Praeitą savaitgalį buvau Deva Premal koncerte. Kelios valandos mantrų dainavimo vėl ir vėl mane murkdė į temą apie vyrų ir moterų santykius. Širdis plyšo iš skausmo dėl dar vienų skyrybų man labai artimoje šeimoje. Vyras vaikščiojo pas kitas moteris, žmona negali jam to atleisti… Nežinau, kelintą kartą klausiu savęs mintyse, klausiu Dievo, klausiu Visatos: „Vyrai, ką jūs mums, moterims, padarėt?“ Per amžių amžius niekinot mus, žeminot, prievartavot, milijonus kartų išdavėt, įskaudinot, pamynėt… Vyrai, ką jūs padarėt Moterims? Paskutiniu metu aplink tik ir girdžiu: „Jis paliko mane nėščią ir aš pasidariau abortą – viena neužauginsiu trijų vaikų.“ „Jis pasakė, kad mes neturim sąlygų auginti penkto, ir aš pasidariau abortą, o taip norėjau to vaikelio, bet jis negali išdirbti didesniam būstui. Negalėjau į jį žiūrėti. Dabar jau atleidau.“ „Jis neranda darbo, ir aš turiu išlaikyti jį ir auginti mūsų tris vaikus.“ „Jis paliko mane su vaikais ir išėjo pas kitą, jaunesnę.” Kiekvieną kartą kai tai girdžiu man suspaudžia širdį, vilku norisi kaukti. Galvoju apie savo iširusią santuoką, galvoju, kaip stengiausi. Deva Premal per koncertą paragino visus vyrus atsistoji, pridėti rankas prie širdies ir dainuoti: „Kur aš beičiau, mano širdyje visada bus meilė, mano širdis visada dainuos“. Klausydama vyrų mantros jaučiau didžiulę emocinę bangą, energetinį srautą. Mūsų, moterų, užduotis kurti jums, vyrai, pratęsti jūsų buvimą ir nešti šiam pasauliui taiką, meilę, šviesą, ramybę. Mes milijonus kartų jums atleidom. Atleidom jūsų išdavystes, jūsų karo žaidimus dėl valdžios ar pinigų, atleidom prievartavimus, žeminimą. Atleidom, nes be jūsų nebūtų ir mūsų. Atleidžiu ir aš visiems vyrams, už tai, ką padarė man. Atleidžiu. Jūs, kiekvienas asmeniškai, nesat kalti. Tai toks laikas, tokia civilizacija, toks mūsų pasaulis. Dieve, kodėl aš negimiau šalyje, kurioje moteris ir motina yra garbinama kaip karalienė? Kodėl niekada nei vienam vyrui šioje Žemėje nebuvau tarsi karalienė?
Sakau vienam savo bičiuliui, apie kurio skyrybas irgi ką tik sužinojau: „Jėzau, aplinkui tiek skyrybų! Kaip man tai baisu. Man taip skaudu dėl visko, dėl mūsų tarsi pervažiuotų, visų – ir moterų, ir vyrų… mes laikmečio aukos kažkokios, nemokam normaliai santykių kurti, laikytis vieni kitų, taikytis, atleisti… žiauriai taip. Labai daug mąstau apie tai paskutiniu metu. Norisi akis išverkti už vyrus ir už moteris. Už tai, ką padarėm vieni kitiems.“ Mano bičiulis viską nuleidžia juokais: „Šv. Birutė – sutuoktinių globėja…“ Net pačiame didžiausiame „š“ rasdama pozityvą, čia nieko juokingo negaliu surasti. Negaliu rasti nieko pozityvaus tik vėl ir vėl ieškoti jėgų ir išminties savyje priimti tai ir atleisti. Gaunu daugybę laiškų ir žinučių iš moterų. Jos klausia manęs, ką daryti. Vienu iš tokių laiškų ir savo atsakymu noriu pasidalinti. Gavau jį senokai, bet nuolat galvodama apie masines skyrybas jį prisiminiau.
Rašo Danutė: „Esu nuolatinė Jūsų pasakojimų skaitytoja, žaviuosi Jūsų atvirumu, pozityvumu, gebėjimu visur spėti. Apie Jus išgirdau vos prieš pusmetį, bet iškart tapot kažkokia sava, artima. Gal todėl, kad aš labai panašaus amžiaus ir taip pat auginu keturis vaikus. Irgi bandau visur ir viską spėti. Tik nesu visuomenininkė, esu labai „naminė”, man svarbiausia šeima, namai, vaikai, ir kad visi visada viskuo būtų patenkinti. Tik paskutiniu metu jaučiu, jog pati nebesu patenkinta. <…>
Jūs išgyvenote skyrybas, patyrėt visus pliusus ir minusus savu kailiu. Miela, Birute, pasakykit, kuriuo keliu eiti? Negaliu skaudint vaikų, du iš jų dar net į mokyklą neina. Bet nebegaliu ir gyventi jausdama dvasinę tuštumą. Atsiprašau, kad užkroviau Jus dar ir savais, visai nepažįstamo žmogaus, rūpesčiais. Bet man Jūsų atsakymas labai svarbus.“
„Vargu ar galėčiau patarti skirtis ar ne. Manau, kad jeigu yra dar koks nors neišbandytas būdas santykius gerinti, surasti bendrą veiklą su vyru, skaityti reikiamą literatūrą, eiti į mokymus, jeigu yra nors mažas šansas išsaugoti šeimą, būtinai tą reikia daryti. Manau, kad daug didesnis pasiekimas yra gyventi su tuo pačiu vyru 40 metų, nei iššiskirti ir atsikelti po skyrybų, gal sukurti naują šeimą. Taip lengva iššidraskyti ir taip sunku gyventi drauge. Visuomenės spaudimas, kad skyrybos yra norma, tikrai nepadeda sprendžiant tokius klausimus. Danute, skyrybos yra tragedija! Tiek tėvams, tiek vaikams. Aš jokiu būdu nebūčiau iššiskyrus, jeigu jis nebūtų išėjęs, juk dar galėjom bandyti, kažkaip išeities ieškoti, bet jis tiesiog nusiplovė nuo mus ištikusios santuokos krizės.
Žinau, kad man viskas su laiku susidėlios, vaikai užaugs, galbūt ir dar kartą ištekėsiu – labai to norėčiau. Jau du metai, kaip bandau pakilti, išsilaižyti, bandau suklijuoti save, savo vaikus. Taip, emigracija tarsi perjungė mus į kitą kanalą – reikėjo prisitaikyti prie naujų sąlygų. Emigracija tarsi užgožė skyrybų tragediją, bet jos niekur nedingo. Nei vienai moteriai nelinkėčiau to patirti. Na, nebent jeigu muša, prievartauja, geria, rūko, pas mergas eina, na tada viskas paprasčiau lyg. Lyg ir žinai, dėl ko skiriesi. Bet kai taip nėra, skyrybos yra tragedija. Sakau tai nuoširdžiai. Ar aš galėčiau gyventi su savo buvusiu vyru visą gyvenimą? Tikriausiai, kad ne. Manau, kad kai viskas susidėlios aš tikrai sakysiu: „Nu va, kaip gerai, kad išsiskyriau, nes viskas išėjo tik į gera!“ Tikiu, kad taip tikrai ir bus. Bet tam reikia laiko. Ne metų, ne dviejų. Kas nutiks per tuos metus? Kas bus su vaikais? Kaip juos tai paveiks? Dar vienas dalykas, kurio mes iš anksto niekaip negalime numatyti – kaip mus pačius paveiks skyrybos. Skyrybos viską pakeičia ir parodo mus pačiu bjauriausiu mūsų kampu, parodo mūsų juodąją pusę. Ar esi pasiruošusi, kad vaikai matytų jūsų abiejų juodas puses? Ar esi pasiruošusi su savo keturiais vaikais gyventi iš pašalpų, ar 1000 Lt alimentų per mėnesį? Ar esi pasiruošusi „pasidalinti” draugus, gimines, vaikus? Manau, kad skyrybos yra siaubingas dalykas. Nėra vienareikšmio atsakymo skirtis ar ne. Jeigu jautiesi tuščia ir pavargus, galvok apie save: kaip prisipildyti, kad galėtum savo vyrui vėl duoti. Eik kur nors medituoti, ramintis, pasisemti… Nežinau, Danute, tikrai nežinau kaip geriau.“
Ir pabaigai dar viena istorija, kuri man nutiko (ne)atsitiktinai – kaip ir visos istorijos. Bet ji apie tą patį. Apie vyrus ir moteris…
Prieš kelias dienas skridau iš Londono į Oslą. Šalia manęs atsisėdo jauna, stilinga, graži mergina. Ji rankose laikė „bordingpasą“ todėl pastebėjau, kad latvė. Vieta tarp mūsų liko tuščia. Kai visi keleiviai sulipo ir susėdo, mergina vis neramiau blaškėsi, dairėsi pro langą ir lėktuvą. Aš klausiamai žiūrėjau į ją. Ji kažką pasakė, bet iš pradžių nesupratau ką. Lyg kažkokį daiktą pamiršo. Negailestingai bėgo minutės ir stiuardesės ruošė lėktuvą skrydžiui. Mergina vis labiau blaškėsi, dairėsi ir nerimavo. Mačiau, kad kažkas ją žiauriai neramina. Paklausiau, kas nutiko, ir ji pasakė, kad jos partneris neatėjo į lėktuvą. Skruostais riedėjo ašaros… Ji nusisukusi į langą bandė susitvardyti, bet sunkiai sekėsi. Prieš pat pakylant paklausiau, kodėl ji jam nepaskambina. „Negaliu, telefonas išsikrovė“. Duodu jai savo, ir lėktuvui jau kylant ji pasislėpusi skambina savo verslo partneriui Musei. Tas pakelia, sako, kad nespėjo, kaltina merginos vyrą ir praneša, kad bilietų šiandien dienai į Oslą nebėra ir jis nebeatskris. Lėktuvas pakyla, ryšys nutrūksta. Pradedu ją kalbinti, nes kažkaip jaučiu pareigą nepalikti bėdoje žavios latvaitės, juolabt, kad nematau čia jokios tragedijos. Atsiliepė, vadinasi, gyvas ir sveikas. Anokia čia tragedija, kad į lėktuvą pavėlavo. Bet Annai tai buvo tragedija. Iš pradžių sunkiai ir nerišliai, vėliau vis tik ji išpasakojo man visą savo istoriją. Dvidešimt aštuonerių Anna augina pusantrų metų dukrą. Skrenda į Oslą, ten turėtų sėsti į pilną prekių „busiką“ ir su Muse važiuoti prekiauti saldumynais į Norvegijos šiaurę. Jeigu Musė neatskris, ji negalės niekur važiuoti, nes “busiko” raktai pas jį, o ji viena nei vairuoti, nei prekiauti festivalyje negali. Maža to, pas Musę net tik raktai. Pas jį ir visi pinigai, skirti kelionei. Anna paliko savo banko kortelę savo vyrui lietuvaičiui Jonui, kuris liko Anglijoje prižiūrėti dukrą. Taigi, Anna neturi nei pinigų, nei raktų, nei idėjų, ką daryti. Už paskutinias turėtas kelias dešimtis svarų nusipirko oro uoste sau kvepalų. Jos telefonas Norvegijoje neveiks. Ji pasakoja savo istoriją ir vis nusisukusi verkia. Pirmiausia man į galvą atėjusi mintis buvo, kad čia kažkokia afera. Bet negalėjo ji atsidurti gretimoje kėdėje lėktuve vien dėl to, kad yra tarptautinio sukčių tinklo darbuotoja, nes Ryanair dabar jau visiems vietas duoda. Žodžiu, kuo toliau klausau, tuo labiau įsitikinu, kad ji sako tiesą. Gerai, ko tu verki, nebeiškenčiu aš, gal kokį planą sugalvokim kol nuskrisim? Pradedam dėlioti įvairius variantus. Grįžti jai visai neapsimoka, nes prekės liks neparduotos, nieko neuždirbs, tik bus išleidusi daug pinigų skrydžiams. Jeigu Musė perduotų kam nors, kas šiandien skrenda į Oslą raktą, tai ji galėtų važiuoti į tą turgų prekiauti. Tada gal mano brolis ar koks draugas Osle galėtų tą “busą” vairuoti? Ne, taip negerai. Didžioji dalis prekių yra Musės, be jo nieko nebus. Sutariam tik tiek, kad kai nusileisim, ji galės skambinti iš mano telefono tiek kartų, kiek tik reikės, kad kas nors išsispęstų. Dar mes nuesime prie „buso“, ten jie paliko pravirus langus, gal pavyks kaip nors be rakto į jį įlysti ir pernakvoti, jeigu šiandien atgal į Angliją nebūtų bilieto. Anna pasakoja apie savo Joną. Sako, kad jis, net nespėjus jai grįžti iš pirmos tokios verslo kelionės su uždirbtais pinigais, bet jau pajutęs jų „skonį“, užstatė visą jos auksą ir nusipirko sau automobilį. Sako, kad Jonas labai nori važiuoti mokytis į Lietuvą, baigti universitetą ir labai tikisi, kad ji uždirbs jo mokslams pinigų. Mane smelkia baisios mintys vėl apie tuos vyrus ir moteris. Šita, palikusi savo mažametę dukrą, trankosi po svietą, rizikuoja, bando, ieško kaip prasimušti, o jis užstato jos auksą, kad nusipirktų mašiną! Už pinigus, kurių ji dar neuždirbo! Nebeištveriu ir sakau: „Anna, bėk nuo jo kuo toliau kur akys veda dabar. Esi dar jauna, protinga, graži, susirasi puikų vyrą. Bėk dabar, o ne dar po kokių dešimt metų, kai pagimdysi jam dar kelis vaikus“.
Mūsų lėktuvas nusileidžia Oslo Rygge oro uoste. Anna jaučiasi labai nepatogiai dėl to, kad į visa tai įpainiojo mane. Aš negaliu jos palikti vidury oro uosto be pinigų, telefono ir jokios išeities. Sakau jai, kad apsiramintų, nes man taip buvo pačiai ir aš žinau, ką reiškia va taip stovėti gatvėje. Tik aš dar ir pinigų turėjau, bet vidurnakty stovėjau Milano viduryje ir nežinojau, į kurią pusę eiti viešbučio ieškoti. Ir viena moteris man tada padėjo, parsivedė pas savo seserį į namus. Skambinam Musei – tas vis dar sėdi Londone oro uoste ir sako, kad rytoj jam jau nebėra ko skristi, nes į turgų jie pavėluos vis tiek. Skambinam Jonui. Pastarasis nekelia. Paklausiam informacijoje apie skrydį atgal. Šiandien nėra. Teks nakvoti. Einam prie “buso”. Anna bando į jį nesėkmingai įlysti. Matydama, kad nieko nebus, skambinu savo sesei: „Labas, aš jau atskridau, bet su nuotykiais. Atvažiuosim dviese, reikės internetu nupirkti bilietą, atsispausdinti, apnakvydinti žavią latvaitę“. Net juokas ima iš likimo ironijos – mažiau nei prieš metus, Milane mano sutikta moteris skambino savo sesei ir sakė: „Labas, radau moterį, atsivesiu ją pas tave, jai reikia nakvynės“. Anna tikrai “parinasi”, kad taip trukdo mane, o aš jai pasakoju apie tas dvi seseris itales, kurios dabar mano geros draugės, viena net į mano gimtadienį atskrido, o kita atskris po savaitės į Londoną, į svečius. Žodžiu, pasidžiaukime susitikimu. Paliekam tą „busiką“ ramybėje ir einam atgal į oro uostą, prie autobusų, kurie veža į miesto centrą – esu tvirtai nusprendusi ją vežtis drauge ir nepaleisti tol, kol kas nors jai neišsispręs. Stoviniuojame prie autobuso, laukiame vairuotojo, esu pasiruošusi sumokėti už jos ir savo bilietą iki miesto. Esu pasiruošusi net nupirkti jai bilietą į Londoną rytdienai. Net jeigu ir neatiduos, vistiek 70 svarų nėra ta suma, kurią man būtų gaila prarasti tokiu atveju. Ir kai jau traukiu pinigus mokėti už du autobuso bilietus iki miesto centro, suskamba mano telefonas – skambina Musė, jis nusipirko bilietą šiandien dienai į Oslą, po kelių valandų bus čia ir jie galės tęsti ankstesnį savo planą – važiuoti prekiauti. Annai tereikia palaukti kelias valandas oro uoste. Belaukdamos, kol mano autobusas išvažiuos dar kalbamės apie 10 minučių. Grūste įgrūdu jai šimtą kronų sumuštiniui, ji man grūda savo kvepalus. Sakau, galiu juos iš tavęs nupirkti, bet tikrai neimsiu dovanų. Ji maldauja paiimti, nes aš jai tiek daug padėjau. Bet kad nepadėjau visai. Tik pabuvau su ja ir viskas. Viskas išsisprendė savaime. Viskas atsistojo į vėžes ir be manęs. Kol stumdomės su tais kvepalais prie autobuso, atskrenda kažkoks vabalas ar širšė ir kimba prie Annos. „Tavo angelas atskrido, Anna“ – sakau jai. Abi nusijuokiam, abi norim verkti. Įlipu į savo autobusą. Matau ją pro langą, žinau, kaip ji jaučiasi: sutrikusi, pasimetusi, po didžiulio streso ir įtampos, žinau, nes man taip buvo. Žiūriu į tą gležną, jaunutę moterį, iš visų jėgų bandančią kapstytis, siekti ir vėl galvoju: „Vyrai, ką jūs mums padarėt?“ Esu įsitikinus, kad Anna anksčiau ar vėliau bus labai sėkminga moteris, nes tokia jauna būdama daro tokius žygius. Įdėmiai žiūriu į ją pro autobuso langą, ji ženklais man rodo: „Kodėl taip žiūri į mane?“ Žiūriu todėl, nes išmokau elgtis taip, tarsi kiekvieną akimirką į mane žiūrėtų Dievas. Todėl ir negalėjau tavęs palikti. Todėl kad dar kartą noriu to Dievo paklausti: „Kodėl aš negimiau šalyje, kurioje Moterys garbinamos, kaip karalienės“.

Jau keli mėnesiai internetinėje erdvėje stebiu tarsi susišaudymą tarp rašančių apie mokyklas, tarp mokytojų ir mokinių, tarp mokyklų vadovų. Aštrios nuomonės, argumentai, mokinių kontrargumentai. Man vis kirbėjo ši tema, brendo, kapsėjo ir vis žadėjau parašyti.
Pradėsiu nuo to, kodėl manausi galinti išsakyti savo nuomonę. Pirma, turiu pradinių klasių mokytojos išsilavinimą. Antra, daugiau nei dvidešimt metų organizuoju vaikams renginius, spektaklius, stovyklas, įvairias dirbtuves, ilgalaikius visuomeninius projektus. Trečia, šiuo metu organizuoju jau ketvirtą respublikinį konkursą vaikams. Ketvirta, pati auginu keturis vaikus. Penkta, iš patirties galiu lyginti mokyklą Lietuvoje ir Anglijoje. Pabrėšiu tik, kad tai mano asmeninė patirtis, ne statistika, ne skaičiai. Šitas rašinys apie tai, kaip aš jaučiuosi kaip mama, auginanti keturis vaikus, kaip organizatorė, daug bendraujanti su mokytojais Lietuvoje. Ir tai yra subjektyvi mano nuomonė. Čia tokia ilga įžanga tiems, kurie tarp eilučių jau perskaitė: „Ir vėl ji varys ant Lietuvos.“
Labai dažnai ir daug galvoju apie švietimo sistemą Lietuvoje, apie pačius mokytojus, apie tai, kaip viskas pasikeitė, kodėl mokiniai nuvažiavo nauju greituoju traukiniu, o didžioji dalis mokytojų į jį taip ir nespėjo. Galvoju, kodėl jie taip pyksta, kad nespėjo drauge su savo mokiniais? Man atrodo, kad iš to pykčio, neprisitaikymo, negebėjimo kontroliuoti naujos situacijos, valdyti nebesuvaldomos naujos kartos vaikų, mokytojai jiems tarsi keršija dar ir dar labiau spausdami jau nebe prie sienos, o prie grindų. Tarsi bandydami kojomis užlipę ir prispaudę dar vis kontroliuoti ir saugoti savo autoritetą: „Aš mokytojas, todėl esu už tave savaime viršesnis, didesnis, privalai manęs klausyti“. Didžioji dalis mokytojų kaltina mokinius ištižimu, atsilikimu, negebėjimais, versdami juos kas dieną dešimtis kartų blogai jaustis dėl pamiršto sąsiuvinio, nepadarytų darbų, kraudami ir kraudami jiems vis didesnę nepasitikėjimo savimi kuprą. Vilniaus licėjaus direktorius, S. Jurkevičius sako: „Nuolaidžiavimas mokiniams ugdo ištižėlių kartą“. Fizikos mokytoja internete viešai prisipažįsta: „Man visada buvo svarbiausia įkrėsti mokiniams į galvas nors tą žinių minimumą, kuris vertas minimalaus įvertinimo. Dvejetus vesdavau be jokio gailesčio… Ir kaip jūs manote, ką gavau už savo principingumą?“ Žinau, ką jūs gavote ir ką dar gausite, miela mokytoja, jeigu tuoj pat nepadarysite sau kažko, kad pagaliau pradėtumėte galvoti, jog mokytojas nėra savaime viršesnis už mokinį, vien todėl, kad jis mokytojas. Mokinys ir mokytojas yra du vienodi lygūs partneriai, turintys tą patį tikslą – augti, mokytis ir džiaugtis mokymosi procesu. Ir užaugti savimi pasitikinčia, brandžia, žinančia, ko nori ar ko siekia, asmenybe. Kodėl taip kalbu? Nes visa švietimo sistema, mokytojai atsiliko, nespėjo į traukinį, nesugebėjo taip greitai keistis, kaip keitėsi šiuolaikiniai vaikai, neįsisavino labai svarbių evoliucijos ir naujųjų technologijų pokyčių. Kai dvimetis tapšnoja per ekraną ir pats junginėjasi sau patinkančias daineles anglų kalba, mokytojai pirmoje klasėje dar vis moko juos skaityti su ta pačia metodine medžiaga, kurią išmoko, pasigamino, įsigijo prieš dešimt ar net dvidešimt metų ir vis dar naiviai tiki, kad jie yra teisūs, ir jie „perlauž“ tuos vaikus, nes žino kaip juos reikia mokyti! Nors kuo toliau, tuo labiau tai atrodo juokingai.
Aš šiek tiek perdedu, bet noriu, kad būtų aišku, apie ką aš čia. Paskambinsiu iš savo, „Kamštelių vajaus“ organizatoriaus, varpinės. Tai ketvirtas mano organizuojamas konkursas, kuriuose paprastai dalyvauja nuo vieno iki dviejų šimtų skirtingų mokyklų iš visos Lietuvos. Vien registracija į konkursą yra tarsi mokytojo sąmoningumo testas. Keliuose konkursuose naudojusi elektroninę registracijos formą, šiemet vėl grįžau prie pačios paprasčiausios registracijos elektroniniu paštu. Kodėl? Todėl, kad reta kuri mokytoja sugeba teisingai ir iki galo užpildyti visus reikiamus langelius, uždėti varneles ir sulaukti patvirtinimo, kad registracija buvo sėkminga.
Štai kaip atrodo šių metų registracijos intrukcijos:
Norėdami registruotis į konkursą „Kamštelių vajus’2014“, rašykite ekodaiktai@gmail.com
Laiške turite atsakyti į aštuonis klausimus:
1. Komandos / įstaigos pavadinimas
2. Atsakingo asmens vardas ir pavardė, pareigos
3. Visas adresas (miesto pavadinimas, gatvė ir namo numeris, pašto indeksas)
4. Kontaktinis telefono numeris
5. Elektroninio pašto adresas
6. Asmenų, kuriems turės būti išrašyti padėkos raštai, vardai ir pavardės (ne daugiau nei trys)
7. Nurodyti, kuriai amžiaus grupei priklausys sukurtas meninis darbas:
a. I grupė, b. II grupė, c. III grupė, d. IV grupė
8. Pasirinkite miestą, į kurį pristatysite kamštelius: PANEVĖŽYS, ŠIAULIAI, MAŽEIKIAI, KLAIPĖDA, MARIJAMPOLĖ , ALYTUS, VILNIUS.
Gavę jūsų laišką dėl registracijos, per 48 val. patvirtinsime, kad jūsų komanda yra priregistruota konkursui „Kamštelių vajus’2014“.

Kaip jums atrodo, ar labai sudėtinga surašyti atsakymus į šiuos aštuonis klausimus? Aš manau, kad tikrai ne. Bet tikrai negaliu atsakyti, kas dedasi mokytojų galvose, nes mažiau nei pusė sugeba iš pirmo karto surašyti viską, ko čia prašoma. Dalis iš jų siunčia paraiškas ant įstaigos firminio blanko su parašais ir antspaudais, dalis viską užpildo didžiosiomis raidėmis, dalis neatsako į visus klausimus. Anksčiau aš nervindavausi, pati tikslindavausi adresus ir pašto kodus, ieškodama jų internete. Šiemet nustojau tai daryti. Kiekvieną kartą, kai ko nors trūksta, rašau joms atgal. Bukai, negalvodama. Šiandien yra prisiregistravusios 45 komandos. Gal penkiolika iš jų atsiuntė viską pagal instrukcijas iš pirmo karto. Sakysite, kad aš neturiu ką veikti, kam tas vargšes mokytojas erzinti? Nepaliaujamai vis siunčiu ir siunčiu joms laiškus: pamiršote pašto kodą, surašykite pavardes, kokiam mieste pristatysite kamštelius? Čia tas pats, ką ir mokytojai daro kiekvieną dieną, kai dėl kiekvienos smulkmenos šokdina savo mokinius ir jų tėvus: pamiršai pieštuką, atsinešk pratybas, nepadarei namų darbo, jūs nupirkote ne tą pratybų sąsiuvinį, jūsų vaikas pamiršo sportinę aprangą ir taip toliau, tarsi pasaka be galo. Tiek daug pastabų dėl tvarkos, kad visi pamiršta apie esmę. Ko mes visi susirinkom į mokyklą??? Išmokti tvarkos ar išmokti mokytis? Kiekvieną kartą, kai mokytojai vaiko tėvus po parduotuves dėl smulkmenų, skambina, kad jų vaikas kažką pamiršo, rašo pastabas apie neatliktus darbus, kritikuoja vaikus už negebėjimus, kiekvieną kartą jie daro mus ir mūsų vaikus durneliais. Šiaip sau, iš principo, kad mokytojas yra autoritetas ir jo reikia klausyti. Gyvendama Lietuvoje aš tikrai pavargau pusę etato dirbti mokykloje – aprūpinti savo tris vaikus, lankančius mokyklą ar darželį, viskuo, ko reikia mokyklai. Aš pavargau būti kalta, kad kažką pamiršau nupirkti, nunešti, patikrinti. Pavargau būti kalta už vaikų daiktus ir namų darbus. Ir kad būčiau objektyvi, palyginsiu:
Lietuvoje man reikėjo nupirkti vaikams begalę priemonių ir rūpintis, kad jie jas visada turėtų – Londone man nereikia nei nieko pirkti, nei rūpintis, kad jie kažką pamiršo.
Lietuvoje jie gaudavo daugybę namų darbų kasdieną – Londone gauna tik atostogoms ar savaitgaliui, bet juos padaryti nebūtina.
Lietuvoje uniforma vaikui kainuoja minimum 150 Lt – Londone nupirkau dvigubai pigiau.
Lietuvoje kuprinės neįmanoma panešti, ir ji kainuoja mažiausiai 100 Lt – Londone kuprinė skirta pietų dėžutei nešiotis ir kainavo 20 litų.
Lietuvoje nuolat iš savo draugų girdžiu apie pokalbius su mokytojais, apie jų reikalavimus, kritiką, pastabas – Londone aš girdžiu tik komplimentus ir pagyras savo vaikams. Kaskart išeinu iš susirinkimų tarsi ant sparnų, pakylėta ir apie save labai geros nuomonės. Bet tai tikrai nereiškia, kad mano vaikai kažkokie neeliniai. Ne, jie paprasčiausi mokiniai su savo trūkumais ir bėdom, tik apie trūkumus čia kalba mažai ir pirštą įsmeigę tarsi į žaizdą, jo nesukioja.
Gerai, tarkim, kad man pasisekė, nes jau girdėjau, kad kiekvienoje mokykloje yra kitaip ir uniformų kainos gali labai skirtis. Prisipažinsiu, buvau nustebusi, už Kristupo, kuris nuo rugsėjo eis į Westminster Academy, uniformą paklojusi 100 svarų: švarkas, dveji marškiniai, kaklaraištis, dveji sportiniai marškinėliai, trumpos ir ilgos sportinės kelnės, džemperis, raktas spintelei. Berods, viską išvardinau. Palyginti su dabartine, pradine mokykla, tai labai didelė suma.
Užduodami namų darbai kiekvienoje mokykloje taip pat skiriasi – mano vaikams užduoda mažai, todėl daugelis iš karto pasakys, kad man nepasisekė, nes jeigu neduoda daug namų darbų, reiškia žemi reikalavimai, tai yra – mažiau žinių ir kvailesni vaikai. Ir čia prieiname esminį klausimą, į kurį aš sau labai aiškiai atsakiau. Kas geriau: ar mažiau žinių,bet geresnė vaiko nuomonė apie save ir psichologiškai stipresnis, ar daugiau žinių, bet labai prasta savivertė? Juk jam nuo pirmos klasės Lietuvoje kalama į galvą, kad viską pamiršta, yra žioplas ir išsiblaškęs?
Aš pasirinkau pirmąjį variantą sau ir savo vaikams, todėl jie mokosi Londone ir būtent todėl aš toje mokymo sistemoje įžvelgiu daugiau privalumų nei Lietuvos.
Labai gerai prisimenu praeitą rudenį, kai Marijonas turėjo problemų dėl mokytojos, kuri pradėjo jo reikalauti teisingai rašyti, o jis buvo lankęs anglišką mokyklą tris mėnesius. Ji jam piešė liūdnus veidelius ir rašė pastabas: „Išmok spelinti“. Rezultatas buvo siaubingas – septynmetis nuolat kalbėjo apie savižudybę. Buvo daug bėdos ir rūpesčio, kalbėjau su direktore ir pavaduotojomis mokykloje. Visos jos kartojo tą patį: „Svarbiausia, kad vaikas būtų laimingas ir norėtų eiti į mokyklą“. Po kelių mėnesių tą mokytoją atleido, ir dabartinė jo mokytoja sako: „Aš esu labai laiminga, mokydama Marijoną“. Daugelis mano draugų, šeimos narių, kurie gerai žino Marijoną, nuolat kartoja, kaip pasikeitė tas vaikas: laimingas, atsipalaidavęs, nuolat šypsosi, yra tikrai labai mielas ir labai nori eiti į mokyklą.
Labai daug kas, gyvenantis JK stebisi, kad aš taip džiaugiuosi mokyklomis, pasakoja įvairias istorijas ir siaubus, kurie ten vyksta. Galbūt, kad pasisekė, nes nieko panašaus mano vaikų mokykloje nevyksta. Galbūt tai ir yra bonusas man už tai, kad aš pasirinkau sąmoningai gyventi Vakarų Londone, mokėti brangiau už buto nuomą, bet vaikus leisti mokytis į geresnę mokyklą. Atsakymo nežinau. Statistikos nevedu, pasakoju tik savo patirtis.
Ir pabaigai noriu papasakoti savo istoriją, kodėl aš netapau mokytoja, bet parašiau knygą. Ir kaip svarbu yra kartais mokytojo palaikymas, ar iš principo parašytas blogas pažymys, ir kur tai gali nuvesti jau suaugusį žmogų.
Aš mokiausi pedagoginėje mokykloje, ruošiausi būti pradinių klasių mokytoja. Mokiausi geriau nei vidutiniškai, t.y. mano pažymių vidurkis penkiabalėje sistemoje buvo didesnis nei 4,3. Man patiko mokytis ir vesti pamokas mokykloje per pedagogines praktikas, ir dėstytojai mano pamokas vertino labai gerai. Praėjus daugybei metų ir tiek dirbus su vaikais įvairiuose projektuose, manau, kad aš būčiau buvusi gera mokytoja. Bėda buvo ir yra iki šiol viena – kažkokiame gyvenimo etape man nustojo patikti matematika. Galbūt dėl to, kad aš nemokėjau …. daugybos lentelės. Vieną mano vedamą pamoką stebėjo matematikos metodikos dėstytoja, aš ją pravedžiau labai gerai, bet ji pamatė mano užrašuose, pamokos plane, klaidą ir suprato, kad aš nemoku daugybos lentelės. Dėstytojos būta tokios, apie kurią sako: labai griežta, principinga ir reikli. Mokslų pabaigoje buvo du valstybiniai egzaminai. Vienas lietuvių kalbos, o kitas specialybės – pedagogikos. Ištraukiau labai gerą klausimą, labai gerai pasiruošiau ir labai gerai atsakinėjau. Jaučiausi tvirtai ir savimi pasitikėjau, plavanau gauti penketą. Klausimas nebuvo iš matematikos, tačiau komisijoje dalyvavo daugelio dalykų dėstytojai. Kai aš atsakinėjau, prie komisijos prisijungė ir matematikos pedagogikos dėstytoja. Ji klausinėjo manęs…. daugybos lentelės. Norėjo man parodyti, įrodyti, pirštu pabaksnoti skaudžiausią vietą, norėjo būti teisi. Aš gavau diplomą su vienu vieninteliu trejetu – iš specialybės egzamino, kuris tarsi kokia ligos diagnozė papuošė mano diplomą: mokytoja, Birute, tu būti negali, nes pedagogikos, savo specialybės, gavai tris už valstybinį egzaminą. Na, ką gi, aš paverkiau ir mokytoja netapau. Dėstytoja įrodė, kad ji teisi.
Bet aš turėjau dar vieną dėstytoją – lietuvių literatūros, Vidą Mickuvienę. Nežinau, kodėl aš jai kritau į akį, bet ji nuolat kartojo, kad mano rašiniai labai geri. Kai visų rašinius ištaisydavo, jie buvo suskirstyti į kelias grupes. Didžioji dalis – prasti, keletas gerų ir du ar vienas labai geras. Mano grupiokės mane prašydavo paskaityti, nes nei aš, nei jos nesuprasdavom, už ką čia man vėl parašė penkis ir taip išgyrė. Reiktų man tuos rašinius kada nors pas tėvus palėpėje susirasti – gal dabar suprasčiau, už ką gaudavau gerus pažymius ir ar tikrai taip gerai rašiau? Per kelis metus dėstytoja tarsi įkalė man į galvą, kad aš gerai rašau, nors aš tada taip nemaniau ir dabar man atrodo, kad ji mane gyrė ir vertino su labai dideliu avansu, nes aš jai patikau labiau kaip žmogus, o ne kaip gerai rašanti: aš dainavau jos suburtam folkloro ansambly, padėdavau organizuoti šventes. Bet tai buvo labai seniai, daugiau nei prieš dvidešimt metų. V. Mickuvienės tikėjimas manimi buvo toks, kad rašant knygą „Moteris iš raudonos Audi“ aš daugybę kartų ją prisiminiau ir vis sau sakiau: „Aš sugebėsiu parašyti gerą knygą, aš moku rašyti, jau tada, kai dar studentė buvau, labai gerai rašiau“. Vienintelis žmogus, kuriam norėčiau nuoširdžiai padėkoti, kad ją parašiau ir nuvežusi padovanoti knygą ir yra ta mano dėstytoja.
Taigi, dvi mano dėstytojos ir du keliai. Todėl galvodama apie savo vaikų mokslus nuoširdžiai jiems linkiu ne tokių mokytojų, kurie iš principo nori rodyti savo valdžią, būti teisūs ir rašyti be gailesčio dvejetus. Aš linkiu savo vaikams tokių mokytojų, kurie juos palaiko, skatina ir įžvelgia jų gebėjimuose didelį potencialą. Deja, mano palinkėjimą labai sunku išpildyti Lietuvoje, nes visa švietimo sistema sukurta taip, kad vertintų, lygintų, moralizuotų, baksnotų pirštu ir varytų stresą.

Nebuvo taip blogai, kad reikėtų viešai varyti ant kažko, tačiau ne vienas žmogus pasakęs, jog jaučiasi panašiai, padrąsino mane papasakoti savuosius įspūdžius. Nusprendžiau vis tik pasidalinti apie „pasikultūrinimą“ drauge su keliais šimtais emigrantų Londone.
Pasigirsiu dar kartą, kad buvau laiminga tarsi aukso gabalą radus, kai Anglija.lt man parašė: „Jūsų blogo įrašas apie internetines pažintis tapo populiariausia pastaruoju metu Anglija.lt portale patalpinta skaitytojų medžiaga. Ta proga norėtumėm Jums padovanoti 2 pakvietimus į renginį – Lietuvos žvaigždžių humoristinį spektaklį „Vyrai meluoja geriau“, kuris vyks Londone gegužės 16 d.“ Tikrai labai apsidžiaugiau. Lietuvoje dažnai vaikščiojau į teatrą, čia ilgiuosi jo, bet dėl darbų, reikalų gausos teatrų lankymas likęs nežinia kelintam plane. Taigi, susiorganizuoju vaikų priežiūrą, imu savo sesę į parankę, ir abi išsipuošusios traukiam į spektaklį. Nors dabar galiu pasakyti, kad taip pavadinti jį yra gerokai per skambu ar net įžūlu.
Labai gerai nuteikė sutikinėjanti ir besirūpinanti bilietais moteris. Kalbino kiekvieną, aiškino kaip čia viskas bus, kur mes sėdėsim. Aš dar nusistebėjau mintyse: „Na, šita pavaro taip kaip aš – su džiaugsmu ir gera nuotaika. Kažin, su visais pakalbėti jai užteks energijos?“ Taigi, dovanoti bilietai, puikus sutikimas, rūpestis, kad visiems būtų patogu ir daugybė susirinkusių lietuvių tikrai kėlė nuotaiką. Smagu buvo. Salė ūžė ir replikavo nuo pat pirmos akimirkos. Mes dainavom visi drauge, plojom ir šėlom. Mes tikrai išsiilgę lietuviškų dainų ir anekdotų, pasiilgę aktorių iš Lietuvos.
Pirmos dalies pabaigoje supratau, kad čia jau ir viskas, giliausia mintis išguldyta, išsakyta ir suprasta. Trys Lietuvos scenos žvaigždės, vilkintys juodais kostiumais, net „pajuodę“ nuo prakaito šoka ir dainuoja populiarias R. Cicino, D. Butkutės dainas, pasakoja neįtikėtino lėkštumo anekdotus apie žvejybą, medžioklę ir alų. Vienas, ketvirtasis, visą laiką sėdi scenoje ir nieko nedaro. Aš nebeištveriu ir pradedu replikuoti: „O Zvonkui viskas gerai?“ Atsako, kad jam viskas gerai, čia jo toks vaidmuo – sėdėti ir nieko neveikti, kai kiti trys draskosi scenoje. Beje, apsiskelbia, kad jie yra tie, kurie niekada nedainuoja pagal fonogramą, bet čia pat sutraukia bendrą dainą su Zvonkumi pagal fonogramą. Tada, kai iš tikrųjų dainuoja gyvai, tai tikrai neprilygsta originaliems atlikėjams nei balsu, nei išpildymu. Dainuoja prastai, uždusę, įgarsinimas tokiam dainavimui netinkamas. Vienas iš aktorių ateina vaidindamas dabartinį Lietuvos premjerą, bet pats negali sulaikyti juoko ir savo vaidmenį atlieka taip blogai, kad net nejuokinga.
Oi, vyrai, vyrai, juodais kostiumais, tikrai mums primelavot! Gerai primelavot! Tokio lygio „chaltūras“ mes statydavome prieš beveik dvidešimt metų restorane „Ritos smuklė“ ir tai būdavo spektakliai vaikams. Nors, manau, kad ir jie turėjo kiek didesnį meninį lygį nei jūsiškis. Vienas iš jūsų, tada dar būdamas studentu, vaidinote tuose vaikų spektakliuose. Labai gerai prisimenu, kad tais laikais būdavo daug įtampos tarp restorano vadovų ir Akademijos dėstytojų – jie kategoriškai priešindavosi bet kokiai savo studentų „chaltūrai“, darbui ne teatro scenoje, net darbui televizijoje. Studentai slėpdavo, kad papildomai uždarbiauja pas mus.
O kaip dabar? Dabar „chaltūrą“ daryti teatro scenoje oficialiai galima? Gal aš atsilikau nuo šiuolaikinių madų ir kažko nesuprantu? Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad viskas čia gerai. Profesionalūs, žinomi aktoriai ir muzikantai, teatro scena, gera nuotaika, drauge ošianti salė. Tai kas čia ne taip? Gal žmonėms to ir reikia? Jeigu paklausa yra, tai kodėl nepasivažinėjus po Angliją pas išsiilgusius tautiečius ir už pigius, lėkštus juokelius nepaėmus iš kiekvieno po 20–30 svarų? Sako, kad pritrūko bilietų. Bet kai pažvelgi giliau, kai analizuoji savo pjūčius ir įspūdį, kuris tau liko giliai širdyje, tai sulauki atsakymo: „Kažkaip liūdna, nyku ir tuščia dūšioj“.
Galvoju apie visus, susirinkusius šio „spektaklio“ žiūrėti. Ar tikrai mums to reikia? Ar tikrai mes gavome tai, ko atėjome į spektaklį? Nejaugi vien lietuviškumu papirkus, galima iškišti šūduką, suvyniotą į blizgantį saldainių popierėlį? Mes gyvename Londone, galime rinktis pasaulinio lygio žvaigždes, galime lankyti profesionalius muziklus, spektaklius. Ir tikrai galima gauti bilietų į juos už 30 svarų. Jie visai kitokio lygio. Visom prasmėm. Žiūrėjau į tuos keturis vyrus juodais kostiumais, su akiniais nuo saulės ir galvojau, kad čia jau ir yra tas lygis, aukščiausias lygis, kurį galima pasiekti Lietuvoje. Žinau, kad daug kas prieštaraus – yra aukštesnio meninio lygio atlikėjų, muzikantų, gilesnių ir prasmingesnių spektaklių. Tai kodėl neatvežate jų? Kodėl mus šeriate „šūdukais“ iš Lietuvos? Ar vien dėl to, kad mes lietuviai, gyvenantys svetur?
Tai štai, su tokiomis mintimis aš parėjau namo. Norėjau šį kartą patylėti – bilietą juk gavau dovanų. Kita vertus, galite iš karto paklausti: „O kas tu tokia, kad čia ant visų varai? Kažin kaip tu geriau dainuotum nei Zvonkus ar Rudokas?“ Gal jūs ir teisūs, bet aš tvirtai žinau, kad lietuviško „šūduko“ valgyti nenoriu. O jeigu kažkam labai patinka tokie „spektakliai”, tai negali pykti, nepaslaptis, kad bulves ir Lietuvoje ant šūdo augina.

Vakar buvo Pasaulinė laimės diena, šiandien – Lygiadienis. Švęsk ką nori. Tik aš turiu savo šventes ir šiandien tikrai norėčiau jas švęsti. Prieš tris metus, Kovo 21 – ąją gimė ketvirtasis mano sūnus Teodoras. Jo gimimą aš aprašiau savo pirmojoje knygoje ir šiandien padėjau paskutinį tašką joje. Tai dar viena proga švęsti – aš pabaigiau rašyti knygą! Dabar beliko suredaguoti, sumaketuoti ir išspausdinti. Štai trumpa ištrauka iš knygos apie Teodoro gimimą:

„Visą nėštumą galėjau gulėti tik ant šono – gulint ant nugaros man pasidarydavo silpna ir bloga. Anesteziologas palinko virš manęs ir paklausė ant kurio šono miegodavau per nėštumą. Dėl jaudulio niekaip negaliu prisiminti ant kurio, todėl sakau, kad ant kairio. Mane pririša ir visą operacinės stalą pasuka taip, kad gulėčiau ant kairio šono. Pilvo apačioje, ant uždengtų mano kojų sudeda skalperius, žirkles, žnyples ir kitus įrankius. Ruošiasi pjauti. Man tamsėja akyse, alpstu. Girdžiu Danutės tvirtą, įsakmų balsą:

– Greitai sukite stalą ant kito šono. Laikykite instrumentus, kad nenukristų. Duokite jai deguonį.

Tada ji švelniai taria man:

– Tuoj, mieloji, tuoj tau palengvės.

Mane su visu stalu pasuka ant kito šono. Tikrai palengvėja. Jaučiu, kaip sluoksnis po sluoksnio pjauna mano audinius. Siaubingai bjauru būti perpjautu pilvu. Stebiu laikrodį, kuris kabo prieš mane ant sienos. Skaičiuoju minutes. Dieve, greičiau viskas pasibaigtų! Kad laikas praeitų greičiau kažką dainuoju, juokauju su mano operacijoje dalyvajančiu personalu. Kai ištraukia iš pilvo Teodorą, ta pati seselė Vera „pagauna“ mano ketvirą vaiką. Pakelia man jį prie veido, aš pabučiuoju jį į nosytę, dar minutėlę palaiko man priglaustą prie veido ir išneša. Palaimingai užsimerkiu, negaliu sulaikyti ašarų. Gydytoja Danutė kantriai ir ilgai siuva mano pilvą. Dar kartą paklausia ar tikrai nenoriu, kad man perrištų kiaušintakius. Ne, nenoriu – jeigu viskas bus gerai su manimi ir Teodoru, gimdysiu dar vieną. Danutei padeda ta pati gydytoja, kuri mane jau du kartus operavo prieš tai, Diana R. Jos abi su kepurėmis ir uždengtais veidais, matosi tik akys. Tai Danutės, tai Dianos akys kartais susitinka su manosiomis. Jose tarsi parašyta: „Jau greitai, dar minutėlę, dar truputį pakentėk.“ Aš norėčiau tarsi persikelti laiku ir būti ten, kai jau esu sugijusiu pilvu, sveika ir greita. Bet šią akimirką esu ant operacinio stalo ir vienintelis dalykas ką galiu padaryti, tai melstis ir dėkoti Dievui: Dieve mano švenčiausias! Aš tai padariau! Aš pagimdžiau ketvirtą sūnų! Dėkoju. Dėkoju. Dėkoju. Dėkoju Tau už viską, ką man davei.“

Ta diena, kai gimė Teodoras buvo labai svarbi diena mano gyvenime. Tą dieną aš tarsi įlipau į savo gyvenimo Everestą ir energingai įsmeigiau ten savo vėliavą. Aš, Birutė Jakučionytė, esu keturių sūnų mama, jau aštuoneri metai sėkmingai gyvenu santuokoje, gyvenu nuostabioje sodyboje Trakų rajone, padariau sėkmingą karjerą, nuveikiau daugybę ženklių darbų visuomeniniame Lietuvos gyvenime, keliauju ten, kur noriu, valgau tai, ką noriu, šoku, dainuoju, mezgu ir siuvu, sodinu ir auginu tai, ką noriu, pastačiau Amatų kamarą ir padariau kapitalinį namo remontą, turiu daugybę draugų ir aš esu labai laiminga, mylinti ir mylima moteris, motina ir žmona.

Šiandien aš galiu atsigręžti atgal ir blaiviu protu, jau nebeveikiama beveik dešimt metų trukusio nėštumo ir maitinančios motinos pakitusių hormonų, įvertinti, kiek man visa tai kainavo. Kokią kainą turėjau sumokėti už tai? Apie tai ir yra mano knyga. Kol aš lipau į savo Everestą, kelyje sutikau daugybę puikių žmonių. Kartais jie mane traukė, kartais stumė, kartais tempė už plaukų į viršų, o kartais šaukė ant manęs ir mėtė akmenimis, vadino kvaile, badė pirštais ir šaipėsi iš mano ketinimo užlipti į tokį aukštą kalną. Kartais jie nešė mane ant rankų. Visi jie buvo mano Mokytojai. Aš tikėjau savimi, lemtingais atsitiktinumais, ženklais ir įvairiomis teorijomis, kurių begalę perskaičiau knygose, patyriau įvairiuose mokymuose. Tikėjau teorijomis apie laimę, meilę, sėkmę. Tikėjau, kad kiekvienas iš mūsų yra savo likimo kalvis, kad kiekvienas iš mūsų turi tiek, kiek manosi esąs vertas. Todėl norėjau visas tas teorijas patikrinti ir patirti savo kailiu. Aš tikėjau (ir tikiu) Dievu, Angelais, Visata ir bandžiau išgirsti jų tyliai kuždamus pamokymus, pamatyti visus jų rodomus ženklus. Mano kelias nebuvo lygus ir tiesus. Apie mano kelią jūs paskaitysite knygoje. Sako, kad gegužės mėnesį ją jau bus galima nusipirkti. Tik mano knyga dar neturi pavadinimo. Kai pradėjau rašyti, buvau jai davus vardą “Pats laikas pradėti dabar”. Berašant supratau, kad toks pavadinimas jai visai netinka. Skamba taip, lyg būtų dar viena gyvenimo būdo mokymų frazė. Mano knyga ne vadovėlis kaip gyventi. Tai knyga apie tai, kaip aš stengiausi gyventi pagal vadovėlį.

Vieną dieną mano aštuonmetis Bernardas paklausė: “Mama, o kuo baigsis tavo knyga? Kaip tėtis išėjo? Tai yra blogai, o knyga turi baigtis gerai.” Tada aš tik uždaviau jam dar vieną klausimą, kurį moku iš patarimų knygų, kaip elgtis po skyrybų: “O kodėl tau atrodo, kad yra blogai, jog tėtis išėjo?” Aišku, kad jis neturėjo man ką atsakyti – jis dar neskaito “protingų” knygų, kuriose apstu gerų atsakymų. Bet aš susimąsčiau. Jaučiau, kad turiu tą knygą jau baigti, nes žmonės pavargs beskaitydami. Tada kaip žaibas trenkė mintis: “O taip, tikrai knyga turi baigtis gerai! Pabaigsiu šitą ir tada rašysiu antrą.” Taip pasitvirtino mano leidėjo Ričardo tarsi netyčia ištarta frazė: “Kam tokią ilgą knygą rašyti? Parašyk dvi.”

Vėliau “gimė” dar vienas pavadinimas mano knygai “Ėjau ten, kur vedė širdis. Kaip mes kilome į kalną”. Tada išeitų, kad antrąją knygą reikėtų pavadinti “Kaip mes kritom žemyn ir aš vėl kilau į kalną”. Ne, taip knygos irgi nepavadinsi, juolab, kad ir į jokį kitą kalną, didesnį nei buvau prieš tai, nesijaučiu įlipus. Todėl palikau viską tarsi bręsti, juk tas pavadinimas vis tiek ateis. Priimu visokius pasiūlymus ir patarimus šiuo klausimu.

Štai tokios mano šventės ir tokie rūpesčiai. Turbūt tai bus pats trumpiausias mano dienoraščio įrašas, nes tiesiog nieko daugiau ir nesinori pridėti. Parašiau knygą ir tiek.

Po vienerių metų, praleistų emigracijoje, pradėjau galvoti apie tokius žmones kaip aš – kurie gyvendami Lietuvoje ne tik dirbo savo įprastus darbus, augino vaikus, bet ir gyveno aktyvų visuomeninį gyvenimą. Per metus daugybę kartų skridau pirmyn ir atgal į Lietuvą ir vis stebėdavau pilnus lėktuvus lietuvių. Neįtikėtina, bet nei vieno karto nesutikau nei vieno pažįstamo žmogaus. Ai, buvau sutikus vieną kartą Sėklą, bet jis ne emigrantas, jis skrido į krepšinio varžybas. Vis klausdavau savęs: „O kokie čia žmonės nuolat skraido?“ Kodėl nei vieno aš jų nepažįstu, nors daugybę metų nuolat dalyvauju kokioje nors visuomeninėje veikloje, šoku, dainuoju. Manęs juk visur pilna, aš pažįstu tūkstančius žmonių. Prisimenu, kaip prieš gerus dešimt metų Vingio parke, tarp tūkstantinės minios ėjau su savo drauge Jurga ir kas kelios minutės vis su kuo nors sveikinausi ir kalbėjausi. Jurga po kiek laiko neapsikentusi sako man: „Klausyk, užknisai, su tavimi neįmanoma į miestą išeiti“. Taip buvo daugiau nei prieš dešimt metų. O juk per paskutinius dešimt aš pažinau dar daugiau žmonių, tai kaip čia yra, kad nesutinku pažįstamų pilnuose lietuvių lėktuvuose Vilnius – Londonas ir atgal?  Šią mįslę menu kiekvieną kartą, bet tikro atsakymo taip ir nežinau. Pasidariau sau kelias išvadas, bet labai abejoju jų teisingumu:

–          Visi mano pažįstami labai gerai gyvena Lietuvoje ir niekur neemigravo.

–          Aš skraidau ne su tomis oro linijomis. Gal mano pažįstami lietuviai neskraido su Ryanair?

–          Lėktuvai pilni žmonių iš Lietuvos regionų, o aš didžiąją savo gyvenimo dalį praleidau Vilniuje ir aplink jį.

–          Drauge su manimi skraidantys lietuviai labai seniai jau emigravo ir neatpažįstamai pasikeitė.

–          Lietuvoje gyvena (gyveno) virš trijų milijonų žmonių ir tiesiog taip sutampa, kad per metus nei viename iš dvidešimt skrydžių nebuvo žmonių, kuriuos aš pažinočiau.

Na, pasidariusi išvadas, kad savo „chebros“ ar panašių į save lėktuvuose nerasiu, susimąsčiau, kur gi kitur juos galėčiau surasti. Juk yra tokių žmonių, kurie dirba ir kitokius darbus, ne tik gamyklose, statybose ir valytojomis. Nieko bloga neturiu prieš žmones, dirbančius tokius darbus, bet jie skiriasi nuo žmonių, gyvenančių aktyvų visuomeninį gyvenimą. Ir šiandien noriu parašyti apie tą skirtumą. Tuos, kurie gamyklose, statybose dažniausiai internete grubiai vadina „runkeliais“ jau ne tik A.Užkalnis ar A.Ramanauskas – šis vardas prilipo ir šnekamojoje kalboje taip, kad tapo kaip koks bendrinis žodis, apibūdinantis siaurai mąstantį kaimo lietuvį, kuriam mažai kas įdomu. Kuriam pats gražiausias kostiumas yra sportinis, jis daug geria, prisigėręs tampa agresyvus. Emigracijoje toks labai didžiuojasi, jog  jo vaikas kalba angliškai, bet lietuviškai nieko nesupranta, nors ir tėtis, ir mama tarp savęs kalba tik lietuviškai. Beje, apie tokią situaciją šį savaitgalį išgirdau pirmą kartą. Nustebusi klausiau, o tai kaip čia suprasti, kodėl tas keturmetis nekalba lietuviškai, jeigu abu tėvai lietuviai? Suprasčiau – mišri šeima, bet du lietuviai? Ir man paaiškino, kad tikroje dviejų „runkelių“ šeimoje yra labai didžiuojamasi, kad atžala moka angliškai, tėvams tai didžiulis pasiekimas, kurio jie patys taip ir neįveikė. Labai bandė, bet per kelis metus ne tik kad neišmoko kalbėti angliškai, bet ir su dideliu akcentu lietuviškai pradėjo kalbėti. Tokie žmonės nėra blogi, jie labai daug ir sunkiai dirba, tačiau ties tuo ir apsiriboja. Aš nenoriu jų vadinti „runkeliais“, man labiau prie širdies bulvė. Bulvė yra neatsiejama lietuvių tautos dalis, nepakeičiama virtuvėje, be jos neišvirsi cepelinų. Bulvėms nereikia ypatingų sąlygų, jos gali augti tikrai atšiauriomis sąlygomis ir nederlingoje žemėje. Dažnai per klaidą paliktos žemėje bulvės ištveria net ir atšiaurią Lietuvos žiemą. Jeigu bulvę patręši arba pasodinsi į derlingą žemę, ji tikrai duos gerą derlių. Taigi, oficialiai skelbiu, kad nuo šiol visi lietuviški „runkeliai“ pervadinami į bulves. Skamba ne taip gerai, bet labiau atitinka prasmę.

Na, bet aš ne bulves ir ne runkelius norėjau Londone surasti, žinau, kur jie auga, todėl grįšiu prie jų vėliau. Aš norėjau surasti visuomeniškai aktyvius lietuvius Londone. Pirmiausia nuėjau į susitikimą su liberalais Lietuvos ambasadoje. Bet susirinkę lietuviai buvo dar kito „lygmens“ – užsienyje mokslus baigę, bankuose ar kitose vietose turintys puikiai apmokamus darbus, tarptautinės karjeros siekiantys pilietiški lietuviai. Vėl nepataikiau. Negalėjau ten pasigirti nei mokslais, nei karjera. Panelė Viktorija, su kuria teko pabendrauti, pasakojo apie Londono Sitį, o kai iš mano lūpų išskrido frazė: „Aš tai ne banke, ir ne Sityje, aš tik po sąvartynus braidau, naudoto plastiko perdirbimui ieškau.“ – kažkaip pačiai net nesmagu pasidarė ir greitai nutilau. Geriau jau pasidžiaukime mano pašnekovės karjeros pasiekimais. Pavadinsiu tokius šviesius protus darželio gėlėmis – rūtomis, gvazdikėliais (tagetėmis), lelijomis ir gladijolėmis (kardeliais) – tai, kas labai gražu, džiugina akį. Be ko negalėjo ir iki šiol negali apsieiti nei vienas darbščios lietuvaitės kiemas. Šios gėlės naudingos jau vien dėl to, kad puošia. Kad gražiai žydėtų, reikėjo į jas daug investuoti, mokyti. Tai padarė jie patys arba jų tėvai. Tačiau aš savęs prie jų irgi negaliu priskirti. Aš kažkur tarp bulvės ir gladijolės. Gal koks česnakas ar medetka. Nežinia, ar aš iš daržo, ar iš gėlyno. Šiai kategorijai reikėtų priskirti ir visas vaistines žoles, augančias laukuose ar aplink daržą: ramunėles, rugiagėles, dilgėles. Jos dažniausiai auga pačios sau, nuo nieko nepriklauso, bet yra labai naudingos, o dažnai ir savotiškai gražios. Tokių augalų sėklas vėjas laisvai nešioja ir jie auga ten, kur jiems labiau patinka, nei kitiems norėtųsi ir reikia.  

Įkyri mintis surasti tokius, kaip aš, manęs ilgai neapleido ir nusprendžiau, kad ambasadorė tai tikrai turi žinoti, kur tokie „vaistiniai augalai“ kaip aš renkasi. Parašiau laišką į ambasadą, kad galiu būti jiems naudinga per renginius, turiu tautinį kostiumą, moku sodus lietuviškus verti ir renginius vesti. Netrukus gavau atsakymą ir nuėjau susitikti su ambasadore Aiste Skaisgiryte Liauškiene. Nuoširdžiai pasipasakojau jai, ko aš čia noriu ir ko aš ieškau. Po susitikimo viena mano draugė pakomentavo „Na, šita tai tikrai nepasimetus – pas ambasadorę nuėjo!” O kodėl ne? Juk augu aš kur noriu, ten kur vėjas sėklą nuneša. Iš ambasadorės gavau Lietuvių folkloro ansamblio “Saduto” kontaktus ir per juos pakliuvau į dvejas Užgavėnes. Apie jas ir noriu papasakoti. Nes kaip tik lietuviškose šventėse ir gali atsiskleisti tikroji lietuvio tapatybė. Lietuviškos šventės dažniausiai įdomios tik patiems lietuviams. Jos traukia mūsų tautiečius vienytis, susitikti, „pasižmonėti“.

Vakar visi šventėm Kovo 11 – ąją ir internete sklandė ne tik gražios nuotraukos iš eisenos Vilniuje, bet ir įvairūs pamąstymai apie lietuvišką tapatybę ir ją ištikusią krizę. Susimąsčiau ir aš šia tema, o praleistas savaitgalis su lietuviais Anglijoje davė tikrai daug peno mąstymui. Žurnalistas ir kultūros antropologas V. Savukynas sako: „Tapatybė yra pagrindas, galintis padėti žmogui gyventi, skleistis, ugdyti kūrybiškumą, pasiekti tikslų. Be abejo, gali būti ir tam tikras narvas. Aplink gyvena stipresnės tautos, turinčios ryškesnę savo tapatybę. Jos traukia įsilieti, tapti anglu, rusu, lenku arba vokiečiu. Ir požiūris, kad nebereikia tapatybės, nes gyvenama savo valstybėje, manant, jog neegzistuoja jokios grėsmės, yra savižudiškos tautos požymis.“

Emigravus daug kam tapatybės klausimas tarsi atsistoja į reikiamą vietą ir be jokių pastangų. Emigracijoje reikia apsispręsti, kas tu esi, nes taip lengviau gyventi, tarsi yra į ką atsiremti. Atsakai sau, kad esi lietuvis, kalbi arba supranti lietuviškai, tavo šeima ar šaknys yra iš Lietuvos, dalyvauji lietuviškose šventėse, tave tarsi traukia į tas vietas, kuriose renkasi lietuviai, nors dažnai su kitais lietuviais nenori turėti nieko bendro. Būtent tokiuose susibūrimuose labai aiškiai matosi, iš kokio daržo ar gėlyno tu esi kilęs. Ir kodėl medetka ar lelija nenori draugauti su bulve.

Pirmasis mano apsilankymas buvo lituanistinėje mokyklėlėje „Lietuvaitis“, kuri įsikūrusi netoli Londono esančiame Crawley. Mokytoja Erika Jurgelionienė ieškojo ko nors, kas padėtų Užgavėnes pravesti. Šeštadieniais mokyklėlę lanko virš dvidešimt puikių vaikų, kurių akys dega žingeidumu ir noru patirti naujus įspūdžius. Per renginį mačiau ir jų tėvus, kurių didžioji dalis stovi abejingais veidais, kaip kuolai įkalti vienoje vietoje, ir nenori/negali nieko – nei ploti, nei garsą išleisti, nei kojomis patrepsėti, nei į ratelį bendram šokiui su vaikais sueiti. Tarsi šaknimis giliai būtų įaugę į žemę. Tikri lietuviški runkeliai, oi, bulvės. Su tokiais nieko negali, nebent skaldyti „pošlus“ juokelius prorusišku slengu, tada jų veide bent jau šypsena atsiranda. Nepatinka man „varyti“ ant žmonių, bet šį kartą nesusilaikysiu. Gal reikia tas bulves kiek auklėti? Jeigu jiems pastabas sakysim, gal išgirs ir susimąstys? Dabar suprantu, kodėl tas pats A.Užkalnis juos taip negailestingai talžo. Visame tame abejingų bulvių lauke matėsi ir pora vaistažolių ar česnakų. Klausiu Erikos, ar tu čia atlygį kokį gauni, ar malonumą jauti? Kam tau reikia viso šito? Organizuoji, nerviniesi? Nekalbu vien apie bulvių abejingumą – pasirodo, ten gausu lietuviškų apkalbų ir intrigų, o neretai dar vieni ant kitų kokių pamazgų užpila. Gal kad geriau augtų? Erika šviesi, tiesi ir nuoširdi, socialinius mokslus pabaigusi ir gyvenusi Šiauliuose, prieš tris metus emigravusi. „Man reikia, kitaip man „stogas nuvažiuotų“. Vaikai, kurie lanko mokyklėlę yra labai šviesūs, žingeidūs ir mieli. Man tai tarsi atgaiva sielai. Bet kartais mane taip užknisa, kad norisi verkti.“ Štai ir medetka, kurios sėklą vėjas netyčia atpūtė iš kitos lysvės, ir ji auga tarp bulvių. Auga ir kasdien bulvėms kalba: „Klausykit, mielosios, jūs irgi galite žydėti, būti naudingos ne tik dėl bulvių cepelinams, bet ir bitėms savo žiedais“. Bet bulvės turi labai blogą klausą, arba apsimeta, kad negirdi, todėl joms nerūpi nei žiedai, nei bitės. Dar įdomesnis „augalas“ Erikos vyras Donatas Jurgelionis. Jis savo mieste suorganizavo profesionalią lietuvių krepšinio komandą Crawley United BC ir dabar jau žaidžia Sussex Basketball League. Donatas yra ir klubo savininkas, ir treneris, ir treniruočių, varžybų organizatorius. Apie krepšinį daug nesuprantu, bet jo pasakojimas skambėjo tikrai įspūdingai. Komanda turi savo internetinį puslapį, aprangą, rėmėjus. Galiu tik įsivaizduoti, kiek laiko ir energijos reikėjo visa tai padaryti. Tai neatlygintina Donato veikla – kad kiti galėtų krepšinį pažaisti. „Juk reikia kažkuo užsiimti“ – sako Donatas.

Važiavau iš Užgavėnių Crawley taip pavargusi, lyg būčiau visą dieną bulves kasusi. Renginį vedžiau su sūnėnu Karoliu, atvažiavusiu kelioms dienoms į svečius iš Lietuvos. Grįždami namo diskutavome apie savo pojūčius ir įžvalgas. Pavargsti tada, kai stovėdamas scenoje tarsi beri žirnius į sieną, mėtai akmenis, rėki iš visų plaučių, bet jokio atsako negauni. Tarsi nevyksta joks dialogas, energijos apsikeitimas. Tarsi mes čia ne dėl susirinkusių esame. Na, bet mokyklėlę lankantys vaikai tikrai šaunūs, linksmi, išradingi. Dėl tokių vaikų kartais galima ir pakentėti. Tik kažin ar aš norėčiau tai daryti kiekvieną mielą šeštadienį? Taip, kaip daro Erika.

Kitą dieną su nekantrumu laukiau kelionės į lietuvių sodybą Anglijoje. Buvau tiek gandų prisiklausiusi, kad ten susirenka visai „buduliai“, prisigeria ir mušasi, o prieš kelis metus per Jonines vieną net papjovė. Oras tą dieną pasitaikė puikus, todėl žmonių iš visos Anglijos suvažiavo daugybė.  Publika labai įvairi: ir šeimos su mažais vaikais, ir pagyvenę, ir inteligentiški, ir visai „bulviniai“. Žodžiu, visa pilna puokštė lietuviškų augalų, pradedant bulvėmis ir baigiant gladijolėmis. Beje, tų iš darželio, gerai prižiūrėtų ir išpuoselėtų, daug nemačiau. Arba jie savaitgalį būna savo dalykinius kostiumus pakeitę paprastesniais ir iš minios neišsiskiria, yra sunkiai atpažįstami, arba jau seniai nesilanko tokiuose susibūrimuose, nes juos labiau traukia prie gėlių nei prie bulvių. Visą tą didžiulę minią vienijo vienas dalykas – tapatybė „lietuvis“.

Tą dieną aš organizavau Užgavėnių kaukių dirbtuves.  Turėjau iš Lietuvos specialiai Užgavėnėms atsivežusi apie šešiasdešimt kartoninių kaukių ruošinių, kurias galima papuošti kailiais, vilnomis, siūlais, nuspalvinti. Prieš renginį galvojau, kad darysiu tas dirbtuves nemokamai, bet atvažiavusi į sodybą vis tik nusprendžiau imti už kaukę po vieną svarą ir šiek tiek provokuoti susirinkusius – parašiau skelbimą: „Viena kaukė = vienas svaras. Turintiems finansinių problemų – nemokamai.” Kartais taip darydavau gyvendama Lietuvoje. Juk būna taip, kad žmogui labai reikia, o jis neturi pinigų. Tai negi man gaila jam tą kaukę padovanoti? Tačiau nei vienas, atėjęs sau kaukę pasigaminti, nepasiskundė, kad neturi svaro ir mano provokacija jų nepralinksmino. Kaukes išnaudojome visas, mūsų dirbtuvėlės buvo vietoje ir laiku. Tačiau aš noriu papasakoti apie visą Užgavėnių programą ir žmones, tai yra “Saduto”, kurie tą programą organizavo. Mano Užgavėnių “stažas” yra dvidešimt penkeri metai. Tiek metų aš įvairiomis formomis dalyvavau organizuojant ir vedant Užgavėnes. Patikėkite, tokios programos ir taip apsirengusių personažų dar nebuvau mačiusi! Visi privalomi būti personažai: kareiviai, čigonai, žydai, giltinė, gervė, arklys, Lašininis ir Kanapinis, visi iki smulkmenų buvo išpuoselėję ne tik savo kostiumus, bet ir kitus vaidinamam personažui būdingus atributus. Stebėjausi, nes buvo tikrai į ką pažiūrėti, tačiau, kai pamačiau papjautą tikrą gaidį, kurio galva mataravosi iš žydo tinklinės sietkelės, pasakiau sau, kad tokios programos ir kaukių tikrai dar nesu mačiusi per visą savo gyvenimą. Programa, kurią atliko „Saduto“ irgi buvo pavyzdinė Užgavėnių programa. Viskas baigėsi milžiniškos Morės deginimu. Aš nuoširdžiai žavėjausi viskuo, ką tą dieną patyriau ir pamačiau. Svečios šalies viduryje susirinkusiems lietuviams rodoma aukščiausio lygio ir kokybės progama. Ar jūs, visi čia susirinkę, vertinate tai, ką dėl jūsų daro kiti? Tas pats klausimas man kilo ir Crawley. Mielos lietuviškos bulvės, ar nors kiek džiaugiasi jūsų krakmolinės širdys dėl prieš jus besistaipančių medetkų, ramunėlių, galbūt gvazdikų ir gladijolių? Jie labai stengiasi jus pralinksminti, papasakoti apie kitą prasmę, apie daugiau nei jūs kasdien matote pakuodami gamykloje daržoves ar šveisdami klozetus. Gal pabandykite bent galva linkčioti klausiami, ar ratelyje rankomis susikibti gražiai kviečiami. Ne, bulvės yra bulvės. Jų prasmė kita. Jie yra pasyvūs šakniagumbiai, todėl ir širdys, ir protas auga giliai po žeme. „Saduto“ vadovė komentuoja: „Daugiau nedarysiu tų Užgavėnių, taip supykau. Kviečiam kviečiam, o jie niekaip nereaguoja, nei šokti, nei dainuoti nenori.“ Gerai, kad vaikai dar nori visur dalyvauti. Bulvių vaikai dar nežino, kad jų tėvai yra bulvės ir auga tikėdami, kad užaugs kuo nors kitu – gal medetka, gal česnaku, o gal net gražuole lelija.

Renginio metu neturėjome daug laiko pasikalbėti su ansamblio vadove Ligita Malinauskiene, todėl paskambinau jai kitą dieną ir visko išklausinėjau. Kodėl ji tai daro, kiek už tai gauna ir kam jai to reikia? Ligita pasakoja, kad jau aštuonis metus neatlygintinai vadovauja ansambiui, kurį dabar jau lanko keturiasdešimt du lietuviai. Jie už savo pinigus nuomojasi salę ir kiekvieną penktadienį repetuoja. Už savo pinigus siuvasi kostiumus ir važinėja į kitose šalyse vykstančius folkloro festivalius. Prieš kelis mėnesius ir į Lietuvą skrido, į TV laidą „Duokim garo“, o vasarą į „Dainų šventę“ planuoja skristi. Buvo jau ir į Australiją, ir Naująją Zelandiją nuskridę. Anglijoje lietuviškas šventes organizuoja ir programą daro nemokamai! Man, daugybę metų organizavusiai renginius Lietuvoje, sunkiai suvokiama tai, kad žmonės dirba tiek daug dėl kitų be jokio atlygio. Taip ir norisi šaukti per renginį atsistojus: “Ei, bulvės, pabuskite pagaliau, mes dėl jūsų čia susirinkom!” Žinau, kaip sunku nesulaukti jokio atsakymo iš apatiškų bulvių, todėl nuoširdžiai linkiu visiems vaistiniams augalams ir darželio gėlėms stiprybės. Bulvės mūsų neišgirs. Kai tampa nepakeliamai sunku jas auklėti, galime pasikliauti tik tokiais, kaip mes patys ir iš jų sulaukti palaikymo. Erika, Donatai, Ligita, siunčiu nuoširdžiausius linkėjimus jums. Stiprybės! Aš didžiuojuosi, kad yra tokių lietuvių, kaip jūs.

Taigi, kelias pastarąsias dienas aš labai daug galvoju apie lietuvišką tapatybę. Visi mes iš tos pačios lietuviškos žemės užaugom, visi mes lietuviai, bet niekada nevėlu pasirinkti, kokiu augalu tu nori būti. Sveikinu visus su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo diena! Sveikinu už tai, kad šiandien mes esame laisvi pasirinkti, kokioje žemėje augti ir auginti savo vaikus, laisvi pasirinkti net tai, kokiu augalu būti. Labai gaila, kad bulvė dažnai nesuvokia jai duotos laisvės pasirinkti. Labai gaila, kad gladijolės nenori draugauti su česnakais, o medetkos kasdieniniam gyvenime šalinasi bulvių. Mus visus vienija tik tapatybė „lietuvis“, bet mus visus išskiria savos laisvės suvokimas.

Pas mus puikus pavasaris. Aš intensyviai rašau knygą, todėl mažai turiu laiko mintimis nukrypti prie kokių nors kitų rašymų. Tačiau esu seniai  ir ne vieną kartą prisižadėjusi parašyti apie savo filosofiją vaikų ligų ir sveikatos klausimu. Žinau, kad yra ne viena mama, kuri to laukia. Taip jau nutiko, kad šiomis dienomis vis tik rašiau sveikatos žurnalui tokia tema „Kiek yra svarbi motinos meilė vaikui sergant“. Labai sunku buvo parašyti trumpai, todėl išvardijau tik pagrindinius dalykus. Didžiają teksto dalį paėmiau iš savo knygos, kurią šiuo metu baigiu parašyti. Joje taip pat išdėsčiau savo filosofiją sveikatos klausimu. Taigi, dalį informacijos iš knygos, dalį iš paruošto straipsnio sudėjau čia, dar pagražinau, papildžiau ir gavosi naujas post’as.

Žinau, kad labai daug kam nepatiks mano idėjos, daug metų aš tik draugų rate jomis dalinausi, nes vis bijojau, kad galiu „prisišnekėti“ – girsiuos girsiuos, kad mano vaikai sveiki, o jie ims ir pradės sirgti. Tačiau metai auginant sveikus vaikus prabėgo jau ne vieni, ir aš galiu drąsiau ir garsiau apie tai kalbėti.

Daugelis iš jūsų, kurie skaitote mano blog‘ą, žinote, kad aš auginu keturis sūnus: vienuolikos, aštuonerių, septynerių ir trijų metų. Per paskutinius penkerius metus antibiotikai namuose buvo vartoti tik vieną kartą. Praeitą vasarą, kai vaikai buvo pas tėvą, mažajam pakilo temperatūra, ir jis nuvežė jį pas gydytoją. Toji, nepadariusi jokių tyrimų, „iš akies“ nustatė pūlingą anginą ir išrašė antibiotikų. Nežinau, kaip būčiau pasielgusi, jeigu tada jis būtų susirgęs pas mane. Labai didelė tikimybė, kad būčiau „ištempusi“ be antibiotikų. Na, bet atsitiko kaip atsitiko. Trimetis Teodoras pirmą kartą gyvenime gavo savo antibiotikų dozę.

Taigi, per vienuolika metų nei vienas iš mano vaikų niekada negulėjo ligoninėje. Nei vienas iš jų nėra praleidęs dėl ligos nei vienos dienos mokykloje. Nei vienas niekada nesirgo Roto virusu, vėjaraupiais ar kokiomis kitomis užkrečiamomis ligomis, nors dažnai būna ligų židiniuose. Manau, kad jų imuninė sistema yra tokia stipri, kad su visomis „kimbančiomis“ prie jų infekcijomis ir virusais susitvarko dažniausiai pati, nuo jų kaip vanduo nuo žąsies viskas nukrenta.

Visi keturi jau ne vienerius metus tik nesunkiai serga sloga, pakosti porą kartų per metus – rudenį ir pavasarį.

Ką aš darau, kad mano vaikai būtų sveiki? Augindama pirmagimį Kristupą tikrai turėjau daug bėdų su jo sveikata: nuolatiniai kosuliai, bronchitai ir plaučių uždegimai beveik privedė prie bronchinės astmos diagnozės. Tada pasakiau sau STOP! Kažkas yra negerai ne su vaiku, o su manimi ir mano įsitikinimais.

Ypač daug pradėjau galvojoti apie vaikų sveikatą tada, kai tapau jau trijų vaikų mama. Tada klausiau ir klausiau savęs, kodėl yra normalu, kad vaikai serga?  Jeigu vaikas auga sveikoje emocinėje aplinkoje, jeigu gauna pakankamai sveiko maisto, nuolat yra stiprinama jo imuninė sistema, yra mylimas, kodėl jis turi sirgti? Kas čia sugalvojo ir visiems pasakė, kad vaikų ligos yra norma? Kodėl visi tėvai tuo tiki ir aš tuo patikėjau? Aš nenoriu, kad mano vaikai sirgtų ir nematau nei vienos priežasties, kodėl turėtų taip būti. Vaikai turi būti sveiki ir laimingi. Tada mano galva buvo lyg apsėsta minčių apie ligas, gydymą ir neteisingus įsitikinimus apie vaikų sveikatą. Nusprendžiau pirmiausia savo galvoje pakeisti nuostatą „Normalu, kai vaikai serga“ į nuostatą: „Vaikai gimė būti ir augti sveikais“.

Skaičiau labai daug informacijos, žiūrėjau daug filmų. Tą darau ir dabar. Pati išgalvojau ir sukūriau sau modelį, kaip viskas veikia: skiepiname tik ką gimusius vaikus, pažeisdami jų dar tik besiformuojančią imuninę sistemą. Vaikai turi atlaikyti net tik daugybę išorinių veiksnių: virusai, infekcijos, užteršta aplinka, dažikliais ir „skonikliais“ prikimštas maistas. Iki dviejų metų jie turi atlaikyti ir persirgti dešimtimis mažų „ligelių“, kurias sukelia skiepai. Taip sugriaunama viskas, ką vaikas atsinešė gimdamas. Dėl pašalinio skiepų poveikio ar kokių kitų priežaščių (oro, streso, maisto) dažniausiai jis pradeda sirgti. Tada gydytojai išrašo jam vaistų, dažnai antibiotikų. Vaikui pagerėja, bet dėl vaistų pašalinio poveikio ir nualintos imuninės sistemos labai greitai jam pasidaro dar blogiau, jis vėl pradeda sirgti. Kiekvieną kartą ligos stiprėja, ūmėja ir dažnėja. Pirmas žingsnis – kosulys, sloga. Antras – antibiotikai. Trečias – bronchitas, tada vėl antibotikai. Po jų jau seka plaučių uždegimas. Vienas, antras. Po to bronchinė astma, po to jau hormoniniai inhaliatoriai, astma ir taip pasaka be galo. Arba prasideda išbėrimai, pasireiškia alergija  maistui, orui, vandeniui. Pirmiausia bandome išimti iš raciono tam tikrus produktus, tada pradedame tepti nekaltais aliejukais, vėliau hormoniniais tepaliukais – juk savo vaikui linkime tik gero. Tačiau viskas, ką naudoji, neišgydo tavo vaiko, o tik sukelia dar didesnes ir stipresnes ligas, nes turi siaubingą pašalinį poveikį. Taip tampi priklausomas nuo visos didžiulės farmacinės sistemos, kuriai nereikia sveikų žmonių. Jai reikia, kad žmonės sirgtų, nes kitaip sistema sugrius. Atsiduri lyg užburtame rate, kurį palaiko ir Lietuvos Sveikatos ministerija. Kartais juokauju, kad tai Ligų ministerija, kurioje skirstomi pinigai ir priimami sprendimai kaip gydyti susirgusius žmones, bet apie tai, ką daryti, kad žmonės būtų sveiki, kalbama ir daroma mažai. Šiuo metu Lietuvos Ligų Ministras nori priversti visus vaikus per prievartą skiepyti. Kaipgi kitaip priversi žmones nuo mažens priklausyti užburtam farmacinės sistemos ratui? Juk jeigu bus visi sveiki, tai ir Ministerija su savo Ligų Ministru neturės ką veikti. Tada reikėtų uždaryti daug ligoninių, atleisti daug gydytojų. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu staiga nors pusė Lietuvos gyventojų taptų sveiki?! Juk jiems nereikėtų nieko iš Ligų ministerijos finansuojamų ligoninių ir gydytojų.

Nors Sveikatos ministerija iš tikrųjų galėtų būti Sveikatos ir didžiąją dalį jai skiriamų pinigų investuotų į vaikų ir suaugusių sveikatą: nuolat ir nepailstamai skatintų visus sportuoti, būti gryname ore, valgyti sveiką maistą ir daržoves, skleistų informaciją apie alternatyvią mediciną, organizuotų kasrytines visuotines mankštas ir jogą, kaip kokioje Kinijoje, o vakarais – visuotinius šokius. Organizuotų sveikatos žygius su dviračiais ir pėsčiomis, supažindintų žmones su Lietuvoje augančiomis vaistinėmis žolėmis, uždraustų bet kokią alkoholio ir cigarečių reklamą. Bet čia tik pasvajoti galima, taip niekada nebus, nes Lietuva priklauso didžiulei Pasaulinei sistemai ir iš jos ištrūkti yra labai sunku arba net neįmanoma.

Bet aš negalėjau ir negaliu sau leisti dalyvauti visame šitame užburtame rate. Todėl prieš daug metų pabandžiau būti atsakinga pati už save, savo vaikus ir ištrūkti iš jo. Pati privalau dėti visas įmanomas pastangas, kad mano vaikai būtų sveiki. O tai reiškia ne tik lengvai įvykdomus dalykus: sveiką maistą, gryną orą, minimalų vaistų vartojimą, bet ir psichinę sveikatą. Labiausiai mano, nes jau ne vieną kartą įsitikinau, kad mano emocijos tiesiogiai veikia vaikų kosulį ir slogą. Ne kartą įvairioje literatūroje skaičiau ir savo patirtimi galiu patvirtinti, kad iki trijų metų vaikas yra iš viso neatsiejamas nuo mamos sveikatos, energijos ir emocijų. Noriu sveikų vaikų? Turiu rūpintis savo sveikata ir gyvenimo būdu.

Taip prieš septynerius metus pradėjau „sveikatos reformą“ savo galvoje ir šeimoje. Mąstydama apie savo vaikų sveikatą galvojau, kad aš turiu ne tik atstatyti jau pažeistą savo vaikų imuninę sistemą, bet ir kaskart stiprinti profilaktiškai. Aš tarsi pradedu ne nuo nulio, o su dideliu minusu, kurį irgi pati padariau savo vaikams duodama antibiotikus, skiepydama, vartodama kitokius vaistus.

Pradėjau vis mažiau ir mažiau vartoti vaistų juos gydydama. Jie sirgdavo ilgiau nei gydant įprastais vaistais – paracetamoliu, antibiotikais, bet aš labai džiaugiausi vis ilgindama sveikus tarpus tarp jų ligų. Tada namuose turėjau tik skysto kiniško kordicepso (kordicepsas – tai aukštesnysis grybas, skirtas imuninei sistemai stiprinti), homeopatinių žvakučių nuo temperatūros, sirupo nuo kosulio, eukalipto tepalo  ir ibuprofeno sirupo, kurį naudojau išskirtinai retais atvejais, pvz.: kai labai aukšta temperatūra tęsiasi daugiau nei tris dienas. Visi trys dažnai slogavo ir kosėjo, kartais turėdavo temperatūros. Sąmoningai nematuodavau temperatūros, nes žinojimas, jog termometras rodo daugiau nei trisdešimt devynis laipsnius, įneša tik nereikalingą paniką ir trukdo išlikti ramia, trukdo vadovautis intuicija. O vaikui tuo metu ypač reikia mamos stiprybės ir ramybės. Aukšta temperatūra yra natūrali organizmo reakcija kovojant su virusais ir infekcijomis. Todėl jos nenumušinėju jokiais vaistais, jeigu jaučiu, kad nereikia: vaikas geria skysčius, pakankamai miega, nepervargsta, nėra traukulių.

 Tikiu, kad kosulys yra pirmas ženklas, jog vaikui trūksta meilės ir prisilietimų. Todėl prasidėjus kosuliui, pasiguldau ir tepu aliejumi, masažuoju ir glostau nugarytes, aktyvuoju delnų ir padų taškus. Nesu profesionali masažistė, bet to ir nereikia. Vaikui reikia prisilietimų ir to laiko, kurį mama praleidžia su juo. Jeigu kosulys užsitęsia, plaučiuose būna karkalų, tai pasiguldau ant kelių taip, kad galva būtų šiek tiek žemiau ir su delnais švelniai daužau nugarytę – tarsi „atmušinėju“ karkalus iš plaučių. Šito mane pamokė mano vaikų gydytoja. Kai kosti, tepu nugarą eukalipto tepalu ar šiaip masažuoju, mano vaikams labai patinka pasaka, kai ant nugaros „sėju“, „ariu žemę“, „ateina“ drambliai, kiškiai, „atskrenda“ žvirbliai ir „lesa“ sėklas. Tai ir linksma pramoga, ir nauda, ir vaikas gali ilgiau, kantriau išgulėti per masažą. Aišku, dabar jau tos pasakos reikia tik mažyliui. Didieji tik juokiasi ir tarsi gyvatės rangosi nuo tokios mano pasakos ir masažų. Bet jie neserga, todėl ir masažuoju labai retai.

Vienas iš mano sūnų, Bernardas, sušalęs kosėdavo „laringitiniu“ kosuliu, lyg lotų – neišgydysi nei tepaliuku tepdamas nugarą, nei masažuodamas. Pabandžiau išsivirti bulvių puodą ir sėdėti su juo po antklode, bet man buvo taip baisu, kad nenusidegintų, o vaikui dar baisiau sėdėti tamsoje po antklode. Dėl patirtų nepatogumų su karštų bulvių puodu, nusipirkau garinį inhaliatorių. Taip, tai brangokas malonumas gydyti kosuliui, bet aš dabar jį naudoju jau keturiems vaikams, todėl investicija seniai atsipirko.  

Stengiuosi nepanikuoti ir tada, kai vaikai sirgdami nieko nevalgo. Manau, kad minimaliai ar visai nevalgant galima greičiau pasveikti. Tačiau stebiu, kiek jie geria, ir raginu tai daryti. Tikiu, kad dažnai vaikas pats intuityviai žino, kas jam yra geriau, todėl labai svarbu įsiklausyti į jo kūno poreikius. Jeigu nevalgo, vadinasi, jam taip geriau, ir aš neturiu teisės bėgioti iš paskos su šaukštu, kad prikimščiau jo skrandį. Žinau, jog stebėti, kad tavo vaikas dėl aukštos temperatūros numetė per tris dienas kelis kilogramus svorio yra žvėriškai sunku, tai prieštarauja motiniškiems instinktams, bet aš pasikliauju vaikų savisaugos instinktais. Joks vaikas nenumirs iš bado besigydydamas, jeigu šalia yra pakankamai maisto. Instinktai neleis.

Augant vaikams supratau, kad kosulys nėra pavojaus varpai iš karto lėkti pas gydytoją, nes štai jau greitai prasidės plaučių uždegimas ir vaikas mirs. Kosulys yra tik nesąmoningas vaiko prašymas dar daugiau meilės, šilumos, dėmesio ir prisilietimų. Ar tai gali atstoti kokie nors antibiotikai?

Kai kuris nors iš vaikų kosti ar sloguoja ir prašo mano dėmesio ar blogai jaučiasi, sąmoningai atidedu visus darbus ir darau viską, kad mano vaikui palengvėtų: masažuoju, glostau, dainuoju, sūpuoju, nešioju ant rankų, groju su Gongais ar Tibeto dubenimis ir myliu besąlygiškai. Nes jau iš patirties žinau, kad jeigu tuo metu, kai sergantis prašo dėmesio, aš neatsitrauksiu nuo darbų, nes galbūt kažką svarbaus veikiu – kitiems vaikams maistą gaminu ar plaunu indus, kalbu telefonu darbo reikalais, tai mano vaiko liga truks ilgiau. Aš tarsi susitelkiu tuo metu tik dėl sergančio, sukaupiu visą savo kantrybę ir pildau visus jo norus, nepaisydama jokių kaprizų, verkimo ir vaikiško zyzimo. Kuo labiau susitelkusi ir mylinti esu ir kuo daugiau dėmesio pavyksta skirti, tuo greičiau vaikas pasveiksta. Nežinau, kaip paaiškinti, bet aš tarsi visiškai prisiimu atsakomybę už sergantį vaiką ir tikiu, kad jo pasveikimas priklauso nuo manęs. Kai vaikas serga, aš galvoju, kodėl jis susirgo iš viso, ko jam trūksta? Kokią žinią man neša jo liga? Beje, aš taip pat manau ir apie suaugusių ligas. Susergame tik tada, kai norime susirgti. Kartais nesąmoningai, nes kūnas būna pervargęs nuo fizinio krūvio ar streso ir pats pasidaro sau „atostogas“ – atsigula į lovą ir karščiuoja. Aš sergu labai retai, nors turėdama tokį „bagažą“ turėčiau turėti tikrai silpną ir pavargusį kūną – keturi nėštumai ir keturios Cezario operacijos, keturios spinalinės nejautros, dar trys operacijos su pilna narkoze, stresas dėl skyrybų ir emigracijos, viršsvoris, nuolatinis ir nepertraukiamas galvojimas, kaip išmaitinti vaikus. Tačiau mano saviįtaiga tokia stipri, kad aš beveik niekada nesergu. Jeigu skauda gerklę, tai aš mintyse tarsi kokiu švelniu šepetuku ją valau ir įsivaizduoju, kaip ji gyja. Panašiai kaip įsipjovus pirštą užgyja žaizda, taip turėtų mūsų organizmas išsigydyti pats bet kokią ligą. Tikiu, kad kiekvieno iš mūsų organizmas turi neribotas, dar neištirtas ir neįrodytas savigydos galias. Jeigu skauda gerklę ar galvą, klausiu savęs, ką čia tas skausmas reiškia, ir kodėl man ją skauda? Ką darau neteisingai, kad kūnas skambina varpeliu? Ko jam trūksta?

Prieš metus iš kaimo Trakų rajone mes išsikraustėme į Londono centrą. Tada tikrai maniau, kad vaikai turėtų dažniau susirgti ne tik dėl pasikeitusio oro, maisto, bet ir dėl streso. Tačiau mano baimės nepasitvirtino. Šį rudenį nei vienas iš jų nesusirgo.

Suaugęs žmogus gali labai daug padėti sau išsigydyti vien teisingomis mintimis. Tačiau su mažais vaikais yra sudėtingiau, bet, kai mano vyresnėliui suėjo septyneri, sugalvojau, kad dabar jau ir jis pats gali motyvuoti save būti sveiku. Tai turėtų būti ne tik mano bet ir jo tikslas. Jo galvoje tarsi turi būti įdėta mintis: „Būti sveiku yra gerai ir aš toks esu.“ Žinau, kad labai rizikavau, bet, kai pradėjo lankyti pirmą klasę, pasakiau: „Aš tau pavasarį nupirksiu tai, ko tik tu panorėsi, jeigu dėl ligos nepraleisi nei vienos dienos mokykloje. Iki tūkstančio litų vertės“. Tiek tada įvertinau savo vaiko metų sveikatą. Jis nesusirgo. Neprisimenu, ką pirkau, bet man atrodo, kad vieną iš brangiausių Lego konstruktorių. Tikrai mažiau nei už tūkstantį. Man negaila buvo išleisti kelis šimtus litų, būčiau išleidusi ir tą tūkstantį. Jeigu jis būtų dažnai sirgęs, aš negalėčiau dirbti, išleisčiau daug pinigų vaistams ir jo ligos būtų kainavę daugiau nei tūkstantis. Štai taip rizikavau tada, bijojau kam ir garsiai prasižioti, bet mano rizika atsipirko su kaupu. Dabar jau nei vienas iš mano vaikų net nebegalvoja, kad reikia labai stengtis, jog nesusirgtum. Būti sveiku tarsi savaime suprantamas dalykas, už kurį esi pats atsakingas. Dabar jau trys didieji žino, kad už norą ir pastangas nesirgti, mokslo metų gale bus paskatinti prizais. Su malonumu perku jiems dovanas už metus praleistus be ligų.

Tai, kad jie sveiki tikrai nereiškia, kad aš nieko nedarau visai. Kiekvieną rudenį ir pavasarį aš profilaktiškai stiprinų jų imunines sistemas vitaminais ar maisto papildais. Investuoju į jų sveikatą, o ne gydau ligas. Šiandien mūsų namuose yra tik tokios gydymo priemonės: Gongai ir Tibeto dubenys, inhaliatorius, kiniškas „Fohow“ kordicepsas (www.kor.lt) lietuviškų vaistažolių arbata, medus, eukalipto tepalas.

Ką galėčiau patarti visoms mamos, kurių vaikai serga, bet jos nuoširdžiai tiki, kad jie turėtų būti sveiki ir jų intuicija sako, kad atsakomybė už vaikų sveikatą priklauso tik nuo jų asmeniškai, o ne nuo genų, paveldėjimo ar dar kokių, iš anksto nulemtų ir nepakeičiamų, veiksnių? Pirmiausia, labai stipriai susimąstyti apie savo įsitikinimus ir savo žodžius. Nuo šiandien pradėkite filtruoti savo mintis ir žodžius: pasakymai ar pagalvojimas „vaikas nuolat serga“ tik sustiprina įsitikinimą ir būtinai gauname patvirtinimų, kad taip ir yra. Jie tikrai serga. Per vieną dieną to nepakeisi. Reikia laiko. Po truputį mintyse keisti savo nuostatą nuo „Vaikas nuolat serga“ į „Žiūrėk, jau savaitę ištempėm darželyje ir tik savaitę sirgo“, „Žiūrėk, jau tik dvi dienas sirgo ir dvi savaites eina į darželį“. Gali prireikti metų, kol gausis „Mano vaikas serga labai retai, na porąkart per metus, rudenį ir pavasarį“. Dar po kiek laiko ateis ir taip, kaip aš dabar sakau: „Mano vaikai sveiki ir nei vienas dėl ligos dar nėra nei karto praleidęs pamokų! Niekada!“ Pati negaliu tuo patikėti, bet taip yra. Yra labai daug neteisingų nuostatų, kurios trukdo jums auginti sveikus vaikus: „Normalu, kad serga, brolis iš darželio parnešė ir kitiems vaikams“. Ne, nenormalu. Jeigu namuose esančių vaikų imuninė sistema stipri, tai kodėl jie turėtų užsikrėsti nuo brolio ar sesės? Arba „Gerai, kad serga mažas, persirgs visom ligom ir užaugęs bus sveikas.“ Aš taip nemanau. Tai saviguoda ir vėl tos pačios atsakomybės nesuvokimas. Filtruokite savo pasisakymus vaikų sveikatos klausimais, kai apie tai pasakojate kitiems. Nustokite garsiai kartoti, kad „Štai ir vėl susirgo“, „Tik nuėjo į darželį tris dienas ir vėl namuose savaitę serga“.

Tik pakeisti nuostatas nepakanka, reikės labai daug kantrybės ir išminties norint padėti savo vaikams būti sveikiems. Yra daugybė būdų ir priemonių, kurios stiprina imuninę sistemą, arba alternatyvių gydymo būdų, kai vaikas vis tik vėl suserga. Kiekviena mama turi surasti tai, kuo tiki pati, ir kas padeda jos vaikams. Netikėkite, kad yra kokia nors panacėja nuo visų ligų! Man yra kartą taip buvę: papasakojau bičiulei apie kordicepsą, ji nusipirko ir pradėjo girdyti juo savo vaikus, kurie iki šiol kelis metus nuolat sirgo. Po kelių dienų ji pasipiktinusi skambina man ir sako, kad nepadeda, vaikai vis tiek serga. Aš jos klausiu: „O tu masažuoji, glostai juos, ką nors dar darai?“ Tada išgirdau: „Tai tiek pinigų sumokėjau už tą tavo kordicepsą ir dar kažką turiu daryti?“ Taip turi, niekas nepadės, jeigu nebus pakankamai meilės ir dėmesio sergančiam vaikui.

Rekomenduoju skaityti daug straipsnių, domėtis alternatyviais gydymo būdais, kitų šalių patirtimi. Jeigu eisite teisingu keliu, vieną dieną ir jūs savo galvoje turėsite visą filosofiją apie savo ir vaikų sveikatą, kuri padeda jums būti sveikiems.

Žinau, kad daug kas pyks ant manęs už tai, ką aš parašiau, ir norės priešintis, kad jums tai yra tikrai visai kitaip, kad jūsų vaikai serga, nes: jie gimė silpni, jie paveldėjo, jūs nieko negalite pakeisti, nes visi serga, jie eina į darželį ir ten „pasigauna“ visas įmanomas „bacilas“, kad jūs viską darote, o jie vis tiek serga ir dar daug kitų pasiteisinimų, kodėl jūsų vaikai serga. Tai patarimas tik vienas: domėkitės ir skaitykite, ieškokite informacijos kaip ištroškęs dykumoje vandens, junkitės prie FB grupių (viena tokia yra Skiepai, vaistai ir ligos), kuriose dalinamasi priešinga informacija tai, kurią jūs kasdien girdite ir matote per TV, spaudoje, kurią jums nuolat kartoja gydytojai. Teisingos informacijos žinojimas suteiks jums didesnį tikėjimą savo galiomis ir atsakomybe, nesinorės visko užkrauti gydytojams ir sergantiems aplinkiniams. Bandykite, eksperimentuokite tol, kol jūsų vaikai taps sveiki, nes už kiekvieno vaiko sveikatą atsakingi yra jo tėvai. Šimtu procentų.

Su pavasariu!