63. Gedėjimas. I dalis

160
4687

Nesu patyrusi artimo šeimos nario ar draugo netekties. Nemoku ir nežinau, kaip gedėti. Bandysiu gedėti darydama tai, ką moku geriausiai – rašydama.

Antra diena bandau atsekti savo mintis ir įvardinti savo jausmus. Verkti negaliu. Ir nežinau, ar galėsiu ir ar reikia. Daugybę kartų esu sakiusi – nedrįskit verkti per mano laidotuves, šokit tango ir dainuokit. Džiaugitės. Jūsų ašaros apsunkins mano kelionę ten, kur tikrieji mano namai.
Turiu savąjį tikėjimą. Manau, kad toks “aš” su vardu ir pavarde, tam tikru fiziniu kūnu yra tik maža dalis mano viso “aš”. Kaip mažasis kojos pirštelis. Visa kita mes nematom. Tikiu, kad siela pasirenka laikiną kūną ir gyvenimą šioje žemėje turėdama savo užduoti ir savo tikslus, pati pasirinkusi situacijas, kurias išgyvens. Visas mano Didysis “Aš” turi namus kosmoso platybėse, kitose planetose – ten susitinka su tikrais savo šeimos nariais ir yra tarsi viena.

Kiekvieno iš mūsų gyvenimo trukmė nepriklauso nuo mūsų – tai jau yra nulemta iš aukščiau ir gerokai prieš mums gimstant. Ir visai nesvarbu, kiek tų metų buvo nulemta gyventi šioje žemėje: dešimt, penkiasdešimt ar net šimtą. Mylintiems artimiesiems žmogus visada iškeliauja per anksti. Visada mes gailimės išėjusio, visada mes sakome, kad galėjo dar pagyventi, visada mes kenčiame, kad jis jau išėjo.
Pagal mano tikėjimą ar filosofiją, žmogaus fizinė mirtis yra ne skausmas, o palaima. Palaima jam. O skausmas tik tiems, kurie pasilieka. Daug metų gavojau apie tai, kaip teoriją, tačiau žinojau, kad susidūrus realiame gyvenime su artimo mirtimi tikrai ne visada pavyksta ir norisi tai priimti lengvai ir ramiai. Ypač tada, kai tėvams tenka laidoti savo vaikus.

Tyrinėju savo jausmus. Mano skausmas nėra tragiškas ir neišgyvenamas – jaučiuosi rami ir susikaupusi. Tyrinėju savo būseną. Ką jaučiu, kai miršta Mama? Verkti nenoriu. Jaučiau tą, netgi žinojau. Kai paskutinį kartą prieš porą savaičių buvau Lietuvoje tikrai labai stigo laiko nuvažiuoti į Vilkaviškio rajoną ir ją aplankyti, bet nuvažiavau, nes žinojau (iš kur, neklauskit, tiesiog žinojau), kad jeigu nenuvažiuosiu šį kartą, tai daugiau gyvos jos nesutiksiu.

Nuvažiavau. Ji man aprodė savo daržus ir gėlynus. Lėtai eidama aplink namus skundėsi, kad blogiausia yra tai, jog ji nebegali greitai eiti.
-Tai gal jau ir nebereikia bėgioti? Gal galima ir taip, lėtai judėti, Mama?
Kai išvažiavau, ji stovėjo ant kiemo ir išlydėjo mane pamosavus ranka. Atsisveikinau žvilgsniu ir žinojau, kad tai paskutis kartas, kai matau jos akis. Žinojau, kad kai grįšim liepos mėnesiui atostogoms jos jau nesutiksiu. Grįžusi į Londoną, nupirkau sesei Rasai bilietą į Lietuvą birželio 3 d. Kad ji dar spėtų pasimatyti su Mama. Nespėjo.

Šiandien skrendame išlydėti jos į paskutinė kelionę.

Man nesinori verkti. Sako, kad “pramuš” tada, kai pamatysiu ją mirusią. Vakar diena buvo keista. Ryte Mama išėjo, mes su Rasa, būdamos Londone, nusipirkome šiandienai bilietus. Buvau įsitikinus, kad atgal nusipirkau trečiadienio vakarui, pasirodo, ankstyvam rytui. Suradom ir suderinom, kas visas dienas prižiūrės vaikus. Graudu būdavo tik tada, kai kiti, sužinoję naujieną, pradėdavo reikšti užuojautą. Tada suimdavo skausminga savigaila.
Priverčiau save elgtis taip, lyg niekur nieko nenutiko – nuvažiavau ir pravedžiau iš anksto užsakytas rankdarbių dirbtuves. O ką turėjau daryti? Skrydis tik kitą rytą. Ar tikrai turiu pasakyti, kad atšaukiu dirbtuves todėl, kad šį rytą mirė Mama? Neišdrįsčiau todėl, kad gailėtų.

Po žinios apėmė keistas jausmas. Tarsi viduje kas graužtų, išgėriau valerijonų ir išvažiavau dirbti. Žinojau, kad tol, kol dirbsiu mano mintys bus nukreiptos į tuos dvylika nieko dėtų žmonių, kurie nori pasigaminti sapnų gaudyklę. Taip ir buvo – porą valandų pavyko negalvoti apie Mamą. Pabaigoje dirbtuvių nustojo galioti valerijonai ir pasijutau tarsi apdujusi. Autobuse namo pamačiau, kad neturiu piniginės. O ne! Pavogė kavinėje, kol aš dirbtuves vedžiau? Tikrai ją įsidėjau, išeidama iš namų laikiau rankose. Ką dabar reikės daryti??? Asmens tapatybės kortelė buvo joje, reikės skambinti į srydžių bendrovę, keisti dokumentą, gerai, kad turiu pasą. Visos banko kortelės. O ne! Nelaimės po vieną nevaikšto. Panika, siaubas, žliumbimas. Pasirodo, piniginę palikau namuose. 

Žinau, kad kai jau pamatysiu ją, kai susitiksiu su šeima, kai eis be perstojo žmonės ir reikš užuojautą, man bus labai labai gaila savęs ir mano jausmai bus ne mano. Jie bus paveikti kitų gailesčio, Todėl man labai svarbu dabar, kol dar tai neprasidėjo, suprasti ką iš tikrųjų jaučiu.
Jaučiu didžiulį pasididžiavimą savo Mama. Jeigu mano gyvenimas tarpais atrodo sunkus, tai jos visas gyvenimas buvo dukart sunkesnis. Aš auginu per pus mažiau vaikų, nei užaugino ji. Jos nugyventą gyvenimą pradėjau vertinti tada, kai pati pagimdžiau savuosius. “Paminklą jai! Medalį!” – šaukė mano vidus.

Medalį jai davė. Tikrą ordiną už nuopelnus Lietuvai. Įteikė Lietuvos Respublikos Prezidentas Baltojoje salėje, Vilniuje. Už vaikus.
Paminklą mes jai irgi pastatysim, bet ne tą, kurio ji verta, o tik ant kapo. Paminklas jai esam mes – aštuoni vaikai, penkiolika anūkų ir mūsų gyvenimai. Dvidešimt trys žmonės iš vienos.

Žmogus yra gyvas ne tol, kol po žemę juda jo fizinis kūnas. Žmogus yra gyvas tol, kol apie jį kalba likę gyvieji. Todėl aš statysiu jai dar vieną paminklą, tokį, kokį sugebu sukurti – aš rašysiu apie tai, kokia ji buvo, kaip nelengvai jos gyvenimas praėjo, kokius puikius vaikus ji užaugino.

Kaip tik skrendu virš debesų. Galvoju apie Dievą. Jeigu tikėtume įprasta religija, ne mano filosofija apie mirtį ir sielas, tai dabar ji turėtų stovėti prie dangaus vartų ar kažkur kitur būti akistatoje su Dievu. Dievas jos klaustų:
“Na, Terese, ar buvai gera, ar teisingą gyvenimą gyvenai, ar tavo gyvenimas buvo reikšmingas?”

Nežinau, ką atsakytų mano Mama, bet aš apie ją pasakyčiau:
“Tebūnie palaiminta, nes jos gyvenimas buvo reikšmingas dėl vaikų, besąlygiškos tarnystės jiems, visiško atsidavimo ir nei kruopos, nei aguonos grūdo nepasiliekant sau. Ji buvo labai dora Moteris, niekada negėrė, nerūkė, neturėjo jokių kitų vyrų, tik tą vieną. Ji niekada nerezgė intrigų, neapkalbinėjo, nekiršino žmonių. Ji niekada neturėjo atostogų, kelionių, džiaugsmų ir jokių moteriškų gražinimosi procedūrų. Ji buvo iki kaulų smegenų persmelkta savo kuklumo ir paprastumo – vos sužinojusi apie ką rašau knygą, kelis kartus maldavo apie ją nieko nerašyti.
Negalėjau išpildyti jis prašymo vien todėl, kad ta diena, kai jai teikė ordiną už nuopelnus Lietuvai, man pačiai buvo tokia svarbi ir reikšminga, kad turėjau apie tai papasakoti visam pasauliui. Tegul žino visi, kokios Motinos įsčiose gimiau aš.
Tebunie palaiminta, nes net gyvendama gan sudėtingą gyvenimą ji niekada neprarado humoro jausmo ir turėjo tokį aštrų liežuvį, kuriuo galėjo kelis vyrus užkapoti negyvai. Ji visada išliko blaivaus ir sveiko proto, gebanti pasijuokti iš kiekvienos suknistos situacijos.
Paskutinius savo gyvenimo metus, išėjus vaikams, ji gyveno tik šia diena ir šia akimirka. Džiaugėsi kiekvienu gautu varganos pensijos litu ir nei vieno jų netaupė. Tebūnie palaiminta už tai, kad nors užauginusi ir gyveniman išleidusi būrį vaikų, kiekvieną skanesnį kąsnį pagaliau galėjo pasilikti sau, o ne atiduodavo jiems.”

O dabar jau mano lėktuvas leidžaisi žemyn. Aš pasiruošusi priimti visas užuojautas ir visą liūdesį, kuris ateis.

Facebook Comments Box

160 COMMENTS

  1. Užjaučiu, Birute. Gyvenimas kaip plaukimas upe – vienas krantas pilnas džiaugsmo, kitas- liūdesio. Srovė nuplukdo tai prie vieno kranto, tai prie kito. Tas liūdesys tebūna išliūdėtas ir pamažu teateina ramybė ir šviesa į širdį.

  2. Užjaučiu, Birute. Gyvenimas kaip plaukimas upe – vienas krantas pilnas džiaugsmo, kitas- liūdesio. Srovė nuplukdo tai prie vieno kranto, tai prie kito. Tas liūdesys tebūna išliūdėtas ir pamažu teateina ramybė ir šviesa į širdį.

  3. Užjaučiu, Birute. Gyvenimas kaip plaukimas upe – vienas krantas pilnas džiaugsmo, kitas- liūdesio. Srovė nuplukdo tai prie vieno kranto, tai prie kito. Tas liūdesys tebūna išliūdėtas ir pamažu teateina ramybė ir šviesa į širdį.

  4. Danutė Ruseckaja. MŪSŲ MAMOS NEMIRŠTA
    Mamos mūsų nemiršta –
    Nukeliauja toli.
    Ne mirties glosto pirštai –
    Angelai vien balti.
    Mūsų mamos mus glosto,
    Kai širdyse – gėla.
    Turi jos savo uostą,
    Tik ten mūsų nėra.
    Mūsų mamos nutolę –
    Nepasiekti mums jų.
    Braido jos ne po žolę –
    Skraido tarpe žvaigždžių.
    Mūsų mamos vis laukia
    Šilto žvilgsnio, maldų…
    Nors dangus apsiniaukęs –
    Nesvarbu… nesvarbu…
    Mūsų mamos – jos mamos
    Žemėje… danguje…
    Visada būkim ramios,
    Kol Mama – širdyje.

  5. Danutė Ruseckaja. MŪSŲ MAMOS NEMIRŠTA
    Mamos mūsų nemiršta –
    Nukeliauja toli.
    Ne mirties glosto pirštai –
    Angelai vien balti.
    Mūsų mamos mus glosto,
    Kai širdyse – gėla.
    Turi jos savo uostą,
    Tik ten mūsų nėra.
    Mūsų mamos nutolę –
    Nepasiekti mums jų.
    Braido jos ne po žolę –
    Skraido tarpe žvaigždžių.
    Mūsų mamos vis laukia
    Šilto žvilgsnio, maldų…
    Nors dangus apsiniaukęs –
    Nesvarbu… nesvarbu…
    Mūsų mamos – jos mamos
    Žemėje… danguje…
    Visada būkim ramios,
    Kol Mama – širdyje.

  6. Jus labai panasios sitoj nuotraukoj. Abi spinduliuojat begaline energija ir optimizma. Tik tokios ypatingos mamos gimdo tokias ypatingas dukras. Stiprybes ir susitaikymo, Birute, o mamai – ramios keliones. Meldziames.

  7. Jus labai panasios sitoj nuotraukoj. Abi spinduliuojat begaline energija ir optimizma. Tik tokios ypatingos mamos gimdo tokias ypatingas dukras. Stiprybes ir susitaikymo, Birute, o mamai – ramios keliones. Meldziames.

  8. Jus labai panasios sitoj nuotraukoj. Abi spinduliuojat begaline energija ir optimizma. Tik tokios ypatingos mamos gimdo tokias ypatingas dukras. Stiprybes ir susitaikymo, Birute, o mamai – ramios keliones. Meldziames.

  9. …kai išeina artimas žmogus atsiveria adatos skylutes dydzio langas anapilin…pro jį pas mus prasiskverbia mažas amžinosios šviesos spindulėlis…te jis tave šildo ir guodžia,te jis tau teikia vilties..te jis bus amžinas ryšys su mirusiu…iš visos širdies užuojauta Birute-stiprybės tau

  10. …kai išeina artimas žmogus atsiveria adatos skylutes dydzio langas anapilin…pro jį pas mus prasiskverbia mažas amžinosios šviesos spindulėlis…te jis tave šildo ir guodžia,te jis tau teikia vilties..te jis bus amžinas ryšys su mirusiu…iš visos širdies užuojauta Birute-stiprybės tau

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

*

code