Jakucionyte.lt

Home Blog Page 2

Intencija, su kuria renkuosi gyventi – veskite mane tiesiu keliu

0

Jau kelios dienos noriu apie ta papasakoti per Live video transliaciją, kurių darau labai daug savo asmeniniam FB, bet tai labai man svarbi tema, norisi ją išdėstyti gerai apmąstant, o ne beriant žodžius, o be to dar ir rašymo labai pasiilgau.

Greičiausiai papasakota istorija skambės labai ezoteriškai, bet toks yra mano gyvenimas: su daug mistikos, tikėjimo nematomais dalykais, ženklų skaitymu.

Pradėsiu nuo to, kad daug metų tikiu, kad turiu labai stiprų palaikymą ten, viršuje, mane lydinčius angelus sargus ir pirmyn vedančius vedlius. Gyvenimiškos situacijos, iš kurių man jau teko ne kartą vyniotis, būtų niekaip neišsprendžiamos be palaikymo iš aukščiau. Todėl aš stipriai tikiu, jaučiu palaikymą ir už jį dėkoju.

Daug metų mano pagrindinė malda ir intencija, kurią renkuosi medituodama, yra tiesiog paprastas prašymas „Veskite mane tiesiu keliu“. Labai ilgai reiktų aiškinti, ką man tai reiškia, bet jeigu taip trumpai, tai – veskite mane tiesiai į išmintį, per patirtis, kurias man reikia patirti, tiesiai, be jokių nuklydimų į šonus. Per daug metų praktikuodama tokią savo gyvenimo intenciją, patyriau, kad ne tik situacijos, kurias išgyvenu, žmones, kuriuos sutinku kaip iššūkius, pamokas, man yra kaip tik tai ko reikia, kad augčiau, bet prie viso to, turiu dar ir labai stiprias apsaugas nuo visokių nereikalingų man dalykų, energetinių šūdų, vampyruojančių žmonių ir prie manęs nėra labai paprasta prisikasti su . Todėl keliauju per gyvenimą drąsiai, su atvira širdimi ir veidą atsukus į priekį su stipriu tikėjimu, kad esu vedama ir saugoma, ir kalbu savo maldelę: „Veskite mane tiesiu keliu“.

Bebūnant praeitą savaitę mistiniame miestelyje Glastonbury, kuris pasižymi labai stipria energetika, labai keistų dalykų ten nutinka, ženklų gauni, vieną rytą pabudus išgirdau draugės, su kuria buvom drauge, pasakojimą: „Sapnavau sapną, kuriame tau liepė perduoti žinutę, kad nesimelstum ir neprašytum vesti tiesiu keliu, nes šitas kelias yra pats sunkiausias, pakeisk savo intenciją.“ Aišku, aš pradėjau aiškinti, ką man reiškia tokia intencija, kad tai nėra liniuotės tiesumu, kiaurai sienas ir t.t., bet susimąsčiau ir savo intenciją pakeičiau į „Vesk mane lengvu keliu“. Pora dieną meditavau ir buvau su savo nauju ketinimu. Aišku, taip greitai jokio pokyčio nepamatysi, bet man buvo keistas jausmas, lyg aš prašyčiau palengvinti mano gyvenimą. Nu ką čia man lengvinti, jeigu viskas, ką patiriu, mane absoliučiai veža. Nu pinigų daugiau būtų, tai gal būtų lengviau… Tada reikia melsti pinigų, o ne lengvesnio kelio…

Papasakojau šią istoriją kitai draugei, tarkim Angelei. Ji išklausė, nieko nesakė ir nepatarė, nors šiaip yra tikrai labai sąmoninga. Praėjo pora dienų ir susitarėm, kad ketvirtadienio vakare medituosim su Angele drauge online. Ateina vakaras, sutartu laiku pasijungiam, o ji sėdi su knyga ir skaito man kažkokio guru iš Indijos pasisakymą apie vedimą tiesiu keliu. Kad tik toks kelias veda į Išmintį, prie pagrindinio žinių šaltinio. Ir dar pakomentuoja, kad ta žinutė, atėjusi per draugės sapną, yra tiesiog noras mane suklaidinti, nes jeigu norėtų man ją perduoti, tai tiesiai ir perduotų. Sėdžiu, klausau ir man labai labai rezonuoja, kad dabar tai tikrai girdžiu tiesą. Angelė dar prideda: „Tai žinok, čia viskas apie tai, kad tiesiai prie tavęs prisiknist negali, nes turi labai stiprią apsaugą, tai klaidina per draugę ir dar labai ypatingoje vietoje, kad patikėtum, jog tai tiesa.“

Tai ką, atsiimu savo intenciją/ketinimą/maldelę atgal ir vėl kartoju: „Dieve, vesk mane tiesiu keliu.“

Facebook Comments Box

Tegul aplanko jus laimė per Kalėdas

0

Turbūt jau daugelis galvojate apie kalėdines dovanas. Aš irgi galvoju kaip pasiųsti kuo nuoširdžiausią laimės linkėjimą, žiupsnelį magijos, gabalėlį pasakos, kuris pradžiugintų, praskaidrintų, įkvėptų. Apie tai galvojau ir pavasarį leisdama knygą „Laimės ąžuolas“. Tai mano žinutė, tarsi oru skrendantis bučinys tiesiai jums į širdį: „Veik, sodink, tikėk, kurk, pasitikėk ir mėgaukis.“

Labai noriu kreiptis į šeimas, didelius ir mažus kolektyvus, įmones. Jeigu ieškote vaikams kažko prasmingo, socialiai atsakingo, tvaraus – pirkite knygą. Dovanokite „Laimės ąžuolą“ – pasaką apie berniuką Laimį, supratusį Laimės ąžuolo kalbą ir išmintį, berniuką, kuris išmoko ir dalijosi laime su visu pasauliu. Pasakoje svarbi ir bendrystės idėja – Laimis turi pagalbininkų: ąžuolo dvasią Ają ir piktą gervę Baabą. Jie renka Laimės ąžuolo giles ir siunčia žmonėms. Knyga iliustruota puikiomis dailininkės Jūratės Leikaitės iliustracijomis.

2018 m. pavasarį užrašyta utopiška pasaka „Laimės ąžuolas“ šiandien yra tapusi realybėje patirtu ir išgyventu įvykiu, kuris turi savo geografinę vietą, vardą, istorijos dalyvius. Visa istorija ėmė ir nutiko Gervinių kaime, Trakų rajone. Ta vieta šiandien vadinasi „Gervių lizdas“. Ten auga Išminties ąžuolas ir auginami net 4000 ąžuoliukų. „Gervių lizde“ vykdomos su ekologija ir tvarumu susijusios edukacijos, savanorystė, organizuojamos vaikų stovyklos. Padovanoję šią knygą savo kolektyvo darbuotojų vaikams turėsite unikalią galimybę išgyventi užrašytą istoriją gyvai: atvažiuoti į Gervinius, pamatyti ąžuolus, pasisupti Laimės ąžuolo sūpynėse.

Kviečiu paskaityti atsiliepimus, kuriuos rašė mokytojai, su vaikais skaitę „Laimės ąžuolą“

Daiva, mokytoja: „Noriu pasidžiaugti Jūsų šilta, įdomia, smagia knyga 🙂 Ačiū! Mes su ketvirtokais ją skaitėme penktadienio rytais. Jie jau laukdavo ir neleisdavo man netyčia  pamiršt 🙂 Vaikams labai patiko.  Aptardami turėjome įdomių pokalbių, pamąstymų, diskusijų… Pripasakojo visokių istorijų ir apie netoliese jų augančius medžius, ir kad norėtų sūpynių, gal ten Ają susitiktų, norėtų būt kaip Laimis… Daug šurmulio, šypsenų sukėlė vardai Aja ir Baaba, spėliojo kodėl jie tokie, kaip juos sukūrėte 🙂 Knyga keliauja po mokyklą … 🙂 Pripasakojau apie  Jūsų „Gervių lizdą”, ąžuoliukus. Neseniai keletas berniukų papasakojo, kad ir jie apie mokyklą „pasodino” ąžuoliukų (užslėpė, kaip kokie kėkštai, gilių po samanomis įvairiose vietose) Lauksim 🙂“

Mokytoja: „Jūsų knyga nuostabi! Kaip džiaugiasi širdis skaitant ir einant į gilų gamtos, savęs, vertybių per pagoniškas tradicijas pažinimą. Vaikai užduoda klausimus, kaip atsiranda supynės iš Ajos plaukų? Ar mes galėtume užauginti vazonėlyje ąžuoliukus? Labai Jums AČIŪ, rašykite ir toliau, vaikams Jūs mokate perduoti tiesą.“

Diana, antrokų mokytoja: „Knyga nuostabi! Su savo antrokais ją skaitėme visą savaitę kiekvieną rytą po dalį. Labai patiko, kad turėjome galimybę ją išanalizuoti iki smulkmenų. Baigus skaityti keletą puslapių, vaikai prašė dar ir dar, tai viską apie knygą ir pasako. Istorija verčianti susimąstyti, įkvepianti daryti gerus darbus ir išsigryninti savo vertybes. Perskaitę laišką, visi vaikai maišeliuose gavo po gilę su atspausdintu laišku. Buvo smagu matyti vaikų akis, kokie jie buvo nustebę, kad jų klasės neaplenkė Gervių paštas ir atsiuntė Laimės ąžuolo vaikučių 🙂 Namuose vaikai pasodino parsineštas giles, o klasėje taip pat bandome auginti po ąžuoliuką. Mums dar kilo idėja sukurti po iliustraciją iš labiausiai patikusios istorijos dalies. Prisegu keleto vaikų piešinėlius. Ačiū Jums už idėjas ir nuveiktus darbus.“

Viktorija Juknienė, mokytoja: „Sveiki, pirmiausiai perskaičiau pati šitą jūsų knygą. Labai gražus turinys, lengvas ir priimtinas vaikams. Kiekvieną kartą vaikai prašo skaityti šią pasaką. Neatsisakau ir skaitau ją, kartu su ugdytiniais žiūrinėjame paveiksliukus.  Ačiū už tokią gerą dovaną mums. Linkime jums daugiau kūrybiškumo, energijos, sveikatos, sėkmės.“

Knygą galite įsigyti čia: https://www.jakucionyte.lt/produktas/knyga-laimes-azuolas/

Perkant daugiau nei 10 vnt taikoma 20%. Dėl didesnio kiekio knygų rašykite el laišką: birute.jakucionyte@gmail.com arba skambinkite 8 618 12181

Facebook Comments Box

Visą dieną kieme sėdėjo Dievas

0

Noriu užfiksuoti labai svarbius savo išgyvenimus ir vakarykštį jaudulį, suvokimus. Kalbėjau vakar apie tai vakariniame savo Live, tačiau užrašyti žodžiai, perteikta emocija tarsi turi ilgesnę išliekamąją vertę, todėl norisi užrašyti žodžiais tai, ką išgyvenau vakar, ką supratau.

Vakar buvo dieviška diena mano gyvenime, tarsi stebėčiau Dievo apsireiškimą savo kieme. Išgyvenus tokias akimirkas sakau, kad man paskambino Dievas ir priminė apie savo buvimą. Dievas skambina retai, labai ypatingomis progimis, kitų žmonių vardais ir iš jų telefonų. Dievo skambučio sulaukiu tada, kai einu labai labai teisingu keliu, bet būna taip sunku, kad, rodos, tuos perlūšiu ir viską mesiu. Tokiais momentais paskambinęs Dievas pasiūlo neišsprendžiamos problemos sprendimą, pagalbą ar pasako kažką, kas iš esmės pakeičia situaciją ir lyg koks mazgas išsiriša, išlengvėja ir vėl pradeda lengvai tekėti. Dievo skambučiai trumpi ir esu ne kartą pajutusi, kai po pokalbio su kažkuo, ar įvykio tiesiog sėdžiu kaip apdujus ir galvojus: „Kas čia dabar buvo?“ Siela tarsi sušnara: „Tau tik ką paskambino Dievas“

Taigi, skambučių esu su laukusi, ir ne kartą. Tačiau retai Dievas sėdi visą dieną mano kieme. O vakar sėdėjo. Sėdėjo, viską stebėjo, kai reikia, sustabdė laiką, kai reikia pagreitino…

Vakar paspaudusi Live transliacijos pabaigimo mygtuką taip žliumbiau, kad turbūt visos stirnos ir kiškiai išsigando. Gerai, kad buvau laukuose. Ėjau savo žingsnius. Žliumbiau, nes tik tą akimirką supratau, kad vakar gavau pačius nuostabiausius stiprybės ir palaikymo linkėjimus iš savo Mamos ir jos giminės.

Tačiau apie viską iš eilės…

Šiuo metu ruošiame „Gervių lizdą“ vaikų vasaros stovykloms. Jau trečią pavasarį kažką vis statom, šveičiam, kalam. O sodybą visą žiemą prastovėjo tuščia, todėl ir žolės apstu iki kelių, ir visuose namuose voratiklių, dulkių pilna, turim ir šalčio nuostolių – trys klozetai, kai kur net vamzdžiai sutrūko. Na, visom išgalėm bandom viską tvrakyti, spėti, o kur dar keturi tūkstaniai ąžuolų prižiūrėt, ravėt, jau kai kuriuos ir verkiant laistyti reikia. Nu žodžiu, arba turi pats tapti iš vieno asmens dešimties žmonių komanda, arba prisikviesti talkos, nes kitaip krantai, oi krantai.

Užvakar vakarą sėdim dviese su bendražyge Gintare ir svarstom, nu kaip čia viską iki trečiadienio padaryt, nu kaip viską spėt. Tai absoliučiai niekaip neįmanoma. Plius aš asmeniškai negaliu varyti pilna savo jėga, nes esu taip nusikalus per metus viena su vaikais Anglijoje, kad man tikrai reikia atostogų. O priešaky dar visa vasara su šešiom stovyklų pamainom.  Tai mes vis bandom žmonių pagalbos prisikviesti, talkas organizuojam, tačiau mažai norinčių, galinčių, matančių prasmę randasi. Viens kitas, pavieniui, tie, kurie ir taip čia nuolat pluša.

Ir tą penktadienio vakarą tikrai analizavau kas čia vyksta su manim ir mano veiklomis, jeigu atsidūriau tokioje situacijoje ir ne pirmą kartą, beje. Gal man reikia vistik mažinti tas veiklas. Svarstėm su Gintare, gal kitais metais tikrai reikia mažinti stovykų skaičių, nu nes tiesiog aš neapžioju savo gyvenimo su visom jo aplinkybėm. Negaliu persiplėšti per pusę tarp motinystės ir savo veiklų. Buvom tokios nusivylę, kad daug daug kartų kažkas paliko ant ledo. Analizavom, kodėl įsitraukiu į kažkokią idėją, kai joje dalyvuaja ne vienas. Na tarkim, kažkas atsiranda šalia ir sako: „O davai darom daugiau tų stovyklų, ne vieną pamainą.“ Kertam rankom, kitai vasarai susiplanuojam keturias pamainas, sutariam su sodyba nuomą, nusprendžiam datas. Po kelių mėnesių tas žmogus dingsta iš akiračios. Dingsta dėl pačių įvairiausių priežaščių: pasikeitė nuomonė, prioritetai, atsirado kiti projektai į kuriuos įsitraukė. Taip aš ir likau su tom keturiom pamainom. Kažkaip taip panašiai kaip su keturiais mažais vaikais. Taip kaip tuomet elgtis gyvenime? Nieko nepasitikėt? Nieko neprisileist? Kaip? Kaip turėjau pasielgti, kad nekaukčiau iš nuovargio, nu kad sunku vienai keturis vaikus auginti, kad to nebūtų?

Žodžiu, svarstėm analizavom pusę nakties, tuomet nusprendėm, kad reikia imti tą situaciją ne urmu, o mažais žingsneliais, po mažą gabaliuką, tiek, kiek pajėgiam dviese. Nu kažkaip sutvarkysim valgyklą, baldus joje, indus, kažkaip sutvarkysim ir didįjį namą, paklosim tas lovas stovyklautojams, o po to kažkaip tapsim nuo trečiadienio viena terapeute, vedančia suaugusiems teatro žaidimų stovyklą, o kita – virėja. Nu kažkaip, su Dievo pagalba, užsibaigs remonto darbai, nusipjaus žolė, dar nulėksim į Marijampolę man dantį pagaliau įstatyti, dar praves Gintarė sekmadienį vieną renginį Vilniuje, o aš pasirūpinsiu savo trim, jos dviem, kažkaip pamaitinsiu ir ir vistiek viską spėsim ir kai stovyklos prasidės mes būsim resursinės būsenos.

Kai susikaičiavom visus savo darbus ir savo būsenas, tai abi supratom, na, kad tai niekaip neįmanoma. Todėl tiesiog ėmė ir įsijungė kažkoks pasitikėjimas vedimu. O kai taip atsitinka aš einu melstis. Ir abi mudvi susivėrę, antrą valandą nakties, su šamanišku būgnu atsidūrėm ant Gaia kalnelio, maldai keturioms pasaulio kryptims, su prašymu Visatai, kad atsiūstų pastiprinimą, parodytų kelią. Pagrojom, pasimeldėm, padainavau ir nuėjom miegot.

Iš ryto tarsi kokie vartai atsivėrė. Pirmoji į kiemą įsuko Rasa, užrašiusi savo dukrą į stovyklą. Dukrai nedrąsu, tai norėjo susipažinti, parodyti teritoją, parodyti savanorystės pavyzdį. Atvažiavo ravėti ąžuolų ir dar kavą begiarant tarsi išbėrė tris burtų žodžius: Pilviškiai, Paežeriai, Alvitas. Išsižiojus iš nuostabos, greit pradėjau rankiotis pažįstamus ir gimines , ir skaičiuoti ar mes kartais ne giminės. Pilviškiai – mano tėvų ir mano vaikystės namų seniūnija, Paežeriai – mano mokykla, kurią lankė ir Rasos tėtis, Alvitas – mano mamos tėviškė, tėvų amžino atilsio vieta. Mano mama turėjo gerų draugių. Jos tapo mano ir sesės Rasos podėmis (krikšto mamos). Telikusi viena, Rasos podė Janutė, gyvena Alvite. Tai tris burtažodžius pasakiusi Rasa yra iš Janutės giminės. Surinkom galus ir išėjom ąžuolų ravėt.

O tuomet kaip viesulas pralėkė diena. Talkininkai vieni per kitus važiavo į kiemą, išravėjo vieną ąžuolyną, sutvarkė visą valgyklą, visus baldus ir net langus nuvalė. Per valandą! Taip mirkt ir iš krūvos žiemai užkonservuotų baldų vėl tapo iššluota, nuplautais paviršiais valgykla. Aš sėdėjau kampe ir reguliavau veiksmą, nes vargiai turėjau jėgų pati stalus nešioti ar dar kažką daryti.

Tą visą dieną priėminėjau dovanas: gėlėmis, žmonėmis, namine duona, situacijomis. Už kito krūmo du vyrai statė kamštelių fabrikėlį. Vienas jų vis sėdėjo parimęs rūpintojėlio poza, nieko nekalbėjo, tik kai susitikdavo akys, apimdavo keistas jausmas, kad žiūriu į Dievo akis. Tarsi sėdėtų po krūmu dievulis ir vis kokią lentą pjaudamas liudytų apie Dievo buvimą “Gervių lizdo“ kieme. Per dieną per kiemą prasisuko gal 24 suaugusių ir vaikų būrys. Skaičiavom, nes užsakinėjom picas iš nerealios vietinės Rūdiškių picerijos #Picųlobynas. Nereklamuoju, tik net aš, kuriai picos anie niekaip nepatinka, valgau jas kokia pora kart per metus ir tik iš tos vietos.

Kiekvienas, kuris buvo vakar kieme buvo svarbus ir svarbiausias. Nuo dviejų mažulėlių mergaičių susikibusių rankomis ir einančių per kiemą, iki po krūmu parimusio Algio, Dievo akim. O ką jau ten ir besakyti apie Ingą, kuri atvarė su keliais krepšiais dovanų, namine duona, specialiai mums su Gintare megztais tapkiukais, gėlėm, žolelių ištrauka – vitaminų bomba ir pilna pilna meilės, juoko, atviros širdies. Matai pirmą kartą, o apkabini kaip savą saviausią ir nesinori paleist. O Vaida su drauge Nijole, ir tas orgazminis judviejų krūmų genėjimas! Kai geni krūmus, kurie čia paskutinius devynis metus piršteliu buvo neliesti ir kieme atsiveria vaizdas. Tarsi akyse šviesėja ar būtum prasivalęs akinių stiklus.

Praėjo gal dešimt valandų to Dievo buvimo mūsų kieme, Dievo dvidešimtyje kitų ir viskas pasikeitė. Neįveikiamo kalno darbų kieme ėmė ir nebeliko. Per dešimt valandų!

Visai vakare išėjau savo žingsnių žingsiuoti ir daryti Live transliacijos, nes maniau, kad pasakodama nusiraminsiu, nuleisiu emocinį garą. Kur tau! Dar tiesioginiam eteryje vos neapisverkiau iš jaudulio, iš dėkingumo, iš begalinės meilės ir to, ką patyriau. Dievas sėdėjo kieme visa dieną!

Ir tada, išjungusi tiesioginį etery kriokiau balsu, pagaliau supratusi, kad ryta atvažiavusi Rasa man atvežė mamos stiprybės, palaikymo ir supratimo. Priminimą, kad aš ne viena, kad einu teisingu keliu, kad viską gerai darau, kad nereikia nieko mesti ir, kad mano didžiausias nuovargis randasi ne nuo motinystės ir buities, ir ne nuo mano veiklų, o nuo nuolatinio šitų dviejų plokštelių derinimo, nes jos abi netelpa į vieno kompiuterio rėmus. Į kompa negalima instaliuoti dviejų motininių plokščių ir aš PAVARGAU beveik dešimt metų bandydama tai padaryti. Kaip būti keturių vaikų motina ir asmeniu, kuris nori daryti širdžiai mielas ir prasmingas veiklas? Abi šios plokštės manyje puikiai veikia, bet kartais jos yra tiesiog niekaip nesuderinamos ir dėl vienos veikimo pradeda strigti kita. O aš vis bandau ir bandau, ir bandau, kad jos veiktų sklandžiai, bandau jas suderinti. Moterie, tai neįmanoma. Kiek vaikus auginsi, tiek metų tai dar ir tęsis. Dar 8 metus.

Todėl šiandien vis dar ašaroju prisiminus vakar dieną, nes tada kai užsikerta dvi plokštės, paskambina Dievas, o vakar jis visa dieną sėdėjo mano kieme. Ačiū.

Facebook Comments Box

Kvietimas senjorams į vaikų vasaros stovyklas Gerviniuose

0

Laba labai noriu pasidalinti savo idėja apie senjorų ir vaikų bendradarbiavimą ir papasakoti kaip čia viskas pradėjo suktis ir vyniotis.

Jau ne vienus metu kalbu, kad iki pensijos turiu sukurti senelių namus Gerviniuose. Sau ir savo draugeliams, kurie nenorės senti vieniši. Esu ne kartą pasakojus apie tai, kad mes ten šoksim, ryškiai rengsimės, žvengsim iš savo senėjimo, pirdėjimo, senatvinių skausmų ir… auginsim kanapes savo reikmėm. Na, nes jau mums viskas bus tada galima.

Esu ne kartą skaičius sėkmingas istorijas, kaip senelių namai bendradarbiauja su vaikų namais. Ne Lietuvoje, aišku. Vis svaigdavau, kad senjorai Gervinių senelių namuose gyvens visus metus ir lauks vasaros, nes čia vyks ir stovyklos. Aišku, toks kiekis vaikų ir judesio, energijos juos vargins, gal net užknis tie vaikai visą vasarą, bet vos tik baigsis paskutinė stovykla rugpjūčio mėnesį, mes, senjorai, vėl pradėsim laukti ateinančių metų birželio, ruošimės, nuolat kalbėsim apie tai kaip viskas buvo, o kaip dar bus! Ir mane nuo tokių fantazijų jau dabar, užneša, žinokit. Va, kad man pačiai dar ilgai laukt to, na, minimum 15 metelių.

Panašu, kad tiek nelauksiu, labai noriu senjorų ir vaikų bendradarbiavimo ir energijos-išminties mainų jau dabar. Pernai vasarą stovyklose dalyvavo kelios vyresnio amžiaus moterys, na 60plius, ir tokią gerą atmosferą jos sukūrė savo buvimu, kad aš pradėjau austi mintį, jog gal man nereikia laukti penkiolikos metų ir sukurti senelių namus. Gal galim tą senjorų ir vaikų susijungimą/apsikeitimą stovyklose praktikuoti jau dabar?

Labai vertinu ir gerbiu visus jaunus žmones, kurie kažką kuria dėl senjorų, man iš karto kažkokia pagarba ir pasididžiavimas kyla, todėl stebiu Laurą Balčiūtę, kuri sukūrė žurnalą „60plius” ir užsuko visą milžinišką senjorų įtraukimo į veiklas, sūkurį. Ploju atsistojus Laurai, todėl parašiau jai ir papasakojau apie savo idėją. Laurai mano idėja prisikviesti 60plius į vaikų vasaros stovyklas labai patiko todėl sutarėm bendradarbiauti. Iš to pokalbio radosi štai kas:  https://60plius.lt/2021/05/27/kvieciame-senjorus-i-vasaros-nuotyki/?fbclid=IwAR2oyzeHAGlPnyqJM23nUtPOm8Mh0nK866Jt2TQEyteubQCcUpxYlxyGyD8

O prieš kelias dienas turėjau online interviu apie savo veiklas ir naują knygą su Jolanta iš “Turtinga moteris”. Papasakojau apie senjorus, žinoma. Jolanta man iš karto žinią: “Wow! Super idėja, aš pažįstu Vidą, labai aktyvią senjorą, kuri įkūrė „Senjorų pasaulis“

Ir ką jūs manot, kalbam mes su Vida vakar telefonu ir man šiurpai eina, nes Vida sako: „Taip! Taip! Darom! Yra daug aktyvių senjorų ir visa tai, ką jūs pasakojat, man labai labai rezonuoja. Yra senjorų, kurie negali susitikti su anūkais, nes jie galbūt gyvena užsienyje, bet yra ir vaikų, kurie senelių neturi ir matyti natūrialiai senėjantį kūną, senatvę, jiems gali būti labai svarbu.“ Man net gerklę užgniaužė, nes mano pačios vaikai jau nebeturi nei vieno senelio ir nei vienos močiutės. Kažkaip anksti visi išėjo. Vakar supratau, kad senjorų stovyklose pirmiausia reikia mano pačios vaikams.

Tai tokia štai svarbi idėja man vyniojasi. Ką senjorai galėtų veikti pas mus? Onutė pernai mokė lieti žvakes, Ligita – pynimo macrame technika, bet galima daryti begalę dalykų. Pafantazuosiu: gali virti uogienę, kepti grybukus ar mokyti spausti varškės sūrį, gali mokyti rankdarbių, skaityti pasakas ar pasakoti savo patirtas istorijas: gal koks keliautojas, gal mokslininkas, gal fotografas ar filmų kūrėjas? Gali mokyti dainuoti, groti skudučiais, pinti juostas, drožti šaukštus ar atvažiuoti į Mergaičių pamainą ir mokyti prancūzų kalbos. O gal atsiras kokia Kauno damutė su visu savo gyvenimo garderobu: kostiumėliais, skrybėlaitėmis ir karoliais?

Kokios sąlygos pas mus? Padengisme kelionės ir priemonių, kurias pirks stovykloms, išlaidas. Jeigu važiuos visuomeniniu transportu, sugalvosim kaip juos parsivežti ir Trakų ar Vilniaus. Jeigu atvažiuos daugiau nei vienai dienai, apnakvydinsim, skaniai maitinsim. Jeigu sutarsim, kad motyvas atvažiuoti būtų atlygis, tai sugalvosim kokia forma atsilyginti už pravestas dirbtuves.  

Jeigu jums šautų galvon gera mintis, kas galėtų atvažiuoti į Gervinius, pasidalinkite žinia. Jeigu kils klausimų, mielai į visus juos atsakysiu, tik tegul skambina tel.: 8 618 12181.

Surašau čia visas pamainas ir jų temas:

MERGAIČIŲ pamaina. Birželio 20 d. – 26 d. Pranzūcija, skrybėlaitės, fotosesija, kruasanų kepimas, siuvinėjimas, hidrolato gaminimas, žoliavimas, Joninių šventimas.

TEATRO pamaina. Liepos 4 d. – 10 d. Muzikinio, teatralizuoto pasirodymo „Laimės ąžuolas“ statymas, kostiumų gaminimas, scenografija.

Mažoji VYŠNIŲ pamaina (mergaitėms). Liepos 12 d. – 17 d. Lėlių rūbų siuvimas, hidrolato gaminimas.

ŽIEDŲ / AMATŲ pamaina. Liepos 18 d. – 24 d. Rankdarbių ir amatų darymas, žoliavimas.

DRAUGŲ pamaina. Rugpjūčio 1 d. – 7 d. Šių metų tema „Body art“, piešimas ant kūno. Tvarus vartojimas, plastiko perdirbimas.

ĄŽUOLŲ pamaina. Rugpjūčio 15 d. – 21 d. Folkloras ir statybos. Mokomės dainuoti ir šokti lietuvių liaudies dainas ir šokius, mokomės statyti įvairius statinius ir medžio darbų: drėbti iš molio ir šiaudų, kalti namelį medyje, drožinėti švilpukus, lipdyti iš molio.

#jakucionyte #gerviulizdas #stovyklosvaikams #gerviniustovyklos #60plius #senjoraipliusvaikai

Facebook Comments Box

Trečiosios knygos „Laimės ąžuolas” atsiradimas

0

Kažkur apie gyvenimo vidury, artėjant penkiasdešimt, daugelis iš mūsų jau būnam susivokę ko siekiam, kur link einam, ką patinka veikti ir kam tarnauti. Aš labai gerai žinau, kad mano šio gyvenimo pagrindinė tarnystė yra vaikams ir paaugliams. Todėl šiandien, Tarptautinės Vaikų dienos proga einu pas vaikus su knyga „Laimės ąžuolas“ ir kažkokiu vidiniu šauksmu, kad vaikus tikrai reikia ginti. Ginti nuo parsidavimo materijai ir sistemai, nuo paklusnumo ir manipuliacijų, ginti nuo betikslio ir beprasmio gyvenimo, ginti tai, kas teisėtai priklauso jiems ir ateities kartoms – planetą Žemę, jos gamtą. Todėl man birželio 1 –oji neperdėtai yra svarbi diena.

Bekuriant knygą “Laimės ąžuolas” šalia atsitiko daug smagių istorijų, noriu jas užrašyti ir pasidalinti. Taip, kaip atrodo šiandien tik ką išleista mano trečioji knyga, kelia man didelį pasididžiavimą ir džiaugsmą. Šiandien vartau ir liečiu savo naują kūdikį, trečiąją knygą, trečia dukra vadinu ir siela šypsosi. Knyga išpuošta nuostabiomis Jūratės Leikaitės iliustracijomis, o užrašyta istorija yra ne tik mano tikėjimas, ji tiesiog ėmė ir atsitiko, materializavosi.

Prieš tris metus, 2018 m pavasarį parašyta istorija apie Laimės ąžuolą Gerviniuose buvo tikrai pranašiška. Tada kai atėjo pasaka, nebuvo nei „Gervių lizdo“, nei Ąžuolų jaunuolyno su 4000 ąžuoliukų vazonuose.  Tik tas didysis ąžuolas apie kurį rašiau, stovėjo vienas laukuose.

Pasaką užrašiau pavasarį, padėjau į stalčių ir netyčia ji pradėjo pildytis: tą vasarą nusprendėm kurti stovyklavietę „Gervių lizdas“, o rudenį pasėjom 10 tūkstančių gilių ir dabar auginame 4000 ąžuolų, kurie per artimiausius kelis metus turėtų būti išplatinti ir pasodinti visoje Lietuvoje. Pirmieji pasodinti prie naujai statomos mokyklos „Patirčių slėnis“ jau praeitą rudenį. Dar vieną Laimės ąžuolą sodinsime birželio 17 d. Vilniuje, Pilaitėje, prie Beepart. Taip pamažu, lėtu srautu Laimės ąžuolo vaikai pradėjo keliauti po Lietuvą – lygiai taip, kaip pasakoje užrašyta.

Vienas iš pirmųjų komentarų apie „Laimės ąžuolą“, kurį išgirdau iš knygos dailininkės Jūratės Leikaitės, buvo: „Tai utopija, netikra istorija, vaikai tokiomis netiki.“ Prisipažinsiu, šiek tiek sutrikau, nes mane visada stipriai veikia kitų žmonių nuomonė, ypač apie mano sukurtą dalyką. Tačiau po akimirkos jau turėjau labai aiškų žinojimą ir jausmą, kad tai yra absoliuti mano gyvenimo tiesa, kad aš tuo tikiu ir savo tikėjimu dalinuosi su kitais, todėl labai gerai prisimenu, kai išpyškinau: „Ne, tai ne utopija, tai mano gyvenimas. Aš taip gyvenu ir savo vaikus mokinu. Ir ne tik savo – tokių gyvenimo tiesų aš mokau savo komandą ir visus vaikus, kurie atvažiuoja į stovyklas „Gervių lizde“.

Iš tiesų aš nuoširdžiai tikiu, kad gamta ir medžiai galingesni už žmones, kad augalai ir gyvūnai turi savo kalbą, kurios mes nesuprantam, kad jie jaučia, bendrauja, keičiasi vieni su kitais, kad tarp augalijos ir gyvūnijos yra daug stipresni ryšiai, nei tarp žmonių. Ir aš naiviai fantazuoju, kad labai norėčiau tą jų kalbą suprasti, kalbėtis su medžiais ir pievų žolėm, suprasti, ką klykauja gervės.

Ta pati dailininkė Jūratė Leikaitė ne tik savotiškai tikrino mano tikėjimą užrašyta istorija. Iš jos gavau didelį spyrį išplėsti pasaką, po kurio atsirado nauji personažai. Iki to spyrio pasaka buvo labai lakoniška ir sausa, savotiškai asketiška, labai nenorėjau prikrauti detalių, ją gražinti, o dėl Jūratės tvirtai tarto: „Tu tikrai gali daugiau!” knygoje atsirado Aja ir Baaba. Štai taip įtakojo mane knygos dailininkė ir aš esu jai labai labai dėkinga, kad ji tarsi kilstelėjo kartelę aukštyn. Turbūt, kitaip ir neišeina –  ji yra pripažinta dailininkė, animatorė, nominuota ne viena Sidabrine gerve, tikra savo srities profesionalė, o aš jaučiausi tikrai nedrąsiai, nes tai pirmoji mano knyga vaikams. Jūratės iliustracijos papildo, įprasmina mano pasakojimą ir knyga gaunasi tarsi kelių sluoksnių.

Įdomu ir tai, kad žmonės, kurie nuolat sukiojasi „Gervių lizde“ arba dirba komandoje pasakoje rado save: Gintarė jau matuojasi smaragdinę Ajos suknelę ir pina sau baltas kasas iki žemės, Violeta sako, kad ji tai tikrai pelėda Honorata, kuri virs gilių kavą, o aš save priskiriu piktai gervei Baabai. Nu gal ir ne pikta ji, bet labai griežta ir teisybę tiesiai kakton skelia. Dar ten yra vaikelis Laimis, drobiniais rūbeliais, šviesiais plaukais iki pečių. Dailininkė mūsų nepažįsta, nesu jos gyvai mačius ir jau kai priėjom prie Laimio charakterio ir išvaizdos, prašiau jos palikti Laimį tokį, kokį ir buvo intuityviai nupiešus. Turiu keturis sūnus, vienas iš jūsų yra ryžokais, ilgais plaukais. Visi, kurie pažįsta mano vaikus, atvertę knygą tikrai žinos kas tas Laimis. Šypsausi ir aš, nes būten šis man sūnus labiausiai išsiskiria iš visų savo keistumu, o pamatęs knygos viršelį bedė pirštu į Laimį ir paklausė: „Kas čia?“. Atsakiau: „Laimis, dailininkė jį taip nupiešė.“, o mintys sukasi apie tai, kad būten šiam mano vaikui šiandien daugiausia reikia palaikymo.

Tai taip mes jau dabar gyvename „Laimės ąžuolo“ istorijoje, ją plėtojam, vystom. Per šių metų Teatro pamainą bus statomas spektaklis pagal šią pasaką. Liepos 10 d. vakarą ją rodysim “Gervių lizde”.  

Oficialus knygos pristatymas vyks birželio 17d., 18 val., Vilniuje, Pilaitėje, prie Beepart. Sukursime mažą gervių lizdelį tarp „Idėjų lysvė“ lysvių, degsim laužą, sodinsim laimės ąžuolą, „Mona ližė“ keps picas, atgis pasakos personažai ir seks pasaką vaikams. Daugiau informacijos FB renginys: https://fb.me/e/YyD2vrNo

Tai tiek šiandien tų mano istorijų apie trečiosios knygos atsiradimą. Jeigu dark ą prisiminsiu, būtinai užrašysiu.

Knygos knygynuose nerasite, bet ją  jau galima pirkti čia: https://www.jakucionyte.lt/produktas/knyga-laimes-azuolas/

Facebook Comments Box

Naujas iššūkis – video mokslai ir pamąstymai apie kritiką ir pastabas

Jau kelinta diena dedu viešai savo sukurtus video iš „Vienos minutės video“ mokymų, kuriuos veda nuostabi ir išmintinga Jūratė Kančauskienė. Dedu viešai, nes treniruojuosi ir noriu dalintis pačiu mokymosi procesu. Didžioji dalis mokymų dalyvių (virš 40) savo video dalinasi tik mūsų uždaroje grupėje.

Rašau apie šiuos mokymus todėl, kad netyčia savo plačiam gebėjimų ir mokėjimų rate radau tikrai užleistą, neatidirbtą, net gi apleistą vietą, na, kaip kokią šimtą metų netvarkytą spintą. Todėl išgyvenu visą spektrą pačių įvairiausių jausmų: baimę, gėdą, savęs nepriėmimą, absoliutų kritikos nepriėmimą. Na, aš ir pati matau, kad ta spinta netvarkyta vos atidariau jos duris, o čia dar stovi kažkas ir sako: „Žinai, tavo spinta tai tragiška.“ Tai ir norisi atsisukus trinktelt ir jau jokie mandagumai, pakantumai ir gan treniruotas kito priėmimas nepadeda.

Taigi, nuo pradžių. Jau prieš aštuonis metus, kai emigravom, buvau pasišovus daryti video. Tuomet nufilmavom berods 11 rankdarbių dirbtuvių su vaikais ir jos visos yra jutubėj. Sako, kad kai kurie video peržiūrėti po 18k kartų ir, kad jie labai faini. O aš pati jų negalėjau žiūrėti nei tada, kai tik nufilmavom, nei dabar. Man jie baisūs. Vakar bandžiau žiūrėti dirbtuves, kur darome kiaušinius iš siūlų ir balonų, tai ištvėriau gal dvi minutes: Kristupas (dešimtmetis) filmuodamas judina kamerą, nufilmuota atsukus į langą, reiškia tamsu, aš kažką nusišneku, didelė kaip Alpių kalnai… žodžiu, baisu.

Lygiai tą patį ir dar daugiau aš galėčiau pavaryt apie kiekvieną savo pasirodymą TV laidoje per paskutinius dešimt metų. Esu gavusi begales komplimentų, sako, kad gerai kalbu, puikiai atrodau, bet pati taip ir neišmokau mylėti savęs ekrane ir nei vienos laidos su savimi neišžiūrėjau iki galo. Nu tiesiog nervai neišlaikydavo tokią tragediją matyti. Baisus balsas, susikausčius, kažką vaidinanti ir taip toliau, ir taip be galo.

Na, ir daugybę kartų esu sulaukusi raginimų daryti video live, filmuoti, kalbėti, nes ir parodyti turiu ką ir papasakoti įdomiai galiu. Bet aš esu labai savikritiška ir tuos raginimus atremdavau argumentais: „na jau ne, nesu televizinis veidas, sugebu įvertinti savo išvaizdą gan objektyviai“ arba „esu mačiusi begales baisių video, kuriuose žmonės nusifilmuoja taip, kad matosi jų dantų plombos arba plaukai nosyje, su nepakenčiama kokybe“ …  nu rimtai kartais baisiai atrodo pagyvenę moteriškės su savo skleidžiama išmintimi, tai gal aš jau susiturėsiu.

Ar jau įrodžiau, kad aš ir video yra tema, kurioje man laukai nearti, apleistos spintos, pilnos durnų įsitikinimų ir baimių? Aš pati šitą iki galo supratau tik nuėjus į „Vienos minutės video“ mokymus, kuriuose jau trečioje dienoje suvokiau, kad esu nepakanti prastai kokybei, o tos plombos dantyse rodomos tiesiog iš nemokėjimo kokybiškai filmuoti.

Ir jau nekalbu apie tai kad turiu daugiametę renginių vedimo ir kalbėjimo prieš auditoriją patirtį, kamerą laikyti mokiausi ir pirmuosius filmukus montavom jau daugiau nei  prieš dvidešimt metų ir aš gan daug žinojau iš bendro išprusimo dar prieš kursus: nesirenk rūbų smulkiais raštais ar langeliais, foną pasirink vientisą, juodas rūbas sendina, geras apšvietimas būtinas! Na, visa tai būtina, jeigu nori, kad tavo video būtų patogu ir jauku žiūrėti. O ką jau kalbėti apie visa kitą begalę dalykų, kuriuos tiesiog reikia išmokti: filmuoti pasukta kamera horizontaliai, užsidengti ekraną, kad savęs nematytum, jeigu filmuoji priekine kamera, bet geriau filmuoti apsukta kamera, žiūrėti tiesiai į akutę, atsistoti tinkamu atstumu, išmokti naudotis mikrofonu, stovu ir lempomis, pasidaryti gerą foną už nugaros, atpalaiduoti veido raumenis, tinkamai artikuliuoti ir gestikuliuoti, o svarbiausia – SVARBIAUSIA kalbėti vertingus dalykus, o ne pezalus.

Taigi va, ėmiausi aš praktikuotis, mokytis ir plėsti savo komforto ribas video filmavimuose ir tikrai tikrai man nėra paprasta ir lengva. Būna, kad ir prakaituoju, ir keikiuosi, ir verkt norisi, ir viskas virsta, griūna, nusišneku, filmuoju iš naujo… Bet aš labai stengiuosi ir tikrai prieš filmavimą ruošiuosi: apgalvoju kaip darysiu, ką sakysiu, pasirašau tekstą, perskaitau kelis kartus ir matuoju ar telpu į minutę, susidėlioju daiktus ir įsirengiu filmavimo vietą, darau kažką savo veidui, kad geriau atrodyti (kuo toliau, tuo mažiau), persirengiu. Tada bandau pasistatyti stovą ir nutaikyti telefoną (filmuojam apsukta kamera), kad pataikyčiau į kadrą, kviečiu savo mažių, kad jis paspaustų mygtuką, kai jau pradedam filmuoti. Kalbu, nusišneku kažką, susimaišau, akis vartau. Stop, filmuojam iš naujo. Ir taip kelis kartus. Po visko sutvarkau filmavimo vietą (kartais tai pusė kambario daiktų sudėliojimas atgal į vietą), atsirengiu atgal kasdienius rūbus,  kiek sugebu geriau sumontuoju filmuką, įkeliu jį į jutubę ir pavargus, bet visa patenkinta atlikta užduotimi, dalinuosi su savo bendramokslėmis ir savo draugais. Nu toks iššūkis, kad uch! ir tikrai kasdien vis naujo sužinau, ir labai stengiuosi, bet jau kitą dieną matau, kad vakar galėjau dar geriau padaryt, kad ne į kamerą žiūrėjau, kad užstringu kalbėdama, kad Inshot programėlė uždėjo man rėmelį ir nukirpo originalaus video kraštus, kad… na, begalės dalykų, kuriuos kasdien darai pirmą kartą ir stengiesi padaryti taip gerai, kaip tik sugebi.

Tai spėkit, kokia normalaus žmogaus reakcija  gali būti po visos šitos mano litanijos, kai jam kas nors „maloniai duoda patarimą“: „patarčiau filmuojant žiūrėti į akutę“ arba „telefoną tai geriau laikykit horizontaliai, nes vaizdo daugiau“?

Na, kokia reakcija? Jums gal ir lengviau, jūs gal neturit netvarkytos spintos ir mokat puikiai daryti video, o man tai norisi tokį „patarėją“ tiesiog paimti ir suvalgyti be druskos ir prieskonių.  Pyktis – tokia yra natūrali žmogaus, kuris daro maksimaliai gerai, kaip šiuo metu gali, reakcija į protinguolių pastabas. Pyktis nukreiptas į save arba tą, kuris pirštu parodė tavo netvarkytą spintą. Mano pyktis yra nukreiptas į kritikuojantį. Aš jį įsidedu į galvą, atsimenu jo vardą ir net kartais einu patyrinėti, ką gi tas mano kritikuotojas yra pats pasiekęs šioje srityje daugiau už mane.

Ar jis turi daugiau sekėjų? Ar jis turi daugiau suskraiberių? Ar jo video peržiūrėjo daugiau žmonių nei mano? Ir žinot ką pastebėjau? Kad dažniausiai tokias pastabas rašo visiški likimo vargšai, kurie patys dar net žingsnelio nežengė, ką jau ten kalbėt, kad yra kažkur toli mano priekyje. Jeigu rasčiau kokio Naglio Berenco pastabą man, tai turbūt pasijusčiau žvaigžde ir labai pamaloninta, ir rimtai pažiūrėčiau į tą pastabą ar kritiką, nes jis jau seniai praėjo tą kelią, kurį aš tik pradėjau eiti. Ir jo pastaba man būtų vertinga kaip profesionalo, o ne netyčia pro šalį ėjusio ir pamačiusio mano netvarkytą spintą. Tačiau esmė ir yra tame, kad tokiam Nagliui yra visiškai dzin kitų netvarkytos spintos, nes jis žiūri savosios.

Kita reakcijos į kritiką išraiška – pyktis nukreiptas į save. Žinau atvejį, kad po menkutės pastabos po pasidalintu video žmogus tiesiog apsiverkė ir kelias dienas ėdė ir plakė save, kam iš viso tą video darė, nes to žmogaus silpna vieta, t.y. iki galo nesutvarkyta savivertės ir kaltės spinta.

Visa tai pasakoju tik todėl, kad kartais mes absoliučiai negalvojame apie kitą, neturime išjutimo ir supratimo apie kito jausmus ir išgyvenimus, kompleksus, apie tai, ką jam reikėjo nuveikti, kad jis būtų toje vietoje, kurioje yra šiandien. Mes visi pradėjom nuo skirtingo starto ir tai, kas tau atrodo paprasta ir lengva, kitam reikėjo daug daug metų sunkiu darbu pasiekti.

Ir dar. Analizuodama savo reakciją ir veiksmus dėl pastabų ir kritikos, labai daug galvoju apie vaikus ir paauglius. Ką jiems gali padaryti paprasčiausia pastaba „Nu jau vaikeli, galėtum labiau pasistengti tas raideles tiesiai rašyti“ arba paauglystėje iš mamos išgirsta frazė: „nu jau, panele mokytoja, apibėgusio puodo išorę tai galėtum irgi nuplauti.“ Šita mano mamos sparnuota frazė, kurią išgirdau kokių šešiolikos, davė man tikrų tikriausios puodų ir keptuvių  išorės šveitikės titulą ir kartais tikrai žvengiu iš savęs, nes turiu maniją, kad puodų išorė ir net dugnas turi būti tokio pat blizgesio ir švarumo kaip vidus.  

O pabaigai tiesiog noriu paprašyti: pagalvokit prieš sakydami pastabas ir kritiką savo vaikams, o ypač žmonėms, kurių jūs iš viso nepažįstate.

P.S. Nuotraukoje mano selfių koležas, nes kiekvieną dieną kai jau pasipuošiu filmavimui tai dar ir pasiselfinu. Čia dar viena mano treniruotė priimti savo atvaizdą.  

O svarbiausio taip ir nepasakiau: Kviečiu sekti mane Youtube kanale ir jį suskraibinti. 

Facebook Comments Box

Sausio 22 d. prieš aštuonis metus. Emigracijos sukaktis

Nežinau kaip jums, bet man su kiekvienais metais vis labiau norisi susirašyti punktais, susidėlioti į lentynas apie nuveiktus darbus, smagius įvykius, tarsi susisteminti į vieną Gyvenimo žurnalą savuosius svarbumus. Žinau, kad tik man vienai jie ir svarbūs, kad tik man vienai yra pasiutusiai gera atsiversti kokį nors penkiolikos metų senumo tekstą, ar dešimt metų senumo Feisbuko įrašą ir prisiminti nu kokią fainą dieną tąkart išgyvenau! Arba kaip (ne)drąsiai žengiau pirmą žingsnį į kažkokį naują projektą, arba kaip prasidėjo naujas etapas. Galėjo tas Feisbukas ir anksčiau būti, kai vaikus gimdžiau, dabar nors laikas nuo laiko pasižiūrėčiau kaip atrodėm, nes nuotraukų tai mažai turiu, o kompe buvusias kažkur pradanginau. O ir skrolinam daug dažniau, nei nuotraukų albumus vartom.

Žinia, sausio 21 d., kaip ir daugelis Dvidešim Pirmųjų  metuose, man ši yra svarbi dėl emigracijos. 2013 m. tos dienos vėlų vakarą aš su savo pupuliais skridau į naują gyvenimą. Niekada nepamiršiu baimės ir įtampos, niekada nepamiršiu Teodoro, besivoliojančio lėktuve ant grindų, pirmosios mūsų nakties Londone pas draugus, savęs, einančios per šaltą vakarinį Londoną pasiimti raktų į agentūrą kitos dienos rytą…

Po to įvykio pradėjau rašyti savo tinklaraštį Jakucionyte.lt ir kiekvienais metais skirti įrašą emigracijos sukakčiai, nes ta diena buvo tarsi atskaitos taškas, man ji svarbesnė, nei sausio pirmoji ir Nauji metai. Mano Naujieji metai prasideda sausio 22 d. Taigi, su Naujais, devintais mūsų emigracijos metais! Va, tik kažkodėl pernai patingėjau parašyti kas su manim vyko sausio 21 – 22 d., tai šiemet taisausi, nes gaila, kad jokio įrašo iš peernai nėra. Čia matyt, su dingusia motyvacija rašyti tinklaraštį.

Labai gali būti, kad viena iš priežaščių, kodėl man visai dingo noras rašyti savo blog’ą yra žinojimas, kad žmonės nebeskaito ilgų tekstų, o man su trumpais nu nieko neišeina. Bet gi spjaunu šiandien į tą žinojimą ir rašau sau tekstą – jeigu netyčia ateityje ištiks demencija, gal tie tekstai padės išgyventi, kaip filmo “Dienoraštis” herojei.

Tai gi, mano praėję aštuntieji emigracijos metai. Kokie jie man buvo? Turbūt geriausia juos apibūdinti tiktų visai ne lietuviškas žodis – afigieni! Ir vėl tiek visko nutiko, tiek išgyvenau, tiek veikiau – priveikiau, tiek susivokimų atėjo! Uch! Pasaka, ne metai! Dar žiemą spėjau palėkt į Ispaniją, Ukrainą, net kovą nuvažiuot į savo mylimą vietą – Glastonbury, kol mūsų iš ten diena anksčiau neiškrapštė pasaulinis “baubas” su karūna.

Na, neslėpsiu, buvau kelis mėnesius ir aš įsitraukus į nerimą ir nežinią, nes balandį baisiai reikėjo į Lietuvą, o skristi nebuvo kaip. Tada skaičiau visus straipsnius, ieškojau būdo, keičiau skrydžius, vis pirkau naujus, o mano chebra Gervių lizde persodinėjo 4000 ąžuoliukų. Tomis dienomis svajojau apie teleportaciją, verkiau apsikabinus vietinės pamiškės ąžuolą, įsivaizduodama, kad esu Gerviniuose. Tik taip ir neatsidūriau ten – ąžuolus persodino be manęs. Tais mėnesiais išmokom daryti meditacijas ir ceremonijas online, kas iki tol buvo nesuvokiama. Lengas tas laikotarpis nebuvo niekam. Nei mano draugėms, kurios apie ąžuolus ir šiaip sodininkystę neturėjo žalio supratimo, o teko kažkaip sodinti, talkos susikviesti, nei man, kuri koordinavo veiksmus internetu.

Bet tą milžinišką pavasario iššūkį įveikėm ir tada žliumbiau dar vieną vakarą, per Valpurgijos naktį. Kai mano draugės darė apeigas, o mane, mažą kalbančią galvą telefone, pririšo prie mikrofono stovo ir nešiojosi po Gervių lizdą. Taip mes drauge meldėmės ant Gaia kalnelio ir atidarėm Gervių lizdo vasaros sezoną, taip jos rišo ketinimų šluoteles  ir padarė visus kitus, tai nakčiai būdingus ritualus. O žliumbiau aš dėl to, kad kai jos susiruošę viską daryti paskambino man į UK, tai aš buvau tokios prastos būsenos, kad visai niekur nenorėjau dalyvauti ir didesnės nesąmonės kaip Valpurgijos nakties apeigų vedimas online nebuvo galima sugalvoti. Aš už viską pasaulyje labiau norėjau būti Gerviniuose drauge su jomis. Norėjau apkabinti, jausti, užuosti. Nieko, tas karūnuotas baubas davė patį didžiausią suvokimą – neįleidžia pro duris? Tai eik ieškoti lango. Ir aš jį radau.

Vienas iš svarbiausių mano praeitų metų pasikeitimų yra sesės Rasos išvykimas. Trylika su puse metų gyvenome drauge, tačiau atėjo abipusis suvokimas, kad jau laikas atsiskirti: man nebereikia tiek pagalbos, nes vaikai paaugo, jai – laikas išlįsti iš po mano šešėlio ir eiti savu keliu. Nuo gegužės mėnesio nebegyvenam drauge. Ar kas nors labai pasikeitė man? Na, išsibraukė pora valandų per dieną, skirtų darbams, kurių metu anksčiau kažką sukurdavau: rašydavau, gaminau suvenyrus, grojau ar valdžiau kokį projektą. Dabar tas pora valandų kuriu maistą, kūrybiškai plaunu indus ir siurbiu grindis. Nėra sunku, tik reikia priprasti prie nuolat tiksinčios bombos galvoje: “Jeigu per dieną nedirbsi min 10 val – neišmaitinsi penkių burnų.“  Tiek dirbti niekaip neišeina, ypač šiomis dienomis, kai dar ir esu penktos klasės mokinė (juokauju, na, mokausi drauge su Teodoru penktoje), o namuose keturi online besimokantys vaikai. Šiomis dienomis darbui išspaudžiu nu max  5 – 6 valandas ir nežinau kaip tai pakeisti, nes paroje jų tik 24. Nesugalvoju, kur ir kaip tų valandų daugiau gauti.

Dar turiu užsirašyti, nes pamiršiu, kad sesės išvykimas atnešė pokyčių vaikams, ypač mažiui. Tas buvęs „mažutėlis mūsų vaikelis“ staiga pradėjo augti kaip ant mielių ne tik fiziškai, bet ir labai savarankiškėti. Dabar jau daug ką jie daro patys: indus plauna, siurbia, pasidžiauna skalbinius. Va, tik maisto gamyba kol kas nėra pažengusi į priekį, bet jau jau… praeitą šeštadienį picas kepėsi patys, be mano įsikišimo. Nu ir puikiai! Tai ta linkme judėsim ir toliau.

Na, dar keliauti taip dažnai negaliu kai sesės nėra, bet gi dabar niekur ar taip, ar taip nenukeliausi, tai jokio praradimo nesijaučia.

Nei vienas mūsų nepragyvenam praeitų metų be savo pamokų, be savotiško išsiplėtimo: žinių, suvokimo, priėmimo, net gi, sakyčiau, sąmonės išsiplėtimo. Manosios svarbiausios pamokos parėjo vasaros vidury, per patį stovyklų įkarštį. Jau sunkiai rinkau save ir galus nuo užgriuvusio emocinio ir fizinio krūvio, kai šalia radosi draugė, kuriai dar labiau reikėjo pagalbos, nei man. O kaip palaikyti kitą, jeigu pats ant kojų nebesilaikai? Griuvom abi. Tik ji su mašina – apsivertė aukštyn ratais autostradoje prie Ukmergės: mašinoje vaikas, pekeliui pas tėvus į Latviją, su jų mašina, prieš valandą išvažiavus iš manęs. Nuvažiavau į įvykio vietą, susirinkau abu tupinčius pakelėj, auto – į sąvartyną, draugė su vaiku – atgal pas mane. Vėl bandėm laikytis viena į kitą. Tada griuvau aš – mane supakavo ir išvežė į dviejų dienų reabilitaciją Dzūkijos miške per patį stovyklos, kurią aš turėjau vesti, vidurį. Brr… kai prisimenu visos tos situacijos sudėtingumą,savotišką savo dugną ar liepto galą, dar vis šiurpas nukrato. Bet išgyvenom, su nerealios komandos, draugų ir Visatos pagalba. Išgyvenom abi.

Žadėjau parašyti trumpą tekstą, o bet tačiau kaip visada. Prižadu, greit baigsiu, nes jau šoku į 2021. Pradėjau juos su iš vakaro, gruodžio paskutinę dieną, priimtu iššūkiu – nuo 2 iki 22 sausio su augalinga, t.y. veganiška mityba. Nusižengiau kelis kartus  – pora kartų įsidėjau į košę sviesto ir pora kartų valgiau sausainius, kuriuose buvo kiaušinių, bet šiandien ryte nebeištvėriau, baigiau savo iššūkį nesulaukus ryt dienos ir pusryčiams išsikepiau kiaušinių. Na, nes ryškiai jaučiu energijos trūkumą, šalta ir pilvas prastai virškina, labiau pūdo tas suvalgytas daržoves, nei man energijos duoda. Tai, va, lyg ir įveikiau tą iššūkį be vienos dienos, bet kokis tai daug džiaugsmo nejaučiu.

Už tai vakar, kai dar nebuvau nusprendus pavalgyt pusryčiams kiaušinių, užsirašiau į naują keturių savaičių iššūkį – vienos minutės video kursus. Lyg neturėčiau ką veikt, bet gal naujo naudingo išmoksiu?

Dar mano šių Naujų metų pradžią lydi naujos internetinės svetainės www.gerviulizdas.lt sukūrimas ir atidarymas. Užeikit, skaitykit, registruokit vaikus į stovyklas, išbandykit ar viskas gerai veikia.

Na, o kad jau mėgstu dvi ar net daugiau vagų vienu metu arti (nugi tikras jautis, ne kitaip), tai kol internetinę svetainę šį sausį darėm, paraleliai judinau ir dar vieną naują projektą – savo trečiosios knygos, šį kartą pasakos “Laimės ąžuolas“ išleidimo ir iliustravimo klausimus. Tai ta knyga turėtų išvysti pasaulį jau balandžio mėnesį, o aš šiuo metu užsiimu visokiom fantazijom ir svaigimais apie tai, kaip mes tą knygą pardavinėsim, kaip bus apsirengusi ąžuolo dvasia Aja iš pasakos, nes ji ves vaikams Ąžuolų edukaciją.

Labai dažnai jaučiuosi taip, tarsi pati gyvenčiau pasakoje: vakarais negaliu užmigti, nes buriu naują instrumentą – Ajos muzikinė lazdelė… na, tokia žalia, dvišakė, kaip ragatkė. Arba buriu buriu burtą kaip atrodys  kamštelių perdirbimo fabrikėlis, o mes jame liesime vazonus ir paukštelius. Arba dar geriau! Kad jūs bent įsivaizduotumėt, kur mane nuneša mintys, kai aš „laimiu xxx milijonų“ ir sodinu miškus, kuriu labdaros fondą, Gervių palaikymo tarnybą Mamoms, kuri važinėja pas gausias šeimas ir palegvina jiems buitį: gamina maistą, plauna namus, apkerpa vaikus, ruošia su jais pamokas, o tų šeimų Mamoms daro masažus, visokias atsipalaidavimo ar terapijos procedūras. O dievai, va tos naktys ir dienos kai aš esu „milijonierė“ labiausiai smagios. Mintyse esu net komandą susirinkusi, namą – fondo būstinę Vilniuje nusižiūrėjusi ir jau jau ranka siekia spausti paieškos mygtuką kokių čia automobilių reiks tarnybai po visą Lietuvą bildėti.

Man dažnai atrodo, kad gyvenu ne keturių vaikų vienišos mamos gyvenimą, kuri, beje, berods ir  užvakar gerai pažliumbė, pagailėjo savęs nes, nu “sunku, blemba, vienai man čia, jokio darbo nespėju nudirbt, iki pietų mokausi penktoje klasėje, paskui darau valgyt, o kokią ketvirtą popiet galiu sėst prie darbų, nes kažkas turi gi uždirbti penkiems… nu ir niekam neįdomu, kad keturių paauglių mokymasis namuose bišk užknisa… ir visa ta buitis bišk beviltiškai vienoda ir ilgai dar taip kažkaip … dar kokius septynis metus reiks taip.”

Žliumbiau aš ir vakar per šeimos susirinkimą, nu nes nervai nebelaikė. Auklėju vieną paauglį dėl priklausomybės nuo telefono, tai jam jį reikia vakare priduoti man, kad naktimis nesėdėtų.  Vidurnaktį  jis pats jį atneša man į kambarį, o šeštą valandą ryto suskamba žadintuvas, kurį aš turiu išjungti ir po to jau neužmiegu. O dėl mano miego sutrikimų vakarais aš niekaip negaliu užmigti kartais iki dviejų. Tai taip pamiegojus po keturias valandas greit stogą pradėjo raut.

Paauglio kasdien prašiau išjungt tą suknistą žadintuvą. Pirmas dienas jis žvengė ir sakė, kad taip man ir reikia, nes iš jo naktimis atimu telefoną, tada tvirtino, kad pas jį nėra žadintuvo, po to, kad jis nemoka jo išjungti. Na, ir antroje savaitėje viso šito marazmo, bandymų susukti tą telefoną į pagalves, įkišti į vonios kambarį ar dar kažkaip negirdėti šeštą ryto, man rimtai stogas nučiuožė. Susisodinau visus ieškoti sprendimo. Telefono atidavimo valanda už išsidirbinėjimą buvo pankstinta iki vienuolikos, o visą jo paėmimo/atidavimo administravimą perėmė vyresnėlis. Kai pirmą rytą paklausiau ar skambėjo žadintuvas, gavau atsakymą: “Negirdėjau, gal, aš miegojau.”

Tai va, taip buvo išspręstas didžiausia mamos – žertvos problema ir toliau vėl visi gyvenam smagiai ir laimingai kaip pasakoj.

Neslėpsiu, tikrai kartais prislegia vieno suaugusio namuose atsakomybė. Atsakomybė gyventi be traumų, nelaimių ir ligoninių, nes jeigu tik kas nors, tai visas mūsų gyvenimas subirtų kaip kortų namelis. Tai ta atsakomybė ir spaudžia prie žemės, viltingai kabinantis už minties, kad jau kovo gale namuose bus dar vienas suaugęs – vyresnėliui sueis aštuoniolika, tačiau baigęs mokslo metus gegužės gale jis išvažiuos iš mūsų namų ir tada vėl vieno suaugusio atsakomybė. Taip ir gyvenu, kasdien bandydama save apgauti, kad mano buitinė realybė nėra jokia baisi ar sunki, kad man viskas paprasta ir lengva. Dažniausiai pavyksta, bet būna dienų… kad ir šiandien, žliumbiu lygioj vietoj, kad nesuprantu penktoko anglų kalbos teksto prasmės. O dar mokytojas paskambino, tai net prie jo sugebėjau susigraudinti. Ateina mažius, klausia kas tau, aš jam aiškinu, kad, žinok, nieko, moterys ir mergaitės kartais verkia šiaip sau, nu, nes jos jautrios. Dar primokau, kad jeigu kada atsidursi prie verkiančios moters ir žinosi ką ji mėgsta, tai nueik ir nupirk jai kažką skanaus. Jis apsirengia ir nubėga į parduotuvę nupirkti man riešutinių M&M.

Taigi savo  Naujus metus pradedu su kasdiene buitimi ir nežinia iš kur atsiradusia motyvacija kasdien daryti mankštą. Jau antra savaitė. Daug aš ten nedarau, bet turiu tikslą iki vasaros lengvai pavaryt šimtą pritūpimų ir ant rankų išgulėt dešimt minučių. Nu tai dvidešimt kartelių jau pritupiu, bet rankelės drebėdamos teišlaiko menką minutėlę.

Kaip tyčia, nes visai neplanavau dienų, tačiau labai simboliškai, šiandien vakarop atvažiuos siuntinys iš Lietuvos.

Matyt nuo tos augalingos 21 dienos valgiaraščio nu tiek užsimaniau visokių nęsamonių: šakočio, grybukų, šimtalapio ir geros, sūrios, kietos, sausos palendricos, tai draugė sukrovė krovinį, dar pridėjo dešrų vaikams ir išsiuntė mums. Tai turim progą šiandien švęsti. Kviečiu ir jus į savo virtualią puotą.

Tie, kas daskaitė iki galo – gauna prizą. Kokį? Parašykit komentarą feisbuke po šiuo postu ir aš jums atsakysiu į AŽ koks tas prizas.

Facebook Comments Box

Gurbšilis – mano gimtieji namai ir Gerų pokyčių centras viename

0

Galvodama, kokia nuotrauka iliustruoti šį savo tekstą, netyčia supratau, kad namo, apie kurį visas šis postas nuotrauka įrėminta tebestovi ant židinio tarp šventųjų paveiksliukų mano namuose UK… Matyt, tuos namus visą gyvenimą nešiosiu savo širdyje.

Gurbšilis. Toks mano gimtojo kaimo Vilkaviškio rajone pavadinimas ir apie tą vietą papasakoti ruošiuosi jau seniai.
Šiuo metu tėvų sodyboje, namuose, kuriuose aš gimiau ir užaugau, įkurta Gerų pokyčių centras -bendruomenės namai priklausomiems žmonėms. Jie dalinasi feisbuke apie savo veiklas, įdeda nuotraukų. Kaskart skaitydama centro naujienas išgyvenu stiprų jaudulį dėl to, kas šiuo metu ten vyksta ir, kad tai vyksta mano tėvų namuose. Nuotraukose vis dar tas pats Vytis, kuris kabojo tėvų valgomajam, tie patys baldai, židinys. Taip gera gera, kad ten toliau verda gyvenimas. Visa širdimi, visa savo esybe palaikau ten įsikūrusios bendruomenės veiklą ir jau kuris laikas noriu papasakoti ne tik apie juos,  bet ir pačią tų namų atsiradimo istoriją.

Sako, kad kiekvienas vaikas gimdamas atsineša savo „materialų kraitį”, tai senutėlė sodyba Gurbšilyje, buvo mano kraitis jau keturis vaikus auginančiai jaunai šeimai. 1974 metais visus varė į kolūkių gyvenvietes, o mano tėvas užsispyrusiai laikėsi savo ir ieškojo pirkti namų prie miško. Rado senutėlę Žalnierukų sodybą ir tų metų balandžio 1-ąją atsikraustė į seną, mažutį namelį, o lygiai po mėnesio, gegužės 1-ąją, gimiau aš.
Visus dabartinius statinius statėm patys, vadovaujami tėvo. Tiesa, po poros metų po atsikraustymo tėvas prie buvusio nediduko gyvenamo namuko nugriovė sandėliuką ir prisistatė priestatuką  tikrai ne didesnį nei koks 12m2:  kambariuką broliams ir miegamąjį sau, kuriame visada buvo vėsu. Matyt, sienas tais laikais nelabai kuo apšildyti buvo.
Mano ankstyviausi vaikystės prisiminimai yra nuo 1,2 -1,5 m. Labai ryškiai prisimenu, kad pietų miegą miegodavau dar tam sandėliukyje, o pabudus pati lipdavau iš baltos lovytės, kišdama į siaurų lentučių tarpus savo kojų pirščiukus. Su čiulptuku burnoj, sunkiai, bet išlipdavau, nes labai norėdavau iš ten dingti kuo greičiau – ten buvo spinta su nuolat virstančiais senais rūbais ir tėvai laikė sukabintus lašinius. Na, gal ir juokingai dabar pačiai atrodo, bet iš tos lovos kabariodavausi dėl to, kad buvo man ten baisu ir blogai kvepėjo, norėdavau kuo greičiau pabėgt.
Taip pat nuo mažens prisimenu, kad tėvas už virtuvės sandėliukyje buvo padaręs vonią. Vanduo po prausimosi išbėgdavo tėvo įrengta kanalizacija į pelkę, o tualetą turėjom tik lauko.
Iš naujų, dar vis tebestovinčių, statinių pirmiausia kilo tvartas, nes senasis buvo toks suklypęs ir kartimis paramstytas, jog baisu buvo, kad ką nors užgrius – ten laikomas karves ar šmirinėjančius vaikus. Negaliu pasakyti tiksliai tvarto statybos metų, bet aš tikrai dalyvavau skiedinio pamatui maišyme ir akmenukų į pamatą dėjime. Tada ir išmokau betonuoti. Tuo metu jau ėjau į mokyklą, tai matyt, buvo kokie 1982-83 metai.
Šalia tvarto tėvas statė kamarą, šalia jos garažą. Tokį progresyvų, su išbetonuota duobe mašinų remontui. Tame garaže ir gulėdavo po savo žiguliais.
Gal kokiais metais vėliau, apie 1984 m, šalia esančioje pelkėje, į kurią mes daug metų nešdavom savo šiukšles ir maisto atliekas, tėvas kasė prūdą. Prisimenu, kad į tą pelkę kartą buvo įkritus karvė  ir kaip ją iš ten su traktorium traukė.
Kasdami prūdą sutvarkė visą tą mūsų pačių padarytą sąvartyną ir pelkėtą šabakštyną, išrovė prižėlusius karklus ir paliko ant kranto tik kelis alksniukus ir vieną nedidelį ąžuoliuką. Mažai tada supratau apie medžių amžių, bet suaugę sakė, kad jam virš dešimt metų. Su metais alksnių neliko: kelis nugraužė bebrai, keli nudžiūvo, o ąžuolas ant prūdo kranto tebestovi iki šiol. Pelkėje iškastam prūde vanduo visada buvo ir tebėra tamsus. Vaikystėje besimaudydami išlįsdavom iš jo pajuodę nuo durpių, bet aš ir sesės išmokom jame plaukti.

Neprisimenu tiksliai kitų statinių atsiradimo eigos, bet dėl vietos trūkumo name ryšium su vis didėjančia šeima (po manęs gimė dar trys) kieme atsirado toks keistas statinys baliams, kurį vadinom Namuku. Lyg tai jį statė jauniausio brolio krikštynoms, tai kažkur 1985 metais. Tai toks keturkampas, vasarinis statinys su daug langų. Gal kaip išdidinta veranda. Jame prieš dvidešimtmetį vestuves šventė ir mano sesė, o prieš 18 metų – aš. Per balius į tą namelį susodindavom iki 40 žmonių. Paskutinis balius Namukyje vyko prie aštuonis metus – tėvų septyniasdešimtmetis.
Būdama paauglė, nuo kokios dvylikos, susikraustydavau į Namuką ankstyvą pavasarį, vos sniegui nutirpus, ir gyvendavau ten iki vėlyvo rudens. Prisimenu kaip kartais žiauriai šalta būdavo, bet noras turėti savo asmeninę erdvę buvo stipresnis.
Namukas tvirtai stovi iki šiol. Ne vienus metus prieš išeidamas, tėvas jame suko medų ir laikė bičių priežiūrai skirtus reikmenis. Dabartiniai sodybos gyventojai jį labai gražiai ir jaukiai sutvarkė.
Jeigu griūnantį tvartą pastatė visai naujai, tai senutėlio kluono, dar dengto skiedromis, tėvas nenugriovė, o ant jo pastatė didesnį, naują statinį, su naujom sienom ir stogu. Iš visų pusių gavosi sandėliukai, malkinės, vietos medienai laikyti. Viename iš atsiradusių sandėlių tėvas įsirengė malūną ir grūdus savo reikmėm malė pats. Man kluonas iki šiol svarbus todėl, kad bešokinėdama ant šieno kartą, gal dvylikos, skridau ir apsikabinau stulpą taip, ka plyšo apatinė lūpa beveik iki smakro vidurio. Jeigu ne tas stulpas, būčiau skridus ant kietos aslos iš labai aukštai ir kaži ar būčiau kaulelius surinkus.
Dabartiniai sodybos gyventojai praeitą vasarą kluoną nugriovė visai – tiek daug puikios erdvės atsivėrė į sodą ir prūdą, toks erdvus tapo kiemas. Kažkas priėmė labai gerą sprendimą  bet tai jau nebe mano šeimos istorija.
Na, o gyvenamą namą, toks, koks stovi dabar, renovavo 1989 metų vasarą. Nugriovė visus priestatus,  nuėmė stogą, paliko tik seno mažučio namelio rąstines sienas. Rastinukas buvo tokio dydžio, kaip dabar virtuvė ir vienas kambarys, na, gal kokių 5×6.
Ir tuomet prie tos rąstinės dėžutės pristatė dukart tiek ploto: du didelius kambarius, koridorių, sandėliuką ir vonią, iškasė rūsį, iškėlė antrą aukštą. Skubėjo užbaigti iki sesės vestuvių lapkričio 11 d.
Namą statėm pasitelkdami talkas, padėjo mamos broliai, vietinio kolūkio vyrai. Prisimenu, kad mūsų, vaikų, darbas buvo rauti sąmanas miške į maišus – jomis kamšė tarpus tarp rąstų.
Visą rąstinį namą tėvas apmūrijo baltom plytom. Statinyje atsirado 8 kambariai iš kurių du antrame aukšte, mansardoje, neapšildomi. Matyt, tėvai turėjo planą, kad kiekvienam vaikui būtų po kambarį, tačiau jų net ir neprireikė – tais metais, kai pastatė namą, mes pradėjom skirstytis po svietą: vyriausias brolis jau buvo armijoj, sesuo ištekėjo ir išvažiavo gyventi su vyru, aš – mokytis į Marijampolę ir gyvent  bendrabutyje. Visi išsibarstėm ir iki šiol neapleidžia jausmas, kad tokį didelį namą pastatė per vėlai, kai mums jo nebereikėjo. Arba tokio didelio nebereikėjo. Dar kelis metus ten pagyveno sesės ir jauniausias brolis, o paskutinius penkiolika prieš mirtį, tėvai didžiuliame name nugyveno vieni.
Kadangi nuolat jau negyvenau pas tėvus, grįždavau tik vasarai ir kartais savaitgaliai, tai man buvo paskirtas (ar pati sau pasiskyriau) vienas neapšildomas antro aukšto kambarys, kuriame jaunėlis įkūrė sendaikčių muziejų. Sendaikčių rinkimas pradidėjo su mano tuometiniu darbu Vilniuje tautinių patiekalų restorane „Ritos smuklė”. Tuomet aš rinkau įvairius senus daiktus restorano interjerui ir mano, gal dešimtmetis, brolis su dviračiu apvažiavo ir iš aplinkinių kaimų prisirinko begalę sendaikčių, antikvarinių dalykų ir taip tėvų namuose atsirado muziejus.
Dabartiniai sodybos gyventojai kartais įdeda nuotraukų ir aš jose vis dar randu savo pėdsakus. Buvusiam mano kambaryje, po to muziejuje, dabar – jaukiame kambarėlyje vyrų reabilitacijai ant sienos tebėra mano pieštas paaugliškas piešinys „Moteris, rašanti laišką”. Ant kai kurių kambarių sienų vis dar išlikę tais laikais madingos buvę purkštos gėlės ir margos sienos. Prisimenu, kai jas dažė – pati laikiau rožių ornamentus.

Kai prieš kelis metus brolis pradėjo pardavinėti sodybą, beviltiškiausia buvo tai, kad toks didelis,  dar tarybiniais laikais statytas, nei karto nerenovuotas namas su daugybe statinių aplink, niekam nereikalingas. Brolis vis mažino sodybos kainą, o susidomėjusių nebuvo.
Kodėl aš vos neatsisėdau, kai sužinojau, kad sodybą nori pirkti vyrams po reabilitacijos, gali suprasti tik tie, kurie iš arčiau žino mūsų šeimos istoriją, pažinojo mano tėvą ar yra girdėję, skaitę mano pasakojimus. Mano tėvas buvo stiprus ir tvirtas žmogus, aštuonių vaikų tėvas. Taip, kaip sukūrė sau didelę šeimą, pastatė jai didelius namus, lygiai tiek daug jis „priskaldė malkų” per savo alkoholizmą: daug destrukcijos, pykčio ir traumų išgyveno pats ir sukūrė savo vaikams. Jau daugiau nei dvidešimt metų bandau iš to išsivaduoti, gydau savo sielą,  seniai supratau ir priėmiau tėvo ligą, tačiau iki šiol mūsų visų aštuonių vaikų tarpusavio santykiai yra labai sudėtingi… jeigu jie iš viso yra – su puse savo šeimos nebendrauju, tėvo sesuo dar praeitą vasarą tiesiog išvarė mane iš senelių kiemo, kur buvau užsukus savo vaikams parodyt. Išvarė, nes aš toji, kuri viešai kalba ir pasakoja apie mūsų šeimos skaudulį, siaubingą bėdą, lydėjusią mus visą gyvenimą.
Taigi, tada kai išgirdau, kas nori pirkti mano tėvo statytus namus, rimtai kėliau akis į dangų ir dėkojau Dievui, kad pagaliau lyg tai viskas stojasi į savo vėžias, kad nieko geriau ir nebuvo galima įsivaizduoti, jog jo namuose įsikurtų vyrai, besigydantys ligą, dėl kurios tiek daug nukentėjo mano šeima. Tarsi koks Dievo ar Visatos ženklas, kad mano tėvas nors jau ir po mirties, gavo išrišimą, atleidimą. Visa tai, ką jis savo rankomis statė ir sukūrė, dabar tarnauja vyrams, kuriems reikia palaikymo, supratimo, vietos stotis ant kojų, pradėti iš naujo.

Žinia, ta sodyba nėra tobula, joje visą gyvenimą buvo vandens problema, nes gręžinio tėvas taip ir neįsirengė. Ten daug ką reikia tvarkyti, bendruomenei reikia palaikymo, todėl dalinuosi šiuo, tikrai labai asmeniniu pasakojimu ir prašymu pamėgti jų FB, sekti veiklą, paaukoti pinigų, gal dar kažkuo prisidėti.
Gerų pokyčių centro internetinė svetainė čia: http://www.gerupokyciucentras.lt/
Feisbuko puskyra:  https://www.facebook.com/Ger%C5%B3-poky%C4%8Di%C5%B3-centras-bendruomeniniai-namai-priklausomiems-%C5%BEmon%C4%97ms-102694151131199/
Duomenys paramai:
VšĮ Gerų pokyčių centras
Įmonės kodas:  304793427
LT31 7044 0600 0821 4179

Manęs niekas neprašė dalintis ir kviesti aukoti, tiesiog jaučiu, kad turiu ir turėjau jau anksčiau tai padaryti. Esu labai labai jautri sveikstantiems, bandantiems atsitiesti  klystantiems ir vėl bandantiems.
Ten gyvenantiems vyrams reikia visuomenės palaikymo, supratimo, ten jie gauna dvasinį vedimą, psichologų konsultacijas, reabilitaciją, ten jie turi progą pradėti iš naujo. Tą stebuklingą progą, kurios negavo mano tėvas.
Dėkoju ir žemai lenkiu galvą centro įkūrėjams ir vadovams. Labai meldžiu, kad tokių bendruomenių Lietuvoje būtų dešimtys. 

Facebook Comments Box

Atvirumo kaina. Apie stovyklautojų energetines „dovanas”

Tai senas, 2020 Birželio gale feisbuke skelbti įrašai, kuriuos pagaliau prisiruošiau sudėti į savo blog‘ą. Man šie pasakojimai yra svarbūs, apsakantys mano supratimą, suvokimą ir matymą.

Atvirumo kaina. Bus trys pasakojimai: Pirmasis – Apie save; Nr. 2. Apie vaikus su energetinėm „dovanom” ir Nr. 3. Apie stovyklautojų tėvus ir mano (ne)atvirumo kainą su jais.

Sukaupiu drąsą, nes jos prireiks visa tai papasakoti.

Pasakojimas Nr. 1. Apie save.

Žinia, išsijuosusi terapinu savo komandą, vaikus ir paauglius stovyklose, varau grupinę terapiją kaip didelė – visiems, esantiems šalia, susivokimai garantuoti, o kokie procesai vyksta su manim pačia per stovyklas?

Daug metų gydau savo traumas ir sielos žaizdas, darau tai sąmoningai dėl savo gerovės įvairiais būdais: važiuoju į įvairius mokymus, retritus, skaitau, eksperimentoju su savo vaikais, užsiimu savistaba, darau įvairias praktikas.

Turiu žmones, kuriais pasitikiu dėl įžvalgų apie mane ir imu jas domėn, tačiau tikrai reaguoju į visus, neprašytus atgalinius ryšius ir pastabas pasipriešinimu: „Ar klausė kas, ar prašė, kad čia pasakoji ką matai apie mane?” Nes dažniausiai tai būna pačio žmogaus projekcijos, kurios susuka mano smegeninę dėl dažnai išgyvenamos kaltės ir savigraužos.

Taigi, kaltė ir savigrauža – mano dvi draugutės ir palydovės, su kuriom gyvenu visą gyvenimą, esu lyg ir supratus kaip jos veikia mane, esu jas prisijaukinusi, tačiau kartais ima Kaltė mano gyvenimo vairą ir suka jį kažkur į griovį.

Taip nutiko ir per Mergaičių pamainą.

Nuo pat trečiadienio ryto, ruošiantis piknikui aš skraidžiau po virtuvę, bandydama reguliuot pusryčių virimą, daiktų ir maisto piknikui paėmimą su kažkokiu nervu: „Nu tai ėjom jau dešimtis kartų į žygį, kodėl jos (vadovės) negali pasirūpinti reikiamais daiktais ir vaikais, kad būtų su kepurėm, tinkama avalyne, vandeniu ir rankšluoščiais? Kodėl man čia viską vienai?” Kadangi po tą virtuvę skraidžiau kaip akla višta kudakuodama, aišku, nusideginau pirštus. Nu skauda, puslės kyla, bet kiaušinius piknikui tai reik sudėt! Nu vieni nepatogumai, nu…

Einant į pikniką buvo ganėtinai karšta – man per karšta. Esu nepakanti nei saulei, nei karščiui ir vos išėjus iš stovyklavietės mintyse sukau: „Nu tikra nesąmonė, bet tie du kilai iki ežero mane nužudys ir aš dabar turiu paisyti savo kūno poreikių lįst į pavėsį, t.y grįžt atgal, palikus visą stovyklos pikniką… hm kaip čia atrodys? Kaip pasiaiškinsiu mergaitėms ir vadovėms? Dar pagalvos, kad ne dėl karščio čia man, o dėl to, kad nepajėgiu dviejų kilų nueiti, babytė… dar tie nudeginti pirštai skauda, dar kojas nuo prakaito trina, nes pati netinkamai apsirengiau, dar ta kuprinė su 60 virtų kiaušinių ant pečių…”

Kol mintyse rinkau tinkamus žodžius kaip čia savim pasirūpinti, prie manęs priėjo apsiverkusi mergaitė, kad nori į wc. Nu ką, popieriaus turim, krūmelį griovyje radom.. Tik viskas tuo nesibaigė. Mergaitė verkė toliau, kad jai skauda pilvą, kad reikia į tualetą, nes ji viduriuos. Uch…grįšt atgal per toli… žingsnis po žingsnio nuvedžiaują ją pas kaimynus į wc. Susipažinau su kaimynais, mergaitei pagerėjo ir, kadangi, pusė kelio jau buvo praeita, nupėdinom paskui visą gupę iki ežero, o ne atgal namo.

Prie ežero jau knisau protą vadovėms, kad joms čia kažkas darosi, kad reikia terapijos, kad sviestą lievai tepa ir sūrį negražiai deda ant duonos.

Grįžę į stovyklą darėm sušius. Praėjo viskas puikiai, daug gražių nuotraukų. Iki vėlaus vakaro kibau į vienos vadovės sijoną ir kai per vadovų susirinkimą ji pasakė: „Na, aš čia dabar nevyniosiu tos rytinės situacijos virtuvėje , bet vėliau norėčiau išplėtoti šitą temą.”

Uch, net sukilo: „Gerai, gerai, galėsim pavyniot, paterapinsiu tave asmeniškai.”

Nu ir visai naktį, kai žiauriai norėjau miegot, nusprendžiau vis tik paaukoti savo miegą ir padirbėti su vadovėm.

Viskas baigėsi tuo, kad pasijutau tokia įkritusi į kaltę už viską: kad nespėju būt ir virėja, ir stovyklos vedėja, kad vis tiek kelios išėjo į žygį su netinkama avalyne, kad knisu žmonėms protą, kad esu pavargus, kad turiu nuolat kažką terapinti, o žiauriai noriu miego… kalta už viską! Net už tai, kad lauke per karšta. Vien žo, kalta kalta kalta…

Po naktinio aiškinimosi ir terapinio proceso supratau, kad tos terapijos reikėjo man, o ne vadovėm, kad visa diena buvo apie mane, kad aš tiesiog įkritau į kaltę ir ji nuvairavo mane kažkur į pakraščius… Viską išsiaiškinom, nunulinom situaciją, išlengvėjo.

Kitą dieną skambina man vienos stovyklos dalyvės mama. Po mandagių frazių apsikeitimo girdžiu: „Žinot, aš čia vakar tas jūsų sušių nuotraukas apžiūrėjau. Esu masažistė ir pastebėjau jūsų kaklą. Ar jūs žinot pati apie jį?”

– Kaklą? Čia iš priekio ar nugaros?

O mintyse: „Acha, dar viena. Kas čia prašė kokiu pastebėjimų apie mane?”

– Na, iš nugaros, tas sprandelis toks. Ta savigraužos ir kaltės kuprelė, vadinama.

Aš mintyse žakt žakt ir lyg juokas jau ima, sakau:

– Na taip, žinau, vakar kaip tik dirbom su kalte ir savigrauža…

– Tai taip, tikiu, kad jūs visus terapinat, bet čia apie jūsų kuprelę…

– Tai, kad su mano kalte ir savigrauža ir dirbom… (mintyse toks juokas… nepasislėpsi nuo akylų akių. Pati skanuoju ir matau kitų veido, kūno problemas, o kažkas skanuoja mane)

Skambinusi mama dar pasiūlė pagalbą, aš visai nurimusi padėjau ragelį ir analizavau savo reakcijas, mintis visoje šioje istorijoje… „Tai va, matai čia kaip su tom terapijom.. o mano kolegės vakar dar sakė, kad mane terapinti reikia trijų…”

Tai tokia ta mano terapija su savim kasdienybėje. Bendram išprusimui sudėjau net koliažą nuotraukų iš kurių akyla akis pamatė mano kaltės ir savigraužos būseną apie kurią tuo metu aš pati net neįtariau.

Pasakojimas Nr.2. Vaikų „gyvūneliai” ar parazitai.

Žadėtas antrasis pasakojimas apie vaikus su energetinėm „dovanom”.

Šia tema norėjau parašyti jau pernai, gal net esu pradėjus rašyti ir rašymą užmetus, nes tikrai daug kas perskaitęs pagalvos, kad man kukū, bet su kiekvienais savo gyvenimo metais gaunu vis daugiau patvirtinimų praktikoje savo teorijoms ir išjutimams, todėl darausi dar drąsesnė ir noriu apie tai papasakoti. Iš karto sakau: tai tik mano asmeninė patirtis ir jokiu mokslu ji nepatvirtinta.

Tie, kurie domisi energetika ar šiaip pasauliu, nematomu plika akimi, be abejo yra skaitę apie energetinius darinius, prikimbančius prie žmonių ir mintančius žemais vibracijų dažniais, t.y. negatyviom emocijom. Tokį darinį su savim turintis žmogus dažnai išgyvena pats ir savo elgesiu provokuoja kitus pykčiui, konfliktams, kaltei, savigraužai, aukos sindromui.

Tai čia toks lengvas apibūdinimas, nes turbūt esate girdėję ir apie bažnyčioje atliekamus egzorcizmo seansus ir šizofreninius žmonių susidvejinimus, kai vienam kūne lyg ir dvi sielos gyvena.

Dar yra viena kategorija energetinių parazitų – tai įvairios priklausomybės.

Su daugeliu jų man teko susitikti, mokytis juos atpažinti, valyti ar būti drauge. Ir jie turi tam tikrus požymius.

Suaugusių energetiniai parazitai yra sudėtingesni, labiau ir ilgiau susigyvenę, tarsi prilipę prie žmogaus, sunkiau atpažįstami ir, žinoma, sunkiau atkabinami nuo žmogaus. Plika akimi jų niekaip nepamatysi, bet per kokią nors terapinę sesiją: kvėpavimo ar garso terapijos jie matomi gan dažnai. Žmones, turinčius parazitų gilioje atsipalaidavimo būsenoje, ypač, jeigu ji ir aukštų vibracijų dažnių, pvz.: aukštas, žadinantis instrumento garsas per meditaciją, dažnai nesąmoningai purto, vartosi akys, nors guli užsimerkęs, dreba kūnas, traukuliai trauko rankas ir kojas. Tokioje būsenoje žmogus gali skleisti ir kažkokį žvėrišką, šiurpą keliantį garsą.

Žmogus retai žino pats, kad gyvena su parazitu. Juos lengva pamatyti per ceremonijas su augalų medicina.

Tai čia bendras toks apibūdinimas, dėl bendro išprusimo.

Aš daug dirbu su vaikais, tai rašysiu apie juos ir jų parazitukus. Tikrai kai kas atrodys kaip „seku seku pasaką”, bet tebūnie. Žinios, kurias gaunu, yra skirtos dalintis su kitais.

Vaikai ateina į šį pasaulį švarūs ir sveiki, kaip šviežutėlės sielos ir tik tėvai atsakingi už tai, kokio sveikumo kūnuose tos sielos gyvens.

Todėl visi vaikų parazitukai, prikibę jiems, yra dėl vienokio ar kitokio tėvų, dažnai senelių, elgesio: tos pačios priklausomybės; atsakomybės už sprendimus nepriėmimas, liūdno ir nelaimingo gyvenimo kūrimas, netinkamai pasirinkta gyvenama vieta (turėjau atvejį, kai prie vaiko prikibo kažkokia senam bute gyvenus piktoka dvaselė), nesąžiningas tėvų darbas ar nekvalifikuotas (kai daro, bet nežino ką) su kitų žmonių energetika, astrologija, užkalbėjimais, užsiėminėjimas juodąja magija, dvasinės ekologijos ir Visatos dėsnių nesilaikymas dirbant su kitų žmonių sveikata: fizine, psichine, mentaline.

Tėvai atsakingi ir už tai, kad atpažinti vaikų parazitai būtų nuimti.

Tai kokie požymiai vaikuose? Dažnai jie matomi plika akimi ir jaučiami kasdieniam gyvenime:

♡ Permainingas elgesys: čia – geras, paklusnus, čia – destruktyvus, piktas.

♡ Keistai judantis kūnas: motorikos sutrikimai, krypstančios kojos, labai kūdas arba storas, susikūprininimas, stuburo išsikreipimas – tarsi tame kūne kažkas dar nori įsitalpinti ir visaip jį klaipo.

♡ Dažnai skleidžia keistus garsus, nei iš šio nei iš to mėgdžioja gyvūnus. Staiga pasikeičia balsas, pradeda kažką murmėti po nosim.

♡ Staiga pasikeičia žvilgsnis ir akys tampa lyg paklaikę, jas varto. Giliam atsipalaidavime ar net miegant akys būna šiek tiek pramerktos.

♡ Labai blogai jaučiasi ten, kur medituojama, smilkinama, nemėgsta gražių garsų, aukštą garsą skleidžiančių instrumentų.

♡ Negali būti vienoje patalpoje su sąmoningais, pažengusiais žmonėmis, kurių aukštos vibracijos.

Tokių vaikų į stovyklas atveža kiekvienais metais. Per vasarą po 3 – 4. Dar prieš tris metus man tai buvo kosmosas. Iš nežinojimo ką su tuo daryti esu sau parsivežus vienos mergaitės „vaidiliuką” ir pagyvenus su juo savaitę. Visi vaikų parazitukai labai lengvai matomi per Gongų maudynes. Jų metu dažniausiai ir atsikabina nuo vaikų.

Per kelis metus išmokom juos labai lengvai atpažinti, nes tikrai tie požymiai yra matomi plika akimi ir girdimi. Mes net išmokom su jais tvarkytis kaip kokios vaiduoklių tramdytojos: turim sukūrią specialią vietą dvasiukams, ten dažnai deginam žvakes, nunešam maisto ir kai jie atsikabina nuo vaikų, siunčiam juos į tą vietą ir prašom mums netrukdyti dirbti. Mes juos gerbiam ir tariamės, kad išsitektume visi vienoj erdvėj. Ar išvažiuodamas iš stovyklos vaikelis palieka savo parazituką mums ar išsiveža atgal, priklauso nuo tėvų, bet dažniausiai išsiunčiu namo su visom dovanom. Nes jeigu mes ir atkabinam kokį nereikalingą gyventoją nuo vaiko, o tėvai nieko nekeičia savo gyvenime, labai jautrus ir skaidrios sielos vaikas ilgai vienas nebus, vėl kas nors prie jo prisikabins.

Vaikai vargsta ggvendami su tais parazitais, nes juos reikia energetiškai maitinti. Dažnai tokie vaikai šalia savęs turi kitą vaiką „donorą” – brolį, sesę ar geriausią draugę ir tiesiog yra neatskiriami, tarsi pakabos kabo ant savo „donorų”.

Atpažintų vaikų parazitų atkabiniimui naudoju šamanišką būgną, balsą, barškučius ir kartais – kriauklę. Kriauklę per egzorcizmo seansus naudoja ir bažnyčioje. Taip pat smilkom šalaviją, deginam žvakes. Dažniausiai tai vyksta kažkio kito proceso metu, todėl niekas nieko, net pats parazituko turėtojas, neįtaria. Esu tai dariusi ir vienam iš savo vaikų.

Atkabinus parazitą vaikas nors kelias dienas gali pailsėti, pabūti taikoje ir harmonijoje pats su savimi.

Tačiau tokia vaikai tikrai patiria diskomfortą Gervių lizde ir retai į jį sugrįžta dar kartą, nors kodėl – paaiškinti negali.

Tai va tokia mano „Seku seku pasaką” apie atvirumą Nr. 2.

Trečias pasakojimas bus apie tėvus ir kiek informacijos galiu ar visai negaliu jiems atskleisti, nes būdama atvira visada (ir net dabar, rašydama šį pasakojimą) rizikioju prarasti klientus

Pasakojimas Nr. 3. Apie stovyklautojų tėvus ir mano (ne)atvirumo kainą su jais.

Čia ne tik apie stovyklautojų tėvus, bet ir apie klientus, kurie ateina į gongų maudynes, šiaip sutinku įvairiuose retrituose, turiu savo įžvalgas apie kitus žmones, draugus, namiškius. Sakyti ar ne? Na, jeigu neprašė, tai gal geriau ir nesakyti, bet po vaikų stovyklų dažnai tėvai prašo atgalinio ryšio, nes mes matom vaiką kitame kontekste. Ne namų, ne mokyklos. Plius, darome savaitės detoxsą nuo interneto, mėsos, cukraus ir atribojame nuo tėvų įtakos. Normalu, kad pamatom daug to, ko tėvai net neįtarė esant. Ir čia kalbu tiek apie gerus, tiek apie blogus dalykus. Taip pat normalu, kad mes galim būt kaip koks idėjų bankas tėvams ką daryti vienu ar kitu atveju: kaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, auginti savivertę, kaip palaikyti jautruolį ar lėtą, prakalbint uždarą, motyvuoti tingintį, tvarkytis su emociniu valgymu ar „tramdyti” nesustojantį nenuoramą. Bent aš asmeniškai nuolat gaudau idėjas, kurias taikau savo vaikų auklėjime ir darau tai daugybę metų.

Todėl iškarto man peršasi prielaida, kad ir kiti tėvai tokių idėjų ieško. Nors turbūt dažnai klystu su tokia prielaida… dažnai tėvams būna dzin, gyvena ir stipriai nesiparina kaip mažiau traumuoti vaikus, mažiau juos kontroliuoti ir daugiau leisti skleistis jų autentiškumui ir priimti kitoniškumą.

Taigi, papasakosiu kelis atvejus. Visus pavydžius, kuriuos paminėsiu, iš karto prašau nepriimti asmeniškai, nes taip yra nutikę ne kartą, atvejai kartojasi.

Kokius dešimt papildomų kilų ant savęs nešiojanti mergaitė nuolat kalbasi su savim ir keistai elgiasi, lyg vaikščiotų su kažkokia ne savo našta ant pečių ar turėtų nematomą draugą. Per individualų pokalbį su tėvais po stovyklos aš nei iš šio nei iš to viaukteliu: „Na, man toks jausmas, kad jūsų dukra prisiėmusi kažkokią sau naštą. Gal kuris iš jūsų į kairę vaikštot, ar kas, bet vaikas kenčia ne savo kančią.” Nu nežinau kodėl man tai išskrido iš burnos, nes apie tą ėjimą į kairę net nebuvau anksčiau pagalvojus, bet matau, kad vieno iš tėvų veido išraiška keičiasi… O jezus, tikrai nenorėjau, bet kažkaip netyčia bakstelėjau ne į savo reikalą…

Kitas atvejis. Stovyklautojas visą savaitę bėgioja po laukus ir atitinka visus požymius, kad yra su prisikabinusiu energetiniu parazitu. Atvažiuoja tėvai pasiimti ir aš tvirtai sau prisiekiu nieko jiems nesakyti, nes aš jų nepažįstu ir jeigu pasakau tokią info, tai ką tiems tėvams su ja daryt?

Dar vienas atvejis. Mama kaip šiltnamyje augina savo jautruolę dukrą, turi nenormalų ryšį su ja, saugo ir kontroliuoja, nes pati turi seksualinės prievartos traumą. Nu apie tokius dalykus gi nekalbėsi atvežęs vaiką į vasaros stovyklą. O man kažkaip reikia pasakyti, kad norėdama padėti savo vaikui, gydykite, mieloji, savo traumą. Jūs sveiksit ir vaikas patirs pokyčius.

O tarp tėvų didžioji dalis yra sunkiai traumuoti: mušti, nelaukti, nemylėti, auginti močiučių, reiškia palikti ir taip, tyli paslaptis, bet ne vienas yra prievartautas.

Na, ir kai visa šita matau vaikuose ir tėvuose tai ką su ta info man daryti? Sakyti tėvams ar ne?

Kai pradėjau organizuoti komercines, t.y. ne tik giminių ir draugų vaikams stovyklas, pirmais metais visiems tėvams per individualius pokalbius po stovyklų skėliau tiesą atvirai: šitai karūną nuimt, šitai – uždėt, pas šitą kažkas prisikabinę, nes šeimoje užsiėminėjat šamaniškom praktikom ir t.t. Spėkit, kiek tokių tėvų vėl atvežė vaikus kitais metais? Nulį. Rinkau iš naujo visus klientus, bet išmokau pamoką – patylėt ir kasmet darausi vis gudresnė, t.y. dozuoju informaciją, kurią turiu apie vaiką. Na, jeigu jau taip pakrypsta, jog matai, kad gali sakyti daugiau, tada sakau.

Iš karto stabdau tuos, kurie dabar skaito ir jų vaikai yra buvę stovyklose – neįsijauskit, tikrai ne visi vaikai su tokiom didelėm problemom. Tokių, kuriems dozuoju info yra 10 – 15%.

Ir galiu pasakyti, kad tų pačių klientų grįžtamumo kitais metais procentas tikrai pakilo. Reiškia, yra geriau dozuoti info ir suteikti šansą vaikui kasmet po savaitę atsikvėpti, hormonizuotis, nei išgąsdinti tėvus ir niekada daugiau jų nepamatyti.

Beje, dažniausiai tie tėvai, kurių vaikai turi parazitų arba kažkokių sudėtingų reikalų namuose, tėvai su didelėm traumom, jie net neateina į individualius pokalbius: greit digsta iš kiemo arba vaikus atsiunčia paimti kažką kitą: kaimynę, krikšyo mamą, sesę.

Tai va, apie tą atvirumą su tėvais yra taip kažkaip „matau, bet pasiliksiu info sau”, nes jeigu tėvai eina saviugdos keliu, jie vis tiek gaus tą info tada, kai bus pasiruošę, bus stiprūs kažką pakeisti.

Kalbu ir iš savo patirties. Kai man viena energetikė prieš 17 metų papasakojo apie mano galias ir vibracijas, tris ar keturis mėnesius buvau šoke, nežinojau ką su tuo daryt ir galų gale absoliučiai paneigiau tai, ką ji sakė. Kad priimčiau jos info, save ir savo galias, prireikė daugiau nei dešimt metų. Reiškia, man perduota info buvo per anksti, aš nebuvau tam pasiruošus ir ji tik supainiojo mane. Tas pats su tėvais apie jų vaikus ar juos pačius. Ir aš esu ta, kuri atsakinga už tai, kiek tos informacijos galima duoti, kad nesutraumuotum žmogaus dar labiau.

Taip, kad mano radikalus atvirumas niekaip nepadeda išlaikyti klientus, kad jie grįžtų vėl ir vėl. Dažniausiai toks atvirumas tik išgasdina. Na, aš pripratus, kad manęs prisibijo, nes kartais susidaro žmonėms įspūdis, kad matau daugiau, nei jie, kad norėtų. Tačiau paguodžiančio čia nieko nepasakysiu: aš ne tik mokausi, bet ir daug praktikuoju, todėl su kiekvienais metais matau vis daugiau. Kai kokia sena pelėda…

#jakucionyte #Birutėsistorijos

 

 

Facebook Comments Box

Ir vėl aš su savo kamšteliais! Kamštelių vajus 2020

0

Ir vėl aš su savo kamšteliais! Žinau, kad daug kam nusibodau, kartais norisi ir sau jau pasakyti: „Gal jau baik su tais kamšteliais?“ Taip, nusibodau, norisi kartais ir baigti, bet negaliu. Negaliu dėl to, kad vos tik pagalvoju apie plastiko kalnais ir salomis apdergtą Žemę iš karto pasijuntu kaip skruzdėlė ar bitė. Kuri mažais šapeliais, drauge su kitais neša ir neša, krauna ir krauna. Maži mažučiai plastiko gabalėliai, o kai daug dūzgenčių tai ima ir kalnus nuverčia. Tie mūsų surinkti 32500 kg plastikinių butelių kamštelių mane pačią įkvepia.

Įkvepia ir kiti žmonės, konkurso dalyviai, nes kai man jau nusvyra rankos, jie taip bakst bakst man į šoną kokia nors nuostabia iniciatyva ir aš vėl, lyg prižadinta, plačiai atmerkiu akis, įjungiu savo motoriuką ir lekiu kamštelių rinkti. Šį kartą, šį pavasarį, septintaisiais kamštelių rinkimo metais man tas bakstelėjimas atėjo iš Panevėžio viešbučio Romantic. Jau rudenį,  kai tą dėžę kamšteliams rinkti padarė ir pastatė pas save restorane, mane  išvertė iš koto. O dabar dar ir visą iniciatyvą paskelbė:  “Mainom kamštelius į du kavos puodelius!” Taigi štai! Taip turi ir būti! Taip turi veikti pasaulyje dalykai! Mainų keliu, su cinkeliu, su džiaugsmu! Nuostabių dalykų randasi iš paprasčiausio noro pašvarinti žemę. Kamštelių saują keičia į kavą, mes tuos kamštelius perdarysim į gėlių ar ąžuolų vazonus ir gaunasi toks nerealus ratas, ciklas. Tarsi žaidimas, bet jis man labai svarbus ir rimtas. Taigi, dėkoju dėkoju dar vienam nuostabiam aviliui darbščių ir išmanių bičių prisijungusių prie „Kamštelių vajaus“.

Todėl kai manęs klausia ar kai pati savęs klausiu: „Tai kada jau tu baigsi su tais savo kamšteliais?“ atsakau – matyt niekada, nes jau ne tik svajoju, bet tiesiog svaigstu apie kamštelių perdirbimo liniją ir edukaciją „Plastiko kelias“, svajoju vėl ir vėl važiuoti per Lietuvą rinkti kamštelius, matyti šimtus laimingų ir smagių vaikų veidų, sutikti savo drauges darbščias bites mokytojas ir auklėtojas ir dalinti jiems mūsų fabrikėlyje sukurtas liniuotes iš kamštelių.

Todėl taip tyliai, be jokių fanfarų ir šių metų konkurso paskelbimo renginio, skelbiu dar kartą, septintą: „Šių metų konkursas „Kamštelių vajus“ atidarytas! Jau vyksta registracija į šių metų konkursą „Kamštelių vajus“

“Kamštelių vajus 2020” naujienos:

Žinia, dėl viruso COVID-19 visas pasaulis keitė ir tebekeičia savo planus. Mes, konkurso „Kamštelių vajus“ organizatoriai – ne išimtis. Neturėjome galimybės dar šį pavasarį įrengti kamštelių perdirbimo linijos ir pradėti edukacijos „Plastiko kelias“ – savo gražius planus ir svajones atkėlėme 2021 metų pavasariui.

Buvom stipriai suabejoję ar skelbti registraciją į šių metų konkursą, nes niekas iki šiol nežino ar rudenį veiks mokymo įstaigos, ar galėsime važiuoti per Lietuvą ir rinkti kamštelius. Tačiau, pasitarę su aktyviausiais konkurso dalyviais, nusprendėm vis tik vykdyti registraciją, raginti jus rinkti kamštelius per vasarą, paprašyti mokytojų, kad jie net ir nuotoliniu būdu besimokantiems vaikams perduotų žinią:

“Per vasarą ir rudenį rink plastikinius butelių kamštelius, o rudenį skaičiuosim kilogramus ir dalinsim prizus!”

  1. Užsiregistruoti į šių metų konkursą galima jau dabar. Registracija į konkursą vyks iki rugsėjo 20 dienos http://www.lidmania.com/lt/registracija/
  2. Konkursui renkame HDPE plastiko kamštelius. Kokie kamšteliai tinkami rasite čia: http://www.lidmania.com/lt/kokie-kamsteliai-tinkami-dazniausiai-uzduodamas-klausimas/
  3. Visi surinkti kamšteliai bus perdirbti į žaidybines detales ir buičiai naudingus daiktus.

Į taromatus galima priduoti plastikinius butelius ir be kamštelių. Niekas Lietuvoje neperdirba taromatuose surenkamų buteliukų. Ir jeigu jūs įmetate kamštelį drauge su buteliuku į taromatą, tai jo kelias iki perdirbimo yra toks: Taromatas – Plastiko perpardavinėtojo sandėlys – Transportavimas į užsienį (gali būti net Kinija ar JAV) – Malimas. Buteliuko (PET) atskyrimas nuo kamštelio (HDPE) – Transportavimas į dvi skirtingas gamyklas (nes tokių gamyklų, kur perdirbtų abu plastikus PET ir HDPE neteko matyti) – Perdirbimas.

  1. Nuoširdžiai dėkojame ir palaikome Panevėžio Hotel Romantic iniciatyvą “Mainom kamštelius į du kavos puodelius!” Plačiau skaitykite čia: https://m.delfi.lt/miestai/panevezys/article.php?id=84374097
  2. COVID-19 gali mūsų konkurso planus pakoreguoti ir rudenį, tuomet kamštelių surinkimą nukelsime į 2021 pavasarį. Dabar tiesiog rinkime visi kamštelius, nes Žemę švarinti niekuomet nenusibosta, o rudenį žiūrėsim kaip organizuoti kamštelių surinkimą. 
Facebook Comments Box

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.