Daug metų organizuoju įvairius socialinius projektus, kuriuose sutikau labai daug savanoriaujančių žmonių. Pati savanoriauti pradėjau prieš beveik dvidešimt metų. Tuomet savanorystės patirtis įėjo į vienų mokymų programą. Kadangi programą kartojau kelis kartus, tai ir savanorystė buvo visokia: koncertų senelių namuose organizavimas, lėšų kūdikių namams rinkimas, įvairių teritorijų tvarkymas, šiukšlių rinkimas ir net video klipo, kaip socialinės reklamos per TV, skatinančio dirbti ir gyventi Lietuvoje, neemigruoti, kūrimas. Prisimenu keistą jausmą, kai tuometinis ERGO vadovas skyrė pinigų to klipo transliacijai per TV (skyrė, nes jam patiko idėja ir žmogus, kuris prašė, bet tai buvau ne aš) Tuomet dar nebuvau atsakius sau į klausimą, kodėl žmonės tą daro: savanoriauja, remia, mecenuoja?
Per laiką supratau, kad daugybė žmonių nori ir daro labai daug nemokamai todėl, kad jiems patinka arba idėja, arba prašantis. Išmokau prašyti (ir gauti) visko: kad sukurtų video ar radijo reklamą, kad ją transliuotų per TV, kad duotų maisto produktų penkis pilnus vežimėlius, nes čia bus toks konkursas šeimoms, kas greičiau su pilnu vežimėliu prekių varo. O tam, kas laimi ir kelionę išmokau išprašyti. Visai šeimai į kokį užsienį. Tada, prieš daugiau nei dešimt metų, tos lenktynės su pilnais prekių vežimėliais keistai atrodė, tačiau buvo skirtos atkreipti dėmesį į tai, kad šeimoms reikia parkavimo vietų arčiau prekybos centrų durų. Koks rezultatas – žinot patys.
Bet kokiai idėjai, kuria tikėjau, sugalvodavau pačių keisčiausių būdų įgyvendinti.
Esu išprašiusi net autorinės TV laidos, vaikų žaidimų aikštelės, o didžiausia rėmimo suma, kurią esu gavusi savo projektui – dvylika tūkstančių eurų. Tai čia apie prašymo viršūnes… nu giriuosi truputį, ką jau čia. Turiu gi kažkaip pagrįsti, kad pilstysiu apie savanorystę ne iš bambos, o iš patirties.
Šį kartą noriu daugiau paanalizuoti savanoriaujančius žmones ir pačią savanorystę.
Džiugu, kad Lietuvoje tai tampa vis populiariau: savanoriauti vaikų dienos centruose, festivaliuose, stovyklose, senelių namuose, per akciją „Darom”, Jaunimo ar pagalbos linijose, įvairiuose socialiniuose projektuose, net rinkti plastikinius butelių kamštelius. Tūkstančiai žmonių tai darė, nes tikėjo idėja, kad švarina Žemę nuo plastiko. Žinoma, neneigsiu, kad dalis buvo tokių, kuriems reikėjo paskatinimo: gražios, spalvotos padėkos, pieštuko ar knygos dovanų už darbą. Tačiau, jeigu renkiesi savanoriauti tik todėl, kad kažką materialaus gausi, tai tikrai teks išgyventi nesmagų momentą – visada gausi mažiau, nei išeikvojai laiko, energijos ir savo resursų. Ir tai ne visai savanorystė, nes darai kažką, kad gautum kažką. Labai popurialu kviesti savanorius į renginius už renginio bilietus. Tai nėra tikroji savanorystė, tai labiau natūriniai mania, kai už atliktą darbą atsilyginama natūra ir iš karto apie tai susitariama. Tikroji savanorystė yra tada, kai darai kažką ir negausi nieko. Materelaus.
Savanoriauti pasirenki dėl įvairių priežasčių: tiki idėja, dėl draugų (chebros), tiki lyderiu, nori mokytis. Visais atvejais savanorystė yra tam tikro sąmoningumo lygmens apraiška. Jeigu tikrai tai padarai sąmoningai, vadinasi, esi atsakęs į klausimą: „O jeigu to, ką darau niekam nereikia?” Jeigu tavo atsakymas yra toks: „Man reikia, man vienam vieninteliam šioje žemėje reikia ir aš tai darau, nes pats pasirinkau. Ir jeigu niekas nepadėkos, neįvertins, aš sau žinosiu, kad elgiausi taip, kaip pats norėjau ir buvau pasirinkęs. Darau tai dėl SAVĘS.” – tada puiku, greičiausiai tu išvengsi didelio nusivylimo, graužaties, liūdesio ir daugybės neatsakytų klausimų.
Savanorystę renkiesi ne dėl kitų, o dėl savęs. Ir labai dažnai nutinka taip, kad ne tik skiri tam savo laiką, energiją, bet ir susimoki, patiri išlaidų.
Savanorystė dėl pripažinimo yra aklavietė, kurion pakliuvęs išgyvensi labai daug negatyvių jausmų, pretenzijų kitiems, bus gausu neišsipildžiusių lūkesčių.
Savanoriaudamas tu rūpiniesi pats savo būsena, nes kiti aplink vargiai pasirūpins tavąja. Dažniausiai šalia esantys taip pat dažnai užduoda sau klausimus: „Ką aš čia veikiu?”, „Kam man to reikia?” Ypač, jeigu turi polinkį kelti sau per didelius reikalavimus. Savanoriaujant labai dažnai peržengi savisaugos ribą ir darai kažką, kas jau yra per daug. Per daug pavargsti, per mažai miegi, nesusitvarkai su savo emocijomis. Tačiau mesti visko negali, nes kažkur toli priekyje yra tavo paties sąmoningas pasirinkimas savanoriauti. Jauti, kad turi eiti iki galo. Jeigu pritrūksta sąmoningumo, pradedi ieškoti kaltų už savo būseną išorėje: esu pavargęs, nes JIE nepadarė… esu nusivylęs, nes JIE neįvertino, užkniso, nes NIEKAM to nereikia. Ir visas tavo nusivylimo būsenas palengvins tik viena – aiškus suvokimas, kad pats tai pasirinkai ir darai dėl SAVĘS.
Puiku, jeigu šalia yra žmonės, iš kurių tu gali mokytis, kurie įkvepia, palaiko, galbūt net padėkoja, nors patys yra tokie pat savanoriai. Tuomet tau pasisekė. Tačiau savanorystėje yra visi lygūs, niekas nėra labiau „viršininkas”, kad PRIVALĖTŲ dėkoti kitiems.
Žinoma, toli gražu ne visi savanoriai yra patys nusprendę sau, kad tai jų pasirinkimas. Ypač, jeigu tai tik savanorystės pradžia. Bus sunku, nes labai gali būti taip, kad šalia esantys nepadėkos tau už nuveiktą darbą. Kartais tik vien dėl to, kad patys yra pavargę, išsekę, perlipę savo galėjimo ribas. Ir medalio tau niekas neužkabins, ir per petį nepatapšnos.
Daug kartų savanoriaujant buvau situacijose, kai norėjosi kaukti iš nuovargio, dėl nepagrįstų aplinkinių reikalavimų, dėl jų neišprusimo ar nesąmoningumo. Daug kartų man trūko kantrybė ir aš atrašinėjau aštrius laiškus ar kalbėjau be meilės. Ir kaskart turėjau lipti per save, atjausti mane užgavusius žmones, nes žinau atsakymą: „Niekas nevertė, PATI PASIRINKAU. Galiu to nedaryti, bet darau, nes tikiu, kad galiu kažką pakeisti.”
Todėl prieš einant savanoriauti pirmiausia turi sau atsakyti į klausimą: „Kodėl aš tai darau?” Gaila, tačiau čia yra tik vienas atsakymas, kuris savanorystę padarys smagią: „Dėl savęs.”
Viena iš savanorystės dovanų – BENDRYSTĖS suvokimas. Pajautimas, kad kitas esantis šalia savanoris taip pat PATS nusprendė aukoti savo laiką, energiją, dažnai ir pinigus, tik todėl, kad pats taip nusprendė.
Dar viena savanorystės dovana – santykių, kuriuos sukuri su kitais savanoriais, GYLIS. Ypač, jeigu susiformuoja stipri, pastovi komanda ir dirbate ne vienus metus ar net ne vienam projekte. Niekada jokiam darbo kolektyve nejaučiau tokio pasitikėjimo komanda, vienas kito palaikymo ir supratimo, kaip metai iš metų savanoriaudama su ta pačia komanda Gervinių vaikų stovyklose. Tai neišpasakytas, net dieviškas jausmas: besąlygiškos meilės, atjautos, bendro nuovargio, kažkokio draivo, valiūkiškumo, gyvenimo džiaugsmo, drauge patirtų klaidų. Kai visi komandoje suvokia, kad daro, nes patinka. Pavargsta, nes patinka, lipa per savo galimybių ribas, nes patinka, išspaudžia iš savęs paskutinį energijos lašą, nes patinka.
Tokioje komandoje visi suvokia, kad daro viską dėl SAVĘS, joje nelieka konkurencijos, nes niekas kiekam nieko neturi įrodyti. Tokioje komandoje yra visi geri ir kiekvienas įdeda tiek, kiek sugeba. Vieno žingsniai ir mostai platūs, galingi, kito lėtesni, bet ramūs ir spalvingi. Kai savanoriaudamas išmoksti pamatyti ir įvertinti drauge pasiektą rezultatą, tikrai ateina PALAIMA. Ir tai yra dar viena savanorystės dovana. Tavieji Karmos taškai 😁
Ir dar. Savanoriaujat vis tiek visada ateina ir ta materialinė grąža, bet tarsi per kitą galą. Kažkur kitoje savo gyvenimo srityje tu atsiimi daug daug materialių dovanų už kiekvieną savanoriavimą. Tačiau šito geriau nesitikėti.
Nuoširdžiai rekomenduoju kiekvienam, ketinančiam savanoriauti, labai sąžiningai peržvelgti savo lūkesčius ir sumažinti juos iki minimumo arba, jeigu tik pavyks, jų neturėti visai. Taip, dirbsi daug, atiduosi visą save, išsitaškysi ir taip, negausi už tai nieko: nei garbės rašto, nei padėkos, nei sumuštinio, greičiausiai dar ir pats susimokėsi kelionės išlaidas, pats nusipirksi sau kavą ir bandelę.
Jeigu su tokia nuostata eisi savanoriauti, tikrai gausi viską, ką išvardinau didžiosiomis raidėmis: BENDRYSTĖ, GYLIS, PALAIMA.
O jeigu vis dėl to jautiesi po savanoriavimo ne kažką, tai dar kartą paklausk saves: “Ko aš tikėjausi?” ir sąžiningai į jį atsakyk. Atsakymas gali daug dalykų tavo viduje surikiuoti į lentynas.
O kokia jūsų savaorystės patirtis?
