kartų prisimenu tuos namus, tiek sykių klausiu savęs: „Kaip galėjau priimti tokį sprendimą?“. Tas namas buvo tikrai baisus ir vargiai tinkamas gyventi. Visi bandymai jį paversti jaukiais namais buvo beviltiški: užšalo kanalizacija, šilta būdavo tik tol, kol krosnelėje degdavo malkos, o tilpdavo joje tik kokios keturios ar penkios pliauskos. Buvo siaubingai ankšta, o kai gamindavau maistą, patekti į namus tapdavo tiesiog fiziškai neįmanoma.
Metai artėjo į pabaigą, laukiau nėštumo atostogų ir kokių nors pinigų. Gydytoja pasiūlė išeiti atostogų keliomis dienomis anksčiau nei planavom, sutikau. Tada buvo labai svarbu, kokį ketvirtį išeisi, nuo to priklausys išmokos dydis. Mano kelios dienos anksčiau ir reiškė kitą ketvirtį. Tą supratau tik kitą dieną, susivokiau, kad gausiu beveik du kartus mažiau nei būčiau gavusi pagal ankstesnį planą. Nuvažiavau vėl į polikliniką ir prašiau gydytojos atšaukti tą mano biuletenį ir padaryti keliomis dienomis vėliau, bet to padaryti jau nebebuvo įmanoma. Kaip dabar prisimenu pilnutėlį troleibusą ir save, žliumbiančią kruvinomis ašaromis. Tikrai kruvinomis. Na kodėl, kodėl viskas taip blogai? Ar dar gali būti blogiau? Kur tas dugnas? Kodėl sakoma, kad besilaukiančią Dievas globoja, o man tarsi dangus ant galvos užgriuvo su visomis problemomis?
Kaip tik tada buvusio biuro patalpų šeimininkas, tuometinis Ūkio ministerijos sekretorius A.I. ėmė mane terorizuoti, kad įmonės skolą už patalpų nuomą persirašyčiau kaip asmeninę. Sutikau. Jis susitarė su notaru. Tikrai naiviai tikėjausi, kad visas skolas atiduosiu, kad uždirbsiu tiek pinigų, jog sugebėsiu viską ištaisyti, kad štai, jau greitai, vėl pradės sektis. Tačiau, tą dieną, kai A.I. įsuko į kiemą vežtis mane pas notarą, kažkas apšvietė protą to nedaryti, ir atsisakiau. Sukaupiau visą drąsą ir sugebėjau pasipriešinti. Nors patyriau stiprų moralinį spaudimą, tačiau pistoleto į kaktą niekas neįrėmė, ir pas notarą nevažiavau. Sunku buvo A. I. susitaikyti, suprantu jį, bet įmonės kartais bankrutuoja, kartais žmonėms nepasiseka. Savo nesėkmę išgyvenau labai skaudžiai ir sunkiai. Todėl, kai kas nors man sako, kad štai, tas ar anas nuvarė įmonę į bankrotą tyčia, galiu drąsiai kirsti atgal – tikrai ne visada bankrotai padaromi tyčia. Dažniausiai žmonės nebejaučia saiko, kišdami pinigus ir vis dar bandydami tęsti savo veiklą, jie tiki, kad rytoj bus jau geriau: „Tik dar pinigų pasiskolinsiu, dar šiek tiek investuosiu, ir jau bus geriau, jau išbrisiu“. Bet kartais neišbrenda. Niekam nelinkiu to patirti. Tokios patirties kaina labai didelė ir skaudi. Išlipti iš duobės be psichologinių pasekmių labai sunku. Sumokėjau labai daug. Bemiegėmis naktimis tampydavo traukuliai. Nepadėjo jokie savęs įkalbinėjimai, kad tokia mano būsena kenkia vaikui. O, kad tada būčiau žinojus, kaip labai tai kenkia!
Ėmiau lankytis pas psichoterapeutą, kuris man taikė miego terapiją, kad vėl pradėčiau miegoti naktimis. Paprasčiausius miego terapijos seansus. Jie buvo veiksmingi. Pamažu pradėjau miegoti. Slinko nėštumo dienos, siaubingai augo svoris, kaip pelytė tempiau į savo lizdą vaikeliui reikalingus daiktus ir kantriai laukiau nėštumo pabaigos.
Tai vienur, tai kitur vis bandydavom prasimanyti pinigų. Likus mėnesiui iki gimdymo net vedžiau renginį. Vaidinau nėščią kaimo mergiotę. Vienas vakarėlio svečias, negalėjęs patikėti, kad tikrai laukiuosi, susilažino su manimi. Teko eiti į nuošalesnę vietą ir parodyti jam savo pilvą. O jau ta nuostaba veide! Matyt turiu polinkį mėgautis, stulbindama žmones.
Andrejus irgi ieškojo įvairių būdų užsidirbti. Pradėjo dirbti tinklinio marketingo kompanijoje, kuri prekiavo maisto papildais iš Kinijos. Bet, kad gautų normalias pajamas, reikėjo labai daug laiko. Bandžiau jam padėti. Blaškiausi, nežinodama iš kur prasimanyt pinigų, o juk jau ėjo devintas nėštumo mėnuo. Pardavinėjom vertingesnius daiktus.

Ištrauka iš dienoraščio

2003 m. kovo 5 d.

Po savaitės turėčiau gimdyti. Šiandien vėl išsitraukiau dienoraštį, norėdama surašyti savo slapčiausias, juodžiausias mintis. Nebenoriu apie tai kalbėtis su vyru, nes jau dešimtis kartų kalbėta. Bet niekas nuo to nepasikeitė ir niekas nesikeičia.
Tik uždarę „treiningą“, lapkričio mėnesį apgalvojom, ką darysim, iš ko gyvensim toliau. Andrejus ketino vykti į užsienį, bet taip ir neišvažiavo. Pasipainiojo nauja tinklinio marketingo kompanija. Pradėjom vesti apmokymus jos darbuotojams ir buvom apipilti aukso pažadais. Deja, viskas taip užsitęsė, kad jau praradau viltį ten užsidirbti ir apmokymus vesti nustojau. Kodėl turėčiau nemokamai dalinti savo žinias, kurios man kainavo tūkstančius?
Pagrindinė priežastis, dėl ko šiandien taip neramu, tai mano vyro nesugebėjimas užsidirbti ir išlaikyti mane ir vaiką.
Jau kelios dienos, kaip mintyse išsiskyriau su juo, mažai betikiu, kad gali kas nors pasikeisti. Kuriu planus, kaip gyvensiu viena su vaiku, bandau apsiprasti su mintimi, kad vyro nebus šalia, nes mane nervina, jog turiu jį išlaikyti. Atrodo, gyvenčiau ramiau, jei žinočiau, kad už savo gyvenimą esu atsakinga tik pati, aš viena. Nes dabar jis pilnas tuščių vilčių ir tikėjimo. Pavargau nuo kasdienių prašymų, aiškinimo kaip gyenti, kalbėjimosi apie tą patį – vis tiek niekas nesikeičia. Dešimtis kartų maldavau sutvarkyti užšalusią kanalizaciją – veltui. Dešimtis kartų bergždžiai maldavau dėl darbo ir uždarbio.
Baigia užpjauti mintys, kad niekas niekada nepasikeis. Kad mano vyras ir liks filosofas-mazgotė, plevenantis metru aukščiau už paprastus mirtinguosius ir einantis tik ten, kur pasakysiu arba tik manęs atsiklausęs.
Nežinau, gal dėl nėštumo važiuoja stogas, bet šiandien gyvenu tokiomis mintimis. Aš tolstu, tolstu nuo jo ir daugiau nebenoriu daryti su juo nieko bendra. Jau pirma nakties, eisiu miegoti. Tik atsigulus dar ilgai galvosiu: Kodėl turiu ruošti jam valgį? Kodėl turiu skalbti ir lyginti? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kartais labai pykstu ant jo. Tada nesikalbu. Žodžiu, važiuoja stogas.

Kristupo Pijaus gimimas

Tą vakarą reikėjo mano raudonąją audi parvairuoti į kiemą arčiau namų. Ji užsivesdavo ir net galėjo kažkiek pavažiuoti, nors padangos visą žiemą išbuvo tuščios. Andrejus pripūtė ratus, o aš turėjau ją perstatyti kitur, nes jis nenorėjo vairuoti ir vengė to kaip įmanydamas. Bandžiau apsiauti batus. Pilvas didžiulis, vos paėjau, svėriau 115 kilogramų. Apsiauti batus buvo tikras iššūkis. Užkėliau vieną koją ant kėdės, kad užsiriščiau batų raištelį, ir pajutau per kojas tekant šiltą srovelę. Nubėgo vaisiaus vandenys. Baisus sutrikimas ir nežinomybė. Atrodo, mintyse šimtus kartų kartojau, ką darysiu, kai tai nutiks, paskutines nėštumo savaites nekantriai to laukiau, bet, kai tai atsitiko, vis tiek sutrikau ir nežinojau, ką daryti.
Paprašiau Andrejaus iškviesti taksi, pasiėmiau seniai suruoštą krepšį ir išlėkėm į Šv. Jokūbo ligoninę. Atvažiavom apie vienuoliktą valandą vakaro. Nors mane apėmė baisi panika ir atrodė, kad tuoj pat čia, ligoninės tarpduryje, pagimdysiu, ligoninės personalas taip nemanė ir niekur neskubėjo. Sąrėmiai buvo reti, todėl apžiūrėjęs patyręs baltabarzdis gydytojas (kaip vėliau išsiaiškinom, kažkada priėmęs ir Andrejaus gimimą), nuteikė mane labai liūdnoms operacijos prognozėms. Kažkodėl jam atrodė, kad pati nepagimdysiu, ir man tai sukėlė juoką: „Na na, tik neprikarksėkit“. Echoskopas rodė, kad mano Kristupo galvytė neįsistačiusi į dubenį. Andrejui liepė eiti namo, o mane paguldė į lovą, prijungė aparatus ir liepė laukti dažnesnių sąrėmių. Parašiau savo draugui anesteziologui, kuris tuo metu dirbo šv. Jokūbo ligoninėje, žinutę: „Šarai, aš pas tave ligoninėje gimdau, kai galėsi ‒ užeik.“ Iki ryto man nieko nenutiko, sąrėmiai dažnėjo, gimdos kaklelis atsidarinėjo, o palatoje besilankančios akušerės, gydytojos ir skyriaus vedėja vis kartojo: „Jakučionyte, užlipk ant gimdymo stalo. Jakučionyte, nulipk.“ Nežinau, kiek kartų taip laipiojau, o jos vis sukiša rankas, kažką šnabždasi ir niekas nevyksta. „Jakučionyte, ar tau tikrai taip skauda, ar tik aparatas taip rodo?“ Apie 10.00 ryto atėjęs Šaras sako: „Nežinau, kodėl jos nieko nedaro, bet čia jau aišku, kad pati nepagimdysi“. Gimdos kaklelis buvo atsivėręs dešimt centimetrų, sąrėmiai kartojosi kas tris minutes. „Jakučionyte, nusileisk į pirmą aukštą, į echoskopijų kabinetą“. Nueinu, laukiu. Prieš mane laukia dar dvi moterys, iš jų aprangos matau, kad abi atėjusios iš miesto eilinei konsultacijai, ne ligoninės pacientės. Viena užeina į kabinetą. Man prasideda stangos. Laukiančioji eilėje prieš mane, matydama mane perkreiptu veidu atsirėmusią į sieną, klausia: „Gal jums bloga?“ „Ne, man ne bloga! Aš tik gimdau!“. Tikiuosi, kad ta moteris nebuvo gimdžiusi, todėl atleidžiu jai už tai, kad, kai pirmoji išėjo iš kabineto, ši šmurkštelėjo prieš mane. Na, gimdai, tai gimdyk tam koridoriuj, belaukdama echoskopijos. Sulaukiau, nieko gero nepasakė, tik dar kartą patvirtino, kad vaikas per didelis, pečiais užsikabinęs už mano dubens kaulų ir galvytė neįsistato. Praėjo jau daugiau nei dvylika valandų, kai nubėgo vaisiaus vandenys. Niekaip nenorėjau patikėt, kad negaliu pati pagimdyti! Kokia nesąmonė! Mama pagimdė aštuonis, seserys pagimdė, visos giminaitės pagimdė, o aš nepagimdysiu?
Užlipau į antrą aukštą, lifto nebuvo. Sąrėmiai kartojosi taip dažnai, jog atrodė numirsiu. Darykit ką nors! Pagaliau prieš vidurdienį buvo priimtas sprendimas. Pati užlipau į trečią aukštą, kur buvo operacinė. Šaras man atliko epidūrą ir pasakė: „Dabar jau gali rėkti, nes greitai nieko nejausi“. Ir rėkiau, surikau gal porą kartų. Per visą tą laiką tik dabar surikau. Nežinau, kodėl taip atsitiko, nesuprantu, kodėl tai truko taip ilgai, bet tada mano būsena buvo tokia, kad dar akimirka ir tikrai būtų nuvažiavęs stogas. Ne gimdyti, o vežti į „psichuškę“ tektų. Gal todėl, kad niekam nesumokėjau, iš savo kvailų jaunatviškų įsitikinimų nedaviau kyšio, bet dvi pavardes atsiminsiu iki grabo lentos: Jakukutė ir Kvietkukutė (pavardes pakeičiau). Tos, nuo kurių priklausė mano gimdymas, tos, kurios pagaliau atliko man Cezario operaciją. Kol mane operavo, Šaras vis glostė man galvą ‒ vienintelis šviesus prisiminimas iš tos beprotiškos paros.

2003 metų kovo 24 dieną 11 valandą 44 min. gimė Kristupas Pijus. Svoris 4650 g, ūgis 58 cm.

Manote, man palengvėjo, kai pagaliau pamačiau savo vaiką? Nė kiek. Mane tiek „prifarširavo“ penicilinu (leido penkis kartus per dieną), kad Kristupas klykė dėl raižomų vidurių ir jau trečią savo gyvenimo parą, seselei įkišus termometrą, sprogo žalių penicilinu dvokiančių išmatų fontanu. O taip, sakysit, mekonijus. Prisipažinsiu, kai pirmą kartą pamačiau, tikrai nežinojau, kas tai, nors apie naujagimius buvau perskaičiusi daug literatūros, lankiau paskaitas, tačiau realybėje visko mokiausi iš patirties, o ne iš knygų. Mekonijų buvau mačiusi kelias dienas prieš tai.
Tas dienas ligoninėje prisimenu, kaip baisų košmarą, lyg mane būtų apleidusi siela ir sveikas protas, lyg stebėčiau save iš šalies ‒ visiškai sutrikusią, neturinčią pieno, nemokančią maitinti, su per naktis klykiančiu vaiku. Per tas penkias dienas ligoninėje mane tris kartus perkraustė vis į kitą palatą. Po to šimtus kartų „atsukdavau“ praeities „filmą“ ir analizuodavau savo pirmąjį gimdymą, dešimtis kartų vis pasakojau savo istoriją. Kodėl man skyrė tiek antibiotikų? Kodėl taip ilgai neoperavo? Kodėl vaikė po ligoninę, kaip kokį šunį pirmyn ir atgal? Kodėl? Kodėl? Kodėl? Kai po penkių dienų užvėriau ligoninės duris, maniau, kad niekada į ją nebegrįšiu. Bet, deja, grįžau.
Septintą dieną po gimdymo, būdama viena su mažyliu namuose ir dar vis labai gausiai kraujuodama, nuėjau į tualetą ir pajutau, kad mano tarpvietėje kažkas lyg užstrigęs. Apčiuopiau pirštais ir išsitraukiau apie dešimties centimetrų ilgio, gal kokių keturių – penkių centimetrų pločio mėsos ir kraujo darinį. O, Dieve švenčiausias! Net silpna pasidarė, širdis į pakinklius nusirito, kas čia??? Ėmiau labai gausiai kraujuoti, tiesiog krito krešuliai. Pirmiausia paskambinau Šarui, nes daugiau neturėjau į ką kreiptis. Jo atsakymas buvo trumpas: „Važiuok į ligoninę“. Tada paskambinau Andrejui, pasakiau, kad skubiai reikia į ligoninę. Lyg ką nujausdama užsuko sesuo Rima. Išsikviečiau taksi, palikau Rimą su Kristupu ir išvažiavau. Iš nevilties norėjosi kaukti. Žinojau, kad mėsos gabalas, kurį išsigandusi išmečiau į klozetą ‒ ne šiaip krešulys, o placentos likučiai.
Taksi lieka laukti prie ligoninės, o aš tiesiu taikymu lekiu pas skyriaus vedėją. Toji išklauso, apžiūri, atlieka echoskopiją. „Matau ten krešulį ar kažkokį darinį, užčiuopiu, bet negaliu ištraukti. Suleisiu vaistų, stabdančių kraujavimą. Palauksi dešimt minučių tualete ir turėtų iškristi“. Belipant nuo ginekologinės kėdės ir einant per kabinetą drimba kraujo krešuliai. Klausiu, kas čia? Ar jos man operacijos metu placentos paliko? Ne, sako, neįmanoma, kad atvėrę gimdą paliktume placentos. Suleidžia vaistų. Sėdžiu tualete, laukiu. Juk pasakė, kad kris, kad matė dar. Sėdžiu dešimt minučių, penkiolika… Girdžiu, šaukia: „Jakučionyte, jei dar neiškrito, tai iškris vėliau, važiuokit namo. Jei bus blogai ‒ skambinkit. Gali tekti atlikti valymą.“ Sėdu į taksi, ligoninėje net buvau gavus kažką pasitiesti. Sakau, kad vežtų skubiai, nes man gali būti avarija. Parvažiuoju namo. Niekas nekrenta. Laukiu valandą, dvi. Nieko. Atėjus vakarui negaliu užmigti. Vis atrodo, kad kyla temperatūra, nuolat ją matuoju. Galvoje sukasi baisiausi scenarijai. Gal man ten viduje kraujuoja? Kur dingo tas darinys ‒ krešulys, jeigu jį matė echoskopuojant ir užčiuopė ranka? Kodėl nekrenta? Gal mirsiu? Nukraujuosiu? O jei teks gultis į ligoninę? Šiaip ne taip sulaukiu septintos ryto. Žinau, kad skyriaus vedėja būna nuo aštuntos, kartais ir anksčiau. Spirgu. Skambinu į skyrių: „Labas rytas. Čia Jakučionytė. Vakar buvau pas jus. Sakėt, kad iškris. Bet niekas nekrenta. Ką daryti? Vėl atvažiuoti?“ Kitame laido gale atsiliepia: „A… Jei neiškrito, tai ir nebeiškris. Nereikia jums niekur važiuoti.“
Sutrinku dar labiau. Kaip gi taip? Tai kris, tai nekris? Kiek dar man kūju trankys psichiką? Kiek gi galima? Galima ir daugiau!
Po dviejų savaičių prausiuosi po dušu ir užčiuopiu pjūvio rande kažką keisto. Apsižiūriu prieš veidrodį. Dviejose vietose randas atsivėręs. Skambinu Šarui. O kam dar galiu skambinti? „Šarai, nepatikėsi, man randas atsivėręs dviejose vietose. Pas Kvietkukutę daugiau nevažiuosiu. Ką daryti?“ Šaras papasakoja apie galimybę po operacijos blogai sugijus randams susiformuoti kažkokiai skylei pilvo ertmėje ir liepia atvažiuoti ‒ paprašys kitos kolegės mane apžiūrėti. Toji apžiūri ir sako, kad kartais taip atsitinka, nieko nereikia daryti, tai tik viršutinių audinių plyšimai, sugis, tik randas bus didelis.
Ilgai man tas randas gijo ir šlapiavo, o sugijęs liko didelis ir raudonas. Gerai, kad po to dar tris kartus per tą pačią vietą pjovė, tai ketvirtas kartas buvo pats geriausias – beveik visai nesimato.

[/expand]

Facebook Comments Box

29 COMMENTS

  1. Labai noreciau isigyti knyga, taciau LT bankuose pinigeliu neturiu 🙁 ar imanoma kaip nors kitaip ja nusipirkti? Galiu pavedima i angliska saskaita padaryti, sumoketi PayPal’u. Aciu.

  2. Labai noreciau isigyti knyga, taciau LT bankuose pinigeliu neturiu 🙁 ar imanoma kaip nors kitaip ja nusipirkti? Galiu pavedima i angliska saskaita padaryti, sumoketi PayPal’u. Aciu.

    • Tikrai likę. Jeigu gyvenate Lietuvoje, galite įsigyti beveik visuose knygynuose ir Maximose. O jeigu užsienyje – internetu.

    • Tikrai likę. Jeigu gyvenate Lietuvoje, galite įsigyti beveik visuose knygynuose ir Maximose. O jeigu užsienyje – internetu.

  3. Sveiki, perskaiciau jusu knyga, ka ten perskaiciau…tiesiog suvalgiau ja. Puiki knyga, sauni rasytoja. Pazadinote manyje uzgesusia aistra knygoms. Sekmes Jums, laukiu nesulaukiu tesinio. Aciu.

  4. Sveiki, perskaiciau jusu knyga, ka ten perskaiciau…tiesiog suvalgiau ja. Puiki knyga, sauni rasytoja. Pazadinote manyje uzgesusia aistra knygoms. Sekmes Jums, laukiu nesulaukiu tesinio. Aciu.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.