Na, gal ne visai švenčiu, labiau prisimenu ir atžymiu. Dešimtmetis. Tada, 2012 01 21 laukdama lėktuvo, bandydama suganyti visus keturis savo vaikus ir mūsų daiktus, net sapnuote nesapnavau kur atsidursiu po dešimt metų. Kad taip ilgai gyvensim Anglijoje tikrai neplanavau, o šiandien atrodo, kad kol visi vaikai nebaigs mokyklos, tol aš iš čia neišjudėsiu, reiškia, dar beveik dešimtmetis laukia UK.

Man daug kas skaičiuojasi dešimtmečiais. Dešimt metų santuokos, po to dešimt metų viena. Labai norėčiau čia padėti riebų tašką ir kitą dešimtmetį gyventi kitaip. Poroje.

Tai ką ryškiausiai prisimenu per savo emigracijos dešimtmetį? Dešimtmečiu paaugo vaikai. Vyresnėlis užaugo jau net tiek, kad drauge nebegyvena – išvyko studentauti. Iš keturių mažų vaikų, kuries dar verkiant reikia mamos, teliko vienas – du jau gerokai ūgtelėję, beveik suaugę.

Parašiau ir išleidau tris knygas, tarsi savo dukras pagimdžiau ir paleidau gyventi. Dėl pirmų dviejų nustojau bendrauti su puse savo šeimos arba jie manes išsižadėjo. Daugybę metų prasikankinusi ir bandydama suvienyti, sutarti, įtikti pagaliau išsilaisvinau. Iki galo suvokiau, kad nebūtina stengtis sukurti santykius su žmonėmis, kurie tave smerkia, nepalaiko, nuolat vertina ir teisia, net jeigu tai tavo šeimos nariai.

Sukūriau “Gervių lizdą” – stovyklavietę vaikų ir paauglių renginiams ir galutinai suvokiau, kad mano auditorija – vaikai, o ne suaugę. Man su jais paprasčiau, aiškiau, lengviau. “Gervių lizde” pasėjom ir užauginom 4000 ąžuolų sodinukų. Prisilietimas prie ąžuolų man asmeniškai labai svarbus ir labai daug stiprybęs duodantis veiksmas.

Per dešimtmetį išsisijojo draugai. Biro biro tarsi pro rėtį ir iš kelių dešimčių jų liko vos keli. Galiu juos ant rankos pirštų suskaičiuoti. Matyt, negalėjimas taip bendrauti kaip iki šiol, atvėrė kitą – socialinius tinklus. Ten sekėjų, fanų, gerbėjų padidėjo tūkstančiais. Nevertinu, nes kažin ar tai sulyginama, bet jaučiuosi gavusi šiokią tokią kompencaciją už išbyrėjusius draugus. Su tai tūkstančiais fanų labai paryškėjo takoskyra tarp tų, kurie mane myli ir kurie nekenčia. Anksčiau to taip stipriai nepastebėdavau, dabar matau kasdien. Baigiu priprast prie to, kad kažkam esu žiauriai užknisanti, nepatogi, nervinu, kad kažkas smarkiai norėtų, kad manes nebūtų arba aš užsičiaupčiau.

Per praeitą dešimtmetį sutikau tuntą nuostabių žmonių. Kitokių, įdomių, keistų, juokingų, žavingų. Žmonių, kurie tikėjo mano veiklomis, padėjo jas kurti ir plėtoti. Skanavau naujas pažintis kaip vyšnių uogienę, mylėdama juos visa širdimi. Tiek visokių istorijų nutiko! Labai tikiuosi, kad jos suguls į ketvirtą knygą, kurią jau pradėjau rašyti. Noriu viską užmetraščiuoti.

Per tuos metus išsaugojau savo mylimas veiklas, pradėtas dar prieš emigraciją: suvenyrus, garso terapiją, „Kamštelių vajų“ ir nors daugybę kartų norėjau viską mesti ir eiti dirbti kokį nors įprastą, normalų darbą, atlaikiau ir likau su savo širdžiai mielomis veiklomis, bet su mažai pinigų. Nei lašo nesigailiu. Atvirkščiai. Jau seniai supratau, kad laimė ne piniguose ir labai savimi didžiuojuosi, kad man pavyksta taip gyventi.

Subjektyvu, bet man atrodo, kad mano širdis išsiplėtė dešimt kartų. Myliu ir galiu priimti, neteisti kitokius, visokius, net tuos, kurie manęs nekenčia.

Svarbiausia man tam praeitame dešimtmetyje yra tai, kad nepalūžau. Ėjau, nešiau siaubingo svorio naštą, griuvinėjau, verkiau, bet vis tiek atsikeldavau ir ėjau pirmyn. Šiandien esu sveika, man nieko neskauda, psichika stabili, santykiai su vaikais ir artimiausiais žmonėmis harmoningi, aš rami ir atsipalaidavus. Atlaikiau.