Nuotrauka tik dėmesiui patraukti. Tekstas svarbu.
Rašau kirbančias mintis ir žinau, kad jomis pasidalinti viešai reiks drąsos.
O mintys tikrai apie kasdienius dalykus. Apie veikimą ir rezultatą, apie gyvenimo matymą pro rožinius akinius, apie projektų finansus.
Taigi, jau ne kartą būriau pribūriau iš nieko kažką. Turėjau kokią crazy idėją ir lygiai nulį pinigų, skelbiau ją sau, Visatai, užsimerkus deklaravau viešai. Į klausimą: „Kaip ir už ką čia viską padarysi?” negalėdavau atsakyt nei sau, nei kitiems. Tačiau kažkokiu mistiniu stebuklingu būdu viskas nutikdavo. Iš paskutinių „burtų” 10000 pasėtų gilių ir sukurtas Ąžuolų jaunuolynas ir „Gervių lizdas” – stovyklavietė su 50 miegamų vietų ir erdvėmis veikloms. Dar nepamiršau kaip prieš metus tik kalbant apie tai viduj tarsi skaudėdavo. „Puiki idėja! Varyk, Birute! Tačiau UŽ KĄ tu visa tai padarysi?” – kalbėjausi su savim guldama ir keldama. Nu kažkaip padarysiu… guodžiau save.
Žinia, padariau. Paplojau ne tik pati sau, bet ir aplinkiniai man. Radosi saujelė suprantančių, palaikiusių ir net rėmusių pinigais.
Žinia, jau rašiau viešai, baigiau su kelių tūkstančių eurų skola. Ups, neplanavau. Tarp mano kreditorių buvo visokių. Ir tokių, kurie dar šiandien sako: „Atsipalaiduok, viskas gerai, palauksiu.” (čia kalba Gerasis Žmogus, kuriam dar vis neapmokėta 1600€ sąskaita) iki tokių, kurie pagal išmoktą skolų išmušinėjimo raidę skambinėjo nuolat ir bandė tuos savo 200€ išgaut. Bet taip šlykščiai, su visokiais užvažiavimais: „Tai jūs verslininkė, turėjot numatyt.” Kur gi ne! Verslininkė! Tuomet padėjus ragelį širdyje skambėjo isteriškas juokas: „O žmogau, kad tu žinotum jog aš už namo nuomą esu nemokėjus jau savaitę ir ta suma yra 7 kart didesnė, nei skolelė tau.”
Na, bet puikiai supratau, kad isterija, anei panika, anei ašaros čia nieko nepadės ir reikia imtis veiksmų. Pirmas mano veiksmas dar rugpjūčio mėnesį buvo prisipažinti, kad susimoviau ir paprašyti pagalbos iš klientų, t.y. tėvų, kurie metai iš metų leidžia vaikus į stovyklas. Paprašyti susimokėti iš anksto.
Spėkit, kiek radosi tokių, kurie po mano viešo prašymo atsiliepė? Anei vienas.
Tuomet laikas ėjo, skambučiai ir laiškai, raginantys apsimokėti sąskaitas netilo ir aš, nusiėmusi savo karūną, paprašiau asmeniškai penkių tėvų, kuriais pasitikiu, man padėti. Ir iš visų tos pagalbos sulaukiau. AČIŪ. Išjudėjom pirmyn. Teisingumo dėlei turiu parašyti ir tai, kad nuo streso mano kūnas pradėjo išeidinėti iš rikiuotės, išsigandau pasekmių, parašiau savo vaikų tėvui, kad man reikia pagalbos arba tikrai nutiks ta diena, kai visi keturi atsidurs jo globoj, ne mano. Septyni metai! Septyni! Varau kaip tankas. Kada išnaudosiu visą savo limitą?
Tai va, vaikų tėvas atsakė padėti negalintis… nu ok, yra kitų gerų žmonių, išplauksiu pati, kaip ir šimtus kartų jau išplaukiau per tuos septynis metus, tįsdama ir mudviejų keturis vaikus.
Važiuokim toliau, nes gyvenimas nestovi ir negaliu aš visa apsižertvinus jį stabdyti.
Visi rėkauja apie klimato kaitą, kažkas nuoširdžiai bando keisti situaciją rinkdamas šiukšles, rūšiuodamas, mažiau vartodamas. Aš ir tūkstančiai vaikų, mokytojų, auklėtojų Lietuvoje renkam plastikinius butelių kamštelius.
Jau rašiau, kad šių metų konkurso finansavimui neturiu anei euro. Prirašinėjau dešimtis prašymų: prizams, dyzelinui, transportui. Jau net koktu nuo tų prašymų rašymo. Po mano posto apie sprendimą organizuoti „Kamštelių vajų” net ir neturint finansavimo atsirado keli geros valios žmonės, padėsiantys su prizais.
Paskelbiau, kad ieškom rėmėjų. Spėkit, kiek paramos surinkau? Lygiai nulį, kuris visame šiame klykime apie klimato kaitą atrodo toks ironiškas. 😂 Taip, nusišypsau ir aš, nes niekas nieko juk neprivalo duoti ar remti…
Rašau tik todėl, kad papasakočiau apie tai, kas vyksta užkulisiuose visų gražių idėjų ir darbų, gražaus, sėkmingo gyvenimo, apie kurį rašo žurnalai, o aš dalinu interviu.
Rašau todėl, kad net pačią sutraukia, kai kažkas viešai prašo pagalbos ar ištinka depresija. Bandau susidraugauti su tuo jausmu. Kodėl ir man nejauku, kai žmogus rodo savo liūdesio, skausmo, nesėkmių pusę? Tyrinėju tą nepatogumo jausmą…
O bet tačiau… Jau kitą savaitę pradėsim rinkti kamštelius po visą Lietuvą. Net jeigu ir turim kaime seną kemperį, bet vistiek į jį reikia kažką ar už kažką įpilti dyzelino. Todėl skelbiu sąskaitą paramai.
Dėkinga kiekvienam iki giliausios širdies kertės ir kiekvieną eurą
VšĮ Draugiški šeimai sąskaita LT077300010114213065 Parama
Užsienyje gyvenantiems gal patogiau būtų Paypal ecoethno.london@gmail.com
#jakucionyte #kamsteliuvajus #atvirumas