Sausio 22 d. prieš aštuonis metus. Emigracijos sukaktis

0
1141

Nežinau kaip jums, bet man su kiekvienais metais vis labiau norisi susirašyti punktais, susidėlioti į lentynas apie nuveiktus darbus, smagius įvykius, tarsi susisteminti į vieną Gyvenimo žurnalą savuosius svarbumus. Žinau, kad tik man vienai jie ir svarbūs, kad tik man vienai yra pasiutusiai gera atsiversti kokį nors penkiolikos metų senumo tekstą, ar dešimt metų senumo Feisbuko įrašą ir prisiminti nu kokią fainą dieną tąkart išgyvenau! Arba kaip (ne)drąsiai žengiau pirmą žingsnį į kažkokį naują projektą, arba kaip prasidėjo naujas etapas. Galėjo tas Feisbukas ir anksčiau būti, kai vaikus gimdžiau, dabar nors laikas nuo laiko pasižiūrėčiau kaip atrodėm, nes nuotraukų tai mažai turiu, o kompe buvusias kažkur pradanginau. O ir skrolinam daug dažniau, nei nuotraukų albumus vartom.

Žinia, sausio 21 d., kaip ir daugelis Dvidešim Pirmųjų  metuose, man ši yra svarbi dėl emigracijos. 2013 m. tos dienos vėlų vakarą aš su savo pupuliais skridau į naują gyvenimą. Niekada nepamiršiu baimės ir įtampos, niekada nepamiršiu Teodoro, besivoliojančio lėktuve ant grindų, pirmosios mūsų nakties Londone pas draugus, savęs, einančios per šaltą vakarinį Londoną pasiimti raktų į agentūrą kitos dienos rytą…

Po to įvykio pradėjau rašyti savo tinklaraštį Jakucionyte.lt ir kiekvienais metais skirti įrašą emigracijos sukakčiai, nes ta diena buvo tarsi atskaitos taškas, man ji svarbesnė, nei sausio pirmoji ir Nauji metai. Mano Naujieji metai prasideda sausio 22 d. Taigi, su Naujais, devintais mūsų emigracijos metais! Va, tik kažkodėl pernai patingėjau parašyti kas su manim vyko sausio 21 – 22 d., tai šiemet taisausi, nes gaila, kad jokio įrašo iš peernai nėra. Čia matyt, su dingusia motyvacija rašyti tinklaraštį.

Labai gali būti, kad viena iš priežaščių, kodėl man visai dingo noras rašyti savo blog’ą yra žinojimas, kad žmonės nebeskaito ilgų tekstų, o man su trumpais nu nieko neišeina. Bet gi spjaunu šiandien į tą žinojimą ir rašau sau tekstą – jeigu netyčia ateityje ištiks demencija, gal tie tekstai padės išgyventi, kaip filmo “Dienoraštis” herojei.

Tai gi, mano praėję aštuntieji emigracijos metai. Kokie jie man buvo? Turbūt geriausia juos apibūdinti tiktų visai ne lietuviškas žodis – afigieni! Ir vėl tiek visko nutiko, tiek išgyvenau, tiek veikiau – priveikiau, tiek susivokimų atėjo! Uch! Pasaka, ne metai! Dar žiemą spėjau palėkt į Ispaniją, Ukrainą, net kovą nuvažiuot į savo mylimą vietą – Glastonbury, kol mūsų iš ten diena anksčiau neiškrapštė pasaulinis “baubas” su karūna.

Na, neslėpsiu, buvau kelis mėnesius ir aš įsitraukus į nerimą ir nežinią, nes balandį baisiai reikėjo į Lietuvą, o skristi nebuvo kaip. Tada skaičiau visus straipsnius, ieškojau būdo, keičiau skrydžius, vis pirkau naujus, o mano chebra Gervių lizde persodinėjo 4000 ąžuoliukų. Tomis dienomis svajojau apie teleportaciją, verkiau apsikabinus vietinės pamiškės ąžuolą, įsivaizduodama, kad esu Gerviniuose. Tik taip ir neatsidūriau ten – ąžuolus persodino be manęs. Tais mėnesiais išmokom daryti meditacijas ir ceremonijas online, kas iki tol buvo nesuvokiama. Lengas tas laikotarpis nebuvo niekam. Nei mano draugėms, kurios apie ąžuolus ir šiaip sodininkystę neturėjo žalio supratimo, o teko kažkaip sodinti, talkos susikviesti, nei man, kuri koordinavo veiksmus internetu.

Bet tą milžinišką pavasario iššūkį įveikėm ir tada žliumbiau dar vieną vakarą, per Valpurgijos naktį. Kai mano draugės darė apeigas, o mane, mažą kalbančią galvą telefone, pririšo prie mikrofono stovo ir nešiojosi po Gervių lizdą. Taip mes drauge meldėmės ant Gaia kalnelio ir atidarėm Gervių lizdo vasaros sezoną, taip jos rišo ketinimų šluoteles  ir padarė visus kitus, tai nakčiai būdingus ritualus. O žliumbiau aš dėl to, kad kai jos susiruošę viską daryti paskambino man į UK, tai aš buvau tokios prastos būsenos, kad visai niekur nenorėjau dalyvauti ir didesnės nesąmonės kaip Valpurgijos nakties apeigų vedimas online nebuvo galima sugalvoti. Aš už viską pasaulyje labiau norėjau būti Gerviniuose drauge su jomis. Norėjau apkabinti, jausti, užuosti. Nieko, tas karūnuotas baubas davė patį didžiausią suvokimą – neįleidžia pro duris? Tai eik ieškoti lango. Ir aš jį radau.

Vienas iš svarbiausių mano praeitų metų pasikeitimų yra sesės Rasos išvykimas. Trylika su puse metų gyvenome drauge, tačiau atėjo abipusis suvokimas, kad jau laikas atsiskirti: man nebereikia tiek pagalbos, nes vaikai paaugo, jai – laikas išlįsti iš po mano šešėlio ir eiti savu keliu. Nuo gegužės mėnesio nebegyvenam drauge. Ar kas nors labai pasikeitė man? Na, išsibraukė pora valandų per dieną, skirtų darbams, kurių metu anksčiau kažką sukurdavau: rašydavau, gaminau suvenyrus, grojau ar valdžiau kokį projektą. Dabar tas pora valandų kuriu maistą, kūrybiškai plaunu indus ir siurbiu grindis. Nėra sunku, tik reikia priprasti prie nuolat tiksinčios bombos galvoje: “Jeigu per dieną nedirbsi min 10 val – neišmaitinsi penkių burnų.“  Tiek dirbti niekaip neišeina, ypač šiomis dienomis, kai dar ir esu penktos klasės mokinė (juokauju, na, mokausi drauge su Teodoru penktoje), o namuose keturi online besimokantys vaikai. Šiomis dienomis darbui išspaudžiu nu max  5 – 6 valandas ir nežinau kaip tai pakeisti, nes paroje jų tik 24. Nesugalvoju, kur ir kaip tų valandų daugiau gauti.

Dar turiu užsirašyti, nes pamiršiu, kad sesės išvykimas atnešė pokyčių vaikams, ypač mažiui. Tas buvęs „mažutėlis mūsų vaikelis“ staiga pradėjo augti kaip ant mielių ne tik fiziškai, bet ir labai savarankiškėti. Dabar jau daug ką jie daro patys: indus plauna, siurbia, pasidžiauna skalbinius. Va, tik maisto gamyba kol kas nėra pažengusi į priekį, bet jau jau… praeitą šeštadienį picas kepėsi patys, be mano įsikišimo. Nu ir puikiai! Tai ta linkme judėsim ir toliau.

Na, dar keliauti taip dažnai negaliu kai sesės nėra, bet gi dabar niekur ar taip, ar taip nenukeliausi, tai jokio praradimo nesijaučia.

Nei vienas mūsų nepragyvenam praeitų metų be savo pamokų, be savotiško išsiplėtimo: žinių, suvokimo, priėmimo, net gi, sakyčiau, sąmonės išsiplėtimo. Manosios svarbiausios pamokos parėjo vasaros vidury, per patį stovyklų įkarštį. Jau sunkiai rinkau save ir galus nuo užgriuvusio emocinio ir fizinio krūvio, kai šalia radosi draugė, kuriai dar labiau reikėjo pagalbos, nei man. O kaip palaikyti kitą, jeigu pats ant kojų nebesilaikai? Griuvom abi. Tik ji su mašina – apsivertė aukštyn ratais autostradoje prie Ukmergės: mašinoje vaikas, pekeliui pas tėvus į Latviją, su jų mašina, prieš valandą išvažiavus iš manęs. Nuvažiavau į įvykio vietą, susirinkau abu tupinčius pakelėj, auto – į sąvartyną, draugė su vaiku – atgal pas mane. Vėl bandėm laikytis viena į kitą. Tada griuvau aš – mane supakavo ir išvežė į dviejų dienų reabilitaciją Dzūkijos miške per patį stovyklos, kurią aš turėjau vesti, vidurį. Brr… kai prisimenu visos tos situacijos sudėtingumą,savotišką savo dugną ar liepto galą, dar vis šiurpas nukrato. Bet išgyvenom, su nerealios komandos, draugų ir Visatos pagalba. Išgyvenom abi.

Žadėjau parašyti trumpą tekstą, o bet tačiau kaip visada. Prižadu, greit baigsiu, nes jau šoku į 2021. Pradėjau juos su iš vakaro, gruodžio paskutinę dieną, priimtu iššūkiu – nuo 2 iki 22 sausio su augalinga, t.y. veganiška mityba. Nusižengiau kelis kartus  – pora kartų įsidėjau į košę sviesto ir pora kartų valgiau sausainius, kuriuose buvo kiaušinių, bet šiandien ryte nebeištvėriau, baigiau savo iššūkį nesulaukus ryt dienos ir pusryčiams išsikepiau kiaušinių. Na, nes ryškiai jaučiu energijos trūkumą, šalta ir pilvas prastai virškina, labiau pūdo tas suvalgytas daržoves, nei man energijos duoda. Tai, va, lyg ir įveikiau tą iššūkį be vienos dienos, bet kokis tai daug džiaugsmo nejaučiu.

Už tai vakar, kai dar nebuvau nusprendus pavalgyt pusryčiams kiaušinių, užsirašiau į naują keturių savaičių iššūkį – vienos minutės video kursus. Lyg neturėčiau ką veikt, bet gal naujo naudingo išmoksiu?

Dar mano šių Naujų metų pradžią lydi naujos internetinės svetainės www.gerviulizdas.lt sukūrimas ir atidarymas. Užeikit, skaitykit, registruokit vaikus į stovyklas, išbandykit ar viskas gerai veikia.

Na, o kad jau mėgstu dvi ar net daugiau vagų vienu metu arti (nugi tikras jautis, ne kitaip), tai kol internetinę svetainę šį sausį darėm, paraleliai judinau ir dar vieną naują projektą – savo trečiosios knygos, šį kartą pasakos “Laimės ąžuolas“ išleidimo ir iliustravimo klausimus. Tai ta knyga turėtų išvysti pasaulį jau balandžio mėnesį, o aš šiuo metu užsiimu visokiom fantazijom ir svaigimais apie tai, kaip mes tą knygą pardavinėsim, kaip bus apsirengusi ąžuolo dvasia Aja iš pasakos, nes ji ves vaikams Ąžuolų edukaciją.

Labai dažnai jaučiuosi taip, tarsi pati gyvenčiau pasakoje: vakarais negaliu užmigti, nes buriu naują instrumentą – Ajos muzikinė lazdelė… na, tokia žalia, dvišakė, kaip ragatkė. Arba buriu buriu burtą kaip atrodys  kamštelių perdirbimo fabrikėlis, o mes jame liesime vazonus ir paukštelius. Arba dar geriau! Kad jūs bent įsivaizduotumėt, kur mane nuneša mintys, kai aš „laimiu xxx milijonų“ ir sodinu miškus, kuriu labdaros fondą, Gervių palaikymo tarnybą Mamoms, kuri važinėja pas gausias šeimas ir palegvina jiems buitį: gamina maistą, plauna namus, apkerpa vaikus, ruošia su jais pamokas, o tų šeimų Mamoms daro masažus, visokias atsipalaidavimo ar terapijos procedūras. O dievai, va tos naktys ir dienos kai aš esu „milijonierė“ labiausiai smagios. Mintyse esu net komandą susirinkusi, namą – fondo būstinę Vilniuje nusižiūrėjusi ir jau jau ranka siekia spausti paieškos mygtuką kokių čia automobilių reiks tarnybai po visą Lietuvą bildėti.

Man dažnai atrodo, kad gyvenu ne keturių vaikų vienišos mamos gyvenimą, kuri, beje, berods ir  užvakar gerai pažliumbė, pagailėjo savęs nes, nu “sunku, blemba, vienai man čia, jokio darbo nespėju nudirbt, iki pietų mokausi penktoje klasėje, paskui darau valgyt, o kokią ketvirtą popiet galiu sėst prie darbų, nes kažkas turi gi uždirbti penkiems… nu ir niekam neįdomu, kad keturių paauglių mokymasis namuose bišk užknisa… ir visa ta buitis bišk beviltiškai vienoda ir ilgai dar taip kažkaip … dar kokius septynis metus reiks taip.”

Žliumbiau aš ir vakar per šeimos susirinkimą, nu nes nervai nebelaikė. Auklėju vieną paauglį dėl priklausomybės nuo telefono, tai jam jį reikia vakare priduoti man, kad naktimis nesėdėtų.  Vidurnaktį  jis pats jį atneša man į kambarį, o šeštą valandą ryto suskamba žadintuvas, kurį aš turiu išjungti ir po to jau neužmiegu. O dėl mano miego sutrikimų vakarais aš niekaip negaliu užmigti kartais iki dviejų. Tai taip pamiegojus po keturias valandas greit stogą pradėjo raut.

Paauglio kasdien prašiau išjungt tą suknistą žadintuvą. Pirmas dienas jis žvengė ir sakė, kad taip man ir reikia, nes iš jo naktimis atimu telefoną, tada tvirtino, kad pas jį nėra žadintuvo, po to, kad jis nemoka jo išjungti. Na, ir antroje savaitėje viso šito marazmo, bandymų susukti tą telefoną į pagalves, įkišti į vonios kambarį ar dar kažkaip negirdėti šeštą ryto, man rimtai stogas nučiuožė. Susisodinau visus ieškoti sprendimo. Telefono atidavimo valanda už išsidirbinėjimą buvo pankstinta iki vienuolikos, o visą jo paėmimo/atidavimo administravimą perėmė vyresnėlis. Kai pirmą rytą paklausiau ar skambėjo žadintuvas, gavau atsakymą: “Negirdėjau, gal, aš miegojau.”

Tai va, taip buvo išspręstas didžiausia mamos – žertvos problema ir toliau vėl visi gyvenam smagiai ir laimingai kaip pasakoj.

Neslėpsiu, tikrai kartais prislegia vieno suaugusio namuose atsakomybė. Atsakomybė gyventi be traumų, nelaimių ir ligoninių, nes jeigu tik kas nors, tai visas mūsų gyvenimas subirtų kaip kortų namelis. Tai ta atsakomybė ir spaudžia prie žemės, viltingai kabinantis už minties, kad jau kovo gale namuose bus dar vienas suaugęs – vyresnėliui sueis aštuoniolika, tačiau baigęs mokslo metus gegužės gale jis išvažiuos iš mūsų namų ir tada vėl vieno suaugusio atsakomybė. Taip ir gyvenu, kasdien bandydama save apgauti, kad mano buitinė realybė nėra jokia baisi ar sunki, kad man viskas paprasta ir lengva. Dažniausiai pavyksta, bet būna dienų… kad ir šiandien, žliumbiu lygioj vietoj, kad nesuprantu penktoko anglų kalbos teksto prasmės. O dar mokytojas paskambino, tai net prie jo sugebėjau susigraudinti. Ateina mažius, klausia kas tau, aš jam aiškinu, kad, žinok, nieko, moterys ir mergaitės kartais verkia šiaip sau, nu, nes jos jautrios. Dar primokau, kad jeigu kada atsidursi prie verkiančios moters ir žinosi ką ji mėgsta, tai nueik ir nupirk jai kažką skanaus. Jis apsirengia ir nubėga į parduotuvę nupirkti man riešutinių M&M.

Taigi savo  Naujus metus pradedu su kasdiene buitimi ir nežinia iš kur atsiradusia motyvacija kasdien daryti mankštą. Jau antra savaitė. Daug aš ten nedarau, bet turiu tikslą iki vasaros lengvai pavaryt šimtą pritūpimų ir ant rankų išgulėt dešimt minučių. Nu tai dvidešimt kartelių jau pritupiu, bet rankelės drebėdamos teišlaiko menką minutėlę.

Kaip tyčia, nes visai neplanavau dienų, tačiau labai simboliškai, šiandien vakarop atvažiuos siuntinys iš Lietuvos.

Matyt nuo tos augalingos 21 dienos valgiaraščio nu tiek užsimaniau visokių nęsamonių: šakočio, grybukų, šimtalapio ir geros, sūrios, kietos, sausos palendricos, tai draugė sukrovė krovinį, dar pridėjo dešrų vaikams ir išsiuntė mums. Tai turim progą šiandien švęsti. Kviečiu ir jus į savo virtualią puotą.

Tie, kas daskaitė iki galo – gauna prizą. Kokį? Parašykit komentarą feisbuke po šiuo postu ir aš jums atsakysiu į AŽ koks tas prizas.

Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

*

code