Seniai berašiau dienoraštį… Dėl kelių priežasčių: išgyvenu ne patį smagiausią ir laimingiausią laikotarpį savo gyvenime, todėl nenorėjau tuo dalintis blog’e, bet apie viską galėsite paskaityti mano II knygoje. Taip pat daug kartų uždaviau sau klausimus apie viešinimosi prasmę ir tikslą ir dar intensyviai rašau savo antrąją knygą, todėl poreikis rašyti yra patenkintas su kaupu. Manau, kad II – ojoje knygoje persiritau į antrąją pusę, bet su užbaigimu tikrai neskubėsiu – knyga pasirodys rudeniop. Reikia parduoti antrą tiražą pirmosios, kad galėčiau leisti II – ąją MIRĄ (Moteris iš raudonos Audi). Taip pat ilgai svarsčiusi, koks tikslas yra viešinti savo gyvenimo detales ir vis tik nusprendžiau, kad daugiau nebereikia mano rašliavų skelbti Delfyje, nes vienintelė nauda iš to – komentatorių pilamos pamazgos ant manęs. Du metus be jokio atlygio buvo viešinami mano dienoraščio įrašai ir šiandien jau galiu sau atsakyti, kad jokios prasmės tai daryti toliau nėra. Todėl nuo šiol mano rašinius galėsite skaityti tik čia. Na, nebent kažkas sutiktų mokėti nors po keliasdešimt eurų už jų viešinimą, tada pakeisčiau savo nuomonę. Už pinigus lai skelbia. Taip pat atsakiau sau klausimą, ar man išvis toliau tęsti savo blog‘o rašymą. Taip, tęsiu, nes norėjau ir norėsiu rašyti, norėjau ir norėsiu pasakotis apie daugybę dalykų, kuriuos sutinku, pamatau ir patiriu.
Šiandien kaip tik dėl to sėdėdama lėktuve, skraidinančiame mane į Lietuvą, ir išsitraukiau kompiuterį.
Labai noriu papasakoti apie lietuvius vyrus – Lietuvos Didžiavyrius. Didžiavyriai – man labai gražus žodis, kuris man reiškia didingi, didūs Vyrai. Mano knygos redaktorė kažkada sakė, kad tai blogas žodis, tokio nėra, kad reikėtų vartoti didvyriai, tačiau vyrai, apie kuriuos noriu šiandien papasakoti man yra Didžiavyriai. Tai tokie vyrai, kuriais didžiuojuosi, kuriuos gerbiu, kurių istorijos ir darbai mane įkvepia ir kelia pasidžiavimą tuo, kad esu lietuvė. Tai vyrai, kurie savo darbais pasižymėję toli už Lietuvos ribų, kurie garsina mūsų šalį visame Pasaulyje. Tokių vyrų Lietuvoje nėra daug. Kratau savo atmintį ir kol kas į savo šiandienos Didžiavyrių sąrašą įrašau tik tris: Arvydas Sabonis, Paulius Kovas, Benediktas Vanagas.
Taip jau nutiko, kad poros savaičių bėgyje buvau dvejuose renginiuose Lietuvos ambasadoje Londone. Pirmasis susitikimas buvo su kapitonu Pauliumi Kovu. Antrasis – su lenktynininku Benediktu Vanagu. Pavadinčiau jį daugiau nei lenktynininkas, bet kaip jis pats sako: „Negi čia vadinsies kokiu visuomeniniu veikėju.“ Lemtingi atsitiktinumai – šiuo metu Benediktas sėdi tame pačiame lėktuve kaip ir aš. Kai pamačiau jį čia, supratau,kad tikrai turiu papasakoti apie šiandieninius Lietuvos Didžiavyrius, kurie savo darbais ir pasiekimais garsina Lietuvą ir vienija lietuvius.
Nesu jokia automobilių sporto gerbėja ir Benediktą pradėjau sekti Feisbuke tik per paskutines Dakaro ralio lenktynes. Todėl, kad jo veiksmai buvo kažkokie savi ir suprantami. Žmogus su lūžusia ranka tęsia lenktynes, nes turi tikslą – pasiekti finišą. Man tai labai suprantama, nors kitam gal ir ne. Net ir pavargus, išsitaškius, sugriuvus ir palūžus aš vis tiek tempiu save už plaukų savo Dakare ir keturiomis šliaužiu į savo finišą. Tik mano finišas – visi keturi pilnamečiai sūnūs. Dar labai toli, dar keturiolika metų. Ir negali mesti, nes sau pasakei, kad finišą pasieksi. Taigi, pastebėjusi dar vieną, man labai gerai suprantamą išprotėjėlį, pradėjau juo domėtis. Ir niekada geriau nepažinsi žmogaus, kaip su juo susitikęs, todėl ir ėjau vakar į ambasadą paklausyti istorijos iš pačio Benedikto lūpų. Turbūt tie, kas domisi jo veikla, žino apie Vyčio – Lietuvos herbo istoriją, bet aš ją išgirdau pirmą kartą. Benediktas yra tarsi Vyčio nešėjas. Jis sako, kad mes, lietuviai, visi esam gimę su Vyčiu širdyje – individualistai, su kalaviju ir visada pasiruošę kovai, kaip ir Lietuvos herbo Vytis. Lietuvius vienija gebėjimas išgyventi bet kokioje situacijoje. Jis pasakojo, koks svarbus jam yra Vytis, svarbesnis ir turintis gilesnę prasmę ir emocinį užtaisą nei Lietuvos trispalvė. Pasididžiavimo vertas Benedikto vertybių ir įsitikinimų deklaravimas ne tik žodžiais, bet ir darbais – pačiose geriausiose reklamai skirtose vietose ant automobilių jis klijuoja Vyčius. Benediktas žavi savo autentiškumu, betarpiškumu, paprastumu, jaunatviškumu ir siekiu eiti pirmyn ir siekti dar daugiau. Tik paklausius jo pasakojimo apie tai, kiek kainuoja dalyvavimas tokiose varžybose, ką reiškia su turimu lietuvišku biudžetu finišuoti dvidešimt ketvirtiems iš aštuonių šimtų startavusių, kai pusė iš viso nepasiekia finišo, supranti, kad šitas vyras yra neelinis Lietuvos vyras. Jeigu kažkas visai nesidomite Dakaru, tai pasakysiu, kad tai pačios garsiausios ir sudėtingiausios pasaulyje ralio lenktynės, kurioms organizuoti surenkami milijoniniai biudžetai ir prie organizavimo prisideda dešimtys tūkstančių žmonių. Komandose būna įvairus kiekis žmonių, nuo to labai priklauso ir užimama vieta. Šiemet Dakaro ralio nugalėtų komandoje buvo šimtas trisdešimt intensyviai dirbančių žmonių ir neišsenkami resursai detalių, technologijų, pinigų. Benedikto komandoje šiemet dalyvavo trylika žmonių: vairuotojas, šturmanas, technikai, media atstovai ir kt. Kai sudėlioji skaičiukus galvoje, tai ateina suvokimas, kad tai, ką jis padarė su savo komanda, savo biudžetu ir lūžusia ranka, yra kaip koks skrydis su parašiutu į mėnulį.
Susitikime sėdėjau pirmoje eilėje ir turėjau jam daug klausimų: „Benediktai, ar ne skaudu, kai tokį didžiulį darbą darant, tokiu mąstu garsinant Lietuvą, visa tai reikia daryti iš privačių rėmėjų surinktų pinigų, kad nei kiek neremia valstybė?“ „Tai mano pasirinkimas ir mano tikslai, nėra svarbu, iš kur aš gausiu pinigų jiems pasiekti, tiesiog einu ir darau tai, kas man atrodo teisinga.“
Labiausiai žavi tai, kad Benediktas yra toks paprastas ir tikrai „užmuša“ savo paprastumu. Susitikimui ambasadoje persiritus į antrąją pusę dvi šaunios panelės iš pirmos eilės pakilo ir atsiprašusios spruko lauk. Benediktas nutraukė savo pasakojimą ir labai natūraliai pasakė: „Tai kaip man dabar jaustis? Kelintą valandą paskutinis autobusas?“
Lėktuve susitikau jį prie tualeto. Aišku, jis mane prisiminė, nes uždaviau jam vakar daugybę klausimų. Persimetėm keliais žodžiais. Sakau jam: „Aš dabar skrisdama apie tave rašau.“ „Na ką čia apie mane tokį kailį rašyti.“ – vėl humoru nuginkluoja. „Geras kailis.“ – sakau jam. Abu pasijuokiam ir išsiskiriam. Po to dar ilgai gavojau apie jį. Kam žmogui reikia viso to – kelias dienas bebūdamas Londone, eina į susitikimą su lietuviais, eikvoja savo laiką ir energiją, dalinasi. Juk nieko neparduoda, nieko už tai mainais negauna. Puikiai suprantu, ką mes visi, jo klausantys gauname: milžinišką energijos, patriotiškumo, džiaugsmo ir pasidižiavimo savo šalimi užtaisą. O ką gauna jis? Todėl nuoširdžiai noriu padėkoti jam už laiką, kurį mums skyrė, mus juokino ir buvo toks nuoširdus. Yra ko pasimokyti, mums labai trūksta tokių įkvėpėjų. Tik kitą kartą toks susitikimas turi būti arba mokamas, juk negaila būtų po simbolinį dešimt svarų susimokėti, arba bent jau pasistatytų aukų dėžutę – milijono nesurinksim ir mūsų auka bus tik lašelis jūroje, tačiau vis tiek bus malonu žinoti, kad susimokėjau bent jau už žmogaus mums skirtą laiką. Štai tokia įkvėpta Vyčio nešėjo šiandien parskridau į Lietuvą.
Kitas Didžiavyris apie kurį noriu papasakoti – Paulius Kovas. Įkvepia savo ramybe, išlaikymu, rimtumu, solidumu, subtiliu humoro jausmu. Labai patiko susitikimas ir su juo, tačiau geriausias nuotykis buvo skaityti jo knygą „Gyvenimas audroje“. Nežinau, ką tokio veikiau 2009 metai, bet Tūkstančio Odisėją sutikau ir praleidau ramiai – nesigilinau, kas ten, kur, su kuo, kiek ilgai plaukia. Tai, kad himną giedojom drauge su kaimynais reiškia, kad ji mus pasiekė net ir kaime Trakų rajone. Ir tik dabar, po susitikimo ambasadoje, nusipirkusi ir perskaičiusi P.Kovo knygą supratau, kokį žygį vyrai padarė. Stulbinantį, neįtikėtiną pokytį kiekvieno lietuvio širdyje. Ne vieną kartą skaitant man gumulas spaudė gerklę. Kiek reikėjo jėgų, energijos, entuziazmo, įkvėpimo, avantiūrizmo, nežinau ko dar, kad atsitiktų tai, kas nutiko. Pauliaus pasakojimas tiek susitikime, tiek knygoje mane ir stebino, ir įkvėpė, ir kėlė didelius patriotinius jausmus. Ir vėl milijoniniai biudžetai, daugybė žmonių, dirbančių be jokio atlygio, ar net susimokėję nemažus pinigus, kad galėtų plaukti, milijonams žmonių įgarsintas ir išgarsintas Lietuvos vardas. Ir vėl už savus, už rėmėjų, be valstybės paramos. Man tikrai gera, kad šalyje, kurioje aš gimiau, gimė ir tokie vyrai, kaip B. Vanagas ir P. Kovas. Cha cha! Abu paukščių pavardėm! Gal todėl taip aukštai ir toli skrenda, o jų skrydis įkvepia milijonus žmonių?
Mano socialiniai projektai, pvz.: “Kamštelių vajus” yra mažučiai, nišiniai, palyginus su tuo, ką daro B.Vanagas ar padarė P.Kovas, bet aš žinau, kiek reikia dirbti, kad net tokiam konkurse dalyvautų kelios dešimtys tūkstančių žmonių Lietuvoje. Turėdama neblogą fantaziją aš viską padauginu iš tūkstančio kartų ir su dideliu pasigėrėjimu giliai įkvepiu ir iškvepiu: “Pavarė vyrai! Nerealu! Gerai, kad A.Saboniui baigus žaisti krepšinį, atsirado ir kitų vyrų, savo darbais garsinančių Lietuvą toli toli už jos ribų.” Stebėdama šiuos vyrus, galvodama apie juos labai labai linkiu sau ir savo keturiems sūnums užaugti Didžiavyriais.
Netrukus parašysiu apie priešingus Didžiavyriams vyrus – gulinčius lietuvius. Tie gulintys man seniai neduoda ramybės ir apie juos aš nuolat kalbu ir pasakoju kiekvienam pasisėdėjime.
O dabar einamieji, kasdieniai reikalai. Penktadienį, vasario 20 d. 18 val. ir šeštadienį, vasario 21 d. 13 val., Vero Cafe, Panoramoje II a. vyks rankdarbių dirbtuvės – siūsim briedžius, zuikius ir dramblius. Labai kviečiu ir raginu, ir primygtinai genu jus pas save – kiekvienos iš jūsų dalyvavimas gali prisidėti prie mano išlikimo.
Vasario 23 d., Druskininkuos, san. „Draugystė” Raudonojoje salėje (Krėvės g. 7), 17.30 val. vyks susitikimas su manimi. Kvieskite gimines ir artimuosius. Ačiū.
Va Birute paprotingejo
puikiai, Birute, skaičiau ir širdis džiaugėsi.
Vytis. Koks nuostabus vardas :))))
Sveiki, nenoreciau sutikti,kad Jusu blogo straipsniu Delfyje spausdinimas :neturejo jokios naudos: butent delfyje jus atradome,pradejome sekti jusu istorij, pirkome jusu knyga ir ejome i susitikimus. Viesinimuisi galetumet delfiui rasyti straipsnelius zmoniu tustybei patenkinti-is virtuves,is miegamojo, apie kaimynus ir t.t.o rimtasizvalgas,kurias rasete iki siol – knygai
Ačiū , Birute , už nuoširdumą visuose Jūsų rašytuose žodžiuose.Būtent Delf’ yje pamačiau Jūsų dienoraščius ir „užsikabinau” , atradau šią svetainę ir laukiu ,džiaugiuosi , kai parašote ką nauja- tiesiog dūšia atsigauna …
Sėkmės Jums ir Jūsų berniukams 🙂 Net neabejoju , kad turėdami tokią Mamą tikrai užaugs Didžiavyriais !
dėkui, Birute, kad rašot! manau delfi yra visai naudinga, tik nereikia tų komentarų skaityti 🙂 o jei norit pagelbėti Vanagui, įsigykit atributikos su vyčiu čia http://shop.pitlane.lt/ – ir Vanagui padėsit, ir Vytį garsinsit 🙂
Ačiū, Laura, elementaru ir paprasta, bet į galvą neateitų, kad kažkur yra siuvenyrų 😀 Ačiū, už info. Reikia, kad Benediktas per renginius arba užsimintų apie tai arba pastatytų kokį reklaminį skydelį su info, kur įsigyti siuvenyrų.
Ir siuntimo islaidos is LT i UK tai kosmosas! 51 eur. Geriau kai būsiu LT nusipikrsiu atėjus ką nors, bet kitus emigrantus irgi gali stabdyti nenormalios islaidos. Norisi B.Vanaga paremti, bet ne DPD 😀