Tai senas, 2020 Birželio gale feisbuke skelbti įrašai, kuriuos pagaliau prisiruošiau sudėti į savo blog‘ą. Man šie pasakojimai yra svarbūs, apsakantys mano supratimą, suvokimą ir matymą.
Atvirumo kaina. Bus trys pasakojimai: Pirmasis – Apie save; Nr. 2. Apie vaikus su energetinėm „dovanom” ir Nr. 3. Apie stovyklautojų tėvus ir mano (ne)atvirumo kainą su jais.
Sukaupiu drąsą, nes jos prireiks visa tai papasakoti.
Pasakojimas Nr. 1. Apie save.
Žinia, išsijuosusi terapinu savo komandą, vaikus ir paauglius stovyklose, varau grupinę terapiją kaip didelė – visiems, esantiems šalia, susivokimai garantuoti, o kokie procesai vyksta su manim pačia per stovyklas?
Daug metų gydau savo traumas ir sielos žaizdas, darau tai sąmoningai dėl savo gerovės įvairiais būdais: važiuoju į įvairius mokymus, retritus, skaitau, eksperimentoju su savo vaikais, užsiimu savistaba, darau įvairias praktikas.
Turiu žmones, kuriais pasitikiu dėl įžvalgų apie mane ir imu jas domėn, tačiau tikrai reaguoju į visus, neprašytus atgalinius ryšius ir pastabas pasipriešinimu: „Ar klausė kas, ar prašė, kad čia pasakoji ką matai apie mane?” Nes dažniausiai tai būna pačio žmogaus projekcijos, kurios susuka mano smegeninę dėl dažnai išgyvenamos kaltės ir savigraužos.
Taigi, kaltė ir savigrauža – mano dvi draugutės ir palydovės, su kuriom gyvenu visą gyvenimą, esu lyg ir supratus kaip jos veikia mane, esu jas prisijaukinusi, tačiau kartais ima Kaltė mano gyvenimo vairą ir suka jį kažkur į griovį.
Taip nutiko ir per Mergaičių pamainą.
Nuo pat trečiadienio ryto, ruošiantis piknikui aš skraidžiau po virtuvę, bandydama reguliuot pusryčių virimą, daiktų ir maisto piknikui paėmimą su kažkokiu nervu: „Nu tai ėjom jau dešimtis kartų į žygį, kodėl jos (vadovės) negali pasirūpinti reikiamais daiktais ir vaikais, kad būtų su kepurėm, tinkama avalyne, vandeniu ir rankšluoščiais? Kodėl man čia viską vienai?” Kadangi po tą virtuvę skraidžiau kaip akla višta kudakuodama, aišku, nusideginau pirštus. Nu skauda, puslės kyla, bet kiaušinius piknikui tai reik sudėt! Nu vieni nepatogumai, nu…
Einant į pikniką buvo ganėtinai karšta – man per karšta. Esu nepakanti nei saulei, nei karščiui ir vos išėjus iš stovyklavietės mintyse sukau: „Nu tikra nesąmonė, bet tie du kilai iki ežero mane nužudys ir aš dabar turiu paisyti savo kūno poreikių lįst į pavėsį, t.y grįžt atgal, palikus visą stovyklos pikniką… hm kaip čia atrodys? Kaip pasiaiškinsiu mergaitėms ir vadovėms? Dar pagalvos, kad ne dėl karščio čia man, o dėl to, kad nepajėgiu dviejų kilų nueiti, babytė… dar tie nudeginti pirštai skauda, dar kojas nuo prakaito trina, nes pati netinkamai apsirengiau, dar ta kuprinė su 60 virtų kiaušinių ant pečių…”
Kol mintyse rinkau tinkamus žodžius kaip čia savim pasirūpinti, prie manęs priėjo apsiverkusi mergaitė, kad nori į wc. Nu ką, popieriaus turim, krūmelį griovyje radom.. Tik viskas tuo nesibaigė. Mergaitė verkė toliau, kad jai skauda pilvą, kad reikia į tualetą, nes ji viduriuos. Uch…grįšt atgal per toli… žingsnis po žingsnio nuvedžiaują ją pas kaimynus į wc. Susipažinau su kaimynais, mergaitei pagerėjo ir, kadangi, pusė kelio jau buvo praeita, nupėdinom paskui visą gupę iki ežero, o ne atgal namo.
Prie ežero jau knisau protą vadovėms, kad joms čia kažkas darosi, kad reikia terapijos, kad sviestą lievai tepa ir sūrį negražiai deda ant duonos.
Grįžę į stovyklą darėm sušius. Praėjo viskas puikiai, daug gražių nuotraukų. Iki vėlaus vakaro kibau į vienos vadovės sijoną ir kai per vadovų susirinkimą ji pasakė: „Na, aš čia dabar nevyniosiu tos rytinės situacijos virtuvėje , bet vėliau norėčiau išplėtoti šitą temą.”
Uch, net sukilo: „Gerai, gerai, galėsim pavyniot, paterapinsiu tave asmeniškai.”
Nu ir visai naktį, kai žiauriai norėjau miegot, nusprendžiau vis tik paaukoti savo miegą ir padirbėti su vadovėm.
Viskas baigėsi tuo, kad pasijutau tokia įkritusi į kaltę už viską: kad nespėju būt ir virėja, ir stovyklos vedėja, kad vis tiek kelios išėjo į žygį su netinkama avalyne, kad knisu žmonėms protą, kad esu pavargus, kad turiu nuolat kažką terapinti, o žiauriai noriu miego… kalta už viską! Net už tai, kad lauke per karšta. Vien žo, kalta kalta kalta…
Po naktinio aiškinimosi ir terapinio proceso supratau, kad tos terapijos reikėjo man, o ne vadovėm, kad visa diena buvo apie mane, kad aš tiesiog įkritau į kaltę ir ji nuvairavo mane kažkur į pakraščius… Viską išsiaiškinom, nunulinom situaciją, išlengvėjo.
Kitą dieną skambina man vienos stovyklos dalyvės mama. Po mandagių frazių apsikeitimo girdžiu: „Žinot, aš čia vakar tas jūsų sušių nuotraukas apžiūrėjau. Esu masažistė ir pastebėjau jūsų kaklą. Ar jūs žinot pati apie jį?”
– Kaklą? Čia iš priekio ar nugaros?
O mintyse: „Acha, dar viena. Kas čia prašė kokiu pastebėjimų apie mane?”
– Na, iš nugaros, tas sprandelis toks. Ta savigraužos ir kaltės kuprelė, vadinama.
Aš mintyse žakt žakt ir lyg juokas jau ima, sakau:
– Na taip, žinau, vakar kaip tik dirbom su kalte ir savigrauža…
– Tai taip, tikiu, kad jūs visus terapinat, bet čia apie jūsų kuprelę…
– Tai, kad su mano kalte ir savigrauža ir dirbom… (mintyse toks juokas… nepasislėpsi nuo akylų akių. Pati skanuoju ir matau kitų veido, kūno problemas, o kažkas skanuoja mane)
Skambinusi mama dar pasiūlė pagalbą, aš visai nurimusi padėjau ragelį ir analizavau savo reakcijas, mintis visoje šioje istorijoje… „Tai va, matai čia kaip su tom terapijom.. o mano kolegės vakar dar sakė, kad mane terapinti reikia trijų…”
Tai tokia ta mano terapija su savim kasdienybėje. Bendram išprusimui sudėjau net koliažą nuotraukų iš kurių akyla akis pamatė mano kaltės ir savigraužos būseną apie kurią tuo metu aš pati net neįtariau.
Pasakojimas Nr.2. Vaikų „gyvūneliai” ar parazitai.
Žadėtas antrasis pasakojimas apie vaikus su energetinėm „dovanom”.
Šia tema norėjau parašyti jau pernai, gal net esu pradėjus rašyti ir rašymą užmetus, nes tikrai daug kas perskaitęs pagalvos, kad man kukū, bet su kiekvienais savo gyvenimo metais gaunu vis daugiau patvirtinimų praktikoje savo teorijoms ir išjutimams, todėl darausi dar drąsesnė ir noriu apie tai papasakoti. Iš karto sakau: tai tik mano asmeninė patirtis ir jokiu mokslu ji nepatvirtinta.
Tie, kurie domisi energetika ar šiaip pasauliu, nematomu plika akimi, be abejo yra skaitę apie energetinius darinius, prikimbančius prie žmonių ir mintančius žemais vibracijų dažniais, t.y. negatyviom emocijom. Tokį darinį su savim turintis žmogus dažnai išgyvena pats ir savo elgesiu provokuoja kitus pykčiui, konfliktams, kaltei, savigraužai, aukos sindromui.
Tai čia toks lengvas apibūdinimas, nes turbūt esate girdėję ir apie bažnyčioje atliekamus egzorcizmo seansus ir šizofreninius žmonių susidvejinimus, kai vienam kūne lyg ir dvi sielos gyvena.
Dar yra viena kategorija energetinių parazitų – tai įvairios priklausomybės.
Su daugeliu jų man teko susitikti, mokytis juos atpažinti, valyti ar būti drauge. Ir jie turi tam tikrus požymius.
Suaugusių energetiniai parazitai yra sudėtingesni, labiau ir ilgiau susigyvenę, tarsi prilipę prie žmogaus, sunkiau atpažįstami ir, žinoma, sunkiau atkabinami nuo žmogaus. Plika akimi jų niekaip nepamatysi, bet per kokią nors terapinę sesiją: kvėpavimo ar garso terapijos jie matomi gan dažnai. Žmones, turinčius parazitų gilioje atsipalaidavimo būsenoje, ypač, jeigu ji ir aukštų vibracijų dažnių, pvz.: aukštas, žadinantis instrumento garsas per meditaciją, dažnai nesąmoningai purto, vartosi akys, nors guli užsimerkęs, dreba kūnas, traukuliai trauko rankas ir kojas. Tokioje būsenoje žmogus gali skleisti ir kažkokį žvėrišką, šiurpą keliantį garsą.
Žmogus retai žino pats, kad gyvena su parazitu. Juos lengva pamatyti per ceremonijas su augalų medicina.
Tai čia bendras toks apibūdinimas, dėl bendro išprusimo.
Aš daug dirbu su vaikais, tai rašysiu apie juos ir jų parazitukus. Tikrai kai kas atrodys kaip „seku seku pasaką”, bet tebūnie. Žinios, kurias gaunu, yra skirtos dalintis su kitais.
Vaikai ateina į šį pasaulį švarūs ir sveiki, kaip šviežutėlės sielos ir tik tėvai atsakingi už tai, kokio sveikumo kūnuose tos sielos gyvens.
Todėl visi vaikų parazitukai, prikibę jiems, yra dėl vienokio ar kitokio tėvų, dažnai senelių, elgesio: tos pačios priklausomybės; atsakomybės už sprendimus nepriėmimas, liūdno ir nelaimingo gyvenimo kūrimas, netinkamai pasirinkta gyvenama vieta (turėjau atvejį, kai prie vaiko prikibo kažkokia senam bute gyvenus piktoka dvaselė), nesąžiningas tėvų darbas ar nekvalifikuotas (kai daro, bet nežino ką) su kitų žmonių energetika, astrologija, užkalbėjimais, užsiėminėjimas juodąja magija, dvasinės ekologijos ir Visatos dėsnių nesilaikymas dirbant su kitų žmonių sveikata: fizine, psichine, mentaline.
Tėvai atsakingi ir už tai, kad atpažinti vaikų parazitai būtų nuimti.
Tai kokie požymiai vaikuose? Dažnai jie matomi plika akimi ir jaučiami kasdieniam gyvenime:
♡ Permainingas elgesys: čia – geras, paklusnus, čia – destruktyvus, piktas.
♡ Keistai judantis kūnas: motorikos sutrikimai, krypstančios kojos, labai kūdas arba storas, susikūprininimas, stuburo išsikreipimas – tarsi tame kūne kažkas dar nori įsitalpinti ir visaip jį klaipo.
♡ Dažnai skleidžia keistus garsus, nei iš šio nei iš to mėgdžioja gyvūnus. Staiga pasikeičia balsas, pradeda kažką murmėti po nosim.
♡ Staiga pasikeičia žvilgsnis ir akys tampa lyg paklaikę, jas varto. Giliam atsipalaidavime ar net miegant akys būna šiek tiek pramerktos.
♡ Labai blogai jaučiasi ten, kur medituojama, smilkinama, nemėgsta gražių garsų, aukštą garsą skleidžiančių instrumentų.
♡ Negali būti vienoje patalpoje su sąmoningais, pažengusiais žmonėmis, kurių aukštos vibracijos.
Tokių vaikų į stovyklas atveža kiekvienais metais. Per vasarą po 3 – 4. Dar prieš tris metus man tai buvo kosmosas. Iš nežinojimo ką su tuo daryti esu sau parsivežus vienos mergaitės „vaidiliuką” ir pagyvenus su juo savaitę. Visi vaikų parazitukai labai lengvai matomi per Gongų maudynes. Jų metu dažniausiai ir atsikabina nuo vaikų.
Per kelis metus išmokom juos labai lengvai atpažinti, nes tikrai tie požymiai yra matomi plika akimi ir girdimi. Mes net išmokom su jais tvarkytis kaip kokios vaiduoklių tramdytojos: turim sukūrią specialią vietą dvasiukams, ten dažnai deginam žvakes, nunešam maisto ir kai jie atsikabina nuo vaikų, siunčiam juos į tą vietą ir prašom mums netrukdyti dirbti. Mes juos gerbiam ir tariamės, kad išsitektume visi vienoj erdvėj. Ar išvažiuodamas iš stovyklos vaikelis palieka savo parazituką mums ar išsiveža atgal, priklauso nuo tėvų, bet dažniausiai išsiunčiu namo su visom dovanom. Nes jeigu mes ir atkabinam kokį nereikalingą gyventoją nuo vaiko, o tėvai nieko nekeičia savo gyvenime, labai jautrus ir skaidrios sielos vaikas ilgai vienas nebus, vėl kas nors prie jo prisikabins.
Vaikai vargsta ggvendami su tais parazitais, nes juos reikia energetiškai maitinti. Dažnai tokie vaikai šalia savęs turi kitą vaiką „donorą” – brolį, sesę ar geriausią draugę ir tiesiog yra neatskiriami, tarsi pakabos kabo ant savo „donorų”.
Atpažintų vaikų parazitų atkabiniimui naudoju šamanišką būgną, balsą, barškučius ir kartais – kriauklę. Kriauklę per egzorcizmo seansus naudoja ir bažnyčioje. Taip pat smilkom šalaviją, deginam žvakes. Dažniausiai tai vyksta kažkio kito proceso metu, todėl niekas nieko, net pats parazituko turėtojas, neįtaria. Esu tai dariusi ir vienam iš savo vaikų.
Atkabinus parazitą vaikas nors kelias dienas gali pailsėti, pabūti taikoje ir harmonijoje pats su savimi.
Tačiau tokia vaikai tikrai patiria diskomfortą Gervių lizde ir retai į jį sugrįžta dar kartą, nors kodėl – paaiškinti negali.
Tai va tokia mano „Seku seku pasaką” apie atvirumą Nr. 2.
Trečias pasakojimas bus apie tėvus ir kiek informacijos galiu ar visai negaliu jiems atskleisti, nes būdama atvira visada (ir net dabar, rašydama šį pasakojimą) rizikioju prarasti klientus
Pasakojimas Nr. 3. Apie stovyklautojų tėvus ir mano (ne)atvirumo kainą su jais.
Čia ne tik apie stovyklautojų tėvus, bet ir apie klientus, kurie ateina į gongų maudynes, šiaip sutinku įvairiuose retrituose, turiu savo įžvalgas apie kitus žmones, draugus, namiškius. Sakyti ar ne? Na, jeigu neprašė, tai gal geriau ir nesakyti, bet po vaikų stovyklų dažnai tėvai prašo atgalinio ryšio, nes mes matom vaiką kitame kontekste. Ne namų, ne mokyklos. Plius, darome savaitės detoxsą nuo interneto, mėsos, cukraus ir atribojame nuo tėvų įtakos. Normalu, kad pamatom daug to, ko tėvai net neįtarė esant. Ir čia kalbu tiek apie gerus, tiek apie blogus dalykus. Taip pat normalu, kad mes galim būt kaip koks idėjų bankas tėvams ką daryti vienu ar kitu atveju: kaip stiprinti vaiko pasitikėjimą savimi, auginti savivertę, kaip palaikyti jautruolį ar lėtą, prakalbint uždarą, motyvuoti tingintį, tvarkytis su emociniu valgymu ar „tramdyti” nesustojantį nenuoramą. Bent aš asmeniškai nuolat gaudau idėjas, kurias taikau savo vaikų auklėjime ir darau tai daugybę metų.
Todėl iškarto man peršasi prielaida, kad ir kiti tėvai tokių idėjų ieško. Nors turbūt dažnai klystu su tokia prielaida… dažnai tėvams būna dzin, gyvena ir stipriai nesiparina kaip mažiau traumuoti vaikus, mažiau juos kontroliuoti ir daugiau leisti skleistis jų autentiškumui ir priimti kitoniškumą.
Taigi, papasakosiu kelis atvejus. Visus pavydžius, kuriuos paminėsiu, iš karto prašau nepriimti asmeniškai, nes taip yra nutikę ne kartą, atvejai kartojasi.
Kokius dešimt papildomų kilų ant savęs nešiojanti mergaitė nuolat kalbasi su savim ir keistai elgiasi, lyg vaikščiotų su kažkokia ne savo našta ant pečių ar turėtų nematomą draugą. Per individualų pokalbį su tėvais po stovyklos aš nei iš šio nei iš to viaukteliu: „Na, man toks jausmas, kad jūsų dukra prisiėmusi kažkokią sau naštą. Gal kuris iš jūsų į kairę vaikštot, ar kas, bet vaikas kenčia ne savo kančią.” Nu nežinau kodėl man tai išskrido iš burnos, nes apie tą ėjimą į kairę net nebuvau anksčiau pagalvojus, bet matau, kad vieno iš tėvų veido išraiška keičiasi… O jezus, tikrai nenorėjau, bet kažkaip netyčia bakstelėjau ne į savo reikalą…
Kitas atvejis. Stovyklautojas visą savaitę bėgioja po laukus ir atitinka visus požymius, kad yra su prisikabinusiu energetiniu parazitu. Atvažiuoja tėvai pasiimti ir aš tvirtai sau prisiekiu nieko jiems nesakyti, nes aš jų nepažįstu ir jeigu pasakau tokią info, tai ką tiems tėvams su ja daryt?
Dar vienas atvejis. Mama kaip šiltnamyje augina savo jautruolę dukrą, turi nenormalų ryšį su ja, saugo ir kontroliuoja, nes pati turi seksualinės prievartos traumą. Nu apie tokius dalykus gi nekalbėsi atvežęs vaiką į vasaros stovyklą. O man kažkaip reikia pasakyti, kad norėdama padėti savo vaikui, gydykite, mieloji, savo traumą. Jūs sveiksit ir vaikas patirs pokyčius.
O tarp tėvų didžioji dalis yra sunkiai traumuoti: mušti, nelaukti, nemylėti, auginti močiučių, reiškia palikti ir taip, tyli paslaptis, bet ne vienas yra prievartautas.
Na, ir kai visa šita matau vaikuose ir tėvuose tai ką su ta info man daryti? Sakyti tėvams ar ne?
Kai pradėjau organizuoti komercines, t.y. ne tik giminių ir draugų vaikams stovyklas, pirmais metais visiems tėvams per individualius pokalbius po stovyklų skėliau tiesą atvirai: šitai karūną nuimt, šitai – uždėt, pas šitą kažkas prisikabinę, nes šeimoje užsiėminėjat šamaniškom praktikom ir t.t. Spėkit, kiek tokių tėvų vėl atvežė vaikus kitais metais? Nulį. Rinkau iš naujo visus klientus, bet išmokau pamoką – patylėt ir kasmet darausi vis gudresnė, t.y. dozuoju informaciją, kurią turiu apie vaiką. Na, jeigu jau taip pakrypsta, jog matai, kad gali sakyti daugiau, tada sakau.
Iš karto stabdau tuos, kurie dabar skaito ir jų vaikai yra buvę stovyklose – neįsijauskit, tikrai ne visi vaikai su tokiom didelėm problemom. Tokių, kuriems dozuoju info yra 10 – 15%.
Ir galiu pasakyti, kad tų pačių klientų grįžtamumo kitais metais procentas tikrai pakilo. Reiškia, yra geriau dozuoti info ir suteikti šansą vaikui kasmet po savaitę atsikvėpti, hormonizuotis, nei išgąsdinti tėvus ir niekada daugiau jų nepamatyti.
Beje, dažniausiai tie tėvai, kurių vaikai turi parazitų arba kažkokių sudėtingų reikalų namuose, tėvai su didelėm traumom, jie net neateina į individualius pokalbius: greit digsta iš kiemo arba vaikus atsiunčia paimti kažką kitą: kaimynę, krikšyo mamą, sesę.
Tai va, apie tą atvirumą su tėvais yra taip kažkaip „matau, bet pasiliksiu info sau”, nes jeigu tėvai eina saviugdos keliu, jie vis tiek gaus tą info tada, kai bus pasiruošę, bus stiprūs kažką pakeisti.
Kalbu ir iš savo patirties. Kai man viena energetikė prieš 17 metų papasakojo apie mano galias ir vibracijas, tris ar keturis mėnesius buvau šoke, nežinojau ką su tuo daryt ir galų gale absoliučiai paneigiau tai, ką ji sakė. Kad priimčiau jos info, save ir savo galias, prireikė daugiau nei dešimt metų. Reiškia, man perduota info buvo per anksti, aš nebuvau tam pasiruošus ir ji tik supainiojo mane. Tas pats su tėvais apie jų vaikus ar juos pačius. Ir aš esu ta, kuri atsakinga už tai, kiek tos informacijos galima duoti, kad nesutraumuotum žmogaus dar labiau.
Taip, kad mano radikalus atvirumas niekaip nepadeda išlaikyti klientus, kad jie grįžtų vėl ir vėl. Dažniausiai toks atvirumas tik išgasdina. Na, aš pripratus, kad manęs prisibijo, nes kartais susidaro žmonėms įspūdis, kad matau daugiau, nei jie, kad norėtų. Tačiau paguodžiančio čia nieko nepasakysiu: aš ne tik mokausi, bet ir daug praktikuoju, todėl su kiekvienais metais matau vis daugiau. Kai kokia sena pelėda…
#jakucionyte #Birutėsistorijos