Per paskutines porą savaičių dėl konkurso „Kamštelių vajus“ teko pabuvoti septyniuose Lietuvos miestuose. Dienomis svėriau komandų pristatytus plastikinius butelių kamštelius, dalinau padėkas dalyviams, o vakarais lėkdavau į knygynus. Savo nuotykius su knyga aprašydavau kiekvieną dieną ir dėjau drauge su nuotraukomis į FB. Šiandien sudedu viską į vieną dienoraščio postą. Atskiras postas bus apie dienomis patirtus nuotykius su kamšteliais. Daug čia gavosi tos raštliavos, kaip koks naujos knygos skyrius.
Spalio 14 d. Panevėžys
Mano turas su „Moterimi iš raudonos Audi“ prasidėjo Panevėžyje, todėl noriu pasidalinti karščiausiomis naujienomis iš šio miesto. Lėkėm abi su Milda (paprastai ji yra virtuali asistentė, bet šiame ture tapo labai reali) strimgalviais tiesiai iš „Plasta“ firminės parduotuvės. Visą dieną svėrėme plastikinius butelių kamštelius – panevėžiečiai pristatė 1254 kilogramus. Galvos dar vis ūžė nuo kalbų apie konkurso dalyvių entuziazmą, rūšiavimą, šaunius „Plasta“ parduotuvės vyrus, nuoširdžiai palengvinusius mums dieną. Tai jie nešė, krovė, svėrė. Jie mums net kavą virė. Toks smagus vyriškas rūpestis ir globa. Nežinau, ar juos pasieks dar vienas mudviejų su Milda „Ačiū“, bet jį siunčiam. Taigi, lėkėm į viešbutį, greitai greitai persirengėm, nosytes papudravom ir tiesiai į „Vagos“ knygyną „Babilone“. Vairuoju per Panevėžį ir jaučiu, kad nespėju drauge su visais – juodi, tamsintais langais BMW lekia greičiau. „Žiūrėk, Milda, čia bičas su treningais ir juodu „bemvu“ lekia. O tai ką, jie dar taip ir vaikšto su treningais?“ – nustebusi klausiu pakeleivės. Ji patvirtina, kad niekas nepasikeitė Panevėžyje, kaip važinėjo anksčiau taip ir dabar.
Neturiu daug patirties eiti susitikti su gerbėjais, smalsuoliais ar skaitytojais, todėl vis dar labai jaudinuosi, bijau nežinios. Tai tik antras kartas, kai einu į knygyną susitikti su visai nepažįstamais žmonėmis. Tačiau tai, kaip sutinka, kaip viskas paruošta, kaip mūsų laukia, nuteikia tikrai gerai. Labai draugiškas knygyno ir jame esančios „AJ Šokolado“ kavinaitės darbuotojos. Pasakoja, kaip jos žmones kvietė, pačios prisispausdino skrajučių, kortelių, kad tik žmonių prikviesti. Jau beveik sutartas laikas, žmonės renkasi, o Jurgita, knygyno vedėja, stovi prie knygyno ir kalbina visus praeinančius – kviečia į susitikimą. Na, galvoju, tikrai tuoj apsiverksiu. Tik tas, kuris kada nors stovėjo gatvėje ir kvietė į vidų, gali žinoti ir suprasti, kaip nelengva tai daryti, kokį didelį siekį ir norą reikia turėti. Stebiu Jurgitą pro langą ir galvoju: „Jos ketinimas prisikviesti žmonių yra didesnis nei mano pačios. Esu laiminga už tai, kad kažkam taip rūpi.“ Tiesą pasakius, tas nuoširdumas papirko, atpalaidavo, sujaudino ir suteikė sparnus. Žmonių susirinko apie penkiolika. „Mums labai sunku ką nors prisikviesti, žmonės neįpratę, nes pas mus retai kas atvažiuoja. Mes juos pratinam, auginamės.“ – sako Jurgita.
Kai viskas prasideda ir po poros valandų pasibaigia, negaliu papasakoti nei ką kalbėjau, nei ko manęs klausė – būnu tarsi savotiškam transe, čia ir dabar. Kai atsakau į visus klausimus, užduodu susirinkusiems savuosius:
„Ar gera gyventi Panevėžyje?“ Sako, kad taip, labai. Kompaktiškas, ramus miestas, arti miškas, labai patogu gyventi. Sako, kad valdžios nėra jų mieste. Juokaujam, kad visa Lietuva žino, jog valdžia yra Druskininkuose, Vilniuje, Kėdainiuose, bet niekas nekalba apie valdžią Panevėžyje. „Tai taip ir gyvenam, ramiai, viskas vyksta ir be valdžios.“
„O rusai jūsų nepuola?“ „Ne, pas mus labai mažai rusų, tai niekas ir nepuola.“ Pasijuokiam, apsikabinam visos ir gera taip, kad nesinori išeiti. Kaskart taip – nesinori išeiti. Bet rytoj jau turim būti Šiauliuose. Laukite naujienų iš ten.
Spalio 15 d. Šiauliai.
Šiandien pusryčiaujant galvon šovė nauja idėja. O ką, jeigu pradėčiau reitinguoti knygynus ir bibliotekas, kuriose planuoju apsilankyti? Per artimiausias dvi savaites būsiu aštuoniose skirtingose vietose, juk būtų įdomu jas palyginti, aprašyti, papasakoti kaip sutiko, kaip viskas vyko, kuo kiekviena vieta kitokia. Būčiau, kaip koks Užkalnis, kuris žąsis dalina restoranams. Aš galėčiau duoti knygynams žvirblius. „Žodis ne žvirblis, išskiro – nepagausi“ – sako tautos išmintis. Pradėjau diskutuoti su bendrakeleive Milda apie tuos žvirblius. O gal žvirblis nelabai tinkamas paukštis? Gal nelabai rimtas? Ne, žvirblis kaip tik tinkamas – geriau žvirblis rankoje, nei jautis lankoje – ir vel byloja išmintis. Todėl taip ir padarysim, skirsime žvirblius kiekvienai vietai, susijusiai su knygomis, kurioje teks lankytis su renginiais. Už vakar dienos susitikimą Panevėžio Babilono knygyne „Vaga“ skiriu visus penkis žvirblius.
O dabar apie Šiaulius – nuostabų Saulės miestą. Dulksnojo visą dieną. Berinkdama dieną kamštelius pakomentavau: „Toks oras kaip Londone.“ „O tai kas atvežė? Pas mus vakar saulė švietė.“ – pro ūsą linksmai sududeno „Plasta“ firminės parduotuvės darbuotojas Eugenijus. Iš pradžių plastiečiai buvo labai optimistiški – tai ką čia tie kamšteliai? Pernai nebuvo nei trijų šimtų kilogramų, ne bėda, rasim kur padėti. Bet į dienos pabaigą optimizmas blėso – kur tiek sudėti? Viso buvo surinkta net 1334 kilogramus kamštelių. Jie užima tiek vietos, kaip 130 pilnų bulvių maišų. Taigi, vakar Panevėžyje buvo Ocho! O šiandien man norisi „Ochochoooo!”
Šiauliuose girdėjau sirenas. Klausiau Eugenijaus: „Tai gal jau jus rusai puola?“ Jis vėl man pro ūsą nusišypsojęs atsakė: „Puola puola, tankais važiuoja, mediniais vamzdžiais iki Šiaulių. Beja, kaip tik visą šį savaitgalį Šiauliuose bus karas – rengiamos visam miestui savanorių pratybos.“
Turbūt aš greitai sapnuosiu ne tik kamštelius, bet ir tankus. Važiuokime į knygyną – Saulės mieste esančią „Vagą.“ Prekybos centre žmonių daugybė, visi skuba kažkur, bet labai retas suka į knygyną. Per turėtą laisvą valandą iki susitikimo su smalsuoliais ir gerbėjais spėjau ir pavalgyti, ir su „Šiaulių naujienomis“ paplepėti. Klausinėjo manęs dviese – korespondentė ir fotografas. Smagiai taip, sunku buvo į tą valandą tilpti. Knygyno vedėja Violeta paskui juokavo: „Žiū, jau be penkių, o jūsų nėra, galvojau, kad neateisit.“ Neslėpsiu, susirinko mažiau nei vakar Panevėžyje. Ir jausmas, ir žmonės visai kitokie. Kažkur esu girdėjusi, kad per kiekvieną pristatymą, ar kokį seminarą, būtinai atsiranda vienas keistuolis. Tai pas mane šiandien tokia irgi buvo. Ji norėjo daug kalbėti, pasakojo apie tai, kad irgi rašo knygą, apie sielos ir rūbų spalvas, kad pas mane tai viskas gerai, nes tik batai juodi. Kalbėjo apie tai, kad reikia save pažinti ir mylėti, apie tai, kad norėdama pažinti savo kūną ji valgė muilą, kosmetiką, indų ploviklį ir net tualeto valiklį. Būtų kalbėjus ilgai, bet viena viešnia pertraukė ją vidury sakinio, užduodama man klausimą:
– O tai kada grįšit į Lietuvą?
– Tai čia dabar kažkaip taip, va moteris pasakojasi, tai čia kaip dabar man atsakinėt, ar jai leist pabaigt?..
– O tai mes turime čia jos klausytis?
Sako, kad Šiauliuose taip priimta – šviesiai tiesiai. Man irgi taip patinka.
Kaip gera, kai kas nors ateina iš savų, draugų ar pažįstamų. Šiandien mane aplankė karininkas Artūras, apie kurį kažkada pasakojau savo dienoraštyje. Artūras savanoriavo mano organizuotoje šią vasarą Amatų stovykloje vaikams, ir buvo pats šauniausias vadovas, kuris ant savo pečių tempė visą stovyklą.
Šios dienos topas yra vedėjos pasakojimas: „Nelabai mes žinojom apie jus, ir knygos dar neskaitėm, bet buvo vieną dieną užsukęs toks vyras. Pamatė jūsų knygą ir sako: „O! Jakučionytė ir vėl vyro ieško!”
Šiauliams keturi žvirbliai.
Spalio 16 d. Mažeikiai.
Jau pats pavadinimas skamba taip, lyg reikėtų tikėtis mažai. Tai ir tikėjomės – mažiausias iš miestų, į kurį važiuojame su „Kamštelių vajumi“, mažiausiai dalyvių, mažiausias knygynas. Ko čia ir tikėtis. Matyt dėl to, kad tikėjomės tiek mažai, gavome pačią nuostabiausią dovaną nuo pat ryto iki vakaro. Dovana mūsų – Mažeikiuose sutikti žmonės. Pirmoji – „Plasta“ darbuotoja Ramutė. Apie ją reikėtų pasakyti taip: „Užėjau, pažiūrėjau į akis, supratau, kad mano ir iš karto norėjau apsikabinti.“ Abi norėjom. Ir apsikabinom, nes abi supratom tą patį. Ramutė labai šviesi, medituojanti, sąmoninga, stipri asmenybė, su kuria bendrauti visą dieną buvo didžiulis džiaugsmas. Pas ją į parduotuvę nuolat užsuka pirkėjai ir ne šiaip sau kokie santechnikai vamzdžių pirkti. Užsukęs keliauninkas, alpinistas Antanas Meškys juokino mus savo pasakojimais: „O aš šiemet į Everestą įkopiau. Tiek, kiek galima nemokamai, iki penkių su puse kilometrų. Daugiau negalima, bet jeigu labai nori, tai sumoki 50 tūkstančių eurų ir tave užneša. Mes norėjom apgauti ir nemokamai prasmukti, bet nepajėgėm. Jeigu pagauna lipant į pačią viršūnę nemokamai, į kalėjimą sodina ir sėdi tol, kol atidirbi tuos tūkstančius. Neseniai Ispanijoje nuvažiavau su dviračiu šv. Jokūbo keliu net 850 kilometrų, o prieš kelis metus apvažiavau beveik visą Islandiją. Tačiau išsiveržė ugnikalnis ir dvi dienas sėdėjom kalnuose. Kad nemirtume iš bado, gėrėm laukinių žąsų kiaušinius. Viena tarp mūsų buvo vegetaras, tai jam nepasisekė, žalių kiaušinių jis nenorėjo. Po dviejų parų atskrido malūnsparnis, bet prima paėmė dviratį, o tik paskui mane. Aš dar ir bites laikau, neseniai pardaviau medaus ir nusipirkau bilietus į Sardiniją – skrisiu nuo kalnų šokinėti.“ Antanas pasakojo taip linksmai ir greitai, kad vos spėjau žymėtis faktus. Jis yra Ramutės jaunystės draugas. Jos didžioji dalis klientų yra tokie – miestas nedidelis, todėl ji visus pažįsta, su visais labai šiltai ir draugiškai bendrauja. Ramutė džiaugėsi mumis tiek pat, kiek ir mes ja. Papasakojo ne tik apie kamštelius, kurios jos giminės renka Londone ir kai skrenda į Lietuvą, jeigu turi vietos lagamine, atveža čia konkurse dalyvaujantiems vaikams palaikyti, ji pasakojo mums apie knygas, apie savo gyvenimo filosofiją. O mes abi su Milda negalėjom patikėti, kad Mažeikiuose, tarp plastikinių vamzdžių ir kibirų radom tokį grynuolį. Iki vakar nusipirkom net po knygą, kurią skaito Ramutė. Nes atvertėm, pradėjom skaityti ir abiems labai patiko. Astrėja. ANTROPOTEOSOFIJA III tomas. Mums buvo suorganizuotas knygos pristatymas čia pat, dabar ir tiesiai į rankas.
Dar gavom abi su Milda dovanų – po riešines ir loterijos bilietą. Darželio „Bitutės“ auklėtoja Vilija pamačiusi prieš tai mūsų į FB įkeltas „Kamštelių vajaus“ nuotraukas, nusprendė, kad mes šąlame tuos kamštelius sverdamos ir nusprendė sušildyti savo megztomis riešinėmis. Ir jos tikrai šildo. Ne tik rankas, bet ir širdis.
Važiuodamos ryte į Mažeikius svarstėm apie susitikimą knygyne. Na, jeigu Šiauliuose buvo mažiau, nei Panevėžyje, tai Mažeikiuose gali būti visai liūdna. Mes taip ir nusiteikėm. Mažeikiai. Mažai.
Tačiau ir vėl tas nusiteikimas gauti mažai davė mums labai labai daug. Į „Pegasą“ užbėgome likus valandai iki susitikimo. Pardavėjos pasakė, kad jos labai stengėsi, visus kvietė, net po aplinkinius namus skrajutes išnešiojo. Ta žinia mane šiek tiek nuramino – namų darbas atliktas. O po valandos pamatėme, kad jis atliktas puikiai. Knygynas nedidelis, bet jis buvo pilnutėlis – žmonių susirinko daugiau nei Panevėžyje, ar net Londone. Va, tau ir Mažeikiai. Moterys uždavė man daugybę įdomių klausimų, todėl sustojau kalbėti tik tada, kai Milda subtiliai žestu parodė (persibraukė sau ranka per kaklą), kad jau gana, jau baik, mums dar į Klaipėdą važiuoti. Nuo susitikimo pradžios buvo praėję dvi su puse valandos.
Visą kelią iki Klapėdos džiaugėmės puikia praėjusia diena. Dar norėčiau pasakoti, pasidalinti ir su jumis savo džiaugsmais, tačiau šiandien ta diena, kai norėčiau, bet jau tikrai nebegaliu – akyse dvejinasi iš nuovargio.
Labanakt.
Spalio 17 d. Klaipėda.
Kai tikiesi daug, tai gauni mažai. Puikiai praleista diena Mažeikiuose visai ne puikiai baigėsi Klaipėdoje. Navigacija nuvedė ne į Šaulių, o Šiaulių gatvėje turėjusį būti viešbutį. Mūsų ieškomos gatvės ji iš viso nerodė. Klaidžiojom po Klaipėdą nuolat „kabodamos ant rago“ su viešbučio darbuotoja, kuri aiškino taip, kad gal po dvidešimties minučių važinėjimo ratais – per senamiestį važiuoti draudžiama, du tiltai uždaryti – aš sustojau gatvėje prie pirmo pasitaikiusio viešbučio, nusprendusi daugiau nesikankinti. Jeigu nebus daug brangiau, nei prieš tai užsakytam, tai liksiu gyventi čia arba griūsiu iš nuovargio čia pat gatvėje. Taip atsidūrėme puikiame „Memelyje“ – iki rezervuoto viešbučio nenukakom. Nesklandžiai prasidėjo mūsų istorija Klaipėdoje.
Jau dieną bendraudamos su „Kamštelių vajaus“ dalyviais jautėme iš klaipėdiečių šiokį tokį pasyvumą, vangumą. Atrodo, kad miestas didelis, palyginus su kokiais Mažeikiais, galimybių daugiau, bet žmonės jaučiasi labiau nelaimingi, labiau nuskriausti, linkę kaltinti aplinkybes, norintys paverkšlenti. Nėra to gyvenimo džiaugsmo ir spindesio akyse. Atrodo, kad visi tvarkingi, pareigingi, viską atlieka gerai ir laiku, bet jokios iniciatyvos nėra, laukia, kad bus pagirti vien už darymą, o ne rezultatą.
„Negirk dienos be vakaro, o moters – be nakties“ – tokią liaudies išmintį šiandien išgirdau iš klaipėdiečių lūpų. Dienos negyriau, kol vakaras neatėjo. Prieš savo turą per Lietuvą buvau nusiteikusi, kad vistiek bus toks vakaras, kai į susitikimą ateis tik trys. Ir tas vakar buvo šiandien. Dideliam mieste maža žmonių. Ne tik knygyne, bet ir visoje Klaipėdoje kažkaip nyku ir tuščios gatvės.
Knygynas, kuriame turėjo vykti susitikimas, neatliko namų darbo – informacijos apie renginį neskelbė visai, žmonių irgi nekvietė. Sako, kad pas juos toks renginys buvo pirmą kartą, todėl nieko keisto, kad kažkas kažko nepadarė dėl patirties ar tos pačios iniciatyvos stokos.
Man buvo smagu ir su tais trim, kurie atėjo. Dar prisijungė knygyno darbuotojos, tada dar viena moteris bėgusi pro šalį, dar mano Milda, dar dvi kavinukės darbuotojos, dar aš…va, jau ir visus dešimt greitai suskaičiuosim… Bet aš neskaičiuosiu dėl skaičiaus. Kai po susitikimo ėjome vakarieniauti, galvojau, kad grįšiu į viešbutį ir parašysiu: „Atėjo trys. Labanakt.“ Sėdau rašyti tų trijų žodžių ir vėl kaip biro pabiro… Reikia kažką daryti, kad taip neparašyčiau pirmadienį po susitikimo Marijampolėje ir antradienį Alytuje, todėl prašau jūsų pagalbos pasidalinti su savo draugais ir giminėmis žinia apie susitikimus ten. Ačiū.
Einu miegoti ir žinau, kad rytoj Vilkaviškyje atsigriebsiu už Klaipėdą. Ten parduota virš septyniasdešimt mano knygų ir vakar gavau žinutę: „SOS!!! Neturim jau nei vienos jūsų knygos. Ką daryti? Ar tikrai viskas galioja dėl šeštadienio susitikimo? Čia visi laukia“. Nuraminau, kad su savimi vežiojuosi visą šimtą. Labanakt.
Spalio 18 d. Vilkaviškis.
Juostuotos dienos: juoda ir balta, vėl juoda; bloga ir gera, vėl gera. Į Vilkaviškį iš Klaipėdos mus išlydėjo skaiti saulė ir nemenka šalna – automobilio langas buvo apsitraukęs storoku leduku. Bet net ir labai atšalus orui, per Lietuvą važiuoti skaisčiai šviečiant saulei buvo tikras malonumas. Visa diena šiandien buvo tokia – ištisas malonumas. Iš anksto žinojau, kad Vilkaviškio knygyne mus sutiks su dideliu džiaugsmu ir dėkingumu. Knygyno darbuotojos ruošėsi iš anksto: užsakė maistą, nuomojo kėdes, kepė tortą ir registravo norinčius pakliūti į susitikimą, nes visi niekaip nebūtų tilpę. Pažįstu suvalkiečius, pati esu tokia, todėl žinau, kad mano atvykimui taip atsakingai ruošėsi ne tik dėl to, kad aš kokia žvaigždė, kad čia iš viso jau pardavė daugiau nei aštuoniasdešimt (sudėjus tas, kurias nupirko šiandien) mano knygų. Patikėkit, Suvalkijoje taip sutinka visus svečius: nukrautu stalu, pasirūpinę iš anksto detalėmis, numatę ne vieną žingsnį į priekį. Puikiai suprantu, kodėl taip daroma, nes pati taip visada darau. Suvalkijoje žmonės moka tvarkytis ne tik su pinigais, visas Vilkaviškis išsipuošęs, namai suremontuoti, gėlynai puikiausi, kaimynai per amžių amžius konkuruoja vieni su kitais. Manau, kad tai yra suvalkiečių varomoji jėga judėti pirmyn. Man pradėjus organizuoti turą po Lietuvą Vilkaviškio knygyno darbuotojoms net kilo klausimas: „O kiek reikės Birutei sumokėti už atvažiavimą? Gal nors už degalus reikia sumokėti?“ Suvalkiečiai žino, iš kur randasi pinigai, galbūt todėl per amžius jų ir turi daugiau nei kituose regionuose. Suvalkiečiai žino, kad nemokamų pietų nebūna. Žinoma, aš važiavau pas juos ne dėl atlygio, juolab, kad man tai nieko ir nekainavo, tik laiką – Vilkaviškyje nevyksta „Kamštelių vajaus“ finalas, tačiau man pakeliui dėl šio konkurso važiuojant į Marijampolę iš Klaipėdos. Taigi, buvau puikiai priimta, pamaitinta ir pamaloninta pilnutėliu knygynu žmonių.
Šiek tiek nerimavau dėl auditorijos uždarumo, užaugau tarp suvalkiečių, žinau, kad niekas nepuola čia reikšti savo jausmų, tačiau salėje pas daugelį spindėjo akys ir nuo veido neslinko šypsena. Po daugiau nei trisdešimt metų sutikau savo Pirmąją Mokytoją Liną Skrinskienę. Ji mane mokė tik vienus metus, tačiau aš ją pažinau, o vardą ir pavardę iki šiol atsimenu. Jau po susitikimo mokytoja klausė: „Ar prisimeni, kad kai aš išėjau iš mokyklos auginti savo dukros ir antroje klasėje tu gavai kitą mokytoją, kelis mėnesius ne tik tu, bet ir visa klasė neatsakinėjo į naujos mokytojos klausimus?“ Miglotai, bet pamenu, kad kažkas ten buvo. Mane pasodino į vieną suolą su berniuku, kuris mėgo žalius svogūnus ir kvapas iš burnos buvo labai stiprus. Todėl aš labai pykau ir priešinausi. Man nepatiko nauja mokytoja. Bet, kad būčiau visą klasę suorganizavus neatsakinėti į klausimus, tai tikrai nepamenu. Na, jeigu taip ir buvo, matyt jau tada buvau gerokai „velnių priėdus“, tik nežinojau apie savo stiprybę.
Manęs klausė apie vaikų mušimą, apie tai nuo kada pajutau, kad galiu aplink save suburti žmones. Klausė ir apie gyvenimo tiesas, kuriomis vadovaujuosi. „Elkis taip, kaip norėtum, kad kitas su tavimi elgtųsi“. „Nespjauk į šulinį, nes reikės gerti.“ Laikas lėkė nepastebimai, tik kas valandą mušantis knygyno laikrodis leido orientuotis laike: ir dar viena valanda praėjo, ir dar viena.
Su vilkaviškiečiais diskutavome apie smulkų verslą, eilinio lietuvio gyvenimą ir tai, ką rodo televizija. Kalbėjom apie tai, kad jie irgi renka kamštelius, kad ir čia daugelis žino apie konkursą, tačiau apie jį nerodo nacionalinė televizija. Nes niekas nieko nepapjovė, ant kamštelių kraujai netyška ir iš jų krūvos nuogakrūtė pupytė neišlenda. Kam čia įdomu, kad tūkstančiai žmonių kaip maniakai kamštelius renka? Įdomu tik tiems patiems, kurie tai daro. Nusprendėm, kad toks konkurso populiarumas yra dėl to, jog paprastam žmogui reikia kokio nors linksmo, uždegančio užsiėmimo, tarsi žaidimo, kad savo nelengvą gyvenimą pats galėtų pasilinksminti, pasigražinti. Papasakojau jiems, kad Panevėžyje buvo atvažiavusi viena iš didžiųjų televizijų, pavaikščiojo, pasidairė ir pasakė, kad grįš vėliau, nes kameros nepasiėmė. Taip ir negrįžo. Matyt todėl, kad kraujo ir mirties nebuvo. Su kiekvienais metais, organizuojant „Kamštelių vajų“, konkursui populiarėjant, mane vis labiau juokas ima dėl pagrindinių Lietuvos žiniasklaidos priemonių. Jos tiesiog ignoruoja reiškinį, kuris kaip kokia manija apėmusi visą Lietuvą. Apie konkursą žino visi regionai, apie jį rašo visų mažesnių miestų laikraščiai ir internetinės svetainės, tačiau apie jį nei žinelės nebuvo nei per vieną TV, nors visiems be išimties kasmet siunčiu tris, keturis pranešimus. Na, man dėl to jau nebeskauda širdies. Dar pernai buvo kitaip, o dabar aš tik džiaugiuosi, kad dešimtis tūkstančių lietuvių vienija kamšteliai ne dėl to, kad televizija parodė ir visi puolė tai daryti dėl mados. Aš džiaugiuosi, kad žmonės konkursą palaiko tiesiog šiaip, iš idėjos, kiekvienas jame surasdamas savo prasmę. Ir man gera žinoti, kad ta prasmė yra tokia spalvinga, linksma ir visus jungianti. Man gera girdėti nuolatines padėkas už suorganizuotą konkursą, kuris suvienijo ne vieną dalyvaujančių jame bendruomenę.
Kai visa salė sustojo į eilę autografų, gėles ir dovanėles įteikti, papasakojau jiems paskutinę šios dienos istoriją apie kibirą, kurį visą savaitę vežiojuosi po Lietuvą. Labai daug gėlių gavau per knygos pristatymą Vilniuje gegužės mėnesį, po to Londone. Na, galvojau, jeigu kasdien man reikės važiuoti vis į kitą miestą, tai kur aš gautas gėles dėsiu? Negi viešbutyje paliksiu? Išvažiuodama iš Vilniaus, pasiskolinau iš draugės kibirą – įsidėjau į mašiną ir planavau vežtis gautas gėles per visą Lietuvą. Mūsų automobilis užkrautas iki lubų dovanomis „Kamštelių vajaus“ dalyviams, geriausiais Meniniais darbais iš kamštelių, kuriuos vežu į parodą Vilniuje, mudviejų su Milda daiktais, todėl kaskart atidarius duris tas kibiras iškrenta iš salono ir nurieda. Gėdingai tuščias. Kaskart pasijuokiam abi su Milda iš mano naivių lūkesčių. Ir štai, šiandien ta diena, kai man prireikė to kibiro.
Visiems išsiskirsčius, knygyno darbuotojos piktinosi tais, kurie rezervavo vietas, bet, nieko nepranešę, neatėjo. Tarėsi tokius visam gyvenimui įtraukti į nepatikimų sąrašą ir daugiau jiems vietų nerezervuoti. Knygyno moterys organizuoja ir dirba puikiai. Vilkaviškio knygynas, tarsi gyvenimiško džiaugsmo kupinas kultūros židinys. Beje, šis knygynas neturi nei savo Facebook paskyros, nei internetinės svetainės, tačiau čia žinia sklinda iš lūpų į lūpas – man atvažiavus, jau žinojo prieš tris dienas paskelbtą žvirblių dalijimą. Sako, kad tie žvirbliai gerai sugalvota ir jiems jie yra svarbūs.
Apvažiavusi pusę Lietuvos galiu drąsiai sakyti, kad man labiau patinka būti provincijos žvaigžde, kurios nerodo per televiziją ir nefotografuoja žurnalas „Žmonės“, todėl vilkaviškiečiams prižadėjau, kad antros knygos pirmasis pristatymas bus pas juos. Ir dabar tai prižadu visiems viešai.
Vilkaviškio knygynui penki žvirbliai ir dar vienas plius. Nes kartais būna taip – daug geriau, nei labai labai gerai.
Spalio 20 d. Marijampolė.
Kai jau tikrai pavargsti, kai nuo tempo ir įvykių atrodo griūsi, ir esi visiškai išsisėmęs, būtinai atsiranda kas tave papildo. Sunki diena buvo šiandien Marijampolėje renkant kamštelius. Labai daug pykčio, nepasitenkinimo, burbėjimo. Tarsi aš būčiau mokytojas įkalbinėjus dalyvauti tame konkurse. Visą dieną su mano bendrakurse Virginija, kuri sutiko man geranoriškai padėti, arėm kaip kokie arkliai vagą – klūpėdamos perrinkom ne vieną šimtą kilogramų kamštelių, pristatytų į konkurso finalą. Nesinori kartotis apie taisykles, parašiau apie tai į Kamštelių vajaus Facebook. Kavą kelis kartus užplikėm ir išpylėm – nebuvo laiko gerti, ji atšaldavo. Vis tik stačiomis pavyko praryti pusiau nesukramtytą cepeliną. Marijampolėje jie arkliški – vienas cepelinas sveria pusę kilogramo. Man šios dienos konkursas paliko slogų įspūdį. Tai ta diena, kuriai praėjus norisi kryžium gulti ir rėkti: „Daugiau niekada neorganizuosiu, tai paskutinis kartas!”
Abi su Virginija bėgte, paskubom lėkėm į knygyną – tarp kamštelių ir susitikimo knygyne turėjom tik valandos tarpą, o reikėjo viską sutvarkyti, susipakuoti, persirengti ir nuvažiuoti į kitą miesto galą. Spėjom.
Susitikimas buvo nuotaikingas, atviras ir puikus. Toks, nuo kurio pasikrauni, toks, kuriame ir tu žmonėms, ir tau jie teikia džiaugsmą. Gera būti mieste, kuriame mokeisi, gera sutikti savo buvusiais dėstytojas, bendramokslėmis. Tos pažintys ilgesnės nei dvidešimt metų. Didžiausia dovana man buvo sutikti savo lietuvių literatūros dėstytoją Vidą Mickuvienę, apie kurią kažkada rašiau savo blog‘e. Nuostabus jausmas buvo jai padovanoti savo knygą, kurią ir parašiau vien dėl to, kad ji kažkada man keturis metus kartojo, kad aš gerai rašau. Nuostabus jausmas sutikti savo mokslų, jaunystės draugę, bendražygę Jolitą, su kuria drauge vaikščiojom į šokius, keitėmės rūbais ir darydavomės šukuosenas, vadintas „Sporto rūmai“ ar „Varnalėšos lapas“ – tai tokie iš plaukų suvelti stogai, stipriai išsikišę į priekį. Su Jolita, būdamos vos aštuoniolikos, pas jos mamą gavome verslo pradžiamokslį – abi per vasarą kolūkyje rinkome pieną, darėme riebumus ir skaičiavome pieno išmokas. Ech! Praėjo daugiau nei dvidešimt metų, bet tie laikai buvo patys gražiausia, šauniausi, naiviausi. Visas susitikimas šiandien Marijampolėje mane tarsi nukėlė į jaunystės laikus. Tik tada aš buvau kitokia. Tada gyvenau, kaip didžioji dalis suvalkiečių gyvena iki šiol: jiems sunku reikšti savo jausmus, jie vengia būti atviri, o sakyti kitiems: „Aš tave myliu“ yra kažkas siaubingo.
Taip gera buvo per susitikimą sakyti: „Štai Virginija, visą dieną man šiandien talkino. Ji yra mano knygos herojė“. Nakvoju irgi pas ją. Važiuodamos namo iš knygyno prasukom pro sutvarkytus Marijampolės skverus, parkus ir vaikų žaidimų aikšteles – išsipuošęs, pasikeitęs miestas. „Žiūrėk, Virga, šitame name, Kapų gatvėje, gyveno vaikinas, su kuriuo tada draugavau. Saulius, važinėjo su „Volga“.
Iki skausmo sentimentali man Marijampolė ir buvimas joje. Visi mes susieti, visus mus suveda ir sujungia kažkokie nematomi saitai. Šiandien knygyne supratau, kad būna dienų, kai gauni labai daug dovanų, kai paskui tave eina žmonės, kai tave myli, vertina, gerbia, palaiko. Kelios moterys atvažiavo iš kitų miestų – Kauno ir Lazdijų. Susitikti su manimi. Atėjo dar viena dėstytoja, su dovana.
Šiandien tas susitikimas, kai norisi duoti daug žvirblių vien dėl to, kad visą buvusią sunkią dieną ištaiso fantastiškas vakaras.
Marijampolės „Pegaso“ knygynas – penki žvirbliai ir pažadas, kad aš dar kartą čia atvažiuosiu. Nes gera važiuoti ten, kur gera.
Spalio 21 d. Alytus.
Alytuje mano susitikimas pirmą kartą vyko bibliotekoje, o ne knygyne. Kai planavome visą turą, sprendimą kokioje vietoje darysime susitikimus priėmėme pagal kelis kriterijus. Vienas buvo – įstaigos, kurioje ketiname tai daryti, vadovo geranoriškumas, nusiteikimas bendradarbiauti, ar yra jis ką nors girdėjęs apie B. Jakučionytę. Alytaus bibliotekos vedėja buvo labai geranoriška, todėl kitos vietos net neieškojom. Norėjosi „paragauti“ ir naujos patirties: „O kaip būna bibliotekose?“
Taigi, biblioteka didelė ir graži, salę mums davė nemažą, net raudoną kėdę man pastatė. Žmonių buvo nedaug ir beveik visi iš mano ar mano draugų FB, arba „Kamštelių vajaus.“ Susitikimas praėjo nieko neypatingai. Taip dzūkiškai: kukliai, paprastai, šiltai. Jautėsi lengvas atmestinumas: salę davėm, skelbimą įdėjom, o jūs žinokitės. Gali būti, kad bibliotekoms iš tiesų nereikia tokių renginių, tačiau aš manau, kad nesu didelė žvaigždė, todėl ir žmonės šniūrais neina į tuos susitikimus. Kita vertus, labai daug galvoju apie pačius pardavimus ir jų meną. Kad į renginį susirinktų daugiau nei penkiolika žmonių, reikia daug dirbti, reikia surasti privalumus, kuo tas susitikimas žmonėms būtų naudingas ir apie juos garsiai ir visiems iš eilės pasakoti. Tačiau, jeigu tu nežinai apie žmogų, kuris atvažiuoja, nieko, jo knygos neskaitei, tai ką gali kitiems papasakoti? Bibliotekos vedėja sakė, kad knygą nusipirko iš vakaro, bet nespėjo perskaityti. Tikrai, čia ne pats blogiausias variantas, nes viename mieste knygyno vedėja mane sutiko taip: „Aš apie jus nieko nežinau, knygos neskaičiau ir internete informacijos neieškojau. Man labiau patinka susipažinti su žmogumi akis į akį.“ Tikrai vertinu tokį pasirinkimą. Man pačiai labiau patinka akis į akį. Bet kaip prikviesti žmones į renginį, jeigu nieko nežinai apie atvykstantįjį? Juk visi klausia: „O kas ta Jakučionytė?“. Vedėja atsako „Nežinau, susipažinsim, kai atvažiuos.“ Kiek žmonių gali ateiti į susitikimą su žmogumi apie kurį nieko nežino? O koks skirtumas bibliotekos vedėjai, kiek žmonių ateis į renginį? Jokio.
Štai su tokiais retoriniais klausimais važiavau iš Alytaus bibliotekos. Daugybę dalykų, susietų su „Moterimi iš raudonos Audi“ aš darau pirmą kartą, todėl dažnai klystu ar prašaunu pro šalį. Man dažnai norisi, kad būtų koks nors vadovėlis, kuriame būtų galima paskaityti apie viską, ko aš nežinau. Ką autorius turi kalbėti? Ką reikia rašyti ant knygos, kai žmogus nori autografo? Kiek laiko turi vykti susitikimai? Kur geriausia ir kokiu laiku juos daryti? Fotografuotis su visais ar ne? Ar mano veidas, su kuriuo pilna nuotraukų FB dar neįgriso, gal geriau žmones po vieną nufotografuoti? Ar reikia ką nors dovanoti, mokėti, duoti vietai, kurioje vyksta susitikimas? O bibliotekoms irgi duoti žvirblius, kurie visiems patinka? Ir dar daugybė kitų klausimų, jūs net neįsivaizduojat kokių, man kyla, ir aš nežinau į juos atsakymo ir nežinau pas ką paklausti. Tarsi užrištomis akimis blūdinėju ir bandau rankomis apčiuopti, pajausti, kaip būtų geriausia daryti.
Alytaus be žvirblių nepaliksiu. Duodu tris.
Šiame „Moters iš raudonos Audi“ ture beliko vienas susitikimas. Irgi bibliotekoje. Druskininkuose, antradienį, spalio 28 d.
Daug kas klausia, o kada Vilniuje? Bus ir Vilniuje, per parodą “Vaikų šalis”, Litexpo, lapkričio 21 d. Tas susitikimas turėtų būti pats saldžiausias iš visų – sutariau su „Šokolado paštu“, kad visi susirinkę bus „pasaldinti“.
