Savaitgalis buvo toks, kokio seniai neturėjau – be rūpeščių. Paskutinį kartą taip kelias dienas leidau laiką, berods, daugiau nei prieš metus, Milane. Kai galėjau miegoti tiek, kiek norėjau, kai galėjau eiti kur norėjau, arba neiti niekur, kai nejaučiau jokio įsipareigojimo kažkam, pas ką svečiuojuosi, kai kažkur smegenyse negrojo tarsi užstrigusi plokštelė: „Negali čia gulėti, ilsėtis ir rinkti akmenukus prie jūros, vaikai namuose su tavo sese, čia jos sąskaita tavo poilsis.“ Plokštelė negrojo todėl, kad vaikus prižiūrėjo jų tėvas. Kad ir kiek ant manęs bevarytų komentatoriai aš vis tiek manau ir manysiu, kad jam auginti, auklėti ir prižiūrėti vaikus priklauso lygiai tiek, kiek man – per pusę. Aišku, kad tai tik graži svajonė, tačiau kartą kas porą mėnesių aš galiu ramiai uždaryti duris ir išeiti, nesigrauždama, kad ir vėl išeidama palieku vaikus sesei. Dėl tos pačios priežasties, neskaitant su darbu susijusių reikalų, einu kur nors labai retai, tiksliau beveik niekada, net į tango šeštadieniais nebevaikštau. Suprantu, kad kvaila taip manyti, bet aš negebu užtildyti tos plokštelės galvoje. Na, bet šis savaitgalis buvo kitoks. Pagaliau ir Anglijoje turiu pas ką nuvažiuoti, kad nereikėtų badytis užpakaliais dėl vietos stokos, kad būtų galima nuvažiuoti pigiai su traukiniu, o ne vėl skristi. Tik ką išsinuomotas draugės butas Pietų Anglijoje yra ant jūros kranto. Ji gyvena viena. Tai tokia draugė, kurią pažįstu penkiolika metų ir yra iš nedaugelio, kurie turi savo tvirtą, sveiką ir pozityvią nuomonę, geba su manim diskutuoti įvairiomis temomis ir nebijo man prieštarauti. Todėl kalbų ir diskusijų būta daug, atvirų ir iki pat šaknų. Apie mano knygą, buvusią santuoką, vyrų ir moterų santykius. Gliaudėm kaip riešutus savo įsitikinimus, patirtis, pasidarytas išvadas. Tie pokalbiai ir tyla namuose, laikas praleistas prie jūros, nori nenori mane „užnešė“ į gilius apmąstymus apie tai, ką toliau daryti, kaip gyventi ir ką pasirinkti.
Pirmas klausimas, kuris neduoda man ramybės, yra toks – rašyti antrą knygą, ar ne. Po pirmosios išleidimo praėjo šiek tiek daugiau nei pusė metų. Pakankamas laikas pajusti, koks tas gyvenimas, parašius ir išleidus tokią knygą, kokią parašiau aš. Pakankamas laikas gauti atgalinį ryšį, išgirsti įvairias nuomones, sulaukti palaikymo ar pasmerkimo. Apie tai šiandieną ir noriu pasidalinti.
„Kodėl tu parašei tą knygą?“ „Kodėl ją išleidai?“ „Koks tavo tikslas?“ Šiuos klausimus man uždavinėjo dar berašant, uždavinėja ir dabar. Turiu kelis atsakymų variantus: „Kad tai, kas nutiko, kada nors galėtų perskaityti suaugę mano vaikai, nes viskas užsimiršta, detalės dingsta, o būtent iš jų susideda visuma.“ „Kad užsidirbčiau pinigų.“ „Kad pasiteisinčiau pasauliui, Dievui, kaip labai stengiausi ir vis tiek viskas baigėsi skyrybomis.“ Bet nei vienas iš šių atsakymų nėra tas tikrasis, kodėl taip padariau. Kai galvoju apie juos visus ir kiekvieną atskirai, mano viduje niekas neatsiliepia. Ten giliai yra tik labai aiškus žinojimas, kad aš turėjau taip padaryti ir kodėl padariau tokia, o ne kokia kitokia forma, lėmė daug veiksnių, atsitikimų ir ženklų. Aš tiesiog ėjau pirmyn ir dariau. Viena iš didžiausių inspiracijų mano knygos formai buvo mano draugės Gabijos Vitkevičiūtės prieš keturis metus išleista knyga „Karavansarajus“. Man buvo nerealu skaityti istorijas apie žmones, kuriuos aš pažįstu, man buvo nerealu, kad Gabija įtraukė į knygą istoriją apie mane. Labai tuo didžiavausi ir jaučiausi pripažinta. Jos knyga man tarsi žmonių žemėlapis, kaip mes visi susieti, kaip daug reiškiam vienas kitam. Neprisimenu kiek, bet nupirkau jų iš Gabijos daugiau negu dvidešimt ir dovanojau visoms visoms savo draugėms. Ta knyga yra nereali, išskirtinė, šiandien manau, kad taip ir liko deramai neįvertinta, nepastebėta. Bet ji padarė savo darbą bent jau mano gyvenime – aš taip pat norėjau papasakoti apie ryšius, kurie mus visus sieja, apie buvimo šalia svarbą, apie įtaką, kurią mes darome vienas kitam. Todėl norėjau pasakoti tuos šimtus istorijų apie žmones, kuriuos sutikau – savo draugus, gydytojus, net automobilio meistrą ar giliai širdin įstrigusį vienkartinio renginio užsakovą. Nusprendusi, kad tie pasakojimai pradžiugins visus, apie kuriuos rašiau (nekalbu apie „neigiamus“ personažus, kurių vardus pakeičiau), matyt, pasielgiau labai egoistiškai ar savanaudiškai. Kad tai nepatiks mano buvusiam vyrui tai tikrai neturėjau iliuzijų – kol kas mes abu gyvename dvejose savo poskyrybinėse tiesose, bet kad tai gali nepatikti kažkam iš tų, kuriuos labai myliu, kuriuos išgyriau, kuriais didžiavausi, tikrai nesusimąsčiau. „Mums tai nelabai patiko skaityti apie save.“ „Kai rašysi kitą knygą, tai apie mane nerašyk.“ Ne kartą ir ne du aš galvojau apie taip pasakiusius žmones. Su kuo susieta jų nenoras būti viešai pagirtam? Esu įsitikinus, kad būten toks žmogus dar po kokių trisdešimt metų ves pirštu per tas vietas, kur apie jį rašau ir skaitys jas savo anūkams. Tokių nepatenkintų pagyromis nėra labai daug, bet pagaliau šį savaigalį supratau, kodėl jie būtent taip sureagavo. Jiems per prasta garbė būti aprašytiems Birutės. Jiems gėda būti mano knygos, o tai yra, ir mano gyvenimo dalimi. Jie per daug susireikšminę, kad galėtų pasidžiaugti tuo, kad apie juos rašau savo knygoje.
Mažai kas man išdrįsta pasakyti atvirai: nusipirkau, pradėjau, bet nepabaigiau, nes knygos tiesiog negalėjau skaityti, ji „lieva“, tokių galėčiau pati dešimt parašyti. Žinau, kad yra ne vienas taip galvojantis. Panašių pasakymų susilaukė Vilkaviškio knygyno, kuriame parduota daugiausia „Moters iš raudonos Audi“ egzempliorių, darbuotojos. Ten jos pačios analizavo savo skaitytojus. Tas, kurios negalėjo perskaityti mano knygos, jos apibūdino taip: „Tai tokios moterys, kurias vyrai yra prispaudę po padu, joms nereikia rūpintis šeimos išlaikymu, bet jos ir jokio balso neturi.“ Labai šalia šios grupės žmonių yra ir tie, kurie greičiausiai nesąmoningai jaučia grėsmę savo pasistatytam krištoliniam gyvenimui. Jų gyvenimas turtingas, gražus ir teisingas, jų namai dideli ir automobiliai labai prabangūs, jų vaikai lanko privačias mokyklas ir yra intensyviai lavinami įvairiuose būreliuose po pamokų. Esu tarsi dramblys jų krištolo rūmuose. Dramblys, kuris rėžia teisiai, ką galvoja, ką jaučia. Dramblys, kuris sako, kad jūsų krištolo rūmai yra tik iliuzija, kuriai paaukojote visą savo gyvenimą. Kad vis brangesnis automobilis ar didesnis, prabangesnis namas niekada neapsaugos jūsų nuo tos dienos, kai reikės pažvelgti į pačią savo esmę, santykių reikšmę, gyvenimo prasmę. Žinau, kaip patogu gyventi apie tai negalvojat. Žinau, kaip skaudu suvokti, kad tavo statyti krištolo rūmai nekainuoja nei cento, žinau, kaip siutina tai, kas kelia grėsmę viso to netekti arba tarsi pirštu bedžia ir šaukia: „Alio! Visa tai tavo iliuzija, kuri gali labai greitai subliukšti!” Aš keliu tą grėsmę ne tik su knyga, bet ir savo dienoraščiais. Juos gąsdina mano drąsa gyventi ir klysti, mano gebėjimas būti atvira net tada, kai suklumpu. Jie neleidžia sau daryti klaidų, jie visada ir visais atvejais yra teisūs ir teisingi. Šiai kategorijai priskiriu ir tuos, kurie man sako: „Nevaryk ant Lietuvos“. Kartais, kai būnu geros nuotaikos, įsiveliu su jais į diskusijas apie vaikų ateitį. Sako man, kad kai tik sueis jų vaikams keturiolika, išsiųs mokytis į užsienį. Tada aš priremiu prie sienos klausimu: „Kodėl išsiųsi? Taip išeitų, kad pripažįsti, jog pats nebetiki Lietuvos švietimo sistema?“ Tada gražiai susitariam, kad jo vadinamas „varymas ant Lietuvos“ tėra mano priminimas jam, kad pats gyvena šūde, bet šypsosi, pasipurškia brangių kvepalų ir apsimeta, kad visai nesmirda. Yra toks anekdotas. „Kam patinka šudas? Tik tam, kas jame gyvena ir jį valgo“.
Yra dar viena, neeilinė grupė „skaitytojų“. Kabutėse todėl, kad jie net neskaitė, bet labai turi savo nuomonę, žino viską, ką aš ten parašiau ir labai mėgsta mane paauklėti. „Neskaičiau aš tos knygos, bet žinau, kad nesąmonių ten prirašei. Gal jau tu antros tai neberašyk.“
Yra ir tokių, kurie skaitydami kažko tikėjosi iš manęs. „Tu tokia kovotoja už žmonių teises, štai už nėščias be eilės kiek kovojai, bet pati pasakodama apie savo vyrą, pamini tas žmogaus teises. Va, Čilinskas tai buvo tikras žmogaus teisių guru, o tu prieštarauji pati sau.“
Mieli žmonės, aš niekam niekuo neturėjau tapti, patikti, būti teisinga, kažkokia kovotoja, aš tik papasakojau ir dabar pasakoju savo asmeninę patirtį. Kiek įmanoma stengiuosi ir daugybę metų mokausi neaiškinti gyvenimo kitiems, o žiūrėti savojo. Taip, kartais dar vis pravirkdau ką nors, „beplaudama smegenis“, bet daug daug rečiau, nei tada, kai buvau jauna ir nepatyrus. Tada mano „auklėjimo“ būdai buvo labai drambliški ir kategoriški. Arba keiti savo gyvenimą ir judini šikną tuoj pat, arba man daugiau niekada nesiskųsk! O jeigu nieko nedarysi, bet vis dar skųsies, tai mums daugiau nepakeliui.
Štai, kiek prirašiau tiems, kuriems kyla noras mane auklėti, patarti, tarsi sugedusią pataisyti. Jeigu nors viena išvardinta žmonių kategorija tave užkabino ar jai save priskyrei, tai įsikalk sau į galvą – tą padarei tu pats. Aš tau neuždėjau jokios klišės.
Taigi, grįžtu prie antros knygos rašymo. Esu apnikta abejonių ir noriu gauti ženklų. Ne todėl, kad rašyti nenoriu. Todėl, kad negaliu atsakyti į klausimą “Ką man duos antrosios knygos parašymas?” Labai gerai nujaučiu, ką atims, nes dar vasarą parašiau vieną skyrių. Jis toks smirdantis, kad baisu į eterį išleisti. Daug baisiau, nei papasakoti apie savo protezą. Papasakoti apie savo vaikystę, tėvus, brolius ir seseris. Papasakoti tai, ką visi jau seniai pamiršo, nes pamiršti buvo patogiau, nei prisipažinti klydus, nuskriaudus, suluošinus. O gal kaip tik laikas nusiimti rožinius akinius ne tik nuo buvusios santuokos, be kurių ji būtų buvusi labai trumpa. Gal tuos rožinius akinius laikas nusiimti ir nuo savo šeimos? Jau šimtą kartų savęs klausiau: “O ką tai pakeis?” Ir kol kas nežinau atsakymo. Ar kalbėjimas apie tai, kas yra pati didžiausia gėda yra išsigydymas? Greičiausiai taip, todėl, kad taip nutiko parašius “Moterį iš raudonos audi.” Taip nutinka kasdieną kažkam, kas skaito knygą. O, taip, apie tą kategoriją skaitytojų neparašiau! Bet apie juos ir nenoriu šiandien kalbėti, jų puikių atsiliepimų ir laiškų pilnos mano ir knygos FB paskyros. Beje, jų, tų teigiamų, kurie palaiko, kurie dėkoja, kurie dalinasi, yra dešimt kartų daugiau nei tų, apie kuriuos rašiau anksčiau.
Ieškau ženklų ir juos tikrai gaunu. Bet vis tiek ignoruoju, sakydama, kad jie netikri. Prieš mėnesį pradėjau mintyse sukti vairą atgal – beveik metus kalbėjau, kad šią žiemą rašysiu tęsinį, visiems prisižadėjau. Bet pradėjau klausti savęs: “O ką, jeigu aš klydau? Gal tos antros knygos net nereikia?” Patikėkit, gyvenime neturėjau jokios rimtos traumos, lūžio ar sužeidimo. Vien tik pradėjusi galvoti atsitraukimo planą, taip vožiausi vaikų kambaryje ir veidu nukritau ant atidaryto stalčiaus, kad galvojau, jog ne tik dantų nebesurinksiu, bet ir žandikaulio… Na, dantys liko vietoje, tik su mėlyne po akimi gerą savaitę pavaikščiojau. Papasakojau draugei, tai ji man: “Na, tu kaip visada, su savo nesąmonėm. Koks čia tau ženklas? Maldauju, nerašyk tos antros knygos!”
Nurašau tą kritimą visai ne kaip ženklą ir laukiu jų toliau. Vakar pamačiau vieną pasipiktinusio poeto straipsnį. Nepasakosiu, ką jis ten daug rašė, bet aš įskaičiau sau vieną žinutę: „ Visus rašančius, po pirmos knygos, reikia ravėti, kaip piktžoles. Kad jie daugiau neberašytų. Kad liktų tik patys geriausi, stipriausi, kurie negali nerašyti, nes jiems tai yra iš per daug giliai. Tokių neįmanoma išravėti.“
Tai laukiu ženklų ir paleidžiu savo abejones į eterį, galbūt jie ateis greičiau.
Rašykit,Birute.O kai jau parašysit,pati suprasit-leisti knygą,ar ne.Rašymas puiki terapija.Bet apie vaikystės šeimą…ką aš žinau…Pasekmės gali būti žiaurios.
Tikiuosi gausite daug ženklų sakančių, kad reikia rašyti antrą knygą! Jūsų fanai tikrai jos laukia. 🙂 o ir tie, kurie skundžiasi ir sako „nerašyk” juk vis tiek nupirks ir skaitys, kad vėl ką nors neigiamo pasakytų. Daugmaž:”oj, baisi knyga, aš juk jai sakiau nerašyt”. Taip sakant haters gonna hate. Tokį jie kelią pasirinko 🙂
Turbūt reikėtų atsiklausti savo šeimos narių, ar jie nori, kad jų gyvenimas būtų paviešintas.
Nėra apie ką klausti, nes ir taip aišku. Kas norėtų, kad būtų viešinamas seksualinis priekabiavimas, pavyzdžiui?
O stai mano pamastymai….As Jusu vietoj,Birute,” Pamastymai apie zenklus” paskirciau naujos knygos Prologu…….Bet as ne Jusu vietoj…:)…O gaila…Nes toki talenta pritraukt demesi iki paskutines eilutes turi nedaugelis….Sekmes!
Ačiū, Sigute. Keistai man yra su tuo rašymu, kai pradedu, tai atrodo, kad galvoje toks balaganas, kad nieko gero neparašysiu. Kai parašau, ypač paskutiniu metu, nuolat galvoju, nu kad jau taip nusipezėjau, kad gal geriau viso to neskelbti. O kai skaitau kitą dieną, tai atrodo, kad tikrai ne aš tuos sakinius taip sudėliojau, ne aš parašiau.
as katik paziurejau anglu filma „Kerrington”….Jie abu ne tobuli buvo, bet ji tape nuostabius paveikslus,o jis kure puikius romanus…Toli grazu nebuvo „sventuoliai”….Birute,as manau ,kad tik klystantys,abejojantys,netobuli gali sukurti kazka,nuo ko nesinoretu ziovauti…. 🙂
aišku rašykit, ar leisti – turėsit laiko pagalvoti. tik va sunku nuspręsti ar teisinga šeimos atžvilgiu. ar teisinga rašyti ir viešinti kitą, tau reikia, tau palengvės – o kitam? aš nežinau atsakymo. kur ir kiek galima rašyti apie kitus, kiek į savo norus išsipasakoti galima įpinti išviešinti, išpasakoti apie kitus, juos išnarstyti ir pateikti visuomenės teismui. didelėj šalyje taip, o mūsų mažam krašte – čia visi susiję, visi pažįstami, visi neatleidžiantys.
Perskaiciau Jusu knyga, Birute. Man tai tikrai truksta antrosios knygos, kuri galbut paaiskintu, kodel viena diena sis tikrai zymiai pagerejes ( lyginant su santuokos pradzia) seimyninis gyvenimas viena diena bac ir pasibaige. Is knygos pabaigos atrodo kaip tik priesingai, kad dabar tai jau viskas sustojo i savo vietas…as laukiu tesinio, Birute, ir su malonumu skaitysiu antraja dali.
Miela, Birute. Jūsų blog’ą skaitau seniai, keletą kartų per savaitę tikrinu ar neparašėte ko nors naujo :). Knygą nusipirkau ir prarijau! Noriu tęsinio. Labai :). Jūs esate drąsi atskleisdama savo istoriją. Nekreipkite dėmesio į piktus atsiliepimus. Aš Jumis didžiuojuosi kaip Motina, kuri šitaip stengiasi dėl savo vaikų. Reta moteris taip gali, man netelpa galvoje iš kur pas Jus tiek energijos, idėjų ir stiprybės :). Linkiu Jums visokeriopos sėkmės, ramių ir šiltų švenčių. Nelaukite daugiau ženklų – tiesiog rašykite.
Perskaičiusi jūsų įrašą galvoje iškilo šių eilių porą stulpelių, manau, suprasite kurios jas perskaičiusi…
Man nerūpi, iš ko tu gyveni.
Noriu žinoti, ko tu trokšti,
ir ar tau užtenka drąsos svajoti, kad pasieksi tai,
ko ilgisi tavo širdis.
Man nerūpi tavo amžius.
Noriu žinoti, ar rizikuotum
atrodyti kaip kvailys dėl meilės,
dėl savo svajonės,
dėl nuotykio,
vadinamo gyvenimu…
Man nerūpi, kokioms planetoms šviečia
tavasis mėnulis…
Noriu žinoti, ar esi palietęs
pačią savo liūdesio šerdį,
ar tave atvėrė gyvenimo išdavystės,
ar susigūžei ir užsisklendei,
bijodamas vėl patirti skausmą.
Noriu žinoti, ar gali būti su skausmu,
manuoju ar tavo paties,
nesistengdamas jo paslėpti
ar užslopinti,
ar išgydyti.
Noriu žinoti, ar gali būti su džiaugsmu,
manuoju ar tavo paties,
ar gali šokti kaip laukinis
ir leisti ekstazei užpildyti tave
nuo pėdų iki pirštų galiukų,
nebandydamas perspėti,
kad būtume atsargūs,
liktume realistiški,
prisimintume žmogaus ribotumą.
Man nerūpi, ar tai,
ką man pasakoji,
yra tiesa.
Noriu žinoti, ar gali nuvilti kitą tam,
kad liktum ištikimas sau.
Ar gali pakelti kaltinimą išdavyste
ir neišduoti savo sielos.
Ar gali būti nepatikimas
ir todėl vertas pasitikėjimo.
Noriu žinoti, ar gali kasdien matyti Grožį,
net kai jis nėra gražus.
Ir ar moki semtis gyvenimo
iš jo buvimo.
Noriu žinoti, ar gali gyventi su nesėkme,
tavąja ir mano,
ir vis tiek,
stovėdamas ant ežero kranto,
šaukti į pilnaties spindesį: „Taip!“
Man nerūpi
žinoti, kur gyveni ar kiek pinigų
tu turi.
Noriu žinoti, ar gali atsikelti,
po nakties, kupinos nevilties ir širdgėlos,
išvargęs ir maudžiantis iki mažiausio kaulelio,
ir daryti tai, ką būtina padaryti,
kad pamaitintum vaikus.
Man nerūpi, ką tu pažįsti
ar kaip čia patekai.
Noriu žinoti, ar ir liksi stovėti liepsnos viduryje
su manim
ir neatsitrauksi.
Man nerūpi,
kur, ko ar pas ką tu mokeisi.
Noriu žinoti, kas palaiko tave
iš vidaus,
kai viskas aplink subyra.
Noriu žinoti, ar gali būti vienas
su savimi
ir ar tikrai mėgsti savo draugiją
tomis vienumos akimirkomis.
Oriah Mountain Dreamer