Gyvenimo džiaugsmai ir laimė: draugai, kibinai, cepelinai ir gongai

0
373

Paskutinės mano savaitės tarsi aptrauktos šydu, kuris turi savo pavadinimą, lokaciją, formą ir net jeigu viskas vyksta labai toli nuo manęs, atrodo, kad jokio atstumo nėra ir tarsi laužas liepsnoja mano širdyje. Toks jausmas, kad norint kažką veikti ar bandant gyventi įprastą gyvenimą, man reikia daugiau pastangų kvėpuoti, judėti. Jeigu pavyksta perkelti mintis į savo kasdienybę ir nuoširdžiai pasidžiaugti tuo, kaip gyvenu ir ką turiu, tuomet užklumpa kaltė, nes ar galiu gyventi ir džiaugtis, ar galiu šypsotis, kai mano širdyje šaudo, miršta ir liepsnoja? Tuomet viskas įsipainioja į dar vienas pinkles: teisimo, vertinimo, kaltinimų: „O kodėl anas nerenka aukų? Kodėl nemeta visko ir nebėga rėkdamas su iškelta Ukrainos vėliava? O kodėl anas užjaučiu rusus? O kodėl tas spjaudosi viešai kaltinimams ir triedžia pagalbos vaivorykštėm? O kodėl va ana tik medituoja ir dainuoja ir sakosi, kad yra už taiką? Kodėl ji nesikrausto iš proto dėl karo? Jai ką, nerūpi žūstantys nekalti žmonės?“ Toks milžiniškas, visa aprėpiantis tinklas, kaip tirštas rūkas nusileido ant kiekvieno iš mūsų. Kai atrodo, kad daugelis daro ne tai ir ne taip, kaip turėtų, kalba ir rašo ne tai, ką kažkas nori girdėti ir neduok Dieve, kas nors bandys ieškoti prasmės putino veiksmuose ir teigiamai juos vertinti. Tas tirštas rūkas yra mūsų visų karas. Visų iki vieno, kuris ne Ukrainos teritorijoje ir yra be galo, be galo sudėtinga, o gal net neįmanoma jame nedalyvauti. Trečias pasaulinis tikrai jau vyksta, tik jis kitoks, bet vyksta ir mes jame dalyvaujam. Pliekiamės iki kraujo už nuomones, požiūrį, veiksmus.

Užkritus šiam tirštam rūkui ant mūsų visų daugiau nieko neišgaliu, kaip susiimti ir laikytis pati į save. Įsikibti į savo ašį ir judėti pirmyn kasdien su malda ir taika širdyje. Praeitą savaitgalį išgyvenau nuostabiausią savaitgalį ir fiksuodama telefonu kosmines akimirkas ne kartą pagavau save, kad į feisbuką tai jau nedėsiu, nes gi nepadoru šiuo metu džiaugtis gyvenimu, jeigu jame nėra kažko apie Ukrainą. Tačiau sekmadienį bevaikščiodama savo kaimo laukais persigalvojau ir nusprendžiau papasakoti, užfiksuoti. Sau, nes tai mano gyvenimas, turiu jį tik vieną ir nesutinku jo aukoti, nes turbūt tiek, kiek gyvenu, tiek dienų kažkurioje pasaulio vietoje vyksta karas. O mano gyvenimas kuriasi ne pergyvenant jį, o besilaikant į save savo mažutėje kasdienybėje.

Taigi penktadienį pridundėjo pilna trioba svečių: mano nuostabioji Danutė, kurią Dievulis kažkada atsiuntė vietoj jau iškeliavusios pas jį mamos, ir dvi jos anūkės, kurios šiaip yra ir Gervių lizdo stovyklų dalyvės. Žinia, gyvenu su keturiais vyrais, tai namuose nuolat dominuoja tokia karinga energija ir, vos tik įžengus pro duris daugiau moterų, energija pasikeičia, įdomiai susilygiuoja ir aš joje ištirpstu. Svetės atvyko su pilnais maišais produktų ir penktadienis buvo apdabintas kibinais, o šeštadienis – cepelinais. Nei pirštelio nepridėjau prie maisto gaminimo, tik apsikabinėjau su vaikais ir žaidžiau Monopolį. Tas dvi dienas buvo apėmęs keistas vasaros jausmas, tarsi vyktų stovykla: pilni namai vaikų, savanorių, dideli puodai maisto, daug veiksmo, juoko, žaidimų ir begalybė meilės tvyrančios ore. Tikrai ne kartą norėjau verkti iš dėkingumo, nes tai patirti man ir yra absoliuti laimė. Šeštadienio vakarą baigėm ilgu ilgu pasivaikščiojimu ir gongų maudynėm. Nepamenu tokių maudynių, kad kažkam skambėtų telefonas, o aš bėgčiau per salę išnešti skambantį rankinuką, tada susierzinus trinktelėjau maletu į dubenėlio kraštą (ups, kas žino, tai gilioje atsipalaidavimo būsenoje toks garsas tikrai ne kažką), tada mano Teodoras viduryje maudynių atsisėdo ir išplėstomis akimis pradėjo rodyti ženklus, kad jam per garsiai… Aišku, kad per garsiai, nes čia normalios gongų maudynės suaugusiems. Tuomet viena mano klientė kosėjo ir kosėjo (po maudynių sakė, kad nepamena) Ir tuomet viso šito lyg ir erzelio viduryje atėjo suvokimas, kad mus tiesiog ištiko gyvenimas. Su visais savo trūkumais ir privalumais, kad tiesiog reikia atsipalaiduoti ir daryti tiek, kiek šiuo metu galiu ir reikia. Dzin tas telefonas, beje, po maudynių klientai sakė, kad jiems atrodė, kad čia irgi aš groju. Dzin tas garsas – salėje yra trys vaikais, reiškia, nuimam gazą ir derinamės prie visų. Dzin tas kosulys ir mano klaida. Atsipalaiduokim ir mėgaukimės tuo, kas yra šią akimirką. Ir, žinoma, maudynės buvo puikios, visi laimingi.

Kai mano svečiai išvažiavo, tik tada supratau, kas iš tikrųjų nutiko šį savaitgalį. Žinia, jau kelintas mėnuo dalyvauju internetinių pažinčių ir pasimatymų veiksme. Susitinku daug ir įdomių vyrų, daug kalbuosi ir jau prieš kelias savaites supratau, kad tai yra labai labai man sudėtinga vieta, labai traumuota ir mane labai žeidžianti. Kartais taip nurauna stogą, kad noriu viską mesti, nes atrodo, kad nebeištversiu savo verkiančios, nuskriaustos mažos Birutėlės norų ir pageidavimų, aikštingumo ir kaprizų. Oi, duoda džiazo, mergelė. Jaučiuosi labai nesaugi ir kartais pati savęs nepažįstu. Tai tos trys, savaitgalį į namus atkeliavę, moterys tiesiog buvo man palaikymas ir nuraminimas. Gavau tiek daug apsikabinimų, vaikščiojom susikibę už rankų ir šiuo metu tikrai jaučiu, kad mano maža Birutėlė apsiramino ir nenorėtų surengti išbandymų maratono kiekvienam vyrui, užsukusiam į jos kiemą. Patikėkit, ji jau tai padarė ir ne kartą. Labai tikiuosi, kad pabus rami ilgiau nei kelias dienas.

Tai toks štai mano gyvenimas, džiaugsmai ir gijimas. Gydau savo mažą vidinę mergaitę, kažkada labai labai nuskriaustą vyrų ir mažais žingsneliais judu pirmyn. Gi prižadėjau sutvarkyti labai labai apleistą garažiuką su pavadinimu „Vyrai“.

P.S. Už išgyventą nuostabų savaitgalį dar ir dar kartą dėkoju savo svetėms: Danutei, Mildai ir Ugnei ir Visatai, angelams, Dievui. Aš tikrai pasirašiau sau gerą planą, prieš ateidama į šį įsikūnijimą. Myliu be galo tuos, kurie yra šalia, palaiko, priima ir tuos, kurie grūdina, augina, traumuoja. DĖKOJU!

Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

*

code