Ilgai galvojau ar verta išpažinti visiems viešai savo jausmus ir išgyvenimus, bet apsisprendžiau, tebunie. Perspėju visus silpnesnių nervų – geriau neskaitykit. Būsiu atvira iki nebegalėjimo, taip kaip moku ir sugebu – išrėžti viską tiesiai šviesiai, gal net išvemti. Todėl jokio optimizmo, tikėjimo ir meilės čia nebebus. Rašysiu tik todėl, kad man palengvėtų. Gal palengvėtų.
Kai paskutinį kartą buvau Lietuvoje, įkišau nosį ir pas astrologą. Jis labai gražiai apipasakojo vieną mano sąvybę, apie kurią labai daug jau esu kalbėjus su psichoterapiautu. Tai mano noras padailinti ir pagražinti tai, kas kartais jau nei gražu, nei skaniai kvepia. Taip elgiuosi nuolat, taip elgiausi santuokoje dešimt metų. Iš vienos pusės tai galima būtų vadinti optimizmu, bet iš kitos pusės tai labiau oro gaiviklio papurškimas, kad mažiau smirdėtų. Nėra ribos. „Pas mus viskas gerai“ – toks pavadinimas kiauto ar gražiai nulakuoto fasado, toks pavadinimas tų nuotraukų, kurias šiandien įkėliau į Facebooką. Tačiau šiandien rėkti norisi, nutėškus visus fasadus ir kiautus į šonus: Pas mane nėra gerai!!!
Gal mane laužo tiesiog pirmųjų emigracijos metų „lomkės“, gal nepakeliamas vienišumas, bet jau ne pirma diena norisi kaukti vilku prieš mėnesieną. O! Berods, pilnatis prasidėjo! Vakar Marijonas paklausė: „Ko verki, mamyte?“. Atsakiau, kad todėl, jog neturiu už ką jums valgyti nupirkti. O jis man sako: „Bet gi nieko tokio, yra dar visokių ryžių“. Taip, neturiu pinigų visai, net ir maistui nupirkti. Taip, neįvyko viskas pagal planą ir „neužsidengė“ pinigai nuo pajamų Lietuvoje iki stabilių pajamų čia. Ir čia nėra nei draugo, nei kaimyno iš kurio galėtum greitai pasiskolinti šimtą litų. O ir skolintis kiek galima? Bet ne tai mane verčia kaukti vilku. Nemanau, kad gyvendama Lietuvos kaime jauščiausi geriau. Ten net jokios vilties ir tikėjimo nebūtų. Tie, kurie daro verslą žino, kad tai ne darbas už atlyginimą, kurį tau sumoka kas mėnesį. Kai kuri kažką savo, būna, kad galai nesueina. Aš nesigailiu nei vieno savo padaryto žingsnio. Žinau, kad daugiau yra mažiau. Žinau, kad norint pakeisti, keistis, kilti, tobulėti, reikia daugybę kartų kristi, nepatogiai gyventi ir mokėti už tai kainą. Bet šiandien man yra toks jausmas, kai galiu pasakyti, jog žinau, kodėl žmonės šoka nuo tilto. Jie nebepaneša savo naštos, kurią patys užsikrovė. Nagi, paimkit kas nors iš manęs tą atsakomybę nors mėnesiui: užuaginti keturis vaikus, apmokėti nuomą ir sąskaitas, nupirkti maisto ir naujus batus, kasdieną mokyti juos anglų kalbos ir drauge ruošti pamokas, vakarais paskaityti jiems pasaką ir kasdieną atlikti tūkstantį mažų kasdieninių darbų, suplanuoti ir padaryti remontą mūsų kamaroje, kad vasarą turėtume kur grįžti su vaikais, nupirkti šešis lėktuvo bilietus į Lietuvą pirmyn ir atgal ir taip toliau. Sąrašą duočiau. Ir iš Rasos paimkit. Paimkit iš mūsų nors dalį, kad aš galėčiau ramia sąžine kokią savaitę miegoti valgyti ir skaityti knygas ar žiūrėti filmus. Arba paverkti iš visos širdies, ko nedariau daugybę laiko. Nes kai tik pradedu žliumbti (ačiū Dievui, kad paskutinėmis savaitėmis nors pradedu tai daryti, nes anksčiau iš viso negalėjau verkti iš įtampos), tai iš karto sakau sau: Stop! Tu negali, turi būti stipri, turi pasirūpinti savimi ir dar penkiais žmonėmis. O kad aš galėčiau nors savaitę nieko neveikti ir apie nieką negalvoti!Arba savaitę važiuoti dviračiu, arba lipti į kalną ir kad neveiktų mano telefonas, nebūtų interneto ir kad sąžinė negraužtų, jog kol aš čia „linksminuosi“ Rasa kaip arklys tempia viską ant savo pečių. Arba, kad jeigu savaitę nedirbsiu, tai neturėsim iš ko gyventi.
Bet gi, girdžiu savo vidinį ir daugybę išorinių balsų priekaištus: tai nereikėjo tiek gimdyti, tai nereikėjo niekur važiuoti, tai nereikėto daryti to ar ano. O taip, mes visi greiti teisti ir moralizuoti save ir ypač kitus, kai būna sunku. Ir dėl to man labiausiai šiandien norisi kaukti. Nejaugi čia ir yra tokia prasmė – visiškoje vienatvėje pačiam būti atsakingam už viską? Niekada neprašiau jokios pagalbos iš valstybės, visą gyvenimą išlaikiau save ir savo vaikus pati, visą gyvenimą gebėjau užsidirbti daugiau, nei eilinis kaimo lietuvis. Viskas sugriuvo po skyrybų. Jau metai, kaip keli mano draugai lyg išprotėję bando mane ištempti finansiškai už ausų, kad aš vėl atsistočiau tvirtai ant kojų. Ar esu lygiavertė žaidėja drauge su visais? Ne, neesu, deja, ir turiu tai pripažinti. Nes esu keturių vaikų motina, negaliu kasdien išeiti septintą ryto ir grįžti devintą valandą vakare, kad užsidirbčiau pragyvenimui. Tai kas gaunasi? Matematika ne kokia. Noriu būti motina savo vaikams, noriu juos auginti, tačiau tai privedė prie tuščio šaldytuvo, didžiulių skolų ir nemigo naktų. Tai kaip elgtis? Prašyti pašalpų ar pasiduoti ir palikti vaikus auginti kitiems? Jau vien dėl fakto, kad aš paprašiau čia pašalpų, manęs tautiečiai vos nesuvalgė komentuodami internete. O kai mano vaikai užaugs ir dirbdami išlaikys kokią dešimtį, tada jau pensininkais būsiančių, piktų komentatorių, tai ar nebus lygiosios? O jeigu jau atviraujam, tai paklausit, ką tėvas vaikų? O jis puikiai žino, kokia situacija pas mus, todėl nei klausia, nei domisi. Su juo irgi taip bus – kai pasens ir pasijus vienišas, tada vaikų savo pasiges. Ir tada jie turėtų būti jam skolingi? Gaunasi tas pats, kaip su valstybe. Tai kaip pasielgti?
Turbūt nėra teisingo atsakymo, kaip ir nėra padėties be išeities. Tiesiog norėjau papasakoti, kaip iš tikrųjų jaučiuosi. Daugybė žmonių skaito mano dienoraštį, sako, kad įkvepia, tai šios dienos mano atviravimai apie tai, kiek kainuoja įkvėpimas. Kartais būna žvėriškai sunku ir skaudu. Ir nereikia būti naiviais, kad viskas man lengvai pasiduoda ir gaunasi.
Na, o dabar nubraukiam ašarą ir judam toliau. Jeigu dar paatvirauti, tai greičiausiai man liūdna dar ir dėl to, kad kol kas mano antrosios pusės paieškos tokios bevaisės. Manau, kad man tiesiog reikia vyro šalia ir viskas susidėliotų į savas lentynas. Bet jo nėra. O jeigu jau koks šmėžuoja horizonte padorios išvaizdos ir padėties, tai vos tik išgirsta: „Aš turiu keturis vaikus“, dingsta nei „Viso gero“ nepasakęs.
Nepaisant mano pavirkavimų ir nepritekliaus, vaikų emocinė būsena mane džiugina. Dabar tas ramybės etapas, kai situacija kontraliuojama, kai beveik visada klauso ir galima susitarti. Su trim didžiaisiais sutarėm vėl pasidaryti elgiasio lenteles. Kristupas ne kasdien dalyvauja pliusų rinkime, bet Bernardas su Marijonu tai stengiasi labai. Galvoju, gal taip jiems paprasčiau ir lengviau gyventi – žino taisykles ir kaip kokioj armijoje stengiasi laikytis visų punktų? Paklausit, kokie tie punktai? Paprastučiai dalykai, kurių prašau iš jų, kad kasdieninis gyvenimas būtų tvarkingesnis: pasikloti lovą; pavalgius, indus nusinešti nuo stalo; valgyti tai, kas padaryta; išeiti iš namų be žviegimo; tvarkingai pasidėti rūbus ir batus; skaityti knygą angliškai; nežviegti be reikalo; daryti gerus darbus; valytis dantis; nesierzinti ir nekalbėti bjaurių žodžių; nekalbėti pakeltu tonu; pakelt tualeto dangtį prieš, nuleist vandenį ir dangtį po visko ir t.t. Atrodo, galėčiau ir nereguliuoti tokių paprastų dalykų, bet kai nerenka pliusų, tai tada visai palaida bala pasidaro, tada neturi jokios motyvacijos ne tik jie, bet ir man atrodo, kad dar kokia penkiolika artimiausių metų reikės nuolat sėsti ant apsisioto klozeto.
Ir dar jiems visiems dabar tas piešimo be perstojo laikotarpis. Piešia ir piešia. Ir aš džiaugiuosi, nes žinau, kad jiems viskas yra gerai, viduje jie ramūs ir harmoningi. Todėl nebaisu man parodyti savo silpnybę ir savo ašaras. Tegul žino ir mokosi, kad gyvenime sekasi visaip: kartais gerai, o kartais ir nelabai.
Tai tokia ta mano šiandiena be pagražinimų ir be oro gaiviklio papurškimo. Penki mėnesiai jau, kaip mes Londone, bet taip dar ir nesuradau nei vieno stabilaus akmens ant kurio galėčiau pastatyti koją ir negrimsčiau.