65. Gedėjimas. III dalis. Pabaiga

13
2206

„Aš savo Mamutę turiu išlydėti kaip Karalienę. Todėl ir merą pakviečiau.“ – beveik kiekvienam, atėjusiam į šermenis, sako tėtis. Išlydėjom tikrai kaip Karalienę: baltų žiedų jūroje ir beveik keturiasdešimties automobilių eskortu. Man šioje nuotraukoje su jo Ekselencija Prezidentu ji tikrai kaip Karalienė. Elegantiškai mojanti ranka susirinkusiai miniai. Tarsi sakytų: „Ate, mylimieji.“

Paskutinė, laidotuvių diena – sumaišties diena. Norisi būti šalia Mamos, bet negaliu klausyti giedamo rožančiaus žodžių. Iš esmės suvokiu tokias tradicijas, maldų reikalingumą tiems, kurie yra giliai tikintys katalikai, bet šį kartą neklausau giedamo rožančiaus, kaip visumos, girdžiu tik žodžius. „Dieve, pasigailėk mirusios“, „Atleisk jai, nusidėjėlei, visas nuodėmes“. Kokios buvo mano Mamos nuodėmės? Kodėl katalikų bažnyčia nuolat tau primena, kad esi nusidėjėlis ir kaltas?

Mama nebuvo tikėjimo fanatikė, sekmadieniais nevaikščiojo į bažnyčią, nėjo išpažinties. Neseniai tėvai dalyvavo mano pusseserės laidotuvėse. Ten niekas negiedojo rožančiaus. Po tų laidotuvių Mama tėčiui pasakė: „Kažkaip tylu, nesmagu, kai niekas negieda. Gal geriau jau giedotų.“ Laidotuvėse taip dažnai nutinka. Galbūt tu norėtum visai kitaip. Juk galima ne tik rožančių giedoti. Nemačiau, bet sako, kad Mažeikiuose iki šiol su dūdom palydi. Galima ir gitaromis, ir kanklėmis groti. Bet gi nedrąsu išsišokti. Mirusiems artimieji dažniausia suorganizuoja taip, kaip daro visi aplinkui, tose apylinkėse. Dėl apsidraudimo, o gal iš baimės. Gieda rožančius ir užsako mišias bažnyčioje, net jeigu laidoja netikintį. Turbūt mirusiam tai ir nėra svarbu. Tradicijos svarbu gyvusiems.

Kol gieda rožančių, beveik visą laiką stoviu lauke. Viduje man trūksta oro ir „kala“ širdis. Man atrodo, kad tokio oro šiemet Lietuvoje dar nebuvo. Plieskia vasaros saulė, šilta, viskas žydi. Daug kas žino apie mano gebėjimą „išsiburti“ orą. Būčiau ir šį kartą tai padarius, tik man net nereikėjo vargintis – žinau, kad tą orą „užsakė“ Mama. Jau rašiau, kad ji buvo „patogi ponia“. Tai kaip čia dabar žmonėms lis ar bus šalta per laidotuves? Buvau įsitikinus, kad per jos paskutinę kelionę bus fantastiškas oras. Taip ir buvo.

Anksčiau galvodama apie artimo laidotuves, na, bandydama įsivaizduoti, kaip bus man, manydavau, kad bus labai svarbus kiekvienas atvažiavęs ir mane apkabinęs draugas. Taip, tai man svarbu, nes visi atvažiavę dovanojo man savo laiką. Penkios – šešios valandos kelionės iš Vilniaus į Vilkaviškį ir atgal, dar pora pabuvimo drauge, –  tikrai didelė, prabangi dovana. Tačiau supratau, kad atėję išreikšti užuojautą yra daug svarbesni mano tėčiui, nei man pačiai. Jam to labai reikia. Jis labai gedi. Aš tarsi turiu savo širdyje jau kitus namus. Namus savo keturiems vaikams ir sau. O jo namai buvo Mamos širdyje ir jis jų neteko. Visi, atvykę palydėti Mamos, išsineša po dalelę jo liūdesio.

Graudinuosi dėl tėčio. Nežinau, kaip jis gyvens. Mamutė jam tris kartus per dieną gamino šiltą maistą, prižiūrėjo ir rūpinosi, kaip vaiku. Jam bus labai sunku toliau gyventi. Paskutiniais metais jie nebegalėjo gyventi vienas be kito – buvo tarsi neperskiriamas tamdemas. Juokino ir „traukė per dantį“ vienas kitą be pasigailėjimo. Kartais pasikeikdavo ir pasibardavo. Mama tam turėjo vienintelę priežastį – kai tėtis pareidavo iš garažiuko padaręs gramelį. Jis išpildė Jos paskutinį norą – jokio alkoholio per laidotuves ir gedulingus pietus.

Kartais atrodo, kad tėtis savotiškai laimingas ar patenkintas rezultatu. Šios laidotuvės – tai jo renginys, jis viską suplanavo ir viskuo pasirūpino. Net nustebau, kiek daug valios stiprybės ir jėgų jis turi. Iki paskutinės minutės nepametė sveiko proto ir blaivaus mąstymo, pats ėjo ir visiems už viską mokėjo, pats reguliavo visą tvarką. Kaskart įėjus naujiems žmonėmis, jis pakildavo nuo suolo, prieidavo, sutikdavo, pats paimdavo gėles ir priimdavo užuojautą. Jaučiu tarsi jo džiaugsmą: “Ale matai kiek žmonių, kiek gėlių, kiek mašinų. Kaip Karalienę išlydint.”

Galvoju apie nuolat verkiančius prie karsto. Tokių būna visose laidotuvėse. Pas mus irgi buvo pora. Sako, kad anksčiau laidotuvėms net samdydamo Raudotojus. Kaimynė pasakoja, kad tokie žmonės yra labai svarbūs, nes jie turi ryšį su artimuoju ir jų raudojimas padeda sielai palikti kūną. Diskutuojam, bet man atrodo, kad viskas yra atvirkčiai. Raudotojai kaip tik laiko ir trukdo sielai ar astraliniam kūnui greičiau palikti fizinį kūną. Raudotojai nenori paleisti sielos, nes jiems labai truks išėjusio energijos.

Savęs vis klausiu, kodėl aš neraudu? Ar tai reiškia, kad per mažai ją mylėjau? Ar kad dar laikas neatėjo, dar nesuprantu, neįsisamoninau to, kas įvyko? Nežinau. Žiauru taip sakyti, bet jai dabar geriau – Mamutės gyvenimas buvo nelengvas. Ji labai daug ir sunkiai dirbo, kentė tėvo išgėrinėjimus ir krečiamas išdaigas. Užauginusi vaikus jautėsi viską šiame gyvenime nuveikusi. Man atrodo, kad ji buvo labai pavargusi nuo gyvenimo. Galbūt atsakymas yra viename laiške, kurį gavau po pirmo savo post‘o apie laidotuves?

„Kai mirė mano Mama aš negedėjau. Aš gedėjau, kai ji sirgo; kai ją mušė mano tėvas; kai jos, nebesuvokiančios ir nevaikštančios, nenorėjo priimti nė viena ligoninė; gyvenančios kaimo vienkiemyje negalėjau kasdien prižiūrėti; kai jai lūžo ir lūžo pakeisti sąnariai… Aš gedėjau, kai su ką tik gimusia dukra slaugiau ją savo sausakimšame bute, keičiau sauskelnes, vienai mažytes, kitai dideles ir nežinojau, kas ta senatvinė demensija. Kai vis kaltinau save, kad laukiu, kol ji greičiau numirs ir baisėjausi, kaip tokios mintys gali iš vis kilti… Kai vesdavau viena ranka laikydama Mamą, o kita nešdavau dukrą ir galvodavau, jeigu dabar virstume, ką pirma griebčiau… Kai mirė mano akyse negedėjau. Kai gulėjo tokia graži pašarvota negedėjau. Kai laidojo, nenubyrėjo nė viena ašara, nes nieko nejaučiau. Dabar žinau, kad atkentėjus tremtį vaikystėje, bedalę jaunystę, sumautą gyvenimą, ligas ir nepriteklių, Ji džiaugiasi amžina ramybe Dievo malonėje. Aš stengiuosi apie ją iš viso negalvoti ir neprisiminti, nes apsipilčiau ašaromis…. Neužjaučiu Tavęs, tik toliau žaviuosi.“

Sumaišties diena. Nesugebu apibūdinti žodžiais jausmų, kuriuos jaučiu. Nuo tos minutės kai atsisveikinau su Mama ir uždengė karsto dangtį, jaučiau, kad jos čia nebėra. Mane apėmė kažkoks palengvėjimas. Nejaučiau jokio skausmo, kai karstą nešė į bažnyčią ir kai įdėjo į duobę. Nejaučiau, kai užpylė žemėmis. Tiesiog jos čia nebėra. Dvelkiant šiltam vėjeliui ir skaisčiai šviečiant saulei jos siela tarsi pakilusi iki debesų ir lengvai sklando ore. Ji juokiasi. Šypsosi primerkusi akį, stebėdama mus sutrikusius dėl nereikšmingų detalių ar tradicijų: tai mesti tas gėles į duobę, ar ne? Tai reikėjo jai įdėti dantų protezus ar vis tik ne? Tie, kurie tvarkė palaikus, sakė, kad negalima protezų palikti burnoje, todėl pakišo juos po galva. Kuo labiau galvoju apie tai, tuo labiau man atrodo, kad Mama pasakytų: „Nu čia dabar! Dantis man greit į burną įdėkit! Kaip aš atrodysiu be protezų?” Dabar nebeturi prasmės jau jokios tradicijos ar detalės, todėl jai juokinga, kad mes dėl to sukame galvas.
Tokią ją ir prisimenu. Iki paskutinės dienos likusią blaivaus proto ir šiek tiek besišaipančią iš savęs ir kitų. Dabar ir aš jai šypsausi širdyje. Smagiausia man dėl tokio oro. “Matai, Mamute, kaip šilta. Žinojau, kad tu irgi gali orą išsiburti. Pažiūrėk, kaip viskas gerai gavosi ir kokia puiki buvo tavo paskutinė kelionė.”

Niekada nemėgau gedulingų pietų ir visada stengiuosi jų išvengti, tarsi norėčiau pabėgti kuo toliau nuo laidotuvių. Dabar man viskas atrodo kitaip. Norėjosi, kad pasiliktų visi. Išsiblaškę po platų pasaulį galbūt mes kitą kartą vėl susitiksim tik per laidotuves, arba jie susitiks per mano laidotuves. Kalbu apie kraujo ryšio gimines, kurie yra tavo kraujas, bet su jais kasdien nebendrauji. Gedulingi pietūs yra dėl tų, kurie pasiliko, galbūt smarkiai gedi. Tai ne šiaip pavalgymas po ilgos ir varginančios dienos, iš kurio visi paskubomis „nusiplauna“ įvardindami įvairiausias priežastis: „Aš netoli gyvenu – namuose pavalgysiu“ , „Nesu labai šeimos narys ar artima giminė.“ Buvimas gedulinguose pietuose – pagarbos ir palaikymo likusiems laikas. Todėl svarbu juose būti ir jeigu kviečia, tai ir eikite, net jeigu ir nesat labai artimas giminaitis ar draugas.

Viskam pasibaigus, prieš kelionę atgal į Londoną, su sese užsukome į tėvų namus. Pirmą kartą po Mamos mirties. Štai čia ir ritosi ašaros upeliais ir prasidėjo tikrasis liūdesys. Jos sofkutė prie lango, jos mezginiai, jos siūlai, jos daiktai. Viskas Jos. Tik Jos nėra. Namai ten, kur Mama. Kai Mamos nebėra, turi savo širdyje pastatyti namus. Tada telieka namai, kur tu pats esi.

Būdama tėvų namuose, susiradau jos apdovanojimo „Už nuopelnus Lietuvai“ dokumentus ir persifotografavau nuotrauką. Norėjau ją turėti kaip Karalienę ne tik savo širdies namuose. Norėjau ją parodyti ir kitiems. Norėjau, kad prisimintume ją, kaip Karalienę.

Nežinia, ar dėl nemiegotų naktų ar dėl skrydžio, krūtinėje tarsi kažkas būtų išplėšta. O gal čia ir yra tas netekties jausmas, kai viduje jauti bespalvę ir bekvapę tuštumą? Kūnas taip pat krečia nepatirtus dalykus: tai karšta, tai šalta, tai rankos ledinės, o kaktą pila prakaitas, tai krečia kažkoks vidinis drebulys.

Turbūt keista „laikinti“ Feisbuke postus apie Mamos laidotuves. Nežinau, kodėl tai rašau. Negaliu paaiškinti. Tiesiog darau tai, tarsi kažko kito vedama. Gal kada suprasiu ir savo rašymo prasmę. Tėvų kaimynės dukra, perskaičiusi pirmąją dalį mano gedėjimo, paskambino savo mamai ir abi atvažiavo į šermenis. Prisėdo prie manę ir dėkojo: „Atvažiavau, nes taip gerai parašei. Ačiū. Mano pačios tėtis išėjo prieš keturis metus. Labai sunkiai su tuo taikausi iki šiol. Labai gerai parašei.“ Galbūt to rašymo reikia ne man vienai…

Ačiū, už visas žinutes, užuojautas, laiškus, virtualius ir tikrus apkabinimus. Ačiū, kad mintimis buvote drauge. Apkabinu.

Facebook Comments Box

13 COMMENTS

  1. Nuoširdus Gedėjimas Mintimis ir Eilėmis vyko sanatorijos’Draugystė”salėje Druskininkuose. “Moteris.Motina.Meilė.Mirtis”- visiems buvo gilaus susimąstymo ….Visi tą patyrėme…

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

*

code