Noriu užfiksuoti labai svarbius savo išgyvenimus ir vakarykštį jaudulį, suvokimus. Kalbėjau vakar apie tai vakariniame savo Live, tačiau užrašyti žodžiai, perteikta emocija tarsi turi ilgesnę išliekamąją vertę, todėl norisi užrašyti žodžiais tai, ką išgyvenau vakar, ką supratau.
Vakar buvo dieviška diena mano gyvenime, tarsi stebėčiau Dievo apsireiškimą savo kieme. Išgyvenus tokias akimirkas sakau, kad man paskambino Dievas ir priminė apie savo buvimą. Dievas skambina retai, labai ypatingomis progimis, kitų žmonių vardais ir iš jų telefonų. Dievo skambučio sulaukiu tada, kai einu labai labai teisingu keliu, bet būna taip sunku, kad, rodos, tuos perlūšiu ir viską mesiu. Tokiais momentais paskambinęs Dievas pasiūlo neišsprendžiamos problemos sprendimą, pagalbą ar pasako kažką, kas iš esmės pakeičia situaciją ir lyg koks mazgas išsiriša, išlengvėja ir vėl pradeda lengvai tekėti. Dievo skambučiai trumpi ir esu ne kartą pajutusi, kai po pokalbio su kažkuo, ar įvykio tiesiog sėdžiu kaip apdujus ir galvojus: „Kas čia dabar buvo?“ Siela tarsi sušnara: „Tau tik ką paskambino Dievas“
Taigi, skambučių esu su laukusi, ir ne kartą. Tačiau retai Dievas sėdi visą dieną mano kieme. O vakar sėdėjo. Sėdėjo, viską stebėjo, kai reikia, sustabdė laiką, kai reikia pagreitino…
Vakar paspaudusi Live transliacijos pabaigimo mygtuką taip žliumbiau, kad turbūt visos stirnos ir kiškiai išsigando. Gerai, kad buvau laukuose. Ėjau savo žingsnius. Žliumbiau, nes tik tą akimirką supratau, kad vakar gavau pačius nuostabiausius stiprybės ir palaikymo linkėjimus iš savo Mamos ir jos giminės.
Tačiau apie viską iš eilės…
Šiuo metu ruošiame „Gervių lizdą“ vaikų vasaros stovykloms. Jau trečią pavasarį kažką vis statom, šveičiam, kalam. O sodybą visą žiemą prastovėjo tuščia, todėl ir žolės apstu iki kelių, ir visuose namuose voratiklių, dulkių pilna, turim ir šalčio nuostolių – trys klozetai, kai kur net vamzdžiai sutrūko. Na, visom išgalėm bandom viską tvrakyti, spėti, o kur dar keturi tūkstaniai ąžuolų prižiūrėt, ravėt, jau kai kuriuos ir verkiant laistyti reikia. Nu žodžiu, arba turi pats tapti iš vieno asmens dešimties žmonių komanda, arba prisikviesti talkos, nes kitaip krantai, oi krantai.
Užvakar vakarą sėdim dviese su bendražyge Gintare ir svarstom, nu kaip čia viską iki trečiadienio padaryt, nu kaip viską spėt. Tai absoliučiai niekaip neįmanoma. Plius aš asmeniškai negaliu varyti pilna savo jėga, nes esu taip nusikalus per metus viena su vaikais Anglijoje, kad man tikrai reikia atostogų. O priešaky dar visa vasara su šešiom stovyklų pamainom. Tai mes vis bandom žmonių pagalbos prisikviesti, talkas organizuojam, tačiau mažai norinčių, galinčių, matančių prasmę randasi. Viens kitas, pavieniui, tie, kurie ir taip čia nuolat pluša.
Ir tą penktadienio vakarą tikrai analizavau kas čia vyksta su manim ir mano veiklomis, jeigu atsidūriau tokioje situacijoje ir ne pirmą kartą, beje. Gal man reikia vistik mažinti tas veiklas. Svarstėm su Gintare, gal kitais metais tikrai reikia mažinti stovykų skaičių, nu nes tiesiog aš neapžioju savo gyvenimo su visom jo aplinkybėm. Negaliu persiplėšti per pusę tarp motinystės ir savo veiklų. Buvom tokios nusivylę, kad daug daug kartų kažkas paliko ant ledo. Analizavom, kodėl įsitraukiu į kažkokią idėją, kai joje dalyvuaja ne vienas. Na tarkim, kažkas atsiranda šalia ir sako: „O davai darom daugiau tų stovyklų, ne vieną pamainą.“ Kertam rankom, kitai vasarai susiplanuojam keturias pamainas, sutariam su sodyba nuomą, nusprendžiam datas. Po kelių mėnesių tas žmogus dingsta iš akiračios. Dingsta dėl pačių įvairiausių priežaščių: pasikeitė nuomonė, prioritetai, atsirado kiti projektai į kuriuos įsitraukė. Taip aš ir likau su tom keturiom pamainom. Kažkaip taip panašiai kaip su keturiais mažais vaikais. Taip kaip tuomet elgtis gyvenime? Nieko nepasitikėt? Nieko neprisileist? Kaip? Kaip turėjau pasielgti, kad nekaukčiau iš nuovargio, nu kad sunku vienai keturis vaikus auginti, kad to nebūtų?
Žodžiu, svarstėm analizavom pusę nakties, tuomet nusprendėm, kad reikia imti tą situaciją ne urmu, o mažais žingsneliais, po mažą gabaliuką, tiek, kiek pajėgiam dviese. Nu kažkaip sutvarkysim valgyklą, baldus joje, indus, kažkaip sutvarkysim ir didįjį namą, paklosim tas lovas stovyklautojams, o po to kažkaip tapsim nuo trečiadienio viena terapeute, vedančia suaugusiems teatro žaidimų stovyklą, o kita – virėja. Nu kažkaip, su Dievo pagalba, užsibaigs remonto darbai, nusipjaus žolė, dar nulėksim į Marijampolę man dantį pagaliau įstatyti, dar praves Gintarė sekmadienį vieną renginį Vilniuje, o aš pasirūpinsiu savo trim, jos dviem, kažkaip pamaitinsiu ir ir vistiek viską spėsim ir kai stovyklos prasidės mes būsim resursinės būsenos.
Kai susikaičiavom visus savo darbus ir savo būsenas, tai abi supratom, na, kad tai niekaip neįmanoma. Todėl tiesiog ėmė ir įsijungė kažkoks pasitikėjimas vedimu. O kai taip atsitinka aš einu melstis. Ir abi mudvi susivėrę, antrą valandą nakties, su šamanišku būgnu atsidūrėm ant Gaia kalnelio, maldai keturioms pasaulio kryptims, su prašymu Visatai, kad atsiūstų pastiprinimą, parodytų kelią. Pagrojom, pasimeldėm, padainavau ir nuėjom miegot.
Iš ryto tarsi kokie vartai atsivėrė. Pirmoji į kiemą įsuko Rasa, užrašiusi savo dukrą į stovyklą. Dukrai nedrąsu, tai norėjo susipažinti, parodyti teritoją, parodyti savanorystės pavyzdį. Atvažiavo ravėti ąžuolų ir dar kavą begiarant tarsi išbėrė tris burtų žodžius: Pilviškiai, Paežeriai, Alvitas. Išsižiojus iš nuostabos, greit pradėjau rankiotis pažįstamus ir gimines , ir skaičiuoti ar mes kartais ne giminės. Pilviškiai – mano tėvų ir mano vaikystės namų seniūnija, Paežeriai – mano mokykla, kurią lankė ir Rasos tėtis, Alvitas – mano mamos tėviškė, tėvų amžino atilsio vieta. Mano mama turėjo gerų draugių. Jos tapo mano ir sesės Rasos podėmis (krikšto mamos). Telikusi viena, Rasos podė Janutė, gyvena Alvite. Tai tris burtažodžius pasakiusi Rasa yra iš Janutės giminės. Surinkom galus ir išėjom ąžuolų ravėt.
O tuomet kaip viesulas pralėkė diena. Talkininkai vieni per kitus važiavo į kiemą, išravėjo vieną ąžuolyną, sutvarkė visą valgyklą, visus baldus ir net langus nuvalė. Per valandą! Taip mirkt ir iš krūvos žiemai užkonservuotų baldų vėl tapo iššluota, nuplautais paviršiais valgykla. Aš sėdėjau kampe ir reguliavau veiksmą, nes vargiai turėjau jėgų pati stalus nešioti ar dar kažką daryti.
Tą visą dieną priėminėjau dovanas: gėlėmis, žmonėmis, namine duona, situacijomis. Už kito krūmo du vyrai statė kamštelių fabrikėlį. Vienas jų vis sėdėjo parimęs rūpintojėlio poza, nieko nekalbėjo, tik kai susitikdavo akys, apimdavo keistas jausmas, kad žiūriu į Dievo akis. Tarsi sėdėtų po krūmu dievulis ir vis kokią lentą pjaudamas liudytų apie Dievo buvimą “Gervių lizdo“ kieme. Per dieną per kiemą prasisuko gal 24 suaugusių ir vaikų būrys. Skaičiavom, nes užsakinėjom picas iš nerealios vietinės Rūdiškių picerijos #Picųlobynas. Nereklamuoju, tik net aš, kuriai picos anie niekaip nepatinka, valgau jas kokia pora kart per metus ir tik iš tos vietos.
Kiekvienas, kuris buvo vakar kieme buvo svarbus ir svarbiausias. Nuo dviejų mažulėlių mergaičių susikibusių rankomis ir einančių per kiemą, iki po krūmu parimusio Algio, Dievo akim. O ką jau ten ir besakyti apie Ingą, kuri atvarė su keliais krepšiais dovanų, namine duona, specialiai mums su Gintare megztais tapkiukais, gėlėm, žolelių ištrauka – vitaminų bomba ir pilna pilna meilės, juoko, atviros širdies. Matai pirmą kartą, o apkabini kaip savą saviausią ir nesinori paleist. O Vaida su drauge Nijole, ir tas orgazminis judviejų krūmų genėjimas! Kai geni krūmus, kurie čia paskutinius devynis metus piršteliu buvo neliesti ir kieme atsiveria vaizdas. Tarsi akyse šviesėja ar būtum prasivalęs akinių stiklus.
Praėjo gal dešimt valandų to Dievo buvimo mūsų kieme, Dievo dvidešimtyje kitų ir viskas pasikeitė. Neįveikiamo kalno darbų kieme ėmė ir nebeliko. Per dešimt valandų!
Visai vakare išėjau savo žingsnių žingsiuoti ir daryti Live transliacijos, nes maniau, kad pasakodama nusiraminsiu, nuleisiu emocinį garą. Kur tau! Dar tiesioginiam eteryje vos neapisverkiau iš jaudulio, iš dėkingumo, iš begalinės meilės ir to, ką patyriau. Dievas sėdėjo kieme visa dieną!
Ir tada, išjungusi tiesioginį etery kriokiau balsu, pagaliau supratusi, kad ryta atvažiavusi Rasa man atvežė mamos stiprybės, palaikymo ir supratimo. Priminimą, kad aš ne viena, kad einu teisingu keliu, kad viską gerai darau, kad nereikia nieko mesti ir, kad mano didžiausias nuovargis randasi ne nuo motinystės ir buities, ir ne nuo mano veiklų, o nuo nuolatinio šitų dviejų plokštelių derinimo, nes jos abi netelpa į vieno kompiuterio rėmus. Į kompa negalima instaliuoti dviejų motininių plokščių ir aš PAVARGAU beveik dešimt metų bandydama tai padaryti. Kaip būti keturių vaikų motina ir asmeniu, kuris nori daryti širdžiai mielas ir prasmingas veiklas? Abi šios plokštės manyje puikiai veikia, bet kartais jos yra tiesiog niekaip nesuderinamos ir dėl vienos veikimo pradeda strigti kita. O aš vis bandau ir bandau, ir bandau, kad jos veiktų sklandžiai, bandau jas suderinti. Moterie, tai neįmanoma. Kiek vaikus auginsi, tiek metų tai dar ir tęsis. Dar 8 metus.
Todėl šiandien vis dar ašaroju prisiminus vakar dieną, nes tada kai užsikerta dvi plokštės, paskambina Dievas, o vakar jis visa dieną sėdėjo mano kieme. Ačiū.