Guliau pirmą nakties, pabudau penktą. Galėčiau pamiegoti dar, bet lauke taip keistai šviesu. Lietuva. Švinta anksčiau. Atrodo, kad vidurdienis. Negaliu miegoti dėl žodžių, kurie zyzia mano galvoje. Jų daugėja, tvenkiasi, spaudžia galvą. Jie mirga ir juda, kaip bėganti reklamos eilutė per TV: … be fanatizmo… pulkai žmonių, kurių nepažįstu… miesto meras, vakar atėjęs pagerbti Mamos… tragikomiškos laidotuvių istorijos, kurias visi taip mėgsta pasakoti susėdę prie mirusio… Mama – patogi ponia… buvę vyrai ir žmonos… meditacinė muzika… paskutinis mamos mezginys… vietinės tradicijos visus kviesti vaišintis, apie kurias mes pamiršom… kažkam nepatinka mano tonas… norėčiau Mamai paskaityti eilėraštį prieš užkasant palaikus… na tą, kurį vakar kažkas parašė Feisbuke… penkiasdešimt gramų brendžio kalančią širdį veikia taip pat, kaip dvi tabletės valerijono…

Miegok. Miegok! Keturios paskutinės naktys po dvi – keturias valandas miego. Todėl taip ir kala širdis. Miegok. Bet žodžiai zvimbia galvoje. Atsikeliu, įsijungiu. Turiu išvalyti savo galvą nuo žodžių. Turiu juos užrašyti. Negaliu rašyti, nes akys tarsi sutinę. Vėl atsigulu. Ne, tikrai neužmigsiu. Turiu atsikratyti žodžių.

Be fanatizmo – toks pirmasis žodis man spengia galvoje, kai noriu papasakoti apie tai, kaip gyveno mano Mama. Galbūt, kai mes buvom maži, buvo kitaip. Bet suaugusią aš ją prisimenu kaip Moterį, kuri darė tai, ką norėjo. Ir net jeigu aplinkiniams tai galėjo pasirodyti keistai, jai nerūpėjo kitų nuomonė. Greitai negaliu prisiminti pavyzdžio, bet ji galėtų pasakyti: „Tik jau nebliaukit čia visos prie mano karsto.“ Be fanatizmo vyksta ir atsisveikinimas su Mama. Tėtis smarkiai neprigirdi, todėl kalba labai garsiai. Kažkas bando jį tildyti. Kažkas vedasi pasikalbėti į kambariuką – iš pagarbos mirusiai juk reikėtų šnabždėtis. Neištveriu. „Taigi tik savi, šeima esam, kodėl kalbėtis turim eiti į kambariuką, kalbėkimės čia, prie Mamos.“ Daugeliui tarsi atlėgsta. Patalpa pradeda dūgzti nuo pašnekesių. Žinau, Jai patiktų. Ji taip gyveno – kalbų, vaikų, anūkų triukšme.

Jeigu aš save dažnai įvardiju, kaip labai „nepatogią ponią“ kitiems, tai ji buvo tikrai „patogi ponia“. Elkitės laisvai, darykit paprastai, be fanatizmo. Mama net mirė šeštadienį, kad visiems būtų patogu, visi spėtų iš visur parskristi: sesuo iš Oslo, mes su Rasa iš Londono, o jaunėlis brolis iš Frakfurto. Tiesa, jis buvo pakeliui į Naująją Zelandiją. Turėjo kelias valandas tarp skrydžių. Mama mirė nei anksčiau, nei vėliau, o taip, kad nebutų prasidėjęs jo skrydis ir iš Frankfurto per Kijevą jis grįžo tą pačią dieną į Vilnių.

Visi susirinkę bandom apsiprasti su pasikeitusia Visatos tvarka. Mamos daugiau nebebus. Ji nesėdės ant safos prie lango į kiemą, nuolatos laukianti grįžtančių ir nebemegs kojinių. Daugiau nebelauks. Ji mezgė ir paskutinę dieną prieš mirtį. Be akinių. Raitė fantastiškus raštus ant kojinių iki kelių be jokių schemų – iš galvos. Viena pora taip ir liko nebaigta. „O ką, jeigu įdėtume jos mezginį jai į karstą?“ Visi sužiūra. Idėja patinka, bet juk aš čia nerimtai, ar ne? Randu pritariančių. Po kelių valandų Mamos virbalai, šiek tiek siūlų ir paskutinis mezginys jau po jos pagalve. Ilsėkis. Bet aš žinau, kad tu nemoki ilsėtis nieko neveikdama. Tai turėsi mezgimą. Kažkas pajuokauja: „Kai po tūkstančio metų ją atkas archeologai, tai pasakys, kad šita moteris buvo mezgėja.“

Prie mirusio susitinka tie, kuriuos jungia kraujo ryšys, bet yra nesimatę dešimt ar net dvidešimt metų. „O, koks jau tu didelis, mačiau tave, kai buvai kokių penkių, per vestuves.“ – sako teta septyniolikmečiui brolio sūnui. Bandom atrinkti per kurias vestuves. Skaičiuojam. Per mano, prieš trylika metų. Per laidotuves sutinki ne tik gimines. Sutinki ir tuos, kurių niekada nepažinojai. Eina ir eina žmonės, mes susižvalgom. Klausiam viens kito: „Pažįsti?“. Tada purtom galvas, kad ne. Mamos draugai, pažįstami.

Kai ryte tėtis pasakojo apie Vilkaviškio meriją, kurioje tvarkė reikalus, niekas rimtai nepriėmė jo pasakojimo, kad miesto meras irgi ateis pagerbti Mamos. „Aš pakviečiau. Nuėjau pas naują merą, o ten keturios moteriškės sėdi. Sakau, man pas merą. Jakučionienė mirė.“ Tada, mes tik pasijuokėm, kad gal jis ir Butkevičių pakvietė, o gal ir Adamkų? Dienai persiritus į antrą pusę įėjo stotingas, kostimuotas, aukštas,  ir jaunas vyras. Na, šito, tai tikrai nepažįstu. Per daug gerai atrodo, kad būtų giminė. Gal koks sesės draugelis? Pasigirsta švabždesys: „Meras… meras… taigi meras.“ Gerai, kad sėdėjau. Na, tėvukas ir pavaro! Tikrai pavietė!  Mano draugė, sėdėjusi šalia, irgi išpūčia akis. Taigi, nusipelniusi Moteris, apdovanota ordinu. Atėjo pagerbti. Merui dešimt balų.

Prie mirusios susitinka buvę vyrai ir žmonos, žentai ir marčios. Tėtis taip norėjo. Visus buvusius žentus pasikvietė. Maniškis irgi atvažiuos.

Ta pati draugė mane apšviečia dėl vietinių papročių: „Taigi čia Suvalkija. Čia visus kviečia kavos ir arbatos, sumuštinukų pasiūlo. Karštų nedaro jau, bet vaišina tai tikrai. Jeigu atsisakys, tai čia atėjusio reikalas, bet pasiūlyti privalu.“ Susgrimbu tvarkyti kambariuką, kuriame iki šiol valgė tik šeima, plauti puodelius ir kviesti kavos. Ale tikrai, tundra. Sėdi mamos broliai čia antra diena. Patys gi nepasiprašys. Informuoju seseris. Kažkam nepatinka idėja. Tėtis neliepė, o darom viską taip, kaip nori jis. „Kviesk, jeigu tau reikia, arba tavo draugė tegul atvažiavus kviečia, jeigu jau čia tokios tradicijos.” „Bet Mama tai tikrai visus kviestų!” Kažkam nepatinka mano tonas. Susiriejam. Ech, seserys! Net ir prie mirusios mamos netelpam vienoje patalpoje.

Sesuo pakeičia muziką. „Tos graudulingos bažnytinės giesmės Mamutei tikrai nepatiktų. Šita bus meditacinė muzikytė jai būtų pats tas.“ Girdžiu savo mylimiausią muziką. Tą, kurios kasdien klausau, kuri skamba, kai rašau. Mirabai Seiba. Čia mano muzika! Aš net jų koncerte Londone buvau! Čia mano knygų, mano dienoraščių muzika. Dabar jau mano ir Mamos drauge.

Prie karsto prisiklausai nerealių istorijų. Kiekvienas mirusysis turi savąją. Ją pasakoja kiekvienam atėjusiam. Mano tėtis sutinka kiekvieną ir pradeda: „Mirė ant mano rankų…“ Brolis man ir kaimynei pasakoja: „Ji paskutinę dieną dar pasėjo agurkų ir cibulukų. Nusibrėždavo vagą su kriukiu (lazda) ir pasilenkusi berdavo sėklas. Iš vakaro aprodė man, kur ką pasėjo.“ Šalia sėdinti kaimynė porina: „Tai čia dar nieko, kad agurkų prisėjo. Va, mano draugė kai mirė, tai dvi jos kurkės (kalakuto patelės) pamiškėj pasislėpusios kalakučiukų atsivedė. Niekas nežinojo, niekas jų nepasigedo. Po kiek laiko pareina su visa vada. Va čia tai buvo.“ Man patinka tragikomiškos mirusiųjų istorijos.

Ar „pramušė“ emocijos kai pamačiau mirusią Mamą? Nežinau. Negaliu verkti, nes jaučiu ne liūdesį, o milžinišką dėkingumą. Už tai, kad buvo, už tai, kad gyveno, kad taip gyveno ir, kad aš esu jos dukra. Kartais kūnas duoda ženklus, kad patiriu stresą – fiziškai jaučiu, kad turiu širdį. Ji tarsi kala. Išeinu vis pakvėpuoti grynu oru, o brolis sutiktas tarpduryje man sako: „Nesijausk vieniša, man tas pats.“

Štai taip mes atsisveikinam su ja. Be fanatizmo.