Jakucionyte.lt

Home Gyvenimas UK 2022 praėjo

2022 praėjo

0
2022 praėjo

Esu atpratusi rašyti ilgus tekstus, refleksijas, bet pačiai taip įdomu skaityti ką esu parašiusi prieš penkis ar dešimt metų, todėl prikalu save prie kompiuterio klaviatūros ir neatsistosiu tol, kol nesurašysiu visko apie praėjusius metus.

Jausmiškai man tai buvo vieni geriausių mano gyvenimo metų. Gal net geriausi. Pabandysiu išlukštenti tą „Jausmiškai“ į įvykius ir patyrimus.

Sėkmės:

TikTok. Metus žvilgsnį atgal, praeituose metuose ryškiausiai matosi TikTok‘as. Netyčia tapau jo žvaigždė Expertė Jakučionytė. Viskas prasidėjo nuo paprastų video siužetų filmavimų, į kuriuos mane įtraukė kolega, aktorius Saulius Baltrūnas.

Per Tiktok‘ą sulaukiau naujos bangos žinomumo, naujų klientų į stovyklas, dar vieno patvirtinimo sau, kad mane labai myli vaikai ir paaugliai. Šituo įsitikinu kasmet iš naujo per stovyklas ir vis prarandu tikėjimą, kad tai tikrai apie mane (na, nes gal čia eilinis atsitiktinumas), bet TikTok‘as dar kartą įrodė, kad mano bajerius vaikai supranta ir priima daug geriau nei suaugę.

Per TikTok‘ą man atėjo ir savotiškas atjaunėjimas. Lyg būčiau dešimt metų nusimetus iš savo smegenų. Paskutiniai metais vis lenkiau mintimis save link penkiasdešimt, puikiai suprasdama, kad metai yra tik mano galvoje, bet nieko negalėjau su tuo padaryti – protas įkyriai sakė: „Sensti, brangioji, vysti.“ Tai va, praeitų metų žinutė mano protui ir įsitikinimams, gyvenimo patirčiai ir visokiems suvokimams apie amžių – kiek nuspręsiu, kad mane metų, taip ir jausiuosi. Apsisprendžiau būti keturiasdešimties ir užsišąldyti. Matyt, suveikė, nes tiek daug komplimentų, kad gerai atrodau, nesu gyvenime gavusi. O paskutiniais mėnesiais nuolat girdimas „Kokia tu graži“ man iki dabar yra toks keistas, kad net juokas ima. Gyvenime nebuvau jokia gražuolė ir va, kai pase negailestingai parašyta 48, man nuolat sako, kad aš esu graži. Tai matyt tas grožis vis tik yra vidinis, ne išorinis.

Per penkis mėnesius TikTok‘ui prikepiau virš 300 video. Šiuo metu turiu ten 33.5K sekėjų. Vasarą buvome gavę du užsakymus reklamai, dėl ko aš ypatingai didžiuojuosi. Su kolega Saulium užsidirbom 2000 eurų, va!

Edukacijos. Antras mano praeitų metų pasididžiavimas yra Gervių lizdo plėtra, nauja veikla – edukacijos ir nauji žmonės, kurie ten atsirado. Puikūs, smagūs, mano širdies žmonės. Ir būtent per Gervių lizdą, bendravimą su žmonėmis ten, patiriu tokį didelį dėkingumą, kad žodžiais aprašyti neįmanoma. Labai džiaugiuosi, kad pasistūmėjo statybos: beveik pabaigta Trolių troba, stovi Plastajaus pastatas ir jame vyksta edukacijos, o Molio namas, pirmasis su vaikais pradėtas statyti statinys, pagaliau turi ir grindis, ir krosnelę. Atrodo, kad mes Gervių lizde išgyvename savo aukso amžių, nes varome labai labai aukštos kokybės veiklą, gauname daugybę komplimentų ir milžinišką palaikymą iš savo klientų: stovyklų dalyvių, pedagogų, kamštelių rinkėjų, savanorių. Turime dvi edukacijas: „Plastiko kelias“ ir „Nuo gilės iki ąžuolo“. Pradėjom bandymines ekskursijas pavasarį, o rudenį jau dirbom pilnu tempu – nuo rugsėjo vidurio iki spalio galo beveik kasdien į mūsų kiemą suko autobusai, pilni vaikų. Abi mūsų programos puikios, gavome daugybę komplimentų ir už programą, ir patį Gervių lizdą. Tikrai džiaugiuosi, kad turime ką parodyti ir ką papasakoti, turime pakankamai erdvių, stoginių ir nebaisus mums joks lietus, turime daug vietos vaikams išsibėgioti. Dar viena gera žinia – surinkta šauni edukatorių komanda. Nauji veidai Gervių lizde, ėmė ir tiko, prilipo:  Ieva, Simona, Augustė ir dar Simonos katinas Sirijus.

Vestuvės. Birželio pradžioje Gervių lizde vyko vestuvės, vegetariškos, be alko. Apženijom mano sūnėną Taurintą, kuris, beje, yra ir daugiametis vasaros stovyklų vadovas ir vedantysis.

Studentas. Didelis pasikeitimas nutiko dėl to, kad vyresnėlis išvyko studentauti į kitą miestą, Bristolį,, studijuoti architektūrą ir dabar man tenka apsiprasti su mintimi: „Auginu tris vaikus, o ne keturis.“ Grįžo vaikis kalėdinėms atostogoms trumpais, dažytais plaukais, juodais nagais. Žiūrėjau į jį ir negalėjau patikėti koks jis panašus į mane su savo nauja šukuosena, nes kažkada ir aš taip nešiojau, jaunystėje buvau trumpai skusta blondinė.

Metų pradžioje pradėjau neršti internetinių pažinčių programėlėse, vaikščioti į pasimatymus ir visaip kaip mėgautis vyru dėmesiu. Labai džiaugiuosi, kad tai nėra taip reikšminga ir skausminga kaip būdavo anksčiau, tiesiog bendrauju ir gaudau kaifą, nepatinka – be jokio sąžinės graužimo ir praradimo jausmo braukiu iš sąrašo. Sekantis.

Praleidau tikrai daug laiko Lietuvoje. Nuo gegužės iki lapkričio. Kelis kartus buvau grįžus į UK, bet buvo ir pusantro mėnesio laikotarpių, kai vaikai nematė mamos. Jie gal ir neblogai su tuo tvarkėsi, bet aš sunkiai. Supratau, kad kol kas ilgiau nei mėnesį be vaikų negaliu, o tai reiškia, kad kol kas negaliu pusę metų gyventi Lietuvoje ir pusę Anglijoje. Teks dar palaukti keletą metelių, kol galėsiu gyventi tokiu ritmu.

Kelionės ir gimtadienis. Labai save giriu, kad balandžio mėnesį kažkaip sugebėjau išlaviruoti trumpą kelionę į Glastonbury. Tiesiai iš jo skridau į Rygą ir tas vienas vakaras Latvijos pajūryje man pasiliko atminty skaniai skaniai. Iš ten su dviem savo draugutėm Ilona ir Inesa važiavom į Lietuvą atidaryti Gervių lizdo ir švęsti mano gimtadienio. Šiemet norėjau dviejų dalykų: paelijos vakarėlio su artimiausias draugais (bože, Kristupas man padovanojo raštuotas vilnones kojines J, o Rima su Ugnium sodinukų: du pomidorus ir vieną agurką) ir pasisodinti raganų šluotų alėją šalia Gaia kalnelio. Buvo žiauriai nepatogu užsisakyti augalus kai kišenėse švilpauja vėjai, bet aš vis tiek tai padariau. Per gimtadienį sodinau savo raganų šluotas. Jas atvežęs iš Molėtų Arūnas yra tokio gerumo žmogus, kad turiu būtinai paminėti. „Kai turėsit, tai ir sumokėsit, galiu ir iki kitų metų palaukti.“ – pasakė žmogus, kurį mačiau pirmą kartą gyvenime. Kiek kartų jau mano gyvenime taip buvo! Kažkodėl priekyje eina didelis noras, veiksmas, o tik iš paskos ateina pinigai. Ir šioje vietoje daugelis pasakytų (ir pasako): kai turėsi pinigų, tai ir nupirksi, pastatysi, nuvažiuosi. Tik va, jeigu taip elgčiausi, tai nieko nebūčiau pastačius, niekur nebūčiau nuvažiavus. Nebūtų Gervių lizdo, mano trijų knygų, emigracijos, Kamštelių vajaus, kelionių. Taip dar nebuvo, kad pirkčiau iš pertekliaus. Va, ir žinok, žmogau, kaip čia teisingai.

Aplankiau daug fainų vietų Lietuvoje: Merkinė, Punia, Anykščiai, Kaunas, Jurbarkas, Salakas, daug kartų skaniai valgiau smagiose vietose. Kiek tik jėgos ir piniginė leido, pirkau puikų maistą Rūdiškių picerijoje: norėjau ir juos palaikyti ir savo komandą lepinti visokiais skanėstais.

Suvenyrai. Jau kai nusvyra rankos, norisi viską nafik mesti, nes darei metus, du tris dešimt ir jokios naudos iš to, jokio apčiuopiamo pinigo neuždirbai, va tada ir pareina atlygis. Pardaviau labai daug savos gamybos suvenyrų. Gavau užsakymą virviniams krepšiams. Rudenį nunėriau 40 vnt, dar pardaviau pora šimtų fėjų lazdelių. Na, tai kaip mesti tą savo nabagėlį, prekinį ženklą EcoEthno? Perku medžiagas, planuoju, renku idėjas – ateinančiais metais darysiu kelis kartus daugiau visokiausių suvenyrų Gervų lizdui: pakabukai, apyrankės, grandinėlės, instrumentai.

Žiniasklaida. Dalyvavau keturiose TV laidose: LRT „Gyvenk kaip galima švariau“, du kartus „Bučiuoju, Rūta“ ir „Nuo Iki“, dalinau interviu į kairę ir į dešinę: apie tvarų vartojimą, Tiktoką, paauglius, kalėdinius melus vaikams apie Kalėdų senelį, žodžiu, tvirtai reiškiau savo nuomonę, kuri toli gražu ne visiems patinka, bet dėl to visai nepergyvenu. Greičiau atvirkščiai – linksminuosi iš žmonių reakcijos į vieną ar kitą mano pasakytą žodį.

Komplimentai ir padėkos. Metų galas mane ypatingai lepino padėkos ir komplimentų žinutėmis, laiškais, komentarais. Rimtai dar niekada nesu sulaukusi tiek daug gražių žodžių! Ačiū, kad rašote žmonėms, kuriais žavitės dar jiems gyviems esant.

Sunkumai/nesėkmės:

Finansai. Vos nepralėkiau Gervių lizde finansiškai ir dar liepos viduryje rodėsi, kad reikės stovyklas uždaryti, kad laikas pripažinti, jog iš jų neįmanoma išlaikyti Gervių lizdo ir tai jau įsitikinome ne per vieną, o visas keturias vasaras. Stovyklų pardavimai buvo tragiški. Tris pamainas pardavėme tik po pusę  vietų, dvi paskutines – pilnai ir šiaip ne taip priplaukėm krantą. Ko tik aš nedariau! Nuo pavasario lindau į visokius renginius, prašiausi į podcastus, verčiausi per galvą, organizavome atvirų durų dienas, neapsikentusi nusisamdžiau marketingo komandą, kurie pavarė puikiausią turinį. Sumokėjau už tai visą Gervių lizdo stovyklų pelną, beveik 8000 eurų. Dirbti su profesionalais buvo nuostabu, tačiau investicija niekaip neatsipirko. Nei knygų, nei ąžuolų, nei stovyklų pardavimai dėl reklamos feisbuke nepajudėjo iš vietos. Išplaukėm iš finansinio dugno dėl TikTok‘o – būten iš ten į Gervių lizdo kiemą priplūdo naujų klientų.

Karas. Šita žinia palietė labai labai asmeniškai ir keletą mėnesių mane buvo iškirtusi iš koto. Labai pergyvenau dėl savo draugų Ukrainoje. Tačiau būtent bendraudama su jais ir nusiraminau, susigrąžinau savo vidinę ramybės būseną. Metų gale rinkau paramą savo draugės Ilonos gyvenvietės bendruomenei. Surinkom virš 2000 eurų. Už tai esu labai labai dėkinga visiems savo draugams, bičiuliams, fanams.

Savanoriai. Dar vienas sudėtingas momentas buvo savanorių iš Belgijos koordinavimas. Turėjome vieną grupę rugsėjo mėnesį ir buvom visi jau taip pavargę, kad apie žmones, kurie susimoka už nakvynę ir maistą, važiuoja iš kitos šalies tam, kad padirbtų Gervių lizde, mes tik dūsavom ir sakėm: „B*t, belgai“. Išgyvenau labai keista situaciją: darbų pas mus pilna, papildomų rankų laaabai reikia, štai jos ant kiemo, o nei aš, nei mano kolegos nebeturi jėgų tiems darbams vadovauti. Nuleidau daug energijos, išprievartavau save ir truputį padrožiau savo kolegą Saulių, bet iki galo davarėm, visus suplanuotus darbus nudirbom.

Kamšteliai. Ant sąžinės guli užtrigęs kamštelių perdirbimas. Vieną įrengimą, malūną, šiaip ne taip, per vargus išsigimdėm, bet kamštelių nieko neperrinkom ir nesumalėm, nesumažinom jų tūrio, ką jau kalbėti apie perdirbimą, pagamintų produktų pardavimą ir t.t. Tik edukacijos „Plastiko kelias“ vyksta labai sėkmingai ir fabrikėlis nuo rudens buvo pakrikštytas nauju vardu PLASTAJUS.

Baudos. Važinėdama Lietuvoje per šešis mėnesius sugebėjau gauti 9 baudas. Tik dvi ne už greitį. KAIP??? Aš irgi nesuprantu! Važinėju kaip kokia pencinykė ir va, prašom, greičio virtuozė.

Neįvyko mano kelionė į Barseloną. Turėjau bilietą vasario mėnesiui, vaikų tėvas turėjo atskristi jų aplankyti, o aš į Ispaniją. Na, ir planas nepaėjo. Ex susirgo coviduku, liko namuose ir aš likau namuose.

Komanda. Sezoną Gervių lizde pradėjom su kaip niekad stipria, daug naujų žmonių turinčia, daug žadančia administracijos komanda, kuri išsibėgiojo dar stovykloms neprasidėjus. Likom vėl tie patys: Violeta, Saulius, Rima, Kristupas ir aš.  

Ąžuoliukai. Žinia, Gervių lizde jau keturi metai auginame vazonuose 4000 ąžuolų sodinukų. Žiemą juos visus iki vieno apgraužė stirnos. Čia dar ne didelė bėda, nes jie visi puikiai ataugo, bet planavau nors 500 vnt jau šių metų rudenį parduoti, dovanoti. Reklamavom reklamavom ir piš – gal kokius 50 vnt realizavom.

Degėm. Angelų name balandžio 28 d. naktį užsidegė perdengimas virš židinio. Baisu net prisiminti ir gerai, kad viskas gerai baigėsi – ten miegojęs kolega Saulius pabudo paryčiais nuo dūmų ir užgesino gaisrą.

Stogas. Vėtra nunešė mūsų valgyklos „LESYKLOS“ stogą. Teko pirkti naują dangą. Su pinigais buvo absoliuti žopa, Saulius paskolino ir stogą uždengėm. Kai kaskart prisimenu tą gėdos jausmą, kai man reikia vėl ir vėl skolintis, tai norisi trenkti durimis ir viską baigti. Atrodo, stovyklas organizuoju dėl kitų, bet daugeliui iš jų visai neįdomios mano bėdos, jie iki paskutinės minutės delsia registruoti vaikus, mokėti avansą ir aš nuolat iki paskutinės minutės esu tampoma abejonių – tai bus jie ar ne bus? Tai gal visai tos pamainos nedaryti? Tada darau nuostolingai. Ir vis tikiuosi, kad kada nors tos finansinės duobės baigsis.

Išvada. Panašu, kad tikrai save esu gerai ištreniravusi koncentruotis tik į gerus dalykus, nes jaučiu, kad mano praėję metai buvo geriausi gyvenime, o kai juos išlukštenu, pasirodo, kad nesėkmių juose daugiau, nei sėkmių.

Žengiu į 2023 su labai aiškiais norais ir planais:

  • Rašysiu savo ketvirtą knygą. Apie save. Ir vėl J Dantis jau dabar semia tekstai.
  • Su nekantrumu laukiu naujo projekto Gervių lizde – su Sauliumi Baltrūnu kursime šviečiančių grybų parką, kuris veiks rugsėjį/spalį.
  • Savo protą noriu patreniruoti ir keturiasdešimtmetės kūno išvaizdos pratimais. Ar gali 48 m moteris atsukti savo laikrodį atgal? Kalbu apie celiulitą, hormoninę sistemą, fizinį pajėgumą.
  • Turėsime tik 4 stovyklų pamainas. Trečdalis jau išparduotas. Nuolatiniai stovyklų dalyviai miega, laukia paskutinės minutės. Tikrai svajoju, kad ateitų ta diena, kai visos 160 vietų bus iki vienos parduotos ir kažkam neliks vietos. Tas nuolatinis delsimas man yra kainavęs labai labai daug nervų ir pinigų – noriu pamokyti.
  • Užpakaliu žemę arsiu, bet mažiausiai 2000 vnt ąžuoliukų parduosiu, dovanosiu. Pavargau nuo tokio didelio ūkio priežiūros. Gana.

Sėkmingų tau naujų , 2023 metų, Birute!

Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.