Iš pasakų vaikams gyvenimo

0
115

Man jau seniai atrodo, na, nuo tada, kai pradėjau savo vaikams sekti pasakas iš galvos, kad manyje gyvena senutėlė, nuolat krizenanti, pasakų ir visokių istorijų pasakotojos dvasia. Kartais iš šono suaugę, išgirdę ką aš vaikams pasakoju, sakydavo, kad reikia įrašinėti. Na, nieks neįrašė, vaikai augo. Dabar namuose jau nėra nei vieno, kuriam aš pasakas vakarais iš galvos sekčiau. Bet, kad ta dvasia manyje gyvena, tai jaučiu visada, iki šiol. Todėl ir knygą „Laimės ąžuolas“ išleidau, todėl kartais vis ką nors užrašau. Užrašau ir įkišu į stalčių. Arba tos istorijos įvairiomis formomis atgyja vaikų stovyklose „Gervių lizde.“ Ten po kiemą ir Nematomos (tarti kaip „atomas“, nes ir su šiuo žodžiu (atominė) stipriai susijusi ši būsena,  tik su priešdėliu „nem“) skraido ir visokie šiknasparniai, ten vaikai sužino, ką reiškia būti uždrožtu tėvų ar mokytojų (na, kaip pieštuką paima ir smailina, smailina, kad būtum teisingas, tvarkingas, pareigingas, atsakingas, tobulas, darbinis pieštukėlis).

Neseniai teko tą stalčiuką atverti, nes buvau pakviesta sukurti knygiuką. Tai tokios mažos, išlankstomos knygelės, kurias galima namuose atsispausdinti, nusispalvinti. Daugiau paskaityti galite čia: https://vaikuzeme.lt/projektai/knygiukai-ypatinga-garsiu-knygu-kureju-dovana-lietuvos-vaikams/

Taigi, pašmirinėjau ir savo stalčiuose. Atsiverčiu, ką esu prieš gerus pusantrų metų užrašius ir pati žvengiu –  kaip kietai ta moteris yra užrašius! Norint, ir jūs gal paskaityti?

Ištrauka iš pasakos „Piktoji gervė“:

„Šioji, kaip ir visos kitos Gervinių gervės, turėjo būti Pilkoji Gervė, bet paukščių surašymo biure beveik akla ponia Pelėda padarė klaidą, rašydama visus, tais metais gimusius, į Gervinių gyventojų registrą ir vietoj „Pilkoji“, įrašė „Piktoji“. Gal Piktoji ir būtų taip pragyvenusi visą savo gyvenimą, jeigu ne jos keistas gyvenimo būdas ir pomėgis ne varles pelkėje gaudyti, o savo ilgu snapu rinkti šiukšles. Krapštydavo, krapštydavo savo ilgu smailu snapu kokį spalvotą plastiko gabalėlį tol, kol galėdavo jį tvirtai suspausti snapu ir pakėlusi nešti. Tuomet savo radinį, kaip kokį brangų krovinį privačiu lėktuvu, nuskraidindavo į milžinišką krūvą. Taip, tikrai milžinišką! Atsistojęs tos krūvos viršuje, kaimynas ežiukas Jonas galėjo matyti net savo namą kitam kaimo gale.

Piktosios Gervės pomėgis rinkti visokius spalvotus plastiko gabalėlius, maišelius ir kamštelius daug ką stebino, tačiau surinkta šiukšlių krūva žaliam pievų ir miško fone buvo labai graži, spalvinga ir matėsi iš toli. Daug keliauninkų ir turistų šniūrais traukė tos krūvos žiūrėti. Kaip tais šniūrais traukė, paklausit? Na, tai toks ėjimo būdas, kai eina daug daug įvairių smalsuolių vienas paskui kitą ilga vorele. Iš gervės skrydžio aukščio tai atrodo kaip tikrų tikriausias batų raištelis, senovėje vadintas šniūreliu.

Piktoji savo spalvingą kalną labai atsakingai prižiūrėjo, visus plastiko gabalėlius buvo išplovusi pelkėje, surūšiavusi pagal spalvas ir kaimo mažiams leisdavo prie tos krūvos pažaisti, mozaikas ir paveikslus dėlioti. Tik paaiškindavo, kad negalima tų spalvingų dalykėlių valgyti net jeigu ir labai skaniai jie atrodo.

Tuo tarpu pati susisodinusi visus tuos, kurie šniūrais atėjo, įkyriai aiškindavo, kad šiukštu negalima teršti miško ir mėtyti savo šiukšlių pievose ir prie ežerų, nes neišsilavinę miško gyventojai gali juos suėsti ir nugaišti, kad pro tokias šiukšles miške labai liūdna eiti pasivaikščioti. Piktoji taip įsijausdavo bepasakodama ir aiškindama, kad jai tiesiog užvirdavo pyktis gyslose. Ir nežinia dabar jau kodėl: ar todėl, kad ji taip pyko ant šiukšlintojų, ar todėl, kad jos vardas buvo Piktoji.“

Perskaičiau, skaniai pasijuokiau iš visokių šniūrų ir pykčio, verdančio gyslose, supratau, kad čia niekas man knygiukui netinka, gerai pagalvojus, vis tik nusprendžiau išleisti į viešumą dar vieną žodį, kurį naudojam būsenai, ištinkančiai vaikus stovyklose, apibūdinti. Tai šiknasparniai. Ir teisybės dėlei turiu pasakyti, kad tai vyriškos giminės ta pati būsena, kaip Nematoma. Na, mergaites ištinka Nematoma, o berniukus – Šiknasparniai.

ŠIKNASPARNIS:

–                           O! Šiknasparnis skrenda!

–                           Nu kas čia per gyvūnas? Šikšnosparnį žinau, o va, šiknasparnio niekada nesu matęs.

–                           Tai ne gyvūnas. Tai tokia nuotaika, kai kraustaisi iš proto, darai nesąmones, rėki, bėgi, mamos neklausai. Šiknasparnio negali pamatyt, bet jis gali užklupti kiekvieną.

–                           Aaaa… va kaip įdomiai, papasakok dar!

–                           Kai užklumpa šiknasparnis, neprisipažįsti, kas sudaužė vazą, neišplovė indų, nepaklojo lovos. Jeigu vienu metu kambaryje netyčia atsiduria du šiknasparniai, jie gali susimušti kaktomis, viską aplink sugriauti. Šiknasparniai tikrai yra nematomi ir visi vaikai žino, kas tai.

Tai va, mini pasakojimas apie Šiknasparnį keliauja į mano knygiuką.

Ir iš tiesų man žiauriai patinka rašyti tokius crazy dalykus.

#jakucionyte #knygiukai

Facebook Comments Box

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

*

code