Brangus mano Dieve,

Kreipiuosi šiandien į Tave norėdama tau priminti apie save, nes gal būt tu pamiršai. Kreipiuosi paprašyti palengvinti mano naštą, nes aš jos tiesiog nebepanešu ir aš žinau, kad tu tikrai gali man padėti. Gal tiesiog esi labai smarkiai užsiėmęs kitų riekalais, tai noriu priminti apie save.

Dieve, aš esu vieniša keturių berniukų mama. Jau penki metai. Kai atsiuntei man šį išbandymą aš jį priėmiau ir dariau viską, kad nei vienam iš mūsų nenuvažiuotų stogas, nesusirgtume, išgyventume ir būtume laimingi. Buvo sunkių etapų, ypač pradžia, bet man atrodo, kad aš susitvarkiau. Nepuoliau į paniką, neišprotėjau, o labai ramiai užsidėjusi tą savo naštą žingsnis po žingsnio judėjau pirmyn. Judėjau turėdama tikslą gyventi taip, kad būtume laimingi. Manau, kad man pavyko, Dieve. Mes visi sveiki, mūsų santykiai puikūs, vaikai džiugina savo pasiekimais ir elgesiu, o aš dar kažkaip sugebu laviruoti tarp „asmeninis gyvenimas“ ir „keturių vaikų auginimas“. Sugebu keliauti, užsiimti savo mėgstama veikla, kurti ir mėgautis nuotykiais, džiaugtis ta savo našta, kurią gavau.

Tačiau jau kuris laikas, man norisi pakelti akis į pilnatį ir užkaukti nežemišku vilko balsu: „Dieve, aš pavargau!!!”

Žinau, kad tai kvaila, nes Tavęs ne tik kad nėra tame mėnulyje, bet ir tas kaukimas nieko nepadės. Tikiu, kad jeigu noriu ką nors pakeisti, turiu priimti viską kas ateina su besąlygiška meile ir tikėjimu, kad viskas, ką man davei ir yra tai, ko man reikia. Kad augčiau, tobulėčiau, neužmigčiau ant laurų.

Bet šiandien noriu Tavęs paprašyti, Dieve, gal jau gana man tų išbandymų. Gal galima būtų kažkaip sutvarkyti reikaliukus ten viršuje, kad aš gyvenčiau ir toliau kaip gyvenu, tik man reiktų mažiau parintis dėl pinigų?

Jau daugiau nei trys mėnesiai visi mano darbai, t.y. organizuoti renginiai yra arba minuse arba beveik ant nulio. Kiekvieną tokį paėjusį renginį priimu kaip dar vieną pamoką. Guodžiu save, kad na, nieko čia tokio, šį kartą per mažai žmonių susirinko, net už salės nuomą nesusirinkau, nu bet kitą kartą tikrai pasiseks geriau. Ir strimgalviais lėkiau organizuoti to kito karto – juk gyventi iš kažko reikia. Paskutinį mėnesį dirbau jau net ne kaip arklys, o kaip nuvaryta ir vos bepaeinanti kumelė (skamba geriau, nei arklys, ar ne?). Kiekvieną savaitgalį turėjau po renginį, dariau reklamas, spausdinau skrajutes, siuvau ir mezgiau iki paryčių, kūriau naujus projektus, ieškojau naujų galimybių, tačiau tai atnešė labia mažai finansinės naudos. Sąskaitoje esantis trijų tūkstančių svarų minusas niekur nedingo.

Paskutinė mano viltis – vakar vykęs renginys. Dar viena investicija. Mano kiauram biudžetui labai didelė. Už tris šimtus svarų išsinuomojau didelę palapinę ir išvažiavau į muzikos festivalį laukuose groti žmonėms su gongais. Sprendimą taip padaryti priėmiau tikrai labai sunkiai. Neturėdama vyro, su kuriuo galėčiau pasitarti ( o kartais man taip verkiant reikia su kuo nors pasitarti), pasisodinau savo vyriausią sūnų ir paklausiau jo: “Yra trys variantai, sūnau. Pirmas – važiuoti į Lietuvą, vesti  renginio Harmonizacijos parke, kur iš gauto honoraro po mokesčių ir išlaidų už bilietą liks gal koks šimtas eurų. Antras – dalyvauti vietinio kaimo šventėje ir bandyti parduoti kažkiek siuvenyrų, taip pat reklamuoti savo renginius. Trečias – važiuoti į didelį festivalį, ten pardavinėti savo siuvenyrus ir daryti žmonėms gongų maudynes.” Draugę pasvėrėm visus “už” ir “prieš”, drauge skaičiavom. Priėmėm paskutinį, daug kainuojantį, rizikingiausią variantą, tačiau galintį duoti daugiausia grąžos.

Dieve, tikrai nemanau, kad tau įdomu kaip aš ruošiausi tam projektui, kiek pinigų išleidau ne tik palapinei, bet ir dekoracijoms, įrengimui. Net tie 30 pinigų už degalus iki ten nuvažiuoti ir grįžti, man, skaičiuojančiai kiekvieną svarą, atrodo kaip dideli pinigai.

Į tą festivalį žmonės susirinko gerti, nors tai festivalis šeimoms ir tų vaikų buvo tikrai daug. Dieve, manau, kad tu vargiai lankaisi tokiuose sisibūrimuose, bet jeigu jau pradėjau, tai aš Tau papasakosiu.

Vienu metu iš scenos ir šokių palapinės sklido dvi absoliučiai skirtingos muzikos. Ir tokiu garsu, kad po poros valandų norėjosi bėgti laukais nuo ausis išblerbusios kakafonijos. Mano dvi puikios savanorės renginiui įpusėjus pasisprašė namo.

Mes suplanavom šešis skirtingus užsiėmimus mūsų palapinėje: gongų maudynes ir rankdarbių dirbtuves. Prisidarėm tolonėlių, nes gi naviai tikėjom, kad iš to tūkstančio besišlaistančių tikrai atsiras mačiausiai dvidešimt norinčių garso terapijos ar pasidaryti sapnų gaudyklę. Ui, kaip mes klydom.

Žmonės lanku apeidavo tą vietą, kur stovėjo mūsų palapinė, greta esanti masažų palapinė, dar toliau – jogos palapinė. Paprastai žmonės iš smalsumo ateina iki gongų, nori pažiūrėti iš arčiau, domisi, klausia. Tačiau šį kartą jie  ėjo lanku, o kviečiami bent jau žvigltelėti, purtė galvas. Užkalbinti niekada nebuvo girdėję apie gongus ir garso terapiją. Tiesiog mes pataikėm ne į tą grupę žmonių, kurie domėtųsi dvasiniais dalykais.

Žmonės labai grožėjosi mano gamintais siuvenyrais, o vakarop  keturios gerai įkaušę mergos nusipirko net tris Fėjų lazdeles. Aišku, prieš tai ilgokai žvengę iš kilusių asociacijų kam jos skirtos. Viena storesnė, kita plonesnė, bet ilgesnė, dar kita šiek tiek užlinkusi. Bet tai buvo turbūt pats linksmiausias epizodas visoje mūsų dienoje – girtos merginos besišaipančios iš instrumentų. Ai, teisybės dėlei turiu pasakyti, kad per visą dieną į mūsų užsiėmimus atėjo lygiai keturi žmonės ir susimokėjo po dešimt svarų.

Buvo toks planas, kad mes ten liksim visai nakčiai, padarysim naktinę gongų meditaciją, tačiau nuolat girdėdami bumčiką ir supratę, kad tos meditacijos reikia tik mums dviems – man ir mano kolegai, nusprendėme pakeisti savo planus – susirinkiti savo žaisliukus ir važiuoti medituoti į savo lovas.

Taigi, Dieve, tą pamoką, kad su gongais daugiau nevažiuoti į muzikos festivalius aš išmokau. Man ji kainavo mažiausiai keturis šimtus svarų. Tai labai daug, kai paskutinius tris mėnesius sėdi minuse ir desperatiškai tikiesi, kad ši investicija atneš grąžos ir šiek tiek užkamšys šeimos biudžeto skyles.

Žinai, Dieve, aš retai verkiu, o dar rečiau skundžiuosi, kaip man sunku, tačiau vakar naktį važiuodama namo tas 70 mylių visą kelią žliumbiau. Žliumbiau iš nevilties ir nuovargio. Suprantu, kad kiti turi didesnių problemų: suserga mirtinomis ligomis, sudega namai, žūsta teroro aktuose, tačiau vakar tame greitkelyje prie vairo mano problemos buvo pačios didžiausios. Jeigu siuntei man išbandymą būti vieniša keturių vaikų mama, tai negi dar negana penkių metų, kad įrodyčiau, jog aš susitvarkiau su tuo ką man atsiuntei? Penki metai žangliruoju tarp sąskaitų, dėlioju pinigus, kombinuoju, tačiau galai vis labiau nesueina. Pavargau.

Paklausi manęs kaip rūpestingas Tėvas, ar aš tikrai per daug neišlaidauju, ar susiskaičiuoju tinkamai savo biudžetą? O taip, mano Dieve, vis bandau prisiminti gal ką praleidau, bet per paskutinius pusę metų sau asmeniškai nusipirkau pora suknelių iš labdaros parduotuvių. Na ir tuos brangius (75 eurai) batus Ispanijoje. Kažin ar tai galima pavadinti išlaidavimu. Tačiau vaikams nupirkau kokia dvylika porų, na, gal dešimt, per paskutinius pusę metų: mokykliniai, futbolo, kriketo, laisvalaikio. Kart keturi. Taip pat pirkau jiems daug kelnių ir maikių. Kart keturi.

Ne, Dieve, negalima manęs kaltinti išlaidavimu, beskaičiuodama apsukau jau daug ratų ir daug kartų. Minusas yra dėl to, kad renginiuose nieko neuždirbu. Pakutinius penkis metus tų pinigų tikrai nebuvo per daug mano gyvenime, tačiau kai beveik nieko neuždirbi tris mėnesius ateina diena, kai pradedi panikuoti ir verkti.  Aš žinau ir tikiu, kad Žemėje yra pinigų daugiau nei pakankamai, todėl labai prašau tavęs padaryti taip, kad dirbdama užsidirbčiau savo ir vaikų pragyvenimui, o net tik jausčiau moralinį pasitenkinimą.

Vakar verkiau  pati sau. Šiandien norisi paverksiu ir Tau, ir viešai. Tai bus trečias kartas per penkis metus kai atvirai ir viešai pasakoju apie savo kasdienybę ir guodžiuosi, kad man sunku, kad pavargau, kad nepanešu. Prieš tai du kartus tai padarius gavau visą laviną pamokančių žinučių ir pasiūlymų kaip man reiktų gyventi, ir ką man reiktų veikti, todėl dabar iš karto paprašysiu, Dieve – pamokymus ir patarimus gali dalintis tik vienišos keturių ir daugiau vaikų motinos, nes daugiau niekas net menkiausio supratimo neturi koks tai yra jausmas ir kokia ta mano kasdienybė.

Ir dar, Dieve, kažkur užstrigo mano vienas prašymas. Jau metai prašau atsiųsti man vyrą. Jeigu jis būtų šalia, gal pasitarus nepadyčiau tokių beviltiškų investicijų?

Ačiū, kad išklausei.

Nuotrauka iš to prabangaus renginio, prabangios palapinės.

Šiandien ryte iš vienos bičiulės gavau žinutę: “Tikriausiai šiandieną gėlės ir pusryčiai pristatyti Tau į lovą????? Nes pirmiausiai Tu esi pačių šauniausių 4 vyrukų Mama, o tik paskui rašytoja, kūrėja, karalienė….. Būk visad mylima, laukiama ir nenuspėjama! <…>”

“Ačiū, brangioji mano! Anglijoje Mamos diena kovo mėnesį, tai šiandien mėgaujuosi FB paskelbtais mamų postais – štai tokie mano pusryčiai, nes dar esu lovoje. Man kuo toliau, tuo labiau norisi nieko nesureikšminti. Gimtadienių, švenčių, Mamos dienos… Išgyvenu kasdienį džiaugsmą, kad esu keturių nuostabuolių mama. Kasdien jie man sukuria nepakartojamą šventę, todėl visos šventės yra kaip įprastos dienos <…>”

Šiandien lietuviškas FB pilnas mamų, mamoms, apie mamas, mamoms nuo vaikų, mamoms nuo mamų, nuo vyrų, nuo politikų… ta pati tema pas visus ir tai pamažu ima erzinti kaip Užgavėnių blynai, Kalėdų eglutės ar Velykų kiaušiniai. Ir, kaip įprastai tokiais atvejais, man įsijungia kažkoks mygtukas, kuris verčia daryti specialiai atvirkščiai nei daro minia. Lyg ir gerai sveikinti su Mamos diena.  Manęs šįryt vaikai su pusryčiais į lovą ir dovanomis nežadino, bet tai daro beveik kasdien: jie man neša ir dovanoja piešinius, savo darbelius, suteikia man kiekvieną dieną besąlygišką džiaugsmą savo buvimu, savo elgesiu (net ir tada kai užnisa), savo bajeriais, pasiekimais, atradimais ir pripildo kasdienį mano gyvenimą nepamatuojamu kiekiu laimės. KASDIEN.

Todėl nesureikšminu ir Motinos dienos. Nemanau, kad jie turi teikti man dar kažkokias papildomas dovanas, nešti kavą į lovą ar dar kažkaip mane sveikinti. Taip pat nemanau, kad tik per Mamos dieną reikia visam pasauliui skelbti savo mamos nuotrauką ir ją sveikinti, nes tai reikia daryti KASDIEN. Dėkoti, mylėti, dovanoti.

Suprantu tuos, kurie gyvena svetur ir tarsi pasiunčia internetu viešą sveikinimą savo mamai, tačiau ypač keistai atrodo tie sveikinimai FB, kai sveikinamos mamos, kurios net neturi Feisbuko paskyrų. Tai kam tie sveikinimai skirti? Draugams, Pasauliui, Dievui? Gal jie kažkaip ramina sveikintojo sąžinę, kai viešai paskelbi apie meilę mamai? Gal Dievas pamato FB ir uždeda pliusiuką? Esu įsitikinus, kad Dievas ir taip viską mato. Kiek tas savo mamas mes mylim KASDIEN, kiek joms skiriam dėmesio, skambinam, lankom. Ir dar esu įsitikinus, kad toks sveikinimas FB tai tiesiog susireikšminimas. Soriukas, jeigu kažkas įsisikaudinsit dėl mano tiesmukiškumo.

Tai ką gi mes veikėm savo įprastą kasdienį šventinį sekmadienį? Mes vaikščiojom po nuostabaus grožio sodus savo kaime, nes šiandien vyko “Atvirų sodų diena”. Tai toks renginys, kai žmonės atveria savo namus ir parodo savo vidinių kiemų ir kiemelių grožybes. Ne paslaptis, kad britai yra uždari ir parodo tik savo gražų fasadą. Ir namai jų tokie: priekyje namo toks mažas plotelis su vienu kitu augalu ir tau atrodo, kad va tiek va, jie ir turi. Tačiau už tų fasadų slypi tokios grožybės, kad tikrai yra didelė šventė jas pamatyti

Mūsų kaime kiekvieną pavasarį norintys įsileidžia į savo sodus. Visi renka pinigus labdarai. Visa pramoga (aplankėm septynis sodus) kainavo penkis svarus. Vaikams nemokamai.

Susimoki bet kuriuose namuose, nuo kurių pradėjai savo ekskursiją, gauni žemėlapį ir keliauji per kaimą. Viskas labai organizuota, visi šeimininkai geranoriškai bendrauja, atviri jų namai, gali gauti vandens ir net pasirūpinta, kad į tualetą galėtum pakliūti.

Visi sodai labai skirtingi. Vienas miniatiūrinis ir toks pankiškas su vištų gardeliu, o kitas milžiniškas ir pižoniškas su teniso kortais kieme ir gulinčiais grėsmingais šunimis juose. Kaimas pilnas atvykėlių, tiesiog šniūrais žmonės ėjo. Vieno namo kieme prie garažo buvo įrengta kavinė. Naminiai pyragai, tirpi kava ir arbata. Visi indai skirtingi, o pyragai nuostabūs. Niekada nesugebėsiu tiek aparašyti, todėl eikite ir “skanaukite” vaizdus akimis, nes aš ėjau ir bandžiau tuos vaizdus visus užfiksuoti. Gražumas neišpasakytas!  Albumas su papildomais komentarais prie nuotraukų yra čia: “Turners Hill open garden day”

Dienos pabaigoje susėdome prie stalelio kieme tų pyragų ragauti ir aš, žiūrėdama, kaip mano vaikai geria anglišką arbatą su pienu, savo sesei pasakiau: “Va, šiandien yra tokia diena, kai aš jaučiuosi absoliučiai laiminga”

Šią temą ilgai nešiojau savyje. Nešiojau, brandinau, tikrinau ar tikrai tai tiesa, ar tai nėra mano susireikšminimas, didybės manija, sužvaigždėjimas. Bandžiau išjausti, suvirškinti, iššukuoti, išlaižyti, perskrosti iš kairės ir dešinės, iš viršaus į apačią ir atgal, ir tik tada užrašyti.

Man nesvarbu, ką jūs apie mane galvojat. O ypač nesvarbu tada, kai jums atrodo, kad kažkas su manimi ar mano elgesiu negerai ir norite mane pamokyti, atvesti į protą, paauklėti ar paaiškinti man gyvenimą, nes jūs esą geriau žinot, kaip man derėtų elgtis.

Beveik prieš penkis metus parašiau savo pirmą tinklaraščio tekstą apie Kryžių kalną ir gavau iš tuo metu labai artimos man draugės laišką. Viso necituosiu, pakaks ir vieno sakinio: „Tu turi nuostabią šeimą, gyveni jaukiame Lietuvos kampelyje, dirbi darbus, kurie tave veža… Nafik kiši nosį kur kartais geriau patylėti?”

Gavau už tai, kad viešai išsakiau savo nuomonę.

Kažkaip automatiškai ta draugė tapo ne draugė. Buvo keista ir nesuprantama, kad kažkam, tiksliau, artimai draugei, užkliuvo mano nuomonė. Kodėl taip jaudina kito veiksmai? Taiga ne nusikaltimą dariau, nešoviau, nevogiau, nevartojau narkotikų ar prisigėrus sėdau už vairo… Tik išsakiau savo nuomonę.

Vėliau atsitiko toks didelis įvykis gyvenime “emigracija”, kai tave tarsi musę į barščius įmeta, arba kaip nuogą į žiemą vidurnakty išvaro – vyniokis kaip nori, arba išplauksi arba ne. Be milžiniško streso emigracija duoda ir labai daug gerų dalykų. Tokių, kai tu, pakliuvęs į kitą terpę, pradedi suvokti tą, kurioje gyvenai visą gyvenimą. Tiesiog, pamatai ją iš šalies.

Ir šiandien manau, kad tik emigracijai turėčiau būti dėkinga už tą labai aiškų suvokimą, kad jau gimdamas kiekvienas iš mūsų atsineša teisę gyventi taip, kaip jam patinka ir daryti tai, ką nori.

Po pirmosios knygos išleidimo gavau manęs išsižadėjimo laišką iš draugo, su kuriuo draugavome dvidešimt metų. Nes pasielgiau ne taip, kaip jis norėjo – išleidau knygą negavusi jo leidimo.

Pamenu, kaip prieš pora metų mane aplankiusi draugė visą vakarą man aiškino kaip aš neteisingai auklėju vaikus, kaip aš neteisingai kūriau santykius su vyru, kaip aš neteisingai rašau, kaip ji geriau nei aš pati žinanti su kokia intencija aš rašau.  Ilgai negalėjau užmigti, galvoje sukosi mintys apie tai, kad ji vargiai man gali aiškinti kaip auklėti vaikus, nes pas mane keturi, o pas ją tik vienas ir tas auga su tėvu, o ne su ja. Kad vargiai ji man gali aiškinti ir apie santykius su vyru, nes pati jau trečioje santuokoje. Per naktį sukaupiau drąsos ir ryte atsiveikinom taip, kad žinojau, jog daugiau su ja nebenoriu draugauti, nors draugystė skaičiavo daugiau nei penkiolika metų.

Taip žingsnis po žingsnio ėjau į suvokimą, kad kažkas su mane supančiais žmonėmis, o ne su manimi yra negerai. Taip vienas po kito byrėjo iš artimiausio rato mano draugai. Tie draugai iš senovės. Iš seno mano gyvenimo. Gyvenimo prieš emigraciją.

Galutinis situacijos suvokimas atėjo visai neseniai. Gal tik praeitą mėnesį. Jau rašiau apie Lewes mieste vykusią milžinišką dvasingumo parodą, kurioje organizatoriai paprašė manęs pagroti gongais ir padaryti parodos atidarymo ceremoniją. Pagrojau ir sudainavau lietuvių liaudies dainą. Parodos dalyvių ir lankytojų reakcija buvo tokia, kad po visos dienos padėkų ir susižavėjimo, vakare grįžau namo gal net kiek sužvaigždėjus. Kai prie tavęs prieina šimtas ir sako, kad tu puikiai dainuoji, nuostabiai groji ir iš viso iš kur tu tokia faina atsiradai – mažiausiai kas nutinka viduje, tai auga pasitikėjimas savimi ir savivertė. Maža to, kad tą dieną padainavau, toliau klostėsi viskas taip, kad parodos organizatorės sugalvojo pradėti naują projektą – sujungti tris skirtingas terapijas į vieną renginį. Jos išnuomojo trim šimtam žmonių salę, sukūrė visą renginių konsepciją ir sustatė metams į priekį grafiką – renginiai vyks vieną kartą per mėnesį Brightone. Į tuos renginius pakvietė mane groti su gongais – garso terapija bus sudedamoji kasmėnesinių gydymo seansų dalis.

Tuo pat metu viena mano draugė iš senovės (pažintis ir draugystė prasidėjo prieš dvidešimt tris metus) mane atakavo žinutėmis: „Mano kuklia nuomone, gal jau tu į tą TV laidą daugiau neik.“ Arba „  Nieko tu nenutuoki apie jokias dramas. Gal užsisakyk eilinį nigerį, kad gerai tave ataustų… Neturiu jokių bėdų. O tu, matau, tikrai turi.”

 Čia jau po daugybės priekaištų, kad neskiriu jai dėmesio, kad nepasveikinau su gimtadieniu, kad kreipiuosi tik tada, kai reikalas koks, kad neskambinu šiaip sau, kai jai noras yra išsiverkti ant peties. Ne, neskambinu niekam, kad paverktų ant mano peties, nes papraščiausiai neturiu tam laiko. Ir noro didelio taip pat. Pagąsdinau ją, kad jeigu ji ir toliau mane atakuos su priekaištais, aš išbraksiu ją iš kalėdinių atvirukų gavėjų sąrašo. Priekaištai nesibaigė. Išbraukiau ne tik iš sąrašo, užblokavau ir FB. Tada, kai ją kažkur giliai užkabino tai, kad aš nustojau gerti kavą. Ką jau kalbėti apie tai, kad negeriu, nerūkau, garsiai deklaruoju tikėjimą Dievu ir visaip kaip stengiuosi gyventi įdomų, linksmą, pilną nuotykių gyvenimą ir jaustis laiminga. Mano draugę “iš senovės” tiesiog “užkilbasino” mano teisingumas ir kategoriškumas, kad mes patys esame savo likimo kalviai, kad patys kaip pasiklosim, taip ir išsimiegosim. Nepatinka jai tai, kaip sau pasiklojo, nesinori jai paleisti iš rankų šampės butelio ir cigaretės, todėl tiesiog nervas ima, kad va toji, tokia visa teisinga ir dar viešai deklaruoja. Užėskim ją žinutėmis, pažįstu ją, žinau kokia ji, pribaigsiu tuoj taip, kad apsiverks…

Tą kartą neapsiverkiau. Nors tiesa sakant, dėl priekaištų, kad neteisingai auklėju vaikus, verkiau ne taip jau ir seniai, prieš metus. Tada šalia manęs buvo atsiradusi nauja “draugė”, kuri vis aiškino, kad aš kažką ne taip darau.

Taigi, būtent po to renginio Lewes ir po prasidėjusių didelių projektų Anglijoje, man atėjo suvokimas, kad visa gyvenimą gyvenau su baime, ką kiti pasakys, kokia kitų nuomonė ir labai retai išgirsdavau, kad darau kažką gerai. Nuo pat mažens man kalė į galvą, kad su manim kažkas negerai. Mokykloje, šeimoje, vėliau auginant vaikus, kraustantis į kaimą, statant namus, emigruojant. Net tada, kai sugalvojau, kad reikia nėsčioms atskirų kasų prekybos centruose, du mano labai geri draugai pasisodinę mane “audė” kokia aš nenormali, kad tokią nesąmonę iš viso sugalvojau.

Jeigu skaičiuočiau procentaliai, tai skaičiai atrodytų taip: gyvenant Lietuvoje mane norėjo “pataisyti” devyniasdešimt, o palaikė dešimt procentų. Dabar gyvenu taip, kad skaičiai apsivertė ir mane palaiko devyniasdešimt procentų šalia esančių žmonių. 

Iš karto noriu pasakyti, kad tebesu imli sveikai kritikai ir pastaboms, kurios verčia pasitempti, tobulėti, susimąstyti, net pastabos dėl lietuvių kalbos ir daromų klaidų, kurias gaunu iš savo kurso draugių, užknisa, bet yra labai teisingos,  tačiau pasidariau organiškai jautri visiems, kurie nori mane “pataisyti”. Nebenoriu gaišti nei savo, nei jų brangaus gyvenimo laiko, todėl, kad jaučiuosi apsoliučiai laiminga ir išsipildžius tokia, kokia esu. Nebenoriu daugiau verkti dėl to, kad kažkam mano gyvenimas atrodo neteisingas, kad aš kažkokia nenormali. Taip, gal ir esu tokia. KITOKIA. Ir už tai save sugebėjau pamilti. Su visais savo keistumais, nesąmonėm, kategoriškumu, kunkuliuojančia energija, talentais, gebėjimu klysti ir vėl bandyti. Būten dėl to ir jaučiuosi LAIMINGA. Tai kodėl mane supantys draugai, ypač tie, iš senovės, nori mane “pataisyti”? Kodėl jie nori, kad aš nesijausčiau tokia laiminga, kokia esu?

Laimės jausmas, kurį jaučiu kasdien, man yra svarbesnis už artimų draugų išsakytus: “Tu klausai tik tų kelių, kurie tave giria ir laižo užpakalį.” Arba: “Tavo savybė užpykti ant visų, kurie nemąsto ir negyvena taip kaip tu, yra jau chrestomatinė. Tau net neįdomu nei kas serga, nei kuo…nes . .nereikalingi šiame gyvenimo etape. Dabar yra NEXT…ir dar NEXT.”

Taigi, NEXT, kad būtume labiau laimingi. Aš renkuosi tai. O ką renkiesi tu?

Šiandien ta diena, kai norėčiau patobulinti savo paprastutį tinklaraštį, kad galėčiau pasidalinti ne tik žodžiais, bet ir vaizdais. Nes patirtos dienos įspūdžių neįmanoma atpasakoti žodžiais. Gaila, kad galiu pasidalinti tik FB sukurtu nuotraukų albumu. Pažiūrėkit ir viską suprasit štai čia 

O pasakojimas būtų toks.

Tęsiu savo tyrimą apie įvairiausius turgus, kuriuose galėčiau prekiauti savo rankdarbiais. Pasiprašiau į Brighton Vintage šou ir jie mane priėmė, tiesa, labai smarkiai neapsidžiaugė, nes vis tik mano prekės nėra vintažinės. Leido prekiauti organzos gėlėmis ir dekupažo sagėmis, nertais krepšiais.

Didesneniame Anglijos mieste problemos prasideda jau tada, kai reikia galvoti, kur priparkuoti automobilį. Įprastas, netoli Dome gallery, t.y. miesto centre parkavimas, kainuoja 1val – 5 svarai. Skaičiuokim nuo devynių iki keturių ir iš karto atsiras noras paieškoti ne taip arti centro. Automobilį palikome prie traukinių stoties už puseptinto svaro visai dienai ir susikrovę savo nelengvą krovinį ant mano legendinių ratukų (gal dar prisimenat kaip mes su juo vežiodavom daiktus Londono centre į Gongų maudynes), kurie buvo nenaudojami pora metų, patraukėm į Dome galeriją. Parodos organizatoriai rašė, kad eiti 10 min. Na, gal mūsų krovinys buvo labai sunkus, bet ėjom beveik 20. Tempėm savo ratelius su didele vitimi, kad viską parduosim ir grįžti bus lengviau, nes grįžti tai į kalną…

Mugė buvo puiki. Juokėmės, šokom dainavom, bendravom. Šalia mūsų stalo sėdėjo garbaus amžiaus Filipas (į „internetą nenorėjo“, tai nuotraukos nėra), kuris sužinojęs iš kur mes, paklausė:

-Priminkit, koks jūsų šalies garsus kompozitorius?

– Čiurlionis.

– O taip taip! Žinau jį!

Dar keisčiau buvo iš brito išgirti jo puikias geografijos žinias, išvardintas sostines. Jis žinojo ne tik Vilnių, bet ir Trakus, nors Lietuvoje niekada nebuvęs, žinojo Pabaltijo šalis , pradėjome diskutuoti apie kalbas ir jų šaknis. Tačiau, kai jis užrašė teisyklingai pavardę „ČIURLIONIS“ su varnele, tai tikrai norėjosi griūti iš koto. Pasisekė su turgaus kaimynu.

Mūsų prekybos vieta buvo fantastiška, nes pakėlus galvą balkone matėme tris žavias retro damas. Ne tik puikiai atrodančias, bet ir dainuojančias. Ne tik puikiai dainuojančias, bet sutikusias papozuoti ir su mano krepšiais.

Kažkur mugės vidury supratau, kad lietuviškas ale vintažas labai skiriasi nuo angliško. Jeigu mūsų merginos gėles į plaukus ar atlapą išradingai mokėjo pasiūti iš užuolaidos, tai britės puošė savo galvas plastikinėmis gėlėmis. Jeigu mums virvinės sietkelės yra istorijos dalis, tai bričių istorijoje tokių nebuvo. Na, kaip ir supratote kur link aš – su mano prekėmis britiškoje vintažo mugėje ne vieta.

Nepaisant to, kad pardavėm už visus 8 svarus, o dayvavimo mugėje išlaidos apie 70, vis tiek šiai mugei duodu dešimt balų už nuotaiką, reginį, įkvėpimą, puikias dainas, labai nuoširdžius žmones, laisvą Brighton dvasią. Šimtą balų reiktų duoti žmonių atsidavimui – kaip reikia mylėti save, savo gyvenimą ir savo pasirinkimą, kad eidamas į Vintage mugę nuo galvos iki kojų, skrupulingai pasipuoštum pagal temą ir eitum pasižmonėti?

Duočiau dar dešimt balų už prekias, kurių ten buvo devynios galybės. Labai man visko daug norėjosi nusipirkti: seno, nematyto, įdomaus ir brangaus, bet susilaikiau ir nenusipirkau nieko. Už tai sau irgi duodu dešimt balų.

O jeigu dar nesupratot kodėl čia teik tų balų visiems noriu duoti, tai pažiūrėkit gi tas nuotraukas.

O vežimėlį tempėm atgal… su visu kroviniu į kalną. Aš tempiau, Inesa stumė… Kartais reikia daryti daug judesių ir prakaituoti, kad rastum savo teisingą kelią. Kartais atrodo, kad tie judesiai ar veiksmas be reikalo, neapsimokėjo, geriau būčiau sekmadienį namie prasėdėjus… Bet kaip žinosiu tada pačias geriausias vietas ir būdus parduoti? Kaip suprasiu į kurią mugę verta investuoti pinigus ir laiką, o į kurią ne?

Po dviejų savaičių dalyvausiu dar vienoje mugėje tame pačiame Brigthon, toje pačioje Dome galerijoje. Tik šį kartą tai bus Brighton craft Alliance mugė. Patikrinsim kokie ten reikalai.

Apie gyvenimą Anglijoje. Kai patenkini savo kūniškus išlikimo poreikius natūraliai kyla klausimas: “O kas toliau?”

Ilgai negalėjau apsispręsti kaip pavadinti tai, apie ką noriu šiandien parašyti. Kažkada buvau mokymuose, kuriuose buvo daug kalbama apie kontekstą. Vidinį ir išorinį. Tai šie pamąstymai turbūt bus apie sąmoningumo ar dvasingumo kontekstą. Tiek vidinį, tiek apie tą, kurį sutinku aplinkoje.

Vakar ir užvakar buvau dviejuose susirinkimuose Koorana centre, kuriame groju gongais. Centras įsikūręs Vakarų Sasekse ir kaip jau dabar žinau, veikia gan įdomiu verslo principu. Ilgai maniau, kad tai valstybės remiamas meditacijų, dvasingumo centras – nuostabi salė įrengta kažkada buvusioje kaimo bažnytėlėje. Centras turi savo direktorę ir jungia virš dvidešimt įvairiausių terapeutų ir technikų mokytojų, pradedant pilatesu, baigiant angelų terapija ar reiki.

Esu tame terapeutų tarpe ir mes visi mokame beveik dviejų šimtų svarų dydžio metinį narystės mokestį. Už narystę mes gauname nedidelę nuolaidą salės ar kabinetų nuomai, taip pat galime dalyvauti organizaciniuose centro reikaluose, esame kviečiami į susirinkimus.

“Koorana” – reiškia (tik nežinau iš kokios kalbos) “atvesti kitus vaikus” ir šiuo metu yra kuriama visai nauja veiklos linija – užimtumo programos jautriems, problematiškiems paaugliams.

Taigi, pirmajame susirinkime buvo aptariamas ir pristatomas labdaros fondo įkūrimas, kokios programos bus vykdomos. Į jį susirinko žmonės, norintys remti, palaikyti. Garbingi ponai ir ponios, ne jokie terapeutai.

Bet ne apie tai noriu šiandien papasakoti.

Klausydama kitų, į susirinkimą atėjusių žmonių, galvojau kaip gera, kad taip atvirai galima pasakyti: “Aš esu padidinto jautrumo ir dėl to nuo vaikystės kentėjau” arba “Aš auginu nepritampantį, jautrų vaiką”. Visi kalbėjo atvirai, paprastai, taip, lyg kalbėti apie savo jausmus ir išgyvenimus būtų kasdienis dalykas, o pasakyti susitikus: “Jaučiu kažkokią keistą tavo energiją šiandien. Ar tau viskas gerai?” yra taip kasdieniška ir normalu, kad stebina, nes paprastai gyvenime nesu pratusi taip daryti. Na, aš pratusi sakyti, bet nepratusi girdėti taip atvirai kalbančių aplinkinių.

Antrame susirinkime kalbėjome apie kasdienes centro veiklas, darbus, kuriuos reikia nudirbti. Prie stalo sėdėjo beveik dešimt žmonių, kuriems niekas nemoka atlyginimo, visi nori padėti šiaip sau, iš savanorystės. Nori padėti verslui, su kuriuo jungia tik narystė ir salės nuoma. Na, tai reiškia, kad mes visi susimokam kaskart už savo renginius centrui.

Sėdėjau ir galvojau apie tokį verslo modelį. Esu jau anksčiau išsiaiškinusi, kad viso pastato kasmėnesinė nuoma atsieina apie du tūkstančius svarų.

Aš dažnai fantazuoju ir lyginu sąlygas Lietuvoje ir Anglijoje, niekada nesiryžčiau daryti verslo iš sąmoningumo ir dvasingumo renginių Lietuvoje, nes tai veda į aklavietę, tačiau Koorana centras veikia jau daugiau nei penkis metus ir veikia sėkmingai.

Ir ne tik Koorana centras. Aplinkiniuose miesteliuose knibždėte knibžda visokio plauko terapeutų, praktikų, organinių kavinių, tik natūraliais vaistais prekiaujančių vaistinių, Valdorfo mokyklų ar miško darželių ir kalbėti apie savo jausmus, energiją, nematomus dalykus yra taip įprasta, jog kartais atrodo, kad visur taip.

Bet gi ne visur. Tiesiog pasisekė atsikraustyti gyventi į tokią vietovę, kurioje gyvenančių žmonių kontekstas – sąmoningumas ir dvasingumas – pačių įvairiausių pakraipų, tikėjimų, religijų.

Net kaimo šokiai čia terapiniai – pagal penkis ritmus. O ką jau kalbėti apie begalę dvasingumo mugių, parodų. Jos vyksta nuolat ir įvairiose vietose, jos gausiai lankomos ir labai populiarios. Pakliūti prekiauti į tokią mugę sudėtinga, jeigu vietos nerezervuosi daug mėnesių iš anksto, nes visos vietos užimtos.

Štai toks tas aplinkos kontekstas, kurioje šiuo metu gyvenu.

Šiandien su bičiule diskutavome ir apie vidinį kontekstą, kodėl tai, kas vyksta mūsų apylinkėse, visai nebūdinga kitoms vietovėms ar net šalims, kodėl Lietuvoje visai kitas kontekstas. Taip, atsakymas aiškus – šalia gyvenantys britai niekada nekovojo dėl išlikimo, todėl gali daug kalbėti ir veikti savo sąmoningumo link.

Lietuvaičiai vis dar kovoja dėl išlikimo. Ypač tai skaudžiai jaučiasi pačioje Lietuvoje. Emigravę, atsistoję ant kojų, įsitvirtinę, po gero penkmečio ar net dešimtmečio, pradeda dairytis aplinkui. Kova dėl išlikimo baigta, o kas toliau?

Toliau – sąmoningumo kelias, rūpinimasis savo dvasiniais dalykais, nes kūniškais jau pasirūpinta. Toliau – savo vidinio konteksto keitimas.

Todėl visai natūralu, kad į bet kokius sąmoningumo renginius, organizuojamus Londone, renkasi tokia gausi lietuvaičių publika: jie nori kvėpuoti, nori jogos, ieško atsakymų, metodikų, ieško savo kelio.

Štai todėl man taip gera, kad į mano organizuojamus renginius, gongų maudynes renkasi tokia didelė lietuvių bendruomenė.

Štai todėl noriu juos visus pakviesti ne tik į savo renginius, bet ir į kitos aplinkos kontekstą.

Kovo 11 dienos vakarą, šeštadienį, Koorana centre vyks eilinės Gongų maudynės, tačiau visą dieną, t.y. 10 – 16 val. vyks “Vitality day” – Dvasingumo diena, kurioje bus galima susipažinti su visu būriu pačių įvairiausių terapijų ir mokymosi krypčių, jas išbandyti. Renginys nemokamas, tik kai kurios individualios konsultacijos ar užsiėmimai mokami, tačiau į juos reikia rezervuotis vietas iš anksto.

Visos dienos programa ir aprašymas yra čia: https://www.eventbrite.co.uk/e/vitality-day-tickets-31929718648

Gongų maudynės prasidės įprastu laiku, 18 val. „Gongų maudynių“ kaina 20 GBP.

Koorana Centre, Street Lane, Ardingly, West Sussex RH17 6UB

Daugiau informacijos apie Gongų maudynes: www.ecoethno.co.uk  07415659967 (Birutė) arba el. paštu: ecoethno.sound@gmail.com.

Vietų skaičius ribotas, todėl būtina išankstinė registracija: http://www.ecoethno.co.uk/product-category/other/sound-therapy/