2012 02 27

Ne taip seniai spaudoje pasirodė straipsniai apie tai, kad valdininkai nori iš žmonių pagrobti Kryžių kalną. Paklausit, iš kur žinau, ką rašo, jeigu laikraščių neskaitau ir televizoriaus neturim namuose? Ogi, kaip visada, visagalis Facebook’as! Turiu jame apie 300 ale draugų. Viena ponia buvo pasiprašiusi draugauti, jos nepažinojau – ilgai žiūrėjau žiūrėjau į nuotrauką, galvojau, a, tebunie, draugaukim. Tada dar nežinojau, kad ji tokia žinoma, daug nuveikusi, garbinga ir turbūt labai šviesi ponia. „Padraugavom“ kelis mėnesius, bet po istorijos apie Kryžių kalną, draugystė FB baigėsi per kelias sekundes – abi viena kitą išmetėm labai greitai, o aš apmąstymų apie tai, kas čia buvo turėjau ilgam ir dabar dar turiu, kaip matot.

Ta garbinga ponia, pavadinkime ja DB, ant savo sienos feisbuke įdėjo straipsnį apie Kryžių kalno „užgrobimą“, na tiksliai neprisimenu, kaip jis ten vadinosi, buvo šlykščiai tendencingas. Gerai, kad tame straipsnyje buvo nuoroda į kitą, kuriame buvo rašoma apie tai, kad Kryžių kalnas (KK) turi netinkamą jam statusą, kaip lankytinas objektas, kad reikia pakeisti statusą, jį prižiūrėti ir t.t. Aš jį perskaičius susidariau nuomonę – pagaliau, kažkas ryžtasi imtis kokių nors veiksmų, kad ta lietuvių didžiai gerbiama ir lankytina vieta, įtraukta į Pasaulio lankytinų vietų sąrašą, nebūtų dilgėlėm apaugus. Žinoma, ten rašė ir apie tai, kad reikės gauti leidimą, norint pastatyti kryžių, o tai labiausiai visus KK gerbėjus ir papiktino. O aš eilinį kartą nesusilaikiau, nes apie KK turiu gana savitą nuomonę ir parašiau komentarą ant ponios DB įdėto straipsnio. Na ir užvirė košė makalošė: ta ponia – tą straipsnį, tas straipsnis – mano komentarą, tas komentaras – tą ponią, ta ponia – mane… žodžiu, baisi istorija.

Istorija, kuri davė labai daug peno apmąstymams, tiek apie KK, tiek apie DB. Pasirodo (pagūglinau) – ji labai žinoma ir garbinga, daug gerų darbų nuveikusi, žmonių vertinama ponia, o aš va šitaip ją supykdžiau ir svarbiausia, pati baisiai supykau, nes toji užvažiavo labai jau asmeniškai, tipo: tai eikit ir ravėkit tas dilgėles, jeigu jau nepatinka taip, vietoj to, kad prisivėlusi širdžių sėdite. Nu man tai jau čia viskas! Tiesiai į širdį – vėlė tą širdį mano sesuo Aušra su dukra, dalyvavo konkurse, o aš tame pačiame FB prašiau kitų, ale draugų, kad laikintų. Ocho! Galvoju, pati į draugus pasiprašė ir dabar visa persisunkusi kažkokios asmeninės neapykantos kitų užsiėmimams, dar čia važiuoja ant manęs! Mudviejų FB „draugystė“ baigėsi per akimirką. O apie Kryžių kalną aš galvoju vėl ir vėl.

Taigi, grįžtu prie KK į pradžių pradžią. Savo asmeninę. Kadangi esu kilusi ir gyvenu visai kitam krašte, nei randasi KK, vaikystėje, jaunystėje taip ir neteko jo aplankyti, o norėjau. Nes man tai buvo kažkas mistiško, stebuklingo, nepaaiškinamo. Ilgai buvau įsitikinus, kad tai prašymų, skausmo ir maldavimų vietą. O prašyti ir melsti vis nebuvo ko, todėl turbūt ten nuvažiavau tik prieš keletą metų. Beje, jau žinodama ir dar vieną KK prasmę – padėkos Dievui. Buvau Ingos Krukauskienės knygos pristatyme, mačiau jų šeimos filmą, kaip jie vežė į Kryžių Kalną didžiulį kryžių kaip padėką Dievui, už tai, kad gerai gyvena. O, pagalvojau tada, visai įdomu – kaip padėką Dievui, kryžių ir aš galėčiau pastatyti!

Taigi, aplankėme KK jau su trimis savo vaikai, ketvirtas tupėjo pilve. Tada važinėjom po Žemaitijos lankytinas vietas. Pirmas mano ir vaikų įspūdis, kaip ir paskutinis, buvo baisus. Man, dar nepriėjus kalno užkliuvo pavojingai apgriuvusi Popiežiaus Jono Pauliaus II sakykla, kuri buvo panaši į siaubo filmo dekoraciją, na ir tos dilgėlės… visur, ir apgriuvę, išvirtę kryžiai. Ten bebūnant, kaip kokia grandinė širdį surakino – tiek skausmo, tiek kančios, tikra ašarų pakalnė. Vaikai labai gerai jaučia energiją, verta pasitikėti jų nuojauta, po penkių minučių pasiprašė važiuoti iš čia. Ir aš nestovėjau ten ir neploviau jiems smegenų, kaip čia svarbu, kaip čia reikia pabūti ir neaiškinau jiems KK prasmės, nes tiesa sakant, ir pati jos nesuprantu. Tada pradėjau galvoti apie tą prasmę. Kodėl taip yra svarbu begalybei žmonių, kodėl jie ten važiuoja šniūrais iš viso pasaulio. Gal aš ir vėl kažko nesuprantu, neįžvelgiu? Prisimenu, kaip po to apsilankymo aš atkalbinėjau savo draugę, kuri dešimt metų gyvena Vokietijoje ir planavo vaikams parodyti svarbiausias Lietuvos vietas. Tada jie planavo iš Nidos daryti lanką, važiuodami į Alytų ir nuvežti vaikus į KK. Ar tiktai reikia vaikus supažindinti su KK, kaip svarbiausia Lietuvos vieta? Su skausmo, kančios ir ašarų pakalne? Jeigu jau patys gimėm ir užaugom tautoje, kurios nacionalinis ir išskirtinis bruožas, paveldimas iš kartos į kartą yra aukos sindromas? Kaip kokią dovaną tą aukos sindromą privalome ir vaikams padovanoti? Gal būt gūdžiais priespaudos ir tarybiniais laikais tas kalnas turėjo kitą prasmę – vilties, pasipriešinimo sistemai. O dabar? Kodėl mes vis dar murkdomės tame ašarų ir skausmo liūne? Nes taip paprasčiau – Dieve duok man, Dieve padėk? Užkrauti atsakomybę už savo gyvenimą, sveikatą, bėdas kitam, šįkart Dievui? Kito paaiškinimo, kaip tik melstis Dievui ir kažko prašyti aš neradau Kryžių kalnui. Paaiškinimo, kad viešai deklaruojama kančia, skausmas ir per menkas tikėjimas gali palengvinti gyvenimą.

Todėl gal aš geriau važiuosiu su vaikais į Disneilendą, ar širdžių prisivėlus sėdėsiu, kaip man siūlė gerbiama DB, bet Kryžių kalnas man nepakeliui ir nepuoselėsiu tos vietos iš vis kaip vietos nei dilgėles raudama, nei kryžius statydama, nei jį lankydama.