Zyplių dvaras – vieta, į kurią seniai norėjau nuvažiuoti. Iš vienos savo bičiulės, su kuria suvedė visagalis Feisbukas, žinojau apie ten vykstančius renginius, menininkų plenerus, parodas ir daug kitos įdomios veiklos. Zyplių dvaras yra Šakių rajone, Suvalkijoje, todėl šis faktas pridėjo dar daugiau svorio prie mano noro – taigi mano gimtieji kraštai.

Iš patiries žinojau, kad visų įdomių vietų aplėkti neįmanoma, todėl padariau sau įsipareigojimą – suorganizuosiu ten savo susitikimą ir papasakosiu apie knygas, na, pabūsiu rašytoja. Taigi, įtraukiau Zyplius į savo vasaros miniturą ir rugpjūčio 22 dienos pavakare vaikščiojau aplink dvaro statinius ir landžiojau juose.

Rašau apie tai, nes pirmas įspūdis buvo nerealus: to pačio dvaro kieme sutelpa bene trys ar keturi šeimininkai: Lukšių seniūnija, Zyplių dvaras, Zanavykų muziejus ir net privatus restoranas „Kuchmistrai“. Visi jie savo darbą išmano puikiai: buvusiam grūdų sandėlyje nuostabi vietinių menininkų paroda, Zanavykų muziejuje skoninga ir turininga, turtinga, bet neperkrauta ekspozicija, kieme daugybė šiuolaikinių menininkų darbų, aplink nuostabaus grožio atrestoruotą pagrindinį dvaro pastatą skleidžiasi nuostabiausių rožių žiedai, o užsukus į „Kuchministrai“ ir vien paskaičius valgiaraščio pavadinimus, niekur nesinori išeiti. O kas nenorėtų paragauti Pastarnokų vaflių su šviežiais agurkais ir svairainių medumi arba “Baumkucheno šaltkošės“ – ledai su šakočio trupiniais, šokoladu ir juodųjų serbentų-rožių uogiene?

Tačiau man paskirtas susitikimas pačiame dvare ir aš įprastai pora valandų pasakoju savo istoriją. Auditorija turi daug klausimų, apsiskaitę, net dviejų vietinių žiniasklaidos priemonių fotografai ir žurnalistai fiksuoja kiekvieną mano veido išraišką ir lengvus pasimaivymus. Parašiusi knygas labai greitai supratau, kad jų pristatymai, t.y. pardavimai, yra savotiška aktorystė ar vaidinimas publikai. Vaidinau ir vakar savo energingos, laimingos, daug nuveikusios Birutės vaidmenį. Pasakojau savo istoriją apie vaikus, emigraciją, motyvaciją gyventi ir veikti ir apie tėvą, kurį tą patį rytą važiavau su vaikais aplankyti, o jis neįsileido į kiemą. Kažkas replikuoja iš publikos: “Taip paprastai apie tai pasakojat…” O kaip turėčiau? Kelis kartus kvietęs atvažiuoti ir žadėjęs manes nemušti, nenušauti, neišvyti, atvažiavusią su visais vaikais beveik du šimtus kilometrų į kiemą taip ir neįsileido.  Apsisukau ir išvažiavau. Kažkuris iš vaikų paklausė: “Mama, o kai tu būsi sena irgi taip elgsiesi?” Labai tikiuosi, kad ne.

Taigi, visą vakarą kalbėjome apie skaudulius ir džiaugsmus, vaikų auklėjimą ir tėvų – vaikų santykius. Po susitikimo šalia esančiame restorane išragavau tuos patiekalus su egzotiškais ir gerai skambančiais pavadinimais, o nakvynę gavau pas savo buvusią mokslo draugę, kurios nemačiau daugiau nei dešimt metų.

Džiaugiausi be galo be krašto viskuo, ką tą vakarą pamačiau ir sutikau Zypliuose. Mane sutikę muziejaus darbuotojai, susitikimą organizavusi papuošalų kūrėja Aistė vis minėjo Lukščių seniūną Vidą, kurio gaila, aš taip ir nesutikau tą vakarą, tačiau tai jis čia visa Zyplių dvarą prikėlė gyvenimui.

Rytą pabudau su mintimi, kad privalau grįžti į Zyplius, viską nufootografuoti ir papasakoti žmonėms koks nuostabus Zyplių dvaras, kiek čia veiklos, šaunių idėjų, nuostabių žmonių. Ir visi suvalkiečiai, ir visi telpa viename kieme. Turėjau visus paraginti ten nuvažiuoti, nes man paliko neišdildomai gerą įspūdį.

Bėgdama su fotoaparatu per rasotą žolę sutikau baltą mašiniuką vairuojantį egzotišką ilgaplaukį, barzdotą, žilą vyrą. Paklausiau jo, gal jis čia to restorano savininkas – labai jau norėjau bile kiek komplimentų pripasakoti… O jis man ir sakys: “Oi ne, aš nesu buvęs tame restorane, tačiau kviečiu kavos į dvarą, nes esu Vidas, seniūnas.”

Tas pokalbis su seniūnu prie kavos puodelio sudėliojo visus taškus ant “I” . Viename kieme nesipešantys keturi suvalkiečiai? Taip tikrai nebūna. Vido pasakojimas apie tai, kaip niekam nereikėjo Zyplių dvaro, kaip jis buvo statomas, kaip buvo filmuojamas meninis filmas “Savanoriai”, kaip čia buvo teikiamos Sidabrinės gervės, kiek jis čia nuveikė ir padarė, kad dvaras gyvuotų, jame vyktų veikla, būtų lankomas…  jo pasakojimas apie intrigas, valdžios daromus kvailus sprendimus, apie tai, kad niekas nemyli išsišokėlių ar turinčių savo nuomonę, valdžiai nereikia sąžiningų ir nevagiančių merų, nereikia iniciatyvų, nereikia idėjų, kad tas idėjas vagia vieni iš kitų…

Palieku Zyplius jau nebe tokia apsvaigus iš laimės tarsi deimantą ar lobį būčiau radus. Palieku su labai aiškiu žinojimu ir priminimu: “Čia Lietuva, čia vienas kitą ėda.”

“Duok Dieve, kad man pakaktų jėgų išgėrus tabletę dar  vis su ta korupcija ir neteisybe kovoti, kad dar paeičiau ir galėčiau už tiesą, idėjas, progresą pakovoti.” – sako mane išlydėdamas Lukšių seniūnas, zanavykų šviesuolis, skulptorius, angelų ir kryžių drožėjas, šventų paveikslų tapytojas, tautodailininkas ir politikas Vidas Cikana.  

Galėčiau dar pasakoti ir pasakoti apie Vidą, jo empatiją, energiją, humoro jausmą ir tikrai nuostabius, įvepoiančius pasakojimus, cituoti replikas: „Nuvažiuoju į Norvegiją, padrožiu per naktį ir gaunu metinį seniūno atlyginimą.” Tačiau pasilieku tai savo širdyje ir dėkoju Dievui už susitikimą. 

Tebunie palaiminta Lietuva su viskuo, ką ji turi.

Nuotraukas iš Zyplių galite pažiūrėti čia: Susitikimas Zypliuose

Sėdu ir mašiniuką ir važiuoju į Klaipėdą.

Kitas pasakojimas bus iš ten. Bus greitai.