Vis rašau ir skelbiu apie šį bei tą, bet tokio post’o, kuriame pasakoju apie savo kasdienybę ir patirtį, atrodo, kad jau senokai nerašiau.
Pradėsiu nuo kalėdinių vaikų atostogų ir ką aš per jas veikiau. Šiemet laikas praėjo greičiau ir viskas buvo daug lengviau ir paprasčiau nei pernai. Greičiausiai dėl to, kad nusiteikiau iš anksto, jog man jokių atostogų nebus ir neturėsiu aš nei kada ilsėtis, nei lovoje gulėti. Užsibrėžiau sau planą padaryti su vaikais daugybę nebandytų rankdarbių. Beveik kasdien darėm kažką kito, kai kurie darbai truko ne vieną dieną. Smagu, kad vaikai geranoriškai įsitraukė į veiklas, o Kristupas (beveik 12) sutiko filmuoti. Jis buvo pasiruošęs ir montuoti, nes daro tai mokykloje, tik mano kompiuteris „nepaveža“ net minimalios filmų montavimo programėlės. Džiaugiuosi, kad į bendrą veiklą buvo įtraukti visi, nes labai noriu, kad stiprėtume kaip komanda. Tokia komanda, kai vieni kitus papildo, kai naudojami skirtingi resursai ir sukuriamas puikus komandinis rezultatas. Padarėm ir nufilmavom skirtingas aštuonias dirbtuves (visus dirbtuvių video gali pažiūrėti čia). Visiems patiko, todėl nuspręsta, kad savaitgaliais filmuosime ir ateityje.

Kažkelintą dirbtuvių dieną, prieš filmavimą besigražinant prieš veidrodį, atėjo mintis, kad būtinai parašysiu sąrašą dalykų, kurių reikia, kad toks kelių minučių filmukas būtų „susuktas“. Taigi:
– Iš daugybės galimų ir norimų rankdarbių apsispręsti, ką darysim ir išrinkti tai, kas tiktų ir patiktų man ir vaikams.
– Dieną prieš pasidaryti būsimų dirbtuvių rankdarbio pavyzdį. Tai labai svarbu, nes pernai neturėjau pavyzdžių, todėl darbeliai su vaikais smarkiai buksavo. Jiems sunku daryti tai, kas tik įsivaizduojama mano galvoje arba ką mato nuotraukoje. Jie nemato tikslo, todėl sunkiai fantazuoja, neimprovizuoja. Taip atsitiko ir su paskutinėmis dirbtuvėmis – papjė mašė dubenimis. Nebuvo pavyzdžio, nes jam pagaminti vienos dienos nepakanka, ir dirbtuvės tapo gan sudėtingos ir labai ištemptos.
– Suruošti visas reikalingas darbo priemones ir numatyti darbų eigą taip, kad vaikams būtų suprantama ir įdomu.
– Pasiruošti fotoaparatą, telefoną filmavimui. Perkelti vakarykštes nuotraukas ir filmuotą medžiagą į kompiuterį, kad būtų vietos naujiems įrašams.
– Nusiprausti, išsiplauti galvą, pasidaryti minimalų makiažą, padoriai apsirengti.
– Sutvarkyti vaikų kambarį (arba gražiuoju ir bloguoju priversti juos pačius tai padaryti), kad būtų galima koją ten įkelti.
– Mokyti Kristupą filmuoti. Jis visaip zyzė dėl kiekvienos mano pastabos, peržiūrėdamas savo filmuotus įrašus. Vis virkavo, kad nemoka, nes pirmą kartą tai daro. Mokiau jį, kad man irgi taip buvo, mano pirmieji įrašai baisūs, pasakojau jam kaip iš savo patirties mokiausi rankos nedrebinti ir nedaryti staigių judesių ir t.t. Žodžiu, „ploviau smegenis“.
– Vadovauti darbų eigai ir padėti kiekvienam vaikui. Kantriai palaikyti juos, kai jiems nusibosta, nesigauna, susinervina ir nori viską trenkti.
– Spėti nufotografuoti svarbiausius veiklos žingsnius.
– Nuolat kontroliuoti savo kalbą, kad ji daugmaž būtų graži, nenaudoti svetimybių ir rusiškų žodžių, jungtukų (žiauriai sunku ir nelabai pavyko), bet išlikti natūralia filmavimo metu.
– Kontroliuot Kristupą, kad nufilmuotų darbo eigą taip, jog žmogus žiūrėdamas video suprastų, kaip pasidaryti norimą daiktą.
– Darbus užbaigti taip, kad jie būtų nors kiek nors išvaizdūs ir nebūtų gėda kitiems rodyti.
– Išmėžti (tikrai išmėžti) darbo vietą.
– Sutvarkyti nuotraukas ir sudėti į FB.
– Filmuotus gabalus nusiųsti asistentei, kad ji sumontuotų ir įvertinti jos darbą, duoti pastabas, koreguoti, „palaiminti“ galutinį variantą ir suketi į youtubą.

Daug? Sunku? Man buvo sunku. Net nežinau kaip viena tiek suspėjau visko padaryti, bet tikrai buvo dienų, kai likau nevalgius, nes… turėjau labai rimtą, dviejų savaičių darbą – pavadavau vieno naujienų portalo redaktorę per jos atostogas ir kasdien turėjau sukelti naujienas į portalą, daryti naujienlaiškius, orų prognozę, atrinkti nuotraukas ir t.t. Tiesa sakant, ėmiau tą darbą tik dėl to, kad buvau nusprendusi vis tiek dirbti, o ne atostogauti. Kai pasiūlė pavaduoti, iš karto paklausiau, kiek laiko tam reikės skirti. Vieną valandą per dieną. Už dvi savaites – keturi šimtai litų. Iš pat pradžių atlyginimas pasirodė žiauriai mažas, bet jeigu vieną valandą per dieną ir dėl galimybės išmokti kažką naujo, sutikau. Gavau darbų sąrašą. Viskas būtų gerai, tikrai labai daug išmokau, tik tam reikėjo skirti kasdien po tris keturias valandas ir nuo pat pirmos darbo dienos duotas sąrašas pasikeitė – dariau daug daugiau nei buvo jame parašyta. Nuotaiką ypač gadino tai, kad „užsiroviau“ ant įmonės, kurioje toks bardakas, kokio seniai nemačiau, o bendravimo kultūra tai kaip žąsis ganant. Toks lietuviškas šaltas dušelis metų sandūroje labai gerai išblaivė nuo svaigimo apie tautiečių gerąsias sąvybes. Norėčiau daugiau papasakoti, bet su žurnalistais norisi palaikyti gerus santykius, nes vis tik tai buvo naujienų portalas, todėl čia ir baigsiu. Pasigirsiu tik tuo, kad pagaliau jaučiuosi tvirčiau su visais kompiuterio ir internetinių dalykų reikalais. Jeigu pamenat, prieš metus paskelbiau sau šiuos metus naujųjų technologijų mokymosi metais. Savo pasiektais rezultatais, įgytomis žiniomis ir praktika esu labai patenkinta ir labai savimi didžiuojuosi. Viskas daug aiškiau, pasirodo, ne taip jau ir sudėtinga, yra kažkokia sistema, kurios pagrindus pradedu suprasti.

Vakar papasakojau apie minios finansuojamus projektus ir apie tai, ką veiksiu šiais metais. Ir kažkodėl buvo labai baugu visa tai skelbti. Pradėjau tą baimę analizuoti. Žinau tą jausmą, kai garsiai deklaruoji tai, kas dar neįvykę, visada šiek tiek baugu, nes gali ir nepavykti. Gali kažko, ką planavai, nepadaryti ir ką tada visi galvos? Juk negražu “apsilažalinti” prieš visą Lietuvą. Bet aš esu dešimtis kartų išbandžiusi šį būdą, kai garsiai deklaruoji ko nori, kad įvyktų ir iš tikrųjų viskas išsipildo. Išsipildo net ir labai drąsiai, su dideliu iššūkiu deklaruoti tikslai ar svajonės. Pamenat, mano kažkada viaukteltą: “Ištekėsiu rugsėjo trečią savaitgalį”? Man garsus tikslų deklaravimas labai padeda nesiblaškyti ir siekti to, ko užsibrėžiau. Pasakiau, kad bus ir beveik šimtų procentų taip nutinka. Bet sakydama tikrai jaudinuosi, tarsi užsimerkiu ar akis užsidengiu ir kaip žirnius į sieną suberiu: “Bus taip taip ir taip”.

Taigi, vakarykštė mano baimė nesusijusi su garsiai deklaruojamais tikslais. Tai iš kur ji? Ji kyla iš lietuviško mentaliteto. Juk man anei per nago juodymą nebaisu parašyti projektą Londone, paprašyti pinigų, pasakoti apie savo planus, svajones. Niekas per du metus nei karto čia man nesakė, kad mano idėja nevykusi, kad aš gal imčiau ką nors kitą daryti, kad reikia kažkaip kitaip daryti ar visai nedaryti. Čia visiems aiškiai suvokiamas ir toleruojamas mano siekis užsidirbti pinigų ir veikti tai, kas patinka. Deja, garsiai kalbant apie savo planus Lietuvoje, taip tikrai nėra. Lietuviai kaip kokie užsukti kas minutę yra pasiruošę aiškinti, ką reikėtų daryti ar nedaryti, ar daryti kitaip. Nesvarbu, kokia tema kalbame, nesvarbu, kas kalba, bet beveik kiekvienoje situacijoje atsiras kažkas, kas pradės aiškinti, ką ir kaip reikia daryti. Mokytojos man išsijuosusios aiškina, kokius kamštelius reikia rinkti, daugybė žmonių po atvirų mano laiškų pradeda aiškinti kaip man reikia susirasti “normalų darbą” ir dalija neišsenkančius patarimus. Kartais kaip kokie perlai mėšlyne būna ir vertingų patarimų, bet tuos žmones iš karto atskiri, nes jų patarimai ar pasiūlymai yra realiai įgyvendinami, o ne duoti vien tam kad juos duoti.

Na, nesiplėsiu, sumažinsiu visą savo tiradą apie patarimus iki minimalaus, kasdienio pavydžio. Prieš kelias dienas FB įkėliau su vaikais darytų pieštukinių nuotraukas, taigi atsirado viena “pindagogė”, kuri pradėjo aiškinti, kad mano FB draugams negalima džiaugtis ir girti mano nuotraukų, nes nėra čia ko, vaikai nuo pagyrų taps amerikonais. Stengiuosi į tokius komentarus nereaguoti, nes žinau, kad tokių dalykų viešinimas ir komentavimas dar labiau didina vampyruojančių žmonių apetitą (nerandu tinkamesnių žodžių tokiems apibūdinti), bet šį kartą mane irgi paveikė pilnatis, todėl tai poniai atkirtau kaip reikiant: “O mes lietuviai, negirkime nei vieni kitų, nei savo vaikų, nes girti juk yra nekuklu. Ir nuo pat mažens ugdykime nepilnavertiškumo ir menkos savivertės jausmus. Na kam čia girti, čia juk savaime suprantama, kad vaikai per visas atostogas klijuoja ir dar kažką daro, čia juk dzin, kad jie daro, turėtų jau ir patys susiprasti, kad tai jų kūrybingumo kompetencija vystosi. Apsivožti galima nuo tų pedagoginių pasisakymų. Net pasakyti tai, kas yra gražu, pasak jūsų, yra amerikoniška.“ Na, po to seka aiškūs, lengvai prognozuojami žingsniai: pačios “pindagogės” įsižeidimas, manęs apkaltinimas arogancija ir gebėjimu įžeidinėti. WTF? Ateina pas mane į FB, pradeda aiškinti, kad džiaugtis negalima ir nesutikus su jos nuomone, iš karto esi arogantiškas ir įžeidinėtojas?

Šį atsitikimą aprašiau todėl, kad aiškiau būtų suprasti, kur link suku. Pabandykime padidinti tą FB pasikoliojimą šalies mąstu ir taps aišku, kaip viskas vyksta. Jeigu darai daugiau nei eilinis lietuvis, jeigu turi daug vaikų ir džiaugiesi, būtinai atsiras kas nors, kas tave išvadins nevisprote ir asocialia. Gali daryti bet ką arba nedaryti nieko – vis tiek ras prie ko prikibti. Prisimenu rašytojos ir žurnalistės A.Urbonaitės žodžius: “Gali parašyti, kad saulė šviečia danguje, vis tiek atsiras komentatorių, teigiančių, kad tu durna, nes saulė danguje nešviečia.” Vis dar prisimenu prieš kelias savaites perskaitytus komentarus po straipsniu apie vieną daugiavaikę šeimą. Pažįstu juos, laukiasi penkto vaiko, nereali šeimyna, galvoja ne tik apie save, bet ir vykdo puikius socialinius projektus, labai geras straipsnis, aiškiai ir suprantamai išsakyta daugiavaikės mamos pozicija, todėl užmečiau akį į tą daugybę komentarų. Panašius komentarus rašydavo kas kartą, kai mes prieš septynis metus pradėjome garsiai deklaruoti, kad nėščią moterį reikia užleisti be eilės. Tokius pačius komentarus žiaurūs lietuviai rašo ir po tragiškais straipsniais. Nužudytai Viltei linki: “Pati kalta, susidėjo su kažkokiu iš kalėjimo”.
Žinau, visi pasakysite, kad nereikia tų komentarų skaityti. Apie save ir neskaitau, nes visai negalėčiau naktimis miegoti, tačiau vis tik įdomu, ką galvoja tauta man jautriais klausimas. Taip, tauta. Tie, kurie nerašinėja ir taip negalvoja gal ir yra koks 20%, o visi likusieji nepraleis nei menkiausios progos palinkėti kitam pasikart. Aš vis viliuosi, kad laikas eina, žmonės keičiasi, situacija gerėja, bet vėl ir vėl įsitikinu, kad klystu, ir man kyla didžiulis nevilties jausmas dėl Lietuvos. Aš negrįšiu į Lietuvą tol, kol čia gyvens taip kalbantys ir galvojantys žmonės. Kol čia gyvens žmonės, linkintys persipjauti vieni kitiems gerkles ir tokie, atseit, neabejingi kitų pasirinkimams.
Štai iš kur ta mano baimė. Kad apkaltins nebūtu, kad smerks už bet kokį poelgį, “valgys” už siekį gyventi geriau ir turėti daugiau. Ir šį kartą aš ne apie tai, kad visiems neįtiksi, kad visiems geras nebūsi. Ne. Šį kartą aš labai rimtai apie tai, ką širdyje jaučia ir galvoja 80% lietuvių gyvenančių Lietuvoje. Kas čia tokią statistiką padarė? Niekas. Remiuosi savo nuojauta ir savižudybių, žmogžudysčių, prasigėrimo, pragyvenimo lygio, bedarbystės, korupcijos, šešėlinės ekonomikos statistikomis. Lietuva skina pirmąsias vietas Europoje. Gyvendama Lietuvoje aš tikrai to nejaučiau, man buvo dzin, kaip ten kiti kažkur gyvena, susikūriau tarsi šiltnamio sąlygas, nes bendravau ir iki šiol bendrauju tik su tais iš 20%. Tokie žmonės – siekiantys, atsakingi už savo gyvenimą, prisiimantys atsakomybę, uždirbantys daugiau nei vidutiniškai uždirbama Lietuvoje, tokie žmonės dažniausiai ir bendrauja su tokiais pat, kaip jie. Kai esi tarp tokių, tai net nepastebi, nesusiduri su visa bendra mase. Kai gyveni kitur, emigruoji ir palaikai gan glaudžius ryšius su Lietuva, domiesi, kas ten vyksta, pradedi matyti viską kitu kampu, tarsi iš šono ir baisiausia yra pamatyti tuos kitus, 80% . Jie niekur nedingo, neemigravo ir nepasikeitė. Jie yra ir jų daug daugiau nei pusė visos Lietuvos gyventojų.
Sunku aiškiais žodžiais apibūdinti tai, ką noriu pasakyti. Todėl iliustruosiu dar vienu pavyzdžiu, kurio irgi niekaip negaliu pamiršti. Spalio mėnesį buvau pas tėvus, jie vakarais žiūri teliką (kitu žodžiu vadinti Lietuvos televizijas liežuvis nesiverčia). Man vis “pasiseka” kokią nors nučiuožusią laidą pamatyti. Neprisimenu pavadinimo, bet mano matyta laida (tiksliau, tėvai ją žiūrėjo, tai akies kraštą ir aš užmečiau) buvo apie pagalbą žmonėms. Papasakota istorija apie motiną, tegul bus Zosė, ir jos dukrą Jolantą. Zosė kažkada pametė Jolantą, toji užaugo internate. Dabar studijoje atsisėdus teigia: “Dzin man, kad tau gyvenimas sunkus. Mano irgi buvo nelengvas. Dzin man, kad tu viena tuos savo benkartus (nepamenu penkis ar šešis) augini. Dzin man, kad vienas jų serga vėžiu ir jau mėnesį guli ligoninėje, o tu jo dar neaplankei, nes kitus vaikus prižiūri. Aš tavo vaikų nežiūrėsiu. Dėjau aš ant tavęs ir tavo vaikų, ir kad tu šaldytuvo neturi! Ir kad tavo vaikai neėdę. Mano gyvenimas irgi buvo sunkus. Dabar aš gerai gyvenu ir man po*ui, kad tau blogai. Aš nesidalinsiu nei maistu, nei būstu, niekuo!”
Studijoje yra ir Jolanta. Suvargusi, be dantų, viena auginanti vaikus, be pinigų, be šaldytuvo. Jolanta nesigina, akių nedrasko, tik sako: “Dabar visa Lietuva tegul pamato, kokia motina mane pagimdė. Augau internate, kaip aš galiu sukurti normalią šeimą, jeigu mano motina visą gyvenimą su daugybe vyrų davėsi, o dabar va taip kalba.” Išaiškėja, kad studijoje ir buvęs Jolantos sugyventinis, paskutinio vaiko tėvas, nuo kurio ji pabėgo su vaikais pro langą, nes tas neturi darbo, prisigėrė ir smurtavo prieš ją. Na, kaip bežiūrėsi, Jolanta gal ir norėtų susitvarkyti, atrodo, kad gal ir galėtų, gan tvarkinga, tik labai nusikankinusi ir daug kartų klydusi. Jai reikėtų pagalbos tiek pagerinti vaikų buitį, tiek pinigų pas sergantį vaiką nuvažiuoti, tiek didelio psichologinio palaikymo, nes situacija tikrai nėra paprasta, o dar vaikas vėžiu serga. Sugyventinis atrodo blaivas, bet veidas smarkiai intelekto nesužalotas. Visas tas aiškinimasis vyksta ilgai, atvirai su keiksmais, atrodo bjauriai. Žiūriu tą laidą ir man Jolantos tikrai gaila. Na, nepasisekė moteriai su motina, su vyrais, turbūt pati ne šventa. Bet jeigu turėtų šansą, tai gal kaip nors išsikapstytų? Vedantysis klausia Jolantos, kodėl gi ji nenorinti pas savo sugyventinį. Toji atsako, kad jis geria, mušasi ir darbo neturi. Buvęs sugyventinis pasižada tą darbą rasti, jeigu Jolanta pas jį grįžtų. Ir štai ateina laiminga pabaiga. Telikui gi reikia istorijos su laiminga pabaiga. Visa salė, vedantysis, kelios žinomos ponios – laidos “konsultantės”, net socialinės tarnybos inspektorės, visi pradeda vienu balsu rypuoti: “Taigi, Jolanta, nebūk tokia beširdė, atleisk tam savo Jonui, važiuok gyventi pas jį, štai jis žada negerti ir nemušti, ir darbą susirasti. Leisk jam tave apkabinti.” Jonas prisėda ant sofkutės šalia Jolantos, bando ją negrabiai apkabinti, bučiuoti. Toji dar dygi kaip kaktusas, nieku gyvu nesileistų vėl prikalbinama, jeigu ne salės spaudimas ir garsūs plojimai. Žiūrėjau į visa tai ir norėjosi rėkti: “Ar jūs visai išprotėjot! Ką jūs visi tai moteriai linkite?! Gyvenimo su bedarbiu girtuokliu? Ir visi taip garsiai plojat ir džiaugiatės, kad suradote išeitį, kad jai padėjot??? Tai tokia ta jūsų laiminga pabaiga???“

Man tai norisi vilku pakaukti prieš mėnulį, o jūs išvadas pasidarykit patys.

Žinau, kad visuose namuose po kalėdine eglute dovanos, žinau, kad visuose namuose vienoks ar kitoks Kūčių stalas, žinau, kad visiem norisi girtis savo patiekalais, savo dovanomis. Fotografuojame ir skelbiame visam pasauliui savo gerąsias Kalėdines naujienas. Siunčiame vieni kitiems žinutes, atvirukus, sveikinimus. Aš irgi išsiunčiau, bet kelintą dieną gaunu sveikinimus iš tų, kuriems nenusiunčiau nieko. Tada sutrinku, puolu galvoti, kaip čia atsilyginus, nes ir tą pamiršau, ir aną. Jie man siunčia, o aš jiems nieko… Vakar gavau didžiulę dėžę skanėstų, lukštenam su vaikais antrą dieną ir skanaujam sausainiukus, saldainiukus… Ir vis galvoju, kaip taip nepasiduoti masinei psichozei, nepulti pirkti dovanų, siųsti jų tada, kai jau vistiek per vėlu. Nusiraminu. Taip raminu save per kiekvienas Kalėdas. Jau beveik dešimt metų, kai neperku dovanų niekam, išskyrus savo vaikus. Beveik dešimt metų kasmet nupiešiu ir išsiunčiu daugybę atvirukų, pačių keptų meduolių, siūtų kalėdinių žaisliukų. Prisipažinsiu, pirmais metais dovanoti visiems savų meduolių maišelį buvo tikrai nedrąsu. Man duoda didžiulę dovaną, o aš taip kukliai, su savo meduolių maišeliu, tarsi jie niekada neatstotų savo verte to, kas nupirkta iš parduotuvės. Aš gi jų nepirkau, tai lyg ir nieko jie nekainavo. O kita vertus ir suvalgyti bus labai greitai ir nieko neliks nei į sekciją, nei ant lentynos pasidėti… Tiesa, mano meduoliai buvo vardiniai – kasmet užrašydavau su glazūra mažiausiai šimtą vardų. Prisimenu, kaip darydavome sąrašus: šeimos nariai, giminės, draugai, bendradarbiai, klientai, jų visų vaikai, vaikų auklėtojos darželyje ir taip be galo… Pirmaisiais metais dar vis norėjosi pasakyti: „Nesuvalgykit iš karto, galit pasikabinti ant eglutės ir suvalgyti juos, kai šventės praeis. Jie kuo ilgiau stovi, tuo skanesni.“ Na, kad skanesni tai tiesa, bet širdyje tikrai turėjau norą, kad tas vardinis meduoliukas gal būtų į sekciją padėtas, ar ką? Nors jie tokie skanūs, kad jais apdovanotieji nesulaukdavo net Kalėdų – suvalgydavo tuoj pat. Per keletą metų išmokiau savo vaikus taip juos dekoruoti, kad dabar piešia gražiau negu aš. Kiekvienais metais meduolių nuotraukos vis gražėjo, tobulėjo, daugėjo. Bet atsitiko ir dar kai kas – su kiekvienais metais mūsų šeimoje ir artimiausių žmonių rate tų pirktų dovanų vis mažėjo, o pačių pagamintų, pasiūtų, iškeptų vis daugėjo. O dabar ar pastebite kiek meduolių nuotraukų Feisbuke? Juos kepa beveik kiekvienuose namuose. Ir tai mane kaskart daro laimingą. Tik man jau nebesinori šiemet rodyti savųjų. O kam? Juk jau visi išmokom, jau pilnas internetas, pilni visų namai. O jeigu visi daro, tai aš linkusi daryti kažkaip kitaip…
Taigi, apie tą nuotrauką su moliūginiu kibiru ant Kūčių stalo. Ne, aš nesupainiojau švenčių. Kūčią bevalgant mano Teodoras ir draugės trimetė dukra nutilo ir dingo pusvalandžiui, valandai. Mes vis persimetėm žodžiais, kad ta tyla gali reikšti, kad reikėtų eiti patikrinti, bet ir toliau džiaugėmės ramybe. Kol pats Teodoras neatėjo į valgomąjį ir nepasakė: „Mama, man reikia valyti su kažkuo, ten daug vandens. Labai daug vandens. Bet aš pats viską išvalysiu. Pats!” Šokau nuo kėdės ir bėgte žiūrėti, kad gal jau kaimynai užlieti apačioje. Radau juos prisipylusius du kibirus vandens, nusinešusius į kilimais išklotą kambarį ir pilstančius ten vandenį. Ant grindų, ant sofos. „Mama, bet dabar jau Kalėdų senis tai tikrai pas mus neateis, ar ne?“ – susirūpinęs ir nuoširdžiai valydamas šlapią sofą paklausė. Nors ką jau ten beišvalysi – išdžius kada nors tie kilimai. Taigi, tie kibirai buvo konfiskuoti. Laikiau juos rankoje, kai prie stalo sėdinti draugė jau kelintą kartą paprašė vandens atsigerti įpilti. Tai aš ir įpyliau. Kibirą. Kad nereikėtų dar kartą keltis ir pilti. Taip tas kibiras atsidūrė ant Kūčių stalo. Na, o tada permečiau akimis Feisbuko sieną: Kūčių stalas, dovanos po eglute, Kūčių stalas, sveikinimas, dovanos po eglute, meduoliai, vėl stalas… Kartais man norisi pasišaipyti iš to, kad mes pradedam kažką daryti vien dėl to, kad kiti daro. Todėl nufotografavau savo helovyninį oranžinį kibirą ir įdėjau į FB.
O mūsų Kūčių vakaras baigėsi taip. Šio vakaro herojus Teodoras pasigvelbė žviegdamas visą dėžę šokoladinių saldainių su mėtomis, kurias man pro šalį bėgdama atnešė ir padovanojo kaimynė. Saldainiai tikrai teisingi, nes nei vienas vaikas jų nevalgys. Turėsim mes su Rasa prie kavytės. Tikrai dovana skirta man. Betgi Teodoras žviegia, kad jam labai reikia. Aiškinu jam, kad jis nevalgys, nes jie su mėtom, jam tikrai bus neskanu. Nežinau, kaip taip greitai galima sugalvoti planą, bet jis čia pat man išpyškino: „Bet čia ne man, čia Kalėdų seniui, reikia po eglute padėti!”. Ką gi, šitas reikalas rimtas. Atidaviau jam saldainius ir su džiaugsmu padėjęs juos po eglute susiruošė miegoti ant sofos šalia. Nes jeigu miegos lovoje, tai nepamatys Senelio. Gerai, palaikiau jo fantaziją. Niekas nemokino, pats sugalvojo, tebūnie. Miegok ant tos sofos ir lauk. Išeinu iš kambario, viskas nutyla, visi lovose. Po gerų penkiolikos minučių įsėlina į mano kambarį herojus pilna šokolado burna ir sako: “Kur čia man spjauti? Neskanūs tie saldainiai.” Dėžutė išlukštenta, prakąstas vienas, antras, trečias. Ech! Puikios Kalėdos su savo istorija ir herojum!
Dovanoju šią istoriją visiems, kuriuos myliu ir visiems, kurie myli mus. Dovanoju tiems, kurie mane sveikino, siuntė dovanas, atvirukus, o aš juos pamiršau, nespėjau, nenorėjau kaip visi. Apkabinu visus ir esu laiminga laiminga, kad galiu padovanoti tai, ką moku puikiai daryti – papasakoti jums istoriją. Ačiū, kad esat! Su šventėm!

P.S. Dabar ne tik rašysiu. Pradėjom su vaikais filmuoti tai, ką veikiam. Jau turime kelis įrašus. Smarkiai neteiskit, nes filmuoja Kristupas pirmą ir antrą kartą gyvenime. O ir filmuojam su telefonu, todėl tas siauras vaizdas mane pačią nervuoja. Bet jeigu visiems patiks ir norėsis dar, tai filmuosim ne tik dirbtuves per šias atostogas, bet ir ateityje po vieną įrašą per savaitgalį padarysim. Jeigu bus poreikis, tai ieškosim būdų, kaip gauti normalesnę kamerą. Juokinga, bet buvau šventai įsitikinus, kad mano Canon fotikas filmuoja, užsisakiau stovą, susiruošiau filmuoti ir…  išsiaiškinau po ketverių metų, kad mano Canon nefilmuoja. Blondinė.

Tai, ką dabar papasakosiu bus labai atvira, todėl daug kam nepriimtina. Net neskaitykite tie, kurie esate nuolat savo gyvenimu patenkinti teisuoliai, žinantys visus atsakymus ir dalijantys nemokamus patarimus. Gailesčio ir užuojautos man taip pat nereikia. Pati kaip nors susitvarkysiu su savo emocijomis, naudodama savąjį autoterapijos – rašymo būdą. Nenorėjau rašyti būdama pilna emocijų, pažeidžiama, nelaiminga ir apsiverkusi, todėl palaukiau pora dienų, šiandien lengviau, bet tikrai ne tiek, kad skraidyčiau padebesiais ir būčiau ta, į kurią žiūrėdami sako: “Tu turi tiek daug energijos, esi tokia stipri, esi man įkvėpimo šaltinis.” Tai šiandien aš neesu joks įkvėpimo šaltinis. Šiandien aš paprastutė moterytė, auginanti keturis berniukus, dažnai dirbanti naktimis, kad juos išmaitinčiau. Šiandien aš tik ta, kuri nori paverkti, pavargus iki išsekimo, nežinanti tolimesnio kelio ir vienintelė ateities vizija, kuri man matosi, tai lygiai toks pat gyvenimas dar artimiausius dešimt metų: su nemiegotomis naktimis, milžiniškomis pastangomis išgyventi, begaliniu noriu duoti savo vaikams daugiau galimybių, nei aš pati kažkada gavau. Už tai reikia mokėti didelę kainą. Tokią didelę, kad kartais klausiu savęs: “Bet kodėl taip neteisinga? Kodėl turiu gyventi taip sunkiai, kaip dabar gyvenu?”
Tačiau pradėsiu šiek tiek iš toliau. Du pastarieji mėnesiai buvo tokie, kuriuos galima apibūdinti kaip labai labai įtemtus, atsakingo darbo ir įsipareigojimų perpildytus daugiau, nei sugeba panešti tokia superturboquatro moteris, kaip aš. “Kamštelių vajaus” finalas septyniuose Lietuvos miestuose, finalinis renginys ir parodos įrengimas “Panoramoje”, knygos “Moteris iš raudonos audi” pristatymai aštuoniuose miestuose ir naujas, milžiniškas, trijų dienų projektas “Sumanios mamos erdvė” parodoje “Vaikų šalis”. Drauge sudėjus, dėl šių visų dalykų ištisą mėnesį gyvenau Lietuvoje. Suorganizavau beveik dvidešimt renginių, kurių vienas truko tris dienas, parašiau dvidešimt keturis pranešimus spaudai ir daugiau nei dešimt straipsnių, daviau penkis interviu. Pasitikrinau save ir įsitikinau, kad pranešimus galiu rašyti ir už pinigus – tikrai savimi didžiuojuosi savo rašytus tekstus matydama pagrindiniuose šalies naujienų portaluose. Didžiuojuosi savimi už “Kamštelių vajaus” galutinį rezultatą ir už projektą “Sumanios mamos erdvė”, už sutelktą ir pasidalintą moterų, mamų bendrystę. Tas mėnuo man labai daug davė, tačiau drauge ir atėmė. Po kiekvieno nebuvo namuose grįžusi turiu labai sąžiningai “atidirbti” savo vaikams – jie būna irzlūs, pasiilgę mano dėmesio, kartais nevaldomi, daug pešasi tarpusavyje, psichuoja… Turiu praleisti su jais kokybiško laiko tiek, kiek esu nebuvusi namuose – jeigu dvi savaites, tai “atidirbinėju” savaitę kol viskas stojasi į savas vėžias, tokias, kai mes visi šeši galime daug maž konfortiškai gyventi per daug negadindami vieni kitiems gyvenimo savo emocijomis ir poreikiais. Viskas čia būtų gerai, jeigu ne nuolatinis mano nuovargis. Šita būsena mane yra apėmusi nuo tada, kai laukiausi Teodoro, t.y. jau keturis metus. Pagimdžiusi vis tikėjausi, kad va, jau greitai greitai atgausiu savo jėgas ir būsiu tokia pat energinga, kaip visada. Bet tai netasitiko nei po pusės metų, nei po metų, nei tada, kai baigiau maitinti, nei po dviejų metų, neatsitiko iki dabar. Man nuolat norisi prisėsti, prigulti ar pamiegoti. Bet kokioje viešoje vietoje, transporte, svečiuose vis taikau savo užpakalį padėti, nes toks jausmas, kad kojos nelaiko. Ir jeigu tenka kur nors eiti pėščiomis, tai būna tikras iššūkis, nekalbu jau apie tai, kad nors kelis šimtus metrų pabėgti ar lipti laiptais į viršų visai negaliu. Rytais pabundu jau, ar vis dar, pavargusi. Nuo pirmadienio laukiu savaitgalio, kad pailsėčiau, ilgiau pamiegočiau, o kai ateina savaitgalis pavargstu dar labiau, nes negaliu ilgiau pamiegoti dėl vaikų – Teodoras keliasi aštuntą ir prašo valgyti. Per visą savaitgalį vaikai irgi būna namuose, todėl sekmadienį vakare džiaugiuosi, kad jie rytoj išeis į mokykla ir va, pirmadienį tai jau aš tikrai pailsėsiu. Bet ryte atsikeliu pavargus ir vejama pačių įkyriausių minčių: “Pirmadienis, darbo diena, kelkis, eik dirbti. Nedirbsi – neturėsi pinigų maistui ir nuomai.” Nepaisant mano keturis metus besitęsiančio chroniško nuovargio, aš vis tiek padarau daug daugiau nei eilinis darbininkas. Darau ir laužau galvą, kokia yra mano nuovargio priežastis? Dvidešimt kilogramų svorio likusio po paskutinio nėštumo? Pabandykite pagyventi nuolat nešini dvidešimties kilogramų maišu. Ne, ne tai, nes toks pat svoris buvo likęs ir po pirmo, ir po antro, trečio vaikų. Gal mažakraujystė, kuri mane kankina nuo paauglystės? Irgi ne, nes tas nuovargis tik paskutinius keturis metus, o mažakraujystė jau daugiau nei dvidešimt. Gal žemas krausjospūdis? Ne, jis irgi mane lydi visą gyvenimą. O gal aš sergu kokia liga ir man laikas pas gydytoją. Vargu. Jeigu sirgčiau, bet kokios ligos požymiai per keturis metus būtų tikrai aiškiau pasimatę. Galų gale aš nurašau viską savo amžiui ir susitaikau, kad jau niekada nebebūsiu tokia, kokia energinga buvau ir niekada nebesijausiu taip fiziškai gerai, kaip jaučiausi iki ketvirto vaiko. Būdavo silpnumo laikotarpių po kiekvieno vaiko, bet nei vienas nesitęsė taip ilgai. Taip ir stumiu savo dienas, mėnesius, metus. Su nuolatiniu, chronišku nuovargiu, melsdamasi, kad tos energijos, kuri man liko, pakaktų užauginti iki pilnametystės mažiausią Teodorą.
Taip ir likčiau be jokių išvadų, jeigu nei šį spalį įvykęs “Kamštelių vajus”. Variau kaip tankas dvi savaites. Su visu šimtu procentų savo energijos ir ištvermės. Ir pagaliau apsidžiaugiau, kad čia vėl aš, ta Birutė, tokia, kaip prieš paskutinį nėštumą, tokia, kaip visą gyvenimą. Net patikėjau, kad pagaliau tas fizinio silpnumo etapas baigėsi. Tikėjau tol, kol grįžusi į Londoną pirmą dieną neišėjau su vaikais pasivaikščioti į parką. Atrodo, kad jie nieko nedarė, elgėsi kaip įprastai: visi norėjo ir bėgo į skirtingas puses, aš bandžiau medituoti ir save guosti tuo, kad ten krūmuose, tamsoje, tačiau aptvertame parke, jiems nieko blogo nenutiks, nes jau du metus nenutiko. Bandžiau priimti, susitaikyti ir mėgautis tuo, kad jie bėga tikrai ne ten ir veikia tikrai ne tą, ką man norėtųsi. Po pusantros valandos praleistos parke, vos parvilkau kojas namo ir tenorėjau vieno – prigulti ir pailsėti. Štai per tokią patirtį ir atėjo galutinis, neginčijamas, siaubingas suvokimas, kad mano chroniško nuovargio priežastis yra mano vaikai. Jie kaip kokie keturi energijos siurbliai paima iš manę daugiau energijos, nei aš galiu jos duoti. Jokiai mamai nėra lengva tai suvokti ir su tuo gyventi. Suprantu situacijos beprasmybę. Taip gyvensiu dar ne vienus metus, atgal vaikų nesusikiši, jų niekur nepadėsi. Pasijutau tarsi pati save pagavusi į savo pačios spąstus. Be galo myliu savo vaikus ir man patinka juos turėti, auginti, patinka, kad jie keturi, obettačiau, turiu pripažinti ir tai, kad mano gyvenimas yra žvėriškai sekinantis ir sunkus. Ir mano sesuo dar įpainiota į visa tai. Gyvenant Lietuvoje buvo kitaip. Tai seserys, tai broliai, tai krikšto mamos, tai kurie nors draugai pasiimdavo vis vieną kitą į svečius, nusiveždavo pas senelius, vyko kažkoks judėjimas. O dabar yra tik dvi pavargę moterys ir keturi energingi berniukai. Namuose jaučiasi nuolatinė kovos ir kautyvių už būvį dvasia ir aš esu nuo to siaubingai pavargus. Man norisi, kad kažkaip visi ramiai, švelniai gyventume, bet žinau, kad taip niekada nebus. Vyrai auga.
Nebuvo paprasta ir lengva tai suvokti, dar sunkiau apie tai garsiai kalbėti. Jau girdžiu kažką teisuoliškai šaukiant: “Kokia tu motina, jeigu taip kalbi!?” Nusišaukite su durų rankena visi tie, kurie taip norite man pasakyti. Mano gyvenimas dar labiau jau nebepasunkės, jeigu jūs mane teisite.
Užvakar buvo paskutinė diena, kurią praleidau Lietuvoje po pasibaigusio „Sumanios mamos erdvės“ projekto. Galbūt nuo nuovargio, o gal dėl tų pačių savo motinystės spąstų aš tiesiog pratrūkau, kaip koks ašarų kalnas. Tarsi būčiau ilgai laikiusi užspaustą, užgrimuotą, po devyniais užraktais paslėptą visą ašarų vandenyną. Kaip pradėjau nuo pietų, taip ir verkiau verkiau su pertraukomis iki kitos dienos.
Tą paskutinę dieną buvau “Panoramoje”. Mane sustabdė nepažįstama moteris ir kelis kartus klausė, ar čia tikrai aš, Birutė, ta, kur Londone, kuri keturis sūnus auginanti. Mat ji norėjusi man rašyti žinutę ir štai sutikusi. Ji norėjusi manęs paklausti apie maisto papildus ir tinklinio marketingo įmonę, kurioje dirba mano buvęs vyras. Ji norėjusi pasiteirauti ar eiti dirbti pas jį, nes ją jau nebe pirmą kartą kviečia. Kuo nuoširdžiausiai ji pasakojo man: “Buvau vakar jų renginyje. Scenoje jūsų ex pradeda motyvacinę kalbą nuo to, kad turi keturis sūnus. Tada visa salė jam ploja. Tada jis sako: “Nesakysiu kiek turiu namų ir mašinų.” Kažkaip tą akimirką man visas tas pasakojimas buvo juokingas. Pasiūliau jai tikrai eiti dirbti pas mano ex, nes apie tuos maisto papildus galvoju labai labai gerai, štai ir dabar važiuoju pas jį į darbą, nes vaikams noriu paimti ir nuvežti į Londoną. Mes su ta moterimi išsiskyrėme, aš nuvažiavau pas ex į darbą apie pusę dviejų. Paprastai jis į darbą ateina dvyliktą, bet dar nebuvo atėjęs. Viena jo bendradarbė padavė tai, ko man reikėjo ir paklausė, kaip aš gyvenu. Neapsiverkiau prie jos, susilaikiau, bet kai išsiskyrėm verkiau ir verkiau. Ir dabar dar noriu verkti. Jis ateina į darbą po pietų, išeina penktą, viešai nuolat giriasi, kad turi keturis sūnus, kad jie gyvena Londone, tarsi prisiimdamas sau laurus už tai, o aš ariu naktimis, dirbu po mažiausiai keturiolika valandų per parą. Jis moka alimentų tiek, kiek sudaro tik aštuntadalį mūsų išleidžiamų pinigų per mėnesį ir sakosi daugiau negalįs, bet giriasi viešai savo mašinomis ir namais. Abi su sese baigiam nukvakti nuo krūvio, mano ir jo vaikus augindamos, o jis giriasi, kaip nuolat skraido į Londoną. Tik nesako, kad vieną ar dukart per pusę metų. Kiekvienas mano pasisakymas apie jį sukelia žmonėms baisius neigiamus jausmus ir jie prikaišioja man, kad aš varau ant savo buvusio, kad visi vyrai taip daro, kad turėčiau džiaugtis, kad man iš viso kažką moka ir vaikus aplanko. Galbūt jie yra teisūs. Ir šiandien ne ant jo man norisi varyti, o apie save papasakoti. Apie tai, kaip gyvenu ir ką jaučiu aš. Kai atsiduriu tokioje situacijoje, kai esu chroniškai pavargusi ir dar tokia būsiu artimiausius dešimt metų. Jūs kaip norit, bet aš čia kažkaip intuityviai užuodžiu kažkokią neteisybę. Tokią didelę, kad kartais klausiu savęs: “Bet kodėl taip neteisinga? Kodėl turiu gyventi taip sunkiai, kaip dabar gyvenu?”

Mane vis pažliumbiančią į oro uostą vežusi draugė pasakė: “Nenorėčiau būti tavo vietoje.” Žiauru, bet aš ir pati nenorėčiau.
Grįžusią vidury nakties pasitiko karščiuojantis Teodoras. Mes visi susiję ir priklausomi vienas nuo kito. Aš verkiu, jaučiuosi nusivylus ir mano vaikas karščiuoja. Beveik dvi paras išgulėjau su juo ir tarsi pailsėjau, atsipalaidavau, man palengvėjo. Suprantu, kad situacija yra tokia, kokia yra. Be išeities. Mes ją išgyvensim, mes išplauksim. Nereikia manęs guosti, siūlyti milijoną įmanomų variantų, išeičių, generuoti idėjų. Aš tiesiog norėjau paverkti ir tiek.
Ir dabar racionalioji pabaiga, kurią sugalvojau po to, kai nustojau verkti. Man reikia pagalbos. Sako, kad mano dienoraščius skaito dešimtys tūkstančių žmonių. Na, aš iki šiol tuo nelabai tikiu, gal ten kažkokius fiktyvius “klikus” priskaičiuoja, bet tebūnie nors keli tūkstančiai skaitančių. Tikrai būtų lengviau gyventi savo pavargusį gyvenimą, jeigu nereikėtų nuolat karštligiškai galvoti, kaip sudurti galą su galu, bet paprašyti pervesti iš visų po litą būtų labai jau akiplėšiška. Noriu prašyti kitokios pagalbos, greičiausiai brangesnės, nei patys pinigai. Prašau kelių minučių jūsų laiko. Skaitykite, kad tai jūsų labdara daugiavaikei motinai, kuri kartais būna kitų įkvėpimo šaltinis.
Mano planas toks: didinti mano knygos perkamumą ir internetinės parduotuvės žinomumą, vienžo, didinti pardavimus. Todėl reikia dviejų dalykų. Pirmasis – parduoti gruodžio mėnesį antrą knygos tiražą, du tūkstančius knygų „Moteris iš raudonos audi“. Skaitę žmonės giria ją. Jokios reklamos nebuvo, viena recenzija, nežinau, kaip be investicijų į reklamą didinti jos pardavimus, bet gal mano pagalbos prašymas gali padėti? Gal galite pasidalinti žinute savo FB paskyroje, „laikinti“ knygos paskyrą? O jeigu yra ją skaičiusių, rašyti atsiliepimus, rekomenduoti?
Ir antras. Mano internetinė siuvenyrų parduotuvė www.ecoethno.co.uk Londone. Niekaip nemoku padaryti, kad ji būtų lankoma, populiari ir randama googlo paieškoje. Sako, kad vienintelis kelias yra pirkti google reklamą. Bet kaip žinia, neturiu už ką. Parduotuvė taip pat turi savo FB paskyrą. Ji skirta UK gyventojams, tad, jeigu gyvenate ar turite draugų šioje šalyje, dalinkitės žinute su jais.
Mano idėja yra tokia – jeigu bent kas antras perskaitęs mano prašymą pasidalintų žinute apie knygą ir internetinę parduotuvę, gal būt reikalai pajudėtų ir mirties taško? Na, o jeigu šis planas nesuveiks, tai tikrai prašysiu pervesti po litą. Šypsokimės. Galiu dar kartą patvirtinti, kad rašymas man teikia didelę savigydos naudą. Tik ką verkiau visa apsizarboliavus (geras žodis, taip sakydavo mano mama, kai vaikystėje žliumbdavau), o kol parašiau jau ir planas gimė. Ačiū, už pagalbą.