Kažkur apie gyvenimo vidury, artėjant penkiasdešimt, daugelis iš mūsų jau būnam susivokę ko siekiam, kur link einam, ką patinka veikti ir kam tarnauti. Aš labai gerai žinau, kad mano šio gyvenimo pagrindinė tarnystė yra vaikams ir paaugliams. Todėl šiandien, Tarptautinės Vaikų dienos proga einu pas vaikus su knyga „Laimės ąžuolas“ ir kažkokiu vidiniu šauksmu, kad vaikus tikrai reikia ginti. Ginti nuo parsidavimo materijai ir sistemai, nuo paklusnumo ir manipuliacijų, ginti nuo betikslio ir beprasmio gyvenimo, ginti tai, kas teisėtai priklauso jiems ir ateities kartoms – planetą Žemę, jos gamtą. Todėl man birželio 1 –oji neperdėtai yra svarbi diena.

Bekuriant knygą “Laimės ąžuolas” šalia atsitiko daug smagių istorijų, noriu jas užrašyti ir pasidalinti. Taip, kaip atrodo šiandien tik ką išleista mano trečioji knyga, kelia man didelį pasididžiavimą ir džiaugsmą. Šiandien vartau ir liečiu savo naują kūdikį, trečiąją knygą, trečia dukra vadinu ir siela šypsosi. Knyga išpuošta nuostabiomis Jūratės Leikaitės iliustracijomis, o užrašyta istorija yra ne tik mano tikėjimas, ji tiesiog ėmė ir atsitiko, materializavosi.

Prieš tris metus, 2018 m pavasarį parašyta istorija apie Laimės ąžuolą Gerviniuose buvo tikrai pranašiška. Tada kai atėjo pasaka, nebuvo nei „Gervių lizdo“, nei Ąžuolų jaunuolyno su 4000 ąžuoliukų vazonuose.  Tik tas didysis ąžuolas apie kurį rašiau, stovėjo vienas laukuose.

Pasaką užrašiau pavasarį, padėjau į stalčių ir netyčia ji pradėjo pildytis: tą vasarą nusprendėm kurti stovyklavietę „Gervių lizdas“, o rudenį pasėjom 10 tūkstančių gilių ir dabar auginame 4000 ąžuolų, kurie per artimiausius kelis metus turėtų būti išplatinti ir pasodinti visoje Lietuvoje. Pirmieji pasodinti prie naujai statomos mokyklos „Patirčių slėnis“ jau praeitą rudenį. Dar vieną Laimės ąžuolą sodinsime birželio 17 d. Vilniuje, Pilaitėje, prie Beepart. Taip pamažu, lėtu srautu Laimės ąžuolo vaikai pradėjo keliauti po Lietuvą – lygiai taip, kaip pasakoje užrašyta.

Vienas iš pirmųjų komentarų apie „Laimės ąžuolą“, kurį išgirdau iš knygos dailininkės Jūratės Leikaitės, buvo: „Tai utopija, netikra istorija, vaikai tokiomis netiki.“ Prisipažinsiu, šiek tiek sutrikau, nes mane visada stipriai veikia kitų žmonių nuomonė, ypač apie mano sukurtą dalyką. Tačiau po akimirkos jau turėjau labai aiškų žinojimą ir jausmą, kad tai yra absoliuti mano gyvenimo tiesa, kad aš tuo tikiu ir savo tikėjimu dalinuosi su kitais, todėl labai gerai prisimenu, kai išpyškinau: „Ne, tai ne utopija, tai mano gyvenimas. Aš taip gyvenu ir savo vaikus mokinu. Ir ne tik savo – tokių gyvenimo tiesų aš mokau savo komandą ir visus vaikus, kurie atvažiuoja į stovyklas „Gervių lizde“.

Iš tiesų aš nuoširdžiai tikiu, kad gamta ir medžiai galingesni už žmones, kad augalai ir gyvūnai turi savo kalbą, kurios mes nesuprantam, kad jie jaučia, bendrauja, keičiasi vieni su kitais, kad tarp augalijos ir gyvūnijos yra daug stipresni ryšiai, nei tarp žmonių. Ir aš naiviai fantazuoju, kad labai norėčiau tą jų kalbą suprasti, kalbėtis su medžiais ir pievų žolėm, suprasti, ką klykauja gervės.

Ta pati dailininkė Jūratė Leikaitė ne tik savotiškai tikrino mano tikėjimą užrašyta istorija. Iš jos gavau didelį spyrį išplėsti pasaką, po kurio atsirado nauji personažai. Iki to spyrio pasaka buvo labai lakoniška ir sausa, savotiškai asketiška, labai nenorėjau prikrauti detalių, ją gražinti, o dėl Jūratės tvirtai tarto: „Tu tikrai gali daugiau!” knygoje atsirado Aja ir Baaba. Štai taip įtakojo mane knygos dailininkė ir aš esu jai labai labai dėkinga, kad ji tarsi kilstelėjo kartelę aukštyn. Turbūt, kitaip ir neišeina –  ji yra pripažinta dailininkė, animatorė, nominuota ne viena Sidabrine gerve, tikra savo srities profesionalė, o aš jaučiausi tikrai nedrąsiai, nes tai pirmoji mano knyga vaikams. Jūratės iliustracijos papildo, įprasmina mano pasakojimą ir knyga gaunasi tarsi kelių sluoksnių.

Įdomu ir tai, kad žmonės, kurie nuolat sukiojasi „Gervių lizde“ arba dirba komandoje pasakoje rado save: Gintarė jau matuojasi smaragdinę Ajos suknelę ir pina sau baltas kasas iki žemės, Violeta sako, kad ji tai tikrai pelėda Honorata, kuri virs gilių kavą, o aš save priskiriu piktai gervei Baabai. Nu gal ir ne pikta ji, bet labai griežta ir teisybę tiesiai kakton skelia. Dar ten yra vaikelis Laimis, drobiniais rūbeliais, šviesiais plaukais iki pečių. Dailininkė mūsų nepažįsta, nesu jos gyvai mačius ir jau kai priėjom prie Laimio charakterio ir išvaizdos, prašiau jos palikti Laimį tokį, kokį ir buvo intuityviai nupiešus. Turiu keturis sūnus, vienas iš jūsų yra ryžokais, ilgais plaukais. Visi, kurie pažįsta mano vaikus, atvertę knygą tikrai žinos kas tas Laimis. Šypsausi ir aš, nes būten šis man sūnus labiausiai išsiskiria iš visų savo keistumu, o pamatęs knygos viršelį bedė pirštu į Laimį ir paklausė: „Kas čia?“. Atsakiau: „Laimis, dailininkė jį taip nupiešė.“, o mintys sukasi apie tai, kad būten šiam mano vaikui šiandien daugiausia reikia palaikymo.

Tai taip mes jau dabar gyvename „Laimės ąžuolo“ istorijoje, ją plėtojam, vystom. Per šių metų Teatro pamainą bus statomas spektaklis pagal šią pasaką. Liepos 10 d. vakarą ją rodysim “Gervių lizde”.  

Oficialus knygos pristatymas vyks birželio 17d., 18 val., Vilniuje, Pilaitėje, prie Beepart. Sukursime mažą gervių lizdelį tarp „Idėjų lysvė“ lysvių, degsim laužą, sodinsim laimės ąžuolą, „Mona ližė“ keps picas, atgis pasakos personažai ir seks pasaką vaikams. Daugiau informacijos FB renginys: https://fb.me/e/YyD2vrNo

Tai tiek šiandien tų mano istorijų apie trečiosios knygos atsiradimą. Jeigu dark ą prisiminsiu, būtinai užrašysiu.

Knygos knygynuose nerasite, bet ją  jau galima pirkti čia: https://www.jakucionyte.lt/produktas/knyga-laimes-azuolas/