Home Londonas. Pirmas pusmetis

Londonas. Pirmas pusmetis

 Ilgai galvojau ar verta išpažinti visiems viešai savo jausmus ir išgyvenimus, bet apsisprendžiau, tebunie. Perspėju visus silpnesnių nervų – geriau neskaitykit. Būsiu atvira iki nebegalėjimo, taip kaip moku ir sugebu – išrėžti viską tiesiai šviesiai, gal net išvemti. Todėl jokio optimizmo, tikėjimo ir meilės čia nebebus. Rašysiu tik todėl, kad man palengvėtų. Gal palengvėtų. Kai paskutinį kartą buvau Lietuvoje, įkišau...
Kažkur užklinijo. Vis noriu jau rašyti, ale kažkaip rankos nekyla. Turbūt dėl to, kad visos naujienos apie vyrus, pasimatymus, naujas pažintis ir galimus pasirinkimus. Bet esu tiek skysta šituo klausimu, kad mano pasakojimai apie juos atrodys kaip šešiolikmetės svaigalai. Tebunie. Įsimyliu per dieną ir išsiskiriu per dieną. Galvoju, kad visai nepažįstu vyrų, nemoku su jais elgtis ir jų nesuprantu....
Net mirktelt nespėjau kaip keturi mėnesiai praėjo. Visiems namiškiams po truputį ateina suvokimas, kad šitas nuotykis, kuris pradžioje buvo vaikams panašus labiau į atostogas ar kelionę, baigėsi. Kad dabar bus toks gyvenimas: kitoj šalį, su kitais žmonėmis, kitais papročiais ir kitom tradicijom, su kalba, kurios nemoki ir be draugų. Nes naujų dar nesuradai, o seni labai toli. Manau, kad...
Lutono oro uostas. Skrydis į Belfast už valandos. Skrendu į kitą salą ieškoti pigių ir kokybiškų šiukšlių, ups – žaliavų.  Toks tas mano gyvenimas kasdieną – skrydžiai, traukiniai, rūšiavimo aikštelės. Kasdien vis į kitą vietą, kitą miestą, kitą rūšiavimo aikštelę. Man tikrai patinka naujos teritorijos ir nauji keliai. Kad ir šiandien paryčiais reikėjo surasti kelią iki oro uosto, o...
Įsitaisiau traukinyje, kuris veža mane į Darlingtoną ir bandysiu aprašyti visas mūsų naujienas. Klausite, kodėl taip ilgai nerašiau? Daug kas klausia, nerimsta, neršia. Tikrai net nepastebėjau, kaip tas mėnuo praėjo. Jau trečias mūsų mėnuo Londone. Buvo dienų, kai tiesiog ranka nekilo parašyti nors žodelį, nes nieko naujo, ar nieko gero taip ir nenutiko. Praeitą kartą rašiau apie mūsų visų kalną,...
Tokiomis dienomis kaip ši apima keistas jausmas, kad priėjai patį didžiausią kalną, gal Everestą, nieko nematai, kas yra už jo, supranti, kad užlipti neįmanoma, bet pradedi lipti. Po truputį, žingsnelis po žingsnelio. Ir kasdien nueini žymų kelio gabalą ir atsisukęs džiaugiesi, kaip toli jau nuėjai. Bet kai į priekį žiūri, atrodo, kad kalnas tik didėja ir kasdien nematai daugiau...
Šiandien dėsiu taškus ant “i” už visą mėnesį, o gal net ir ilgiau. Dalį praėjusios savaitės praleidau Lietuvoje, todėl tai nebus vien tik naujienos iš Londono. Rašysiu ir apie visus savo lietuviškus širdagraužius, kurie mane pasiekia visur. Vaikų mokyklos lankymo klausimai dar nepajudėjo į priekį anei per kiek ir dėl to jau visiems šiek tiek važiuoja stogai. Vaikams, iš neturėjimo ką veikti...
Ramybe baigiau, ramybe ir pradėsiu... Visi ramiai miega, o aš ramiai rašau, savo naujuose namuose, sėdėdama ant virtuvės grindų. Naujuose, nes dar tik trys savaitės kaip mes čia gyvenam. Ant virtuvės grindų, nes visi kiti kambariai miegami, o čia turiu tokį minkštą kampelį iš pagalvėlių – laikinoji darbo vieta. Pagaliau turiu namuose internetą! Vis netikėjau, kad man jį taip ateis ir...
Šiandien manęs draugė Gabija iš Lietuvos paklausė FB: „Birute, ar geras gyvenimas?“ Ir aš jai atsakiau: „Gabyte, man tai viskas nerealiai! Man kasdien vis kažkas labai patinka! Aš lyg atvėrusi savo burną ir plaučius pilnai iki galo bandau įkvėpti tiek, kiek pajėgiu. Kartais verkiu, nes sunku, bet dažniausiai tiesiog kaifuoju! Labai džiaugiuosi kiek gero man nutinka kasdien!” Ir kaip tokį...
Žinau, kad daugybė žmonių laukia naujienų. Vis galvojau, ką čia rašyti, kai dar viskas taip šviežia, taip nestabilu, taip nauja, keista ir neįprasta. Bet gi rašysiu nuo pradžių. Niekas, o ypač aš pati, dar prieš metus nei sapnuote nesapnavau, kad štai sėdėsiu Londone, išnuomotam bute, puikiam Elgin Aveniu ir kursiu savo gyvenimą iš naujo. Visai nuo pamatų. Ir kad Ekodaiktai.lt...
Please wait...

Užsiprenumeruokite

Mūsų naujienlaiškį.