Jakucionyte.lt

Home Naujienos Atvirumai Apkabinu Ukrainą

Apkabinu Ukrainą

0
Apkabinu Ukrainą

Pirmą dieną mane ištiko šokas ir po jo sekanti baisi baimė, ašaros ir net desperacija: skambinau ir rašiau daugybei savo draugų Ukrainoje, krausčiausi iš proto, nieko negalėjau dirbti.

Paraleliai išgyvenau savo pačios asmeninę istoriją. Dėl tam tikrų susiklosčiusių aplinkybių manyje tarsi sprogo kažkada užkoncervuoti pūliniai, kaip kokia pekla ar pelkė, kurioje nėra kur tvirtai kojos pastatyti. Pūliniai, kaip daug metų neveikiantys vulkanai, tačiau vos prisilietūs prie jų pradėjo tekėti upėmis skausmas, ašaros, liūdesys.

Buvo taip sunku suvokti, kad savo gyvenime neturiu jokio tvirto pagrindo, kaip kurti santykius su vyrais, nes visur, kur tik stačiau koją, ji smigo kiauriai į pelkę: prievarta, smurtas, žeminimas, išnaudojimas. Buvo taip sunku suvokti kiek daug skeletų laikau savo spintoje, kurių niekada niekada nebuvau išvedus pravėdinti per daugybę metų įvairiausių terapijų. Kažkada, dar iki santuokos, uždariau tą spintą, kurioje tilpo visa mano iki santuokos sukapta, dešimtmečio seksualinė patirtis: atsitiktinis seksas, prievarta, ilgamečiai santykiai su vedusiu vyru, nebuvau jos atidariusi dvidešimt metų. O dabar tos durys poškėdamos atsidarė ir viskas išvirto, ištekėjo skausmo upėmis.

Suvokusi kaip tai įtakoja mano visus santykius su vyrais norėjau rėkti, bėgti nuo savęs arba pas artimiausią psichoterapeutą ir kuo greičiau sutvarkyti savo supelijusius, grybais ir kerpėm apaugusius skeletus. Tas sunkumas taip stipriai prispaudė mane tarsi prie žemės ir sunkiai kvėpuojant atėjo pojūtis, kad aš ir esu visa Motina Žemė, tarsi manyje apsigyveno visa planeta: sprogdinama, prievartaujama, deginama ir teršiama, planeta, kurios nuostabų grožį niokoja piktavaliai parazitai.

Dar po kažkiek laiko atėjo suvokimas, kad manęs neįmanoma sunaikinti ar mirtinai sužaloti, nes aš esu nemirtinga kaip ir visa planeta. Jūs galite kankinti, deginti, pjaustyti peliais mano rankas ir kojas, sprogdinti mano širdį, bet aš vistiek sugebėsiu atsikelti ir gyventi toliau. Su siaubingais randais, bet gyvensiu. Manęs neįmanoma užmušti, nes aš didesnė už karą, stipresnė už milijoną putinų.

Ta lygiagretė, kad aš esu tik viena moteris – motina, bet ir visa žemės planeta, palegvino mano kančią ir atnešė suvokimą, kad manęs ir kaip moters neįmanoma sunaikinti. Mane mušė, prievartavo, išnaudojo, bet aš vis tiek gyvenu gražų, laimingą gyvenimą. Gyvenu nuostabų savo gyvenimą.

Tuomet supratau, kad tai, ko labiausiai noriu šiomis dienomis yra taika ir ji prasideda mano viduje. Kaip ją sukurti, kai kažkas sprogdina mano mylimų draugų namus ir nuo žemės šluoja mano mylimą šalį? Kaip būti kare neįsitraukiant į jį? Nes kiekvienas įsitraukimas daro jį dar didesniu ir priešą stipresniu. Kaip kurti taiką kare ir kas tas priešas?

Jeigu aš motina Žemė, tai tas priešas yra kitas mano sergantis vaikas arba mano vaiko liga. Man labai padėjo supratimas, kad Ukraina mano sergantis vaikas, o į ją šaunantys yra tiesiog liga, vėžys. Tuomet apkabinau kaip motina sergantį savo vaikelį. Apkabinau, kaip kiekviena motina apkabinus laiko savąjį, išgirdusi siaubingą savo vaiko diagnozę.

Apkabinau sergantį savo vaikelį ir stengiuosi būti su juo maksimaliai rami, mylinti ir atsipalaidavusi, nes to labiausiai šiandien reikia mano vaikui. Neprakeikiu jo auglio, nesispjaudau drakoniškais palinkėjimais mirti, sudegti pragare. Stengiuosi savo viduje laikyti taiką, nes mano vaikui to labiausiai reikia šiandien iš manęs.

Mes niekas nebėgam taškydamiesi įtūžiu ant vėžio, tiesiog kartais taip nutinka ir pyktis, pagieža, kerštas niekaip nepadės vaikui pasveikti nuo mirtinos ligos.

Visa savo širdimi, visa savo esybe esu su Ukraina ir jos žmonėmis, esu juos apkabinusi ir sūpuoju savo glėbyje dainuodama, nes žinau, kad mano vaikeliui labai labai skauda, bet aš negaliu jo išgydyti vien tik savo begaliniu noru ar klyksmu, koks pasaulis neteisingas, kokia niekšė yra jo liga.

Galit pasmerkti, apspaudyti mane už tokią poziciją, kad nebėgu rinkti pinigų, už kuriuos bus perkami ginklai, kad nesitaškau tulžimis ant kiekvieno rusų tautybės žmogaus, o ir kaip galėčiau, jeigu mano vaikai nežioja rusišką pavardę. Tai, ką stebiu viešoje erdvėje mane paralyžiuoja – kiek dar istorijos pamokų turėsime išmokti, kad nežudytume savo kaimyno vien už jo gimtąją kalbą arba paprasčiausią kvailumą. Juk jeigu tavo kaimynas tiki putino šviesiu rytojum, tai jam tiesiog trūksta nuovokos. Nuo kada reikia žudyti ir nekęsti už kvailumą ir nuovokos stoką? Tačiau tai vyksta amžiais. Dar taip neseniai dalis skundė ir įdavinėjo partizanus, žydus, o dabar visą tulžį liejam ant rusų. Neapykanta veda tik į mirtį. Kiek dar turi praeiti amžių, kad žmogus suvoktų, jog karas vyksta ne ten kažkur Ukrainoje, o kiekvieno viduje?

Pasilieku su savo taika apkabinusi Ukrainą.

Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.