Devintosios mūsų emigracijos metinės

0
795

Sausio 21 diena. Dar vienos metinės. Devintosios mūsų emigracijos metinės. Man ši diena tokia pat svarbi kaip visų keturių vaikų gimimas. Tą dieną viskas baigėsi ir viskas prasidėjo iš naujo. Tik tada, prieš devynis metus, aš nežinojau, kad emigracija užtruks taip ilgai. Tiesa pasakius, tuomet skrisdama su vaikais į Londoną aš neturėjau jokio plano, kiek metų gyvensiu svetur. Kažkiek, kol viskas nurims, kol išsilaižysiu skyrybas, kol paaugs vaikai. Kažkiek. Šiandien tam “kažkiek” jau devyni. Šita diena man visada atneša labai prieštaringus jausmus: viena mano pusė labai labai džiaugiasi tuo, kad išvažiavom, kiek daug į mūsų gyvenimą gero atnešė gyvenimas UK, kiek naujo supratau, išmokau, pamačiau… O kita mano pusė graudžiai verkia, kad eina patys gražiausi mano gyvenimo metai ne gimtojoje šalyje, kad mano vaikai nebežino lietuviškos tautosakos, nesupranta lietuviškų bajerių ir yra visiškai abejingi Kūčių patiekalams ar Velykų tradicijoms, kad glaudus ryšys su daugeliu draugų išblanko ar visai nutrūko, o Lietuvoje turiu tik kelis projektus, bet ne namus. Štai toks tas mano susiskaldymas, dėl kurio aš tikrai nesijaučiu nelaiminga.

Tai ką gi tokio svarbaus norėčiau papasakoti tai Birutei, kuri skaitys šitą įrašą po dešimt ar dvidešimt metų?

Man labiausiai patinka tos dienos, kai aš atrandu, suprantu ar išmokstu kažką naujo. Šiandien atradau dar neišvaikščiotą pėščiųjų taką visai į kitą mūsų kaimo pusę. Ėjau pro šimtamečius ąžuolus, kalvas ir kalnelius, bridau per purvynus, o širdis neapsakomai džiaugėsi, kad turiu tokią laimę gyventi tarp šimtamečių ąžuolų. Kaskart gėriuosi angliška tvarka – nuvirto šimtametis ąžuolas ir niekas jo neliečia, jeigu ant tako, tai tik tas šakas nupjauna, sudeda šalia į krūvą ir paliek savaimiškai pūti. Tokių šakų krūvų, nuvirtusių medžių daug, savotiškas apsamanojęs šabakštynas, bet toks man labia labia patika.

Mano kaimas ant labai didelės kalvos, ant kelių sankirtos ir mes čia gyvenam jau šeši metai. Visus tuos metus nemylėjau savo namų ir norėjau išsikraustyti, nes man verkiant reikėjo sodo, daržo, medžio kieme. O prie mūsų namo yra tik terasa, kurią pristačiau vazonų, net berželį auginu vazone, daug vasarų turėjau mažulytį šiltnamiuką ir jame auginau pomidorus. Nustojau tai daryti, nes daug laiko vasarą praleidžiam Lietuvoje, tai viena bėda tie pomidorai – kai išvažiuojam reikia susiorganizuoti ne tik laistymą, bet ir jų valgymą. Pora metų nebeauginu pomidorų, maža to ir visos gėlės vazonuose baigia nusikošti, nes visai nebesvarbu man pasidarė angliškos terasos reikalai, kai Lietuvoje turiu visą Gervių lizdo augmeniją. Ir pomidorus kažkaip sugebu auginti Lietuvoje, ir 4000 ąžuolų. Taip begyvenant pamažu priėjau išvados, kad tol kol važinėju ilgoms vasaroms į Lietuvą jokio didelio kiemo su žole prie angliško namo man nereikia.

Taigi, ėjau vakar ir mėgavausi vaizdais aplink savo kaimą. Penkis metus nemačiau šito grožio ir nesupratau jo vertės. Tik praeitą pavasarį pradėjus eiti po 7 tūkstančius žingsnių kasdien pamažu išžvalgiau kaip apylinkes iš visų pusių. Pradžioje kilometro spinduliu, dabar jau trijų ar net penkių kilometrų. Bevaikščiojant aplink meilė apylinkėms vis didėjo, o vakar galutinai supratau, kad aš niekur nenoriu kraustytis nei iš savo kaimo, nei iš namo, kuriame gyvename šešis metus. Pagavau save tarsi mintimis ištrūkus iš kalėjimo į laisvę. Iš namo be kiemo, ant sankryžos kaime į nuostabias pievas, įrėmintas šimtamečiais ąžuolais. Tarsi būtų išsiplėtęs akiratis. Kiek daug reiškia išlįsti iš savo dėžutės ir pakėlus galvą pamatyti toliau, nei nosies galiukas.

Visoje šitoje istorijoje ironiškai atrodo, kiek daug mes įtakojam vieni kitus. Vaikščioti pradėjau pernai pavasarį, pamačiusi draugės Alos Instagramo storį, kuriame ji deklaravo savo iššūkį kasdien nueiti 7000 žingsnių ir kvietė prisijungt. Prisijungiau ir ėjau, nuėjau taip toli, kad net išsilaisvinau iš savo penkių metų kalėjimo name, kuriame gyvenu.

Va toks mano devintų emigracijos metų didžiausias atradimas – vaikščiojimas ir pamiltas kaimas, kuriame gyvenu.

Dar vienas šių metų suvokimas yra mano, kaip žmogaus viešumas. Pernai metų pradžioje praėjau #1minutesvideo kursus ir mano gyvenime atsirado daug daug video, Live transliacijų, mano pasivaikčiojimai su Live #einantiBirute. Turėjau priežastį viešintis daugiau, nes vasaros pradžioje pasirodė mano trečia knyga “Laimės ąžuolas”. Ritausi ritausi su viešinimu, kol prisiritau iki kasdienių „storių“ daryme Instagram‘e ir Facebook‘e. Ir, intensyviai pavarius pusantro mėnesio, staiga sustojau ir susimąsčiau. Kam aš visa tai darau? Kam man to reikia? Nes tai atima daug laiko, buvimas soc. tinkluose tampa savotiškas narkotikas, nes nu įdomu, kas ką ten po tavo paskelbtu postu pakomentavo, ką į užduotą klausimą atsakė, o ir pačių socialinių tinklų skatinimas atsakyti į kiekvieną komentarą ar „laiką“ vėl tuo pačiu „laiku“, nes taip pakeli savo matomumo algoritmą… Visa tai labai labai įtraukia į virtualų žaidimą, virtualų gyvenimą, kuriame nejučia pameti savo tikslą. Jeigu tokį iš viso turėjai. Aš jį turėjau visada. Nuo pat pirmos dienos kai sąmoningai pradėjau aktyviai save reiškti virtualioje erdvėje.

Rašau apie tai, nes tam daugiausia įtakos ir turėjo emigracija. Prieš devynis metus pradėjau rašyti ir sukūriau savo tinklaraštį www.jakucionyte.lt Labai norėjau savo šeimai ir draugams papasakoti apie tai kaip gyvenam Londone. Tuomet jaučiau didelį stygių bendravimo, santykių ir dienoraščio rašymas savotiškai atstojo paliktą Lietuvoje bendravimą, užpildė dėl emigracijos atsiradusią tuštumą. Labai greitai DELFI pasiūlė skelbti mano įrašus jų portale ir tai darė kelis metus. Tada parašiau pirmą knygą „Moteris iš raudonos audi“ ir jau žinojau, kad kuo daugiau viešai reikšiuosi, tuo daugiau knygų parduosiu. Va tada ir įsivėliau į visą šitą virtualų žaidimą.

Kai esi pačiam žaidimo įkarštyje, tai niekaip nenori jo mesti, nes žaisti fainai. Kaip su visais žaidimais, taip ir čia. Nejučia pradedi su kažkuo rungtyniauti, skaičiuoti savo sekėjus, stebėti „laikus“, na, užverda toks savotiškas „tūsas“ virtualioje erdvėje, kurio centrinė figūra esi pats. Nejučia išmoksti būti aktyvus, nejučia pradedi daryti dalykus, kurie yra toli toli nuo tavo tikslo. O aš saviškį labai aiškiai žinojau visada – parduoti kuo daugiau knygų.

Per šiuo metus, o ypač paskutiniais mėnesiais, susivokiau, kad mano aktyvumas virtualioje erdvėje neturi jokios įtakos mano knygų pardavimams. Žinau, daug kas nesutiks, kils noras neigti, ginčytis, įrodinėti. Man pačiai kyla neigimas ir prieštara, nes „tūsas“ virtualioje erdvėje labai veža ir įtraukia. O bet tačiau, man pakanka sveiko proto sustabdyti save ir paklausti: „Vardan ko, Birute, tu visą šitą tūsą suki?“. Vienintelis atsakymas, kuris ateina „Nes fainai“. Tūsas dėl tūso. Kaip traukti cigaretę ar valgyti saldumynus. Nes skanu, nes fainai, o daugiau naudos absoliučiai jokios.

Dar yra toks idėjinis atsakymas: „Dėl kitų, nes juos įkvepi kažką veikti, va, kaip tave Ala vaikščioti.“ Sutinku, šitas – svarus. Tačiau esu jau didelė mergaitė, išmokus pagrindinę gyvenimo pamoką, kur į du žodžius susideda visa žmogiškos būties prasmė.  ŽIŪRĖK SAVĘS – tokie tie žodžiai, todėl neršti virtualioje erdvėje dėl kitų, todėl, kad jiems „fainei“ mane stebėti yra per mažas argumentas valandų valandas praleisti IG ir FB. Visai nenoriu būti ta, kuri savo aktyvumu atitraukia kitų žmonių dėmesį nuo jų gyvenimo. Būkim sąžiningi ir pripažinkim, kad kitų gyvenimą sekam, stebim tik tada, kai mūsų pačių jis yra nelabai įdomus. Taip, aš taip manau. Kai esi savimi užsiėmęs, kai keliauji po egzotišką šalį, kai skaitai super įdomią knygą, sportuoji, gamini maistą mylimai šeimai, kai jaukiai guli mylimo žmogaus glėbyje, ar įsijautęs kuri: tapai, šoki, dainuoji, nu juk noro sėdėti soc tinkluose nėra? Mes skrolinam ir žiūrim kitų žmonių „storius“ tuomet, kai savo gyvenime nuobodžiaujam.  

Neneigsiu, kad virtualus gyvenimas ir daug naudos duoda: begalę naujų dalykų sužinau, reikalingų paslaugų ir daiktų ieškau ir randu. Niekaip neįsivaizduoju savo gyvenimo be socialinių tinklų, ypač be Facebook‘o. Tačiau kasdienis taškymasis juose, „storių“ kūrimas yra ne mano kelias. Tą supratau apie save labai aiškiai. Suvokiau, kad man visada bus svarbu turinio kokybė, ne kiekis, o kasdienio įdomaus, kokybiško turinio aš sukurti nepajėgiu, na, ir prasmės nematau.

Dar šiek tiek noriu parašyti apie vaikus. Tiesiog užfiksuoti šiandieną.

  • Vyresnėlis antra savaitė dirba MacDonalde, sunkus tas darbas, nes po darbo 2 val nakties dar ir 8 km namo reikia pareiti pėškom. Bandė su dviračiu, bet metė, sakė, jam pėškom geriau. Lanko vairavimo pamokas ir tvarkosi stojimo dokumentus į architektūros studijas. Baisiai rimtas ir susimastęs žmogus, baisiai supykęs ant Lietuvos tvarkos, nes jį šiemet pašaukė tėvynė. Aš tai žvengiau balsu, pamačiusi jį sąraše, iš gyvenimo ironijos, o jis žadėjo atsisakyt pilietybės.
  • Antrasis, šešiolikinis, mokosi kaip išprotėjęs, sportuoja kaip išprotėjęs, jau ne tik atsispaudimus šimtais daro kasdien, bet ir gantelius parsitempė, nusipirko veidrodį, prisikabino savo kambaryje ant durų, kad matytų save visų ūgiu ir sėkmingai puoselėja savo kūnelį (nu taip, iš Mergelės šito neatimsi). Dar jis dirba pora vakarų restorane, plauna indus, tik šį mėnesį restoranai tušti, tai pora savaičių jo į darbą nekvies. Šitas ne tik gražus ir protingas, bet kartais nustebina ir kokiu nors kepiniu – užeina jam ir jis kepa pyragą.
  • Trečiasis, tas, kuriam penkiolika, tas kuris yra besąlygiška mano meilės ir iššūkis viename, jau jau baigia išsivaduoti iš paauglystės hormonų sukeliamų kančių ir depresyvumo. Daug sportuoja, žaidžia mokyklos žolės rutulio komandoje. Labai dažnai jis su mažiausiu broliu žaidžia drauge šalia manęs ant sofos, kirkinasi abu, o aš kartais garsiai atsidūstu ir sakau“ Devedeve, kokia motinos laimė, kad du jos mažieji vaikeliai drauge žaidžia ir išdykauja. Aplamai, jis tas mano vaikas, dėl kurio man norisi nuolat šypsotis.
  • Na ir mano mažulėlis, tas, kuriam greitai vienuolika. Labai daug išmokiau šiemet jį savarankiškumo, padidinti atstumą nuo manęs: pats vienas važinėja po kaimą su dviračiu, pats vienas nueina į parduotuvę ir nusiperka užkandžius mokyklai, susikrauna savo pietų dėžutę, pats vienas išmoko gaminti: išsivirti spagečius ir koldūnus, išsikepti picą ir medžiotojų dešreles. Taupo pinigus telefonui, nes nuo vienuolikos metų mūsų namuose gaunama teisė į šį aparatą. Ir dar. Visai neseniai turėjau pasakoti jam savo istoriją apie daugybos lentelę, kurios niekada nemokėjau, nes jis baisiai baisiai parinosi, kad jos nemoka. Turėjau jam suteikti tikėjimą, kad net tas, kuris nemoka daugybos lentelės, užauga puikiu žmogumi ir gyvena laimingą gyvenimą. Rodžiau savo diplomą, kuriame yra trejetas iš anglų kalbos, bet tai niekaip nesutrukdė man gyventi Anglijoje.

Tai tiek šiandien gerų dalykų mūsų „fronte“. Esu rami ir laiminga, su vidiniu pokyčiu dėl pinigų stygiaus ir skolų. Na, tiesiog kažką padariau sau, kad dėl to daugiau nesiparinčiau, atleidau sau, kad negaliu augindama keturis vaikus uždirbti milijono ir nustojau to siekti. Gyvenu taip: vaikštau po laukus, žiūriu į ąžuolus ir planuoju šio sezono veiklą Gervių lizde, kuri prasidės gegužės pradžioje.

Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

*

code