Jakucionyte.lt

Home Londonas. Treti metai 55. Dviejų metų emigracijos sukaktis

55. Dviejų metų emigracijos sukaktis

94
55. Dviejų metų emigracijos sukaktis

Užvakar uždaviau FB savo paskyroje klausimą: “Ką daryt, kai nieko nenori daryt, o tiek daug reikia padaryt?” Viena mano draugė parašė: “O gal tai baltas popieriaus lapas?” Atsisėdau, atsiverčiau baltą lapą kompiuteryje ir pradėjau rašyti. Yra proga. Šiandien ta diena, kai atžymime dar vienus metus emigracijoje. Kažkaip visai nesinorėjo apie tai rašyti, nes nieko nesinori daryti, bet atsivertus tą tuščią lapą ir bežiūrint į jį, pradėjau tarškėti klaviatūros mygtukais. Du metai Londone. Kartais man atrodo, kad štai, tik ką, visai neseniai, prieš kelis mėnesius atskridome su vaikais į Londoną, labai vėlą naktį nusigabenome iš oro uosto pas draugus, pernakvojome, o ryte aš ėjau į nekilnojamo turto agentūrą pasiimti prieš savaitę išsinuomoto buto raktų. Tada parsivedžiau vaikus į naujus mūsų namus. Kai ėjom viskas man atrodė taip keista – Londonas, mano vaikai, sesuo Rasa. Buvo labai žvarbus ir šaltas oras, snigo. Naujuose mūsų namuose taip pat buvo labai šalta, tuščia ir nyku. Siaubingas tuštumos jausmas viduje, gal vienišumas, o gal baimė mane kankino ne vieną mėnesį. Po dviejų metų praleistų Londone, viduje man viskas jau nurimę, apsipratau su nauja tvarka, nauja kalba, naujais namais. Prisijaukinau. Manau, kad ir vaikai, ir sesuo prisijaukino Londoną taip pat. Metų nuomos sutarčiai baigiantis, vis svarstau kraustytis į kitą butą. Mūsų butas didelis ir brangus, todėl norėjau ieškoti pigesnio, bet pigesnių aplink nėra, tik brangesni, todėl nusprendėm čia pasilikti dar vienus metus. Man net praėjo įtampa, kad ką nors čia sugadinsim, kad reikia viską saugoti ir palikti kaip radom, nes depozito negrąžins. Du metus saugojau kiekvieną kampą ir baltas sienas, nieko neleidau ant jų vaikams klijuoti, bet praeitą savaitgalį pati įkaliau pirmąsias vinis į sieną ir koridoriuje pakabinau vaikų sukurtas širdis iš šakų – te puošia mūsų namus, o apie skyles sienoje galvosiu tada, kai reikės kraustytis.
O kartais man atrodo, kad praėjo ne du, o visas dešimt metų, kai mes jau gyvenam Londone. Įvertinu gautą patirtį, naujus išmoktus dalykus, nutikusius įvykius ir galvoje nesutelpa, kad mes čia dar tik du metai!
Man ir vėl norisi praėjusius metus vadinti lūžio, permainų ar progreso metais. Bet taip man nutinka beveik kasmet. Per paskutinius metus daug nutiko kitaip, nei visada ir pirmą kartą gyvenime. Parašiau ir išleidau knygą „Moteris iš raudonos Audi“, kaip kokį laukinį žvėrį beveik prisijaukinau daug informacinių technologijų naujovių ar senovių kitiems, bet naujovių tik man. Netapau SEO profas, bet gera pradedančioji tai tikrai: išmokau kurti FB reklamas, naujienlaiškius (jeigu norit manojo, eikite į Jakucionyte.lt ir užsisakykit), aktyvuoti nuorodas, apdoroti ir kurti nuotraukų koliažus, sukelti naujus produktus į internetinę parduotuvę ir daugybė kitų dalykų, apie kuriuos žalio supratimo iki tol neturėjau. Mano organizuoti projektai „Kamštelių vajus“ ir „Sumanios mamos erdvė“ buvo sėkmingi. O metus užbaigiau su dar vienu didžiuliu iššūkiu sau: daryti rankdarbių dirbtuves su vaikais, filmuoti ir video dėti į Youtube. Iki pilnos laimės trūksta tik anglų kalbos žinių tiek, kad laisvai galėčiau rašyti angliškai postus į EcoEthno.co.uk. Vis bėda ir problema įdėti naujus produktus, aprašymus apie dirbtuves, nes reikia versti į anglų kalbą. Bet žinot ką, ėmiau vieną dieną ir spjoviau į visą šitą taisyklingumą. Kol sulaukiu, kad kas nors išvers, ar klaidas patikrins, man pusė gyvenimo atrodo praeina, o dar ir mokėti už vertimus reikia, todėl sėdau, parašiau pati angliškai blog‘o įrašą, pasisodinau Kristupą, kad jis ištaisytų stiliaus klaidas ir prašom – rezultatas yra. Galbūt ne tobulas, galbūt kada nors man pačiai bus dėl jo gėda, galbūt kitiems matyti mano klaidas nesmagu, bet taip darydama aš daug greičiau išmoksiu, nei mokydamasi klasėje anglų kalbos ir laukdama momento, kada ji bus tobula.
Taigi, esu patenkinta savo progresu ir dar vienu persivertimu per galvą. Nėra lengva tai daryti, kai tau virš keturiasdešimt. Iš paskos sėlina kaip juodas šleifas ir nuolatinio streso, įtampos padariniai: nemiga, emocinis valgymas ir viršsvoris, kasdieninio nuovargio jausmas. Sakysit, kas čia tokio, keturiasdešimt tai pati gyvenimo pradžia. Sutinku, tačiau lyginu save ne su kitais, o su savimi. Su kiekvienais metais vis sunkiau ir sudėtingiau viską pradėti iš naujo. Ta metų kupra duoda savo. Prisimenu, kaip greitai devyniolikmetė būdama išmokau rusų kalbą. Per tris ar keturis mėnesius, pakliuvusi tarp rusakalbių. Kažko panašaus tikėjausi ir su anglų kalba, bet deja, nieko panašaus neįvyko. Praėjo du metai, kai gyvenu tarp angliakalbių, bet vis dar tik svajoju, kada nors kalbėti ir suprasti angliškai nors taip, kaip rusiškai.
Emigracijos metinių proga ir vaikų, ir sesės paklausinėjau apie tai, kaip jiems ta emigracija, gyvenimas kitoje šalyje, pasikeitimai. Maniškiai visi vienbalsiai emigraciją vertina teigiamai. Kristupas (greitai 12 m) keičiasi. Jis turi daug bendrų bruožų su savo tėvu: labai daug skaito, labai daug žino, jo intelekto koeficientas yra aukštenis nei vidutinis. Tačiau yra dalykų, kurių labai nenoriu, kad jis paveldėtų. Tai fizinis sustabarėjimas ir menkas aktyvumas, gulinėjimas su knyga ar sėdėjimas prie kompiuterio. Todėl man labai smagu, nors truputį keista, kad jis renkasi labai daug sportinių užklasinių veiklų: visai „pasinešė“ į „parkūrą“ (net nežinau, kaip lietuviškai, bet čia kai sienom laipioja ir per tvoras šokinėja) ir regbį. Buvo toks nutikimas. Jis jau susirado kelis draugus, nuolat su jais bendrauja, eina į svečius. Vieno berniuko tėvai dažnai jį kviečia pramogauti drauge: vedasi į kiną ar picos valgyti. Penktadienio vakarais Kristupui būna papildomas parkūro klubas, kai jis su draugu eina jau ne į mokyklos, o miestiečių treniruotę. Tą vakarą Kristupas jau buvo išėjęs pas draugą prieš treniruotę, kai man paskambino draugo tėvas ir paprašė leisti Kristupą į kiną drauge su jais. Aš sutikau, bet po kelių minučių sulaukiau ir savo sūnaus skambučio: „Mama, aš į parkūrą noriu labiau, bet mano draugas supyks, jeigu neisiu su juo į kiną“. Leidau jam pačiam nuspręsti, bet širdyje labai džiaugiausi, kad mano vaikas nori eiti į treniruotę labiau nei į kiną. Na, galvoju, jeigu jis tikrai atlaikys draugo ir jo tėvų tam tikrą spaudimą ir pasirinks treniruotę, tai mano vaikas yra „maladiec“. Deja, Kristupas nusprendė nesipykti su draugu ir neeikvoti svetimų pinigų, nes bilietas už 25 svarus jam jau buvo nupirktas. Bet vis tiek labai džiaugiuosi Kristupu, nes vieną dieną parėjęs namo jis pareiškė, kad norėtų groti su gitara. Tik pamokos yra mokamos, ir aš gi vis tiek nesutiksiu, nes neturim pinigų. Mano reakcija buvo tokia: „Tu tikrai nori groti su gitara? Aišku, kad sutiksiu, nes čia mano svajonė, kad kas nors namuose grotų su gitara.“ Dar pagalvojau, kad čia ilgai netruks, nes užsimanė ir praeis, bet… jis jau groja ir mokyklos ansamblyje. Vakar, paklaustas ko labiausiai jam trūksta Londone, palyginus su Lietuva, atsakė, kad dviračio.
Bernardas (9 m). Mano diplomatas ir tvarkingoji Mergelė. Jau keli mėnesiai gyvena su Kristupu tame pačiame kambaryje. Sakau, kad Kristupui labai pasisekė, nes dabar yra kas jo šiukšlyną sutvarko. Nežinau kame fenomenas, kad visi vaikai, tos pačios mamos ir to pačio tėvo, gimsta ir auga tokie skirtingi. Bernardas yra toks vaikas, kokį norėtų turėti kiekviena mama: paslaugus, optimistiškas, tvarkingas, diplomatiškas, kompanijos siela ir labai kūrybingas. Na, toks vaikas be jokių problemų. Būna, kad jam pagal mėnulio fazes užeina kažkokie bzikai, bet šiaip juo visada gali pasikliauti. Kitą savaitę važiuos atstovauti mokyklą kažkokiam atletikos konkurse, nes, kaip pats sako, yra greičiausias iš visos mokyklos. Bernardas kategoriškai nenorėtų grįžti į Lietuvą ir mokytis mokykloje, kurioje mokėsi iki išvažiuodamas.
Marijonas (8 m). Mano ir mūsų visos šeimos iššūkis ir didžiausias mokytojas. Dažnai savęs klausiu, ar sugebėsiu jį užauginti taip, kad išmoktų nekenkti pats sau ir kitiems? Dažnai nusvyra rankos ir apima neviltis, nes aš nežinau, kaip jį auklėti. Dažnai matau, koks jis nelaimingas ir nenoriu, kad toks užaugtų. Nežinau, kaip pas vaiką gali būti tiek daug destrukcijos. Gimė atidaryta gerkle, leidžiančia skardžiausią garsą, žviegiantis ir auga toks. Po šimtų bandymų su juo susikalbėti, kažkaip suvaldyti nors iki minimaliausių susitarimų ir taisyklių laikymosi, man yra likęs tik vienas vienintelis ginklas ar priemonė – besąlygiška meilė. Jokie kiti metodai neveikia. Labai džiaugiuosi tuo, kad jam patinka ir labai gerai sekasi mokykloje. Man labai skauda dėl jo, bet aš vis tiek tikiuosi ir meldžiuosi, kad tuo lemiamu momentu jis vis tik pasirinks pozityvą ir kūrybą, o ne skausmą ir griovimą. Kartais stebiu, kaip jis save nugali. Kaskart prieš rankdarbių dirbtuves jis priešinasi, išsidirbinėja, laužosi, sako, kad jam tikrai nepavyks, nes taip padaryti yra neįmanoma. Kaskart leidžiu jam nedaryti, nes jokios prievartos nėra. Bet jis iš dirbtuvių neišeina – save nugali, perlipa per savo pasipriešinimą ir dažniausiai ilgiausia iš visų sėdi, kažką krapšto ir padaro daugiausia. Jeigu visi pagamina po vieną burbulą iš siūlų, tai jis tris.
Teodorui kovo gale sueis keturi. Labiausia išlepintas mano vaikas. Šiandien ryte rengiu į mokyklą ir sakau jam: „Visi broliai, būdami tavo amžiaus, mokėjo apsirengti ir apsiauti batus patys.“ O jis man atsako: „Miaaaauuuu.“ Na, jam nėra kaip palyginti gyvenimo Lietuvoje ir čia, nes jis neprisimena. Jau keturi mėnesiai eina į mokyklos darželio grupę ir per tą laiką sugebėjo puikiai prisitaikyti, kalbėti ir suprasti angliškai. Ten jaučiasi kaip namuose ir su dideliu noru kas rytą eina. Aš irgi norėčiau, jeigu tiek žaislų ir įvairių priemonių veiklai man pasiūlytų. Labai džiaugiuosi už tai, kad savo vaikams daviau galimybę paragauti kitokių mokslų, greitai išmokti anglų kalbos, pagyventi kitoje šalyje.
Ir mano geroji, puikioji Rasa. Žinau, kad ji čia pat perskaičius apsiverks, bet turiu tai pasakyti viešai ir visiems – iki šiol nesuprantu, ką gero padariau šiame ar praeitame gyvenime, kad ją turiu. Nežinau, ką be jos daryčiau. Rasos nuomonės apie emigraciją irgi paklausiau. „Pasakyk, kad man viskas gerai, kad man labai patinka oras ir visus metus parke žydinčios rožės, kad nereikia sniego kasti ir eiti malkų atsinešti, kai lauke minus dvidešimt. O labiausiai mane užknisa tai, kad taip lėtai vyksta mano anglų kalbos mokymasis. Taip ir pasakyk visiems.“
O dabar, kai jau tas lapas nebe baltas, prirašytas vėl visokių manųjų paistalų, pasakysiu jums, kad aš dažnai galvoju apie tai, kas būtų, jeigu mes grįžtume ir vėl Lietuvoje pradėtume nuo balto lapo. Yra daug žmonių, kurie niekaip negali suprasti, kad man ir mums visiems čia geriau nei Lietuvoje. Aš vis bandau paaiškinti kodėl. Sunku apibūdinti žodžiais ar pagrįsti faktais vidinį pasipriešinimą minčiai, kad mes grįžtume gyventi į Lietuvą, bet kaip tik pradedu apie tai galvoti, būtinai „pareina“ ir kokių nors vaizdingų nutikimų Lietuvoje. Mano viena draugė dalijasi FB savo nuotykiais Utenos rajone, bandydama užvažiuoti į kalną respublikinės reikšmės keliu, kuris yra ne kelias, o niekieno nebarstomas ištisas ledas. Stebiu jos nuotykius ir viduje net sutraukia. Septynios užpustytos ir apledijusios žiemos. Tik tas, kas nors kartą tai patyrė gali suprasti, ką reiškia nenuvykti į darbą, ar vaikų nenuvežti į mokyklą, kai tiesiog negali užvažiuoti į kalniuką. Sakysit, kad reikėjo kraustytis į miestą ir nesiparinti. Gal, bet šiandien vėl gavau pavyzdinį atsakymą, kas toj Lietuvoje negerai. Viename iš lietuviškų naujienų portalų šiandien mirga antraštė: „Lentvariškę įskaudino IKEA personalas – į vaikų kambarį neįleido neįgalaus berniuko.“ Neanalizuosiu situacijos beprasmiškumo, pasakysiu tik trumpai – besąlygiškai palaikau mamą, kuri augina neįgalų vaiką. Kol bus Lietuvoje žmonių, manančių, kad nenormalu yra su bet kokia negalia, įsitikinimais, gebėjimais būti pilnateisiu visuomenės dalyviu, tol jums ir neateis supratimas, kodėl aš nenoriu gyventi Lietuvoje. Labai nemėgstu viešinti to, kas yra šlykštu ir negatyvu, bet pasidalinsiu po straipsniu rastu komentaru. Tai buvo pirmas komentras, kurį pamačiau atsivertus po straipsniu: „Pabusiu kiek kategoriska, gal net drastiska. Mama su tokiu vaiku apskritai turejo sedeti namuose. Jei ji vaziavo i sia parduotuve tik pasedeti vaiku kambaryje su neigaliu vaiku (kaip supratau,dukryte ten galejo buti ir viena). Tai ko ten sedeti? Sedekite namuose. Yra taisykles ir ju reikia laikytis. Personalas saunus,kad nenusizenge. Dabar butu ileide ta mama su VCP serganciu vaiku,jau rytoj informacija ir zinia,kad ileidzia mamas su VCP vaikais i zaidimu kabari,apskrietu visas tokias seimas ir sekancia diena atvaziuotu jau nebe viena sita mama o 70 tokiu mamau su tokiais vaikais. Ir kas tada? Juk zmogiskumas svarbiausias,taip? Sugruskim jas visas ten + dar 70 vaiku ir tegul sedi,taip?“ (kalba netaisyta). Daugiau ten rašomų šlykštynių neskaičiau, jų ten apstu.
Tai atsakymas, klausiantiems ar lengva ir gera gyventi svetimoje šalyje, palikus savo šeimą ir draugus, nes tokioje šalyje, kur taip galvojama apie neįgalius žmones, gyventi yra milijoną kartų sunkiau. Kalbu ne apie vieną komentatorių, kalbu apie visą sistemą. Sistema Lietuvoje yra tokia, kurioje negali PATOGIAI gyventi neįgalus, keistas, kitoks, daugiavaikis, kitaip mąstantis, turintis mažiau pinigų, nenorintis skiepyti vaikų, gėjus, laisvamanis ir t.t.
Štai tokia revizija – ataskaita dviejų metų emigracijos proga. Kol kas į Lietuvą grįžti nenorim nei vienas.

baneris-250x350-px-new

Facebook Comments Box

94 COMMENTS

  1. Irma Ka jie ne tik kad rašo, jie šventai tuo tiki. Šiandien pasirodė dar vienas straipsnis, mamos auginančios vaiką su Dauno sindromu, net koktu darosi, ką žmonės galvoja ir kalba apie neįgalius. Ir net tik apie neįgalius, apie bet kokius kitokius. Stebiu vieną šeimą, Penkiese viena kryptim: Pietryčių Azija kuri su trim mažamečiais vaikais keliauja po Aziją, šiandien jie pasidalino straipsniu apie save ir komentarais po juo. Neįtikėtina tai ką kalba apie juos žmonės Lietuvoje! Man tikrai gėda.

  2. Aš tik nedrąsiai noriu paklausti – o tai ko tikėtis iš žmonių, likusių Lietuvoje, jeigu patys geriausi, protingiausi, dvasingiausi iš jos išvažiuoja, nes jiems per sunku su čia likusiais blogiečiais? 🙂 Iš ko tiems blogiečiams imtis gerų pavyzdžių 🙂

  3. Aš tik nedrąsiai noriu paklausti – o tai ko tikėtis iš žmonių, likusių Lietuvoje, jeigu patys geriausi, protingiausi, dvasingiausi iš jos išvažiuoja, nes jiems per sunku su čia likusiais blogiečiais? 🙂 Iš ko tiems blogiečiams imtis gerų pavyzdžių 🙂

  4. Aš tik nedrąsiai noriu paklausti – o tai ko tikėtis iš žmonių, likusių Lietuvoje, jeigu patys geriausi, protingiausi, dvasingiausi iš jos išvažiuoja, nes jiems per sunku su čia likusiais blogiečiais? 🙂 Iš ko tiems blogiečiams imtis gerų pavyzdžių 🙂

  5. as labai tikiu, kad kada nors keisis i gera 🙂 man grazu cia matyti dauniukus suaugusius zygiuojancius drasiai parduotuvese, apsipirkinejancius, besisnekuciuojancius tarpusavyje…

  6. as labai tikiu, kad kada nors keisis i gera 🙂 man grazu cia matyti dauniukus suaugusius zygiuojancius drasiai parduotuvese, apsipirkinejancius, besisnekuciuojancius tarpusavyje…

  7. Dovilė, ko tu tokia nedrąsi? Aš nežinau, ką daryti. Nelaikau savęs nei geriausia, nei protingiausia, nei dvasingiausia ar dar kažkokia, galinčia labai daug pakeisti Lietuvoje, todėl ir išvažiavau. Nėra nei blogiečių, nei geriečių. Man šita situacija ir jos suvokimas yra labai liūdna.

  8. Dovilė, ko tu tokia nedrąsi? Aš nežinau, ką daryti. Nelaikau savęs nei geriausia, nei protingiausia, nei dvasingiausia ar dar kažkokia, galinčia labai daug pakeisti Lietuvoje, todėl ir išvažiavau. Nėra nei blogiečių, nei geriečių. Man šita situacija ir jos suvokimas yra labai liūdna.

  9. Dovilė, ko tu tokia nedrąsi? Aš nežinau, ką daryti. Nelaikau savęs nei geriausia, nei protingiausia, nei dvasingiausia ar dar kažkokia, galinčia labai daug pakeisti Lietuvoje, todėl ir išvažiavau. Nėra nei blogiečių, nei geriečių. Man šita situacija ir jos suvokimas yra labai liūdna.

  10. Birute – nedrąsi todėl, kad man ta situacija irgi baisi, ir daug kitų situacijų baisių Lietuvoje, bet aš ją myliu kaip kokia durna ir niekaip neišvažiuoju iš čia 🙂 Nors argumentai, kodėl neišvažiuoju labai silpni palyginus su visais logiškais išvažiavusiųjų paaiškinimais. Mano vienintelis argumentas – meilė Tėvynei 🙂

  11. Birute – nedrąsi todėl, kad man ta situacija irgi baisi, ir daug kitų situacijų baisių Lietuvoje, bet aš ją myliu kaip kokia durna ir niekaip neišvažiuoju iš čia 🙂 Nors argumentai, kodėl neišvažiuoju labai silpni palyginus su visais logiškais išvažiavusiųjų paaiškinimais. Mano vienintelis argumentas – meilė Tėvynei 🙂

  12. Birute – nedrąsi todėl, kad man ta situacija irgi baisi, ir daug kitų situacijų baisių Lietuvoje, bet aš ją myliu kaip kokia durna ir niekaip neišvažiuoju iš čia 🙂 Nors argumentai, kodėl neišvažiuoju labai silpni palyginus su visais logiškais išvažiavusiųjų paaiškinimais. Mano vienintelis argumentas – meilė Tėvynei 🙂

  13. Šiaip, tarp kitko… šiandien buvau vienam posėdyje / aptarime kuriame svarstėm vienos dauniukės ateities darbo galimybes ir t.t.. Pasirinkimas mergičkai buvo arba dirbti sainsbury’s arba bibliotekoje kur atliko jau praktikas. Pasirinko biblioteką 🙂 Norom nenorom vis tiek grįžtu į tuos laikus kai Lt dirbau su neįgaliais … Liūdnuma

  14. Šiaip, tarp kitko… šiandien buvau vienam posėdyje / aptarime kuriame svarstėm vienos dauniukės ateities darbo galimybes ir t.t.. Pasirinkimas mergičkai buvo arba dirbti sainsbury’s arba bibliotekoje kur atliko jau praktikas. Pasirinko biblioteką 🙂 Norom nenorom vis tiek grįžtu į tuos laikus kai Lt dirbau su neįgaliais … Liūdnuma

  15. Jurgita va čia buvo geras bajeris, užskaitau, net balsu juoktis pradėjau. Dar turiu pataupyti, kad iš pašalpų lėktuvą nusipirkčiau – kitaip juk pas tave niekaip. Į tavo varškėčių karalystę veda stiklo kalnai ir ledo tiltai 😀

  16. Jurgita va čia buvo geras bajeris, užskaitau, net balsu juoktis pradėjau. Dar turiu pataupyti, kad iš pašalpų lėktuvą nusipirkčiau – kitaip juk pas tave niekaip. Į tavo varškėčių karalystę veda stiklo kalnai ir ledo tiltai 😀

  17. Birute – o kiek jūs skaitote vietinės spaudos ir komentarų po jais? o aš kažkodėl naiviai šventai esu įsitikinusi, kad delfi komentarai yra kaip klozetas kur žmonės aplamai nueina nuleisti kažkokio neigiamo. tikiu kad prirašęs nesąmoningų komentarų žmogus realybėje su pažįstamais taip nei elgiasi, nei tokią savo nuomonę teigia. bet kažkas verčia anonimiškai išsilieti, išsispjaudyti, išsikeikti. aš tai žiūriu kaip į kokią psichoterapijos priemonę – užtai grįžta namo laimingesni ir ant šeimos narių nesilieja palikę kažkokį anonimišką komentarą virtualioje erdvėje. realiai gatvėje nei tų piktų žmonių matau nei kažkokių labai netolerantiškų. kita vertus jei žmogus praleisdamas tarkim kokį neįgalųjį pirma savęs ar už-leisdamas kokią vietą autobuse mintyse burnoja ir deda į šuns dienas, man visiškai dzin – nes veiksmai jo kiti. aš tiesiog tikiu ir noriu tikėti. Mano tėvų kaime gyvena neįgalių žmonių, bet visi draugiškai priima, bendrauja ir žaidžia, vaikai kviečiasi į žaidimus ir į lauką, ir jokios netolerancijos, patyčių. pati mokyklą, darželį lankiau šalia kitokio ir nieko. todėl sakyti, kad LIETUVOJE toks anoks ar kitoks požiūris – neteisinga. nes toks ar kitoks požiūris yra ne LIetuvos apskritai – o konkrečios IKEA darbuotojos ar kelių darbuotojų. nes niekas nerašo straipsnių – kaip mums nusišypsojo pardavėja, kaip mus praleido eilėje, kaip mums užleido vietą, kaip mūsų vaikas puikiai mokėsi su visais kol galėjo, kaip mūsų vaikas važinėja po kaimą ratukais ir jį draugiškai kalbina kaimynai. užtat kažkoks nenormalus iškreiptas veidas, kad LIETUVOJE…..

  18. Birute – o kiek jūs skaitote vietinės spaudos ir komentarų po jais? o aš kažkodėl naiviai šventai esu įsitikinusi, kad delfi komentarai yra kaip klozetas kur žmonės aplamai nueina nuleisti kažkokio neigiamo. tikiu kad prirašęs nesąmoningų komentarų žmogus realybėje su pažįstamais taip nei elgiasi, nei tokią savo nuomonę teigia. bet kažkas verčia anonimiškai išsilieti, išsispjaudyti, išsikeikti. aš tai žiūriu kaip į kokią psichoterapijos priemonę – užtai grįžta namo laimingesni ir ant šeimos narių nesilieja palikę kažkokį anonimišką komentarą virtualioje erdvėje. realiai gatvėje nei tų piktų žmonių matau nei kažkokių labai netolerantiškų. kita vertus jei žmogus praleisdamas tarkim kokį neįgalųjį pirma savęs ar už-leisdamas kokią vietą autobuse mintyse burnoja ir deda į šuns dienas, man visiškai dzin – nes veiksmai jo kiti. aš tiesiog tikiu ir noriu tikėti. Mano tėvų kaime gyvena neįgalių žmonių, bet visi draugiškai priima, bendrauja ir žaidžia, vaikai kviečiasi į žaidimus ir į lauką, ir jokios netolerancijos, patyčių. pati mokyklą, darželį lankiau šalia kitokio ir nieko. todėl sakyti, kad LIETUVOJE toks anoks ar kitoks požiūris – neteisinga. nes toks ar kitoks požiūris yra ne LIetuvos apskritai – o konkrečios IKEA darbuotojos ar kelių darbuotojų. nes niekas nerašo straipsnių – kaip mums nusišypsojo pardavėja, kaip mus praleido eilėje, kaip mums užleido vietą, kaip mūsų vaikas puikiai mokėsi su visais kol galėjo, kaip mūsų vaikas važinėja po kaimą ratukais ir jį draugiškai kalbina kaimynai. užtat kažkoks nenormalus iškreiptas veidas, kad LIETUVOJE…..

  19. Lina Par dabar turciau prirasyti paklodę ir papasakoti pusę savo gyvenimo, kad dar kartą pasakyčiau tą patį, ką norėjau pasakyti paskutiniuose keliuose savo blog’o postuose. Ta problema netolerancijos, patyčių, kitokio nepriėmimo egzistuoja ir yra įsišaknijusi labai giliai. Kai užsidengi akis ir užsikemši ausis, tai ji niekur nedingsta. Paskutinėm savaitėm analizuoju būten šią temą. Analizuoju ją sau, nes vis tikiuosi, kad gal kas nors pasikeitė į gerą nuo tada, kai aš pradėjau organizuoti pirmuosius socialinius projektus prieš aštuonis metus – tada taip pat daug analizavau būten šią sritį. Deja, tą ir noriu pasakyti, kad nepasikeitė. Tai sunku nupasakoti, sunku apčiuopti, ypač jeigu gyveni toje pačioje terpėje. Jeigu mano duoti pavyzdžiai neįtikina, atrodo jums kaip vienetiniai, tai galiu duoti dar riebesnį – Tapino interviu su Šalčiūte. Iki šiol nieko apie ją nežinojau, tik tai kad ji yra. Bet Tapinas FB pasidalino savo interviu ir aš jį pažiūrėjau. Dabar apie 70% procentų visur rašomų komentarų yra apie tai, kad ji pati kalta, kam ten ėjo. Tai tas pas kaip sakyti: „Sakot dvyliktokai tyčiojasi iš penktokų? O kam jie ėjo į tą mokyklą?” Taip išeina, kad visos moterys, prieš kurias smurtauja vyrai yra pačios kaltos, visos išprievartavimo ir nužudymo aukos yra pačios kaltos. Visi neįgalūs irgi patys kalti. Sėdėkit namuose ir niekur neikit. Mano rašymas apie tai ir yra noras pasakyti: „Atsimerkit, jūsų įvardintas vienetinis atvejis apie tai, kad kaime gyvena neįgalus ir jį toleruoja, tikrai neatspindi visos padėties Lietuvoje”. O kad netaspindi, tai rodo ir statistika: savižudybių, alkoholizmo ir t.t. Bet aš labai gerai suprantu tą priimtą poziciją, kai užsikemši ausis ir apsimeti, kad nėra jau taip blogai ir viskas keičiasi į gerą – pati labai daug metų taip dariau ir sėkmingai gyvenau. Juk nematai, tai ir širdies neskauda.

  20. Lina Par dabar turciau prirasyti paklodę ir papasakoti pusę savo gyvenimo, kad dar kartą pasakyčiau tą patį, ką norėjau pasakyti paskutiniuose keliuose savo blog’o postuose. Ta problema netolerancijos, patyčių, kitokio nepriėmimo egzistuoja ir yra įsišaknijusi labai giliai. Kai užsidengi akis ir užsikemši ausis, tai ji niekur nedingsta. Paskutinėm savaitėm analizuoju būten šią temą. Analizuoju ją sau, nes vis tikiuosi, kad gal kas nors pasikeitė į gerą nuo tada, kai aš pradėjau organizuoti pirmuosius socialinius projektus prieš aštuonis metus – tada taip pat daug analizavau būten šią sritį. Deja, tą ir noriu pasakyti, kad nepasikeitė. Tai sunku nupasakoti, sunku apčiuopti, ypač jeigu gyveni toje pačioje terpėje. Jeigu mano duoti pavyzdžiai neįtikina, atrodo jums kaip vienetiniai, tai galiu duoti dar riebesnį – Tapino interviu su Šalčiūte. Iki šiol nieko apie ją nežinojau, tik tai kad ji yra. Bet Tapinas FB pasidalino savo interviu ir aš jį pažiūrėjau. Dabar apie 70% procentų visur rašomų komentarų yra apie tai, kad ji pati kalta, kam ten ėjo. Tai tas pas kaip sakyti: „Sakot dvyliktokai tyčiojasi iš penktokų? O kam jie ėjo į tą mokyklą?” Taip išeina, kad visos moterys, prieš kurias smurtauja vyrai yra pačios kaltos, visos išprievartavimo ir nužudymo aukos yra pačios kaltos. Visi neįgalūs irgi patys kalti. Sėdėkit namuose ir niekur neikit. Mano rašymas apie tai ir yra noras pasakyti: „Atsimerkit, jūsų įvardintas vienetinis atvejis apie tai, kad kaime gyvena neįgalus ir jį toleruoja, tikrai neatspindi visos padėties Lietuvoje”. O kad netaspindi, tai rodo ir statistika: savižudybių, alkoholizmo ir t.t. Bet aš labai gerai suprantu tą priimtą poziciją, kai užsikemši ausis ir apsimeti, kad nėra jau taip blogai ir viskas keičiasi į gerą – pati labai daug metų taip dariau ir sėkmingai gyvenau. Juk nematai, tai ir širdies neskauda.

  21. neužsikemšu. šalčiūtės situacijos, visokių šokių projektų, kurie iš tiesų yra pasityčiokim, nusodinkim, pastatykim aš nepateisinu. man tai yra klaikumų klaikuma. ir vaikams neleidžiu žiūrėti. ir nežiūrėdavau serialo „moterys meluoja geriau” nes ten išskirtinai buvo rėkavimas pakeltu tonu. šiandiena važiuojant į darbą klausiau dviejų kokių 12-okų amžiaus vaikinų pokalbį apie tai, kaip gerai padėjo šalčiūtę į vietą – lyg gyvenimo prasmė būtų kažką gerai suvaryti viešai, kas geriau šalčiūtė ar pikul, nes nors abi gražios pikul yra biški dar ir su protu nes kažką baigė ir kaiptapti žvaigžde, ir kad čiuvams biški sunkiau tą padaryti, nes turi būti protingas, o mergom lengviau. klaiku, klaiki ta patyčių atmosfera skraidžiojanti aplink. bet man nesinori tikėti, kad to nėra kitose šalyse – neveltui ten paaugliai šaudosi ir pan. ir aš pripažįstų kad labai asmeniškai reaguoju į jūsų postus, man įdomu ir patinka, bet dažnai perskaitau ne tai ką rašote, o įskaitau „Lina, tu gyveni šūdinoje Lietuvoje į kurią aš grįžti nenorėčiau ne už ką. jūs ten tokie anokie trečiokie”. labai asmeniškai dėl to, kad savo giminėje esu pirmoji karta nenukentėjusi dėl lietuvybės, tautiškumo puoselėjimo, kažko darymo dėl jos. bet čia mano bėda.

  22. neužsikemšu. šalčiūtės situacijos, visokių šokių projektų, kurie iš tiesų yra pasityčiokim, nusodinkim, pastatykim aš nepateisinu. man tai yra klaikumų klaikuma. ir vaikams neleidžiu žiūrėti. ir nežiūrėdavau serialo „moterys meluoja geriau” nes ten išskirtinai buvo rėkavimas pakeltu tonu. šiandiena važiuojant į darbą klausiau dviejų kokių 12-okų amžiaus vaikinų pokalbį apie tai, kaip gerai padėjo šalčiūtę į vietą – lyg gyvenimo prasmė būtų kažką gerai suvaryti viešai, kas geriau šalčiūtė ar pikul, nes nors abi gražios pikul yra biški dar ir su protu nes kažką baigė ir kaiptapti žvaigžde, ir kad čiuvams biški sunkiau tą padaryti, nes turi būti protingas, o mergom lengviau. klaiku, klaiki ta patyčių atmosfera skraidžiojanti aplink. bet man nesinori tikėti, kad to nėra kitose šalyse – neveltui ten paaugliai šaudosi ir pan. ir aš pripažįstų kad labai asmeniškai reaguoju į jūsų postus, man įdomu ir patinka, bet dažnai perskaitau ne tai ką rašote, o įskaitau „Lina, tu gyveni šūdinoje Lietuvoje į kurią aš grįžti nenorėčiau ne už ką. jūs ten tokie anokie trečiokie”. labai asmeniškai dėl to, kad savo giminėje esu pirmoji karta nenukentėjusi dėl lietuvybės, tautiškumo puoselėjimo, kažko darymo dėl jos. bet čia mano bėda.

  23. Lina Par Manau, kad patyčių yra visur. Šį kartą kalba įsisuko nuo neįgalių, o kalbant apie juos, deja, bet skirtumas akivaizdus. Labai gerai suprantu jūsų jausmus, skaitant mano postus, kai rašau apie Lietuvą. Viena vertus, jaučiuosi gerai, kad pati gyvenu kitur, gal būt kitame mėšle, o kita vertus, tai aš rankų nenuleidžiu: dariau ir darysiu Lietuvoje nors po lašelį, po kruopelytę, tiek, kiek pavyksta, kad situacija čia keistūsi. Gal būt kamštelių rinkimas ar nuolatinis triubijimas apie ekologiją ir rūšiavimą sunkiai susiveda su geresniu gyvenimu Lietuvoje, bet tai darau būten dėl to. Tai mano duoklė šaliai, kurioje gimiau. Gal būt mano triubijimas apie tai, kad nėščias reikia užleisti be eilės ar toleruoti daug vaikų auginančius irgi nelengvina gyvenimo Lietuvoje. Nors ne, lengvina, būten dėl to Lietuvoje atsirado kasos su mažais vaikais ir šeimos automobiliams parkavimo vietos. Šiuo metu man skauda dėl netolerancijos neįgaliems, daugiavaikiams, laimingiems, kitokiems ir aš apie tai vėl triubiju. Gal tai nelengvina gyvenimo neįgaliems Lietuvoje, bet moralinis palaikymas dažnai yra daug svarbiau, nei bet koks kitas.

  24. Lina Par Manau, kad patyčių yra visur. Šį kartą kalba įsisuko nuo neįgalių, o kalbant apie juos, deja, bet skirtumas akivaizdus. Labai gerai suprantu jūsų jausmus, skaitant mano postus, kai rašau apie Lietuvą. Viena vertus, jaučiuosi gerai, kad pati gyvenu kitur, gal būt kitame mėšle, o kita vertus, tai aš rankų nenuleidžiu: dariau ir darysiu Lietuvoje nors po lašelį, po kruopelytę, tiek, kiek pavyksta, kad situacija čia keistūsi. Gal būt kamštelių rinkimas ar nuolatinis triubijimas apie ekologiją ir rūšiavimą sunkiai susiveda su geresniu gyvenimu Lietuvoje, bet tai darau būten dėl to. Tai mano duoklė šaliai, kurioje gimiau. Gal būt mano triubijimas apie tai, kad nėščias reikia užleisti be eilės ar toleruoti daug vaikų auginančius irgi nelengvina gyvenimo Lietuvoje. Nors ne, lengvina, būten dėl to Lietuvoje atsirado kasos su mažais vaikais ir šeimos automobiliams parkavimo vietos. Šiuo metu man skauda dėl netolerancijos neįgaliems, daugiavaikiams, laimingiems, kitokiems ir aš apie tai vėl triubiju. Gal tai nelengvina gyvenimo neįgaliems Lietuvoje, bet moralinis palaikymas dažnai yra daug svarbiau, nei bet koks kitas.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.