Pas mus puikus pavasaris. Aš intensyviai rašau knygą, todėl mažai turiu laiko mintimis nukrypti prie kokių nors kitų rašymų. Tačiau esu seniai ir ne vieną kartą prisižadėjusi parašyti apie savo filosofiją vaikų ligų ir sveikatos klausimu. Žinau, kad yra ne viena mama, kuri to laukia. Taip jau nutiko, kad šiomis dienomis vis tik rašiau sveikatos žurnalui tokia tema „Kiek yra svarbi motinos meilė vaikui sergant“. Labai sunku buvo parašyti trumpai, todėl išvardijau tik pagrindinius dalykus. Didžiają teksto dalį paėmiau iš savo knygos, kurią šiuo metu baigiu parašyti. Joje taip pat išdėsčiau savo filosofiją sveikatos klausimu. Taigi, dalį informacijos iš knygos, dalį iš paruošto straipsnio sudėjau čia, dar pagražinau, papildžiau ir gavosi naujas post’as.
Žinau, kad labai daug kam nepatiks mano idėjos, daug metų aš tik draugų rate jomis dalinausi, nes vis bijojau, kad galiu „prisišnekėti“ – girsiuos girsiuos, kad mano vaikai sveiki, o jie ims ir pradės sirgti. Tačiau metai auginant sveikus vaikus prabėgo jau ne vieni, ir aš galiu drąsiau ir garsiau apie tai kalbėti.
Daugelis iš jūsų, kurie skaitote mano blog‘ą, žinote, kad aš auginu keturis sūnus: vienuolikos, aštuonerių, septynerių ir trijų metų. Per paskutinius penkerius metus antibiotikai namuose buvo vartoti tik vieną kartą. Praeitą vasarą, kai vaikai buvo pas tėvą, mažajam pakilo temperatūra, ir jis nuvežė jį pas gydytoją. Toji, nepadariusi jokių tyrimų, „iš akies“ nustatė pūlingą anginą ir išrašė antibiotikų. Nežinau, kaip būčiau pasielgusi, jeigu tada jis būtų susirgęs pas mane. Labai didelė tikimybė, kad būčiau „ištempusi“ be antibiotikų. Na, bet atsitiko kaip atsitiko. Trimetis Teodoras pirmą kartą gyvenime gavo savo antibiotikų dozę.
Taigi, per vienuolika metų nei vienas iš mano vaikų niekada negulėjo ligoninėje. Nei vienas iš jų nėra praleidęs dėl ligos nei vienos dienos mokykloje. Nei vienas niekada nesirgo Roto virusu, vėjaraupiais ar kokiomis kitomis užkrečiamomis ligomis, nors dažnai būna ligų židiniuose. Manau, kad jų imuninė sistema yra tokia stipri, kad su visomis „kimbančiomis“ prie jų infekcijomis ir virusais susitvarko dažniausiai pati, nuo jų kaip vanduo nuo žąsies viskas nukrenta.
Visi keturi jau ne vienerius metus tik nesunkiai serga sloga, pakosti porą kartų per metus – rudenį ir pavasarį.
Ką aš darau, kad mano vaikai būtų sveiki? Augindama pirmagimį Kristupą tikrai turėjau daug bėdų su jo sveikata: nuolatiniai kosuliai, bronchitai ir plaučių uždegimai beveik privedė prie bronchinės astmos diagnozės. Tada pasakiau sau STOP! Kažkas yra negerai ne su vaiku, o su manimi ir mano įsitikinimais.
Ypač daug pradėjau galvojoti apie vaikų sveikatą tada, kai tapau jau trijų vaikų mama. Tada klausiau ir klausiau savęs, kodėl yra normalu, kad vaikai serga? Jeigu vaikas auga sveikoje emocinėje aplinkoje, jeigu gauna pakankamai sveiko maisto, nuolat yra stiprinama jo imuninė sistema, yra mylimas, kodėl jis turi sirgti? Kas čia sugalvojo ir visiems pasakė, kad vaikų ligos yra norma? Kodėl visi tėvai tuo tiki ir aš tuo patikėjau? Aš nenoriu, kad mano vaikai sirgtų ir nematau nei vienos priežasties, kodėl turėtų taip būti. Vaikai turi būti sveiki ir laimingi. Tada mano galva buvo lyg apsėsta minčių apie ligas, gydymą ir neteisingus įsitikinimus apie vaikų sveikatą. Nusprendžiau pirmiausia savo galvoje pakeisti nuostatą „Normalu, kai vaikai serga“ į nuostatą: „Vaikai gimė būti ir augti sveikais“.
Skaičiau labai daug informacijos, žiūrėjau daug filmų. Tą darau ir dabar. Pati išgalvojau ir sukūriau sau modelį, kaip viskas veikia: skiepiname tik ką gimusius vaikus, pažeisdami jų dar tik besiformuojančią imuninę sistemą. Vaikai turi atlaikyti net tik daugybę išorinių veiksnių: virusai, infekcijos, užteršta aplinka, dažikliais ir „skonikliais“ prikimštas maistas. Iki dviejų metų jie turi atlaikyti ir persirgti dešimtimis mažų „ligelių“, kurias sukelia skiepai. Taip sugriaunama viskas, ką vaikas atsinešė gimdamas. Dėl pašalinio skiepų poveikio ar kokių kitų priežaščių (oro, streso, maisto) dažniausiai jis pradeda sirgti. Tada gydytojai išrašo jam vaistų, dažnai antibiotikų. Vaikui pagerėja, bet dėl vaistų pašalinio poveikio ir nualintos imuninės sistemos labai greitai jam pasidaro dar blogiau, jis vėl pradeda sirgti. Kiekvieną kartą ligos stiprėja, ūmėja ir dažnėja. Pirmas žingsnis – kosulys, sloga. Antras – antibiotikai. Trečias – bronchitas, tada vėl antibotikai. Po jų jau seka plaučių uždegimas. Vienas, antras. Po to bronchinė astma, po to jau hormoniniai inhaliatoriai, astma ir taip pasaka be galo. Arba prasideda išbėrimai, pasireiškia alergija maistui, orui, vandeniui. Pirmiausia bandome išimti iš raciono tam tikrus produktus, tada pradedame tepti nekaltais aliejukais, vėliau hormoniniais tepaliukais – juk savo vaikui linkime tik gero. Tačiau viskas, ką naudoji, neišgydo tavo vaiko, o tik sukelia dar didesnes ir stipresnes ligas, nes turi siaubingą pašalinį poveikį. Taip tampi priklausomas nuo visos didžiulės farmacinės sistemos, kuriai nereikia sveikų žmonių. Jai reikia, kad žmonės sirgtų, nes kitaip sistema sugrius. Atsiduri lyg užburtame rate, kurį palaiko ir Lietuvos Sveikatos ministerija. Kartais juokauju, kad tai Ligų ministerija, kurioje skirstomi pinigai ir priimami sprendimai kaip gydyti susirgusius žmones, bet apie tai, ką daryti, kad žmonės būtų sveiki, kalbama ir daroma mažai. Šiuo metu Lietuvos Ligų Ministras nori priversti visus vaikus per prievartą skiepyti. Kaipgi kitaip priversi žmones nuo mažens priklausyti užburtam farmacinės sistemos ratui? Juk jeigu bus visi sveiki, tai ir Ministerija su savo Ligų Ministru neturės ką veikti. Tada reikėtų uždaryti daug ligoninių, atleisti daug gydytojų. Įsivaizduokite, kas nutiktų, jeigu staiga nors pusė Lietuvos gyventojų taptų sveiki?! Juk jiems nereikėtų nieko iš Ligų ministerijos finansuojamų ligoninių ir gydytojų.
Nors Sveikatos ministerija iš tikrųjų galėtų būti Sveikatos ir didžiąją dalį jai skiriamų pinigų investuotų į vaikų ir suaugusių sveikatą: nuolat ir nepailstamai skatintų visus sportuoti, būti gryname ore, valgyti sveiką maistą ir daržoves, skleistų informaciją apie alternatyvią mediciną, organizuotų kasrytines visuotines mankštas ir jogą, kaip kokioje Kinijoje, o vakarais – visuotinius šokius. Organizuotų sveikatos žygius su dviračiais ir pėsčiomis, supažindintų žmones su Lietuvoje augančiomis vaistinėmis žolėmis, uždraustų bet kokią alkoholio ir cigarečių reklamą. Bet čia tik pasvajoti galima, taip niekada nebus, nes Lietuva priklauso didžiulei Pasaulinei sistemai ir iš jos ištrūkti yra labai sunku arba net neįmanoma.
Bet aš negalėjau ir negaliu sau leisti dalyvauti visame šitame užburtame rate. Todėl prieš daug metų pabandžiau būti atsakinga pati už save, savo vaikus ir ištrūkti iš jo. Pati privalau dėti visas įmanomas pastangas, kad mano vaikai būtų sveiki. O tai reiškia ne tik lengvai įvykdomus dalykus: sveiką maistą, gryną orą, minimalų vaistų vartojimą, bet ir psichinę sveikatą. Labiausiai mano, nes jau ne vieną kartą įsitikinau, kad mano emocijos tiesiogiai veikia vaikų kosulį ir slogą. Ne kartą įvairioje literatūroje skaičiau ir savo patirtimi galiu patvirtinti, kad iki trijų metų vaikas yra iš viso neatsiejamas nuo mamos sveikatos, energijos ir emocijų. Noriu sveikų vaikų? Turiu rūpintis savo sveikata ir gyvenimo būdu.
Taip prieš septynerius metus pradėjau „sveikatos reformą“ savo galvoje ir šeimoje. Mąstydama apie savo vaikų sveikatą galvojau, kad aš turiu ne tik atstatyti jau pažeistą savo vaikų imuninę sistemą, bet ir kaskart stiprinti profilaktiškai. Aš tarsi pradedu ne nuo nulio, o su dideliu minusu, kurį irgi pati padariau savo vaikams duodama antibiotikus, skiepydama, vartodama kitokius vaistus.
Pradėjau vis mažiau ir mažiau vartoti vaistų juos gydydama. Jie sirgdavo ilgiau nei gydant įprastais vaistais – paracetamoliu, antibiotikais, bet aš labai džiaugiausi vis ilgindama sveikus tarpus tarp jų ligų. Tada namuose turėjau tik skysto kiniško kordicepso (kordicepsas – tai aukštesnysis grybas, skirtas imuninei sistemai stiprinti), homeopatinių žvakučių nuo temperatūros, sirupo nuo kosulio, eukalipto tepalo ir ibuprofeno sirupo, kurį naudojau išskirtinai retais atvejais, pvz.: kai labai aukšta temperatūra tęsiasi daugiau nei tris dienas. Visi trys dažnai slogavo ir kosėjo, kartais turėdavo temperatūros. Sąmoningai nematuodavau temperatūros, nes žinojimas, jog termometras rodo daugiau nei trisdešimt devynis laipsnius, įneša tik nereikalingą paniką ir trukdo išlikti ramia, trukdo vadovautis intuicija. O vaikui tuo metu ypač reikia mamos stiprybės ir ramybės. Aukšta temperatūra yra natūrali organizmo reakcija kovojant su virusais ir infekcijomis. Todėl jos nenumušinėju jokiais vaistais, jeigu jaučiu, kad nereikia: vaikas geria skysčius, pakankamai miega, nepervargsta, nėra traukulių.
Tikiu, kad kosulys yra pirmas ženklas, jog vaikui trūksta meilės ir prisilietimų. Todėl prasidėjus kosuliui, pasiguldau ir tepu aliejumi, masažuoju ir glostau nugarytes, aktyvuoju delnų ir padų taškus. Nesu profesionali masažistė, bet to ir nereikia. Vaikui reikia prisilietimų ir to laiko, kurį mama praleidžia su juo. Jeigu kosulys užsitęsia, plaučiuose būna karkalų, tai pasiguldau ant kelių taip, kad galva būtų šiek tiek žemiau ir su delnais švelniai daužau nugarytę – tarsi „atmušinėju“ karkalus iš plaučių. Šito mane pamokė mano vaikų gydytoja. Kai kosti, tepu nugarą eukalipto tepalu ar šiaip masažuoju, mano vaikams labai patinka pasaka, kai ant nugaros „sėju“, „ariu žemę“, „ateina“ drambliai, kiškiai, „atskrenda“ žvirbliai ir „lesa“ sėklas. Tai ir linksma pramoga, ir nauda, ir vaikas gali ilgiau, kantriau išgulėti per masažą. Aišku, dabar jau tos pasakos reikia tik mažyliui. Didieji tik juokiasi ir tarsi gyvatės rangosi nuo tokios mano pasakos ir masažų. Bet jie neserga, todėl ir masažuoju labai retai.
Vienas iš mano sūnų, Bernardas, sušalęs kosėdavo „laringitiniu“ kosuliu, lyg lotų – neišgydysi nei tepaliuku tepdamas nugarą, nei masažuodamas. Pabandžiau išsivirti bulvių puodą ir sėdėti su juo po antklode, bet man buvo taip baisu, kad nenusidegintų, o vaikui dar baisiau sėdėti tamsoje po antklode. Dėl patirtų nepatogumų su karštų bulvių puodu, nusipirkau garinį inhaliatorių. Taip, tai brangokas malonumas gydyti kosuliui, bet aš dabar jį naudoju jau keturiems vaikams, todėl investicija seniai atsipirko.
Stengiuosi nepanikuoti ir tada, kai vaikai sirgdami nieko nevalgo. Manau, kad minimaliai ar visai nevalgant galima greičiau pasveikti. Tačiau stebiu, kiek jie geria, ir raginu tai daryti. Tikiu, kad dažnai vaikas pats intuityviai žino, kas jam yra geriau, todėl labai svarbu įsiklausyti į jo kūno poreikius. Jeigu nevalgo, vadinasi, jam taip geriau, ir aš neturiu teisės bėgioti iš paskos su šaukštu, kad prikimščiau jo skrandį. Žinau, jog stebėti, kad tavo vaikas dėl aukštos temperatūros numetė per tris dienas kelis kilogramus svorio yra žvėriškai sunku, tai prieštarauja motiniškiems instinktams, bet aš pasikliauju vaikų savisaugos instinktais. Joks vaikas nenumirs iš bado besigydydamas, jeigu šalia yra pakankamai maisto. Instinktai neleis.
Augant vaikams supratau, kad kosulys nėra pavojaus varpai iš karto lėkti pas gydytoją, nes štai jau greitai prasidės plaučių uždegimas ir vaikas mirs. Kosulys yra tik nesąmoningas vaiko prašymas dar daugiau meilės, šilumos, dėmesio ir prisilietimų. Ar tai gali atstoti kokie nors antibiotikai?
Kai kuris nors iš vaikų kosti ar sloguoja ir prašo mano dėmesio ar blogai jaučiasi, sąmoningai atidedu visus darbus ir darau viską, kad mano vaikui palengvėtų: masažuoju, glostau, dainuoju, sūpuoju, nešioju ant rankų, groju su Gongais ar Tibeto dubenimis ir myliu besąlygiškai. Nes jau iš patirties žinau, kad jeigu tuo metu, kai sergantis prašo dėmesio, aš neatsitrauksiu nuo darbų, nes galbūt kažką svarbaus veikiu – kitiems vaikams maistą gaminu ar plaunu indus, kalbu telefonu darbo reikalais, tai mano vaiko liga truks ilgiau. Aš tarsi susitelkiu tuo metu tik dėl sergančio, sukaupiu visą savo kantrybę ir pildau visus jo norus, nepaisydama jokių kaprizų, verkimo ir vaikiško zyzimo. Kuo labiau susitelkusi ir mylinti esu ir kuo daugiau dėmesio pavyksta skirti, tuo greičiau vaikas pasveiksta. Nežinau, kaip paaiškinti, bet aš tarsi visiškai prisiimu atsakomybę už sergantį vaiką ir tikiu, kad jo pasveikimas priklauso nuo manęs. Kai vaikas serga, aš galvoju, kodėl jis susirgo iš viso, ko jam trūksta? Kokią žinią man neša jo liga? Beje, aš taip pat manau ir apie suaugusių ligas. Susergame tik tada, kai norime susirgti. Kartais nesąmoningai, nes kūnas būna pervargęs nuo fizinio krūvio ar streso ir pats pasidaro sau „atostogas“ – atsigula į lovą ir karščiuoja. Aš sergu labai retai, nors turėdama tokį „bagažą“ turėčiau turėti tikrai silpną ir pavargusį kūną – keturi nėštumai ir keturios Cezario operacijos, keturios spinalinės nejautros, dar trys operacijos su pilna narkoze, stresas dėl skyrybų ir emigracijos, viršsvoris, nuolatinis ir nepertraukiamas galvojimas, kaip išmaitinti vaikus. Tačiau mano saviįtaiga tokia stipri, kad aš beveik niekada nesergu. Jeigu skauda gerklę, tai aš mintyse tarsi kokiu švelniu šepetuku ją valau ir įsivaizduoju, kaip ji gyja. Panašiai kaip įsipjovus pirštą užgyja žaizda, taip turėtų mūsų organizmas išsigydyti pats bet kokią ligą. Tikiu, kad kiekvieno iš mūsų organizmas turi neribotas, dar neištirtas ir neįrodytas savigydos galias. Jeigu skauda gerklę ar galvą, klausiu savęs, ką čia tas skausmas reiškia, ir kodėl man ją skauda? Ką darau neteisingai, kad kūnas skambina varpeliu? Ko jam trūksta?
Prieš metus iš kaimo Trakų rajone mes išsikraustėme į Londono centrą. Tada tikrai maniau, kad vaikai turėtų dažniau susirgti ne tik dėl pasikeitusio oro, maisto, bet ir dėl streso. Tačiau mano baimės nepasitvirtino. Šį rudenį nei vienas iš jų nesusirgo.
Suaugęs žmogus gali labai daug padėti sau išsigydyti vien teisingomis mintimis. Tačiau su mažais vaikais yra sudėtingiau, bet, kai mano vyresnėliui suėjo septyneri, sugalvojau, kad dabar jau ir jis pats gali motyvuoti save būti sveiku. Tai turėtų būti ne tik mano bet ir jo tikslas. Jo galvoje tarsi turi būti įdėta mintis: „Būti sveiku yra gerai ir aš toks esu.“ Žinau, kad labai rizikavau, bet, kai pradėjo lankyti pirmą klasę, pasakiau: „Aš tau pavasarį nupirksiu tai, ko tik tu panorėsi, jeigu dėl ligos nepraleisi nei vienos dienos mokykloje. Iki tūkstančio litų vertės“. Tiek tada įvertinau savo vaiko metų sveikatą. Jis nesusirgo. Neprisimenu, ką pirkau, bet man atrodo, kad vieną iš brangiausių Lego konstruktorių. Tikrai mažiau nei už tūkstantį. Man negaila buvo išleisti kelis šimtus litų, būčiau išleidusi ir tą tūkstantį. Jeigu jis būtų dažnai sirgęs, aš negalėčiau dirbti, išleisčiau daug pinigų vaistams ir jo ligos būtų kainavę daugiau nei tūkstantis. Štai taip rizikavau tada, bijojau kam ir garsiai prasižioti, bet mano rizika atsipirko su kaupu. Dabar jau nei vienas iš mano vaikų net nebegalvoja, kad reikia labai stengtis, jog nesusirgtum. Būti sveiku tarsi savaime suprantamas dalykas, už kurį esi pats atsakingas. Dabar jau trys didieji žino, kad už norą ir pastangas nesirgti, mokslo metų gale bus paskatinti prizais. Su malonumu perku jiems dovanas už metus praleistus be ligų.
Tai, kad jie sveiki tikrai nereiškia, kad aš nieko nedarau visai. Kiekvieną rudenį ir pavasarį aš profilaktiškai stiprinų jų imunines sistemas vitaminais ar maisto papildais. Investuoju į jų sveikatą, o ne gydau ligas. Šiandien mūsų namuose yra tik tokios gydymo priemonės: Gongai ir Tibeto dubenys, inhaliatorius, kiniškas „Fohow“ kordicepsas (www.kor.lt) lietuviškų vaistažolių arbata, medus, eukalipto tepalas.
Ką galėčiau patarti visoms mamos, kurių vaikai serga, bet jos nuoširdžiai tiki, kad jie turėtų būti sveiki ir jų intuicija sako, kad atsakomybė už vaikų sveikatą priklauso tik nuo jų asmeniškai, o ne nuo genų, paveldėjimo ar dar kokių, iš anksto nulemtų ir nepakeičiamų, veiksnių? Pirmiausia, labai stipriai susimąstyti apie savo įsitikinimus ir savo žodžius. Nuo šiandien pradėkite filtruoti savo mintis ir žodžius: pasakymai ar pagalvojimas „vaikas nuolat serga“ tik sustiprina įsitikinimą ir būtinai gauname patvirtinimų, kad taip ir yra. Jie tikrai serga. Per vieną dieną to nepakeisi. Reikia laiko. Po truputį mintyse keisti savo nuostatą nuo „Vaikas nuolat serga“ į „Žiūrėk, jau savaitę ištempėm darželyje ir tik savaitę sirgo“, „Žiūrėk, jau tik dvi dienas sirgo ir dvi savaites eina į darželį“. Gali prireikti metų, kol gausis „Mano vaikas serga labai retai, na porąkart per metus, rudenį ir pavasarį“. Dar po kiek laiko ateis ir taip, kaip aš dabar sakau: „Mano vaikai sveiki ir nei vienas dėl ligos dar nėra nei karto praleidęs pamokų! Niekada!“ Pati negaliu tuo patikėti, bet taip yra. Yra labai daug neteisingų nuostatų, kurios trukdo jums auginti sveikus vaikus: „Normalu, kad serga, brolis iš darželio parnešė ir kitiems vaikams“. Ne, nenormalu. Jeigu namuose esančių vaikų imuninė sistema stipri, tai kodėl jie turėtų užsikrėsti nuo brolio ar sesės? Arba „Gerai, kad serga mažas, persirgs visom ligom ir užaugęs bus sveikas.“ Aš taip nemanau. Tai saviguoda ir vėl tos pačios atsakomybės nesuvokimas. Filtruokite savo pasisakymus vaikų sveikatos klausimais, kai apie tai pasakojate kitiems. Nustokite garsiai kartoti, kad „Štai ir vėl susirgo“, „Tik nuėjo į darželį tris dienas ir vėl namuose savaitę serga“.
Tik pakeisti nuostatas nepakanka, reikės labai daug kantrybės ir išminties norint padėti savo vaikams būti sveikiems. Yra daugybė būdų ir priemonių, kurios stiprina imuninę sistemą, arba alternatyvių gydymo būdų, kai vaikas vis tik vėl suserga. Kiekviena mama turi surasti tai, kuo tiki pati, ir kas padeda jos vaikams. Netikėkite, kad yra kokia nors panacėja nuo visų ligų! Man yra kartą taip buvę: papasakojau bičiulei apie kordicepsą, ji nusipirko ir pradėjo girdyti juo savo vaikus, kurie iki šiol kelis metus nuolat sirgo. Po kelių dienų ji pasipiktinusi skambina man ir sako, kad nepadeda, vaikai vis tiek serga. Aš jos klausiu: „O tu masažuoji, glostai juos, ką nors dar darai?“ Tada išgirdau: „Tai tiek pinigų sumokėjau už tą tavo kordicepsą ir dar kažką turiu daryti?“ Taip turi, niekas nepadės, jeigu nebus pakankamai meilės ir dėmesio sergančiam vaikui.
Rekomenduoju skaityti daug straipsnių, domėtis alternatyviais gydymo būdais, kitų šalių patirtimi. Jeigu eisite teisingu keliu, vieną dieną ir jūs savo galvoje turėsite visą filosofiją apie savo ir vaikų sveikatą, kuri padeda jums būti sveikiems.
Žinau, kad daug kas pyks ant manęs už tai, ką aš parašiau, ir norės priešintis, kad jums tai yra tikrai visai kitaip, kad jūsų vaikai serga, nes: jie gimė silpni, jie paveldėjo, jūs nieko negalite pakeisti, nes visi serga, jie eina į darželį ir ten „pasigauna“ visas įmanomas „bacilas“, kad jūs viską darote, o jie vis tiek serga ir dar daug kitų pasiteisinimų, kodėl jūsų vaikai serga. Tai patarimas tik vienas: domėkitės ir skaitykite, ieškokite informacijos kaip ištroškęs dykumoje vandens, junkitės prie FB grupių (viena tokia yra Skiepai, vaistai ir ligos), kuriose dalinamasi priešinga informacija tai, kurią jūs kasdien girdite ir matote per TV, spaudoje, kurią jums nuolat kartoja gydytojai. Teisingos informacijos žinojimas suteiks jums didesnį tikėjimą savo galiomis ir atsakomybe, nesinorės visko užkrauti gydytojams ir sergantiems aplinkiniams. Bandykite, eksperimentuokite tol, kol jūsų vaikai taps sveiki, nes už kiekvieno vaiko sveikatą atsakingi yra jo tėvai. Šimtu procentų.
Su pavasariu!
!:)
Sveiki. Užtikrintas straipsnis. Seniai tokio teisingo nebuvau skaičiusi. o kokius papildus naudojate vaikams, dėl imuninės stiprumo? Daug jų geriate?
Naudoju Fohow Oral Liquid (Imperatoriškasis, Karališkas kordicepsas, Feniksas). Kartais Fohow Meigui – Rožė ir Fohow Haicao Gai (skystas kalcis). Daugiausia sunaudojame pirmojo, nes jis tinka vaikams, duodu jį dažniausiai tada, kai jaučiu, kad sušąlo, lenda sloga ar šiaip neramu. Niekada tiksliai neskaičiavau kiek suvartojam per metus. Kai pradėjau, tikrai suvartodavom daug – visa, tuo metu aštuonių asmenų šeima, išgerdavome net 30 – 40 dėžučių, daugiausia vaikai. Dabar keturi vaikai išgeria per metus gal 15 dėžučių. Man ir mano vaikams kordicepsas tinka ir patinka, yra veiksmingas. Tačiau iš patirties žinau, kad taip yra ne visiems. Todėl pasikartosiu dar kartą, kad kiekvienas turi surasti sau tinkančią priemonę – homeopatija, ženščenis, česnakas, žuvų taukai, „Weledos” produktai, sidarbruotas ar jonizuotas vanduo. Yra dešimtys priemonių ir būdų, kaip stiprinti imuninę sistemą. Svarbu, kad Jūsų vartojami produktai būtų kokybiški, ekologiški, įrodytas jų veiksmingumas ir Jūs jai tikėtumėte.
Mano vaikas per 2 metus mokykloje nera praleides ne vienos dienos del ligos. Iki 3 metu jis buvo suvartojes 11 antibiotiku doziu.6 ausu uzdegimu is kuriu 3 sproge bugneliai. As ismokau gydyti pulingas anginas be antibiotiku, pas gydytoja eidavau jau ne vaistu klausti o apsiforminti biuletenio, nes ji nebeturedavo man ka patarti. Daznai mano naudojamu vaistu ji nebutu pasiuliusi bet pritardavo kad puikiai tinka. Ieskojau alternatyvu. 3 men girdziau homeopatija. Ir pan. Galiausiai 3 metus lanko baseina. Dukra 5 metu. Per metus emiau 1 bliuleteni del slogos. Ir vedus buciau tik geda pries kitus tevus ir amzinas kalbas kas sloga dodziausia liga ir uzkratas. Beje kasdien is darzelio BET KOKIU ORU pareidavom pora kilometru. Kai grupioku tevai kraupdavo kad ju vaikus veda i lauka prie nulio. Istiesu labai daug kas prilklauso nio to, kiek mes idedame stengiames ir ieskom. Tfu tfu tfu per peti 3 kartus
Jokiu papildu ir vitaminu apart zuvu taukus ir vitamina c nenaudoju.
Tiesiog į dešimtuką straipsnis 🙂 Vadovaujuosi panašiu principu ir turiu tris mažus nesergančius berniukus.
Miela Birute, išklausykite ir tą prieštaringą nuomonę. Džiaugiuosi, jog Jūsų šeimyna sėkmingai auga neskiepyta ir negydoma vaistais, pavedėjote stiprią imuninę sistemą. Tačiau gyvenimas nėra vien juoda arba balta, daug kas priklauso nuo situacijos. Pagalvokit, jei Jūsų straipsnį perskaitę tėvai nuspręs neskiepyti ar negydyti antibiotikais vaikučio su silpnu imunitetu – ar neatsitiks nepataisoma nelaimė? Ne visos ligos išgydomos paglostymais, o imunitetas priklauso ne vien nuo nusiteikimo, bet ir nuo genetinių veiksnių. Aš taip pat esu prieš vaistų kišimą be reikalo, naudoju homeopatiją, bet štai mažylė beveik neserga, o vyresnėlis neišlipa iš ligų. Gal sakysit, kad juos myliu nevienodai, ar maitinu skirtingai? Ne viskas taip paprasta – vyresnėlis gimė su pažeista chromosoma, ir nors defektas beveik neįtakoja vystymosi, jo imuninis atsakas labai silpnas. Jei ne skiepai ir antibiotikai, savo vyresnėlio turbūt nebeturėčiau. Ir žinot, kai vaikui po 5 dienų karščiavimo iki 40C nustatė skarlatiną, paskyrė antibiotikus ir sekantį rytą sūnus pabudo su šypsena, aš buvau pasiruošusi klauptis ant kelių prieš mokslininką, atradusį tą, anot Jūsų, baubą amoksiciliną. Bijau pagalvoti, kas nutiktų jei toks vaikas susirgtu kokliušu ar tymais, o aš jį gydyčiau arbatėlėmis ir glamonėmis…
Pabaigai – jei skiepai tik kenkia, tai kodėl, paplitus madai neskiepyti vaikų, ėmė šitaip daugėti susirgimų tais pačiais tymais ir kokliušu? Ar tėvai ėmė mažiau mylėti savo vaikus??
Ačiū Alinai už išsakytą nuomonę! Pasijutau geriau. Daug tiesos Birutės straipsnyje ir visi tėveliai norėtų, kad jų vaikučiai nesirgtų, deja patirtis – kitokia…
Alina, mano trys vyresneliai yra paskiepyti visais privalomais skiepais ir jokios stiprios imunines sitemos jie nepaveldejo. Nežinau, kaip Jūs skaitote tai, kas parašyta, jeigu juodu ant balto yra parašyta, kad jie sirgo daug, bet dabar nebeserga. Mažajam atisakiau skiepų, prisiimdama visą atsakomybę už tai, ir tai padariau ne dėl mados, o po daugybės svarstymų ir informacijos rinkimo. Pasirinkau gyventi rizikuodama, nei gydydama pašalinį skiepų poveikį. Ir auginti neskiepytą vaiką yra tikrai didelis skirtumas, nei auginti skiepytą. Aš neteigiu, kad amoksiciklinas yra baubas, čia jau Jūsų intepretacijos. Kveičiu jus daugiau domėtis apie skiepų ir vaistų pašalinį poveikį, aplamai apie jų veikimą, istoriją, statistiką, ieškoti informacijos ten, kur skelbaimi įvairūs moksliniai tyrimai, o ne žurnalistų interpretacijos ir farmacininkų užslėpta reklama apie skiepų naudą. Ar Jūs pati tikrai žinote, kas nutiktų blogiausio, jeigu vaikas susirgtų kokliušu ar tymais? Jūs galite pasirinkti kuo geriau Jums tikėti ir jeigu jus tenkina rezultatas, kad vaikas serga, tai ir puiku. Nes manęs netenkina ir aš ne vienus metus „knisau labai gilią šaknį”, kol priėjau tokios situacijos, kokia yra dabar – mano vaikai sveiki.
Teisingai autorė sako, kad kiekvienas turi rasti savo kelią, domėtis ir rasti tai, kas tinka jų vaikams. Praktiškai nieko esu skaičiusi apie tai, ką perskaičiau šiame puikiame straipsnyje (skiepai, antibiotikai tebūnie atskira tema), bet tiesiog apsirgus vaikams, irgi visada keliu sau klausimą, ką ne taip padariau, gal per daug pasinėriau į savo reikalus, neatkreipiau dėmesio į vaikus, kai jiems labai to reikėjo. Net nesergant vaikams ši savianalizė viduje vyksta. Mano vaikai retai serga su temperatūrom, paprastai tik sloga ir kosuliai. Bet vos pradėjus kosėti, imu analizuoti,kas buvo ne taip, gal pervargo, gal buvau per daug pikta, pavargusi ir visa tai išliejau ant vaikų. O apsirgus ar sergant su temperatūra taip pat skiriu ligonėliui visą dėmesį, tiesiog slaugau dėmesingai.
Ligų yra daug ir įvairių, tikrai visų neišgydysim be vaistų, nors vaikai neskiepyti, bet neskau, kad visi neskiepykit, o tiesiog kiekvienas turi domėtis, analizuoti, prisiimti atsakomybę už savo vaikus, kol jie to negali padaryti patys. Tiesiog perskaičius straipsnį, autorė nori pasakyti, kad reikia stiprinti imunitetą įvairiais būdais, reikia ir vitaminų (puiku jei pavyksta viską gauti su maistu, bet su vaikais tai nėra lengva), reikia ir sporto, gryno oro, o svarbiausia kuo daugiau teigiamų emocijų, saugumo ir artumo.
Ačiū už šį straipsnį autorei, lauksime knygos. Beje, gal galėsite informuoti, kai knyga bus „gimusi” 🙂
Neringa, ačiū už supratimą ir palaikymą.
Teiraujatės apie knygą. Pagal mano planą ji turėtų būti išleista gegužės mėnesį. Gegužės 31d. yra numatytas pirmasis pristatymas Lietuvoje. Būtinai pranešiu apie konkrečius įvykius. Nes kartais aš suplanuoju, o Dievas pasijuokia 😀
O man ydomu, kaip Jus grojate ir is kur gavato tuos dubenelius ?
Egle, aš buvau gal šešiuose garso terapijos seminaruose. Juos organizuoja http://www.menasbuti.lt Alicija. Pas ją ir dubenėlius pirkau. Norint jai groti, tikrai nereikia daug žinių. Aš ėjau į seminarus, nes man patiko, ėjau dėl savo išprusimo, kad galėčiau kitiems žmonėms atlikti garso masažą ar maudynes Gongo garse. Bet to tikrai nereikia, norint groti sau namuose, profilaktiškai. Susisiekite su Alicija alicija@menasbuti.lt
Gerbiama Birute, nuostabus straipsnis,daugybe isminties ir meiles ! Augint visa buri ir dar surast viskam laiko… Apkabinu JUS is visos sirdies !
Reiketu Jusu straipsni patalpint skaitomiausiuose zurnaluose ar portaluose, kad visi visi paskaitytu ..
Siom temom kalbam Reiki seminaru metu . Tik ne visi zmones jaucia poreiki dvasiniam tobulejimui…
Visapusiskos sekmes ir meiles !
Tai va… jei visa tai būtų tikra tiesa tai labiausiai sirgtų asocialių šeimų ir vaikų globos namuose gyvenantys vaikai, bet… anaip tol… aišku, kad nereikia vaistų kišti iškart, o ir medicina krypsta ton pusėn – po gimdymo vis mažiau dienų laiko ligoninėje, mušti tempertūrą vaikams liepia tik prie 38,5 ir tai jei vaikas blogai jaičiasi, galų gale antibijotikus dabar daug kas skiria tik po kraujo tyrimo… tikrai nėra viskas balta ir juoda – palauksiu aš dar 10 -20 metų ir pažiūrėsim kaip atrodys tie skiepyti ir ne 🙂 Giriu jus už jūsų tikėjimą savimi, bet kaip jau čia buvo sakyta – veikia tas kuo tiki – o aš tikiu skiepais (aišku ne nuo gripo) , sveikatos stiprinimu ir moksliniais tyrimais 🙂
Sveiki,
Gera skaityti tokius straipsnius! Paprastai komentarų nerašau, bet perskaičiusi Jūsų strapsnį tiesiog negalėjau susilaikyti. Daug prieštaringų vertinimų mūsų šeima sulaukė, kai nusprendėme nesiepyti mažylio. Jau pusantrų metų vaikutis auga sveikas ir stiprus, kai tuo tarpu draugų šeimos jau spėjo mažiesiems sugirdyti ne vieną dozę antibiiotikų.
Ačiū Jums, kad išdrįsoe spausdinti, kad yra tokių žmonių kaip Jūs – garsiai kalbančių apie tai, apie ką svajoja visos mamos – svarbiausia, kad vaikas būtų sveikas 🙂
Sėkmės Jums, būkite sveiki ir laimingi!
Sirdingai aciu uz si straipsni. Ikvepia imtis pokyciu, dalintis siluma ir meile, rupestingai auginti mazylius ir globoti seimos narius!
Aš dar tik būsima mama, tačiau jau dabar domiuosi įvairiomis temomis apie vaikus. Radau ir šį Jūsų straipsnį. Labai patiko. Ir iš tikrųjų viskam pritariu.
Iš tikrųjų, nuo mūsų minčių, nuo pastangų ir nuo daugelio kitų dalykų priklauso mūsų vaikų ir mūsų pačių sveikata.
Laukdamasi stengiuosi mąstyti TIK pozityviai. To rezultatas: nei pas mažiuką, nei pas mama jokių problemų nėra 🙂
Aciu, labai ikvepiantis straipsnis! Laukiam knygos 🙂
Sveiki,
smagu, kai visa šeima yra sveika. Lai taip būna ir toliau!
Aš tik norėjau paklausti, dėl tų paskatinimų – ar vaikai, nenorės/ nesistengs nuslėpti ligos, jei, neduodie, kokia priliptų, bijodami prarasti metų gale laukiantį paskatinimą?
Na, manau, kad reikia stebeti vaikus. Nemanau, kad galima nuslepti aukštą temperatūrą ar šiaip sąmoningai suvaidinti, kad nesergi ir, kad mama nepamatytų, jog taip blogai jautiesi, kad į mokyklą negali eiti, o vistiek eini. Kažin, ar tai galėtų padaryti 7 – 11 metų vaikas. Bijau, kad paauglystėje gali pradėti manipuliuoti kitaip. Kai suvoks, kad sveikata yra pasirinkimas, gali kaip tik norėti „apsirgti”, kad nereikėtų į mokyklą eiti. Dzin, tas prizas. Metus laukti prizo per daug nuobodu ir nemotyvuoja.
Su daug kuo sutinku. Tik man kaip tai „siaurai” skamba „imuniteto stiprinimas, stiprus imunitetas”. Aš manau, kad stiprus organizmas, organizmo stiprinimas yra sveikatos pagrindas. Beje per stiprus imunitetas gali atsigręžti prieš mus pačius…
Na, cia as taip vadinu del to, kad noriu kuo trumpiau, sutrauktai parasyti, nes ir taip jau issipleciu labai placiai. Jus teisi, turbut reiketų atskiro išaiškinimo, ką aš turiu omeny sakydama stiprus imunitetas. Tai ir emocinė sveikata ir vidinė motyvacija būti sveiku ir stiprus organizmas.
Birute, man be galo patiko jūsų mintys. Palaikau jūsų įsitikinimus, ir nors negaliu pasigirti, kad mano vaiko visiškai neserga, daugelyje situacijų elgiuosi panašiai, kaip ir jūs. Ir ketinu išbandyti ir kitus jūsų patarimus. Sėkmės jums ir šauniems vyrukakams!
Sveiki gerb. Birute, Žaviuosi puikia ir išmintinga Mama, kuri vaikų ligas iškeitė į sveikatą. Taip, labai svarbu prisiimti atsakomybę ir už save ir už savo vaikus. Ar kada pasidomėjote ką ligų daktarai supranta apie sveikatą? Greičiausiai ne. Bet ir neverta vis tiek atsakymo negautumėte. Mano namuose taip pat nėra jokių „vaistų” išskyrus homeopatinius žirniukus dviejų rūšių, kurių kartais prisireikia sutramdyti kokį nors virusą. Medikams tikrai nerūpi mano sveikata, o be to kaip jie patys sako tai man jie reikalingi tik nedarbingumo pažymėjimui išrašyti, o ne gydyti. O ar žinote ką nors apie ląstelės membranos būseną? Jei ji per kieta tai nepriima gerų medžiagų ir negali išsivalyti nuo teršalų… Ar tiek Jūsų tiek ir vaikų organizmai pastoviai yra uždegiminiame procese ar ne? Tai taip pat galima sužinoti ir susireguliuoti. Tuomet sakome sudie ligos ir būk sveika sveikata!!!
Birute, man be galo patiko jūsų mintys. Palaikau jūsų įsitikinimus, ir nors negaliu pasigirti, kad mano vaiko visiškai neserga, daugelyje situacijų elgiuosi panašiai, kaip ir jūs. Ir ketinu išbandyti ir kitus jūsų patarimus. Sėkmės jums ir šauniems vyrukakams! https://www.jakucionyte.lt/?p=247#comment-709
Gerb. Birute, kiekvienas turi teise i savo nuomone ir isitikinimus, valio, pritariu! Kitus jusu pastebejimus paskaitau su malonumu ir sypsena, bet sie jusu patarimai vaiku sveikatos klausimu, tiesa sakant, nustebino, net pribloske, paraset kaip „tikra bulve”, naudojant jusu pacios terminologija. Ar pagalvojot, kad tokios jusu asmenines „medicinines isvados”, paskelbtos virtualioje erdveje igauna nebekontroliojama pagreiti ir gali tureti labai skausmingu padariniu, juk neturite ne menkiausio medicininio issilavinimo??? Tai jusu nuomone, ir dalinkites ja savo draugu, artimuju tarpe, bet gal susilaikykite nuo vieso jos propagavimo, tai butu labiau atsakinga.
Miela Nora, O man privalomas medicinis išsilavinimas, jeigu mano vaikai sveiki auga? Ar Jūsų teigimu apie sveikatą gali turėti nuomonę ir kalbėti tik turintys medicininį išsilavinimą? Jeigu jau tokie visi kompetetingi su medikų išsilavinimu, kodėl žmonių sveikata ne gerėja, o tik blogėja? O kas nutiks, jeigu aš viešai reikšiu savo nuomonę apie tradicinę mediciną? Kažkas paklausys manęs ir vaistų nupirks mažiau? Vaje, tikrai bėda! Su visa pagarba, bet net juokas ima nuo tokių komentarų, kaip Jūsų.
Esate susireiksminusi, savimi patenkinta, garbes istroskusi diletante, visomis prasmemis. Nerasynekit ir nepublikuokit savo „blog-u”, jei nesugebat toleruoti kitokios nuomones. Man jusu gaila…
Aurelija, Jūs gal paverkite geriau į pagalvę iš gailesčio man ir daugiau nebeskaitykite mano blog’o, jeigu nesugebat toleruoti kitokios nuomonės. Aš juos kaip rašiau taip ir „rasynesiu”.
Si moterele toleruoja tik pritariancia nuomone, priesinga nuomone jai neegzistuoja. Gaila, bet su tokiu pasnekovu diskusija neimanoma:(
barbe@gmail.com apie ką norite diskutuoti su manimi, jeigu net vardo neparašote ir dar mane moterėle vadinate? Tarsi pati būtumėt Barbė supermamytė. Nesu čia tam, kad su jumis pašnekėčiau, nesu joks jūsų pašnekovas ir niekada nenorėjau būti. Jeigu auginate keturis vaikus ir jie yra sveiki kaip ridikai, niekada nėra gulėję ligoninėje, nėra praleidę nei karto pamokų mokykloje dėl ligos, tai galite pasidalinti patirtim. Abi pasidžiaugsim. O jeigu ateinate man aiškinti, kad aš kažką ne taip darau, kai mane mano vaikų sveikatos klausimas tenkina 100%, tai apie ką čia norite diskutuoti ir verkiate, kad diskusija neįmanoma? Kam man, mano asmeniniame blog’e, reikalinga jūsų priešinga nuomonė? Aš jos prašiau? Ar jums dėmesio trūksta?
domus straipsnis. Aiški nuomonė. Džiaugiuosi, kad yra tokių mamų, kurios rūpinasi ir gilinasi į vaikų sveikatą. Dėl skiepų tikrai pritariu ir aš esu tokios pačios nuomonės. Gaila, tokios nebuvau, kai vaikas gimė, nes tikrai būčiau neleidusi skiepyti ką tik gimusio vaiko… O dabar dažnai vaikas serga, dėl visko kaltinau darželį, bet ko gero bėda ne tame. Dar mano galva yra labai svarbi vaiko imunitetui mityba. O kadangi mano vaikas yra labai išrankus maistui, manau reikėtų pavartoti kurį laiką vitaminų. Kaip manote ar gnld vitaminai vaikams yra geri?