Nežinau kaip jums, bet man su kiekvienais metais vis labiau norisi susirašyti punktais, susidėlioti į lentynas apie nuveiktus darbus, smagius įvykius, tarsi susisteminti į vieną Gyvenimo žurnalą savuosius svarbumus. Žinau, kad tik man vienai jie ir svarbūs, kad tik man vienai yra pasiutusiai gera atsiversti kokį nors penkiolikos metų senumo tekstą, ar dešimt metų senumo Feisbuko įrašą ir prisiminti nu kokią fainą dieną tąkart išgyvenau! Arba kaip (ne)drąsiai žengiau pirmą žingsnį į kažkokį naują projektą, arba kaip prasidėjo naujas etapas. Galėjo tas Feisbukas ir anksčiau būti, kai vaikus gimdžiau, dabar nors laikas nuo laiko pasižiūrėčiau kaip atrodėm, nes nuotraukų tai mažai turiu, o kompe buvusias kažkur pradanginau. O ir skrolinam daug dažniau, nei nuotraukų albumus vartom.

Žinia, sausio 21 d., kaip ir daugelis Dvidešim Pirmųjų  metuose, man ši yra svarbi dėl emigracijos. 2013 m. tos dienos vėlų vakarą aš su savo pupuliais skridau į naują gyvenimą. Niekada nepamiršiu baimės ir įtampos, niekada nepamiršiu Teodoro, besivoliojančio lėktuve ant grindų, pirmosios mūsų nakties Londone pas draugus, savęs, einančios per šaltą vakarinį Londoną pasiimti raktų į agentūrą kitos dienos rytą…

Po to įvykio pradėjau rašyti savo tinklaraštį Jakucionyte.lt ir kiekvienais metais skirti įrašą emigracijos sukakčiai, nes ta diena buvo tarsi atskaitos taškas, man ji svarbesnė, nei sausio pirmoji ir Nauji metai. Mano Naujieji metai prasideda sausio 22 d. Taigi, su Naujais, devintais mūsų emigracijos metais! Va, tik kažkodėl pernai patingėjau parašyti kas su manim vyko sausio 21 – 22 d., tai šiemet taisausi, nes gaila, kad jokio įrašo iš peernai nėra. Čia matyt, su dingusia motyvacija rašyti tinklaraštį.

Labai gali būti, kad viena iš priežaščių, kodėl man visai dingo noras rašyti savo blog’ą yra žinojimas, kad žmonės nebeskaito ilgų tekstų, o man su trumpais nu nieko neišeina. Bet gi spjaunu šiandien į tą žinojimą ir rašau sau tekstą – jeigu netyčia ateityje ištiks demencija, gal tie tekstai padės išgyventi, kaip filmo “Dienoraštis” herojei.

Tai gi, mano praėję aštuntieji emigracijos metai. Kokie jie man buvo? Turbūt geriausia juos apibūdinti tiktų visai ne lietuviškas žodis – afigieni! Ir vėl tiek visko nutiko, tiek išgyvenau, tiek veikiau – priveikiau, tiek susivokimų atėjo! Uch! Pasaka, ne metai! Dar žiemą spėjau palėkt į Ispaniją, Ukrainą, net kovą nuvažiuot į savo mylimą vietą – Glastonbury, kol mūsų iš ten diena anksčiau neiškrapštė pasaulinis “baubas” su karūna.

Na, neslėpsiu, buvau kelis mėnesius ir aš įsitraukus į nerimą ir nežinią, nes balandį baisiai reikėjo į Lietuvą, o skristi nebuvo kaip. Tada skaičiau visus straipsnius, ieškojau būdo, keičiau skrydžius, vis pirkau naujus, o mano chebra Gervių lizde persodinėjo 4000 ąžuoliukų. Tomis dienomis svajojau apie teleportaciją, verkiau apsikabinus vietinės pamiškės ąžuolą, įsivaizduodama, kad esu Gerviniuose. Tik taip ir neatsidūriau ten – ąžuolus persodino be manęs. Tais mėnesiais išmokom daryti meditacijas ir ceremonijas online, kas iki tol buvo nesuvokiama. Lengas tas laikotarpis nebuvo niekam. Nei mano draugėms, kurios apie ąžuolus ir šiaip sodininkystę neturėjo žalio supratimo, o teko kažkaip sodinti, talkos susikviesti, nei man, kuri koordinavo veiksmus internetu.

Bet tą milžinišką pavasario iššūkį įveikėm ir tada žliumbiau dar vieną vakarą, per Valpurgijos naktį. Kai mano draugės darė apeigas, o mane, mažą kalbančią galvą telefone, pririšo prie mikrofono stovo ir nešiojosi po Gervių lizdą. Taip mes drauge meldėmės ant Gaia kalnelio ir atidarėm Gervių lizdo vasaros sezoną, taip jos rišo ketinimų šluoteles  ir padarė visus kitus, tai nakčiai būdingus ritualus. O žliumbiau aš dėl to, kad kai jos susiruošę viską daryti paskambino man į UK, tai aš buvau tokios prastos būsenos, kad visai niekur nenorėjau dalyvauti ir didesnės nesąmonės kaip Valpurgijos nakties apeigų vedimas online nebuvo galima sugalvoti. Aš už viską pasaulyje labiau norėjau būti Gerviniuose drauge su jomis. Norėjau apkabinti, jausti, užuosti. Nieko, tas karūnuotas baubas davė patį didžiausią suvokimą – neįleidžia pro duris? Tai eik ieškoti lango. Ir aš jį radau.

Vienas iš svarbiausių mano praeitų metų pasikeitimų yra sesės Rasos išvykimas. Trylika su puse metų gyvenome drauge, tačiau atėjo abipusis suvokimas, kad jau laikas atsiskirti: man nebereikia tiek pagalbos, nes vaikai paaugo, jai – laikas išlįsti iš po mano šešėlio ir eiti savu keliu. Nuo gegužės mėnesio nebegyvenam drauge. Ar kas nors labai pasikeitė man? Na, išsibraukė pora valandų per dieną, skirtų darbams, kurių metu anksčiau kažką sukurdavau: rašydavau, gaminau suvenyrus, grojau ar valdžiau kokį projektą. Dabar tas pora valandų kuriu maistą, kūrybiškai plaunu indus ir siurbiu grindis. Nėra sunku, tik reikia priprasti prie nuolat tiksinčios bombos galvoje: “Jeigu per dieną nedirbsi min 10 val – neišmaitinsi penkių burnų.“  Tiek dirbti niekaip neišeina, ypač šiomis dienomis, kai dar ir esu penktos klasės mokinė (juokauju, na, mokausi drauge su Teodoru penktoje), o namuose keturi online besimokantys vaikai. Šiomis dienomis darbui išspaudžiu nu max  5 – 6 valandas ir nežinau kaip tai pakeisti, nes paroje jų tik 24. Nesugalvoju, kur ir kaip tų valandų daugiau gauti.

Dar turiu užsirašyti, nes pamiršiu, kad sesės išvykimas atnešė pokyčių vaikams, ypač mažiui. Tas buvęs „mažutėlis mūsų vaikelis“ staiga pradėjo augti kaip ant mielių ne tik fiziškai, bet ir labai savarankiškėti. Dabar jau daug ką jie daro patys: indus plauna, siurbia, pasidžiauna skalbinius. Va, tik maisto gamyba kol kas nėra pažengusi į priekį, bet jau jau… praeitą šeštadienį picas kepėsi patys, be mano įsikišimo. Nu ir puikiai! Tai ta linkme judėsim ir toliau.

Na, dar keliauti taip dažnai negaliu kai sesės nėra, bet gi dabar niekur ar taip, ar taip nenukeliausi, tai jokio praradimo nesijaučia.

Nei vienas mūsų nepragyvenam praeitų metų be savo pamokų, be savotiško išsiplėtimo: žinių, suvokimo, priėmimo, net gi, sakyčiau, sąmonės išsiplėtimo. Manosios svarbiausios pamokos parėjo vasaros vidury, per patį stovyklų įkarštį. Jau sunkiai rinkau save ir galus nuo užgriuvusio emocinio ir fizinio krūvio, kai šalia radosi draugė, kuriai dar labiau reikėjo pagalbos, nei man. O kaip palaikyti kitą, jeigu pats ant kojų nebesilaikai? Griuvom abi. Tik ji su mašina – apsivertė aukštyn ratais autostradoje prie Ukmergės: mašinoje vaikas, pekeliui pas tėvus į Latviją, su jų mašina, prieš valandą išvažiavus iš manęs. Nuvažiavau į įvykio vietą, susirinkau abu tupinčius pakelėj, auto – į sąvartyną, draugė su vaiku – atgal pas mane. Vėl bandėm laikytis viena į kitą. Tada griuvau aš – mane supakavo ir išvežė į dviejų dienų reabilitaciją Dzūkijos miške per patį stovyklos, kurią aš turėjau vesti, vidurį. Brr… kai prisimenu visos tos situacijos sudėtingumą,savotišką savo dugną ar liepto galą, dar vis šiurpas nukrato. Bet išgyvenom, su nerealios komandos, draugų ir Visatos pagalba. Išgyvenom abi.

Žadėjau parašyti trumpą tekstą, o bet tačiau kaip visada. Prižadu, greit baigsiu, nes jau šoku į 2021. Pradėjau juos su iš vakaro, gruodžio paskutinę dieną, priimtu iššūkiu – nuo 2 iki 22 sausio su augalinga, t.y. veganiška mityba. Nusižengiau kelis kartus  – pora kartų įsidėjau į košę sviesto ir pora kartų valgiau sausainius, kuriuose buvo kiaušinių, bet šiandien ryte nebeištvėriau, baigiau savo iššūkį nesulaukus ryt dienos ir pusryčiams išsikepiau kiaušinių. Na, nes ryškiai jaučiu energijos trūkumą, šalta ir pilvas prastai virškina, labiau pūdo tas suvalgytas daržoves, nei man energijos duoda. Tai, va, lyg ir įveikiau tą iššūkį be vienos dienos, bet kokis tai daug džiaugsmo nejaučiu.

Už tai vakar, kai dar nebuvau nusprendus pavalgyt pusryčiams kiaušinių, užsirašiau į naują keturių savaičių iššūkį – vienos minutės video kursus. Lyg neturėčiau ką veikt, bet gal naujo naudingo išmoksiu?

Dar mano šių Naujų metų pradžią lydi naujos internetinės svetainės www.gerviulizdas.lt sukūrimas ir atidarymas. Užeikit, skaitykit, registruokit vaikus į stovyklas, išbandykit ar viskas gerai veikia.

Na, o kad jau mėgstu dvi ar net daugiau vagų vienu metu arti (nugi tikras jautis, ne kitaip), tai kol internetinę svetainę šį sausį darėm, paraleliai judinau ir dar vieną naują projektą – savo trečiosios knygos, šį kartą pasakos “Laimės ąžuolas“ išleidimo ir iliustravimo klausimus. Tai ta knyga turėtų išvysti pasaulį jau balandžio mėnesį, o aš šiuo metu užsiimu visokiom fantazijom ir svaigimais apie tai, kaip mes tą knygą pardavinėsim, kaip bus apsirengusi ąžuolo dvasia Aja iš pasakos, nes ji ves vaikams Ąžuolų edukaciją.

Labai dažnai jaučiuosi taip, tarsi pati gyvenčiau pasakoje: vakarais negaliu užmigti, nes buriu naują instrumentą – Ajos muzikinė lazdelė… na, tokia žalia, dvišakė, kaip ragatkė. Arba buriu buriu burtą kaip atrodys  kamštelių perdirbimo fabrikėlis, o mes jame liesime vazonus ir paukštelius. Arba dar geriau! Kad jūs bent įsivaizduotumėt, kur mane nuneša mintys, kai aš „laimiu xxx milijonų“ ir sodinu miškus, kuriu labdaros fondą, Gervių palaikymo tarnybą Mamoms, kuri važinėja pas gausias šeimas ir palegvina jiems buitį: gamina maistą, plauna namus, apkerpa vaikus, ruošia su jais pamokas, o tų šeimų Mamoms daro masažus, visokias atsipalaidavimo ar terapijos procedūras. O dievai, va tos naktys ir dienos kai aš esu „milijonierė“ labiausiai smagios. Mintyse esu net komandą susirinkusi, namą – fondo būstinę Vilniuje nusižiūrėjusi ir jau jau ranka siekia spausti paieškos mygtuką kokių čia automobilių reiks tarnybai po visą Lietuvą bildėti.

Man dažnai atrodo, kad gyvenu ne keturių vaikų vienišos mamos gyvenimą, kuri, beje, berods ir  užvakar gerai pažliumbė, pagailėjo savęs nes, nu “sunku, blemba, vienai man čia, jokio darbo nespėju nudirbt, iki pietų mokausi penktoje klasėje, paskui darau valgyt, o kokią ketvirtą popiet galiu sėst prie darbų, nes kažkas turi gi uždirbti penkiems… nu ir niekam neįdomu, kad keturių paauglių mokymasis namuose bišk užknisa… ir visa ta buitis bišk beviltiškai vienoda ir ilgai dar taip kažkaip … dar kokius septynis metus reiks taip.”

Žliumbiau aš ir vakar per šeimos susirinkimą, nu nes nervai nebelaikė. Auklėju vieną paauglį dėl priklausomybės nuo telefono, tai jam jį reikia vakare priduoti man, kad naktimis nesėdėtų.  Vidurnaktį  jis pats jį atneša man į kambarį, o šeštą valandą ryto suskamba žadintuvas, kurį aš turiu išjungti ir po to jau neužmiegu. O dėl mano miego sutrikimų vakarais aš niekaip negaliu užmigti kartais iki dviejų. Tai taip pamiegojus po keturias valandas greit stogą pradėjo raut.

Paauglio kasdien prašiau išjungt tą suknistą žadintuvą. Pirmas dienas jis žvengė ir sakė, kad taip man ir reikia, nes iš jo naktimis atimu telefoną, tada tvirtino, kad pas jį nėra žadintuvo, po to, kad jis nemoka jo išjungti. Na, ir antroje savaitėje viso šito marazmo, bandymų susukti tą telefoną į pagalves, įkišti į vonios kambarį ar dar kažkaip negirdėti šeštą ryto, man rimtai stogas nučiuožė. Susisodinau visus ieškoti sprendimo. Telefono atidavimo valanda už išsidirbinėjimą buvo pankstinta iki vienuolikos, o visą jo paėmimo/atidavimo administravimą perėmė vyresnėlis. Kai pirmą rytą paklausiau ar skambėjo žadintuvas, gavau atsakymą: “Negirdėjau, gal, aš miegojau.”

Tai va, taip buvo išspręstas didžiausia mamos – žertvos problema ir toliau vėl visi gyvenam smagiai ir laimingai kaip pasakoj.

Neslėpsiu, tikrai kartais prislegia vieno suaugusio namuose atsakomybė. Atsakomybė gyventi be traumų, nelaimių ir ligoninių, nes jeigu tik kas nors, tai visas mūsų gyvenimas subirtų kaip kortų namelis. Tai ta atsakomybė ir spaudžia prie žemės, viltingai kabinantis už minties, kad jau kovo gale namuose bus dar vienas suaugęs – vyresnėliui sueis aštuoniolika, tačiau baigęs mokslo metus gegužės gale jis išvažiuos iš mūsų namų ir tada vėl vieno suaugusio atsakomybė. Taip ir gyvenu, kasdien bandydama save apgauti, kad mano buitinė realybė nėra jokia baisi ar sunki, kad man viskas paprasta ir lengva. Dažniausiai pavyksta, bet būna dienų… kad ir šiandien, žliumbiu lygioj vietoj, kad nesuprantu penktoko anglų kalbos teksto prasmės. O dar mokytojas paskambino, tai net prie jo sugebėjau susigraudinti. Ateina mažius, klausia kas tau, aš jam aiškinu, kad, žinok, nieko, moterys ir mergaitės kartais verkia šiaip sau, nu, nes jos jautrios. Dar primokau, kad jeigu kada atsidursi prie verkiančios moters ir žinosi ką ji mėgsta, tai nueik ir nupirk jai kažką skanaus. Jis apsirengia ir nubėga į parduotuvę nupirkti man riešutinių M&M.

Taigi savo  Naujus metus pradedu su kasdiene buitimi ir nežinia iš kur atsiradusia motyvacija kasdien daryti mankštą. Jau antra savaitė. Daug aš ten nedarau, bet turiu tikslą iki vasaros lengvai pavaryt šimtą pritūpimų ir ant rankų išgulėt dešimt minučių. Nu tai dvidešimt kartelių jau pritupiu, bet rankelės drebėdamos teišlaiko menką minutėlę.

Kaip tyčia, nes visai neplanavau dienų, tačiau labai simboliškai, šiandien vakarop atvažiuos siuntinys iš Lietuvos.

Matyt nuo tos augalingos 21 dienos valgiaraščio nu tiek užsimaniau visokių nęsamonių: šakočio, grybukų, šimtalapio ir geros, sūrios, kietos, sausos palendricos, tai draugė sukrovė krovinį, dar pridėjo dešrų vaikams ir išsiuntė mums. Tai turim progą šiandien švęsti. Kviečiu ir jus į savo virtualią puotą.

Tie, kas daskaitė iki galo – gauna prizą. Kokį? Parašykit komentarą feisbuke po šiuo postu ir aš jums atsakysiu į AŽ koks tas prizas.

Galvodama, kokia nuotrauka iliustruoti šį savo tekstą, netyčia supratau, kad namo, apie kurį visas šis postas nuotrauka įrėminta tebestovi ant židinio tarp šventųjų paveiksliukų mano namuose UK… Matyt, tuos namus visą gyvenimą nešiosiu savo širdyje.

Gurbšilis. Toks mano gimtojo kaimo Vilkaviškio rajone pavadinimas ir apie tą vietą papasakoti ruošiuosi jau seniai.
Šiuo metu tėvų sodyboje, namuose, kuriuose aš gimiau ir užaugau, įkurta Gerų pokyčių centras -bendruomenės namai priklausomiems žmonėms. Jie dalinasi feisbuke apie savo veiklas, įdeda nuotraukų. Kaskart skaitydama centro naujienas išgyvenu stiprų jaudulį dėl to, kas šiuo metu ten vyksta ir, kad tai vyksta mano tėvų namuose. Nuotraukose vis dar tas pats Vytis, kuris kabojo tėvų valgomajam, tie patys baldai, židinys. Taip gera gera, kad ten toliau verda gyvenimas. Visa širdimi, visa savo esybe palaikau ten įsikūrusios bendruomenės veiklą ir jau kuris laikas noriu papasakoti ne tik apie juos,  bet ir pačią tų namų atsiradimo istoriją.

Sako, kad kiekvienas vaikas gimdamas atsineša savo „materialų kraitį”, tai senutėlė sodyba Gurbšilyje, buvo mano kraitis jau keturis vaikus auginančiai jaunai šeimai. 1974 metais visus varė į kolūkių gyvenvietes, o mano tėvas užsispyrusiai laikėsi savo ir ieškojo pirkti namų prie miško. Rado senutėlę Žalnierukų sodybą ir tų metų balandžio 1-ąją atsikraustė į seną, mažutį namelį, o lygiai po mėnesio, gegužės 1-ąją, gimiau aš.
Visus dabartinius statinius statėm patys, vadovaujami tėvo. Tiesa, po poros metų po atsikraustymo tėvas prie buvusio nediduko gyvenamo namuko nugriovė sandėliuką ir prisistatė priestatuką  tikrai ne didesnį nei koks 12m2:  kambariuką broliams ir miegamąjį sau, kuriame visada buvo vėsu. Matyt, sienas tais laikais nelabai kuo apšildyti buvo.
Mano ankstyviausi vaikystės prisiminimai yra nuo 1,2 -1,5 m. Labai ryškiai prisimenu, kad pietų miegą miegodavau dar tam sandėliukyje, o pabudus pati lipdavau iš baltos lovytės, kišdama į siaurų lentučių tarpus savo kojų pirščiukus. Su čiulptuku burnoj, sunkiai, bet išlipdavau, nes labai norėdavau iš ten dingti kuo greičiau – ten buvo spinta su nuolat virstančiais senais rūbais ir tėvai laikė sukabintus lašinius. Na, gal ir juokingai dabar pačiai atrodo, bet iš tos lovos kabariodavausi dėl to, kad buvo man ten baisu ir blogai kvepėjo, norėdavau kuo greičiau pabėgt.
Taip pat nuo mažens prisimenu, kad tėvas už virtuvės sandėliukyje buvo padaręs vonią. Vanduo po prausimosi išbėgdavo tėvo įrengta kanalizacija į pelkę, o tualetą turėjom tik lauko.
Iš naujų, dar vis tebestovinčių, statinių pirmiausia kilo tvartas, nes senasis buvo toks suklypęs ir kartimis paramstytas, jog baisu buvo, kad ką nors užgrius – ten laikomas karves ar šmirinėjančius vaikus. Negaliu pasakyti tiksliai tvarto statybos metų, bet aš tikrai dalyvavau skiedinio pamatui maišyme ir akmenukų į pamatą dėjime. Tada ir išmokau betonuoti. Tuo metu jau ėjau į mokyklą, tai matyt, buvo kokie 1982-83 metai.
Šalia tvarto tėvas statė kamarą, šalia jos garažą. Tokį progresyvų, su išbetonuota duobe mašinų remontui. Tame garaže ir gulėdavo po savo žiguliais.
Gal kokiais metais vėliau, apie 1984 m, šalia esančioje pelkėje, į kurią mes daug metų nešdavom savo šiukšles ir maisto atliekas, tėvas kasė prūdą. Prisimenu, kad į tą pelkę kartą buvo įkritus karvė  ir kaip ją iš ten su traktorium traukė.
Kasdami prūdą sutvarkė visą tą mūsų pačių padarytą sąvartyną ir pelkėtą šabakštyną, išrovė prižėlusius karklus ir paliko ant kranto tik kelis alksniukus ir vieną nedidelį ąžuoliuką. Mažai tada supratau apie medžių amžių, bet suaugę sakė, kad jam virš dešimt metų. Su metais alksnių neliko: kelis nugraužė bebrai, keli nudžiūvo, o ąžuolas ant prūdo kranto tebestovi iki šiol. Pelkėje iškastam prūde vanduo visada buvo ir tebėra tamsus. Vaikystėje besimaudydami išlįsdavom iš jo pajuodę nuo durpių, bet aš ir sesės išmokom jame plaukti.

Neprisimenu tiksliai kitų statinių atsiradimo eigos, bet dėl vietos trūkumo name ryšium su vis didėjančia šeima (po manęs gimė dar trys) kieme atsirado toks keistas statinys baliams, kurį vadinom Namuku. Lyg tai jį statė jauniausio brolio krikštynoms, tai kažkur 1985 metais. Tai toks keturkampas, vasarinis statinys su daug langų. Gal kaip išdidinta veranda. Jame prieš dvidešimtmetį vestuves šventė ir mano sesė, o prieš 18 metų – aš. Per balius į tą namelį susodindavom iki 40 žmonių. Paskutinis balius Namukyje vyko prie aštuonis metus – tėvų septyniasdešimtmetis.
Būdama paauglė, nuo kokios dvylikos, susikraustydavau į Namuką ankstyvą pavasarį, vos sniegui nutirpus, ir gyvendavau ten iki vėlyvo rudens. Prisimenu kaip kartais žiauriai šalta būdavo, bet noras turėti savo asmeninę erdvę buvo stipresnis.
Namukas tvirtai stovi iki šiol. Ne vienus metus prieš išeidamas, tėvas jame suko medų ir laikė bičių priežiūrai skirtus reikmenis. Dabartiniai sodybos gyventojai jį labai gražiai ir jaukiai sutvarkė.
Jeigu griūnantį tvartą pastatė visai naujai, tai senutėlio kluono, dar dengto skiedromis, tėvas nenugriovė, o ant jo pastatė didesnį, naują statinį, su naujom sienom ir stogu. Iš visų pusių gavosi sandėliukai, malkinės, vietos medienai laikyti. Viename iš atsiradusių sandėlių tėvas įsirengė malūną ir grūdus savo reikmėm malė pats. Man kluonas iki šiol svarbus todėl, kad bešokinėdama ant šieno kartą, gal dvylikos, skridau ir apsikabinau stulpą taip, ka plyšo apatinė lūpa beveik iki smakro vidurio. Jeigu ne tas stulpas, būčiau skridus ant kietos aslos iš labai aukštai ir kaži ar būčiau kaulelius surinkus.
Dabartiniai sodybos gyventojai praeitą vasarą kluoną nugriovė visai – tiek daug puikios erdvės atsivėrė į sodą ir prūdą, toks erdvus tapo kiemas. Kažkas priėmė labai gerą sprendimą  bet tai jau nebe mano šeimos istorija.
Na, o gyvenamą namą, toks, koks stovi dabar, renovavo 1989 metų vasarą. Nugriovė visus priestatus,  nuėmė stogą, paliko tik seno mažučio namelio rąstines sienas. Rastinukas buvo tokio dydžio, kaip dabar virtuvė ir vienas kambarys, na, gal kokių 5×6.
Ir tuomet prie tos rąstinės dėžutės pristatė dukart tiek ploto: du didelius kambarius, koridorių, sandėliuką ir vonią, iškasė rūsį, iškėlė antrą aukštą. Skubėjo užbaigti iki sesės vestuvių lapkričio 11 d.
Namą statėm pasitelkdami talkas, padėjo mamos broliai, vietinio kolūkio vyrai. Prisimenu, kad mūsų, vaikų, darbas buvo rauti sąmanas miške į maišus – jomis kamšė tarpus tarp rąstų.
Visą rąstinį namą tėvas apmūrijo baltom plytom. Statinyje atsirado 8 kambariai iš kurių du antrame aukšte, mansardoje, neapšildomi. Matyt, tėvai turėjo planą, kad kiekvienam vaikui būtų po kambarį, tačiau jų net ir neprireikė – tais metais, kai pastatė namą, mes pradėjom skirstytis po svietą: vyriausias brolis jau buvo armijoj, sesuo ištekėjo ir išvažiavo gyventi su vyru, aš – mokytis į Marijampolę ir gyvent  bendrabutyje. Visi išsibarstėm ir iki šiol neapleidžia jausmas, kad tokį didelį namą pastatė per vėlai, kai mums jo nebereikėjo. Arba tokio didelio nebereikėjo. Dar kelis metus ten pagyveno sesės ir jauniausias brolis, o paskutinius penkiolika prieš mirtį, tėvai didžiuliame name nugyveno vieni.
Kadangi nuolat jau negyvenau pas tėvus, grįždavau tik vasarai ir kartais savaitgaliai, tai man buvo paskirtas (ar pati sau pasiskyriau) vienas neapšildomas antro aukšto kambarys, kuriame jaunėlis įkūrė sendaikčių muziejų. Sendaikčių rinkimas pradidėjo su mano tuometiniu darbu Vilniuje tautinių patiekalų restorane „Ritos smuklė”. Tuomet aš rinkau įvairius senus daiktus restorano interjerui ir mano, gal dešimtmetis, brolis su dviračiu apvažiavo ir iš aplinkinių kaimų prisirinko begalę sendaikčių, antikvarinių dalykų ir taip tėvų namuose atsirado muziejus.
Dabartiniai sodybos gyventojai kartais įdeda nuotraukų ir aš jose vis dar randu savo pėdsakus. Buvusiam mano kambaryje, po to muziejuje, dabar – jaukiame kambarėlyje vyrų reabilitacijai ant sienos tebėra mano pieštas paaugliškas piešinys „Moteris, rašanti laišką”. Ant kai kurių kambarių sienų vis dar išlikę tais laikais madingos buvę purkštos gėlės ir margos sienos. Prisimenu, kai jas dažė – pati laikiau rožių ornamentus.

Kai prieš kelis metus brolis pradėjo pardavinėti sodybą, beviltiškiausia buvo tai, kad toks didelis,  dar tarybiniais laikais statytas, nei karto nerenovuotas namas su daugybe statinių aplink, niekam nereikalingas. Brolis vis mažino sodybos kainą, o susidomėjusių nebuvo.
Kodėl aš vos neatsisėdau, kai sužinojau, kad sodybą nori pirkti vyrams po reabilitacijos, gali suprasti tik tie, kurie iš arčiau žino mūsų šeimos istoriją, pažinojo mano tėvą ar yra girdėję, skaitę mano pasakojimus. Mano tėvas buvo stiprus ir tvirtas žmogus, aštuonių vaikų tėvas. Taip, kaip sukūrė sau didelę šeimą, pastatė jai didelius namus, lygiai tiek daug jis „priskaldė malkų” per savo alkoholizmą: daug destrukcijos, pykčio ir traumų išgyveno pats ir sukūrė savo vaikams. Jau daugiau nei dvidešimt metų bandau iš to išsivaduoti, gydau savo sielą,  seniai supratau ir priėmiau tėvo ligą, tačiau iki šiol mūsų visų aštuonių vaikų tarpusavio santykiai yra labai sudėtingi… jeigu jie iš viso yra – su puse savo šeimos nebendrauju, tėvo sesuo dar praeitą vasarą tiesiog išvarė mane iš senelių kiemo, kur buvau užsukus savo vaikams parodyt. Išvarė, nes aš toji, kuri viešai kalba ir pasakoja apie mūsų šeimos skaudulį, siaubingą bėdą, lydėjusią mus visą gyvenimą.
Taigi, tada kai išgirdau, kas nori pirkti mano tėvo statytus namus, rimtai kėliau akis į dangų ir dėkojau Dievui, kad pagaliau lyg tai viskas stojasi į savo vėžias, kad nieko geriau ir nebuvo galima įsivaizduoti, jog jo namuose įsikurtų vyrai, besigydantys ligą, dėl kurios tiek daug nukentėjo mano šeima. Tarsi koks Dievo ar Visatos ženklas, kad mano tėvas nors jau ir po mirties, gavo išrišimą, atleidimą. Visa tai, ką jis savo rankomis statė ir sukūrė, dabar tarnauja vyrams, kuriems reikia palaikymo, supratimo, vietos stotis ant kojų, pradėti iš naujo.

Žinia, ta sodyba nėra tobula, joje visą gyvenimą buvo vandens problema, nes gręžinio tėvas taip ir neįsirengė. Ten daug ką reikia tvarkyti, bendruomenei reikia palaikymo, todėl dalinuosi šiuo, tikrai labai asmeniniu pasakojimu ir prašymu pamėgti jų FB, sekti veiklą, paaukoti pinigų, gal dar kažkuo prisidėti.
Gerų pokyčių centro internetinė svetainė čia: http://www.gerupokyciucentras.lt/
Feisbuko puskyra:  https://www.facebook.com/Ger%C5%B3-poky%C4%8Di%C5%B3-centras-bendruomeniniai-namai-priklausomiems-%C5%BEmon%C4%97ms-102694151131199/
Duomenys paramai:
VšĮ Gerų pokyčių centras
Įmonės kodas:  304793427
LT31 7044 0600 0821 4179

Manęs niekas neprašė dalintis ir kviesti aukoti, tiesiog jaučiu, kad turiu ir turėjau jau anksčiau tai padaryti. Esu labai labai jautri sveikstantiems, bandantiems atsitiesti  klystantiems ir vėl bandantiems.
Ten gyvenantiems vyrams reikia visuomenės palaikymo, supratimo, ten jie gauna dvasinį vedimą, psichologų konsultacijas, reabilitaciją, ten jie turi progą pradėti iš naujo. Tą stebuklingą progą, kurios negavo mano tėvas.
Dėkoju ir žemai lenkiu galvą centro įkūrėjams ir vadovams. Labai meldžiu, kad tokių bendruomenių Lietuvoje būtų dešimtys. 

Tai senas, 2020 Birželio gale feisbuke skelbti įrašai, kuriuos pagaliau prisiruošiau sudėti į savo blog‘ą. Man šie pasakojimai yra svarbūs, apsakantys mano supratimą, suvokimą ir matymą.

Atvirumo kaina. Bus trys pasakojimai: Pirmasis – Apie save; Nr. 2. Apie vaikus su energetinėm „dovanom” ir Nr. 3. Apie stovyklautojų tėvus ir mano (ne)atvirumo kainą su jais.

Sukaupiu drąsą, nes jos prireiks visa tai papasakoti.

Pasakojimas Nr. 1. Apie save.

Žinia, išsijuosusi terapinu savo komandą, vaikus ir paauglius stovyklose, varau grupinę terapiją kaip didelė – visiems, esantiems šalia, susivokimai garantuoti, o kokie procesai vyksta su manim pačia per stovyklas?

Daug metų gydau savo traumas ir sielos žaizdas, darau tai sąmoningai dėl savo gerovės įvairiais būdais: važiuoju į įvairius mokymus, retritus, skaitau, eksperimentoju su savo vaikais, užsiimu savistaba, darau įvairias praktikas.

Turiu žmones, kuriais pasitikiu dėl įžvalgų apie mane ir imu jas domėn, tačiau tikrai reaguoju į visus, neprašytus atgalinius ryšius ir pastabas pasipriešinimu: „Ar klausė kas, ar prašė, kad čia pasakoji ką matai apie mane?” Nes dažniausiai tai būna pačio žmogaus projekcijos, kurios susuka mano smegeninę dėl dažnai išgyvenamos kaltės ir savigraužos.

Taigi, kaltė ir savigrauža – mano dvi draugutės ir palydovės, su kuriom gyvenu visą gyvenimą, esu lyg ir supratus kaip jos veikia mane, esu jas prisijaukinusi, tačiau kartais ima Kaltė mano gyvenimo vairą ir suka jį kažkur į griovį.

Taip nutiko ir per Mergaičių pamainą.

Nuo pat trečiadienio ryto, ruošiantis piknikui aš skraidžiau po virtuvę, bandydama reguliuot pusryčių virimą, daiktų ir maisto piknikui paėmimą su kažkokiu nervu: „Nu tai ėjom jau dešimtis kartų į žygį, kodėl jos (vadovės) negali pasirūpinti reikiamais daiktais ir vaikais, kad būtų su kepurėm, tinkama avalyne, vandeniu ir rankšluoščiais? Kodėl man čia viską vienai?” Kadangi po tą virtuvę skraidžiau kaip akla višta kudakuodama, aišku, nusideginau pirštus. Nu skauda, puslės kyla, bet kiaušinius piknikui tai reik sudėt! Nu vieni nepatogumai, nu…

Einant į pikniką buvo ganėtinai karšta – man per karšta. Esu nepakanti nei saulei, nei karščiui ir vos išėjus iš stovyklavietės mintyse sukau: „Nu tikra nesąmonė, bet tie du kilai iki ežero mane nužudys ir aš dabar turiu paisyti savo kūno poreikių lįst į pavėsį, t.y grįžt atgal, palikus visą stovyklos pikniką… hm kaip čia atrodys? Kaip pasiaiškinsiu mergaitėms ir vadovėms? Dar pagalvos, kad ne dėl karščio čia man, o dėl to, kad nepajėgiu dviejų kilų nueiti, babytė… dar tie nudeginti pirštai skauda, dar kojas nuo prakaito trina, nes pati netinkamai apsirengiau, dar ta kuprinė su 60 virtų kiaušinių ant pečių…”

Kol mintyse rinkau tinkamus žodžius kaip čia savim pasirūpinti, prie manęs priėjo apsiverkusi mergaitė, kad nori į wc. Nu ką, popieriaus turim, krūmelį griovyje radom.. Tik viskas tuo nesibaigė. Mergaitė verkė toliau, kad jai skauda pilvą, kad reikia į tualetą, nes ji viduriuos. Uch…grįšt atgal per toli… žingsnis po žingsnio nuvedžiaują ją pas kaimynus į wc. Susipažinau su kaimynais, mergaitei pagerėjo ir, kadangi, pusė kelio jau buvo praeita, nupėdinom paskui visą gupę iki ežero, o ne atgal namo.

Prie ežero jau knisau protą vadovėms, kad joms čia kažkas darosi, kad reikia terapijos, kad sviestą lievai tepa ir sūrį negražiai deda ant duonos.

Grįžę į stovyklą darėm sušius. Praėjo viskas puikiai, daug gražių nuotraukų. Iki vėlaus vakaro kibau į vienos vadovės sijoną ir kai per vadovų susirinkimą ji pasakė: „Na, aš čia dabar nevyniosiu tos rytinės situacijos virtuvėje , bet vėliau norėčiau išplėtoti šitą temą.”

Uch, net sukilo: „Gerai, gerai, galėsim pavyniot, paterapinsiu tave asmeniškai.”

Nu ir visai naktį, kai žiauriai norėjau miegot, nusprendžiau vis tik paaukoti savo miegą ir padirbėti su vadovėm.

Viskas baigėsi tuo, kad pasijutau tokia įkritusi į kaltę už viską: kad nespėju būt ir virėja, ir stovyklos vedėja, kad vis tiek kelios išėjo į žygį su netinkama avalyne, kad knisu žmonėms protą, kad esu pavargus, kad turiu nuolat kažką terapinti, o žiauriai noriu miego… kalta už viską! Net už tai, kad lauke per karšta. Vien žo, kalta kalta kalta…

Po naktinio aiškinimosi ir terapinio proceso supratau, kad tos terapijos reikėjo man, o ne vadovėm, kad visa diena buvo apie mane, kad aš tiesiog įkritau į kaltę ir ji nuvairavo mane kažkur į pakraščius… Viską išsiaiškinom, nunulinom situaciją, išlengvėjo.

Kitą dieną skambina man vienos stovyklos dalyvės mama. Po mandagių frazių apsikeitimo girdžiu: „Žinot, aš čia vakar tas jūsų sušių nuotraukas apžiūrėjau. Esu masažistė ir pastebėjau jūsų kaklą. Ar jūs žinot pati apie jį?”

– Kaklą? Čia iš priekio ar nugaros?

O mintyse: „Acha, dar viena. Kas čia prašė kokiu pastebėjimų apie mane?”

– Na, iš nugaros, tas sprandelis toks. Ta savigraužos ir kaltės kuprelė, vadinama.

Aš mintyse žakt žakt ir lyg juokas jau ima, sakau:

– Na taip, žinau, vakar kaip tik dirbom su kalte ir savigrauža…

– Tai taip, tikiu, kad jūs visus terapinat, bet čia apie jūsų kuprelę…

– Tai, kad su mano kalte ir savigrauža ir dirbom… (mintyse toks juokas… nepasislėpsi nuo akylų akių. Pati skanuoju ir matau kitų veido, kūno problemas, o kažkas skanuoja mane)

Skambinusi mama dar pasiūlė pagalbą, aš visai nurimusi padėjau ragelį ir analizavau savo reakcijas, mintis visoje šioje istorijoje… „Tai va, matai čia kaip su tom terapijom.. o mano kolegės vakar dar sakė, kad mane terapinti reikia trijų…”

Tai tokia ta mano terapija su savim kasdienybėje. Bendram išprusimui sudėjau net koliažą nuotraukų iš kurių akyla akis pamatė mano kaltės ir savigraužos būseną apie kurią tuo metu aš pati net neįtariau.

Pasakojimas Nr.2. Vaikų „gyvūneliai” ar parazitai.

Žadėtas antrasis pasakojimas apie vaikus su energetinėm „dovanom”.

Šia tema norėjau parašyti jau pernai, gal net esu pradėjus rašyti ir rašymą užmetus, nes tikrai daug kas perskaitęs pagalvos, kad man kukū, bet su kiekvienais savo gyvenimo metais gaunu vis daugiau patvirtinimų praktikoje savo teorijoms ir išjutimams, todėl darausi dar drąsesnė ir noriu apie tai papasakoti. Iš karto sakau: tai tik mano asmeninė patirtis ir jokiu mokslu ji nepatvirtinta.

Tie, kurie domisi energetika ar šiaip pasauliu, nematomu plika akimi, be abejo yra skaitę apie energetinius darinius, prikimbančius prie žmonių ir mintančius žemais vibracijų dažniais, t.y. negatyviom emocijom. Tokį darinį su savim turintis žmogus dažnai išgyvena pats ir savo elgesiu provokuoja kitus pykčiui, konfliktams, kaltei, savigraužai, aukos sindromui.

Tai čia toks lengvas apibūdinimas, nes turbūt esate girdėję ir apie bažnyčioje atliekamus egzorcizmo seansus ir šizofreninius žmonių susidvejinimus, kai vienam kūne lyg ir dvi sielos gyvena.

Dar yra viena kategorija energetinių parazitų – tai įvairios priklausomybės.

Su daugeliu jų man teko susitikti, mokytis juos atpažinti, valyti ar būti drauge. Ir jie turi tam tikrus požymius.

Suaugusių energetiniai parazitai yra sudėtingesni, labiau ir ilgiau susigyvenę, tarsi prilipę prie žmogaus, sunkiau atpažįstami ir, žinoma, sunkiau atkabinami nuo žmogaus. Plika akimi jų niekaip nepamatysi, bet per kokią nors terapinę sesiją: kvėpavimo ar garso terapijos jie matomi gan dažnai. Žmones, turinčius parazitų gilioje atsipalaidavimo būsenoje, ypač, jeigu ji ir aukštų vibracijų dažnių, pvz.: aukštas, žadinantis instrumento garsas per meditaciją, dažnai nesąmoningai purto, vartosi akys, nors guli užsimerkęs, dreba kūnas, traukuliai trauko rankas ir kojas. Tokioje būsenoje žmogus gali skleisti ir kažkokį žvėrišką, šiurpą keliantį garsą.

Žmogus retai žino pats, kad gyvena su parazitu. Juos lengva pamatyti per ceremonijas su augalų medicina.

Tai čia bendras toks apibūdinimas, dėl bendro išprusimo.

Aš daug dirbu su vaikais, tai rašysiu apie juos ir jų parazitukus. Tikrai kai kas atrodys kaip „seku seku pasaką”, bet tebūnie. Žinios, kurias gaunu, yra skirtos dalintis su kitais.

Vaikai ateina į šį pasaulį švarūs ir sveiki, kaip šviežutėlės sielos ir tik tėvai atsakingi už tai, kokio sveikumo kūnuose tos sielos gyvens.

Todėl visi vaikų parazitukai, prikibę jiems, yra dėl vienokio ar kitokio tėvų, dažnai senelių, elgesio: tos pačios priklausomybės; atsakomybės už sprendimus nepriėmimas, liūdno ir nelaimingo gyvenimo kūrimas, netinkamai pasirinkta gyvenama vieta (turėjau atvejį, kai prie vaiko prikibo kažkokia senam bute gyvenus piktoka dvaselė), nesąžiningas tėvų darbas ar nekvalifikuotas (kai daro, bet nežino ką) su kitų žmonių energetika, astrologija, užkalbėjimais, užsiėminėjimas juodąja magija, dvasinės ekologijos ir Visatos dėsnių nesilaikymas dirbant su kitų žmonių sveikata: fizine, psichine, mentaline.

Tėvai atsakingi ir už tai, kad atpažinti vaikų parazitai būtų nuimti.

Tai kokie požymiai vaikuose? Dažnai jie matomi plika akimi ir jaučiami kasdieniam gyvenime:

♡ Permainingas elgesys: čia – geras, paklusnus, čia – destruktyvus, piktas.

♡ Keistai judantis kūnas: motorikos sutrikimai, krypstančios kojos, labai kūdas arba storas, susikūprininimas, stuburo išsikreipimas – tarsi tame kūne kažkas dar nori įsitalpinti ir visaip jį klaipo.

♡ Dažnai skleidžia keistus garsus, nei iš šio nei iš to mėgdžioja gyvūnus. Staiga pasikeičia balsas, pradeda kažką murmėti po nosim.

♡ Staiga pasikeičia žvilgsnis ir akys tampa lyg paklaikę, jas varto. Giliam atsipalaidavime ar net miegant akys būna šiek tiek pramerktos.

♡ Labai blogai jaučiasi ten, kur medituojama, smilkinama, nemėgsta gražių garsų, aukštą garsą skleidžiančių instrumentų.

♡ Negali būti vienoje patalpoje su sąmoningais, pažengusiais žmonėmis, kurių aukštos vibracijos.

Tokių vaikų į stovyklas atveža kiekvienais metais. Per vasarą po 3 – 4. Dar prieš tris metus man tai buvo kosmosas. Iš nežinojimo ką su tuo daryti esu sau parsivežus vienos mergaitės „vaidiliuką” ir pagyvenus su juo savaitę. Visi vaikų parazitukai labai lengvai matomi per Gongų maudynes. Jų metu dažniausiai ir atsikabina nuo vaikų.

Per kelis metus išmokom juos labai lengvai atpažinti, nes tikrai tie požymiai yra matomi plika akimi ir girdimi. Mes net išmokom su jais tvarkytis kaip kokios vaiduoklių tramdytojos: turim sukūrią specialią vietą dvasiukams, ten dažnai deginam žvakes, nunešam maisto ir kai jie atsikabina nuo vaikų, siunčiam juos į tą vietą ir prašom mums netrukdyti dirbti. Mes juos gerbiam ir tariamės, kad išsitektume visi vienoj erdvėj. Ar išvažiuodamas iš stovyklos vaikelis palieka savo parazituką mums ar išsiveža atgal, priklauso nuo tėvų, bet dažniausiai išsiunčiu namo su visom dovanom. Nes jeigu mes ir atkabinam kokį nereikalingą gyventoją nuo vaiko, o tėvai nieko nekeičia savo gyvenime, labai jautrus ir skaidrios sielos vaikas ilgai vienas nebus, vėl kas nors prie jo prisikabins.

Vaikai vargsta ggvendami su tais parazitais, nes juos reikia energetiškai maitinti. Dažnai tokie vaikai šalia savęs turi kitą vaiką „donorą” – brolį, sesę ar geriausią draugę ir tiesiog yra neatskiriami, tarsi pakabos kabo ant savo „donorų”.

Atpažintų vaikų parazitų atkabiniimui naudoju šamanišką būgną, balsą, barškučius ir kartais – kriauklę. Kriauklę per egzorcizmo seansus naudoja ir bažnyčioje. Taip pat smilkom šalaviją, deginam žvakes. Dažniausiai tai vyksta kažkio kito proceso metu, todėl niekas nieko, net pats parazituko turėtojas, neįtaria. Esu tai dariusi ir vienam iš savo vaikų.

Atkabinus parazitą vaikas nors kelias dienas gali pailsėti, pabūti taikoje ir harmonijoje pats su savimi.

Tačiau tokia vaikai tikrai patiria diskomfortą Gervių lizde ir retai į jį sugrįžta dar kartą, nors kodėl – paaiškinti negali.

Tai va tokia mano „Seku seku pasaką” apie atvirumą Nr. 2.

Trečias pasakojimas bus apie tėvus ir kiek informacijos galiu ar visai negaliu jiems atskleisti, nes būdama atvira visada (ir net dabar, rašydama šį pasakojimą) rizikioju prarasti klientus

Pasakojimas Nr. 3. Apie stovyklautojų tėvus ir mano (ne)atvirumo kainą su jais.

Čia ne tik apie stovyklautojų tėvus, bet ir apie klientus, kurie ateina į gongų maudynes, šiaip sutinku įvairiuose retrituose, turiu savo įžvalgas apie kitus žmones, draugus, namiškius. Sakyti ar ne? Na, jeigu neprašė, tai gal geriau ir nesakyti, bet po vaikų stovyklų dažnai tėvai prašo atgalinio ryšio, nes mes matom vaiką kitame kontekste. Ne namų, ne mokyklos. Plius, darome savaitės detoxsą nuo interneto, mėsos, cukraus ir atribojame nuo tėvų įtakos. Normalu, kad pamatom daug to, ko tėvai net neįtarė esant. Ir čia kalbu tiek apie gerus, tiek apie blogus dalykus. Taip pat normalu, kad mes galim būt kaip koks idėjų bankas tėvams ką daryti vienu ar kitu atveju: kaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, auginti savivertę, kaip palaikyti jautruolį ar lėtą, prakalbint uždarą, motyvuoti tingintį, tvarkytis su emociniu valgymu ar „tramdyti” nesustojantį nenuoramą. Bent aš asmeniškai nuolat gaudau idėjas, kurias taikau savo vaikų auklėjime ir darau tai daugybę metų.

Todėl iškarto man peršasi prielaida, kad ir kiti tėvai tokių idėjų ieško. Nors turbūt dažnai klystu su tokia prielaida… dažnai tėvams būna dzin, gyvena ir stipriai nesiparina kaip mažiau traumuoti vaikus, mažiau juos kontroliuoti ir daugiau leisti skleistis jų autentiškumui ir priimti kitoniškumą.

Taigi, papasakosiu kelis atvejus. Visus pavydžius, kuriuos paminėsiu, iš karto prašau nepriimti asmeniškai, nes taip yra nutikę ne kartą, atvejai kartojasi.

Kokius dešimt papildomų kilų ant savęs nešiojanti mergaitė nuolat kalbasi su savim ir keistai elgiasi, lyg vaikščiotų su kažkokia ne savo našta ant pečių ar turėtų nematomą draugą. Per individualų pokalbį su tėvais po stovyklos aš nei iš šio nei iš to viaukteliu: „Na, man toks jausmas, kad jūsų dukra prisiėmusi kažkokią sau naštą. Gal kuris iš jūsų į kairę vaikštot, ar kas, bet vaikas kenčia ne savo kančią.” Nu nežinau kodėl man tai išskrido iš burnos, nes apie tą ėjimą į kairę net nebuvau anksčiau pagalvojus, bet matau, kad vieno iš tėvų veido išraiška keičiasi… O jezus, tikrai nenorėjau, bet kažkaip netyčia bakstelėjau ne į savo reikalą…

Kitas atvejis. Stovyklautojas visą savaitę bėgioja po laukus ir atitinka visus požymius, kad yra su prisikabinusiu energetiniu parazitu. Atvažiuoja tėvai pasiimti ir aš tvirtai sau prisiekiu nieko jiems nesakyti, nes aš jų nepažįstu ir jeigu pasakau tokią info, tai ką tiems tėvams su ja daryt?

Dar vienas atvejis. Mama kaip šiltnamyje augina savo jautruolę dukrą, turi nenormalų ryšį su ja, saugo ir kontroliuoja, nes pati turi seksualinės prievartos traumą. Nu apie tokius dalykus gi nekalbėsi atvežęs vaiką į vasaros stovyklą. O man kažkaip reikia pasakyti, kad norėdama padėti savo vaikui, gydykite, mieloji, savo traumą. Jūs sveiksit ir vaikas patirs pokyčius.

O tarp tėvų didžioji dalis yra sunkiai traumuoti: mušti, nelaukti, nemylėti, auginti močiučių, reiškia palikti ir taip, tyli paslaptis, bet ne vienas yra prievartautas.

Na, ir kai visa šita matau vaikuose ir tėvuose tai ką su ta info man daryti? Sakyti tėvams ar ne?

Kai pradėjau organizuoti komercines, t.y. ne tik giminių ir draugų vaikams stovyklas, pirmais metais visiems tėvams per individualius pokalbius po stovyklų skėliau tiesą atvirai: šitai karūną nuimt, šitai – uždėt, pas šitą kažkas prisikabinę, nes šeimoje užsiėminėjat šamaniškom praktikom ir t.t. Spėkit, kiek tokių tėvų vėl atvežė vaikus kitais metais? Nulį. Rinkau iš naujo visus klientus, bet išmokau pamoką – patylėt ir kasmet darausi vis gudresnė, t.y. dozuoju informaciją, kurią turiu apie vaiką. Na, jeigu jau taip pakrypsta, jog matai, kad gali sakyti daugiau, tada sakau.

Iš karto stabdau tuos, kurie dabar skaito ir jų vaikai yra buvę stovyklose – neįsijauskit, tikrai ne visi vaikai su tokiom didelėm problemom. Tokių, kuriems dozuoju info yra 10 – 15%.

Ir galiu pasakyti, kad tų pačių klientų grįžtamumo kitais metais procentas tikrai pakilo. Reiškia, yra geriau dozuoti info ir suteikti šansą vaikui kasmet po savaitę atsikvėpti, hormonizuotis, nei išgąsdinti tėvus ir niekada daugiau jų nepamatyti.

Beje, dažniausiai tie tėvai, kurių vaikai turi parazitų arba kažkokių sudėtingų reikalų namuose, tėvai su didelėm traumom, jie net neateina į individualius pokalbius: greit digsta iš kiemo arba vaikus atsiunčia paimti kažką kitą: kaimynę, krikšyo mamą, sesę.

Tai va, apie tą atvirumą su tėvais yra taip kažkaip „matau, bet pasiliksiu info sau”, nes jeigu tėvai eina saviugdos keliu, jie vis tiek gaus tą info tada, kai bus pasiruošę, bus stiprūs kažką pakeisti.

Kalbu ir iš savo patirties. Kai man viena energetikė prieš 17 metų papasakojo apie mano galias ir vibracijas, tris ar keturis mėnesius buvau šoke, nežinojau ką su tuo daryt ir galų gale absoliučiai paneigiau tai, ką ji sakė. Kad priimčiau jos info, save ir savo galias, prireikė daugiau nei dešimt metų. Reiškia, man perduota info buvo per anksti, aš nebuvau tam pasiruošus ir ji tik supainiojo mane. Tas pats su tėvais apie jų vaikus ar juos pačius. Ir aš esu ta, kuri atsakinga už tai, kiek tos informacijos galima duoti, kad nesutraumuotum žmogaus dar labiau.

Taip, kad mano radikalus atvirumas niekaip nepadeda išlaikyti klientus, kad jie grįžtų vėl ir vėl. Dažniausiai toks atvirumas tik išgasdina. Na, aš pripratus, kad manęs prisibijo, nes kartais susidaro žmonėms įspūdis, kad matau daugiau, nei jie, kad norėtų. Tačiau paguodžiančio čia nieko nepasakysiu: aš ne tik mokausi, bet ir daug praktikuoju, todėl su kiekvienais metais matau vis daugiau. Kai kokia sena pelėda…

#jakucionyte #Birutėsistorijos