Jakucionyte.lt

Home B. Jakučionytės knygos 46. Druskininkai verti būti išskirtiniai

46. Druskininkai verti būti išskirtiniai

3
46. Druskininkai verti būti išskirtiniai

Druskininkai, Spalio 28 d.
Suplanavusi “Moteris iš raudonos Audi” turą po Lietuvą, Druskininkų ten nebuvo. Buvau atvira pasiūlymams iš bet kokio miesto, kurio nėra ture, nes dar savaitę jam pasibaigus planavau būti Lietuvoje. Galvojau, jeigu atsiras, kas nors, kas labai nori, kad atvažiuočiau, tai ir nuvažiuosiu. Taip sąrašo gale atsirado Druskininkai. Mano knygos redaktorė Lina yra gimusi ir augusi šiame mieste. Tai ji susisiekė su Druskininkų bibliotekos direktore, ji susitarė, man beliko tik pasiduoti nešamai tėkmės – ko jau ko, bet Druskininkų tikrai sunku atsisakyti. Paskutinį kartą buvau prieš metus, po to net pasakojimą parašiau apie Druskininkus ir jų išskirtinumą, man visada smagu ten nuvažiuoti. Neslėpsiu, tačiau paskutiniu metu buvau prisižiūrėjusi ir prisiskaičiusi informacijos apie šiame mieste vešinčią mero ir valdžios priespaudą, savotiškai net gaila žmonių ten gyvenančių buvo: gal ir gražus tas miestas, sutvarkytas, darbo yra, turistų pilna ištisus metus, bet internete rašo, kad žmonėms tai ten blogai, nes jų nuomonės niekas neklausia, naujiems verslams valdžia trukdo, pats meras nelegalų namą stato. Na, bėdžiai tie druskininkiečiai. Nuvažiuosiu, galvoju, ir pati paklausiu.
Likus dviem savaitėm iki renginio, nusiunčiau vietinei žiniasklaidai pranešimą apie būsimą susitikimą. Ir iš vienintelio miesto (siunčiau specialiai paruoštą informaciją visiems miestams, į kuriuos planavau važiuoti) gavau atsakymą: “Jūsų informaciją gavome, pasidalinsime ja su savo skaitytojais. R. Kvietkevičius – Sadauskas.” Mintyse pasidžiaugiau ir padėkojau, radusi dar vieną patvirtinimą, kad Druskininkai išskirtinis miestas ir ne tik dėl mero.
Dar po savaitės man paskambino bibliotekos direktorė Laima, susirūpinusi ką čia daryti, nes knygos jie bibliotekoje neturi, o susitikimų būna kartais du per dieną, kaip tų žmonių prikviesti? Pati tuo metu buvau Klaipėdoje. Pasiūliau jai kažkokiu būdu perduoti/nupirkti/atsiųsti knygą, bet direktorė atsakė, kad vienas knygos egzempliorius neišgelbės, todėl kvies tiesiog į susitikimą, o paskui jau mano reikalas visus sudominti, kad užsimanytų knygą pirkti.
Likus dviem dienom iki susitikimo paskambino mano draugė, knygos herojė Aušra, ir pasakė, kad jau marinuoja anties kulšis, laukia manęs ir sužinojusi, kad nedariau daugiau nieko, tik nusiunčiau info į vietinę spaudą tarė: “Reiškiasi esi pasmerkta ir niekas neateis, reikia sėsti ir visiems skambinti, artimiausias dvi dienas vykdysime “agresyvų” marketingą”. Pokalbio metu aš sėdėjau savo Amatų kamaroje ant šilto pečiaus ir bandžiau atsigauti po dvi savaites trukusio maratono su “Kamštelių vajumi” ir knygos turu po Lietuvą. Na, galvoju, pasiduodu, jeigu niekas neateis, tebūnie, daugiau nebeturiu nei sveikatos, nei energijos skambinti, kviesti, raginti.
Aš neturėjau, bet kiti turėjo. Redaktorė Lina, susivokusi, kad man šakės po tų dviejų savaičių, pati siuntė ir siuntė kvietimus visiems, kam tik įmanoma.
Pasakoju taip smulkiai ką darėm iki susitikimo dėl to, kad kelių žmonių, norinčių, kad ateitų kuo daugiau, dėka gavosi taip, kad susirinko pilna bibliotekos salė. Ir aš labai noriu papasakoti kiek daug reikia dirbti, kad taip atsitiktų.
Išvažiuodama į Druskininkus pasiėmiau visą saują pieštukų, likusių nuo “Kamštelių vajaus”, galvojau, kad tai bus puiki proga ir apie konkursą papasakoti ir dovanų visiems duosiu, ir žinosiu, kiek žmonių buvo. Paėmiau keturiasdešimt, nes net sapne nebūčiau susapnavus, kad tiek bus visai visai per mažai.
Važiuodama į Druskininkus buvau apimta to euforijos jausmo, kad esu absoliučiai laiminga, kai matau tokį fantastišką rudenį, kai galiu veikti tai, ką veikiu, kai esu sveika, kai turiu progą aplankyti Druskininkus, kurie man labai patinka, ir kai manęs ten laukia draugė su anties kulšimis vakarienei ir mergaičių plepalai iki paryčių. Ech! Gerumas to gyvenimo! Gali į susitikimą ateiti tik keturi, vis tiek būsiu laiminga – bus daugiau, nei buvo mažiausiai Klaipėdoje.
Druskininkai išsiskiria ir savo šiuolaikine biblioteka – labai abejoju ar dar nors vienas tokio dydžio miestas Lietuvoje tokią turi. Viskas toje bibliotekoje, pradedant pastato architektūra ir išplanavimu, baigiant aptarnavimu, paslaugų sprektru verčia tave užsimiršti, kad esi Lietuvoje.
Kad su susitikimu viskas bus labai labai gerai, supratau vos įžengusi į nerealios bibliotekos pastatą – visur kabojo skelbimai apie susitikimą. Sakė, kad jie kabojo ne tik bibliotekoje, bet kai kur ir mieste.
Žinia, didelė auditorija skiriasi nuo kelių žmonių būrelio. Pasakojimai ir atvirumo lygmuo turi skirtis, didesnei auditorijai reikia rinkti žodžius ir dozuoti informaciją. Labai keista buvo tai, jog būtent Druskininkuose visai nesijaučiau stovinti pieš didelę, nežinia ką galvojančią auditoriją ir pasakojau tokias istorijas, kurių nei viename mieste negalėjau papasakoti. Šį kartą jaučiau, kad publika supranta, palaiko ir pritaria. Todėl smagiai kvatojom, kai pasakojau apie savo naują teoriją “Gulintys vyrai”. Tikrai keista, tačiau papasakojau jiems ir apie tai, kaip susipykom ir išsiskyrėm su buvusiu vyru. Labai gerai susitikimui pasiruošusi bibliotekos vadovė Laima turėjo man puikių klausimų, auditorija taip pat buvo žingeidi ir smalsi.
Štai taip smagiai, linksmai ir nuotaikingai prabėgo mano susitikimas Druskininkuose. Buvo ir gėlių, ir dovanų, ir noro pasilinksminti drauge besifotografuojant prie “žvaigždžių sienos”. Aš nesu žvaigždė, bet vis matau nuotraukas, kur žvaigždės fotografuojasi prie logotipais nuklijuotų sienelių. Kai parašiau knygą, sumąsčiau, kad reikėtų ir man pasilinksminti prie tokios sienos besifotografuojant. Ir pasidariau savo sienelę. Druskininkiečiams patiko ir idėja pabūti “žvaigždėmis” ir nusifotografuoti drauge.
Apie merą klausiau visų sutiktų, tą ir dar kitą dieną, tačiau niekas juo nesiskundė. Gal aš nesutikau tų nepatenkintų, prispaustų mero ir valdžios, tačiau labai norėjosi tuos sklandančius gandus sau prisilyginti. Neturiu kam daug vadovauti, kam skirstyti lėšas ar pareigas. Teturiu konkursą “Kamštelių vajus”. Jį organizuojant nuolat ir nuolat sulaukiu pasiūlymų, prašymų, net reikalavimų, skundų, kad kažką reikia daryti kitaip, nei dabar yra. Šiemet turėtas dovanų keturias keliones į Briuselį paskirstėm taip: trys mokytojos važiuoja iš tų komandų, kurios surinko daugiausia kamštelių ir viena – už meninį darbą. Tai negi nesulauksi nepatenkinto, kodėl tai davėm, o kitai ne? Gerai, kad neesu politikė ir ne valstybinė instancija – aš negalėčiau daryti nieko, dėl žmonių reikalavimų ir priekaištų, nes mane kaskart tarsi suparaližiuoja koks nors kvailas kaltinimas ar reikalavimas.
Prisiminus savo konkursą vis galvojau apie Druskininkų merą. Man atrodo, kad jis yra žmogus su polėkiu, bandantis tvarkytis taip, kad pagal jo supratimą būtų gerai daugeliui. Jis daro ne tik teigiamus pokyčius, priima sprendimus, veda savo miestą, tarsi už pavadėlio, kartais klysta (o kuris darantis nepadaro klaidų?), tačiau už tai, kaip atrodo šis miestas, šiandien reikėtų jam dėkoti, net jeigu vedamieji kartais labai gailiai inkščia.
Druskininkų bibliotekai daviau penkis žvirblius ir dar vieną, bet po fantastiškos vakarienės vietoj šešto žvirblio duodu antį. Taigi, viso gaunasi penki žvirbliai ir viena antis. Druskininkus parsivežiau širdyje, jie yra man įkvėpimo šaltinis ir jau grįžusi į Londoną gavau iš ten laišką:
“Gerb. Birute,
Prireikė dviejų parų, kad parašyčiau Jums laišką. Po susitikimo su Jumis, užrašiau klausimą „Ką man ženklina šis susitikimas? Priimu kaip optimistinį ženklą „Pirmyn ir aukštyn nosį!”.
Į Jūsų knygos pristatymą patekau daugiau nei atsitiktinai. Apie Jus nebuvau girdėjusi nė žodžio. Stebino Jūsų drąsa būti tokiai atvirai, taip „nuogai išsirenginėti”. Toks susitikimas abejingų palikti negali. Birute, esu dėkinga toms jėgoms (apvaizdai, angelams, dievams ir t.t.), kurios mane nukreipė į tą susitikimą. Eina laikas ir aš kasdien atsigeriu stiprybės, tvirtybės, tikėjimo iš Jūsų. Į biblioteką antradienį užsukau atsispausdinti dokumentų. Paskutinę minutę, prieš uždarant kompiuterių salę, Jus palydėjo prie kompiuterio priešais mane. Į biblioteką atėjau tiesiai iš advokatės kabineto, palikusi įgaliojimą atstovauti mane mano skyrybų byloje. Po 24 santuokos metų…
Kiekvienas žmogus turi apie ką rašyti savo knygoje, ne kiekvienas rašo, gal ir nereikia. Mano galvoje jau treti metai sukasi mintis, kad aš parašysiu savo gyvenimo knygą! Jūs – dar vienas įkvėpimo šaltinis. Bet mano laiškas ne apie tai. Seniai galvoje kirba mintis dirbti darbą, kuris mane įkvepia ir kuris įkvėptų kitas moteris gyventi SAVO GYVENIMĄ. Mes dažnai jaučiamės aukomis ir labai dažnai mums tokia būsena patinka.
Birute, ar Jūs galvojate, kad galite „pagimdyti” naują projektą moterims, besiblaškančioms, ieškančioms atsakymų, moralinės pagalbos, atsispiriant iš savojo gyvenimo dugno, norinčioms keisti ir valdyti savo likimus? Aš jaučiu, kad Jūsų knyga – ideali tokio projekto pradžia. Užbaigiant „Kamštelių vajų”, pristatinėkit savo knygą tikslinei auditorijai – mano minėtoms moterims. Noriu prisidėti su savo gyvenimo istorija… Žodiniame pavidale…
O mano gyvenimo istorijoje – posūkis, skyrybos, kurių teisminį procesą pradėjau Jūsų knygos pristatymo dieną Druskininkuose… Ir pradedu aprašinėti savo patirtį… Sąsiuvinyje, ne virtualioje erdvėje. Aš, kaip ir Jūs, kadaise galvojau, kad mano gyvenimas apsieis be kompjuterio… Man tuksi 56-tieji .
Savo gyvenime rašau pirmąjį laišką nepažįstamam žmogui. Tiesiog jaučiu, kad Jūs – įkvėpimo šaltinis.“

O mintis apie mokymus kirba jau seniai. Žmonės dažnai rašo po susitikimų, kad gavo energijos, įkvėpimo dozę. Kai išsigrynins kokia nors mokymų struktūra ar forma, tada jau trimituosiu ir skambinsiu visais varpais.

Kitas susitikimas lapkričio 21 d., 16.30 LITEXPO „Sumanios mamos erdvėje”, salėje 5.2

Facebook Comments Box

3 COMMENTS

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Užsiprenumeruoti naujienlaiškį

You have successfully subscribed to the newsletter

There was an error while trying to send your request. Please try again.

Jakucionyte.lt naudos jūsų pateiktą informaciją siunčiant naujienlaiškius ir su trečiaisiais asmenimis informacija nesidalins.