Galvodama, kokia nuotrauka iliustruoti šį savo tekstą, netyčia supratau, kad namo, apie kurį visas šis postas nuotrauka įrėminta tebestovi ant židinio tarp šventųjų paveiksliukų mano namuose UK… Matyt, tuos namus visą gyvenimą nešiosiu savo širdyje.

Gurbšilis. Toks mano gimtojo kaimo Vilkaviškio rajone pavadinimas ir apie tą vietą papasakoti ruošiuosi jau seniai.
Šiuo metu tėvų sodyboje, namuose, kuriuose aš gimiau ir užaugau, įkurta Gerų pokyčių centras -bendruomenės namai priklausomiems žmonėms. Jie dalinasi feisbuke apie savo veiklas, įdeda nuotraukų. Kaskart skaitydama centro naujienas išgyvenu stiprų jaudulį dėl to, kas šiuo metu ten vyksta ir, kad tai vyksta mano tėvų namuose. Nuotraukose vis dar tas pats Vytis, kuris kabojo tėvų valgomajam, tie patys baldai, židinys. Taip gera gera, kad ten toliau verda gyvenimas. Visa širdimi, visa savo esybe palaikau ten įsikūrusios bendruomenės veiklą ir jau kuris laikas noriu papasakoti ne tik apie juos,  bet ir pačią tų namų atsiradimo istoriją.

Sako, kad kiekvienas vaikas gimdamas atsineša savo „materialų kraitį”, tai senutėlė sodyba Gurbšilyje, buvo mano kraitis jau keturis vaikus auginančiai jaunai šeimai. 1974 metais visus varė į kolūkių gyvenvietes, o mano tėvas užsispyrusiai laikėsi savo ir ieškojo pirkti namų prie miško. Rado senutėlę Žalnierukų sodybą ir tų metų balandžio 1-ąją atsikraustė į seną, mažutį namelį, o lygiai po mėnesio, gegužės 1-ąją, gimiau aš.
Visus dabartinius statinius statėm patys, vadovaujami tėvo. Tiesa, po poros metų po atsikraustymo tėvas prie buvusio nediduko gyvenamo namuko nugriovė sandėliuką ir prisistatė priestatuką  tikrai ne didesnį nei koks 12m2:  kambariuką broliams ir miegamąjį sau, kuriame visada buvo vėsu. Matyt, sienas tais laikais nelabai kuo apšildyti buvo.
Mano ankstyviausi vaikystės prisiminimai yra nuo 1,2 -1,5 m. Labai ryškiai prisimenu, kad pietų miegą miegodavau dar tam sandėliukyje, o pabudus pati lipdavau iš baltos lovytės, kišdama į siaurų lentučių tarpus savo kojų pirščiukus. Su čiulptuku burnoj, sunkiai, bet išlipdavau, nes labai norėdavau iš ten dingti kuo greičiau – ten buvo spinta su nuolat virstančiais senais rūbais ir tėvai laikė sukabintus lašinius. Na, gal ir juokingai dabar pačiai atrodo, bet iš tos lovos kabariodavausi dėl to, kad buvo man ten baisu ir blogai kvepėjo, norėdavau kuo greičiau pabėgt.
Taip pat nuo mažens prisimenu, kad tėvas už virtuvės sandėliukyje buvo padaręs vonią. Vanduo po prausimosi išbėgdavo tėvo įrengta kanalizacija į pelkę, o tualetą turėjom tik lauko.
Iš naujų, dar vis tebestovinčių, statinių pirmiausia kilo tvartas, nes senasis buvo toks suklypęs ir kartimis paramstytas, jog baisu buvo, kad ką nors užgrius – ten laikomas karves ar šmirinėjančius vaikus. Negaliu pasakyti tiksliai tvarto statybos metų, bet aš tikrai dalyvavau skiedinio pamatui maišyme ir akmenukų į pamatą dėjime. Tada ir išmokau betonuoti. Tuo metu jau ėjau į mokyklą, tai matyt, buvo kokie 1982-83 metai.
Šalia tvarto tėvas statė kamarą, šalia jos garažą. Tokį progresyvų, su išbetonuota duobe mašinų remontui. Tame garaže ir gulėdavo po savo žiguliais.
Gal kokiais metais vėliau, apie 1984 m, šalia esančioje pelkėje, į kurią mes daug metų nešdavom savo šiukšles ir maisto atliekas, tėvas kasė prūdą. Prisimenu, kad į tą pelkę kartą buvo įkritus karvė  ir kaip ją iš ten su traktorium traukė.
Kasdami prūdą sutvarkė visą tą mūsų pačių padarytą sąvartyną ir pelkėtą šabakštyną, išrovė prižėlusius karklus ir paliko ant kranto tik kelis alksniukus ir vieną nedidelį ąžuoliuką. Mažai tada supratau apie medžių amžių, bet suaugę sakė, kad jam virš dešimt metų. Su metais alksnių neliko: kelis nugraužė bebrai, keli nudžiūvo, o ąžuolas ant prūdo kranto tebestovi iki šiol. Pelkėje iškastam prūde vanduo visada buvo ir tebėra tamsus. Vaikystėje besimaudydami išlįsdavom iš jo pajuodę nuo durpių, bet aš ir sesės išmokom jame plaukti.

Neprisimenu tiksliai kitų statinių atsiradimo eigos, bet dėl vietos trūkumo name ryšium su vis didėjančia šeima (po manęs gimė dar trys) kieme atsirado toks keistas statinys baliams, kurį vadinom Namuku. Lyg tai jį statė jauniausio brolio krikštynoms, tai kažkur 1985 metais. Tai toks keturkampas, vasarinis statinys su daug langų. Gal kaip išdidinta veranda. Jame prieš dvidešimtmetį vestuves šventė ir mano sesė, o prieš 18 metų – aš. Per balius į tą namelį susodindavom iki 40 žmonių. Paskutinis balius Namukyje vyko prie aštuonis metus – tėvų septyniasdešimtmetis.
Būdama paauglė, nuo kokios dvylikos, susikraustydavau į Namuką ankstyvą pavasarį, vos sniegui nutirpus, ir gyvendavau ten iki vėlyvo rudens. Prisimenu kaip kartais žiauriai šalta būdavo, bet noras turėti savo asmeninę erdvę buvo stipresnis.
Namukas tvirtai stovi iki šiol. Ne vienus metus prieš išeidamas, tėvas jame suko medų ir laikė bičių priežiūrai skirtus reikmenis. Dabartiniai sodybos gyventojai jį labai gražiai ir jaukiai sutvarkė.
Jeigu griūnantį tvartą pastatė visai naujai, tai senutėlio kluono, dar dengto skiedromis, tėvas nenugriovė, o ant jo pastatė didesnį, naują statinį, su naujom sienom ir stogu. Iš visų pusių gavosi sandėliukai, malkinės, vietos medienai laikyti. Viename iš atsiradusių sandėlių tėvas įsirengė malūną ir grūdus savo reikmėm malė pats. Man kluonas iki šiol svarbus todėl, kad bešokinėdama ant šieno kartą, gal dvylikos, skridau ir apsikabinau stulpą taip, ka plyšo apatinė lūpa beveik iki smakro vidurio. Jeigu ne tas stulpas, būčiau skridus ant kietos aslos iš labai aukštai ir kaži ar būčiau kaulelius surinkus.
Dabartiniai sodybos gyventojai praeitą vasarą kluoną nugriovė visai – tiek daug puikios erdvės atsivėrė į sodą ir prūdą, toks erdvus tapo kiemas. Kažkas priėmė labai gerą sprendimą  bet tai jau nebe mano šeimos istorija.
Na, o gyvenamą namą, toks, koks stovi dabar, renovavo 1989 metų vasarą. Nugriovė visus priestatus,  nuėmė stogą, paliko tik seno mažučio namelio rąstines sienas. Rastinukas buvo tokio dydžio, kaip dabar virtuvė ir vienas kambarys, na, gal kokių 5×6.
Ir tuomet prie tos rąstinės dėžutės pristatė dukart tiek ploto: du didelius kambarius, koridorių, sandėliuką ir vonią, iškasė rūsį, iškėlė antrą aukštą. Skubėjo užbaigti iki sesės vestuvių lapkričio 11 d.
Namą statėm pasitelkdami talkas, padėjo mamos broliai, vietinio kolūkio vyrai. Prisimenu, kad mūsų, vaikų, darbas buvo rauti sąmanas miške į maišus – jomis kamšė tarpus tarp rąstų.
Visą rąstinį namą tėvas apmūrijo baltom plytom. Statinyje atsirado 8 kambariai iš kurių du antrame aukšte, mansardoje, neapšildomi. Matyt, tėvai turėjo planą, kad kiekvienam vaikui būtų po kambarį, tačiau jų net ir neprireikė – tais metais, kai pastatė namą, mes pradėjom skirstytis po svietą: vyriausias brolis jau buvo armijoj, sesuo ištekėjo ir išvažiavo gyventi su vyru, aš – mokytis į Marijampolę ir gyvent  bendrabutyje. Visi išsibarstėm ir iki šiol neapleidžia jausmas, kad tokį didelį namą pastatė per vėlai, kai mums jo nebereikėjo. Arba tokio didelio nebereikėjo. Dar kelis metus ten pagyveno sesės ir jauniausias brolis, o paskutinius penkiolika prieš mirtį, tėvai didžiuliame name nugyveno vieni.
Kadangi nuolat jau negyvenau pas tėvus, grįždavau tik vasarai ir kartais savaitgaliai, tai man buvo paskirtas (ar pati sau pasiskyriau) vienas neapšildomas antro aukšto kambarys, kuriame jaunėlis įkūrė sendaikčių muziejų. Sendaikčių rinkimas pradidėjo su mano tuometiniu darbu Vilniuje tautinių patiekalų restorane „Ritos smuklė”. Tuomet aš rinkau įvairius senus daiktus restorano interjerui ir mano, gal dešimtmetis, brolis su dviračiu apvažiavo ir iš aplinkinių kaimų prisirinko begalę sendaikčių, antikvarinių dalykų ir taip tėvų namuose atsirado muziejus.
Dabartiniai sodybos gyventojai kartais įdeda nuotraukų ir aš jose vis dar randu savo pėdsakus. Buvusiam mano kambaryje, po to muziejuje, dabar – jaukiame kambarėlyje vyrų reabilitacijai ant sienos tebėra mano pieštas paaugliškas piešinys „Moteris, rašanti laišką”. Ant kai kurių kambarių sienų vis dar išlikę tais laikais madingos buvę purkštos gėlės ir margos sienos. Prisimenu, kai jas dažė – pati laikiau rožių ornamentus.

Kai prieš kelis metus brolis pradėjo pardavinėti sodybą, beviltiškiausia buvo tai, kad toks didelis,  dar tarybiniais laikais statytas, nei karto nerenovuotas namas su daugybe statinių aplink, niekam nereikalingas. Brolis vis mažino sodybos kainą, o susidomėjusių nebuvo.
Kodėl aš vos neatsisėdau, kai sužinojau, kad sodybą nori pirkti vyrams po reabilitacijos, gali suprasti tik tie, kurie iš arčiau žino mūsų šeimos istoriją, pažinojo mano tėvą ar yra girdėję, skaitę mano pasakojimus. Mano tėvas buvo stiprus ir tvirtas žmogus, aštuonių vaikų tėvas. Taip, kaip sukūrė sau didelę šeimą, pastatė jai didelius namus, lygiai tiek daug jis „priskaldė malkų” per savo alkoholizmą: daug destrukcijos, pykčio ir traumų išgyveno pats ir sukūrė savo vaikams. Jau daugiau nei dvidešimt metų bandau iš to išsivaduoti, gydau savo sielą,  seniai supratau ir priėmiau tėvo ligą, tačiau iki šiol mūsų visų aštuonių vaikų tarpusavio santykiai yra labai sudėtingi… jeigu jie iš viso yra – su puse savo šeimos nebendrauju, tėvo sesuo dar praeitą vasarą tiesiog išvarė mane iš senelių kiemo, kur buvau užsukus savo vaikams parodyt. Išvarė, nes aš toji, kuri viešai kalba ir pasakoja apie mūsų šeimos skaudulį, siaubingą bėdą, lydėjusią mus visą gyvenimą.
Taigi, tada kai išgirdau, kas nori pirkti mano tėvo statytus namus, rimtai kėliau akis į dangų ir dėkojau Dievui, kad pagaliau lyg tai viskas stojasi į savo vėžias, kad nieko geriau ir nebuvo galima įsivaizduoti, jog jo namuose įsikurtų vyrai, besigydantys ligą, dėl kurios tiek daug nukentėjo mano šeima. Tarsi koks Dievo ar Visatos ženklas, kad mano tėvas nors jau ir po mirties, gavo išrišimą, atleidimą. Visa tai, ką jis savo rankomis statė ir sukūrė, dabar tarnauja vyrams, kuriems reikia palaikymo, supratimo, vietos stotis ant kojų, pradėti iš naujo.

Žinia, ta sodyba nėra tobula, joje visą gyvenimą buvo vandens problema, nes gręžinio tėvas taip ir neįsirengė. Ten daug ką reikia tvarkyti, bendruomenei reikia palaikymo, todėl dalinuosi šiuo, tikrai labai asmeniniu pasakojimu ir prašymu pamėgti jų FB, sekti veiklą, paaukoti pinigų, gal dar kažkuo prisidėti.
Gerų pokyčių centro internetinė svetainė čia: http://www.gerupokyciucentras.lt/
Feisbuko puskyra:  https://www.facebook.com/Ger%C5%B3-poky%C4%8Di%C5%B3-centras-bendruomeniniai-namai-priklausomiems-%C5%BEmon%C4%97ms-102694151131199/
Duomenys paramai:
VšĮ Gerų pokyčių centras
Įmonės kodas:  304793427
LT31 7044 0600 0821 4179

Manęs niekas neprašė dalintis ir kviesti aukoti, tiesiog jaučiu, kad turiu ir turėjau jau anksčiau tai padaryti. Esu labai labai jautri sveikstantiems, bandantiems atsitiesti  klystantiems ir vėl bandantiems.
Ten gyvenantiems vyrams reikia visuomenės palaikymo, supratimo, ten jie gauna dvasinį vedimą, psichologų konsultacijas, reabilitaciją, ten jie turi progą pradėti iš naujo. Tą stebuklingą progą, kurios negavo mano tėvas.
Dėkoju ir žemai lenkiu galvą centro įkūrėjams ir vadovams. Labai meldžiu, kad tokių bendruomenių Lietuvoje būtų dešimtys.