Jakucionyte.lt

viršelis
Menu
Home Blog Page 3

Namų, oi Mamų mokymas

admin
-
0
Namų, oi Mamų mokymas

30 UŽDARYMO diena

Mažais žingsneliais, trumpais, siaurais piršteliais lindo, lindo pro siaurą mano namų durų tarpelį ir ups, įlindo. Kelias savaites stebėjau, kas vyksta Lietuvoje, širdyje džiaugiausi, kad „Vajezau, nu nors mums taip nereikia“. O tai kaip čia būt –  keturi vaikai prie skirtingų kompų prisijungę prie pamokų, jeigu nei tų kompų tiek neturim, nei tiek vietos, kad nieks fone, už besimokančio nugaros, praeiviai (namiškiai) nešmėžuotų. Tėvų ir mokytojų grupėse prisiskaičiau pačių įvairiausių atsiliepimų ir atgarsių apie lietuvišką nuotolinį mokymą: pradedant mokytojų priekaištais tėvams, kurie augina darželinukus, kad „Jūs turite suteikti sąlygas mokyklinukams mokytis ir kažkur tuos mažius padėt, kad netrukdytų!“ (o kur dėt, jeigu į lauką negalima, o mokykliniams reikia padėti prisijungti, suprasti naują tvarką? Gal persiplėšt? ) baigiant visiška anarchija švietimo sistemoje ir mokytojais, paliktais ant ledo kapstytis savo jėgom iš situacijos. Nu visiems taip nesaldu, kad tikrai nenorėčiau patirti.

Dar dvi praeitas savaites džiaugiausi, kad maniškiam velykinės atostogos, todėl irgi galiu nesiparinti čia dėl tų mokslų, tačiau atėjo išganingas pirmadienis, balandžio 19 d. ir aš pradėjau savo vaikus dusinti klausimais: „Nu, tai kas užduota? Tai kada čia visi jungsitės jau į tas pamokas online?“ Nieks prie nieko nesijungė, didžkiai gavę užduotis, laikus, iki kada jas reikia atlikti, tyliai sau darė, o mažius pabrukęs uodegą įlindo daryti tų užduočių, kurios dar prie Velykas buvo užduotos. Po pietų užkankintas mano klausimais apie šios savaitės užduotis, iškišo ašarotą veidą: „Nu, mama, aš dar nepadariau to, kas buvo duota prieš atostogas.“ Ups. Taigi sakė prieš atostogas, kad nieko neužduota!  Ateik čia!

Ir pradėjo mama gilintis kaip ten kas ir kiek užduota, o Teodoras man aiškinti, kad nelabai jis žino, kaip čia reikia iš viso prisijungti, nelabai buvo prisijungęs ir tų užduočių net nėra matęs. Nu ką, pasijuokus širdyje iš savęs, jo ir situacijos, ėmiausi matematikos. Šimtosios, dešimtosios dalys, trupmenos ir kiti skanumynai, tik anglų kalba aš paaiškinti negaliu, o lietuviškai tokius žodžius maniškis devynmetis girdi pirmą kartą.

Po pirmos dienos to mokymosi drauge su devynmečiu man kažkaiptais pradėjo rodytis, kad tie anglai nieko čia neišmoko, durnas tas mano vaikas, ne tik, kad nieko nesupranta, bet dar ir rašyt, skaityt nemoka! Tai štai, turiu progą pasireikšt – dėt savo pradinių klasių mokytojos diplomą ant stalo ir užkaišyti visas britiško mokymo spragas. Pirmyn, Birute!

Ir aš tą padariau! Daviau savo vaikui lapą dailyraščio rašyti! O ko jis čia, blemba, skaičius ir raides ne nuo to galo, atvirkščiai keverzoja? J Viskas baigėsi labai greitai ir, žinoma, mažiaus ašarom. „Mama, kodėl tu sakai, kad aš negerai rašau?“

Štai tuomet man ir dašuto abiejų švietimo sistemų skirtumai: man nuo pirmos klasės pirštukus kabojo su liniuote ir mokė daryti teisingai, tvarkingai, raideles rašyti nuo viršaus į apačią, pasvirusias į dešinę, o mano vaiką mokina tiesiog rašyti taip, kaip išeina, tiesiog tikėdami, kad kada nors jis išmoks. Nors man labai didelis klausimas kas pasakė, kad skaičių septyni rašyti nuo viršaus žemyn yra teisinga, o nuo apačios į viršų – ne? Kas pasakė, kad tik teisingai rašydamas darai gerai, o jeigu jau kitaip – blogai? Taip pasakė lietuviška švietimo sistema.

Teko ramiai pakvėpuoti, prisiminti vyresnių vaikų baisų baisiausią rašymą, o dabar jau tikrai gražų, beveik kaligrafišką, tačiau labai kitokį nei mano. Teko net pasikviesti vyresnėlį ir paprašyti jo parodyti kaip jis rašo skaičius. Keturiolikos Bernardas rašo taip, kaip mane mokykloje mokė. Tačiau jis sako, kad gal jį Lietuvoje taip ir išmokė, nes jis ten lankė darželį ir pusę pirmos klasės. Gal tiek pakako, kad skaičius išmoktų rašyti nuo viršaus į apačią?

Dar teko priimti, kad kiti gali puikiai gyventi darydami visai kitaip nei aš. Ir dar teko paklausti savo vaiko: „Teodorai, ar kada nors tau mokytoja sakė, kad tu neteisingai ir negražiai rašai?“ Mano vaikas purtė galvą, braukė ašaras ir tikrai buvo žiauriai susiparinęs, nes nuoširdžiai nesuprato, kas su juo ne taip ir kodėl aš noriu, kad jis dailyraštį rašytų. Aš nuoširdžiai jo atsiprašiau, susikišau savo lietuvišką mokytojos diplomą atgal ir pradėjau su vaiku mokytis angliškos matematikos. Na, dar skaityti graikų mitus, „spelinti“ duotus žodžius ir galvoti su jais sakinius.

Tikrų tikriausias Mamų mokymas apie vaikų savivertę ir autentiškumą, apie leidimą jiems būti ne pagal raidę, o taip, kaip einasi, kaip norisi, kaip gaunasi… Daug daug minčių ir suvokimų.

#Jakucionyte #Iljinukai #Namumokymas #karantinas

Facebook Comments Box

Kovo 21 d. Gimimas ir Mirtis

admin
-
0
Kovo 21 d. Gimimas ir Mirtis

Gimimas ir mirtis. Paskutiniu metu tiek daug apie tai galvoju, jaučiu. Mirties tema vyniojasi ypač šių dienų išgyvenimų fone. Šiandien yra mano Tėvo mirties metinės. Pernai taip niekam ir nepasakiau garsiai apie tai. Niekam. Tik parašiau tekstą, kurį skelbiu šiemet, lygiai po metų.

Šiandien ir mano jaunėlio gimimas. Devyni metai.  Labai svarbi diena mano gyvenime, nes jo atėjimas viską pakeitė. Tą dieną irgi buvau labai labai arti ribos, kuri skiria gyvenimą nuo mirties. Tarsi vaikščiojau peilio ašmenimis. Ketvirta cezario operacija, mano hemoglobinas prieš operaciją 89, tuomet gydytojos žodžiai: „Tavo operacija buvo labai sudėtinga, kai prapjoviau viršutinius sluoksnius pamačiau per buvusius pjūvius taip įsitempusią gimdą, kad vaikas tarsi kiaurai matėsi, galėjo bet kurią akimirką viskas baigtis blogai.“

Bet aš išsikapsčiau. Sunkiai, bet išsikapsčiau. Ir tai nebuvo vienintelis kartas mano gyvenime kai buvau taip arti Mirties. Esu tarsi ją užuodus iš labai arti. Ir jos nebijau. Niekada nebijojau. Užaugau su kažkokiu gyvenimo beprasmybės suvokimu, tarsi palaidojus dalį savęs tomis akimirkomis kai išduoda patys mylimiausi, tie, į kuriuos turėjai remtis. Daugybę metų lukštenu tą savo beprasmybę, bandau ją išgydyti. Ir man labai gaila, kad šiandien esu tik toj vietoj, kai galiu pasakyti: „Kartais tėvams galima padėkoti tik už tai, kad per juos atėjai į šį gyvenimą.“ Tai va, ramiai įkvėpiu – iškvepiu ir dėkoju savo Tėvui, kad per jį atėjau. Dar jam dėkoju, kad išmokė dirbti arkliškai daug ir daryti viską iki galo maksimaliai gerai. Preciziškai. Daugiau kol kas nepasistūmėjau.

Praėjo metai po Tėvo mirties vis dar bandau pagauti save, kad vieną dieną vistiek pasigailėsiu nenuvažiavus į jo laidotuves, bet… kol kas ateina tik sakinys: „Buvo toks žmogus, vardu Antanas, per kurį aš atėjau.“

Kovo 21 diena visada man liks diena, kurioje maišysis Mirtis ir Gyvenimas, diena, per kurią norėsiu švęsti savo vaiko gimimą, bet taip pat tyliai prisiminsiu Mirtį ir savo Tėvą. Tegul ilsisi Amžinybėje.

2019 Kovo 21 d. parašytas tekstas

Ratas užsidaro. Šiandien gyvenau smagiam jaudulyje, nes ši diena labai svarbi mano gyvenime. Kovo 21 diena – mano mažėlio gimtadienis. Dar iš vakaro parašiau apie jį gražų postą, tačiau ryte niekaip negalėjau įkelti į  Feisbuką. Vis kartojau, kartojau. Klausiau savęs, koks čia ženklas. Gal nereikia dėti jo nuotraukų į FB? Bet gi labai noriu sau įsidėti, noriu su kitais pasidžiaugti… įkėliau. Dabar jau žinau, kas stabdė, žinau ir kodėl. Jeigu būčiau nuleidus rankas ir neįkėlus, tai būčiau jau niekada neįkėlus, nes po valandos sužinojau žinią, dėl kurios nebuvo nei ko girtis, nei kuo džiaugtis.

Tas postas su vaiko gimtadieniu gavosi kaip priedanga nuo to, kas vyko iš tikrųjų. Tai nutiko būtent šiandien. Per mano jaunėlio gimtadienį. Kad niekada nepamirščiau. Ratas užsidarė. Mirė tėvas. Kaip jaučiuosi? Keistai, nes širdyje jau seniai su juo atsisveikinau. Kai paskutinį kartą prieš pusmetį mačiau jį ir girdėjau, jis keikė mane triaukščiais keiksmažodžiais, spjaudėsi ir siuntė prakeiksmus. Tada išeidama iš sesės namų Vilniuje ir uždarydama duris paskui save, žinojau, kad tai ne pirmas, bet tikrai paskutinis kartas, kai aš girdžiu jo prakeiksmus savo adresu.

Žinau, kad paskutinius mėnesius, o ypač kelias paskutines savaites jis sunkiai bepakėlė savo buvimą ligoninėje. Kas norėjo galėjo ir spėjo atsisveikinti. Aš tikrai žinojau, kad nenoriu. Labai daug, tūkstančius kartų, daug metų apie tai galvojau. Visada buvau kaip koks jo dirgiklis, kuris viską darė ne taip kaip reikėjo: dirbau ne taip, gyvenau ne taip, namą remontavau ne taip, vaikus auginau ne taip, skyriausi ir emigravau ne taip, net giles rudenį sėjau ne taip. Jis tiek pyko ant manęs, kad paskutiniais metais jau nebevadino vardu. Buvau „JI“ arba „TA“, dažnai pridedant riebų epitetą iš „b“ ar „k“ raidės.

Galėčiau prirašyti siaubingų dalykų apie tai, ką jis kalbėjo ir kaip elgėsi, bet sako apie mirusius tik gerai arba nieko. Smalsuoliai vis dar galite paskaityti mano antrą knygą „Mano karūna nematoma“ – joje papasakojau vaikystės reikaliukus. Paskutiniais metais esu iš jo girdėjusi tiek šlikštynių, kad sunku protu suvokti tokį tėvo elgesį. Esu neįleista į kiemą, kai nuvažiavau su visais vaikais. Stovėdamas kieme, už  užvertų vartų spaudėsi ir garsiai keikdamas reguliavo: „Visi tegul užeina, o ta k*va tegul palaukia mašinoj!” Susikviečiau iš mašinos lipančius vaikus ir išvažiavau atgal 200 kilometrų. „K“ tai „k“… vadinasi, ir mano vaikai yra „k“ vaikai ir nėra ko su jais bendrauti. Buvo taip šlykštu važiuojant atgal, kad norėjau viską išvemti.

Po to karto su juo ilgai nekalbėjau, paskui pamažu pradėjau skambinti, tada jis man. Sutarėm, kad kitą kartą neišmes ir po metų vėl nuvažiavau. Bandė pilt savo juodulis, kaltinti mane savo sušiktu gyvenimu, bandė išprašyti iš manęs priisimti kaltę: „Vaikeli, pati kalta, kad taip mušiau. Nuimk nuo manęs tą naštą, kurią uždėjai parašius knygą. Pati kalta…“ Tačiau, po mano stipraus nusiteikimo tuoj pat išvažiuoti, susivaldė. Pabuvom pora valandų, tačiau lipant į mašiną vis tiek sugebėjom išsiskirti su trenksmais ir prakeiksmais. Gana! Atsisėdau prie vairo, suėmiau jį stipriai į rankas ir išvairavau iš kiemo, tarsi vairuočiau savo gyvenimą. Gana! Tas kartas buvo paskutinis kai aš lankiausi savo vaikystės namuose. Praeitą vasarą.

Tąkart vairuodama savo du šimtus kilometrų, su pilna mašina savo vaikų, suvokiau, kad tai nenormalu, kad GANA! Jis nebegali daugiau manęs nuodyti savo nuodais ir valytis į mane kojų vien dėl to, kad yra mano tėvas. Klausiau ir klausiau savęs ar tikrai tas, kuris prakeikė savo vaikus, skrepliuojasi besikeikdamas triaukščiais keiksmažodžiais tikrai nusipelnė pagarbos vien dėl to, kad tų vaikų aštuoni ir jis paseno? Ar tikrai kiekvienas senas vertas pagarbos?

Į šį klausimą vis dar bandau atsakyti. Žinau, kaip turėtų būti teoriškai. Visi man pasakys, kad nusipelno, bet aš turiu teisę jausti jausmus, kuriuos jaučiu, nepaisydama pačios pagrindinės varomosios/valdomosios taisyklės: O KĄ ŽMONĖS PASAKYS??? Žmonės sakys, kaip taip galima apie savo tėvą kalbėti, rašyti, viešinti? Žmonės pasakys, kaip taip galima jausti? Žmonės pasakys daug. Ne tik svetimi, bet ir patys artimiausi, savi. Po to paskutinio „išvarymo keiksmais“ tie patys artimiausi sukūrė man keršto planą – ŠITA beprotė niekaip negali patylėt ir vėl pripasakojo žurnalistams, kad ją tėvas prakeikė, reikia pagaliau vieną kartą su ja baigti. Kirto į jautriausią vietą – mano, kaip vienišos motinos,  auginančios keturis vaikus, nesaugumą. Tik planas nepaėjo, viskas liko senose, stabiliose vėžėse. Tada visus lojančius užblokavau. GANA! Kodėl kažkas gali mane keikti, pilti ant galvos, nuodyti, kalbėti šlikštynes, o aš negaliu apie tai net kalbėti? Ar tikrai pakankama priežastis mandagiai tylėti vien dėl to, kad jis mano tėvas? Nemanau.

Tada, per paskutinį “išvarymą” gavau ir baną dalyvauti jo laidotuvėse. Lyg jam būtų koks skirtumas sėdėsiu aš prie jo, jau mirusio, ar ne. Tas banas mane tarsi atleido nuo pareigos dalyvauti laidotuvėse ir man tikrai vienodai ta sušikta taisyklė “Ką žmonės pasakys?” Žinojau paskutinius pusę metų, kad į laidotuves nevažiuosiu. Niekam net nenoriu sakyti, kad jis mirė, nes man pradės reikšti užuojautą. O aš visai nesijaučiu taip, kad man tos užuojautos reiktų.

Mano brolis sako, kad nesusireikšminčiau – visus  aštuonis jis keikė ir šūdais pylė vienodai. Tačiau kiti gali kažkaip tuos kakučius nusipurtys ir atlikti paskutinę PAGARBOS TĖVUI pareigą, o aš negaliu. Man nerūpi ką žmonės pasakys.

Ir aš vis tiek susireikšminu ir sakau, kad jis net numirė tokią dieną, kad niekada nepamirčiau. Kovo 18, 19, 25 yra trijų jo vaikų gimtadieniai, o kovo 21 ir 24 yra maniškių. Kovo 21 jis mirė, o kovo 24 jį laidos. Tarsi specialiai atlikdamas paskutinį savo veiksmą šiame įsikūnijime sakytų: „ėsk, mažai buvo, tai imk dar“. Šiandien valgėm jaunėlio gimtadienio tortą ir aš net nepasakiau jiems, kad senelis mirė – nenorėjau gadinti vaiko šventės, pasakysiu rytoj.

Jums rauna stogą beskaitant? Man irgi rauna. Man kyla toks pyktis, neviltis, kažkokia beprasmybė, kad nieko negaliu pakeisti. Niekada negalėjau.

Guodžia tik jausmas, kad RATAS UŽSIDARĖ. Jis buvo paskutinė mano šaknis į gimimą. Visi seneliai, tėvai mirę. Dabar jau aš esu šaknis. Guodžia jausmas, kad dabar daug kas išlengvės, nes tarsi kažkas, labai sudėtingo ir neįmanomo pakeisti, baigėsi.

Kai nurimstu širdyje stipriai meldžiuosi ir linkiu jo sielai šviesos ir saugios kelionės namo. Jo gyvenimas tikrai buvo sudėtingas ir skausmingas, kupinas tamsos ir pykčio.

Facebook Comments Box

Atvirumas. Aš ir mano trauma

admin
-
0
Atvirumas. Aš ir mano trauma

Matyt ne veltui tokie tekstai gimsta naktį. Tarsi yra kažkokia viltis, kad tokį tekstą mažiau paskaitytų, nors parašai ir skelbi jį tam, kad paskaitytų… vaikiškai taip.  

Jie man sakė, kad aš pati kalta. Daugybę kartų. Kartojo taip daug, nusisuko, kai aš ignoravau jų pasakymus. Net išsižadėjo manęs, pasmerkė, keikė, plakė liežuviais ir aš nuoširdžiai patikėjau, kad ir vėl buvau neteisi… ir vėl suklydau pasakodama savo vaikystės išgyvenimus viešai, savo knygose atvirai išdėjusi visą istoriją apie smurtavusį tėvą, ne kartą išprievartauti norėjusį brolį, apie savo skyrybas ir vieno euro gailintį vaikams savo buvusį vyrą. Rimtai patikėjau, kad čia kažkas su manim negerai, kad čia aš ta blogietė, kuri eilinį kartą prisidirbo, pasakė per daug, susikiršino su savo šeima taip, kad jau keli metai nebendrauja su seserimis ir broliu. Nuoširdžiai sakau, prisipažįstu, kad jūs mane įtikinot. Įtikinot, kad esu paprasčiausias šūdo gabalas, nuolat verkianti, kad sunku auginti keturis, kad sunku su ta patirta trauma gyventi, kad turiu dirbti su savim tol, kol susitaikysiu, priimsiu, būsiu nušvitus ir viską atleidžianti. Valio! Per kelis pastaruosius metus Jūs mane įtikinot!

Tik jau daugiau nei pusmetį man tarsi tiksėjo, kapsėjo. Per kiekvieną kvėpavimo praktiką mane tarsi įmesdavo į tą vietą, kur aš maža ir mane vanoja tėvas iki apsimyžimo. Atsimenu kaip šiandien, nors buvau trimetė ir iš visos širdies žinojau, kad muša už tai, ko aš nepadariau. Su kiekvienu įkvėptu deguonies gurkšniu man norėjosi sustingti ir numirti. Sustingti, nes žinojau, kad jis rimtai nori mane užmušti negyvai. Tuomet mano kvėpavimo sesijos vedlė šaukė mane grįžti ir priešintis, o ne sustingti iš baimės. Žinot, kai mažus vaikus muša, jiems gaminasi kortizolis, tas hormonas, kuris blokuoja skausmą. Jo prisigamina tiek, kad tu tiesiog nustoji iš viso kažką jausti.

Tą kartą mane šaukė iš stingdančios baimės, tarsi stabo. Kitą – kvietė priešintis. Spardžiausi, rėkiau, draskiausi taip, kad laikė trise. Dar kitą kartą mane mokė atstumti smurtą. Stumti iš visos jėgos nesidaužant. Tiesiog priešintis tyliai, užtikrintai.

Kaip baisu yra suvokti, kad kūnas atsimena kiekvieną kirtį, kad tu vos po kelių įkvėpimų gali atsidurti savo traumoje. Kelios akimirkos, keli oro gurkšniai ir tu vėl tas sudaužytas mažas vaikas. Mėlynom juostom išvagota nugara, užpakaliu ir kojom. Mergaitė, kuri vasarą vaikšto su storom pėdkelnėm, nes bus baisi gėda, jeigu kas nors pamatys mano mėlynes. Mergaitė, kuri susirietus į kamuoliuką guli viena pati sau ir verkia. Tokia vieniša, tarsi visame pasaulyje nebūtų nei gyvos dvasios.

Tą kartą gulėjau ir verkiau apkabinta rūpestingo kitos seminaro dalyvės glėbio. Patyriau kažką nežemiško. Suvokiau, kas tai yra būti apkabintai kai esi sumušta ir išduota pačio svarbiausio vyro savo gyvenime, savo tėvo. Tačiau nuo to karto pradėjau bijoti kvėpavimo sesijų, o mokymų vedlė rekomendavo kvėpavimo sesijas lankyti tik pas tokį terapeutą, kuris žino, kaip dirbti su trauma.

Tuose mokymuose, daugiau nei šešiasdešimt žmonių grupėje gavau net naują titulą – Traumos karalienė. Ir čia pat norėjau prakeikti save, nes nu niekam nelinkiu tokio titulo. Juk visi žmonės daugiau ar mažiau traumuoti. Kodėl man taip viskas baisiai? Nu kiek gi galima? Jau išgyvenau tą, praėjau, išsiterapinau per paskutiniuosius dvidešimt metų pačiomis įvairiomis formomis ir tai niekaip nebetrukdo man gyventi, niekaip neįtakoja. Esu laiminga, kurianti savo nuostabų gyvenimą, moteris, keturių sūnų mama. Gana jau ta auka būti. Gana!

Ir praeitą savaitę vėl nutiko TAI, kas iki galo leido suvokti ką man padarė tėvas. Kaip stipriai jis mane apvogė ir kaip stipriai tai įtakoja mano gyvenimą kiekvieną dieną. Viename iš praktikų reikėjo pasirūpinti savo vidiniu vaiku. Apkabinau ją, savo mažą, sumuštą Birutę iš visos širdies ir sakiau jai: „Viskas bus gerai, patikėk!” Tačiau nebuvo lengva save guosti, nes galvon kalė ir kalė žodžiai: „Jis tave taip stipriai apvogė, kad tu iki dabar leidiesi nuolat būti apvaginėjama. Apvogė. Apvogė! APVOGĖ!” Bandžiau save kažkaip guosti, nusiimti aukos kaukę, kažkaip pateisinti tėvą, brolį, buvusį vyrą. Bandžiau juos suprasti ir leisti jiems elgtis taip, kaip pasielgė. Nes juk pati kalta.

Iš tos būsenos mane teko išvilkti jėga ir gaivinti prie laužo. Taip lengva prarasti save, palaidoti ir nuvertinti viską, ką nuveikei, ko pasiekei, kokią save sukūrei. Per vieną akimirką visas gyvenimas tampa mažu, bereikšmiu nuliuku. Tokia tuščia tuščia vieta, atrodo, kad tu net ir negyveni.

Atsigavusi susivokiau, kaip baisu yra ten įkristi. Įkristi į savo traumą. Ir kaip svarbu, kad yra kažkas, kas supranta, ką reikia su tavim daryti ir kaip tau padėti, nes tu pats, kad ir koks toli pažengęs, kad ir kaip save pažįstantis, treniruotas, tiesiog negali padėti sau, nes tuo metu tavo trauma yra didesnė, nei tu pats. Susivokusi pripažinau, kad yra dalykų, kurių negaliu padaryti pati ir man reikia pagalbos. Ir dar supratau, kad mano trauma tai nesu aš. Tiesiog kartais ji kažkaip tampa tokia didelė, kad per ją savęs nebematau ir nejaučiu.

Kitą dieną po praktikos atėjo daugybė suvokimų. Jau buvau apčiuopusi siūlo galą kažkokio giluminio nepasitikėjimo vyrais. Dabar supratau, kad net šiandieninis mano pasirinkimas gyventi vienai yra apie tai. Taip stipriai mane apvogė tėvas, kad net nebandau ir nenoriu kurti asmeninių santykių su jokiu vyru. Tarsi neturiu tos dalies savyje, tarsi man kažko trūksta, pavogta ir aš tiesiog negaliu sukurti nieko su jokiu vyru. Ir negalėjau nei su vienu savo buvusių vaikinų iki santuokos, nei su savo vaikų tėvu. Tiesiog manyje, kaip pas apgenėtą medį, nėra vienos šakos. Tos šakos, kuri jungia mane su vyrija.

Tą dieną supratau, kad visą gyvenimą didžiavusis savo pasipriešinimo istorija daugiau nei dešimtmetį trukusiam tėvo smurtui iš tikrųjų nieko nelaimėjau, o palaidojau dalį savęs. Tarsi numiriau. Tada man buvo dvylika, jis kaukė, pyko, užsimojo kirsti į veidą, o aš žiūrėjau į jį ir mintyse kartojau: „Mušk, trenk, užmušk. Daugiau neverksiu. Nei vienos ašaros nebe pamatysi.“ Tas kartas ir buvo paskutinis kai jis pakėlė prieš mane ranką. Trisdešimt tris metus didžiavausi savim, kad nugalėjau tėvą, o praeitą savaitę supratau, kad ne nugalėjau, o tiesiog numiriau tą dieną, nes kai žiūrėjau į jį, buvau tvirtai apsisprendus numirti. Man tiesiog buvo visiškai tas pats. Jeigu muš, tai tegul užmuša. Pavargau būti, gyventi, kvėpuoti. Pavargau būti taip mušama.

Per tą praktiką supratau kodėl bijau kvėpavimo sesijų, kodėl negaliu įkvėpti. Kai muša mažą vaiką jis verkia, nuo ašarų ir snarglių jam užsikiša nosis, burna ir jis tiesiog neturi kuo kvėpuoti.

Šiomis dienomis suprantu, kokia stipri ir nepajudinama yra šeima, ryšiai su broliais ir seserimis, vaikų tėvu. Tie žmonės iki grabo lentos liks mano traumą atspindintis lakmuso popierėlis. Dar kraujuoji ten kur nupjauta tavo šaka ar jau nebe. Dar bėga tavo syvai ar jau pagijai. Ne, nepagijau. Prieš kelias dienas paskambinau seseriai, su kuria buvau nekalbėjus ilgiau nei metus. Tiesiog vieną dieną nustojau bendrauti, supratusi, kad niekada nesugebėsiu perduoti to, ką jaučiu, amžiais liksiu interpretuojama per jos prizmę, apkarstyta klišėm, jos projekcijom. Kalbėjom ilgai, smagiai, su tokiu „Man viskas labai gerai“ foneliu. Ir tikrai man gerai buvo. Matyt, kaip ir jai. Gerai, kol neišgirdau klausimo: „Tai pagaliau nebeverki, kad sunku?“ „O kada aš verkiau?“ „Ištisai verkei ir verkei.“

Tai tiek ir užteko, kad ir vėl užsisuktų mano karuselė teisintis, įrodyti, apsiginti, perduoti nu kad neverkiau aš ištisai. Ėjau dariau savo darbus, emigravau, rašiau knygas, kūriau savo projektus, auginau vaikus. Juk neverkiau ištisai, ne. Ir net puikiai suvokdama, kad kalba tai ji apie save, o ne mane, vistiek negalėjau nustoti kalbėtis mintyse kelias valandas. Va ir dabar dar kalbuosi. Nu niekaip neįrodysiu aš tau, sese, kad yra skirtumas auginti du ar keturis, nors tu visada tvirtini, kad tai tas pats.

Tas skambutis tarsi paliudijo tiesą, kad šeima amžiais liks mano traumos lakmuso popierėlis ir vargiai aš kada galėsiu saugiai jaustis su savo broliais ir seserimis. Tas skmabutis leido suvokti, kad ilgai dar nenorėsiu vėl skambinti, nes tai savotiškas šašo prasikrapštymas. Atrodo, žaizda užsitraukė, neskauda, o čia imi ir vėl prasikrapštai.
                Šiomis dienomis dažnai užeina pykčio ir susierzinimo bangos. Jos ateina tada, kai susiduriu su savo buitimi ir elementariais pirkiniais vaikams ar sprendimais, kuriuos reikia dėl jų priimti. Septyni metai save pakuoju į lentynėlę „Būk priimanti ir atlaidi išsiskyrusi moteris. Būk pažengusi ir nepyk, nes negražu yra jausti neigiamas emocijas.“ Ir suvokiu kokius kalnus neišjausto pykčio turiu savo vaikų tėvui. Užspausto, supakuoto į gražią lentyną. O taip, jūs tikrai mane įtikinot, kad negalima to pykčio jausti, negražu piktintis jeigu tėvas už vaikų uniformų ir sporbačių pusę turi pervesti 33+66 ir gauni 99 eurų pavedimą. Nu negali piktintis dėl to suknisto vieno pinigo, nes gi žmogus tik ką gyrėsi kiek daug pinigų investuoja į nusipirktas nekilnojamo turto patalpas. Nusipirktas savo sugyventinės mamos vardu. Nu negali piktintis, moterie, nes būk pakanti, priimk ir atleisk. Ir tylėk. Tylėk, kai kaskart turi išvažiuoti iš savo namų tik todėl, kad jis su vaikais pabendrautų. Tylėk, kai prašai jo pagalbos ir nesulauki. Tylėk, kai jis nesidomi ir nedalyvauja vaikų auklėjime. Tylėk, nes negražu gi viešinti, pasakoti, pykti ir piktintis.

Taip, jūs mane įtikinot, kad aš labai blogai pasielgiau papasakodama apie savo santuoką ir vaikų tėvo neveiksnumą viešai nutraukdami ilgametes draugystes, išsižadėdami manęs kaip kokios raupsuotos. išsižadėdami už atvirumą, už jausmus, kuriuos jaučiau, už negatyvias emocijas, kurias visaip kaip bandžiau slėpti.

Jūs mane įtikinot, kad aš tikrai pati kalta dėl visko visko visko, kas man nutiko ir aš nusprendžiau smaugiančius žodžius ir savo istorijas pasilikti sau, atsiriboti, susipakuoti, nebendrauti, vengti, kentėti tyliai, verkti, kad niekas nematytų.  

                Tai šiandien aš pakeliu savo apsižliumbusias akis nuo degančio laužo, įkvepiu gaivaus oro tiek, kiek galiu ir sakau: „Eikit jūs visi šikt tie, kurie mane smerkiat, teisiat ir vertinat!  Nei vienas iš jūsų nebuvot mano kailyje. Nei vienas iš jūsų negalite žinoti kaip man gyventi be tos dalies, kurią pavogė tėvas ir jeigu mano pasveikimui reikės parašyti dar penkias knygas, šimtą blog‘o postų, tūkstantį FB istorijų ar sudalyvauti penkiasdešimtyje TV pokalbių laidų – visa tai aš padarysiu vardan savęs.“ Nes iki šios akimirkos man skamba ausyse žodžiai tos, kuri traukė mane iš mano traumos: „Tu nekalta dėl to, ką jie tau padarė! Jie neturėjo teisės taip su tavim pasielgti!”

                Apsikabinu savo mažą Birutė ir sakau jai: „Viskas bus gerai mieloji, aš padarysiu viską, kad tu pasveiktum nuo to, ką jie tau padarė ir susigražintum viską, ką iš tavęs pavogė.“

P.S. Ir visą savo gyvenimą pašvesiu kiekvieno apvogto vaiko apkabinimui. 

Facebook Comments Box

Apie 2019 ir ateinančius. Buriu buriu naują burtą

admin
-
0
Apie 2019 ir ateinančius. Buriu buriu naują burtą

Labai dažai sulaukiu klausimo, kaip aš viską spėju ir tiek daug padarau. Tiesa pasakius, tai dažniausiai užduodamas klausimas, kai naujam sutiktam papasakoju apie savo veiklas: keturi vaikai, gyvenimas dvejose šalyse, Gervinių stovyklos, „Kamštelių vajus“, „Gervių lizdas“, ąžuolų sodinimas, grojimas su gongais, renginių organizavimas, suvenyrų gamyba, knygų rašymas, patyriminių kelionių organizavimas ir metai iš metų asmeniniai mokslai, terapijos, sąmoningumo retritai ir kelionės skirtingose šalyse.

„KAIP?“  Atsakymas nėra vienareikšmis ir jis susideda iš daug dalių: patirtis, gebėjimas maksimaliai paskirstyti turimą perteklinį energijos kiekį, sėkmingas balansavimas tarp šeimos išlaikymo, altruizmo ir rūpesčio savimi, darymas to, kas džiugina širdį, stipri komanda. Tačiau artimiausias mane supančių žmonių ratas žino, kad visų, sėkmę lemiančių dalykų viršuje, puikuojasi mano sąrašiukai. Todėl, atsakymas į klausimą „KAIP?“ yra „Su sąrašu, mielieji, su daug sąrašų, punktų, lentelių ir skaičiukų.“ Esu suskaičiavus save, savo darbus, pinigus, išmatavus žingsnius, veiksmus, laikus ne tik galvoje, bet ir exelio lentelėmis, kalendoriuje, darbų ir pirkinių sąrašais. Juoksitės, bet šiandien turiu sąrašą, kokius maisto produktus palikau lietuviškų namų, t.y. „Gervių lizdo“ virtuvėje, kad kai kitą kartą atskridus prieš važiuodama ten parduotuvėje nenupirkčiau to, ko nereikia, pvz.: grikių miltų ar sėklų salotoms.

Prisimenu, kad anksčiau tie sąrašai ir planai mane gąsdindavo, nes aš vis rašydavau, o jie neišsipildydavo. Vis atsiversdavau prieš metus rašytus tikslus nu ir kaip nesveriu tų išsvajotų 75 kg taip nesveriu, kaip neatsiranda tas antras vyras, taip neatsiranda ir milijonų irgi neuždirbu. Tačiau per paskutinius tris ar du metus pastebėjau, kad kuo tikslesnį darbų, veiklų planą ar sąrašą padarau, tuo labiau jis išsipildo. Nu dievaži, kaip kokie burtai ar akivaizdus įrodymas to, kad mintys tikrai materializuojasi.

Dar nuo 2018 metų galo būriau burtus apie Gervių lizdą, Kamštelių vajų ir prašiau visų paramos. Gavau ją didžiulę: daug kas prisidėjo daiktais, darbais, gavom ir paramos pinigais. Per 2019 metus gavome daugiau nei vienuolika tūkstančių eurų paramos iš 25 fizinių asmenų ir trijų įmonių (tame tarpe 800 eurų buvo pervesti VMI, tai jūsų skirti 2%). Dar penkiolika nuostabių moterų pervedė paramą į bėdą pakliuvusiai Saulei, apie kurią papasakojau (plačiau buvo čia) ir paprašiau pagalbos vasario mėnesį. Didžioji dalis pervedusių paramą nenori būti minimi ar viešinami, todėl negaliu viešai pasidžiaugti savo geradariais, bet visiems iki vieno siunčiu milžinišką AČIŪ! Ir dar… primenu, kad visi aukojami pinigai grįžta jums atgal mažiausiai dešimt kartų didesne verte.

Taip pat dėkoju savo komandai, kurią teko ištempti į dienos šviesą, vėl gi dėl tų pačių rėmėjų. „Parodykit komandą. Kas čia tiek daug visko nuveikia, juk ne vienas žmogus?“ Tikrai ne vienas. Per praeitus metus mano organizuojamuose projektuose ar veiklose savanoriavo virš 100 savanorių, čia nepriskaičiuojant visų, kamštelius renkančių ir dalyvaujančių konkurse „Kamštelių vajus“. Su pagrindine komanda galite susipažinti štai čia: Ekodaiktai.lt komanda. Dėkoju savo komandai ir visiems kitiems, pridėjusiems rankelę prie „Gervių lizdo“ kūrimo, vaikų stovyklų, „Kamštelių vajaus“. Jums visiems tokio dydžio padėka: Myliu jus per visą Visatą pirmyn ir atgal šimtą kartų. Nėra kitos tokios laimės gyvenime, kaip jausti nuolatinį palaikymą, reikalingumą ir pasimėgavimą drauge nuveiktu rezultatu.

Žinia, praeitais metais buvo ir sudėtingų momentų. Rugpjūčio – rugsėjo mėnesiais labai skausmingai ir sunkiai išgyvenau dėl statybų „Gervių lizde“ susidarusias skolas. Tas periodas buvo labai sunkus man ir tiems, kurie buvo šalia, nes buvo ir ašarų, ir pasimetimo, ir nusivylimo. Išgyventa patirtis dar kartą patvirtino visų žinomą tiesą: „Draugą nelaimėje pažinsi“. Todėl dėkoju tiems, kurie suprato, palaikė, guodė, bandė padėti  ir visiems, jau buvusiems, kreditoriams. Vieni jų drožė mane kas savaitę už šimto eurų skolą, o kiti kantriai laukė iki gruodžio savo tūkstančio. Sulaukė. Su skolom baigta ir tai yra pati geriausia kalėdinė žinia.

Nesu įsitikinus, kad reikia viešai deklaruoti mūsų įstaigos finansinę situaciją, tačiau už gautą paramą jaučiu milžinišką dėkingumą, pripažinimą, taip pat pareigą ir didelį norą atsiskaityti, papasakoti, kiek daug nuveikėm ir kad visus gautus pinigus panaudojom tikslingai, kūrybiškai ir taupydami. Pirkome medieną, statybines medžiagas, santechniką, kanalizacijos šulinius, laiptus, virtuvės įrangą, čiužinius, patalynę,kasėme tranšėjas vandeniui ir elektrai pravesti,  mokėjome atlygį statybininkams ir santechnikams. Iš viso į stovyklavietę investavome apie 30000 eurų. Iš gautos paramos taip pat pirkome tvorą ąžuolų jaunuolynui, priemones stendo įrengimui  parodoje „Vaikų šalis“, degalus ir prizus konkursui „Kamštelių vajus“.

VšĮ Draugiški šeimai 2019 nuveikti darbai:

  1. Atlikti stovyklavietės “Gervių lizdas” įrengimo darbai:
  2. Įvestas vanduo į du namelius: Kamarą ir Ežiukų.
  3. Kamaroje įrengtas san mazgas: wc ir dušas, karštas vanduo.
  4. Iškasti du kanalizacijos šuliniai.
  5. Pastatytas Ežiukų namas: pamatas, karkasas, grindys, langai, durys, san mazgas.
  6. Įrengta profesionali virtuvė maisto gamybai: sienos, grindys, santechnika, įranga.
  7. Pastatyta valgykla „Lesykla“: karkasas, stogas, grindys.
  8. Rekonstruota pavėsinė į Ąžuolų namą: sienos, langai, durys.
  9. Žeminėje įrengtos molio dirbtuvės: langai, durys, sienos, perdarytas stogas.
  10. Atliktas kosmetinis remontas Angelų name: išdažytos grindys, sienos.
  11. Pastatyti laiptai į II aukštą Angelų name, UAB „Kumpeliukas“ parama.
  12. Surinkti ar nupirkti baldai, čiužiniai, patalynė, indai 50 miegamų vietų stovyklavietėje.
  13. Sutvarkyta sodybos aplinka po kasinėjimo darbų, sukurti nauji gėlynai, daržas, Gaia kalnelis.
  14. Nupirkome medieną nameliui medyje ir pastatėm jo platformą.
  15. Suorganizavome 5 pamainas vaikų vasaros stovyklų, kuriose dalyvavo 150 stovyklautojų. 18 vaikų iš didelių ar nepasiturinčių šeimų stovyklų išlaidas padengėme mes, t.y. dovanojome jiems dalyvavimą stovyklose. Stovyklose pasikeisdami dirbo  30 savanorių.
  16. Vyko dvi savaitgalio talkos stovyklavietės „Gervių lizdas“ įrengimui, kuriose savanoriavo daugiau nei 50 geros valios žmonių.
  17. Balandžio 30 d. vyko renginys moterims “Valpurgijos naktis”.
  18. Birželio 9 d. suorganizavome Draugų gongų naktį, kurioje dalyvavo beveik šimtas dalyvių.
  19. Suorganizavome respublikinį konkursą „Kamštelių vajus“, kurio metu apvažiavome visą Lietuvą rinkdami kamštelius – lankėmės dvidešimtyje miestų ar įstaigų ir surinkome 2500 kg plastikinių butelių kamštelių.
  20. Parodoje „Vaikų šalis“, LITEXPO, įrengėme 60 m2 stendą ir pristatėme stovyklavietę „Gervių lizdas“, bei konkursą „Kamštelių vajus“ ir Gervinių stovyklas.
  21. Visą vasarą laistėme ir ravėjome tūkstantyje vazonų pasėtas 10000 gilių. Šį rudenį aptvėrėm tvora ir suformavom naują erdvę – Ąžuolėlių jaunuolyną.

Tai čia tokie pagrindiniai didieji darbai, aplink kuriuos dar nuveikta ir dešimtys mažų darbelių, kurių visų čia neišvardinsi. Dar kartą nuoširdžiai DĖKOJU kiekvienam veros valios piliečiui už kiekvieną pervestą eurą, atiduotą daiktą, pasodintą gėlę, palaikymą žodžiu ar nuveiktu darbu. Išgyvenau ypatingus KŪRYBOS, PALAIKYMO ir KOMANDINIO darbo metus.

Na ir, kad jau esu prirašiusi sąrašų ir sąrašėlių, planelių ir priskaičiavusi lentelių kitiems metams, tai pasidalinsiu ir su jumis:

Buriu burtą 2020 metams!

  1. Tolimesnis stovyklavietės “Gervių lizdas” įrengimas:
  2. Užbaigti Ežiukų namą, t.y. stogas, II aukštas, laiptai, vidaus apdaila, krosnelė ir kaminas.
  3. Užbaigti molinę Žeminę, t.y pabaigti sienas, apšiltinti stogą, padaryti grindis.
  4. Pastatyti stogelį terasai prie žeminės.
  5. Įrengti Angelų namo II aukšto sanmazgą: dušą ir tualetą.
  6. Padaryti terasos grindis prie Angelų namo galinių durų.
  7. Nuplauti ir perdažyti Angelų namą.
  8. Pastatyti terasą prie Kamaros galinių durų maisto produktams laikyti ir bulvėms skusti.
  9. Pabaigti namelį medyje.
  10. Pastatyti Lego kambarį, t.y. priestatą prie Kamaros.
  11. Praplėsti valgyklą “Lesykla”.
  12. Pastatyti apvalią, 18 m skersmens palapinę, stoginę renginiams ir koncertams.
  13. Nupirkti ir įrengti konteinerį, skirtą plastiko kamštelių perdirbimui. Sukurti edukaciją “Plastiko kelias”, kuri pradės veikti nuo 2020 gegužės 20 d. 
  14. Perdirbti 2019 surinktus kamštelius į vazonus, žaidybinius blokus, liniuotes ir kt. suvenyrus.
  15. Suorganizuoti septintąjį respublikinį konkursą ‘Kamštelių vajus” ir surinkti min 5000 kg kamštelių.
  16. Persodinti ąžuolus po vieną į min 4000 vazonų.
  17. Pritraukti min 200 savanorių iš užsienio ir Lietuvos savanorystei „Gervių lizde“, „Kamštelių vajuje“ ir Gervinių stovyklose.
  18. Suorganizuoti septynias vaikų vasaros stovyklas, kuriose dalyvaus min 200 vaikų:
  • MERGAIČIŲ pamaina. Birželio  21 d. – 27 d. (min 35 mergaitės)
  • TEATRO pamaina. Liepos 5 d. – 11 d. (min 40 vaikų)
  • VYŠNIŲ pamaina. Liepos  13 d. – 18 d.  (min 20 mergaičių)
  • ŽIEDŲ/AMATŲ pamaina. Liepos 19 d. – 25 d. (min 40 vaikų)
  • DRAUGŲ pamaina. Rugpjūčio 2 d. – 8 d.  (min 40 vaikų)
  • ŽYGIO pamaina. Rugpjūčio 10 – 14 d.  (min 30 dalyvių)
  • ĄŽUOLŲ pamaina. Rugpjūčio 16 d. – 22 d. (min 35 vaikai)
  1. Gegužės pirmąjį savaitgalį suorganizuoti trijų dienų stovyklą moterims „Sijonuota laukinė“, kuriame dalyvaus min 30 moterų.
  2. Liepos 11 d. suorganizuoti didelį renginį – koncertą ar muzikinį performansą, kurio metu bus renkamos lėšos miškų atsodinimui Lietuvoje.

Visiems šiems darbams nuveikti kviečiame visas darbščias rankas ir renkame paramą. Jeigu jums  sukirbės kokia mintis gerą kalėdinį darbą atlikti tai primenu, kad paramą galima pervesti į VšĮ Draugiški šeimai sąskaitą LT077300010114213065, užsienyje gyvenantiems Paypal email: ecoethno.london@gmail.com Būsime dėkingi ir už jūsų paskirtus procentus, deklaruojant pajamas VMI. VšĮ Draugiški šeimai kodas 302307136, Gerviniai 4, Trakų rajonas.

Na, ir kai visa šitą dar spalio – lapkričio mėnesiais suplanavom, surašėm, atrodė, kad tai pats didžiausias planas, kokį tik esu turėjusi. Toks “Vajezau! Apsivožk!”, tuomet atėjo supratimas, kad imsim visa tai ir padarysim paprastuoju DARYMO būdu. Taip, kaip per šiemet, kaip pernai, kaip užpernai… taip, kaip pasidarė visi kiti mano projektai. Darai darai ir padarai. Tuomet sėdėjau, žiūrėjau į savo planą ir galvojau: „Hmm, o iššūkis čia kur?“

Ir tuomet ATĖJO IŠŠŪKIS. Kažkas, kas ilgai laukė ir ruošė mus savo atėjimui. Ruošė mane, komandą, tikrino ar įstengsim, ar apžiosim, net paruošiamųjų darbų davė. Tai mano metų savanorystė projekte „Milijonas ąžuolų Lietuvai“, pasėtas Ąžuolėlių jaunuolynas ir “Gervių lizdo“ sukūrimas. „Kur tuos ąžuolus dėsi?“ – daug kas klausė manęs. Iki šio lapkričio nežinojau kur tiksliai dėsim savo kelis tūkstančius užaugintų ąžuolų: gal dovanosim, gal parduosim, gal patys sodinsim, o dabar turim jau labai aiškų planą, viziją, misiją, išgrynintą idėją, steigimo sutartį asociacijai „Miškai Žemei“, nupirktus domėnus, tikslus ateinantiems metams ir jau dešimties žmonių komandą, kuri pasiruošusi visa jėga judėti pirmyn.

Šiuo metu kuriame internetines svetaines lietuvių ir anglų kalbomis. Galite FB jau rasti ir pamėgti paskyras Miškai Žemei arba Forest4Earth. Na, o kol nėra sukurtos internetinės svetainės, informaciją apie iniciatyvą skelbiu čia. Gal rasis norinčių prisijungti.

Pilietinės įmiškinimo iniciatyvos „Miškai Žemei“ tikslas – nupirkti kuo daugiau dirvonuojančios, apleistos žemės, miškų kirtimų plotų ir juose atsėtus, atsodintus medžius paversti saugojamomis teritorijomis, kurios augs iki natūralių sengirių susiformavimo. Pirkti miškus ir juos konservuoti iki sengirių susiformavimo. Suburti specialistus, ekspertus ir iniciatyvius piliečius vienijantį juridinį vienetą, oponuojantį dabartinei vykdomai miškų priežiūros krypčiai.

Asociacijos „Miškai Žemei“ Misija: Po savęs palikti kuo daugiau natūralios gamtos plotų.

Asociacijos “Miškai Žemei” veiklos kryptys:

  1. Žemės plotų užsėjimas, užsodinimas didinat medžių, augalijos ir gyvūnijos įvairovę.
  2. Medžių jaunuolyno įrengimas ir jo veikla. Medžių sėklų rinkimas ir sandėliavimas.
  3. Kai kurių miško plotų pritaikymas edukacinės veikloms, skatinant sąmoningą ryšį su gamta: lankytinų vietų sukūrimas medžių, gyvūnų ir paukščių stebėjimui, laisvalaikio praleidimui.
  4. Informacinio/edukacinio centro įkūrimas, darbo vietų sukūrimas Asociacijos veiklos viešinimui, miško priežiūrai, organizuoti tarptautinę savanorių veiklą.
  5. Prekyba suvenyrais su asociacijos atributika, siekiant gauti kuo daugiau lėšų pagrindiniam asociacijos tikslui vykdyti.

Nori prisijungti? Kviečiame visus, palaikančius Asociacijos tikslus, prisijungti bet kokia priimtina forma. O jos gali būti tokios:

  1. Narystė, kai sumokamas 1000 eurų stojamasis mokestis nario mokestis ir dalyvaujama tik metiniuose susirinkimuose.
  2. Aktyvus dalyvavimas kasdienių klausimų sprendimuose, organizuojant Asociacijos veiklą, dalyvaujant jos Valdyboje.

Savanorystė sodinant medžius, dalyvaujant talkose, organizuojant Asociacijos viešinimo, idėjos skleidimo, naujų narių ir lėšų pritraukimo darbus. Pirmoji talka vyks 2020 balandžio 24 – 26 d. Ąžuolų persodinimas Gervių lizde esančiame jaunuolyne. Daugiau informacijos FB renginyje: Ąžuolėlių persodinimo talka Gervių lizde 

  1. Finansinė parama paskiriant Asociacijai savo GPM dalį arba bet koks koks finansinis iniciatyvos palaikymas, pervedant paramą į specialiai šiai iniciatyvai skirtą VšĮ Draugiški šeimai sąskaitą LT317300010115689070.

Todėl nuo šiandien garbingai pasižadu 2020 metais  išūžti jums visiems galvą medžiais, jų sėjimu ar sodinimu, žemės konservavimu, lėšų rinkimu ir kitais visokiais gamtos reikalais. Žinau, apie tai daug ir labai garsiai kalbama, rėkiama apie klimato kaitą, medžių kirtimus, taip pat žinau, kad yra daugybė žmonių norinčių prisidėti prie miškų atsodinimo, tačiau sunkiai randančių realių galimybių kur tai padaryti Lietuvoje. Mes sodinsime daug daug tūkstančių medžių, pirksime daug hektarų žemės, rinksime daug daug lėšų tam, stosime į tarptautines organizacijas, kurios daugybę metų įvairiose Žemės vietose atsodina miškus. Vieną dieną Lietuva taps šalimi, kurios miškuose uždrausta ūkinė veikla, apstu sengirių ir saugojamų teritorijų. Jeigu rezonuoja, nori prisidėti, tiesiog rašyk miskaizemei@gmail.com

Štai ir išleidžiu į Visatą savo 2020 metų burtus. Sakot “KAIP?” Va taip va, su sąrašėliu ir pirmyn. Rimtai, viduje vartosi nuo tokių pareiškimų, nu bet ką dabar? Darysim darysim ir padarysime, ar ne? 

Facebook Comments Box

Kas už uždangos slepiasi?

admin
-
0
Kas už uždangos slepiasi?

Nuotrauka tik dėmesiui patraukti. Tekstas svarbu.

Rašau kirbančias mintis ir žinau, kad jomis pasidalinti viešai reiks drąsos.
O mintys tikrai apie kasdienius dalykus. Apie veikimą ir rezultatą, apie gyvenimo matymą pro rožinius akinius, apie projektų finansus.
Taigi, jau ne kartą būriau pribūriau iš nieko kažką. Turėjau kokią crazy idėją ir lygiai nulį pinigų, skelbiau ją sau, Visatai, užsimerkus deklaravau viešai. Į klausimą: „Kaip ir už ką čia viską padarysi?” negalėdavau atsakyt nei sau, nei kitiems. Tačiau kažkokiu mistiniu stebuklingu būdu viskas nutikdavo. Iš paskutinių „burtų” 10000 pasėtų gilių ir sukurtas Ąžuolų jaunuolynas ir „Gervių lizdas” – stovyklavietė su 50 miegamų vietų ir erdvėmis veikloms. Dar nepamiršau kaip prieš metus tik kalbant apie tai viduj tarsi skaudėdavo. „Puiki idėja! Varyk, Birute! Tačiau UŽ KĄ tu visa tai padarysi?” – kalbėjausi su savim guldama ir keldama. Nu kažkaip padarysiu… guodžiau save.
Žinia, padariau. Paplojau ne tik pati sau, bet ir aplinkiniai man. Radosi saujelė suprantančių, palaikiusių ir net rėmusių pinigais.
Žinia, jau rašiau viešai, baigiau su kelių tūkstančių eurų skola. Ups, neplanavau. Tarp mano kreditorių buvo visokių. Ir tokių, kurie dar šiandien sako: „Atsipalaiduok, viskas gerai, palauksiu.” (čia kalba Gerasis Žmogus, kuriam dar vis neapmokėta 1600€ sąskaita) iki tokių, kurie pagal išmoktą skolų išmušinėjimo raidę skambinėjo nuolat ir bandė tuos savo 200€ išgaut. Bet taip šlykščiai, su visokiais užvažiavimais: „Tai jūs verslininkė, turėjot numatyt.” Kur gi ne! Verslininkė! Tuomet padėjus ragelį širdyje skambėjo isteriškas juokas: „O žmogau, kad tu žinotum jog aš už namo nuomą esu nemokėjus jau savaitę ir ta suma yra 7 kart didesnė, nei skolelė tau.”
Na, bet puikiai supratau, kad isterija, anei panika, anei ašaros čia nieko nepadės ir reikia imtis veiksmų. Pirmas mano veiksmas dar rugpjūčio mėnesį buvo prisipažinti, kad susimoviau ir paprašyti pagalbos iš klientų, t.y. tėvų, kurie metai iš metų leidžia vaikus į stovyklas. Paprašyti susimokėti iš anksto.
Spėkit, kiek radosi tokių, kurie po mano viešo prašymo atsiliepė? Anei vienas.
Tuomet laikas ėjo, skambučiai ir laiškai, raginantys apsimokėti sąskaitas netilo ir aš, nusiėmusi savo karūną, paprašiau asmeniškai penkių tėvų, kuriais pasitikiu, man padėti. Ir iš visų tos pagalbos sulaukiau. AČIŪ. Išjudėjom pirmyn. Teisingumo dėlei turiu parašyti ir tai, kad nuo streso mano kūnas pradėjo išeidinėti iš rikiuotės, išsigandau pasekmių, parašiau savo vaikų tėvui, kad man reikia pagalbos arba tikrai nutiks ta diena, kai visi keturi atsidurs jo globoj, ne mano. Septyni metai! Septyni! Varau kaip tankas. Kada išnaudosiu visą savo limitą?
Tai va, vaikų tėvas atsakė padėti negalintis… nu ok, yra kitų gerų žmonių, išplauksiu pati, kaip ir šimtus kartų jau išplaukiau per tuos septynis metus, tįsdama ir mudviejų keturis vaikus.
Važiuokim toliau, nes gyvenimas nestovi ir negaliu aš visa apsižertvinus jį stabdyti.
Visi rėkauja apie klimato kaitą, kažkas nuoširdžiai bando keisti situaciją rinkdamas šiukšles, rūšiuodamas, mažiau vartodamas. Aš ir tūkstančiai vaikų, mokytojų, auklėtojų Lietuvoje renkam plastikinius butelių kamštelius.
Jau rašiau, kad šių metų konkurso finansavimui neturiu anei euro. Prirašinėjau dešimtis prašymų: prizams, dyzelinui, transportui. Jau net koktu nuo tų prašymų rašymo. Po mano posto apie sprendimą organizuoti „Kamštelių vajų” net ir neturint finansavimo atsirado keli geros valios žmonės, padėsiantys su prizais.
Paskelbiau, kad ieškom rėmėjų. Spėkit, kiek paramos surinkau? Lygiai nulį, kuris visame šiame klykime apie klimato kaitą atrodo toks ironiškas. 😂 Taip, nusišypsau ir aš, nes niekas nieko juk neprivalo duoti ar remti…
Rašau tik todėl, kad papasakočiau apie tai, kas vyksta užkulisiuose visų gražių idėjų ir darbų, gražaus, sėkmingo gyvenimo, apie kurį rašo žurnalai, o aš dalinu interviu.
Rašau todėl, kad net pačią sutraukia, kai kažkas viešai prašo pagalbos ar ištinka depresija. Bandau susidraugauti su tuo jausmu. Kodėl ir man nejauku, kai žmogus rodo savo liūdesio, skausmo, nesėkmių pusę? Tyrinėju tą nepatogumo jausmą…
O bet tačiau… Jau kitą savaitę pradėsim rinkti kamštelius po visą Lietuvą. Net jeigu ir turim kaime seną kemperį, bet vistiek į jį reikia kažką ar už kažką įpilti dyzelino. Todėl skelbiu sąskaitą paramai.
Dėkinga kiekvienam iki giliausios širdies kertės ir kiekvieną eurą
VšĮ Draugiški šeimai sąskaita LT077300010114213065 Parama
Užsienyje gyvenantiems gal patogiau būtų Paypal ecoethno.london@gmail.com
#jakucionyte #kamsteliuvajus #atvirumas

Facebook Comments Box

Mano draugas tik tas, kuris rūšiuoja šiukšles!

admin
-
0
Mano draugas tik tas, kuris rūšiuoja šiukšles!

Dar vis gyvenu praeitos savaitės apmąstymais apie klimato kaitą, Gretą Thunberg ir mitingą Hamburge, pritraukusį 50000 protestuotojų. Jau prieš kelias dienas savo FB rašiau, kad nepadės čia anei protestas, anei palkatas, kurį pasidarai, nusifotkini ir dedi į soc tinklus. Atseit, tu irgi prieš klimato kaitą. Labai daug galvojau apie tuos protestus ir ką kiekvienas realiai gali pakeisti savo kasdienoje, kad sumažinti tą siaubingą tragediją, vykstančią Žemėje. Ką AŠ galiu padaryti kasdien, kad sąmoningai spausčiau ne mygtuką „SUSINAIKINTI“ o „GYVENTI“?

Vardiju būdus: rūšiuoti, nenaudoti vienkartinių plastikų, dalyvauti medžių sodinimo iniciatyvose, šiukšlių traukimo iš upių ir ežerų, miškų akcijose, MAŽIAU vartoti, t.y. sumažinti rūbų ir batų pirkimą iki minimumo, ką ir padariau prieš pora metų, nepirkti naujų baldų, automobilių, daiktų, be kurių galima išsiversti, telefonus, kompus naudoti tol, kol jie susidėvi, o ne išeina naujas modelis. Visa tai man ir mano šeimai  jau seniai įaugęs į kraują.  Tai gali KIEKVIENAS eilinis žmogus. Tam nereikia milžiniškų pastangų, o ir pinigų kiek susitaupo.

Pati sau sakau, kad aš galiu daugiau, nei vidutinis žmogus, tai todėl galiu ir ąžuolų kelis tūkstančius pasisėti ir konkursą „Kamštelių vajus“ suorganizuoti. Prieš mėnesį sėdėjau galvą parimus ir masčiau ar tikrai man tą „Kamštelių  vajų“ organziuoti, nes gi neturiu JOKIO finansavimo. Nei prizams, nei transportui kamšteliams rinkti po visą Lietuvą. Tada pagavau save, kad manyje gyvena tam tikra „atmaskė“ – nedarysiu, nes pinigų, degalų niekas nedavė, t.y. sąlygų nesuteikė. O! Štai čia ir didysis visų nerūšiuotojų pasiaiškinimas! “Prie mūsų namų nėra rūšiavimo konteinerių“, „Aš nežinau kas rūšiuojama, o kas ne“, „Mes čia rūšiuojam rūšiuojam, o viską į vieną mašiną supila.“ Visa tai yra tik ATSIKALBINĖJIMAS, kuris mane nuolat įvelia į ginčus apie rūšiavimą. SĄLYGAS suteikite, tada rūšiuosim!

Ir šiandien aš jau tvirtai žinau, kad ne SĄLYGOS lemia tavo sprendimą rūšiuoti ar ne, o tavo NORAS ir sąmoningumas. Mano artimam ratui žmonių yra įprasta, kad kartais aš rausiuosi jų šiukšlių dėžėse ir traukiu plastikus, skardines, popierius… rūšiuoju, kalbu, aiškinu, bandau apšviesti. Darau tai daugiau beveik penkiolika metų. Todėl nieko keisto, kad dvi, nuosavuose namuose gyvenančias savo drauges, kurios turi puikias galimybes kaupti organines atliekas kompostui, tvirtai prispaudžiau prie sienos rūšiuoti, virtuvėse atsirado kibirėliai. Žievės ir lupenos pradėjo keliauti ten, kur joms ir vieta – atgal į gamtą. Tačiau po kelių mėnesių apsilankiusi svečiuose pas vieną iš savo draugių, rankose laikydama obuolį ir vėl neturėjau kur sumesti jo lupenas, nes kibirėlio organinėms atliekoms nebebuvo. Išgirdau daug pasiteisinimų ir pasiaiškinimų, bet tų draugių gerumas yra tas, kad jos sąmoningos, užsiimančios saviugda ir galima su jomis atvirai išnagrinėti klausimą: „Na, tai kodėl vėl dingo tas kibirėlis? Kodėl tu vėl organines šiukšles meti į bendrą konteinerį? Kodėl vėl nerūšiuoji?“ Visas  SĄLYGOS tam turi, tau nereikia niekur specialiai vežti, tik kibirėlį per kiemą pernešti ir išpilti.

Bekalbėdamos apie tai, mes atmetėme visus galimus atsikalbinėjimų variantus ir priėjome išvados. Mano draugės sąžiningai pripažino priežastį, kad nerūšiuoja todėl, kad tiesiog TINGI!!! Tai kiek tokių tinginčių galime priskaičiuoti kiekvienuose namuose, miestelyje, šalyje? Štai nuo tokio tingėjimo ir turime Žemėje situaciją tokią, kokią turim. Apsišikę iki ausų, dar su kirviais prasieisim per likusius medžius, o visa kita gamta pati sutvarys su potvyniais, uraganais ir gaisrais. Man labai trumpas tas atstumas tarp TINGIU ir SUSINAIKINIMAS. Daugeliui niekaip šios dvi plokštelės galvoje nesusiveda.

Ir tas nesusivedimas atsispindi masiniuose veiksmuose. Mitinguoja prieš klimato kaitą šimtai tūkstančių, o šiukšles per River Cleanup renka kiek? Šiandien atsiverčiau nuotraukas iš Lietuvoje rugsėjo 21 d. vykusios akcijos River Cleanup Lietuva. Skaičiuoju žmones. Saujelė. Nes gi tikrai sunku pakelti užpakalį nuo sofos, paimti šiukšlių maišą ir braidyti po prišiktus paupius. Tam reikia noro ir sąmoningumo, tam reikia atsakomybės ir suvedimo galvoje „Tingiu=Susinaikinimas”

Tarp tvarkančių paaupius nuotraukoje aptinku savo bičiulį Rolandą. Rimtai, vos neapsiverkiau, nes va jis tai tikrai mano draugas! Ir man norisi jį išbučiuoti už tai, kad jis renka šiukšles. Tuomet šauna galvon labai kategoriška mintis, kad nebenoriu draugauti daugiau su žmonėmis, kurie man daugiau nei dešimt metų aiškina kodėl jie nerūšiuoja. Žinau, kad taip pareikšti yra kraštutinumas, bet vistiek pareiškiu: “Tu man daugiau ne draugas, jeigu nerūšiuoji šiukšlių!”

Visi, kurie nerūšiuoja yra savižudžiai, spaudžiantys mygtuką SUSINAIKINTI, o aš su jais mirti nenoriu. Aš daugiau nebepalaikau tinginčių tai daryti, visada randančių dešimtis pasiiaškinimų. Aš palaikau tuos, kurie atkelia save nuo sofos ir eina traukti bambalių iš upių, palaikau tuos, kuriems rūpi GYVENTI.

Grįžtu pie “Kamštelių vajaus”. Tai plastikinių butelių rinkimo konkursas, kurio metu esame surinkę ir pridavę perdirbti 30 tonų plastikinių butelių kamštelių. Konkurse dalyvauja mokymo įstaigos, organizacijos, pavienės šeimos. Spalio – lapkričio mėnesiais visoje Lietuvoje vyks finalas, kurio metu važinėsime po skirtingus miestus ir rinksime kamštelius iš visų, konkursui prisiregistravusių, komandų. Tikiu, kad vienų misija tokia kaip mano – organizuoti, kitų  – kamštelius rinkti, trečių – savanoriauti organizuojant konkursą, o dar kitų – jį paremti.

Konkurso „Kamštelių vajus“ finalui (spalio 9 – lapkričio 24 d.) labai reikia autobusėlio, dyzelino, prizų dalyviams: knygos, koncialiarinės priemonės, stalo žaidimai, edukacijos, ekskursijos. Galima prisidėti prie konkurso labai paprastai – tiesiog padaryti pavedimą į VšĮ Draugiški šeimai sąskaitą LT077300010114213065. Užsienyje gyvenantiems Paypal email: ecoethno.london@gmail.com

Spausk mygtuką GYVENTI, prašau.

 

Facebook Comments Box

Aš ir kamšteliai. Kamštelių vajus’2019

admin
-
0
Aš ir kamšteliai. Kamštelių vajus’2019

Tie, kas domisi, tie, kurie mane gerai pažįsta arba ne vieni metai dalyvavo konkurse „Kamštelių vajus“, žino koks kartais sudėtingas būna mano santykis su konkursu, kurį pati sugalvojau, pati paskelbiau ir daug metų organizuoju. Tas santykis apima visą diapozoną pačių įvairiausių jausmų: nuo euforijos ir jausmo, kad mane neša tūkstančiai konkurso dalyvių ant rankų su padėka už organizavimą iki absoliutaus sugniužimo, nusivylimo, sproginėjimų iš pykčio dėl kai kurių pedagogų kompiuterinio neraštingumo, negebėjimo skaityti taisyklių, teksto nesuvokimo, žioplumo ir man keliamų kažkokių kosminių reikalavimų. Uch! Žinau, kad daug kam iš jų atrodo, kad respublikinis konkursas „Kamštelių vajus“ yra stipriai remiamas ES fondų, ministerijų, dirba pilnas ofisas nosį krapštančių jaunuolių,  už didesnį nei vidutinį atlyginimą, ir pinigus prizams, organizacinėms lėšoms žarstom rieškutėmis.

Tai tiems, kas nežino, dar kartą pasikartosiu – nėra nei vieno šio konkurso organizavime dirbančio už atlyginimą, nėra jokio finansavimo 2019 metų konkursui, o du mano parašyti projektai net nebuvo atrinkti po pirmo etapo. Iki šiol juokas (sarkastiškas) ima, nes „Kamštelių vajų“ prametė fondas, kuris skelbė konkursą socialiniam verslui, mažinančiam plastiko problemą. Atrodo, kad tokių įstaigų, kaip VšĮ Draugiški šeimai, kuri organizuoja „Kamštelių vajų“ Lietuvoje kaip prišikta ir tokių konkursų prišikta. Tai mūsų neatrenka net į antrą turą. Tuokart, gavusi raštą, kad mus prametė, dienelę paverkiau, norėjau skųstis viešai, bet viduje pažvengiau ir gyvenu toliau. Be finansavimo, bet su „Kamštelių vajus‘2019”.

Žinoma, man kilo minčių atšaukti šių metų konkursą, nes neturim nei vieno rėmėjo. Net knygų, kurias paimdavom kaip nelikvidą iš sandėlių ir dalindavom mokymo įstaigoms kaip dovanas, garsiai reklamuodami davėjus, kaip rėmėjus, šiemet nebegaunam.  Vėl juoką kelia kai paprašius nelikvido iš sandėlio gaunam klausimą: „O ką mes gausim kaip rėmėjai iš jūsų?“ Nu atidirbsim, viešinsim, skelbsim jus kaip rėmėjus metus į priekį. O viduje tikrai sarkastiškai juoktis norisi… taigi paimam neparduotą makulatūrą iš sandėlių ir išdidžiai išdalinam vaikams kaip dovanas, o jie dar klausia, ką mes už tai jiems duosim… Nu tai ir knygų neturim šiais metais.

Turiu tik save ir kelis pagalbininkus. Iš savęs galiu išspausti 3 – 4 edukacines prgramas nugalėtojų komandoms “Gervių lizde”.  Iš šalia gyvenančio kaimyno galiu išspausti transportą kamštelių surinkimui ir dar turiu savanorę Mildą, kuri pasiruošusi keletą mėnesių paarti nemokamai. Na ir aš pasiruošusi. Tai realiai turim visai neblogą pradžią.

Tačiau grįžkime prie tų mano dvejonių, nes dar prieš savaitę labai stipriai svarsčiau atšaukti paskelbtą konkursą. Ir tuomet ilgai svarsčiau, parinausi, uždaviau sau ir viešai milijoną klausimų: Kam man to reikia? Dėl ko tai darau? Kam iš viso reikia to konkurso, kai nuolat girdžiu: “atsirado taromatai, konkursas tapo neaktualus”. Tai dėl taromatų atsakau ir atsakysiu kiekvieną kartą tą patį: “Buteliuką ten galima mesti be kamštelio ir taromatų atsiradimas niekaip neišsprendė kamštelio perdirbimo klausimo, nes jis ir toliau nežinia kur nukeliauja, nes buteliukas ir kamštelis yra pagaminti iš skirtingų plastikų ir juos perdirba skirtingi perdirbėjai.”

Ir tada, besidusindama savo dvejonėse, stebėdama informaciją apie kertamus miškus, Punios šilą, Amazonę, vėl ir vėl skalambijant apie tris šiukšlių deginimo gamyklas, statomas Lietuvoje, apie mikroplastiką vandenyne, apie plaukiojančias plastiko salas ir aplink Kauną einantį Giedrių, renkantį šiukšles, kviečiantį valyti Nemuną ir Nerį, atsiverčiau ir perskaičiau “Kamštelių vajaus” tikslus:

  1. Surinkti kuo daugiau gamtoje išmėtytų smulkių šiukšlių – plastikinių butelių kamštelių – ir juos perdirbti.
  2. Mažinti opią Žemės užterštumo plastiku roblemą.
  3. Ugdyti jaunosios kartos atsakingumą, atkreipti dėmesį į opią šiukšlių rūšiavimo problemą Lietuvoje, skatinti mąstyti „žaliai“, ugdyti kūrybiškumą, komandinį darbą, tvarų vartojimą.
  4. Raginti mokymo įstaigas organizuoti renginius ir akcijas ekologijos, šiukšlių rūšiavimo, švarios aplinkos temomis.

Ir man nebelieka nei menkiausios abejonės, jokio širdies ar proto krustelėjimo, kad aš PRIVALAU organizuoti “Kamštelių vajų”, nes tai ir yra tai, ką aš galiu padaryti ASMENIŠKAI nuo savęs, kad visa ta, suknista susidariusi, situacija Žemėje keistųsi. Gal aš nenormali, nes verkiu dėl vėžliukų, besiveisiančių šiukšlių, o ne smėlio paplūdimiuose, nes verkiu, matydama pamiškes, nusėtas plastiko buteliais, statybinėm atliekom. Aš nežinau, kas išdžiovino žmonėms, kurie tai daro, smegenis. Gal tikrai aš ligonė, nes nuo kiekvieno video ar nuotraukus, kur teka šiukšlių lavinos upėmis, man verčiasi žarnos ir norisi rėkti. Nežinau, kaip vadinasi mano diagnozė, bet tebūnie aš ligonė. Nes dėl nieko daugiau man tiek žarnos nesivarto ir rėkt nesinori, kiek dėl šiukšlių nerūšiavimo.

Tai va, aš ir “Kamštelių vajus”, esame kiekviename paupyje, paežerėj, pagėrimų aikštelėj. Ten, kur kažkas savo išdžiovintais smegenimis baliavoja ir mėto kamštelius. Mes juos renkam. “Mes”, nes tokių kaip aš šimtai ir tūkstančiai. Taip, šimtai komandų dalyvauja konkurse ir tūkstančiai vaikų ir suaugusių visoje Lietuvoje renka kamštelius.

Šiandien pirmoji registracijos į šių metų konkursą diena. Niekam nepriminiau, niekur neskelbiau. Prisiregistravo dešimt komandų! Nuo ankstyvo ryto užbombordavo skambučiais ir laiškais, kad negali prisiregistruoti, nes dėl savo abejonių atšaukti konkursą, taip ir nebuvau įdėjusi registracijos formos į www.kamsteliuvajus.lt. Ar aš galiu abejoti ir neorganizuoti? Užmėtytų mane kamšteliais 😀 😀 😀

Kas skaitote pirmą kartą apie “Kamštelių vajų“, tai primenu, kad per penkis konkurso metus buvo surinkta ir priduota perdirbti 30 tonų kamštelių!!! Pirmą kartą kokursas „Kamštelių vajus“ buvo paskelbtas 2012 metais Lietuvoje. Jau pirmaisiais metais sulaukėme didžiulio susidomėjimo ir dalyvių aktyvumo. Pirmaisiais metais buvo surinkta ir priduota perdirbti beveik tona surinktų plastikinių (HDPE) butelių kamštelių, 2013 metais buvo surinkta ir perdirbta daugiau nei keturios tonos, 2014 metais – 7909 kg, 2015 – 10051 kg, 2016 metais – 6852 kg. Plačiau apie konkurso istoriją gali paskaityti www.kamsteliuvajus.lt

Šiemet kamštelius renkantis autobusėlis po Lietuvą važiuos spalio – lapkričio mėnesiais. Planuojam Autobusėlis aplankys apie 30 įvairių Lietuvos miestų ir mokymo įstaigų. Visus surinktus kamštelius vešime į Gervių lizdą, Trakų rajone. Ten plausime, rūšiuosime ir smulkinsime. Kai gausim kokį finansavimą perdirbimo linijai įrengti, tai liesime iš jų detales, skirtas edukacijoms ir žaidimams, o visiems, kam rūpi ir smalsu sukursime edukaciją ir rodysime kaip yra perdirbamas plastikas.

Konkurso finalas, nugalėtojų paskelbimas ir Meninių darbų paroda vyks „Litexpo“, parodos „Vaikų šalis“ metu, lapkričio 22 – 24 dienomis.

Ir pabaigai. Kad visa tai įvyktų, vis tiek mums reikia pinigų įpilti dyzelinui į autobusėlį, lekiojantį po Lietuvą ir prizų. Kviečiu apsidairyti aplink. Galbūt jūsų darbo vietoje yra kažkas, kas tiktų renkantiems kamštelius kaip prizai: kepuraitės, marškinėliai, rašikliai, knygos, konceliarinės priemonės, sporto kamuoliai, gertuvės, kuprinės, stalo žaidimai, ekskursija klasei ar kelionė pedagogei.

O gal jūsų darbovietė norėtų paremti konkursą “Kamštelių vajus”? Širdingai kviečiu remti iniciatyvą, pervedant bet kokią sumą  į VšĮ Draugiški šeimai (įm.k. 302307136) sąskaitą LT077300010114213065. Gyvenantiems užsienyje Paypal ecoethno.london@gmail.com

Iš anksto dėkoju kiekvienam prisidėjusiam, pasidalinusiam. Gal užmatys koks nors Visasprendžiantis, kad didžiausias respublikinis konkursas  apie plastiko perdirbimą ir šiukšlių rūšiavimą “Kamštelių vajus” neturi nei vieno rėmėjo ir susimylės?

Ai, ir dar primenu, kad jau seniai tie, kurie remia, yra patyrę, jog mano projektams paaukota suma ar duotos dovanos grįžta dešimteriopai… tai…

 

Facebook Comments Box

Mergaičių pamaina’2019. Refleksija

admin
-
0
Mergaičių pamaina’2019. Refleksija

Mergaičių stovykla 2019… Taip, ji baigėsi jau beveik prieš savaitę, bet puikiai žinau, kad man ji nesibaigs tol, kol nesurašysiu visų žodžių popieriuje, kol nesudėliosiu įspūdžių į lentynas. Bandau nurimti ir jau be didelių emocijų papasakoti dar neužrašytas istorijas ir pastebėjimus, bet emocijos dar vis sproginėja. Dar vis užneša kaip ant kokio kalno ir po to teškia žemyn… Protinga buvo išvažiuoti iš Gervių lizdo nors kelioms dienoms, tarsi atsitraukti ir pažiūrėti į viską iš šalies. Dabar stebiu kaip ten parinasi kažkas kitas. Jau ruošiasi kitos savaitės Teatro pamainai, o ji bus net 15 dalyvių/vadovų didesnė, na tai parintis yra ko. Vienas namelis dar labai stipriai kalamas, berniukų zonoje san. mazgai bus užbaigti dieną prieš stovyklą. O pagreitinti nieko negali. Todėl lieka tik ramiai kvėpuoti ir pasitikėti Visata, kad viskas įvyks laiku. Nepulti į paniką dėl į sieną neįkalto kabliuko ar taip ir nepakabintų užuolaidos karnizų, o nuolat savęs klausti: be šito neužbaigto darbo/pirkinio stovykla įvyks ar ne? Nes mes, Gervių lizdo kūrėjai, jau taip save užpjovėm kažkokiu tobulumo siekiu, kad net pirmadienio vakarą, beveik savaitę prieš stovyklą, visi vaikai buvo sugrupuoti pagal amžiaus/lyties grupes ir „suguldyti“ į namelius. O nepadarytų darbų sąraše puikuojasi darbas: „Nupirkti dažų „Gervių lizdo“ pavadinimo užpurškimui ant maišų, iš kurių darysime pagalves sėdėjimui.“ What? Taip, žinau, nupušom, nes norim, kad viskas būtų tobula, išbaigta. Taip, nupušau ne aš viena, nes pasirodė, kad tokių maksimalistų – perfekcionistų pilnas Gervių lizdas. Erika prisodina gėlių į kabančius vazonus Lesyklai puošti ir veža juos iš Ukmergės. Gintarė tempia maišais porolono atraižas – kišim į maišus. Antanas ne tik kala Ežiukų namo sienas, bet ir laidus veda, dušus daro, medienos po laukus bėgioja, Vladas su Marium varo santechnikos darbus taip, kad net rūksta… Aš bandau laikyti per atstumą visokių čiužinių ir patalynių paieškos/pirkimo klausimą. Agnė bėgioja po Senukus tų dažų papurškimui pirkti. Mistinis Jonas dirbina stogelį – valgyklos pratęsimą prie Lesyklos. Tai mes išsijuosę dirbam dar vis stipriam įrengimo procese…

Tačiau grįžkim prie Mergaičių pamainos. Man ji buvo suplakta į vieną su pačios stovyklavietės įrengimu ir atidarymu dideliems renginiams – dar Mergaičių stovyklos pradžios dieną bėgiojom su daiktais, kalėm, kasėm, vežėm, atrodė, kad niekada nesibaigs, atrodė, kad ištrauks paskutinį syvą energijos. Tokie nusikalę, su labai mažai miego, visai ne resursinėje būsenoje  ir pradėjom. Dabar žinau tą jausmą, kai pradedi didžiulį procesą žiauriai pavargęs ir nors tas naujas procesas vėl reikalauja bile kiek energijos, sugebėjau jo viduryje tarsi persikrauti ir rasti resursų. Pakako poros valandų miego dieną. Gal buvo ketvirtadienis, jau nepamenu, bet po to miego atsikėliau tokia pailsėjus ir pilna jėgų, tarsi nieko nebūtų prieš tai buvę. Taip ir užbaigiau stovyklą. Anei nusikalus iki šliaužimo, anei iš proto išsikrausčius… Čia ta vieta, kur iki debesų norėčiau išgirti komandą. Per daug metų išmokome veikti taip, kad gebam pasirūpinti vieni kitais – kažkas iškrenta iš veiksmo dėl per didelio krūvio, tai kiti tuoj pat kaip kokias saugos pagalves sudeda, prisiima sau atsakomybę, varo toliau su iniciatyva ir energija. Nu taip gera gera… Prisimenu, prieš kelis metus bijodavau iš salės išeiti, kad kas nors stovyklautojams nenutiktų. Ir tai, kaip vyksta stovyklos dabar, kaip dirba komanda, rodo kokį didžiulį kelią mes praėjom.

Kadangi tai jau septinti mano stovyklų organizavimo metai, tai atrodo, kad naujus dalykus yra sunku įdiegti, bet mes bandom. Pernai pabandėm savaitę vaikus palaikyti be ryšio su tėvais ir labai pasiteisino. Šiemet jau garsiai tai deklaruojam, įrašėm  į sutartį kaip sąlygą. Vaikai tai lengvai pakelia, bet štai tėvams būna sunku. Man irgi būtų, jeigu savo aštuonmetį palikčiau savaitei ir nieko apie jį nežinočiau. Todėl labai gerbiu tėvų nerimą ir norą žinoti, nes tai tikrai iššūkis. Tik mano toks pamąstymas: tėvai rašo man žinutes ir klausia, kaip sekasi jų vaikui. Ką aš turėčiau atsakyti? Kad verkia, liūdi, nori namo ir mamos? Nes tikrai būna tokių atvejų ir ypač tiems vaikams, kurių mamos „kitame laido gale“ siaubingai nerimauja. Atrašau visada, kad sekasi gerai, nes jeigu parašysiu, kad  verkia, tai mama apsiverks pati, nervinsis dar daugiau ir neapsikentusi jau kokį trečiadienį už krūmo tupės ir stebės savo vaiką. Ir tada pralaimėsim visi. Pirmiausia vaikas, nes taip ir nesusidorojo su iššūkiu, tuomet mama, nes akivaizdžiai parodys, kad tarnauja vaikui ir jo manipuliacijoms, na ir paskiausiai mes, stovyklos vadovai, nes nieko gero neduosim nei mamai, nei vaikui. Todėl tėvai težino, kad aš rašysiu tik geras naujienas, o su liūdesiu ir ašarom mes puikiai tvarkomės.

Panašiai nutiks ir su visai dalykais, jeigu jūsų vaikai kažką prisidirbs stovykloje. Pusė tėvų klausė ar čia jų mergaitė gavo darbo terapijos dieną, nes paminėjau, kad keturios dalyvės truputį vyriškumo mums paseikėjo, pasistumdė, kankorėžiai pasimėtė. Mes susitarėm, kad jeigu jos norės tai pačios ir papasakos, o visa kita lieka tarp mūsų, lieka Gervių lizde. Nebent reiktų atlyginti materialinius nuostolius. Manau, kad pakankamai vaikus „drožia“ tėvai, mokymo įstaigos, kiti suaugę. Aš apie jūsiškius sakysiu tik gerai, nes vis tiek laikausi nuomonės, kad su vaikais visada viskas gerai, visada gali susitarti, o va su tėvais būna reikalų… Ir per Mergaičių pamainą supratau, kad turiu daugiau laiko ir dėmesio skirti tėvams, bendradarbiavimui su jais. Kas iš yto, jeigu mes vaikui visą savaitę bandom įpūsti daugiau pasitikėjimo savim, o jis grįžta į savo aplinką ir nuolat girdi: „Galėjai ir geriau, galėjai labiau pasistengti, nelabai čia tau gavosi, kiti už tave kiečiau varo.“

Dar vienas pastebėjimas… liūdnas toks. Yra vaikų, kurie jau kažkur ne į tą pusę „nuauklėti“ ir tai labai matosi kitų vaikų kontekste. Jie tarsi išsišoka iš minios pačiais įvairiausiais būdais, pvz.:  valgo trijų vaikų porciją, nesusitvarko su savo emocijom ir eina „galvom“, mušasi, piktybiškai tyčiojasi, žemina kitus, stumdosi. Su tokių vaikų tėvais ypatingai norėtųsi pasikalbėti, tam ir darome individualius pokalbius po stovyklos. Tačiau kaip tik tokių vaikų tėvai tyliai „susipakuoja“ savo vaiką ir dingsta… Aišku, nieko naujo aš jiems nepasakysiu, tik priminsiu – nori, kad vaikas būtų laimingas, savim pasitikintis, unikalus? Prisiimk atsakomybę už tai, kad visi būdai kaip tai padaryti, visi atsakymai yra tavo paties viduje. Jeigu keisis, ieškos atsakymų tėvai, vaikams viskas atsitiks savaime.  Visi kabliukai, ant kurių pasikabinę vaikai, yra tėvų viduje. Ir čia jokiu būdu ne apie kaltę, kad nesigauna, kad esi lieva motina/tėvas… Žinau, kaip nėra lengva rasti raktelį į vaiko širdį, ypač savo, bet aš, kiti vadovai, visos Gervinių stovyklos ir „Gervių lizdas“ yra tam, kad bendradarbiautume, kad palaikytume vieni kitus.

Nutiko dalykų, kurie pakeis, papildys Gervių lizdo istorijas. Angelų namo pirmame aukšte yra trys miegamieji. Vis pavadinimai jiems neatėjo, tai laikinai pavadinau Šiaurinis, Rytinis, Pietinis. Na ir nutiko taip, kad vieną dieną vienai šauniai panelei prireikė baisiai per langą lipti ir iš Lesyklos agurkų parsinešti, nes gi pro duris maisto į namą ir miegamuosius neštis negalima… Tai dabar tas kambarys tikrai jau turi gerą vardą –Agurkų miegamasis.

Daugiau istorijų paskaitysit žemiau – sudedu kasdien rašytus įrašus apie veiksmą Mergaičių stovykloje.

 

 

Mergaičių pamaina. Pirmoji diena. 2019 06 23

Tam, kas vyksta ir vėl žodžių per maža… surėmę pečius su nuostabia komanda ėmėm ir pasiekėm finišą – sukūrėm ir atidarėm „Gervių lizdą” vaikų stovykloms. Nudirbom milijoną darbų, kad erdvė transformuotųsi į stovyklavietę… paturbintą stovyklavietę, kurioje vyksta stebuklai kas minutę ir ant kiekvieno kampo buvo istorija…

Šiandien sulaukėm pirmosios, Mergaičių pamanos dalyvių.

Darbus visus užbaigti spėjom, tik aš niekaip negalėjau suskaičiuoti vaikų. Sąraše mažiau nei yra fiziškai nors tu ką… na, bet iki vakaro susiskaičiavom. 27 mielos sielos ir 8 jas palaikančios – tiek mūsų atidarėme naują erdvę ir ypatingai pažymėjom Joninių naktį.

Ėjom kupoliauti, rinkom ir skaičiavom žolynus, su pabūrimaus ir svajonių išsipildymo užkalbėjimais pasodinom tik ką dovanotą hortenziją…

Valgydamos vakarienę pagiau pavadinimą gavusiame restorane „Lesyklėlė” buvom aptarnautos keturių nuostabių padavėjų. Taip taip – atsirado norinčių priimti užsakymus ir maistą tiekti prie stalelių. Žadėjo taip aptarnauti visą savaitę.

Vyko ekskursija po teritoriją: Angelų namas, kluonas, Varlių namas, kamara – vadovų štabas, lizdas, Ežiukų bažnyčia, Ąžuolų namas, Gaia kalnelis, Taikos burė ir t.t. – tikrai visko daug, todėl vyksta tarsi susikratymas. Naujon situacijon ir vieton pakliuvę mergaitės bando susigaudyti kas čia vyksta, kokios čia to naujo žaidimo taisyklės…

Esu laaaaabai laiminga, bet ir dar laaaaabiau pavargus. Todėl pasakojimas trumpas, bet nuotraukų daug.

Antroji diena. 2019 06 24

Turiu tiek naujienų, kad žodžiai spaudžia gerklę. Lekiu, lekiu, atidedu, bet šiąnakt jau nebegalėjau miegoti – rikiavau juos į eilę, o jie neklausė, telefonu surašyti buvo per maža vietos, verkiant reikėjo kompiuterio klavišų ir greičio rašant. Vos užmigus pabudau ir mintyse rašiau rašiau rašiau… Bandžiau save užmigdyti, nes gi stovykla prasidėjo, turiu būti pailsėjus, resursinėje būsenoje, bet žodžiai spaudė, kankino, smaugė…

Dabar, kol mergaitės stovykloje padarys mini mankštelę, čiupau kompiuterį ir rašau…

Taigi, pirmoji naujiena yra ta, kad kuriant „Gervių lizdą“ nutiko ir vis dar vyksta kiekvieną dieną, akimirką tiek istorijų, kad nebeįmanoma jų papasakoti FB postais. Todėl prieš kelias dienas sėdėdama Lutono oro uoste, prismaugta neparašytų žodžių, išsitraukiau kompiuterį ir pradėjau rašyti…. savo trečiąją knygą „Gervių lizdo istorijos“. Pati buvau nuo savęs apakus, neįsivaizduoju kada aš rašysiu, nes tik vakar ir prasidėjo pats šių metų darbymetis, bet atėjo visiškas suvokimas, kad daugiau nebegaliu atidėlioti. Taigi, grįžau į „Gervių lizdą“ ir ten dirbantiems gyriausi: „Jūs visi esate būsimos knygos herojai. Sveikinu save ir jus, nes pradėjau trečia knygą.“

Vakar pradėjom pirmąją vaikų stovyklos „Gervių lizde“ pamainą – Mergaičių stovyklą. Vis dar negaliu atsigauti nuo visos tos lengvos beprotystės, kuri vyksta. Kartais net baisu nuo gerumo, nes tai gali baigtis arba pagauni save mintijant, kad „Jeigu taip gerai neįtikėtinai, tai kaip gali būti dar geriau???“ ir taip kasdien, tarsi koks erelis kylu į kalną aukštyn aukštyn aukštyn… Baisu kristi, bet kad kažkaip ir nekrentam, sklandom tam gerume… pasklandom pasklandom ir vėl kylam aukštyn.

Vakar mistinis kaimynas Jonas pabaigė vežti buvusias žemes aplink valgyklą. Kaip tas procesas vyko su visais mergaičių pakirkinimais, papasakosiu knygoje, bet dabar noriu trumpai apie pavadinimus, kuriuos Jonas visur klijuoja.

Viskas prasidėjo nuo to, kad man brolis, šią žiemą remontuodamas kamarą padarė per mažą kambariuką ir jame nebetelpa dvigulė lova ir rūbų kabykla. Pasidariau tokią vienuolės cėlę su siaurute lova iš urios besiversdama naktį bijau iškristi. Užlipęs į antrą aukštą Jonas tarselėjo: „O kas čia spintoje miega?“ Taip ir liko – spinta. Nuo tada prasidėjo daugygybė juokelių ir mano pašpilkavimų, bandžiau vis kažkaip toje spintoje įsitaisyti, pailsėti, tilpti, bet dabar ten miegu ant čiužinėlio, o rūbų kabyklą išnešėm iš jos. Vėl istorija – miegu spintoje, kurioje net rūbai netelpa… Na, tai dar daugiau istorijų ir juokelių…

Jono talentas klijuoti pavadinimus skleidėsė kaip koks bijūnas kasdien. Atėjo, apžiūrėjo statomą Ežiukų namą ir užklijavo jam „Ežiukų bažnyčią“. Mes Joną vadinam krikštytojų, šaiponės iš jo, kad jis galės toje bažnyčioje laikyti paršelių mišias, nes turime labai gerulį paršiuko kostiumą… Mano vazoną, pastatytą kokiai gėlei, kuri puoš valgyklą, Jonas per vieną sekundę užvadino „Rododendrų baseinu“. (Nuo vakar tame vazone Sikorskių dovanota hortenzija, tai klykėm naktį, kad vazonas vadinasi „rododendrų baseinas hortenzijai”)

Todėl normalu, kad tikėjausi iš jo ir valgyklos, kurią pats ir pastatė, pavadinimo. Niekaip nėjo: restoranas, valgykla, valgyklėlė, kavinė, baras, „Posaulė“, „Pavėsė“… nu ne. Jonas išvažiuodamas šūktelėjo: „Kai bus laikas tai ir pavadinimas ateis.“

Pavadinimą viauktelėjo vienų mergaičių tėtis, atvežęs mergaites į stovyklą ir išgirdęs istoriją, kad nerandam valgyklai pavadinimo. „Na, jeigu čia lizdas, tai valgymo vieta yra lesykla.“ Taip ir prilipo restoranas „Lesyklėlė“. Matyt, tik to pavadinimo ir trūko, kad pradėtų suktis dar viena istorija. Keturios mergaitės pasiūlė būti padavėjomis ir aptarnauti sėdinčias prie stalelių. Mes, vadovės ir virėjos, pripratę prie įprastos tvarkos, tik klapt klapt… o tai kaip čia? Ilgai užtruks, nepatogu, ne taip kaip esam pratę maistą dalinti… „Leiskim joms žaisti“ – sulaikė mane vadovė Gintarė. Gerai, leiskim. Ir pirmoji stovyklos vakarienė buvo puiki!

Bet prisėdau prie kompiuterio trumpai papasakoti apie dar dvi išprotėjusias, pagavusias Gervių lizdo „vaibą“ virėjas. Ramunė su Goda taip ruošėsi ir laukė stovyklų, kad specialiai joms siuvo prijuostes iš senų džinsų, taikė rūbus ir atėjusi į virtuvę pamačiau du, žurnalo viršelio vertus, modelius. Pristatau jums „Gervių lizdo“ virėjas ir linkiu geros dienos. Štai tokią nerealiųjų komandą turime savo lesyklėlės virtuvėje.

O mes lekiam pusryčiauti ir pynimėlių pinti, nes šios dienos tema “Pynimai, pinimėliai”.

_____________________

Šiandien mūsų restoranas „Lesyklėlė” dar labiau išgražėjo – papuošėm vakar rinktom kupolėm ir šiandien pintom kasom. Nu tokia tikrų tikriausia lesyklėlė, gal net kiek raganiška. O aš žiūrėjau į lesyklos nuotrauką su saule, kasom ir galvojau, kad keistesnio pastato nesu mačius: nei namas, nei pavėsinė, nei namuose sau taip darytum, nei viešo maitinimo vietoj… Toks pastatas apie kokius svajojau, kad turėtų būti vaikų stovyklavietėje. Toks lyg iš stebuklų šalies.

Labai norėčiau įdėti nuotraukų ir iš Angelų namo IIa, kuriame miega 21 mergaitė. Ten yra trys kosminės erdvės: Angelų, Elfų/fėjų ir Sesių/geriausių draugių. Tačiau negaliu telefonu perduoti viso gražumo, todėl teliks toks intymus reikaliukas, kurį gali pamatyti tik atvykę į Gervių lizdą.

Man labai patinka vis pagulėti ant kurios nors lovos pas mergaites todėl šiandien įsikerėblinau ant mžiniško čiužinio, kurį mano brolis davė pasaugot su leidimu ant jo per stovyklas pagulėti vaikams. Šią savaitę ant jo miega Adrija ir Miglė. Gulėjom, plepėjom, aš pasakojau, kad čia mano brolio čiužinys ir staiga supratau, kad ir vėl keistas sutapimas – viena iš brolio dukrų yra Adrija. Na taip asmeniška viskas, susipynę nematomais saitais, viskas reikšminga, kartais keista…

Šiandien pasidaviau imti iššūkį ir daryti tai, kas nelabai patinka – esu alergiška saulei, todėl ėjimas prie ežero vidurdienį, kepinant trim karščio visai ne mano pomėgis. Na, bet didžioji dalis mergaičių norėjo prie ežero tai aš viens du trys su skėtuku tą kilometriuką pirmyn ir atgal šast, dar valandėlę prie ežero. Va, ėmiau ir padariau. Tikiuosi, ta saulė kažkaip be poveikio sueis…

Mergelės atsivėrinėja, pavirkauja, paliūdi, migruoja iš vienos miegojimo vietos į kitą… vyksta nuostabus susiderinimo procesas, byra kasdienės draugystės, randasi naujos. Dar tik para, o jausmas, kad pažįstu visas amžinybę.

Visada apsiašaroju per vakarinį Širdelių žaidimą. Tai procesas, kurio metu kiekviena mergaitė gali gauti didelį resursą ir palaikymą. Kartais atrodo, kad jo nebereikia žaisti, nuobodu, neįdomu, bet kas vakarą stebėdama procesą suprantu, kad būten jo ir trūksta dienos užbaigimui. Lyg būtume susitarę, bet daugiausia palaikymo gauna tos, kurioms jo ir reikia labiausiai: mažiausios, tyliausios, uždariausios…

Ir naktipiečiai. MERGAIČIŲ pamaina yra vienintelė, kurioje duodame naktipiečius. Nežinia, kodėl atsipalaidavę mergaitės yra nuolat alkanos….

 

2019 06 25 Trečioji diena. Dieninio žygio – pikniko diena.

Kiekvienoje Gervinių stovyklos pamainoje vyksta dieninis žygis, kurio metu nueiname 12 ar net 16 km, bet Mergaičių pamainoje toks žygis niekaip neina, tai darome pikniką prie ežero ir einame tik 6 km, na tris pormyn ir tris atgal. Už tai į žygį susiruošėm išeiti per pusvalandį ir tai turbūt visų buvusių stovyklų rekordas!

Eidamos pirmyn rinkome žemuoges į vaflinius puodelius, o prie ežero tirpdėm šokoladą ant laužo ir juo pagardinom žemuoges – taip poniškai užkandžiavom. Na, turėjom ir kiaušinukų, duonos, sūrio, sviesto, todėl pusę dienos prie ežero ir prasėdėjom…

Grįžę kūrėme savo asmenines erdves: kas po medžiu, kas po krūmu kūrė savo buvimo erdvę. Išbandėm naują daiktų dalinimo būdą. Mistinio kaimyno Jono draugas šveicaras, na tas, kur ežiukus gaudė, savo šalyje dirba įdomiam vaikų pramogų parke, kuriame vaikai kala, stato, konstruoja gan didelius statinius, labirintus. Visas priemones ir įrankius jie pasiima su parašu išdavimo punkte ir baigę darbą priduoda. Na tai šiandien ir pas mus veikė išdavimo punktas – grėblius, žirkles ir kitus erdvių kūrimui reikalingus dalykus atidavėm su parašais. Suveikė. Gal liko kokios žirklės pievoj voliotis, bet didžioji dalis išduotų daiktų grįžo atgal.

Šiaip keista šiandien diena – lūžio. Paprastai tai nutikdavo trečiadienį, bet šioje pamainoje matyt esam stipriai patobulėję ir pasiektas emocijų gylis šiandien buvo toks, kokį pasiekdavom trečiadienį. Ašarų daug mažiau, mamų ir namo nori tik pora. Visos kitos jau mėgaujasi procesu.

Labai karšta, leipstam, eidamos prie ežero nešamės skėčius…

Per daug metų esam atidirbę labai gerą programą stovyklų, žinom, kas eina, kas tinka, o kas ne, BET…. programa kasdien keičiasi kelis kartus, judam tarsi erdvėje, bandom naujus dalykus. Kartais užstringam.. kad ir su tuo asmeninių erdvių kūrimu… ankstesnėse stovyklose tai būdavo daug malonumo, kūrybos ir fantazijos atnešantis užsiėmimas, o šiandien šešios mergaitės nepasidalino vienu gluosniu, buvo daug ašarų ir man jau norėjosi stabdyti reikalą, nes nugi nefainai. O kam daryt, jeigu nefainai???

Kvietėm į papildomą ratą ir kalbėjom apie poreikius, įsiklausymą į savo pojūčius, gebėjimą atsekti juos ir neignoruoti. Susirinkimas baigėsi išprotėjusiu vandens laistymuisi su laistymo šlanga.

Vakare per širdelių žaidimą pačios mergaitės pradėjo apsikabinimus… uch, pagaliau! Neragintos, intuityviai pradėjo apsikabinėti viena kitą ir buvo daug daug apsikabinimų, prisipažinimų, bučkių.

Vakarą baigėm visai įdomiai… Dar pavakarį supratau, kad jau šiandien reikia groti gongais, todėl suguldėm visas į lovas, instrumentus sutempėm į II aukštą ir užmigdžiau visas su Gongų maudynėm…

Štai tokia ilga- trumpa buvo mūsų diena.

2019 06 26 Mergaičių stovykla. Ketvirtoji diena. Šalių skirtumai ir papročiai.

Diena buvo ilga kaip koks mėnuo. Esam išlėpę, išgeibę nuo karščio, nebeįmanoma sugaudyt ar stogai važiuoja dėl karščio, ar dėl pas kiekvieną vykstančių procesų.

Taigis, pradėjom dieną puikia mankštele ir išsvajotais sausais pusryčiais su jogurtu ar pienu. Brrrr… tokių pusryčių labai nemėgsta, bet juos kas rytą valgo daugybė vaikų.

Rytinio susirinkimo metu kalbėjom apie šalių skirtumus ir belaukdamos indiškų šokių mokytojos Jurgitos pamokos, vėrėm lietuviškus sodus iš šiaudų. Dar kartą įsitikinau ir pamainos vadovės suprato, kad šioje pamainoje daug rankdarbių nepadarysi. Mergaitės nemoka naudotis adata, siųti, verti – rankos neišlavintos, o ir kantrybės žiauriai neturi. Nepavyksta iš pirmo karto – pyksta, meta ir antrą kartą nebando.

Indiški šokiai buvo labiau populiarūs ir pasisekę nei sodų vėrimas.

Dalis mergaičių ėjo maudytis į ežerą.

Nors buvau nuleidus rankas dėl rankdarbių, vadovė Gintarė, kuri šiaip yra aktorė ir visai ne rankdarbių darytoja, rankų nenuleido ir įtraukė mergaites į lėlyčių iš siūlų gamybą. Finale lėlytės gavosi terapinės, su jomis sukom išsukom visą istoriją apie mirusių gyvūnėlių dvasias ir sukūrėm joms altorėlį. Čia viskas dėl vienos mergaitės neseniai išėjusio šuniuko, nes mama sakė, kad ji labai liūdi dėl jo netekties.

Vakare prieš susirinkimą mergužėlės pradėjo sproginėti – mėtėsi kankorėžiais, pravardžiavosi ir skundė vienos kitas… na, toks be ryšio reikalas, kai išlenda kai kurių ragiukai, baigiasi geras išauklėjimas ir jos parodo tikrąjį veidą. Situacija nesmagi, bet už tai puiki galimybė padiskutuoti apie grubumą, pykčius ir skundimus.

Po Širdelių žaidimo išėjom į tylą iki pusryčių. Och! Tai pats geriausias vaikų nuraminimo būdas prieš miegą. Visos tylomis nusiprausia, sugula. Beliko tik lopšinę padainuoti ir šiek tiek pagroti.

Šiuo metu stipriai lyja. Labai tikiuosi, kad iš proto varantis karštis baigėsi…

O! Turime dienos naujieną. Bet čia labiau apie Gervių lizdą ir kitas stovyklas. Buvom nusprendę, kad per Mergaičių ir Teatro pamainas dirbsim taip puse kojos, įsivažiuosim su max 30 vaikų, o jau kitoms pamainoms pavarysim pilną užimtumą – 40 vaikų ir dešimt vadovų. Visi likę darbai buvo suplanuoti ramiai, lėtai… iki liepos vidurio.

Ir šiandien pajutau, kad eina srautas, reikia jungt šeštą bėgį ir jau Teatro pamainai paruošti stovyklavietę 50 stovyklautojų. Komanda pasakė „taip”, statybininkai irgi, todėl paraleliai jau vykstančiai stovyklai vėl varau statybų organizavimą: lentos, klozetai ir dušo kabinos. Nu taip einasi, nu tai ir imam tą iššūkį… galų gale koks skirtumas dviem savaitėm vėliau ar anksčiau…

Turime likusias devynias šventas vietas Teatro pamainoje. Nuoširdžiai rekomenduoju čiupti progą ir gauti savo vaikui milžinišką resursą.

2019 06 26 Mergaičių pamaina. Penktoji diena. Sūkuriai ir vulkanai

Žodžių daug, kaip ir nuovargio, veiksmo, nieko neveikimo irgi daug… tik nežinia, kiek rasis jėgų juos užrašyti.

Begalės pamokų ir suvokimų. Apie vyriškas mergaites, kurios stumdosi, mušasi, griauna, kovoja. Jeigu tokių moteriškoje grupėje daugiau nei trys, pasiekti tą lengvą, švelnų moterišką plaukimą, tekėjimą, vaibą yra sudėtinga. Jeigu iš viso įmanoma.

Jau vakar vyko rimtas pokalbis apie kankorėžių karą ir dėl muštynių pas mergaites užaugančius „kiaušinukus”. Maniau, kad ties tuo ir baigsim, bet… šiandien trukt už vadžių ir vėl iš pradžių… skraido pagalvės, miegamajam vyksta gaudynės, stumdosi, spardosi… nuolat minimi keturi vardai.

Rytą pradėjom su dideliu noru nieko neveikt, pagulėt, nes oro slėgis nukrito ir visos buvo lengvai priplotos prie žemės. O jau planų turėjom! Nieko, įkvepiu, iškvepiu ir viską keičiam. Einam pagulėt iš kart po rytinio susirinkimo… gulim salytėje sugriuvę į vieną krūvą, plepam.

Mokėmės valgyt su lazdelėm. Oi, buvo bajeris. Vakar mistinis Jonas lėkdamas pro šalį (iš tikrųjų tai pakviečiau sutvarkyti bi(j)o tualetą, kuriuo naudojasi mergaitės) atvežė pusmaišį žirnių ankščių. Tie jau tokie ant ribos, todėl nusprendėm išlukštenti ir žirnius sudėti į sriubą. Kai atėjau tų žirnių imt ir į virtuvę nešt – žiū, nebėra. Suvalgė visus iki vieno su kinietiškom lazdelėm! Ups.

Dar gera buvo, nes nuostabi Violeta atvažiavo piešti henna piešinių, tai dabar visos išsipuošę…

Bandėm vėl stumti vežimą be ratų – įveikti kokio rankdarbio gamybą ir net aštuoniom pavyko! Vešis namo sapnų gaudykles. Valandos darbelį darėm tris valandas…

Ėjom per sodybą pažinti medžių ir teritorijos. Prie kedro valgėm kedro riešutus, prie graikinio riešuto – graikiškus. Kaip atrodo žagrenis, maumedis, pūkenis, raudonlapis ąžuolas? Dabar jau žino. Žaidėm labai smagų žaidimą. Komandos turėjo sukurti sodybos planą iš šakelių, lapelių, akmenėlių. Tuomet tuose penkiuose žemėlapiuose pažymėjau po tris vietas sodyboje kur paslėpti skanumynai ir zefyrai. Per naktinį žygį reikėjo juos rasti.

Ai, tie keturi minimi vardai… buvo daug siūlomų variantų kaip jas pamokyti už muštynes, erzelį, bardako kėlimą: iškraustyti į Ąžuolų namelį vienas arba neleisti į naktinį žygį. Nusprendėm ryt taikyti darbo terapiją: tvarkys „Lesyklą”, visą dieną plaus indus. Nubaustos tikrai kenčia, nes nevaldo savęs ne todėl, kad taip nori, o todėl, kad nemoka ir negali. Žino, kad blogai daro, o sustot negali.

Už tai nuostabu yra tai, kad dalis švelniųjų mergaičių pasiprašo padėti indus plaut ir visus darbus dirbt… na, tokios su didele meile ir labai solidarios. Jautru taip ir gera stebėt.

Įdomi diena. Ilga, banguota. Naktį bulvių lauže išsikept nepavyko, nes vėjas per didelis – kepsim rytoj. Daug visko čia šiandien buvo…

Rytoj paskutinė ilga stovyklos diena. Nenoriu, kad baigtųsi, nes nors ir buvo sunku, sudėtinga, bet labai stipru…

Trys mergaitės išreiškė norą atvažiuoti į sekančią pamainą… gerai. Rimtai nenoriu, kad išvažiuotų visa stovykla, todėl tėvams dar kartą primenu, jog šeštadienį galima atvažiuoti su palapine ir pasilikti visam savaitgaliui – „Gervių lizdas” yra atvira erdvė visiems geros valios žmonėms

2019 06 27 Mergaičių stovykla. Šeštoji diena.

Hi hi hi va ir pasakojimo nebus. Atvažiuosit tėvai pasiimti ir viską papasakosim, nors vargiai prakalbu, nes vakar tiek juokėmės, kad žodžių nėr… žviegėm.

O va nuotraukas – prašom. Iškokite jų FB paskyroje Gervių lizdas https://www.facebook.com/pg/Gervi%C5%B3-lizdas-429897664256237/photos/?tab=album&album_id=439391439973526

Facebook Comments Box

Ar kada nors susimąstei ką išgyvena laikinieji Globėjai?

admin
-
0
Ar kada nors susimąstei ką išgyvena laikinieji Globėjai?

Šita tema seniai norėjau parašyti, norėjau kalbėti, tačiau visi kalbinti Globėjai kaip susitarę tyli – bijo dar labiau nukentėti nuo sistemos, bjaurių komentarų, o man atrodo, kad yra toks bendras visuomenės nesuprotis apie laikinus ir nuolatinius globėjus. Mes jau tiek sau prisikalėm pleištų į patį įvariausią susiskaldymą, kad nežinia nuo ko pradėti susirinkti ir iš viso ar tai įmanona. Susirinkti ir gyventi vienyje. Vieni garsiai rėkia apie vaikų nepriežiūrą, kiti rėkia, kad vaikus be reikalo atima. Vieni klykia, kad tai verslas, viskas dėl pinigų, o kiti bando gintis vaikų teisėm ir saugumu. Kasdien kalam ir kalam sau į širdis po dar vieną nesantaikos pleištą.

Nežinia, kur tas tiesos viduriukas ar kaip jį pasiekti ir rašau šiandien ne apie tai. Noriu parašyti apie Globėjus. Rašau su labai aiškiu tikslu – noriu pasidalinti vienos Mamos, Globėjos tekstu.

Man atrodo, kad tokius tekstus turi skelbi ir  spausdinti kasdien – gal kam nors ateis platesnis suvokimas apie tai, kad Globėjai renkasi šią profesiją dėl pašaukimo, o ne dėl pinigų.

Kaip jau minėjau Globėjai patys viešai nenori dalintis savo jautriais asmeniniais išgyvenimais ir gyvenimo detalėmis dėl skaudžių pasekmių – už kiekvieną jautrų tekstą gauna atgal bangą nepritarimo, smerkimo, teisimo. Kartais paatvirauja Vaiva Sikorskienė apie Sikorskių šeimyną, bet visad už tai atsiima su kaupu. Todėl per savo skaudžią patirtį užsidėjo filtrus ir dažniausiai rodo tik gražią kasdienybę: daug margaspalvių, stilingų nuotraukų, piešinių ir už širdies griebiantys pozityvūs pasakojimai. Kiti Globėjai iš viso tyli kaip vandens į burnas prisisėmę. Ir aš žinau kodėl. Ne kartą pati kibau į atlapus komentatoriams ir ne kartą buvau aplota, kad ginu JUOS – tuos, kurie gviešiasi iš kitų nelaimių pinigų, grobdami globai jų vaikus.

O didžioji dalis net supročio neturi kuo skiriasi laikina globa nuo nuolatinės. Ir vien pradėjus tai aiškinti tampu liaudies priešu. Kažkoks apsurdas. Niekas nenori girdėti faktų, skaičių, tik skendi kažkokiam siaurakaktiškume ir įsitikinimuose, savo emocijose: JIE (globėjai) yra priešai.

Taigi, aš tikrai žinau kad ne. Laimė man teko pažinti asmeniškai ne vieną neeilinę Moterį Globėją. Jos mažų mažiausiai yra angelai žemėje, nes tai ką jos daro, kokią naštą sau neša prisiėmę, protu sunkiai suvokiama. Prisiekiu, aš taip negalėčiau, man per sunku.

Skaitau jų pasidalijimus slaptose grupėse, nes viešai skelbti negali. Skaitau ir man yra baisu dėl to atotrūkio, kuris susidarė tarp visuomenės ir to, ką iš tiesų jaučia ir išgyvena Globėjai.

Teksto autorė leido dalintis savo nuostabiu tekstu, nes jis taip kalė man į pačią širdį, kad  turėjau jį paviešinti.  

Tekstą parašiusi Moteris yra tikrai išskirtinė: augina savo vaikų būrį ir dar yra Laikinoji globėja. Labai noriu ją ir drauge visus Globėjus palaikyti, nešti žinią, kad yra žmonių, kurie supranta kaip jie jaučiasi, palaiko ir pritaria tam, ką jie pasirinko veikti.

Na, o gal netyčia koks skeptikas perskaitys ir jam ateis suvokimas apie tikrąją Gobėjų savijautą, gal rasis jame ir koks kitas jausmas ne tik bukas smerkimas.

 

Laikinoji Globėja Adelė:

“Viskas gyvenime turi savo dėsningumus. Viskas eina ratu. Kaip dieną keičia naktis, taip džiaugsmą – liūdesys ar nusivylimai.

Juk net radus svajonių darbą, vieną dieną į širdį ima brautis abejonės, nuovargis ir netgi nuobodulys.

Taip ir globa. Ji nėra tas nepaliaujamas euforijos išgelbėjus vaiką, skonis….

Vieną dieną…

Tiksliau viskas vyksta etapais.

Net gedulas nėra tiesiog juoda paklodė, o turi savo „stadijas”.

Tai yra Neigimas, Derybos, Pyktis, Liūdesys ir – kažkada – Susitaikymas.

Aš nežinau, ar kur nors yra aprašytos Globos stadijos.

Galiu šiandien tik spėlioti, ką jaučia mano naujieji globotiniai. Gal kažkada gebėsiu įvardinti, kol kas tik mėginu pajausti.

Galiu tik spėlioti, ką jaučia mano šeima.

Ir galiu mėginti papasakoti, kaip viskas atrodo iš mano pozicijos….

Vieną dieną tu pasijunti labai vienas. Tarsi vis dar esi įsitvėręs savo tikėjimo, kad tai, ką darai, yra labai svarbu ir TAU TAI PATINKA. Tačiau supranti – TAI patinka tik tau vienai.

Kai į šeimą ateina naujas vaikas, su juo ateina ir pakilimas. Draugiškoji pasaulio dalis (tavo šeimos taip pat) puola sveikinti, priima, džiaugiasi, žaidžia, kalbasi, dūksta, Net tie, kurie šiaip jau linkę konfliktuoti, tuo metu iškelia baltas vėliavas, sesės nebesipyksta , broliai nebesimuša – namuose šventė! Skamba dainos, pasiūlymai, traukiami žaidimai, Beveik idilija!

Gal ir ne visais atvejais, nes dar neturėjau tokio, kur vaikai ateina labai liūdni, verkiantys, grasinantys pabėgti.

Į mūsų namus visi vaikai atėjo su šypsena. Ir pirmas mėnuo eina visų euforijoje, o tavo – tyliai užslėptame nerime. Nes TU nežinai, kokie tie vaikai – ką mėgsta, ko bijo, kokia jų patirtis, ką jie gali, ko ne ir t.t. Tas momentas, kai kiti šoka, tau – didysis tyrinėjimo, planavimo, strategavimo, ieškojimų metas. Reikia rasti visko – nuo vietos namuose, rūbų, batų, kelio į mokyklas, darželius, mokytojų, gydytojų, dokumentų, gimtadienių, mėgiamų maisto produktų, nuotaikų, baimių, pasitikėjimo, susitarimų… Sukiesi, kaip voverė, tyliai džiaugdamasi, kad VISI laimingi.

Pamažu viskas ima stoti į KAŽKOKIAS vėžes. Jas galima bus koreguoti. Kaip ir savo pakantumo laipsnį kam nors, kas tau vertybė ir skanu, o tiems naujiems – feeeee. Pasirodo, jie nemėgsta daržovių, kurias tu ir tavo vaikai dievina, jų nepradžiuginsi net vaisiais, jie bijo gamtos, kuri tavo akimis didžiausia vertybė ir t.t.

Arba atvirkščiai, jie nori to, ko tu nieku gyvu nenori įsileisti į savo namus. Tarkime mažo kačiuko. Irgi gamta – ar ne? Tik tau patinka gamta gamtoje, o jiems – namuose. Koks mažas skirtumas! Ir kaip sunku gali būti jį ištverti!

Bet tu labai stipri, nes tu TIKI! Savimi ir jais. Taip pat savo šeima, kuri va – taip gražiai priėmė.

Žinote, žmonės per anksti klausia – o kaip reaguoja tavo vaikai, kaip vyras? Jie to klausia vos paėmus vaikus. „Žinoma gerai, mes tam pasiruošę!” su euforija atsakai jiems…

O kai pagaliau nurimsti TU, apsidairai, o namuose – tyla. Pritilo dainos ir šokiai, vis dažniau sugauni keistus šnairuojančius žvilgsnius, kurie tyliai ima tave žnaibyti.

Niekas nebežaidžia, žaidimus gali susemti ir išmesti – per tą euforijos etapą pusės detalių vistiek nebėra…

Tavo vaikai vis dažniau spokso TV, vėl mieliau ruošia namų darbus, eina į būrelius, nebesiveržia namo…

Viskas nurimo? Prasidėjo kasdienybė?

NE!

Šita tyla – jūros pasitraukimas prieš cunamį!

Nespėji susivokti, iš visų kampų tave užgriūna kažkokio pykčio, nemeilės, nusiskundimų, inkštimo, skundimo, priekaištų banga.

– Mamaaaa!… Ji tą pasakė – nepasakė, keikėsi, sugrioooovėėėė, lenda, žiūri – nežiūri… Kur sėdi! Dink iš čia!… Užsičiaupk… Kur lendi! Mamaaaaaaa!….. Nenoriu!… Kada jie iš čia išvažiuos?… Mamaaaaaa…. jis nepadėjo telefono… pritrupino! O kodėl ji nepasiklojo!…

Nesakau, kad tai nuolat, tačiau sminga giliai! Gaila ir TŲ vaikų, ir savų. Vyras taip pat pasiduoda tai bangai – ir jam sunku taikytis su dar 2 lakstančiais juoduliais iš to vaikystės filmuko, rodos ką jie bedarytų, vistiek nepataiko…

Laksto per greit, kalba per garsiai, nori per daug, daro per mažai…

Pajunti, kad kartais ir tu norėtum užsimerkti ir atsimerkus pamatyti TAIKĄ. Taiką SAVO namuose, savo ŠEIMOJE…

Gal būt be JŲ. Kad tik visiems būtų gerai! Nes TAIKA su JAIS – gal tik po metų! O gal niekada…

Vakare apkabini juos ir tikrini save – ar vis dar kažką jauti, kažką gero, kažką, kas jus visus išgelbėtų. Nes gali nutikti taip, kad vieną dieną nebenorėsi jų net paliesti. Žmogus labai trapus…

Atsidūsti – vis dar nori delnai juos glostyti. Supranti – tai dar ne MEILĖ. Tai tik fizinis pakantumas, gailestis, pripažinimas savesniu nei likęs pasaulis, noras suteikti kažką gero. Bet dar ne meilė.

Beglostydama juos jauti – iš visų kampų į tave žiūri piktos akys. Nes ir taviems – tavęs ne per daug. Taip, jie pasidalino, leido tavęs truputį atriekti tiems, kam reikia labiau. BET GAL GANA????

Ir vėl prasideda: mamaaaaaa…. o jis tąąąąą…. o ji anąąąąąąą….. mamaaaaaa….. nelakstyk… dink…. užsičiaupk…. mama, aš nebenoriuuuuu….

Tada ištinka krizė. Tave. Tampi cunamio viršūne. Norisi mesti viską ir pabėgti!…

Tik supranti – nepabėgsi! Tu spąstuose, kuriuos pati savo noru pasispendei. Ir tie spąstai – tavo meilė savo šeimai. Kuri yra aukščiau už viską.

Todėl net pabėgti TU negali. Nes tą minutę, kai neišlaikai ir čiupusi automobilio raktelius sieki striukės pamatai paniką VISŲ akyse. Staiga visi skundai nutyla ir lyg sulėtintame kino

filme matai besplečiančias akis, besižiojančias burnas ir išgirsti panikos kupiną „Mamaaaaaa…”

Ir JIE – Jie irgi tame chore… Vyras taip pat — ir aš galiu išvažiuot!

Per 1 akimirką visi čiumpa batus, striukes – bėgs kartu!… Nors į pasaulio kraštą! Nuo tų priešų galvažudžių!

Tik kur tiek priešai, mama, aaaaaa????????? Mes jų nematėm!!!

Tyliai pakabini raktelius, kantriai padedi į vietą VISŲ batus, sukabini striukes… nuryji gumulą gerklėje, atsisėdi ir laikas sustoja…

Po kelių dienų rašai apie Globos stadijas Globėjos gyvenime ir supranti. Globotinio gyvenime tavo Globa irgi turi stadijas. Tavo vaikų gyvenime, tavo vyro gyvenime GLOBA taip pat turi stadijas.

Ir čia prasideda TAVO darbas.

Ne laukais lėkt.

O kurt tokio dydžio židinį, kad visiems pakaktų.

Net jei prireiks ne vienerių metų!

Jau po 10 minučių jie susigalvoja kokį žaidimą. Ačiū dievui, vėl visi drauge.

O tu?

Tu vis dar suskilusi. Ir vis dar nežinai, kuriame etape kiekvienas iš jūsų.

Toks mažas ežiukas rūke.

Mažas ežiukas su septynetu dar mažesnių, prisisegusių, prisirišusių ir niekaip kitaip…”

Facebook Comments Box

Mano DNR kodas – Lietuva

admin
-
0
Mano DNR kodas – Lietuva

Šitą tekstą pradėjau rašyti prieš savaitę – buvau stipriai apimta euforiijos dėl savo buvusių ansambliečių iš „Ratilio“ ir „Virvytės“ apsilankymo Londone Kovo 11 – osios proga. Kiekviena skambėjusi daina, matytas šokis, tautiniai rūbai ir raštai tarsi žagrė arė mano sielą iki pat gelmių. Norėjau užfiksuoti tą emociją, tačiau tiek daug veiksmo buvo Londone drauge būnant su jais, plius nuolat vairavau ir niekaip negalėjau teksto užbaigti…

Paskui staiga viskas baigėsi, šventė praėjo, visi išvažiavo, iki padebesų sukilusi patriotizmo emocija nuslūgo. Ai, numojau ranka, emocija laiku nepagauta – teksto nebus…  bet tas neparašytas tekstas manęs nepaleido, o galvoje besisukantys žodžiai visą savaitę prašosi ir prašosi būti paleisti į išorę.

Prabėgdama iš vienos vietos į kitą, iš repeticijos, į koncertą rašiau telefone: “Mano DNR – Lietuva. Ji įrašyta į kiekvieną mano ląstelę lietuviškos dainos ir autentiško šokio, puošnių ir skirtingų, įvairių regionų kostiumų kodu. Kartais aš tą kodą pamirštu, neigiu, kartais net pykstu ant savo DNR kodo „Lietuva” kaip ant kokios ilgos ir negražios nosies. Kartais pykstu už šaltą žiemą ar provincialumą, kartais ant biurokratų, kartais pykstu ant valdžios. Na, gal nepykstu, bet esu nepatenkinta, nusivylus, neprisitaikanti. Todėl susirinkus vaikus ir emigravau – nepatiko manasis DNR kodas, o drauge su emigracija nutrūko ir visas folkloras. 
Todėl vakar, sėdėdama Kovo  11 -ąjai skirtame koncerte Londone išgyvenau visą spektrą pačių įvairiausių jausmų: nuo euforijos iki begalinio liūdesio. Koncertavo Londone susikūręs ir nuo 2005 m. viekiantis ansamblis „Saduto” ir vilniečiai „Virvytė”. Kažkada buvę maniškiai. Ką ten buvę?! Kaip tik vakar ir supratau, kad visada ir liks MANO ansambliečiai.”

Mūsų istorija prasidėjo prieš 25 metus VU ansamblyje „Ratilio”. Ir aš labai noriu ją vėl ir vėl pasakoti.

Vilniaus Universitete aš niekada nesimokiau, bet labai norėjau dainuoti ir tuometinė ansamblio vadovė Zita Kelmickaitė mane priėmė į “Ratilio” tik todėl,  kad aš kalbėjau suvalkietiškai taip, kad ausys linko. Buvau tik ką atvažiavusi į Vilnių iš provincijos. Dalyvavimas ansamblyje dėjo patį stipriausią pagrindą mano gyvenimui – nauji draugai, naujas darbas, visas lietuviškas paveldas, Zitos aukšti reikalavimai elgesiui scenoje, požiūriui į tautinį kostiumą. Per Zitą ir pas tą amerikonką Ritą Dapkutę atsidūriau naujai kuriamame restorane “Ritos smuklė”, o per ratiliokus išmokau gerti samagoną Raseinių rajone per ekspediciją, kai užrašinėjome dainas pas senus kaimo žmones.

Po to daug metų mes veikėm kaip atskira smuklės kapela. Bandau skaičiuoti kiek kartų mes drauge koncertavom. Ir tikrai ne dešimtis, o šimtus. Drauge rengėmės ankštuose kambarėliuose savo tautinius kostiumus, drauge lipom į sceną. Rolandas, Vija ir Vaida grojo smuikais, Valdas basedla, Tomas ir Darius bandonijom, o aš kalbėjau ir šokdinau. Per didesnius renginius šokdindavom keliese, kviesdavomės Loretą, Margaritą, Šarūną – visas šniūras ratiliokų praėjo per renginius “Ritos smuklėje” ir buvo ne vieni metai, kai mes tai darėm du ar tris kartus per savaitę. Kiekvienais metais sušokdavau batus iki skylių paduose. Iki šiol sutinku žmonių, kurie anais laikais, prieš dvidešimt metų, lankėsi “Ritos smuklėje” ir prisimena įkyriai juos šokdinusią merginą. “Tai aš, aš, tada buvau jauna ir įkyri.” – kaskart prisipažįstu.

Paskutinį kartą šokau “Ritos smuklės” scenoje būdama aštuonių mėnesių nėštume, kai laukiausi savo vyresnėlio, lygiai prieš šešiolika metų. Nuo tada mes visi išbyrėjom ir  dauginomės J – su kiekvienais metais vis daugiau ir daugiau vaikų sūpavom savo susibūrimuose. Labai greitai žemaitiškas Loretos Sungailienės suburtas ansamblis “Virvytė” tapo visų regionų ir visokio amžiaus – dainuoti norėjom ir toliau, o su vaikais sudėtinga tęsti savo mylimą folkloro veiklą. Prisimenu tą tuntą mažų vaikų per repeticijas… Na, jos tik vadinosi “repeticijomis”, bet per aplink kojas apsivijusius ir vis paverkiančius arba dūkstančius vaikus sunkiai galėjom ką naujo surepetuoti.

Iki dabar juokas ima, bet besilaukdama ketvirtojo ne tik sau pasisiuvau naują kostiumą, bet sugebėjau ir savo vaikų tėvą, Lietuvos rusą apvilkti dzūkiškais marškiniais su labia artimais Baltarusijai raštais. O jis ir dainavo, ir šoko drauge su visais kaip lygus su lygiais. Man tai buvo svarbu dėl mūsų vaikų, dėl jų identiteto, dėl mūsų šalies, kurioje gimėm. Kiekvieną antradienį tįsėm vaikus į repeticijas, nes tada taip atrodė teisinga, taip reikia, taip turi būti. Vasarą važiuodavom į stovyklas. Intensyviai bendravom su savo ansambliečiais daug daug metų.

Ir staiga “Pokšt”, ir viskas nutrūko: skyrybos, emigracija, visas gyvenimas aukštyn kojom. Iš ilgesio ar nepatenkintų patriotinių jausmų nuėjau į ambasadą ir “prisidaviau” tuometinei ambasadorei, tuomet susiradau “Saduto” – aš galiu šokti, dainuoti, renginius vesti, turiu tautinį kostiumą. Sudalyvavau keliuose renginiuose, bet neužkabino, nes Lietuvoje likęs folkloras nebuvo tik folkloras. Tai buvo kažkas, kas yra mano identitetas, mano draugais, mano patirtis, mano DNR.

Ir dabar, Londone sėdėdama “Virvytės” repeticijoje aš jau vos valdžiausi nežliumbdama. Matydama, atrodo, tokius pat, kaip prieš dvidešimt metų savus, matydama jų paaugusius vaikus. Va, pagal juos ir galima spręsti, kad mes gal vis tik šiek tiek pasenom. Man norėjosi viską filmuoti, fotografuoti ir transliuoti ne tik Lietuvai, bet ir visam Pasauliui, norėjosi rėkti – žmonės, tai labai labai svarbu. Svarbu tavo pradžia, tavo šaknys, tavo DNR ir tai, ką tu perduosi savo vaikams. Žiūrėjau į penkis grojančius Vainučius: tėtis, mama ir trys jų atžalos – keturi smuikai ir basedla, žiūrėjau į tą beveik penkiasdešimties mišraus amžiaus dainuojančių žmonių bangą ir viduje išgyvenau begalę įvairiausių jausmų. Mano gyvenime jau taip seniai buvo, kad Moters dienos proga stotų vyrai ir užtrauktų visoms moterims skirtą romasą apie meilę. Tai kaip koks balzamas sielai, kaip patys brangiausi vaistai… O Salvinijos pasakojimas kaskart pravirkdo ir pačius ansambliečius: „Aš galėjau rinktis būti: lenke, žyde, ukrainiete, ruse, vokiete ar lietuve, nes mano kraujas maišytas. Aš galėjau rinktis kuo auginti savo sūnų. Ir pasirinkau būti lietuve.“ Aš net taip papasakoti nemoku, kažkokie žodžiai ne tie, bet ji taip pasakoja, kad kala tiesiai į širdį, smeigia į pačią lietuvišką gelmę, kabina šaknį, kaip atvirą nervą. Tik sėdi, klausai ir žliumbi.

Kitą vakarą vyko bendras „Saduto“ ir „Virvytės“ koncertas. Žinodama visą ansamblio logistiką: iš Lietuvos, skirtingais skrydžiais ir laikais atskrido 43 žmonės, kurių turbūt pusė vaikų, visi instrumentai, tautiniai rūbai, norėčiau išrašyti abiems ansamblių vadovėms po Logistikos Magistro laipsnį – visi atvykę buvo apgyvendinti „Saduto“ ansambliečių šeimose. Visi sutikti šilčiausiai, informuoti, visiems pravažiavimo kortelės paduotos, vedliai po miestą ir lankytinas vietas išrikiuoti. Suorganizuota repeticija ir du koncertai. Tik tai tas, kuris nors kokį mažą dalykėlį kada organizavo gali nutuokti, kiek čia darbo!!!

Na, o kai matai juos visus išsipuošusius scenoje, kai matai tiesiog labai aukštą lygį, kai matai, jauti, kad tas, kai kam labai nepatinkantis ar nusibodęs, folkloras  vienija, sujungia, budina ir žadina tavo lietuvišką DNR ir žinai, kad visos ansamblių vadovės dirba neatlygintinai, t.y. savanoriauja, tai norisi nežinia kokias duris pabelsti ir pas kokį tautos vadą paprašyti visoms folkloro ansamblių vadovėms skirti po mažiausiai tūkstantį eurų kasmėnesinį atlyginimą. Nes čia yra ta gija, tas siūlas, o gal net virvė, už kurios mes visi turim laikytis, kad išliktume, čia yra ta DNR grandinėlė, į kurią gali įsitverti. Galit ją neigti, nemylėti, gali nepatikti jums “Duokim garo”, gali būti įgrisę iki gyvo kaulo bobučių dainos, bet tai ir yra tas mūsų, lietuvių DNR. Nepabėgsi, nepakeisi, neišsižadėsi.

O tai, kas vyksta “Virvytėje” tai toks unikalus ir vienetinis reiškinys, į kurį pradėjus gilintis tikrai stogą rauna – tėvai per savo pavyzdį augina ir perduoda vaikams tai, ką dar prieš kokį šimtmetį darė kiekvienas lietuvis be išimties: drauge dainuoja, šoka, repetuoja, koncertuoja, keliauja, siuva rūbus, dalinasi instrumentais. „Virvytės“ atvejį reikia užkelti į pačią didžiausią ir matomiausią sceną ir rodyti per visus televizorius ir internetus kaip pavyzdį – štai taip turi būti, jeigu norim išlikti, nenutautėti.

Labai norėjau parašyti šį patriotinį tekstą, labai norėjau sau priminti kas aš esu ir kaip man tai svarbu. Be galo liūdna, kad mano vaikai jau nebebus tie, kurie šoka ir dainuoja su manim drauge lietuvių liaudies šokius ir dainas, bet visa savo esybe džiaugiuosi „Virvyte“, o ypač vaikais ir paaugliais. Ir atskirai iš visos širdies dėkoju Loretai ir Ligitai – „Virvytės“ ir „Saduto“ vadovėms ir visoms visoms folklorinių ansamblių vadovėms ir vadovams.

P.S. Ir prižadu, jeigu kada uždarys TV laidą „Duokim garo“ – skrisiu į Lietuvą ir eisiu protestuoti pre LRT pastato.  

P.S.S. Tiek gerų emocijų seniai neturėjau. Tiek gilių išgyvenimų seniai nejaučiau. Eikim dainuoti.

Facebook Comments Box
1234...19Page 3 of 19
© Newspaper WordPress Theme by TagDiv

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.