🌳Keturis metus brandinta naujiena!🌳 Keturi tūkstančiai ąžuoliukų ieško kur įleisti šaknis
🌳Taip ir norisi pasakyti: „Ieško savo namų“, nes viskas, kas susieta su šiais ąžuolais skamba kaip pasaka. Ir nutiko kaip pasaka, kurią dabar noriu jums pasekti.
🌳Prieš penkis metus, savanoriaudama viename projekte, kurio metu sodinome ąžuolus visoje Lietuvoje supratau, kad norinčių sodinti ąžuolus yra daug daugiau nei pačių ąžuolų sodinukų, užaugintų kokybiškai, su gerai susiformavusiu šaknynu, kas garantuoja beveik 100% prigijimą. Ąžuolų sodinukų yra, bet jie arba atvežtiniai, o mums norėjosi savų, paprastojo lietuviško ąžuolo sodinukų, arba auginti dirvoje, todėl persodinti labai blogai prigyja.
🌳Turime poreikį, t.y. problemą? Tai kas gi, jeigu ne aš, ją spręs? Tuomet ir prasidėjo mano kelionė su ąžuolų sodinukais. Trakų rajone esančioje Stovyklavietėje “Gervių lizdas” 2018 spalio 20 d. buvo suneštas „derlius” – pasėjome 10 tūkstančių gilių. Jos buvo pasėtos į tūkstantį vazonų, sudygo po 2 – 5 vnt. 2020metų balandžio mėnesį per kelias savaites, karantino sąlygomis, nedidelė komanda persodino ąžuolėlius po vieną ir gavosi nei daug, nei mažai – keturis kartus daugiau, t.y. virš keturių tūkstančių ąžuoliukų.
🌳Keturis metus organizavau talkas ir išskirtinai savanorių pagalba jie buvo prižiūrimi: ravėjome, laistėme, mulčiavome, aprengdavome šiaudų patalais žiemai. Kartais į talkas susirinkdavo būriai žmonių, kartais aš viena pati valandų valandas stovėdavau laukuose ir laistydavau keturis tūkstančius vazonų, kartais kelios moterys savanorės tupėdavo prie jų iki sutemų ir grįždavo sukąstos uodų, bet mes visada visi buvom laimingi ir dėkingi dėl jausmo, kurį patirdavom prie ąžuolų. Tarsi prisilietimo prie kažko švento, didingo, svarbaus. Dirbant prie ąžuolų užsimiršdavai ir didelės problemos tapdavo bereikšmėmis. Pas mus net atsirado patarimai: „Blogai jautiesi? Pavargęs? Nelaimingas? Eik ąžuolyno ravėt.“ Patarimai suveikdavo net ir vaikams per vasaros stovyklas, kurie ne kartą tupėjo ąžuolų vazonų rėduose. Visi, grįžtantys iš ąžuolų, būdavo laimingi. Todėl šiandien aš tvirtai, garsiai galiu sakyti – mes užauginome keturis tūkstančius Laimės ąžuolų, tų, kuriuos auginant laimė didėja. Tai stebuklingi medžiai, man asmeniškai atnešę tiek daug dėkingumo ir meilės, kad ne kartą, žiūrėdama į talkininkus, aš tiesiog verkiau iš laimės. Verkiau, kad žmonėms rūpi, kad jie prisideda, kad dalinasi savo laiku ir meile.
🌳Visus šiuos keturis tūkstančius sodinukų mes auginome Lietuvai ir šiemet jau laikas jiems keliauti iš Gervių lizdo į savo nuolatinius namus. Mes dovanojame jų sodinukus visiems, kurie kada nors dalyvavo talkoje, dovanojame į edukacijas atvykstantiems mokiniams ir parduodame visiems, kam reikia ypatingo ąžuolo sodinuko.
🌳Keturmečių ąžuoliukų aukštis virš 150 cm., kaina „Gervių lizde“ (Trakų rajone) 10 eurų (galima atsiskaityti pavedimu, išrašome sąskaitas) ir 15 eurų atsiėmimo vietose.
Šiuo metu turime dvi tokias vietas:
Kaunas, prie K.I.N.A.S. „Panemunė“. 8 618 28752, Giedrius
Šventragis, Darnos sodyba. 8 669 27117, Justas. Patogu pasiekt iš Alytaus, Marijampolės ir Prienų.
Ąžuoliukus galima įsigyti internetu https://www.gerviulizdas.lt/produktas/lietuviskas-azuolas/. Atsiimti ąžuolus galima nuo gegužės 2 d.
https://www.gerviulizdas.lt/produktas/lietuviskas-azuolas/. Atsiimti ąžuolus galima nuo gegužės 1 d.
🌳Visi pinigai, gauti už ąžuolų sodinukus, bus skirti „Gervių lizdo“ plėtrai ir naujiems projektams – veiklą vykdo ne pelno siekianti VšĮ Draugiški šeimai.
🌳Kontaktai pasiteiravimui: Gervių lizde – 8 618 12181, Birutė.
🌳P.S. Jeigu jauti, kad galėtum prisidėti prie ąžuolų platinimo po visa Lietuvą: savo mieste įrengti jų atsiėmimo punktą, transportu, reklama, o gal turi žemės plotą ąžuolams sodinti – susisiek su mumis el. paštu: ekodaiktai@gmail.com arba tel.: 8 618 12181.
🌳Iš anksto Ačiū už pasidalijimus ir skleidžiamą žinią.
II dalis.
Berašydama vakar supratau, kad pas mane visko po keturis: keturis metus auginom keturis tūkstančius ąžuoliukų; Gervių lizdo adresas: Gerviniai 4; auginu keturis sūnus; šią vasarą organizuoju keturias stovyklų pamainas…
Taigi pradėsiu nuo dalykų, kuriuos aš supratau, išmokau per tuos keturis metus ąžuolų auginimo, ir kuriuos būtų galima pavadinti „Ar žinai, kad…?“
Ąžuolas yra vienas iš lepiausių medžių, nes įprastas Lietuvos klimatas jam yra kiek per šaltas, todėl gali gerą dešimtmetį vargti, kol gerai įsitvirtina ir sustiprėja.
Ąžuolo giles labai mėgsta kėkštai ir pelės, todėl pasėjus turėjom tarp vazonų kaišioti pelių nuodus. Prikišom daug, bet nuostolių neišvengėm – po pirmos žiemos kokiuose dvidešimtyje vazonų gilės buvo sugraužtos.
Jaunus ąžuoliukus labai mėgsta graužti kiškiai, stirnos, briedžiai, todėl teko įrengti tvoras aplink ąžuolus. Nuo kiškių išsaugojom, tačiau stirnom ir apylinkėse klaidžiojančiam briedžiui, mūsų metrinės tvoros buvo juokingos – kiekvieną pavasarį rasdavom apgraužtus ąžuoliukus. Pernai tvoras paaukštinom ir jaunas ąžuoliukų šakeles išsaugojom. Paprastai gamtoje išdygusius mažus ąžuoliukus visus nugraužia.
Pirmaisiais savo gyvenimo metais ąžuoliukas visą jėgą augimui ima iš gilės ir tik antraisiais jau įsitvirtina į žemę ir iš jos maitinasi – jeigu pirmus metus gražiai augo, dar ne faktas, kad augs antrais metais.
Persodinus ąžuolą į nuolatinę vietą pirmus pora metų būtina jį laistyti.
Ąžuolo šaknis auga į gylį beveik tiek pat, kiek ąžuolas auga į viršų, todėl, jeigu norite išsikasti metrinį ąžuoliuką, teks knisti ir gilią šaknį. Metriniai ąžuoliukai, iškasti iš žemės ir perkelti į kitą vietą labai sunkiai prigyja, todėl mes juos ir auginome vazonuose.
Auginant daug vienos rūšies sodinukų neišvengiamai juos pagaus miltligė. Purškėm ar nepurškėm chemikalais, jokios skirtumo nepastebėjau – antroje vasaros pusėje visi ąžuoliukų labai baltavo. Žinau, kad miltligė baigiasi persodinus juos pavieniui.
Daugybę dalykų apie ąžuoliukų auginimą vazonuose sužinojau iš miškininko Juozo Girino, kuris tai pradėjo daryti ir daug metų darė Kėdainių medelyne. Iš jo sužinojau, kad prieš sėjant giles, reikia joms padaryti vandens testą: sukirmiję gilės iškyla į viršų, geros nusileidžia į dugną, kad sėti giles reikia rudenį, o ne pavasarį. Iš J. Girino sužinojau ir apie graužikus, kėkštus, kiškius, daugybę naudingų patarimų gavau ir viską dariau taip, kaip jis mokė: sėjom į vazonus po 10 gilių, po metų pikiavom po vieną, žiemai darėm durpių ir šiaudų patalus, kad nesušaltų, vasaromis laistėm. Tikrai nebūčiau taip sėkmingai keturis metus auginusi ąžuolus vazonuose, jeigu ne Juozas Girinas. Todėl esu jam labai labai dėkinga už konsultacijas ir palaikymą.
III dalis
🌳Antra diena skamba galvoje: „Iš pradžių buvo žodis“ ir taip, pasakojant visą keturių metų istoriją apie keturis tūkstančius ąžuoliukų, turiu pasakyti, kad pirmiausia, dar geram pusmečiui iki pasėjant, 2018 pavasarį, dešimt tūkstančių gilių, aš užrašiau pasakojimą apie berniuką Laimį, kuris kalbėjo su Laimės ąžuolu, o ąžuolas jį mokė kaip laimę žmonėms dalinti. Rašiau pasaką apie konkretų žmogų, konkretų, Gerviniuose augantį, šimtametį ąžuolą. Šiuo metu ta pasaka yra išleista knygos forma, skirta vaikams ir nuostabiai iliustruota Jūratės Leikaitės, taip ir vadinasi „Laimės ąžuolas“, ją galima įsigyti www.jakucionyte.lt/knygos Kartais žmonės, skaitydami pasaką sako: „O tai kur čia istorijos įspūdingumas? Aprašėt viską, kas yra Gervių lizde.“ Tai štai tame ir įspūdingumas, kad tada, kai rašiau pasaką, apie Gervių lizdą dar net sapnuote nesapnavau, bet kai ją užrašiau viskas pradėjo pildytis žaibo greičiu: 2018 vasarą sugalvojom rengti stovyklavietę, su vaikais stovykloje išrinkom jai utopinį pavadinimą (nėra tokio dalyko kaip gervių lizdas, jos nesuka lizdų, deda kiaušinius ant kokios nendrių kruvelės pritūpę), o atėjus rugsėjui man tiesiog šovė galvon, kad reikia sėdi giles ir auginti vazonuose ąžuoliukus. Taip ir atsitiko viskas kaip toj pasakoj.
🌳 Pamenu, važiuoju kažkur Anglijos glūdumoje pro Stounhendžą, vežuosi draugutę Giedrę iš Ispanijos ir pasakoju jai apie ąžuolus, savo idėją. Giedrė turi nekilnojamo turto agentūrą netoli Alikantės, “Naranja Spain” todėl išsikalbam apie reklamą, kad jai būtų neblogai savo verslą pareklamuoti. Mirsiu neužmiršiu mudviejų dialogo: “Aš galiu tave pareklamuoti, o tu man nupirksi 500 vazonų?“ „Aš tau ir visą tūkstantį nupirksiu!” Taip Giedrė tapo vazonų rėmėja. Tą rudenį – tūkstantį, po pusantrų metų – dar tris tūkstančius nupirko. Pamenu, kaip aš tą antra partiją užsakinėjau 2020 balandį. Viskas uždaryta, pasaulis sustojęs, karantinas, bet ąžuolams nepapasakosi, juos privaloma išpikiuoti. Mane ėmė lengva panika, nes Lietuvoje gauti 3000 vnt dešimties litrų vazonų buvo misija neįmanoma, pati sėdžiu uždaryta Anglijoje, lėktuvai neskraido ir viską reikia padaryti kažkokiu neįprastu būdu, bet padaryti reikia. Paguodžiu save, kad reikia išplėsti akiratį ir jeigu Lietuvoje niekas nenori man 3000 vazonų parduoti, reikia pirkti užsienyje. Vazonai buvo surasti, nupirkti ir atvežti į Lietuvą per kokią savaitę.
🌳Po tokių nuotykių sėdi išsižiojęs ir nesupranti kas vyksta, tik jauti vedimą. Kažkokį antgamtinį, dievišką, tarsi aukštesnė jėga veda už rankos ir viskas nutinka. Daug kartų išgyvenau tą Aukščiausiojo prisilietimą organizuodama ąžuoliukų priežiūros darbus, žinau, tikėjimas yra labai asmeniškas dalykas, bet vis tiek sakau ir tikiu: „Šie ąžuoliukai yra Dievo palaiminti.“ Arba taip veikia ąžuolo dvasia.
🌳Daug kartų aš jaučiausi taip beviltiškai, kad norėdavosi verkti, šaukti, tam pačiam Aukščiausiąjam pasiskųsti. Stovi prie keturių tūkstančių vazonų, kuriuose auga metro žolės ir dvidešimt centimetrų ąžuoliukai, ir jauti savo bejėgiškumą, mažumą, suvokimą, kad tu vienas nieko negali. Dešimtis kartų teko nusiimti savo karūną, nusilenkti ir prašyti pagalbos, kviesti žmones, organizuoti talkas. Tose vazonų vagose darbavosi šimtai rankų. Pradedant vaikais stovyklose, baigiant savanoriais iš Belgijos ar Danske banko darbuotojais.
🌳 O kiek kartų aš ėdžiau save ir plakiau kam sau tokį vargą ant galvos užsikrovus! Gyvenu Anglijoje, turiu keturis vaikus, milijoną veiklų, o va, neturėjo boba vargo, ąžuolų jai prireikė!
🌳Jūs net neįsivaizduojat kiek kartų per paskutines tris vasaras aš meldžiau lietaus! Jeigu gerai palyja -laistyti reikia mažiau. Pirmais metais tas tūkstantis vazonų buvo visai „įkandama“ – pastovi valandą gerą ir palaistyta, bet kai jų atsirado keturis kartus daugiau, va tada teko stovėti su vandens žarna ir po keturias valandas, ir ilgiau. Labai karštai melsdavau lietaus, stipraus, nors pora kartų per savaitę, todėl dabar atsiprašau, jeigu kartais netyčia Dievas mano maldas girdėjo ir davė labai lietingas paskutines vasaras – kai tik ąžuoliukai iškeliaus iš Gervių lizdo, nustosiu lietaus prašyti. Gal tada ir karštos vasaros Lietuvon pareis?
🌳Pasidairykit po 4 metų nuotraukų galeriją.
bty 
#jakucionyte #Gerviųlizdas #Ąžuolųsodinukai