Na, gerai, sėsiu šiandien ir taukšt – braukšt parašysiu. Tai turbūt ilgiausiai rašytas mano postas per visą blog‘o istoriją.
Balandžio 23 d.
Jau taip seniai berašiau, beveik mėnuo.
Toks keistas mėnuo buvo. Mėnuo, kai nepriėminėjau sprendimų, kai tarsi į ledą sušalau ir laukiau, stebėjau, jaučiau. Ilgai negalėjau nuspręsti dėl konkurso „Kamštelių vajus‘2014” organizavimo. Organizuoti tą patį, taip pat ir su tokia pačia pabaiga trečius metus iš eilės man nebeįdomu. Žinau, kad to konkurso reikia, jaučiu tarsi savotišką spaudimą iš daugybės žmonių, giminių, draugų kas kartą grįžus į Lietuvą. Dažnai išgirstu klausimą: „Tai ar rinkti tuos kamštelius toliau? Pririnkau jau visą maišą. Jeigu nebus konkurso, tai gal man juos išmesti?“ Ilgai negalėjau sulaukti jokių žinių dėl konkurso organizacinių išlaidų finansavimo. Vis skambinau, rašiau laiškus, tačiau ilgai niekas nepaaiškėjo. Lyg ir visi norėtų, bet niekas nevyksta. Daugybę metų nuolat vykdau kokią nors socialinę veiklą ir esu įsitikinus, kad tokie dalykai turi vykti lengvai, tarsi tekėti. Turi atsirasti reikalingi žmonės, bendraminčiai, tie, kurie palaiko, padeda, tie, kurie nori dalyvauti. Ir manau, kad tai pagrindinė priežastis dėl ko imuosi vieno ar kito projekto. Svarbu, kad vyktų kaip iš pypkės. Nes jeigu lengvai nevyksta, tai ir ir nereikia organizuoti. „Kamštelių vajus‘2014” tarsi užšaldytas stovėjo ilgai. Ilgai ieškojau savyje motyvacijos, kodėl turėčiau dar vienus metus organizuoti šį konkursą Lietuvoje. Gal jau laikas nuveikti kažką prasmingo ir socialiai atsakingo toje šalyje, kurioje gyvenu šiuo metu? Jeigu pradėdavau „austi mintį“ apie tarptautinį konkursą, tai mintys eidavo lengvai ir buvo labai įkvepiančios. Bet, kai pagalvodavau kiek čia darbo, norint nors vieną šalį prijungti, tai net baisu pasidarydavo. Na, bet labai įkvepiančiai ir viliojančiai atrodė. Naujas, puikus iššūkis, Birute! Tarptautinis “Kamštelių vajus“!
Gegužės 13 d.
Paskui buvau Lietuvoje, tiek visko nuveikiau ir apsisprendžiau dėl tiek daug dalykų, kad būčiau prirašiusi penkis lapus naujienų, tik neturėjau kada prisėsti ir viską išguldyti ant lapo, nes griuvo užgriuvo svečiai iš Lietuvos mano gimtadienio švęsti. Tai ir švenčiau juos po Londoną vedžiodama, pati visur nosį kaišiodama, kur dar nebuvus. Na, galvoju, čia dar penki lapai naujienų.
O kai visi išvažiavo ir reikėjo vytis visus užleistus darbus, plastikus pirkti, dar kartą perskaityti jau sumaketuotą knygą, apsispręsti dėl viršelio, parašyti naujas „Kamštelių vajus‘2014” taisykles, parašyti naują projektą parodai „Litexpo“ „Vaikų šalis“, vaikams skirti daug dėmesio, nes pamečiau su jais „ryšį“ kol buvau Lietuvoje ir su svečiais po Londoną plaiksčiausi, žodžiu, akys išvarvėjo nuo kompo, smegenys užvirė nuo galvojimo. Tai kada čia rašysi dienoraščius? Bet sėdau šiandien ir sakau sau: „Viskas, turiu parašyti, nes tuoj sprogsiu nuo žodžių“. Taigi, taukšt – braukšt, rašau.
Pirmiausia, apie „Kamštelių vajų‘2014”. Rytoj išplatinsiu pranešimą, kad pradedam kasmetinį, šiemet jau ir tarptautiniu tapusį konkursą. Šiais metais jungsime Angliją. Labai norėjau, kad ir Italija įsijungtų, bet pasvarsčiau, kad apatinė lūpa gali plyšti nuo per didelių norų ir šiemet pakaks darbo Lietuvoje ir Jungtinėje Karalystėje. Taigi, mielieji, skelbiu dvikovą! Lietuva ar Anglija? Kas daugiau plastikinių butelių kamštelių šiemet surinks? Angliška konkurso versija „Lidsmania‘2014”. Pagaliau sukūrėme ir atskirą Kamštelių vajaus internetinę svetainę. Anglišką versiją padarysime per mėnesį. Na, bet kiek čia darbo!
Taigi, reikalai vis tik pajudėjo. Šių metų „Kamštelių vajaus“ taisyklės, registracijos forma ir visa kita informacija apie konkursą – www.kamsteliuvajus.lt
Toliau – knyga „Moteris iš raudonos Audi“. Jau kad prisigyriau būdama Lietuvoje apie ją, jau kad pripasakojau! Ir per “Žinių radiją” ir “Tavovaikas.lt” Iš tikrųjų, tai tik susitikusi su knygos grafiku galutinai įsitikinau, kad planas pavyks ir gegužės 31 d. laikysiu ją rankose. Visas tas reikalas su knyga sukelia gausybę naujų jausmų, pradedant baime ir baigiant beribiu pasididžiavimu savimi. Aš, kaip vaikas – ir džiaugiuosi, ir čia pat pravirkti galėčiau. Viskas taip įdomiai klostosi man su ta knyga ir visais mano projektais. Būdama Lietuvoje visada užsuku į PLC „Panorama“. Man ten kaip namai, tiek daug laiko ten su Ežiukų klubu praleidom, visus kampus žinau. Taigi, vaikštau po „Pegasą“, norėjau Kristupui knygą nupirkti, jaudinuosi vien pagalvojusi, kad labai greitai lentynoje stovės ir mano knyga. Išrenku jam knygą. Po ilgų svarstymų iš „profesinio“ smalsumo nusiperku sau „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“. Paplepu su pardavėju apie tą savo smalsumą, pasigiriu, kad ir aš jau parašiau knygą, kad jau greitai bus. Tada kylu į trečią aukštą, į mėgstamiausią savo restoraną „Panoramoje“, į „Fortą“. Galvoju, kaip čia dabar pietausiu viena? Be ryšio. Na, bet per 10 minučių vis tiek niekas neatlėks kompanijos palaikyti. Vos atėjusi, matau prie gretimo stalo pietaujančią visą „Panoramos“ vadovybę! Na, galvoju, aš jiems nepulsiu ant kaklo, pamatys, tai pamatys. Pietauju ir galvoju, kažin kodėl čia dabar aš juos visus sutikau? Kaip čia taip, tyčia ar netyčia, mes vienu metu pakliuvome į tą patį restoraną. Iš patirties žinau, kad visas šitas kolektyvas drauge ir dar su generaline direktore priešakyje kasdieną čia tikrai nepietauja. Sėdžiu ir vis dar laužau galvą dėl „Kamštelių vajaus“. Organizuoti ar ne? O jeigu organizuoti, tai pat, kaip įprastai, su meninių darbų paroda, ar ne? Pavalgę nuo stalo pakyla visi „panoramiečiai“. Generalinė direktorė Birutė Kolonovaitė pamato mane, puolam sveikintis ir kalbėti. Ir per kelias minutes sutariam, kad darytume „Kamštelių vaujaus“ finalą „Panoramoje“! Daryti daryti meninių darbų parodą! Daryti daryti ir mano knygos pristatymą „Panoramos“ Centrinėje aikštėje, birželio 3 d. 19.00! Tada dar per kelias sekundes paskambina rinkodaros vadovei, suderina man susisitikimą. Tai štai kodėl mes čia visi tą pačią dieną ir tą pačią valandą, toje pačioje vietoje susitikom!
Dar po kelių dienų, prieš pat išskrendant į Londoną, susitinku su nauja rinkodaros vadove Ieva ir ilgai ilgai kalbamės apie….. EŽIUKUS DRYŽIUKUS!!! Taip, mano ausys gerai girdi ir akys nemeluoja! Mano ausys girdi komplimentus buvusiam projektui, ir mes kalbamės apie galimybę atnaujinti projektą nuo rudens! O taip! Taip! Taip! Sutariam, kad po mėnesio, kai vėl būsiu Lietuvoje, pateiksiu pasiūlymą. Todėl jūs visi dabar, kurie norit Ežiukų klubo, kurie buvot jų fanai, laikykit kumščius, rašykit laiškus į „Panoramą“ ir jeigu žvaigždės danguje išsidėlios palankiai Ežiukų Dryžiukų klubas vėl bus!
Dar vienas projektas – Atvelykis “Restoje”. Londone kelias savaites kas vakarą klijavau naujus didžiulius kiaušinius papjė mašė technika. Čia toks būdas, kai ant baliono klijuoji laikraščių skiautes, kas nežinot. Pirkau net didelį bagažą, kad tuos kiaušinius į Lietuvą nusigabenčiau. Vos nuskridus pradėjau dažyti dar vieną, didžiulį, apie metro skresmens, kiaušinį. Tą irgi esu pasidarius prieš du metus, Ekodaiktų festivaliui, tik dabar perdažiau ir tapo margutis. Tai štai, pasiruošiau efektingų priemonių renginiui ir manau, kad mes viską padarėme puikiai. Ir vaikų daug atėjo, ir visi noriai visokių dydžių margučius rideno: ir tą milžinišką, ir tuos, kaip balionus, ir tikrus kiaušinius. Vyko ir rankdarbių dirbtuvės – vaikai gamino kiaušingalvius. Beja, ir savo tautinį kostiumą pravėdinau. Štai taip, iš nieko, lygioje vietoje ir gavosi puikus renginys. Su „Litexpo“ bendradarbiauju daugybę metų, jie žino ką aš moku ir kaip darau. Todėl kalbasi su manimi apie parodą „Vaikų šalis“, kuri vyks lapkričio gale. Aš jų ir klausiu: „Nesuprantu, jūs mane iš Londono kviečiat. Negi nėra nieko, kas gali gerai Lietuvoje padaryti?“ Ne, man sako, sunku labai surasti, kad padarytų gerai ir pateisintų lūkesčius bei išpildytų tai, ką prižadėjo. Na, tai puiku, man kaip su medumi per širdį. Atskrisiu, negi gaila, suorganizuosiu.
Tai štai taip bėgte bėgte, paknapstom ir lėkiau visas tas penkias dienas Lietuvoje. Kelias dienas vaikščiojau pėščiomis po Vilnių, su kuprine ant pečių ir sportbačiais, nes mašinos tai neturiu. Jausmas nerealus, turbūt paskutinį kartą tiek daug Vilniuje vaikščiojau prieš kokius dešimt metų. Nuo „Panoramos“ į senamiestį, iš senamiesčio vėl į Žvėryną. Gėris. Gaila, kad visai į galvą neatėjo iš anksto pasirūpinti oranžinio dviračio pasinaudojimo galimybe.
Dar labai noriu papasakoti apie niūrius ir rimtus lietuvius ir apie sūpynes „Žinių radijuje“. Atlekiu į interviu, Vilmos Čereškienės dar nėra. Skambina ir sako: „Tu užeik, palauk, tau ten kavos pasiūlys. Aš tuoj“. Įlekiu, pirmiausia matau sūpynes. Tokios gražios, baltai palakuotos, taip ir kviečia prisėsti, pasisupti. Apsidžiaugiu, jas pamačius. Geras, galvoju, originalu ir išradinga. Su manimi burbteldama sveikinasi administratorė, sėdinti greta už „bariuko“. Na, galvoju, aš tave pralinksminsiu, labai jau rimta čia ir susirūpinus iš pat ryto sėdi. Ir pradedu savo įprastą giesmelę giedoti: „Vaje, kaip fainai, sūpynės! O gal čia pasisupti galima? Kaip orginalu. Kas čia sugalvojo? Geras!” Iš už baro burbt: „Nežinau čia. Savininkas pastatė. Gal kad žmonėms besisupant mintys geriau eitų? Nežinau“. Aš prisėdu ant tų sūpynių, man taip smagu. Kavos nesiūlo. Ai, dzin, išgyvensiu. Vėl bandau ją kalbinti, linksminti. Bet ji tokia nelaiminga, kad net per du metrus jaučiasi: „Prašome netrikdyti mano rimties. Gyvenimas žiaurus ir sudėtingas. Supkitės, jeigu jums patinka, bet prie manęs nelįskit.“ Tada suskamba mano telefonas, ir aš kalbu su Rasos sūnum Karoliu, pasakoju jam apie knygą, tariamės susitikti, kažko juokiamės, pasakoju apie sūpynes. Kai padedu ragelį rūsčioji administratorė tarsi suminkštėja, pasiūlo man kavos, pasiskundžia, kad čia jai sėdėti labai šalta ir jai sloga dėl to. Vėl bandau kaip nors jai praskaidrinti gyvenimą, bet toji nepasiduoda. Ateina Vilma, ji irgi bando prakalbinti, šiltą žodį pasakyti, bet rūsčioji nepasiduoda ir jai. Mudvi nueinam į įrašų studiją, pasikalbam. Išėjusi iš „Žinių radijo“ dar ilgai ilgai galvojau apie tą administratorę. Ji tarsi atspindys visos rūsčios Lietuvos. Tokios susireikšminusios, susisukusios iš nerimo, šalčio, gal net pykčio. O ko čia džiaugtis, jeigu gyvenimas toks žiaurus, negailestingas ir sunkus? Ko tu čia linksminiesi, Birute, blogai dar tau matyt nebuvo? Dar bus, patikėk, nustosi vieną kartą ir tu juoktis! Būdama Lietuvoje tikrai dažnai jaučiuosi blogai todėl, kad man viskas gerai. Tarsi kalta būčiau, kad nusprendžiau gyventi gerai. Tiksliau, tik galvoti, kad gerai gyvenu – problemų turi kiekvienas. Aš stengiuosi kiekvieną minutę galvoti apie tai, kas yra gerai mano gyvenime, o ne blogai. Papasakojau savo pastebėjimus draugei, kuri man darė pedikiūrą. Taip, taip, antrina ji. Aną dieną prekybos centre prieš mane stovėjusį vyriškį ir po to mane apkaukė mėsos skyriaus pardavėja, nes aš pasakiau: “Įdėkit man, prašau, faršo, iki kilogramo”. Tai toji kaip žiojosi: “Kiek iki kilogramo?! Šimtą gramų?! Tris šimtus ar devynis šimtus devyniasdešimt devynis gramus?! Ką, žmoniškai pasakyti negalit ko norit?!” Ir, su pykčiu įdrėbusi į maišelį beveik kilogramą, tėškė ant prekystalio. “Na, mane kad apkaukė, tai kaip nors išgyvensiu, bet kad tą vyriškį priešais stovėjusį šitaip, tai tikrai supykau, nuėjau į administraciją skundo rašyti” – pasakoja man draugė.
Žinau, kad taip daro ne visi, kurie gyvena Lietuvoje, bet kaskart, kai grįžtu, atrodo, kad tai vis plačiau ir plačiau plinta, kaip koks maras – aptarnaujančio personalo, paslaugų sektoriaus, valstybinio sektoriaus tarnautojų rūstybė ir pagieža. Esi priverstas jaustis kaltu, kad sutrukdei užeidamas ar kažko klausdamas. Bet aš kažkur nuklydau. Gyvenkit jūs kaip norit – man labiau sūpynės patinka, aš geriau pasisupsiu.
Taigi, apsukau ratą apie viską po truputį ir vėl grįžtu prie knygos. Nuoširdžiai kviečiu visus į vieną ar kitą pristatymą. Artimiausiu metu Lietuvoje jie bus du. Vienas – Gerviniuose, Trakų rajone, gegužės 31 d., o antras – PLC “Panorama” ecntrinėje aikštėje, birželio 3 d. 19.00 Abiejų renginių programas, arba kaip nuvažiuoti į Gervinius, jeigu niekad nebuvot, rasite mano asmeninėnėje “feisbuko” paskyroje. Ten rasite ir informaciją, kaip ir kur tą knygą greičiausiai gauti, ką daryti, kad dovanų ją gautumėt ir visas kitas naujienas. Planuoju birželio viduryje būti kelias dienas Osle, todėl mielai atvežčiau knygų ir susitikčiau su norinčiais pasimatyti, jeigu kas nors, iš ten gyvenančių, apsiimtų suorganizuoti.
Kol kas tiek, taukšt – braukšt ir parašiau. Lekiu toliau „Kamštelių vajų‘2014” “gimdyti”.
Man tai va klausimas apie tuos sportbačius kilo? Ar te buvo tie juodučiai, gražūs??? :))
Nu tie tie, tik jie ne juodi, o tamsiai melyni