Šiandien pabandysiu parašyti apie savo pyktį taip, kad jo nepadidinčiau. Noriu jį tarsi pačiupinėti, apžiūrėti, išjausti ir paleisti. Kiekvienas dalykas, kuriam mes skiriame savo laiką ir energiją, didėja. Pyktis yra neigiama emocija, todėl gerai būtų jį kontroliuoti ir valdyti, o ne ignoruoti ir neigti. Išmokti pabūti su juo, jį pažinti. Per daug metų dalyvaudama įvariuose mokymuose, matydama savo ir  daug kitų žmonių augimo procesų, darau išvadą, kad vienas iš dalykų, su kuriuo sunkiausiai mums sekasi tvarkytis yra mūsų neigiamos emocijos. Kai jau prieiname tą stadiją, kad pykti ir rėkauti, konfliktuoti ir isterikuoti yra negražu, mes pradeda blokuoti neigiamus savo jausmus. Nemylime savęs už tai, kad turime savo šešėlinę pusę, ją ignoruojam. Juk pasižiūrėti kas ten, mano dugne, kas tame taške kur aš pati pati juodžiausia reikia daug drąsos, ne tik noro save pažinti.

Man dažnai sako, kad aš esu labai drąsi, atsipalaidavus, laiminga, trykštanti energija ir gyvenimo džiaugsmu, atvira ir daranti tai, kas man patinka. Dažnai iš moterų girdžiu, kad jos norėtų irgi tokios būti. Netampi drąsuolis ar atviruolis per vieną dieną ar mėnesį. Šias sąvybes treniruoju ne vienus metus, už drąsą ir atvirumą reikia mokėti didelę kainą. Bet, patikėkit, tai tikrai atsiperka.

Papasakosiu istoriją, kurioje dalyvauja dar vienas man artimas žmogus, bet iš karto labai prašau būti jautriems jo atžvilgiu ir pasistengti nenusiūsti neigiamų minčių ir emocijų. Kviečiu mokytis pyktį pažinti, bet jo nedidinti.

Taigi, mane sunku supykdyti, tačiau aš turiu silpnų vietų. Mane pykdo faktai, kai matau skriaudžiamus vaikus, nėščias moteris ir moteris, auginančias vaikus. Aš tikrai pasiuntu, kai kas nors važiuoja ant nėščios, verčia pamazgas ant maitinančių krūtimi, kritikuoja daug vaikų auginančias šeimas arba vienišas motinas. Nebuvot jų kailį, užsičiaupkit, jeigu nenorit sau gauti atgal dangiškos rūstybės – visais atvejais nėščios ir auginančios vaikus moterys turi ne tik savo angelų palaikymą ir apsaugą, bet dar ir savo vaikų angelų, ir papildomą apsaugą iš dangaus. Tai šventa. Todėl ir tas posakis toks gajus, kad nėščiai atsakyti negalima, nes pelėmis užleis. Nuoširdžiai rekomenduoju gerai prasukti savo galvoje situacijas, kai jūs gal nepatylėjot tada, kai reikėjo ir šiandien negalite susilaukti vaikų, nors daktarai negali nustatyti jokios trukdančios priežasties ar ligos. Arba vaikų negali susilaukti jūsų vaikai…

Aš kalbu iš labai sūrios patirties, nes esu prisišnekėjus. Kažkada labai seniai pirkau verslą iš dviejų moterų, kurių viena laukėsi. Buvau jauna, įžūli, tikslo siekianti. Visas tas versliuko perdavimas nebuvo gražus ir sklandus, todėl labai norėjau, kad tos dvi buvę savininkės greičiau nešdintųsi iš mano akiračio ir aš galėčiau vadovauti viskam taip, kaip žinau ir suprantu. Besilaukiančiai jokių šlykštynių neprikalbėjau, bet atjautos jos padėčiai tikrai turėjau mažai ir mintyse vis „pavarydavau“. Nėščioji neapsikentusi kartą man pasakė: „Tu nesupranti, ką tu darai, bet labai tikiuosi, kad suprasi, kai pati lauksiesi vaiko.“

Ačiū Dievui, kad už visus mano palinkėjimus į nėščiosios pusę jis iš viso man davė  šansą susilaukti vaikų, tačiau kiekvieno nėštumo metu mane tarsi užpildavo visokių kataklizmų gausa: bankrotas,  pastovūs nesusipratimai, kai kažkas apkeikdavo, įvykdavo kokia nors konfliktinė situacija, kai reikėdavo kviesti policiją ar dar kokia nesąmonė. Jau pirmo neštumo metu supratau, kad tai man atsisukęs lazdos galas už tą nėščią moterį. Susiradau ją, gyvenančią ne Lietuvoje, ir nuoširdžiai atsiprašiau, bet taip lengvai neatidirbau savo užsidirbtos „karmos“ – kataklizmos tęsėsi visus tris pirmuosius neštumus, todėl besilaukdama trečio nusprendžiau rimtai „atidirbti“ nėščioms ir tada gimė socialinė iniciatyva „Aš ir tu draugiški šeimai“, kurioje pirmas punktas buvo – užleisti nėščią be eilės. Tada sekė: „Užleisti atsisėsti“, kurti vietas draugiškas šeimoms, vaikų vystymo ir maitinimo kambarius viešose vietose, atskiras kasos prekybos centruose, parkavimo vietas šeimų automobiliams… daug visko, bet ketvirto neštumo metu vis dar vilkau savo šleifą – tampė VMI ir kitos instancijos dėl tuo metu turimo verslo.

Turėjau dar ir tokį atvejį, kai pradėjusi savo akcijas dėl nėščių padėties gerinimo Lietuvoje  ir jau atsiradus atskiroms kasoms „maksimose“, mane pasisodino du vyrai ir rimtų rimčiausiai „audė“ už tai, kokią aš čia nesąmonę sugalvojau. Tada ramiu veidu jų išklausia, nes niekada jie manęs nebūtų supratę – niekada jie nebuvo tris kartus nėšti. Nepykau ant jų, tačiau taip jau nutiko, kad vieno iš tų vyrų žmona negalėjo susilaukti vaikų. Jai padarė dirbtinį apvaisinimą, įvyko persileidimas. Tas vyras buvo sąmoningas ir pats kažkaip labai greitai „surišo“ galus, pasijuto prisišnekėjęs. Jis kreipėsi į mane: „Klausyk, aš jaučiuosi prisišnekėjęs. Kaip galėčiau atidirbti ir ką nors gero padaryti tai tavo nėščiųjų akcijai?“ Padarė. Netrukus be jokių apvaisinimų susilaukė dviejų vaikų…

Tai tokia įžanga. Eikime jau prie įvykio, kuris mane tikrai užsiutino. Ir kaskart vėl pasiuntu jį prisiminus.  

Jau niekam nepaslaptis, kad mano artimoje aplinkoje yra ne vienas žmogus, kurį aš užknisu savo elgesiu ir sprendimais, rašymu, vaikų auklėjimu. Jiems nuolat atrodo, kad aš viską darau neteisingai. Kartais jie mane kritikuoja, dažnai aptarinėja už akių. Kai gandai pasiekia mane, stengiuosi ant apkalbančiųjų nepykti, nes pažindama save ir savo energetiką, žinau, kad galiu pakenkti. Net ne specialiai pakenkti, o tik blogai ką nors apie juos pagalvodama. Todėl dažnai naujiems sutiktiems žmonėms sakau, kad su manim prasidėti yra pavojinga – galite netyčia nukentėt. Na, jeigu turėsite blogų ketinimų, linkėsite man blogo ar teisite, kritikuosite. Ir taip yra ne kartą nutikę.

Tačiau šeimos narių, artimų giminių nepakeisi. Jų tarpe yra tokių, kurie mane užblokovę, nes juos erzina net mano buvimas.

Žmonės, kurie yra užsakę mano naujienlaiškį, taip pat artimi draugai, pažįstami, kartais gauna Birutės Jakučionytės naujienas. Siunčiu jas retokai, gal kas kokie du, trys mėnesiai. Naujienlaiškiai būna apie artimiausius renginius, bet prieš kelias savaites išsiunčiau visiems savo kontaktams prašymą paremti Sikorskių šeimą (visa Sikorskių istorija yra aprašyta čia), globojančią devynis mažamečius vaikus. Tame kontaktų sąraše buvo ir el.pašto adresas žmogaus, kuris jau kartą išreiškė norą negauti mano laiškų ir atrodo, kad aš buvau išmetus jį iš sąrašo, bet matyt, ten viršuje kitaip dėliojo ir tas nelemtas el pašto adresas buvo likęs tarp mano kontaktų. Ir štai, į pašto dėžutę įkrenta mano laiškas su prašymu paremti Sikorskius.

Tas žmogus yra mane užblokavęs FB, todėl negali parašyti tiesiogiai, pradeda terorizuoti mano seserį žinutėmis: „Perduok Birutei, kad man nesiuntinėtų daugiau laiškų, nes aš ją apskūsiu google, kad mano paštą naudoja rinkodaros tikslams.“ Ir t.t.

Žinokit, kiekvieną kartą, kaip tik prisimenu tą istoriją, mane vėl ir vėl paima siutas. Ir aš jau nebegaliu ramiai suvaldyti savo pykčio. Aš siuntu ir mintimis leidžiu putas: „O jo??? Tau sutrukdė mano laiškas su prašymu paremti globojamus vaikus? Ane? Taip sutrukdė, kad net rašinėji per aplinkui mano seserei? Naudoju tavo paštą rinkodaros tikslams? B*t, kokia čia rinkodara? Prašymas paremti? Aš juk nieko nepardavinėju, lerva. Žinai ką? Tau savų vaikų neturėt. Ir kol neatidirbsi visų nesąmonių, kurias esi apie mane priskaldęs, tol pas tave vaikų nebus.“

Žinau, ką jūs dabar galvojat. Aš ir pati savęs nekenčiu už tuos palinkėjimus, kuriuos dabar jau sąmoningai siunčiu. Nes tai šeima, kuri jau ne vieni metai susituokę, o vaikų kaip nėr, taip nėr. Galvojau, kad jau anksčiau esu paleidus kažkokią nesąmoningą užsklandą, todėl neseniai pradėjau „ atsimeldinėti“ už juos  ir Dievo prašyti, kad jeigu tai dėl to, kad aš kažkada sureagavau į kritiką, kad neteisingai auginu savo vaikus, tai Dieve, prašau, atleisk ir duok jiems jau tų vaikų. Bet po šio įvykio pykstu ir žaibuoju kaip koks perkūnas danguje ir svaidausi pykčio mintimis.

Bandau tą pyktį suvaldyti, ignoruoti, išrašyti. Pradėjau pasakoti istoriją, pusę parašiau telefone, ji dingo. Acha, galvoju, nelemta, nereikia apie tą nutikimą nieko rašyti. Bet pamiršti jau visa savaitė vis tiek negaliu. Ta pykčio emocija man sukasi galvoje, dūzgia ir labiausiai tai aš norėčiau duoti į snukį. Kaskart prisiminus vėl pykstu. Kaip taip galima? Svaidytis grąsinimais dėl to, kad kažkas paprašė pagalbos? Ne sau, net ne savo vaikams, o šeimai, kuri augina kitų pagimdytus ir pamestus devynis vaikus.

Tada vėl sėdu rašyti. Gerai, galvoju, Pykti tu, apžiūrėsiu tave iš visų pusių. Blogiausia tai, kad mano išpasakotas pyktis, kitų perskaitytas, dar labiau padidėja. Juk jus irgi gali papiktinti tas asmuo, išreiškęs nepasitenkinimą, o tai ir yra dar daugiau neigiamų emocijų jo atžvilgiu. Reiškia, savo elgesiu sukuriu tik pyktį. Ir joks teoriškas suvokimas apie tai, kad turėčiau rinktis taiką, išlikti rami viduje, nusiųsti tam žmogui dieviškos šviesos ir palaimos, man nepadeda –  siunčiu pyktį ir siaubingus palinkėjimus.

Tai štai – čia yra vienas iš mano šešėlių, mano tamsioji pusė. Nenoriu jos ignoruoti. Tegul ji būna pripažinta, aptarta ir suprasta. Taip, aš galiu pakenkti, jeigu nesimokysiu valdyti savo jėgos ir energijos. Ir savęs valdymas yra tik mano vienos atsakomybė. Atsakomybė ne tik suvaldyti, bet ir mylėti save tokią netobulą.

Dieve, suteik man jėgų ir kantrybės išlikti ramia ir taikoje su savimi, kai būsiu smerkiama, kritikuojama ir teisiama.

Šitą tekstą parašysiu sau. Kad jis amžiams liktų mano tinklaraštyje ir bet kada atvertus galėčiau jį perskaityti. Gal būt viską, ką parašysiu įtakoja mano būsena –  jau dešimt dienų pasninkauju. Jeigu ir taip, reiškia, tikrai vertėjo man tam pasiryžti. Jeigu ne, tai tiesiog pasidžiaugsiu gerais pokyčiais. 

Noriu užfiksuoti tą gerąjį, ramųjį savo gyvenimo etapą. Gyvenimo su keturiais vaikais. Noriu jais girtis, nes labai didžiuojuosi. Ir jeigu tikėti teorija, kad mūsų išorė ir viskas, kas mus supa, yra tik mūsų vidinės būsenos atspindys, tai aš džiaugiuosi savo vidine būsena.

Pradėsiu nuo mažiausio. Teodorui kovą sueis septyni. Jis tas, kuris nieko nebijo, nei aukščio, nei priešintis. Tas kuris turi labai mažai kantrybės ir ko nors negavęs ar net nespėjęs paprašyti, jau nusprendžia, kad negaus ir eina į kampą pažliubti. Tiksliau, garsiai pabliaut. Jis tas, kuris žliumbdamas save dar labiau užsiveda ir nemoka nusiraminti pats. Kuo greičiau prie jo prieini, apkabini ir paglostai, tuo greičiau baigiasi isterija. Žinau, daug kas sako, kad taip negalima, kad turi pats susitvarkyti su savo emocijomis, bet patirtis rodo, kad negaliu jo vieno žliumbiančio palikti. Gal dėl to jis dažnai neklauso, nesitvarko savo žaislų, priešinasi. O aš viską atleidžiu, nes neturiu jam jokių lūkesčių. Manau, kad jis nepražus gyvenime dėl tos energijos, kurią turi ir savo užsispyrimo. Dažnai žiūrėdama į jį, matau save mažą.  Dažnai man kiti vaikai prikaištauja, kad leidžiu jam viską, kad vakarais pas jį paguliu lovoje, kol užmiega, o pas juos tokio amžiaus jau tikrai negulėjau ir t.t. Kartais man atrodo, kad aš tiesiog neturiu jėgų ir kantrybės jį suvaldyti, todėl tiesiog paleidžiu viską, apsisuku ir nueinu.  Taip būna, tiksliau buvo iki praeitos savaitės… gal kiek anksčiau.

Šiandien stebiu jį visą tokį rimtą, susikaupusį, einantį į derybas ir susitvarkantį žaislus, besidžiaugiantį ir besigiriantį man, kad pats susitvarkė kambarį, daug mažiau besišakojantį dėl maisto. Tokį gerutį, lipšnų, kaip medų. Ir džiaugiuosi. Net su vyresniu broliu nesirieja. O kad taip visą laiką!

Geriausia buvo praeitą savaitgalį. Į svečius atvykę draugai, atsivežė beveik metų pyplį. Labai norėjom „pasigonginti”, todėl tėvus suguldžiau gongų maudynėms, o su Teodoru ir mažuoju svečiu visaip kaip bandėm susitarti, kad jie drauge filmuką pažiūrėtų ar pažaistų. Aš vemtelėjau: „Teodorai, jeigu prižiūrėsi valandą vaiką, prašyk, ko nori.” Jo akys sužibo. Dar kelis kartus perklausė, ar tikrai tikrai gaus, ko tik užsimanys ir ėmėsi prižiūrėti mažylį. Vidury Gongų maudynių atėjo pas mus ir tarpdury pašnibždėjo: „Mama, manęs tas vaikas neklauso.” Bet pusvalandį prabuvo drauge ir taip didžiavosi, kad jis jau toks didelis, kad net mažą vaiką „beibisitino”. Nu juokas. O paprašė „už darbą” pakelio traškučių.

Antras nuo galo. Vienuolikmetis Marijonas. Jo pokytis tęsiasi antri metai. Jis šypsosi, moka skaldyti bajerius. Prieš mėnesį gavo savo pirmą telefoną. Mano politika su telefonais yra tokia, kad patys turi išmokti riboti savo laiką prie jų, jeigu nepavyksta, imamės priemonių. Ką reiškia nepavyksta? Kai vaikas tampa piktas kaip žvėris, šoka į akis, atsikalbinėja ir neklauso, tai aš diagnozuoju kaip „apsinuodijimą internetu“ ir manau, kad reikalinga „detoksikacija“, t.y. min, trys dienos be telefono. Kad jį atgauti, reikia tapti stabilios emocinės būsenos, daryti gerus darbus, susitarti dėl telefono atsiėmimo ir naudojimosi juo taisyklių ir apribojimų.

Marijonas mėnesį naudojo telefoną taip, kaip nori. Be jokios mano kontrolės. Kelis kartus daviau jam pastabas, kad krauti nakčiai padėtų kur nors kitur, nei po savo pagalve, bet likau neišgirsta. Prieš tris dienas, besikartojant vis labiau isteriškam elgesiui, telefoną atėmiau. Pasišakojo tik atėmimo momentu. Paskui ėmėsi diversijos – kitą dieną nieko nevalgė: nei pusryčių, nei pietų mokykloje ir vakarienės, pareiškė, kad nevalgys. Ir badaus tol, kol neatgaus telefono. Ei, brolyti, su manim taip nepažaisi. Pasakiau, kad viena bado diena lygu vienai savaitei be telefono. Vakarienei buvo suvalgyta lėkštė morkų ir kalafijorų. Puiku. Bado streikas baigtas.

Kitą dieną „advokatas“ Teodoras paklausė kelioms dienoms aš čia telefoną Marijonui atėmiau. „Jis su manim nesitaria dėl jo atgavimo sąlygų, tai nežinau.“ Ir Marijonas, visas besišypsantis atėjo tartis: „Mama, aš padėsiu telefoną aštuntą vakare, bet man reikia daugiau knygų skaitymui, kad turėčiau ką veikti.“ Prižadėjau nuvažiuoti į biblioteką ar nupirkti, bet jis turi susirasti Amazon kokių nori ir man atsiūsti nuorodą (čia taip išmokius esu jau visus tris didžiuosius. Patys suranda internete ko reikia, man beleika paspausti nuorodą ir sumokėti).

Dėl Marijono telefono vėl iškilo kitas aktualus klausimas. Kai valgom pietus, visi sėdi prie stalo su viena ausine ir telefonais kišenėse. Nepatinka man tai, užkniso, todėl prieš tris dienas įvedžiau naują namų taisyklę – jokių aparatų prie stalo valgant. „Mama, bet čia ir tau su Rasa galioja, taip?“ Tai žinoma! Tai galioja visiems.

Bernardas. Dvylikos. Trečias nuo galo, antras nuo priekio. Nepaisant kartais, tikrai retokai, užplaukiančių paauglystės pykčio bangų ir to, kad dažnai su Marijonu kalba pakeltu tonu, daugiau priekaištų jam neturiu. Buvau „susiparinus“ pavasarį dėl jo testo rezultatų, nes daug metų gyvenau įsitikinus, kad visi mano vaikai mokosi gerai ir man nėr ko pergyventi. Tačiau pavasarį Bernardas neišlaikė dviejų iš trijų dalykų valstybinio testo rezultatų ir aš pradėjau kraustytis iš proto. Lėkiau dukart į mokyklą, sužinojau, kad tas testas nėra svarbus, jis vienadienis, vaiko rezultatai vistiek vertinami pagal jo asmeninius pasiekimus, kuriuos nuolat fiksuoja nuolatinis mokytojas, bet kol iš direktoriaus neištraukiau, kad to testo neišlaikė 60% vaikų, tol nenusiraminau.

Buvau prieš pora savaičių Bernardo mokykloje, tėvų susirinkime. Nuo rudens jis mokosi kitoje, pagrindinėje mokykloje. Visi jo rudens etapo rezultatai yra daug geresni, nei iš jo tikimasi, t.y. nei jam buvo duotas tikslas. Su mokytoja pasitarėm, kad jam reikia kartelę pakelti aukščiau, nes nuolat sako, kad mokykloje jam nuobodu.

Kristupas. Kovą bus penkiolikos. Prieš pusmetį mane praaugo. Mutavo balsas. Taip staigiai, per pora mėnesių, tapo vyru iš berniuko. Dėl mokslų niekada neturėjau jam ką prikišti. Yra vienas iš geriausių savo klasės mokinių, visada rimtas, atsakingas ir susikaupęs. Pats pasiprašė pianino pamokų ir jau antri metai mokosi groti. Savo noru.

Vienintelis dalykas, kuris mane knisdavo – tas nuolatinis horizantalios padėties, t.y. gulėjimo lovoje, faktas. Jis joje valgo, miega, daro pamokas ir žiūri savo video per telefoną. Visą likusį nuo mokyklos laiką. Anksčiau savaitgaliais nors į lauką išeidavo, bet jau kuris laikas sugeba net visą savaitgalį lovoje pragulėti. Bandai ką nors sakyti – ups, ir pareina paaugliško pasipriešinimo bangą. Tokia, kad maža nepasirodys. Na, bet ką, negi kovosiu su juo? Mintyse pasiguodžiu, kad gerai mokosi, groja, nesišlaisto su blogom kompanijom ir užmerkiu akis.

Dar man būdavo neramu, kad jis niekur neina su draugais, nes juk galėtų po mokyklos į kokį kiną, ar kur… juk nėra normalu, kad  tik namai – mokykla. Bet prieš kelias savaites jis pasiprašė, kad penktadieniais eis su draugais į kokią kavinę ir jau du penktadienius tai padarė.

Tačiau šiandien noriu užfiksuoti tą pokyčio faktą. Savaitgalį visus „pastrojinau“ eiti į lauką. Ir be jokio pasipriešinimo jie išėjo. O prieš kelias dienas Kristupas pasiprašė, kad nupirkčiau sporto salės abonementą, kad jis eis ten po mokyklos ir pats grįš vėliausiu autobusu. Ką???

Vakar nuvažiavom į tą klubą ir užpildėm dokumentus. Paaugliui mėnesio abonementas kainuoja aštuoniolika svarų. Kristupas bando su mano „derėtis“ kad čia bus iš jo pinigų, nes aš jau moku ir už jo pianino pamokas. O aš žiūriu į jį ir sakau: „Kristupai, aš tikrai noriu ir galiu sumokėti už tavo abonementą, jeigu tu tikrai lankysi, nes tu viską darai gerai ir aš neturiu ko prie tavęs kibti, tu esi idealus vaikas ir aš dėl to labai laiminga.“ 

Šiandien jis buvo klube pirmą kartą ir grįžęs pareiškė, kad lankys tris kartus per savaitę. Va taip, va. Nei raginau, nei verčiau, nei į akis lindau, nei kontroliavau. Tiesiog paleidau. Nekreipiau dėmesio į septynis tuščius jogurto indelius ir visus kiek tik turi išmėtytus rūbus jo kambaryje, į suneštus į kambarį kokius penkis puodelius, pomidorus su visais įpakavimais ir supelijusį pusę išvalgyto arbūzo. Tiesiog nekreipiau dėmesio.

Taigi. Namuose tylu, ramu. Kas beateitų į svečius, netiki, kad čia gyvena keturi berniukai. Kadangi aš „atsijungiau“ šiom savaitėm nuo kompo ir darbų, tai pokalbiai prie pietų stalo tapo ilgi ir juokingi. Tokios diskusijos apie gyvenimą ir reikalų aptarimai.

Toks džiaugsmas ir laimė, kad aš juos turiu keturis. Visi skirtingi ir visi tokie mieli, galingi, ypatingi mano keturi sūnus. Labai jais didžiuojuosi. Man beprotiškai gera leisti laiką drauge su jais, tartis, stebėti, kaip jie auga. Myliu myliu myliu savo vaikus!

Štai toks “pašalinis” mano antra savaitę trunkančio pasninko poveikis. Keičiasi vidinės struktūros, keičiasi ir pasaulis aplink.

P.S. Vakarais, prieš eidami miegoti, jeigu tik nepamiršta, jie po vieną ateina pas mane į kambarį ir apsikabina. 

P.S.S. Ačiū Virginijai Mikalauskienei už nuotraukas, kurias nuolat naudoju savo darbuose.

Turbūt daugelis iš jūsų jaučiate laikmečio aktualijas – vyksta didžiulis transformacinis procesas, kuris kiekvienam gali pasireiškti vis kitaip: vieną pačiu tiesiausiu keliu veda į sąmoningumą ir tikėjimo Kūrėju stiprinimą; kitą tame kelyje gerai papurto stresinėmis situacijomis, ligomis; trečias mokosi savo pamokas visai nenutuokdamas apie visumą, apie mus jungiantį vienį – kaip pirmokas pasodintas į suolą mokosi savirealizacijos pradmenų, širdies atvėrimo technikų, pamažu susivokia apie tai, kaip jam kenkia žalingi įpročiai ir atsisako cigarečių, alkoholio, mėsos, pradeda rūšiuoti savo šiukšles… Ketvirtas net iki to pirmoko suolo dar nepriėjo ir kažin ar sugebės tai padaryti šiam gyvenime, tik kasdienoje jam žiauriai nesiseka ir taip blogai dar nėra buvę.

Tačiau daugelis iš mūsų jaučiame, kad išgyvename didelį pokytį. Kartais sunku susigaudyti kaip čia geriau pasielgti, nes jokie seni įsitikinimai ar elgesio modeliai netinka, todėl vienintelis dalykas, kuriuo aš asmeniškai galiu pasikliauti šiandien yra mano širdis ir intuicija. Širdies balsas ir nuolat užduodamas klausimas sau: „Kokią kokybę aš sukuriu? Ką transliuoju į eterį? Ar tai nors mikrodalele padaro pasaulį geresniu?“

Nesu tobula, todėl dažnai klystu. Tačiau dar vienas dalykas, kurio mes turėtume išmokti šiame pokyčių laikmetyje yra gebėjimas atleisti sau ir mylėti save už klaidas. Na, triestelėjau apie meškiukus Feisbuke. Gal kažkas susimąstė apie nuolat automatu siuntinėjamą „spamą“ vienas kitam, tačiau didžiąjai daliai perskaičiusių mano emocinį pasisakymą apie meškiukus, kilo pasipriešinimas, pyktis, noras gintis ir protestuoti. Pati užviriau savotišką kovą savo FB sienoje ir tik po keletos valandų supratau, kad tai nėra ta kokybė, kurią noriu kurti, kurią noriu transliuoti. Noriu taikos ir meilės, noriu atvirumo ir atviros širdies. Pripažįstu savo klaidą ir judu toliau.

Pačia atviriausia širdimi pasitikau atėjusį į mano gyvenimą vyrą. Tarsi visą sielą atvėrusi sutikau jo atvirą sielą. Labai greitai supratau, kad tai ne tas vyras, kurio laukiau, susigūžiau, pradėjau ėsti save už tai, kad buvau tokia atvira, mintyse prisiekiau, kad kitą kartą pasisaugosiu, dozuosiu save, atversiu širdį po truputį, tačiau vėl sustabdžiau save ir pasakiau: „Ne, viską padariau gerai. Kitą irgi taip sutiksiu – su atvira širdimi ir apnuoginta siela, nes kitaip negaliu, nemoku ir nenoriu.“ Daugybę metų kalbėdama, rašydama  treniravau savo atvirumą, išmokau gyventi atverta širdimi, tai kodėl turėčiau ją užverti? Atsakymas čia kažkur kitur, ne atvirume. Atsakymas, manau, tame, kad negavęs iš kito to, ko tikėjaisi, nesupyksti, neįsižeidi, o myli jį besąlygiškai. Tada nėra skausmo, tik meilė. Tai kaip gali save smerkti už atvertą širdį? Smerkti už meilę? Ir toliau einu pasitikti kiekvieno su atvira širdimi ir besąlygiška meile.

Šiandien kalbėjau su vienu savo sielos brolių. Jis pasidalino, kad po tam tikrų saviugdos procesų jautė pyktį ir liūdesį, kuris kilo iš vidaus, tarsi iš sielos gelmių. Ir man taip kartais būna. Visiems taip. Tai kasdienis procesas. Yra tik vienas priešnuodis tam pykčiui ir liūdesiui didėti ir mus paimti savo vergijon – nuolat treniruoti gebėjimą kurti meilę, džiaugsmą, puoselėti dėkingumo ir laimės jausmus. Kuo šie daugiau užima vietos, tuo mažiau lieka erdvės pykčiui ir liūdesiui reikštis.

Sako, kad tokia ir yra Vandenio era. Ta, kurioje mes dabar gyvename. Viskas tampa atvira ir žinoma, matoma ir suprantama. Nieko negali paslėpti, nes vistiek išlįs į paviršių. Todėl ir toliau, kaip raumenį treniruoju gebėjimą būti atvira širdimi ir mylėti besąlygiškai.

Praeitą savaitę buvau Lietuvoje, turėjau keletą susitikimų su savo skaitytojais, gerbėjais – vis nerandu tinkamiausio žodžio, kaip vadinti žmones, kurie skaito mano tinklaraštį, knygas, seka mano gyvenimo įvykius. Pastarieji susitikimai atnešė man daug peno ąpmastymams ir impulsų sprendimams. Kažkuriuo momentu pajaučiau, kad daugiau nebenoriu dar ir dar kartą stovėti prieš žmones ir pasakoti savo istoriją, pristatinėti savo knygas, kalbėti apie save. Noriu susitikti ir kalbėti, tačiau ne apie save. Gana jau. Todėl šiandien viešai pareiškiu, kad daugiau nebus tokių knygų pristatymų, kaip dariau iki šiol. Dar nesugalvojau kokia forma vyks mano susitikimai, jeigu iš viso vyks.

Gal tik etapas toks, bet labiausiai šiandien noriu užsidaryti mažoje trobelėje miške ir gyventi gamtos ritmu. Dainuoti ir groti Dievui ar kiekvienam, mane aplankiusiam, rašyti pasakas vaikams, piešti drakonus ir sodinti gėles po savo trobelės langais.

Kažkoks milžiniškas poreikis įsiklausyti į tai, ką sako širdis, atvedė mane prie labai svarbių sprendimų. Norėčiau grįžti į Lietuvą, į Gervinius, norėčiau, kad ta troobelė būtų mano kamara. Norėčiau, bet kol kas negaliu, nes niekas Lietuvoje per penkis metus nepasikeitė. Kalbu apie priežastis, dėl kurių išvažiavau: socialinė, teisinė, švietimo sistemos, korupcijos lygmuo, smulkiojo verslo apmokestinimas. Sakyčiau, kad viskas dar labiau pablogėjo, nei buvo prieš penkis metus.

Penkis metus priešinausi tam, kad gyvenu Anglijoje, o visi mano darbai vyksta Lietuvoje. Penkis metus bandžiau savo energiją nukreipti į tą šalį, kurioje gyvena ir mokosi mano vaikai, šalį, kuri mane palaiko, remia ir padeda, tačiau šiandien atsakingai pareiškiu, kad daugiau nebesipriešinsiu – gyvensime UK, o aš savo energiją, patirtį ir gebėjimus sąmoningai nukreipsiu į Lietuvą. Iš čia kilo ir mano kitų metų planas, kuriame vieną savaitę per mėnesį praleisiu Lietuvoje: mokysiuosi menų terapijos, organizuosiu „Šviesos salos“ renginius, stovyklas vaikams ir palaikysiu socialinį projektą „Ąžuolai Lietuvai“.

Prie to paties pažado pridėsiu dar vieną – pasižadu grįžti prie sistemingo tinklaraščio rašymo apie savo išjutimus ir mūsų kasdienį gyvenimą, ne tik skelbti informaciją apie savo veiklas ir renginius. Na, ir jeigu jau prakalbau apie asmeninius dalykus, tai pasidalinsiu informacija apie 21 dienos atgimimo per kvėpavimą retritą, kuriame dalyvausiu pati. Šio retrito tikslas – skatinti sąmoningumą ir stiprinti ryšį su Dievu per meilę sau, mentalinę, psichinę, emocinę ir dvasinę sveikatą, kūno valymą ir pasninką. Ketinu mažiausiai savaitę pasninkauti, o kitas dvi savaites laikytis detoksikacijos dietos.

Iš karto nuraminsiu visus, kurie yra prieš badavimą – man tai ne naujiena, kol dar buvau neištekėjusi, prieš gimdydama vaikus, kiekvienais metais pasidarydavau sau tokias atostogas – išsinuomodavau kur nors gamtoje kambarį ir dešimt dienų  ar savaitę pasninkaudavau. Daug metų ilgėjausi to euforijos jausmo, kuris užplūsta proceso metu, kurį išgyveni dar kelis mėnesius pasibaigus badavimui. Daug metų svajojau kada nors vėl taip padaryti, bet vis gailėjau laiko sau, vis teisinausi mažais vaikais, užimtumu. Taip susiklostė, kad 21 dienos retritas tapo vienu iš „Šviesos salos“ organizuojamų procesų ir atsirado puiki proga šiame procese pabūti pačiai. Susikaupiau, susiėmiau ir apsisprendžiau trim savaitėm užsidaryti ir pasirūpinti savimi. Retritas prasideda lapkričio 21 d. vietų skaičius jame ribotas, tačiau jeigu jaučiat, kad turite jame būti, tai dar yra tokia galimybė. Daugiau informacijos apie retritą rasite FB „Šviesos sala“ renginyje: 21 dienos Atgimimo per kvėpavimą retritas

Šiam 21 dienos procesui aš parsivežu ir savo gongus iš UK. (Gal tikrai kažkas tarsi už rankos veda mane atgal į Lietuvą?) Proceso metu jo dalyviams grosiu ne vienas gongų maudynes ir darysiu individualius garso masažus, bet turėsiu savo šamanišką būgną, todėl daug burtų „pribursiu“ ir prie laužo. Ketinu užrašyti ir pirmąsias pasakas ir transliuoti savo išgyvenimus viešai – rašysiu pasninkaujančios dienoraštį, kurį galėsite sekti FB paskyroje „Šviesos sala“.

Būsime nuostabioje sodyboje, miške. Esate laukiamas kiekvienas. Negalintiems skirti trijų savaičių sau (suprantu, kad tai didelė prabanga) galimi įvairūs prisijungimo prie 21 dienos proceso būdai: galima atvažiuoti ir pasninkauti drauge tris dienas ar savaitę. Susisiekite su mano kolega, retrito vadovu Dainiumi Mykolaičiu Choranti tel.: 8 652 55577 arba el. paštu: sviesossala@gmail.com ir susiderinkite detales.

Štai tokios mano naujienos. Tikrai turėčiau dažniau rašyti, nes net pusės nepapasakojau to, ką norėjau.