Švęskime! Vakar buvo lygiai metai, kai aš, mano keturi sūnūs ir sesuo Rasa, rankiniu bagažu nešini, atėjome į šį butą ir apsigyvenome jame. Nežinau, kaip taip gretai prabėgo metai, bet yra kaip yra. Vienų metų emigracijos gimtadienis. Torto nevalgėm, bet vyno po taurę leidom sau. Yra už ką.

„Tai kokie gi buvo tau šie metai, Birute?“ – užduodu pati sau klausimą ir pabandysiu atsakyti atvirai ir sąžiningai. Metai buvo labai įdomūs, atvėrę akis, praplėtę akiratį, Didžiulio Nuotykio metai. Patirtis Londone suteikė daugiau džiaugsmo ir laimės, nei liūdesio ir nerimo, nors ir šito būta su kaupu. Apmąstydama savo pragyventus metus Londone, galiu drąsiai pasakyti, kad visų pirma šitas laikas išgelbėjo mane nuo rimtos depresijos po skyrybų. Aš vis dar bandau susivokti ir suprasti kas čia ir kodėl atsitiko, ypatingai daug galvoju apie savo buvusią santuoką rašydama knygą, aprašau daugybę dalykų ir nuotykių iš mūsų bendro gyvenimo, iš mūsų gyvenimo kaime. Todėl labai daug galvoju apie tą savo kaimą, apie Lietuvą. Kartais lyg suspaudžia širdį, nes jau tikrai pasiilgau savo žmonių, mamos, kalbos, bet net šiurpas nusirita per nugarą, kai prisimenu žiemą Gerviniuose, neišbrendamas pusnis, minus dvidešimt, neužsivedančius automobilius, malkas, jų paruošimą žiemai. Mes dviese su Rasa ir visais keturiais vaikais būtume ten pražuvę. Gali būti, kad jeigu būčiau pasilikusi Lietuvoje ir persikrausčiusi su vaikais į miestą, tas skirtumas ir Londono privalumai nebūtų tokie dideli. Arba būčiau atvažiavusi į Londoną iš Vilniaus. Bet dabar tas pasikeitimas milžiniškas ir tikrai daugiau pozityvus, nei atvirkščiai.

Metai nebuvo lengvi dėl vaikų. Jų emocinės būsenos bangavo ir dar vis banguoja, ir, turbūt, banguos kol užaugs dėl daugybės dalykų: beveik du mėnesius laukė mokyklos, po to nemokėjo kalbos, po to Marijonui (7m) prasidėjo labai sudėtingas skyrybų priėmimas, mirties ir savižudybės klausimai. Po to buvo ilgos Kalėdinės atostogos, kurių graži programa pasibaigė “ratais” stadione.  Štai ir dabar, šiomis dienomis, Kristupas (beveik 11m) yra taip “užbangavęs“, kad pirmą kartą gyvenime gavo rašyti keturis lapus „Atsiprašau, kad…“ Jau nekalbu apie tai, kad per du mėnesius niekaip nesusitvarkė su savo „tabletės“  naudojimo laiku ir taisyklėmis, todėl man teko ją konfiskuoti mėnesiui. Bėda. Kartais  jo nuotaikų kaita būna tokia, lyg būtų visu smarkumu įsibėgėjusi paauglystė. Bet ar gali taip būti vaikui, kuriam dar net 11 metų nėra?
Bernardas šiandien irgi gavo „ratų“ – kaip tik išeina su Marijonu į lauką, tai vis randa progą vienas kitą aptaškyti, mušti ir šiaip susipešti, kaip kokie gaidžiukai. Kartais tikrai galvoju, kad jiems reikia sporto trenerio, bet net baisu pagalvoti, jeigu man kaskart reikės atlaikyti tokį jų pasipriešinimą kaip dabar trečiadieniais, kai eina į futbolą. Tai kodėl to pasipriešinimo nėra einant į visus kitus būrelius: žurnalistikos, žaliųjų, Rytų kovų, net maisto gaminimo? Kodėl jau nuo trečiadienio ryto nenori lipti iš lovų ir eiti į mokyklą, nes vakare futbolas?  Ir kodėl kasdien jie „lipa man ant galvos“ vos tik įžengę pro duris: „Mama, jau galim piešti?“. Čia Bernardas su Marijonu. Beja, dar nepapasakojau apie jų naują verslo planą. Vienas mano draugas, kuris yra jiems didelis autoritetas, buvo užsukęs į svečius. Jau antrą kartą mus aplankė Londone, jie jo laukė išsižioją. Atvažiavo mano bičiulis be dovanų ir, norėdamas kompensuoti klaidą, davė visiems po dešimt svarų. Kristupas baisiai buvo įnikęs į kompiuterį, iškišo nosį tik pasisveikinti, todėl mūsų svečias sumanė jį pamokyti – mažiesiems paskelbė konkursą. Davė jiems dar po dvidešimt svarų ir pasakė sugalvoti kiekvienam, ką norėtų nusipirkti už tuos pinigus. Pirkinio kriterijus vienintelis – vyriškumas. Tada, kai išleis savo pinigus, turime nusiūsti nuotraukas, ką kiekvienas išsirinko ir mano bičiulis nuspręs, kurio pirkinys yra pats vyriškiausias ir tam skirs prizą. Viskas čia labai gražu, bet mano galva buvo išūžta beveik savaitę. Ypač Marijonas negalėjo apsispęsti, nes turi didelę problemą dėl sprendimų priėmimo ir dar net nenusprendęs ką pirkti už praėjusio žaidimo (Gerų darbų kitiems) laimėjimą. Bet šiaip ne taip, kažkaip visaip, per ilgiausius pokalbius vakarais, visi trys pagaliau apsiprendė. Bernardas nusprendė investuoti pinigus į verslą – pirko dažus ir drobes tapybai, piešia angelus ir juos pardavinės (paveikslų „galeriją“ netrukus įdėsiu į savo ir Eco Ethno FB) Teodoras nusipirko lėktuvą ir mamai gėlių, o Marijonas pradžioje irgi metėsi į paveikslus, bet vėliau persigalvojo. Susidėjo visus turėtus pinigus, visus prizus ir išsirinko palapinę, nes labai nori joje gyventi vasarą ir daug iškylauti. Normalios palapinės iki šiol neturėjom. Tai va, draugai ir draugės, nubraukiu prakaitą nuo pavargusios kaktos, apsisprendimas įvyko! Dabar reikia tik nuotraukas bičiuliui nusiūsti ir jis jau tegul sprendžia. Gal čia kokį balsavimą viešą reikia padaryti? Ką jūs manot? Svarbiausia, kad klausimas „O koks kažin bus prizas?“ buvo užduotas gal tik pora kartų.

Tai dėl to naujo verlso plano visi namai apstatyti drobėm, teptukais, molbertais, dažais aptaškyta net mano lova, iki kurios vakarais turiu prasibrauti aukštai keldama kojas. Tokia ta mano kasdienybė, jau lyg ir susigulėjusi per metus. Kasdien galvoju, kad man reikia atostogų, nes nesugebu patenkinti visų savo vaikų poreikių, norų ir pageidavimų, jau nekalbu apie darbą, savo pomėgius ir poreikius. Patylėsiu apie laisvalaikį. Taigi tik ką buvai Italijoje, pasakysit. Taip, buvau, bet daug miegojau, rašiau ir buvau ten tik tris dienas, tai atostogomis net nepakvipo. O apie kelionę į Gevoa, Italijos miestą, įsispraudusį tarp kalnų ir jūros labai noriu papasakoti. Pirmas žodis, kuris šauna į galvą, yra keistas miestas. Netikrinau informijos, tai galiu ir sumeluoti, nes viską, ką pasakosiu, sužinojau iš savo draugų, pas kuriuos lankiausi. Genoa gyvena apie šeši šimtai tūkstančių gyventojų, miestas labai siauras ir ilgas – driekiasi  apie penkiasdešimt kilometrų jūros pakrante. Garsus yra tuo, kad jame yra pati didžiausia pėščiųjų zona Europoje. Tai labai kontrastingas miestas – pastatai didžiuliai ir aukšti, beveik kaip Londono centre, o gatvės siaurutėlės. Tie namai šešių ar septynių aukštų, bet nei viename nėra liftų. Saulė niekada nešviečia per langus, nes kaimyną per langą gali pasiekti ranką ištiesęs. Pagrindinės gatvės išpustytos ir tviska prabanga, o nuo jų veda siaurutės apleistos gatvelės pilnos prostitučių. Turbūt pirmą kartą mačiau jų tiek daug ir iš taip arti, dienos metu. Pakerėjo mane gausybė mažučių krautuvėlių ir amatininkų dirbtuvėlių. Labai labai skanus maistas ir mane italai gerokai palepino farširuotais kalmarais, ančiuviais ir įvairiais sūriais. Paplūdimys akmenuotas. Pasiprašiau prie jūros, sakau, gal ten gero ką rasiu, kokią kriauklytę ar akmenuką. „Pas mus paplūdimiuose tikrai nieko gero nerasi, jie tušti“ – atsakė man, bet nuvedė. O paskui juokėmės, kaip dvi mano bičiulės pora valandų spalvotus stikliukus rinko man mozaikoms, pasirodo, kad daug ko galima rasti. Į Italiją nuvežiau ir dalelę Lietuvos. Jau kelintą kartą keliauju su šiaudais ir mokau verti sodus. Vėrėm trise pora vakarų ir visai nemažą padarėm. Pasikabino šeimininkė garbingoj vietoj, sukasi tie lietuviški šiaudai dabar pas italus palubėj, juos džiugina, jų svečius stebina. O man smagu, kad galėjau pasidalinti savo gebėjimais. Vienbalsiai nusprendėm, kad sodo vėrimas, pliurpimas ir vynas daug geriau, nei tik du paskutiniai. Dar kartą įsitikinau, kad mano sutikti italai yra labai draugiški, svetingi, linksmi ir šiaip „faini“ žmonės. Gal visi italai tokie, nežinau. Ir maistas, Dieve, koks maistas! Kokia žuvis ir sūriai, kokie saulėje džiovinti pomidorai, kurių kilogramas ten kainavo dešimt eurų! Važiuosiu dar, prižadu sau.

Dėkoju Dievui už emigracijos metus jau vien dėl to, kad tiek kartų priverstinai/savanoriškai galėjau keliauti. Aplankiau draugus Vokietijoje, Kijeve, du kartus buvau Italijoje ir gal septynis Lietuvoje. Dar išmaišiau visą Angliją, net į Dubliną ir Belfastą buvau nuskridus. Ech, geras tas gyvenimas!

Trumpai tiems, kurie jautrūs „varymui“ ant Lietuvos. Prisimenat, rašiau, kad jau kino teatras čia tai nerealus! Tai dabar jau išsiaiškinau, kad tik prie mano namų, ir dar keli tokie, EVERYMAN CINEMAS tinklo kino teatrai yra prabangesni, mažutės salė ir kėdės kaip lovos. Didžioji dauguma kino teatrų tokie, kaip Lietuvoje. Beja, buvom su vaikais dar kartą kine, nes šeštadieniais vyksta vaikų klubas – vaikui bilietas penki svarai, o suaugusiam nemokamai. Teodorą vedžiausi pirmą kartą ir supratau, kad jau galiu, pagaliau (!) su visais kur nors ramiai nueiti. Mūsų pramoga penkiems atsiėjo penkiolika svarų.  Paprastai vienam žmogui bilietas į kiną kainuoja virš dešimt. 

Dar viena naujiena pasigyrimui būtų tokia, kad Kristupas dalyvavo treniruotėje su NBA krepšininkais. Vyko jų varžybos Londone, o iš vakaro buvo Q2 arenoje renginys, treniruotė, į kurią važiavo dešimt mokinių iš mūsų mokyklos. Kristupas važiavo kaip vienas iš geriausių mokinių, ne dėl sporto. Nes kai įdėjau nuotraukų į FB, tai daug kas pagalvojo, kad jis jau dabar NBA kašį žaidžia. Na ne dar, ne taip greitai. 

Visi norintys Kristupo amžiaus vaikai, t.y. šeštokai, gali važiuoti į mokyklos organizuojamą trijų parų kelionę. Aš saviškį leidžiu visur ir stebiu, kaip čia jie viską organzuoja. Kelionė bus vasario 10 – 13d. Po atostogų, sausio pradžioje, parnešė namo informacinį laišką, reikėjo pildyti anketas dėl maisto, sveikatos, medikamentų. Dėl tos kelionės jau prieš savaitę buvo susirinkimas tėvams ir jau visi važiuojantys paskirstyti kas kokiam kambaryje ir su kuo miegos. Važiuos keturiasdešimt vaikų ir aštuoni suaugę. Pirmas klausimas, kurį uždavė vienas tėvas susirinkime buvo: „Ar jie ten turės laiko ir vietos maldai?“ Taip, turės. Bus atsižvelgta į kiekvieno vaiko valgymo ypatumus, baimes ir poreikius. Mane vis dar stebina čia esančios sistemos gebėjimas būti tolerantišku visų tautybių, religijų ir kultūrų žmonėms. Gal čia vėl bus tas „varymas“, bet nieko panašaus nemačiau ir negirdėjau Lietuvoje. Beja, ta kelionė nemokama.

Mane išvertė iš koto dar vienas susirinkimas. Parneša vaikai namo man eilinį informacinį laišką iš mokyklos. Tų laiškų būna daugybė, o aš gaunu dar ir kart trys. Laišką parneša, jeigu kurį nors pastūmė, jeigu pargriuvo. Laiškus neša apie visus mokyklos renginius, susirinkimus, visas išvykas, būrelius, aplinkui vykstantį popamokinį ugdymą. Taigi, tarp tų gausybės laiškų buvo ir vienas apie kažkokius kursus tėvams, kad pažintis su Londonu, muziejai. Nu nieko nesupratau ar čia privaloma, ar kaip, nes informacija buvo per daug gera, kad būtų tiesa. Nuėjau  į tą susirinkimą. Tai dar dabar juokas ima. Nuo kito trečiadienio man prasideda kursai apie tai, kur su vaikais galima nemokamai praleisti laisvalaikį Londone, kokius muziejus aplankyti, kaip suplanuoti keliones, kad jos būtų įdomios. Kiekvieną trečiadienį mes važiuosime vis į kitą muziejų, visur nemokamai, o kelionės išlaidas irgi padengs. „Jamam“ šitus kursus jau vien dėl anglų kalbos. Kursus organizuoja suaugusiųjų centras, kuriame ir anglų kalbos mokausi. Prisižadu viską pasakoti ir su tauta pasidalinti patirtimi. Beja, jau po pirmo susirinkimo mano žinios pasipildė dar keturiais muziejais ir pramogomis vaikams. Tikiu, kad Londone devynios galybės yra ką veikti su vaikais, bet kursai ir yra apie tai, kaip nepasimesti tarp tos gausios pasiūlos, atsirinkti, kas įdomu ir pigu, arba visai nemokamai.

Mano dienoraščio rašymas pamažu teikia man ne tik moralinį pasitenkinimą – vis dažniau gaunu kokių nors dovanų. Daug moterų rašo palaikančius laiškus. Ačiū, visiems, kurie skaitot ir palaikot. Visi laiškai mane džiugina, bet kartais gaunu ir tokių ypatingų, su gerais patarimais, nuorodomis. Kartais gaunu ir nešančių man materialinę „naudą“! Niekam ne paslaptis, kad esu lyg pamišusi dėl savo rankdarbių, ypač dėl sagų, turiu milijoną idėjų, bet Londone rankdarbių priemonių kainos tokios, kad aš jau nuleidau rankas čia ką nors pirkti, laukiu kelionės į Lietuvą, planavau ten „užsipirkti“ įvairiausių dalykėlių: sagų, mozaikoms medinių padėkliukų, įvairių užsegimų apyrankėms, papuošalams ir štai gaunu tokį laišką iš Antonidos: „Labas Birute, landžiodama internete kur reikia ir nereikia, radau jūsų straipsnį. Perskaičiau ir, žinote, užkliuvo man tos sagos. Tai va taip jau gavosi, kad jų turiu gana nemažai (senais laikais mano teta dirbo Kauno aklųjų kombinate, kur jas gamino ir visom progom mamai jų atnešdavo). Vienu metu buvau susižavėjusi rankdarbiais iš sagų ir paprašiau mamos, kad atsiųstų (aš gyvenu Airijoje). Apklijavau kelis rėmelius ir visa fantazija baigėsi. Tad tos sagos dabar akis bado 🙂 . Jei jums dar jų reikia, parašykite adresą, atsiųsiu. Dar turiu siaurų atlasinių juostelių. Norite? 🙂 🙂 🙂 “. Aišku, kad noriu!!! Ačiū!!! Čia vietoj torto emigracijos metinėms 🙂

 Ir jau baigiu, baigiu, nes kaip Teodoras (beveik 3) sako: “Man jau akytės vartosi, noriu miegoti”. Labanakt.

baneris

Facebook Comments

11 COMMENTS

  1. Apie tolerancija sutinku 100 proc – stebiuosi lyg siol ju pakantumu visiems!!! (Y) Mums tik mokytis ir mokytis is ju. Beje apie mokykla: skaitau Tavo parasymus ir vis prisimenu save pirmus metus cia. Kai dar sviezus atsiminimai apie LT mokyklu “nemokama” ugdyma buvo lyginami su kapitalistines Anglijos mokyklomis. Kai man reikejo nupirkti tik uniforma ir isleisti vaika i mokykla ir nebegalvoti apie jokius pietus, burelius, keliones ir t.t. Nu stebuklai, ne kitaip 😀 Is tikruju cia daug skirta vaikams nemokamai – tik spek imti 😉 Beje, apie kinoteatrus dar cia gal jusiskiame, kadangi sustresnis, brangiau. Pas mus – Rytu Londone, Ilforde galima sekmadienio ryta – 10 val, nueiti uz 1 svara i kina. Na bent jau buvo pries 6 men. Ne naujas filma tik – kokio men, diveju senumo 😉 Why not?!!! 😉

  2. Iš visko sprendžiant sekantys metai bus dar geresni ir įdomesni, stiprybės sprendžiant įvairius iššūkius, jūs neeilinė šeimynėlė !

  3. Kazkada pries 5-6 metus buvo apie jusu seima strp vaiko zurnale, as likau suzaveta. Va pasakiau vyrui, cia tikroji LT ateitis, va ju vaikai kurie bus kitokie, kurs, gyvens, grazins musu sali. Esu soke skaitydama, kad jus isvykot. Nenoreciau izeisti, bet negaliu kitaip, esu nusivylusi, kad ir jus parsidavet ir del didesnio pinigo ar dar bala zino ko isvykot ir isdavet savo tevyske. tiesiog skaitau ir negaliu patiketi, o atrodet tokie lietuviai, o dabar jusu vaikai busimi hibridai nei lietuviai nei anglai. Kas is tokiu isaugs? Jau geriau nors blogo nekurtumet, nes esate didele geda. Del pasalpu matyt ir gimdet, nes ir sali pasirinkot kur pasalpas jums moka. Fuuuiiii… linkiu kad gyvenimas tokius pamokytu.

    • Lina Ivanauskiene (adimare@mail.ru) Labai apgailestauju, kad SAVO gyvenime aš rinkuosi tai, kas yra geriausia man ir mano vaikams, o ne kitiems, tame tarpe ir Jums. Panašu, kad tai labai neigiamai veikia Jus. Todėl nuoširdžiai rekomenduoju sąmoningai vengti bet kokios informacijos apie mane, neskaityti straipsnių, ir juo labiau mano blog’o.
      Gal Jums kiek palengvės žinant, kad visi keturi mano vaikai jau gimė būdami “hibridai” – jų tėvas rusas. Ir dar. Dėl Jūsų pačios gerovės, nuoširdžiai linkiu ir tikiu, kad Jūsų pikta linkintys linkėjimai mano adresu, niekada neišsipildys – šventai tikiu tiesa, kad viskas grįžta atgal bumerangu. Būkit palaiminta.

      • Įnikau į jūsų blog’ą. Negaliu sustot skaityti! Labai įdomu!
        Vienas komentaras šokiravo! Kokių baisių žmonių būna, a? Žinau, kad visokių yra ir visokių reikia, bet taip smerkti ir linkėti tokių baisybių… Sunku priimti, kai žmonės laiko save teisėjais ir lyg laisvę nori atimti rinktis.
        Birute, sėkmės Jums!

        • Miela, Dalia, kodėl žmonės manosi galį kitus teisti ir komentuoti, į šį klausimą aš niekaip nerandu atsakymo. Tikrai ne visus komentarus ir laiskus man skelbiu, kartais, ačiū Dievui, kad gan retai, man parašo tokių laiškų, kad norisi garsiai rėkti ir gintis. Bet aš pasilieku prie savo nuomonės, kad žmonės, kurie taip daro, t.y. drabstosi “š” ir kaltinimais tiems, kurių net nepažįsta, labiausiai ir nori, kad aš velčiausi su jais į diskusijas ir apie tai garsiai kalbėčiau vien dėl to, kad taip jie nori “pasimaitinti” kitų energija, beje, dažniausiai nesąmoningai. Todėl aš save stengiuosi suvaldyti nuo diskusijų su tokiais žmonėmis ir nieko jiems neatsakau. Kita vertus, puikiai suvokiu, kad perskaitęs žmogus rašinėlį apie mano gyvemimą ir smarkiai dėl to supykęs ar įsižeidės yra niekas kitas tik jo pačio reakcija. O reaguojame tada, kai mūsų viduje kažką užkabina. Todėl suvokdama, kad visi putojantys ant manęs yra patys gerokai apsišikę viduje, mokausi priimti tokius komentarus kuo ramiau. Pripažįstu, kad tai nėra lengva.

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.