Senieji baigėsi ir Naujieji metai parasidėjo ilgais apmąstymais ir pokalbiais mintyse su savimi, vaikais, Lietuvoje likusiais artimaisiais ir draugais. Dėliojau ir dėliojau taškelius ant „i“, bandžiau „suvesti galus“ už praeitus, sugalvoti naujus planus šiems metams, gryninau sau, ką norėčiau šiemet nuveikti, išmokti ar pažinti, ką aplankyti. Sau paskelbiau, kad mano 2014 metai, tai naujųjų technologijų metai. Tiksliau, gal daugelis iš tų technologijų visai nebe naujos. Daugybė žmonių sėkmingai brauko liečiamus ekranus, kasdieną naudojasi įvairiomis kompiuterinėmis programomis ir kitomis išmaniomis technologijomis. Tik aš nesinaudojau, nes daugybę metų buvau šventai įsitikinusi, kad savo gyvenimą spėsiu nugyventi greičiau, nei viskas persikels į virtualią erdvę, buvau įsikalusi į galvą, kad esu „prie meno“ ir visi tie Droboxai, Ipadai, Pinterestai ir kiti „keiksmažodžiai“ nei kiek man nereikalingi ir be jų aš puikiai gyvenu. Mano pasipriešinimas kompiuterizuotam pasauliui turi gilias šaknis. Kažkada, kai radosi pirmieji mobilūs telefonai ir darbe jau pradėjo diegti asmeninius kompiuterius, dirbau „Ritos smuklėje“ renginių vadybininke. Gal kokiais 1998m. kas dvi savaites leidom 8 puslapių informacinį – reklaminį laikraštuką „Smuklės balsas“. Aš rašiau beveik visus straipsnius į jį. Rašiau ranka ir paduodavau sekretorei surinkti tekstą. Tuometinis mano vadovas ne vieną kartą ragino ir „spaudė“ mane pradėti rašyti iš karto kompiuteriu, bet aš visaip priešinausi ir sakydavau, kad galiu rašyti tik ranka ant popieriaus, nes kitaip man nėra įkvėpimo ir mintis „neina“, ir iš viso, aš „prie meno“ ir man kompiuteris gyvenime nebus reikalingas. Aš taip dariau ne vienus metus. Dabar net juokas ima prisiminus mano pasipriešinimą kompiuterizacijai. Priešinausi jai visada, bet vis tik išmokau minimaliai naudotis kompiuteriu, el.paštu, Word ir Excel programomis. Telefoną naudojau tik tokį, kuriame kuo mažiau funkcijų, trys mygtukai, kaip aš sakau: žalias ragelis, raudonas ragelis ir žinutės. Buvęs vyras, žinodamas mano „susibiesinimą“ kiekvieną kartą pakeitus telefoną, pats perrašydavo visus kontaktus ir viską padarydavo taip, kad aš galėčiau naudotis. Kelis kartus keičiau ir kompiuterį, tai prašydavau visas ikonas ir segtuvus sudėti taip, kaip buvo ankstesniame, nes kitaip jausdavau didžiulį diskonfortą. Bet kokios lendančios lentelės anglų kalba mano kompiuteryje visada man sukeldavo paniką ir sumaištį. Ką ten rašo, nežinau ir žinot nenoriu. Visus reikalus su kompiuterio gedimais padarydavo taip pat buvęs vyras. Septyni metai pragyventi Trakų rajone, kaime su neįtikėtinai lėtu internetu padarė dar didesnį atotrūkį nuo manęs ir išmaniųjų technologijų. FB paskyrą susikūriau, bet dėl ryšio lėtumo negalėdavau nei nuotraukų įkelti, nei kieno nors kito peržiūrėti, o ką jau kalbėti apie kokį nors Youtube. Esu visiškai atsilikusi visais kompiuterizacjos klausimais, juoksitės, bet iki šiol nemoku klavišais padaryti „kopy“ „paste“, darau tai su loptopo pele, bet man tai nekėlė didelio diskonforto daugybę metų, nes šalia visada buvo žmonės, kurie išmanė visas technologijas ir prireikus padėdavo. Kita vertus, maniau, kad aš ir taip daug moku, todėl gal jau ir pragyvensiu savo gyvenimą be tų Ipadų ir Instagramų. Žmonės, kurie girdavosi, kad jų nėra FB man keldavo susižavėjimą. Ir dar aš nuolat įsiveldavau į ginčus dėl leidimo mažiems vaikams naudotis kompiuteriu (dėl šito tai nuomonės nepakeičiau, tik sušvelninau).
Na, štai tokia didelė įžanga, kad gerai susidarytumėt vaizdą, jog Birutė ir išmanios technologijos niekaip nesiderina. Tai kodėl aš persigalvojau ir šiuos metus paskelbiau sau išmaniųjų technologijų metais? Lietuvoje nesijaučiau taip labai atsilikus, bet Londone tiesiog akivaizdu, kad visi šia žeme vaikščiojantys žmonės, nesvarbu kiek jiems metų, kokia jų tautybė ar lytis, kažkada išmoko naudotis daugybe dalykų, kurių aš nemoku ir mokytis neplanavau. Kartais man net norėtūsi užkalbinti prieš mane traukinyje sėdintį kokį aštuoniasdešimtmetį ir paklausti: „Sakykite, prašau, o kur ir kada Jūs išmokote naujotis šiuo daiktu, kurį taip gražiai braukote per ekraną? Gal į kursus ėjot? Gal kažkas jus privačiai išmokė?“ Suprantu, jaunimas ar vaikai – jie išmoksta ir įsisavina labai greitai, jų ir mokyti stipriai nereikia, bet senoliai kaip viso to išmoko? O namų šeimininkės? Kodėl visi moka, o aš ne? Ar jie visi, tai yra, Jūs visi, kurie dabar skaitot, į kokius kursus ėjot, kur jus išmokė naudotis išmaniais telefonais? Tai kodėl manęs tuose kursuose nebuvo?
Štai tokių minčių genama priėjau išvadą, kad aš nespėsiu pasenti be išmaniųjų technologijų ir man daug ko reikia išmokti, nes pasakymas: „O manęs nėra FB“ dažniausiai rodo labiau žmogaus atsilikimą ir nenorą mokytis, o ne jo sąmoningą apsiprendimą juo nesinaudoti. Nėra kuo girtis, kad tavęs nėra FB, anei Google, anei Twitteryje. Jeigu dar nėra, vadinasi, neįlipai į traukinį, į kurį sulipo daugelis ir nudundėjo į ateitį. Mano gyvenimas dar neįpusėjo, tai kas bus dar po kokių dvidešimt metų? Nenoriu būti atsilikusi ir nespėjusi į traukinį. Noriu būti išmani mama savo vaikams visose srityse. Todėl ir čiupau, kaip jautį už ragų savo silpnąją vietą ir pradėjau mokytis. Kai kas pastebėjo mano „praktikas“ ir tame pačiame FB. Tai kaip aš tą darau, kaip mokausi? Suprasdama savo žinių spragos ir įgūdžių dydį, puikiai suvokiu, kad savarankiškai to nepadarysiu, nes jeigu galėčiau, tai seniai būčiau padarius. Nuo praėjos vasaros stebiu vieną naują projektą Lietuvoje – Išmani moteris. Sužinojau apie jį vien dėl to, kad mano geri draugai organizuoja. Neslėpsiu, iš pradžių man labai įtartinai viskas atrodė, bet prasidėjus projektui daugybė moterų, gyvenančių Lietuvoje, tiesiog pulte užpuolė projekto konferencijas ir renginius, kuriuose daugybei moterų buvo teikiamos konsultacijos dėl savo verslo kūrimo. Kai išgirdau, kad sukūrus projekto FB paskytą „Išmani moteris“ per pirmą dieną puslapį „palaikino“ daugiau nei du tūkstančiai žmonių, negalėjau patikėti. Tikrai, žinau, kad tai nebuvo pirkti „laikai“. Daug apie šį projektą nesiplėsiu – internete gausu informacijos. Man įsiminė vienas įdomus naujas verslas „Virtualių asistenčių komanda“. Tik Lietuvoje jis naujas – vakaruose yra labai populiarus ir plačiai naudojamas. VA komanda gali atlikti viską, ką daro asistentė biure, tik jos biuras yra virtualus: ji gali tvarkyti tavo dokumentus, prižiūrėti verslo ir asmeninius dalykus, kurti ir administruoti internetinius puslapius, socialinių tinklų profilius, surasti ir susisteminti įvairią informaciją, netgi nuprikti lėktuvo bilietus. Jos gali padaryti daugybę dalykų, kurių tu nespėji arba nemėgsti daryti. Ilgai nesupratau, kad VA komanda galbūt ir yra tai, ko man reikia. Tyliai sekiau jų veiklą, tačiau vieną dieną susikaupiau, prisėdau ir parašiau joms laišką. Juk į galvą niekas neduos, jeigu paklausiu.
„Sveikos, merginos,
Visų pirma, tai labai sveikinu Jūsų iniciatyvą ir palaikau visok keturiom, penkiom ar net dešimt galūnių. Apie virtualias asitentes išgirdau iš „Išmani moteris” koordinatorės Aurelijos. Kol kas neįsivaizduoju ar galimi kokie nors mano ir jūsų komandos sąlyčio taškai, bet aš pabandysiu aprašyti savo situaciją ir pasitarti su jumis, reikia man to asistento ar ne, ir kuo jūs galite man padėti.
1. Gyvenu Londone.
2. Turiu ir administruoju, kai rankos pasiekia, šiuos web ir FB (visi ant Word Press sukurpti, visi gerokai apleisti ir reikalingi meiles ir priežiūros): www.ecoethno.co.uk, www.jakucionyte.lt, www.ekodaiktai.lt, www.ekodaiktufestivalis.lt, ww.eziukuklubas.lt, FB paskyros: Ekodaiktai, Eco Ethno, Kamštelių vajus. Ne visuose vyksta intensyvi veikla, nes pasikeitė mano gyvenamoji vieta ir kai kas nutrūko (pvz.www.eziukuklubas.lt), bet ir www.ekodaiktai.lt tapo tokie apleisti, kad net gėda pačiai atsiversti. Pati daug ko nemoku, o prašinėti nusibodo, todėl mielai susimokėčiau, kad kas sutvarkytų.
3. Labai norėčiau daugiausia laiko ir priežiūros skirti Eco Ethno ir „prasukinėti” jį Londone, bet fiziškai neturiu laiko, nes dirbu savo įprasta darbą (jam, manau, asitento nereikia), prastai kalbu angliškai, todėl sunku man su angliškais postais Web ir FB. Dar keturis vaikus auginu, tai nelabai čia viską galiu spėti.
Niekaip negaliu iki galo sutvarkyti savo E-shop, todėl nenoriu reklamuoti to, kas blogai veikia. O kai pradės veikti, bijau, kad neturiu žalio supratimo, kaip visa tai administruoti dėl laiko stokos.
4. Rašau savo blog‘ą ir knygą. Knygą turėčiau pabaigti iki kovo pirmos, o iki gegužės 1 d. išleisti. Jau seniai nešioju idėją, kad man reikia asistento, tik dar nežinau ar virtualaus: išsiaiškinti knygos leidimo sąlygas, tartis dėl pristatymo, pardavimų internetu, susitikimų ir t.t
Esu labiau prie meno nei struktūruota, todėl visi popierizmai, kompiuteriai ir dokumentai yra tai, ką atidėlioju, nemyliu, nemoku ir nesuprantu, arba nenoriu suprasti. Galiu tik daug prisukti, privynioti, suorganizuoti. Tai va kaip su manim. Nežinau ką su savimi daryti, tai kaip galėčiau suformuluoti, kokios pagalbos, man reikėtų?“
Atsakymą gavau greitai ir dar prieš Kalėdas prasidėjo pokalbiai per Skypą, galimų darbų aptarimas, ir svarbiausia, mano virtualus mokymasis naudotis naujomis (žinau, jums senomis) technologijomis! Dabar jau žinau, kad Pinterest, Instagram, Twitter, Buffer, Drobox ne keiksmažodžiai, kuriuos reikia kaip kokias rupužes spjaudyti, o visai geri ir naudingi dalykai, kurie gali akivaizdžiai palengvinti gyvenimą. Ar žinote visi, kurie turite savo įmonių paskyras FB, kad neseniai jie pakeitė taisykles ir tavo naują paskelbtą postą pamato tik apie 30% tave „palaikinusių“ vartotojų? Jeigu nori, kad matytų visi, mokėk pinigėlius. Kaip sužinoti visus tuos dalykus, jeigu neesi joks asas, nesėdi po penkiolika valandų prie kompo ir šiaip esi kokia nors meniška būtybė, dailininkė, ar fotografas? O ką jau kalbėti, kad prieš kelias dienas, per Skype pokalbį, buvau išsamiai instruktuota, kaip tiesiai iš telefono įdėti nuotrauką į FB. Žinau, kad daug kam visa tai bus juokinga ir kvailai atrodys. Bet aš viso to iki šiol nemokėjau! O svarbiausia, kad aš dėl tų naujų įgūdžių įvaldymo jaučiu didelį malonumą ir man labai įdomu. Aišku, man vis dar taip ir lieka neaišku, kada ir kaip Jūs visi išmokote tai daryti? Kaip ir nuolat manęs neapleidžiantis klausimas: “Kada ir kaip visi mano draugai, pažįstami, kai kurie iš jų yra vyresnio amžiaus, išmoko anglų kalbą, o aš kažkodėl ne?”
Gerai, persikelsiu iš virtualios kasdienybės į labiau žemišką realybę. Ilgos, kaip pasaka be galo, vaikų Kalėdinės atostogos. Pasigyriau praeitą kartą, kaip atsakingai joms ruošiausi iš anksto, kaip galvojau apie kasdien vis kitas dirbtuvėles ir daugybę gražių dalykų, kuriuos darysiu su savo berniukais. Pradžia buvo tikrai nepriekaištinga, visi dirbo su malonumu, bet po geros savaitės tos mūsų dirbtuvėlės pradėjo darytis nebe malonumas, o kažkokia kančia visiems. Kažkaip susivokiau, kad dviejų pasivaikčiojimų parke per dieną trims augantiems organizmams nepakanka. Todėl vieną gražią dieną laisvanoriškai priverstinai sugebėjau juos “sukišti” į sportiness aprangas ir išsivesti į stadioną bėgioti ratų. Kristupas (greit 11) apibėgo gal šešis, Bernardas (8) apėjo, nes „skaudėjo“ koją penkis, o Marijonas (7) ristele, ristele, kartais gerą galą pėstute įveikė visus devynis. Jo energijos perteklius tiesiog liejosi per kraštus. Užteko dviem dienom, nurimo. Man buvo smagu, kad suveikė, pati gerokai pasivaikščiojau – irgi penkis ratus apėjau. Visas likusias atostogų dienas darėme ilgus ilgus psivaikščiojimus. Manau, kad vis tik man reikės įgyvendinti seną idėją ir susirasti vyruką trenerį, kad jis pora kartų per savaitę su jais gerokai pasportuotų. Kristupas tam priešinasi šnybždamas kaip gyvatė, prunkšdamas ir visaip kitaip reikšdamas savo nepasitenkinimą. Ta dirbtuvėlių „krizė“ peraugusi į stadioną įvyko prieš pat gruodžio 31 d., todėl atlikau ir daugiau tramdomųjų veiksmų – pirmą kartą per dešimt metų mano vaikai Naujųjų Metų naktį buvo paguldyti į lovytes devintą valandą vakaro ir dvylikos nesulaukė. Tik nepagalvokite, kad aš taikiau įvairias tramdymo priemones dėl to, kad jie nedarė su manimi darbelių taip, kaip aš tikėjausi, tikrai ne. Jie visi nuo ryto iki vakaro taip dūkdavo, kiršydavosi, mušdavosi, „eidavo galvom“, rėkaudavo, eidami pasivaikščioti būtinai susimušdavo gatvėje ir jokie gražūs prašymai, perspėjimai, gąsdinimai, filmukų atėmimas, barimas ir maldavimas nebepadėjo. Džiaugiausi, tik dėl vieno, kad visi kaimynai išvažiavę atostogauti ir negirdi mano bernelių skleidžiamų garsų. Atostogos baigėsi ir man truputį gaila, kad dėl vaikų elgiasio taip ir nenuvažiavome į Hyde parke buvusį didžiulį Kalėdinį miestą, nepamatėm Ledo miesto ir eglutės. Pačiai buvo labai smalsu. Bet vieną naują malonumą spėjom išbandyti atostogų pradžioje – pirmą kartą buvom kino teatre. „Mama, ateik pažiūrėti! Ten ne kėdės, o lovos!” – šaukė vienas per kitą kviesdami mane. Neprisimenu, kad būčiau taip kada džiaugusis kinu, nors žiūrėjom animacinį filmuką „Ledo šalis“. Man žiauriai, labai labai patiko! Tikrai beveik atsiguli patogiam krėsle, išsitraukia suolelis kojoms, pridėta pagalvėlių, šalia staleliai gėrimams pasidėti. Salė nedidukė, vietos daug, kaip namuose sukritę į patogias, erdves vietas trauškėm kukurūzus ir visi džiaugėmės, nes patirtas įspūdis yra tikrai tikrai rekomenduotinas visiems Londono svečiams. Nežinau, gal būt taip yra ir kitose šalyse, bet Lietuvoje tikrai ne.
Ir, štai dėl to nerealaus įspūdžio, mano ir vaikų džiaugsmo dėl kino teatro, vėl „privažiavau“ „varymą“ ant Lietuvos. Viena mano skaitytoja p. Lina neseniai pasipiktinusi parašė ilgą komentarą, viso čia necituosiu, jis yra mano blog‘e, bet dalis jo skamba taip (kalba netaisyta): „…negaliu atsiriboti nuo jausmo kad VISKAS cia pas mus blogai, VISKAS ne taip gerai kaip kitur. pasigendu lyginimo, dvipusio, o ne vien varymo kaip Lietuvoj blogai visame kame, tu sviesiu, graziu dalyku nematymo. as su tuo nesutinku ir visom isgalem priesinuosi skaitydama jusu postus. negaliu ramiai klausyti kaip Lietuvoje viskas blogai. kaip net gimtadieniu mes svesti nemokam. sunku klausyti, sunku priimti, nors labai labai stengiuosi priimti kita nuomone nei mano pacios. ir del to man atrodo kad jus supo “baisus” zmones, nes anglijoje mokytojai nerealus, svenciami gimtadieniai nerealus, patys anglai nerealus…adinasi tai kas buvo cia – pusbaisiai, o jei jus tai supo, vadinasi jus supo baisus zmones baisus mokytojai, draugai, nesugebantys svesti ir panasiai“
Delfi komentarų neskaitau niekada, buvau ten nosį įkišus gal vieną kartą, jau labai seniai, bet įsivaizduoju, kas ten darosi, o p. Linos pasisakymas tik toks menkutis kakutis, palyginus su įprastais komentatorių šūdais. Nepaisant to, labai ilgai galvojau apie tai, ką ji man čia parašė, lyg ir norėjau kažką pasakyti, pasiaiškinti, apie savo buvusį gerą gyvenimą Lietuvoje, ir kad emigravau ne dėl to, kad ten blogai gyvenau, bet apie visa tai jau esu rašiusi, todėl visiems, kuriems dar vis atrodo, kad aš varau ant Lietuvos vien dėl to, kad rašau apie gerus dalykus mums nutikusius Londone, pasakysiu, kad aš sąmoningai renkuosi matyti ir rašyti, ir kalbėti tik apie gerus dalykus. Kiekvieną dieną mums ir man nutinka daugybė ne tik smagių dalykų: ateina laiškas iš anstolio, dėl to, kad nesumokėjau 35 svarų ir anstolis nuskaičiuoja sau už darbą 250 svarų, apiplešia draugės butą, kuri gyvena kaimynystėje, niekaip nesutvarko mūsų buto šildymo jau beveik metai (!) ir taip toliau ir panašiai. Bet aš sąmoningai pasirenku apie tai nerašyti, nes nenoriu nuolat galvoti apie neigiamus dalykus, o juo labiau juos viešinti. Na, o jeigu tai, kad aš rašau apie tai, kas nutiko gero čia, jums tiesiogiai atrodo, kaip varymas ant Lietuvos, ir niekaip kitaip jūs galvoti nenorite, o tik jaučiate didelę pareigą mane protinti ir aiškinti ką ir kaip aš turėčiau rašyti, tai tokiems atsakysiu Ilzės Butkutės postu, kurį radau pas ją FB: „Jei žmogus, eidamas pro šalį ir pamatęs šviesą mano virtuvėje (t.y. mano FB sienoje), užsuka į svečius ir staiga ima isteriškai rėkti, kad rašau kažką ne tokio, ką jis nori skaityti, ar ne taip, kaip jis ar ji įsivaizduoja, aš turiu absoliučią teisę tokį nesveiką svečią išspirti lauk. Nes paprastai atėję į svečius netriedžiame kampuose ir nevemiam ant stalų – ką kartais, beje, daro FB komentatoriai. Tokiame „dėmesyje” neįžvelgiu nė vieno pliuso. Nė su žiburiu. Niekaip negebu įžvelgti privalumų svečiuose, kurie ateina ir apsitriedžia iki kulnų ar apsivemia iki klyno. O būtent taip man atrodo kai kurie komentatoriai.“
Ir nors gal jau laikas kada nors baigti šį postą, negaliu pabaigti, neparašiusi, kad baigėsi mūsuose vykęs Gerų darbų žaidimas, kurį smarkiai išsiveržęs į priekį laimėjo Marijonas. Buvo apdovanotos dvi pirmosios vietos. Bernardas norėjo į karinį laivą – muziejų. Drauge ėjo ir Marijonas, bet tai buvo paskatinimas už kitus dalykus. O dėl pagrindinio prizo jis niekaip negali apsipręsti, ko norėtų dovanų, tai šiandien man pasakė: „Mama, gal mes nuvažiuokim į kokią rankdarbių priemonių parduotuvę ir tu nusipirksi sau ką nori, galiu tau padovanoti savo dovaną, nes aš nežinau, ką man pirkti, man nieko nereikia, nes aš viską turiu”. Prieš kelias dienas jis man pasakė, kad labai norėtų būti geresnis žmogus, piešiniai tapo vėl spalvingi ir jis nuolat šypsosi ir yra neįtikėtinai mielas. Na, pagaliau, beveik keturis mėnesius trukęs juodasis periodas baigėsi! Ir nutiko dar kai kas labai svarbaus, didžiulis teigiamas pokytis jo gyvenime, dėl kurio džiaugiamės mes abu, tik nelabai noriu apie tai viešai pasakoti, todėl jis šiandieną yra mano herojus namuose, o kadangi kelis kartus klausė ar tikrai įsėdiu jo nuotrauką į FB, kur jis su kapino kepure, o aš prižadėjau, tai todėl ją ir įdėjau. Čia jis dabar nuolat vaikšto taip pasipuošęs, nes pasak jo, niekada nežinai, ką gali sutikti ir kur gali atsidurti J
Netiesa, kad į svečius einama tik liaupsinti, girti, džiaugtis. Į svečius einama ir padiskutuoti, ir pasidalinti savo nuomone, požiūriu, nebūtinai sutinkančiu su šeimininko požiūriu. Į svečius einama ir paliūdėti. Daug ko einama. Skirtumas tik tas, kad internete nesijaučia nuotaikos, intonacijos, žvilgsnio, balso tembro, todėl yra labia platus diapazonas komentaro interpretacijai. Galima labai ramia nuotaika parašyti, o perskaityti su milijonųskirtingų intonacijų ir nusiteikimų. Ir tas pats tekstas atrodys visiškai skirtingai jei pasirenkama arogancijos interpretacija ar ramus perskaitymas. Pirmuoju atveju mano komentaras atrodo šlykštus, įžeidžiantis, antruoju – elementari nuomonė. Pabandykite. Aš tą internetinio bendravimo trūkumą atradau labai seniai ir tai yra trūkūmų trūkumas dėl ko žmonės supyksta, įsižeidžia. Galiu patikinti, kad atėjau ne kakoti ir vemti, o pasidalinti kaip man atrodo jūsų įrašai. Ir pati pripažinau, kad savo tinklapyje galite rašyti ką norite ir kaip norite, bet jei jau palikta teisė komentuoti…..kartais labai norisi. Dar vienas trūkumas – tai nevisiškai tikslaus žodžio parinkimas. Šiek tiek vienas sinonimas, šiek tiek kitas sinonimas ir rezultatas galbūt gaunasi ne visai toks kokį jauti. Kadangi niekur neradau jūsų asmeninio el. pašto, atėju kakučių išsivalyti viešai. Tikrai tokio tikslo apdergti, piktintis ar aiškinti kaip jums reikia rašyti apie savo jausmus neturėjau. Tiesiog savo jausmais reagavau į tai ką jūsų jausmai sukelia mano jausmuose 🙂 Geros dienos. blogą vistiek skaitysiu, nes jis neblogas 🙂
Ale tikrai, kad smagiau, kai apsivalai 🙂
Aciū už pastabą dėl mano kontakto, pasitaisiau ir palikau savo el. paštą grafoje Apie mane.
Kapitonas labai panasus i princa Harry 🙂
Labas, Birute, skaitau Jūsų blogą, nes daug kas patinka, bet „varymas” ant Lietuvos tikrai jaučiasi. Viską skaitau su malonumu, bet šitas „varymo razinkas” „išspjaunu” 🙂 ir netiesa, kad bet koks Britanijos pagyrimas priimamas kaip priekaištas Lietuvai, nenuvertinkit savo skaitytojo, jis tikrai nėra toks bukas, kad šitaip elgtųsi. Pati labai mėgstu Britaniją ir skaityti apie ją gerus dalykus – Jūs tik rašykit, beveik dėl to ir skaitau Jūsų blogą. Tiesiog Jūs kiekvienam Britanijos pliusui priešais pastatot Lietuvos minusą (paskaitykit save pati ir pamatysit) – o taip nesąžininga Lietuvos atžvilgiu :).
Pabaigai norėčiau pacituoti Lietuvos ambasadorę Prancūzijoje J. Balčiūnienę, kai ji pasakojo apie prancūzus: „Prancūzai gali burnoti ir keikti valdžią, bet Prancūzija – neliečiama”, todėl linkiu sugebėti atskirti Lietuvos santvarką, valdžią, sistemą, nuo pačios Lietuvos, čia Jums mano palinkėjimas 2014 metams 🙂
Indrė
Miela Indre,
Kažkokie „kabliukai” kabina dėl to „varymo” ant Lietuvos. Kabina Jus, kabina ir mane. Jeigu atskiriame, kad Lietuvos santvarka, valdžia, sistema yra ne Lietuva, tai kas tada Lietuva? Gamta, ežerai, kalba, dainos, istorija, architektūra, muzika, amatai, šiuolaikiniai išradimai: lazeriai, išmanios technologijos, krepšinis, sportininkai, taip pat Lietuvos šviesuoliai, draugai, šeima, daugybė išmintingų, sumanių, verslių, meniškų žmonių, kuriuos sutikau per savo gyvenimą Lietuvoje. Neprisimenu, kad nors kartą būčiau ant išvardintų dalykų „varius”. Na, nebent ant Kryžių kalno, bet tada dar net Londone negyvenau. Tokias sąvybes, kaip lietuvišką pavydą, susireikšminimą, trumparegiškumą ir kietakaktiškumą, aukos sindromą, kišimąsi į kitų reikalus kritikavau ir kritikuosiu, nepriklausomai nuo savo gyvenamos vietos. Gal mes kažkaip skirtingai suprantame, kas ta Lietuva?
Sveikinu įžengus į technologijų pasaulį, nes mes jame gyvename, kaip ir mūsų vaikai, bet dėl neaiškių priežasčių nenorime to pripažinti…
Miela Birute,
Aciu jums uz be galo atvirus, smaikscius ir nostalgija keliancius pasakojimus. Perskaiciau viska vienu ypu ir norisi skaityti toliau! O is saves labai noreciau parekomenduoti pora internetiniu puslapiu:
http://www.etsy.com – labai mielas didziulio masto portalas, kuriame galima parduoti ir isigyti visokio grozio, pradedant ranku darbo suvenyrais, baigiant vintaziniais drabuziais. Ka gali zinot, galbut pravers bent jau rinkos tyrimo tikslais 🙂
O kitas tai i konteineriu lobiu tema: http://uk.freecycle.org/, pavadinimas kaip ir viska pasako. Ivedus savo buvimo vieta, ismetami skelbimai kas ka siulo/iesko ir viskas aisku savaime uz dyka, tik reikia parsigabenti. Argi ne puiki ideja?