Šeši metai!!!??? Nei planavau, nei sapnavau, nei mirktelt spėjau, kaip greitai jie praėjo. Tik pagal vaikus galiu palyginti – 2013 m. sausio 21 d. skrendant iš Vilniaus į Londoną jie buvo tokie maži, kad Teodoras, dar nei dviejų neturintis, voliojosi ant lėktuvo grindų ir neturėjo savo vietos, tik man ant kelių. Ir dar labai skiriasi įtampos ir baimės lygis, kurį tada jaučiau, palyginus su tuo, koks yra dabar mano kasdienoj. Nepaisant visų, jau tada patirtų saviugdos treiningų, mokymų, kaučingų bijojau taip, kad rovė stogą ir nieko negalėjau su ta baime ir įtampa padaryt. Absoliučiai nenorėčiau kada nors dar kartą panašiai jaustis. Ta įtampa užsitęsė. Ją jaučiau ištisus tris metus, kol gyvenom Londone.
Ir štai, šiandien pažymim („švenčiam” kažkaip nesisako) ne tik šešis metus UK, bet ir tris Turners Hill, kaime, kuriame dabar gyvenam.
Negaliu sakyti, kad ta įtampa ar baimė visai mane apleido. Ne. Aš tiesiog išmokau būti joje atsipalaidavus. Tarsi nuolat gaučiau tam tikrą doze adrenalino ir be jos jau net neįsivaizduoju savo gyvenimo. Kol kas vaikų reikalai yra mano svarbiausias punktas ir toks bus dar kokius septynetą metelių, todėl, kad ir kokių aš planų beprisigalvočiau, aukščiau bambos neiššoksiu tol, kol vaikai mokysis. Man dažnai sako: „Galvoj netelpa, neįsivaizduoju, kaip tu gali su keturiais vaikais susitvarkyti. Aš su savo vienu (dviem) nesusitvarkau.” Aš stengiuosi apie tai negalvoti. Tiesiog gyvenu su ta „doze”, esu prie jos pripratus, bet būna tokių dienų kai aš tarsi pakylu į orą ir stebiu save iš šalies.
Stebiu Birutę, kuri ne viską spėja ir net dažnai ignorina vaikų reikalus mokykloje, nežino net jų prisijungimo kodų prie kiekvieno el sistemos. Dabar ne tik visi apmokėjimai, namų darbai per tą sistemą, bet ir užsirašyti į tėvų susirinkimą taip turi. Kai laiku neužsirašau, man skambina iš mokyklos ir klausia kodėl neužsirašiau į susirinkimą, o aš tuomet meluoju: „Mažai naudojuosi kompiuteriu.” Juk naudojuosi tai daug, tik tie kodai keturių vaikų, slaptažodžiai, prisijungimų vardai… tada viskas susimaišo, pasimeta, užknisa ir aš įjungiu “Ignoras” mygtuką. Nu kas čia per nesąmanė, kad šiais laikais norėdamas leisti vaiką į mokyklą, turi būti informacinių technologijų asas? O jeigu aš neturiu išmanaus telefono? O jeigu miške su saulės baterija, be interneto gyvenu? Mano trys didieji žino, kad geriau jau visus šitus mokyklos reikalus prisiimti patiems, nes iš motinos palaikymo nebus… Patys padaro susitikimų su mokytojais sąrašus ir pakiša man panosėn.
Iš tikrųjų, jeigu jau taip atvirai, man dzin kaip jie mokosi ir ką sako jų mokytojai – tikiu, kad tai yra vaikų reikalas ir čia galioja vienintelė taisyklė „kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi”. Aišku, jeigu mokytųsi blogai, tai turbūt parinčiausi arba, jeigu turėčiau jiems kažkokių savo pačios neįgyvendintų lūkesčių: būti aktore, baleto šokėja, turėti aukštąjį išsilavinimą… Tačiau mano vienintelis lūkestis vaikams, kad jie užaugtų dori ir laimingi. Taip pat man labai svarbu, kad jie užaugtų empatiški ir gebėtų kurti sklandžius santykius su žmonėmis, o šitų dalykų vargiai išmokstama mokykloje. Dėl to man nuoširdžiai nerūpi, ką mokytojai sako apie jų mokslus – einu į susirinkimus tik todėl, kad patiems vaikams tai yra svarbu.
Ir labai džiaugiuosi, kad tie visi vaikų mokslų reikalai vyksta ne LT. Seniai būčiau išprotėjus nuo visų dalykų, kuriuos reikia nupirkti į mokyklą, nuo namų darbų, rinkliavų ir visų kitų keturių vaikų mokyklos reikalų. UK visko reikia minimaliai, niekas nepasako iš vakaro: “Rytoj atsineškit modelino ar po 15 eurų ekskursijai.”
Tai čia geroji emigracijos pusė – tuos šešis metus man buvo lengva auginti ir pigu (rūbai, uniformos, batai) vaikus Anglijoje. Tai visaip kaip lengvino mano gyvenimą ir dėl to aš turėjau galimybę daryti tai, kas man patinka: suvenyrai, rašymas, gongai, socialiniai projektai, vaikų stovyklos ir t.t.
Su kiekvienu septynmečiu mano gyvenime vyksta stiprūs ir aiškūs pokyčiai. Panašu, kad septintieji emigracijos metai atneša savo pokyčius ir mano artimiausių metų planai atrodo taip, kad nuo gegužės iki spalio leisiu labai daug laiko Lietuvoje, nes čia ir vyks pagrindiniai mano darbai. Ar mes jau grįžtam? Ne, mes negrįžtame – vaikai toliau lieka mokytis UK, bet aš vieną savo koją dar tvirčiau statau į Lietuvą. Tiksliau, į Gervinius, nes vargiai trinsiuosi viešuose renginiuose ar važinėsiu į svečius ar į susitikimus. Visus, kurie norės susitikti, pasimatyti, kviesiu į Gervių lizdą.Organizuodama vaikų vasaros stovyklas, sėdama giles, įsidrąsinau kurti dar didesnę ir stipresnę bedruomenę, prašyti pagalbos, ieškoti bendraminčių.
Prieš kelias dienas parašiau ilgiausią tekstą – paklodę apie savo ateinančios vasaros planus ir stovyklavietės “Gervių lizdas” rekonstrukciją, statybas, pritaikymą vaikų veikloms. Tiems, kas girdite piremą kartą – „Gervių lizdas“ – tai vaikų ir jaunimo renginių ir edukacijų erdvė, esanti Trakų rajone, Gervinių kaime. Tai nuolatinė veiklų: stovyklų, edukacinių renginių, rankdarbių ir kitų dirbtuvių: stalių, molio, upcycling, ąžuolų auginimo ir kt. su 50 vasarinių miegamų vietų įdomiuose statiniuose, vieta. Tai didelis projektas ir viena viso to niekaip nepadarysiu. Todėl ieškau visokios pagalbos, paramos, daiktų, statybininkų, talkininkų, padėvėtų langų ir durų, baldų ir t.t.
Išsamų tekstą su keliais sąrašais ko reikia „Gervių lizdui” rasite čia: https://www.jakucionyte.lt/gerviu-lizdas/
Prašau, perskaitykit jį atidžiai. Gal būt pas jus atsiras kokia naudota, bet jau nebereikalinga dviaukštė lova ar senos medinės durys, kurios mums gali labai praversti. Gal kažkas laiko rūsyje krūvą tarybinių laikų medinių kėdžių – čia mums būtų tikras lobis. Ką mes su jomis darysim ir kaip atrodys “Gervių lizdas” rasite foto albume čia: https://www.facebook.com/media/set/?set=a.2479827085424378&type=1&l=eb2c4d020e
Jau dabar esu suplanavusi ir daug darbų, talkų į kurias kviečiu savanorius, visus, kurie palaiko „Gervių lizdo“ idėją ir mano organizuojamus projektus.
Balandžio 26 – 28 I- oji talka, kurios metus vyks teritorijos tvarkymas, po valymo renginių ir vamzdžių įkasimo, Amatų kamaros tvarkymas, namelio “Gervių lizdas/žeminė” sienų drėbimas molio ir šiaudų mase ir paruošimas vasaros sezono renginiams, Ažuolų namelio renovacija, Gaia kalnelio kūrimas ir šventinimas.
Gegužės 3 – 5 II – oji talka „Gervių lizde“. Stovyklavietei atiduotų baldų restoravimas ir dažymas, dekupažo dirbtuvės, namelių ir stovyklavietės dekoravimas ir gražinimas. Lauko valgyklos statymas ir įrengimas.
Talkininkams prižadu kavą, arbatą, karštą sriubą pietums, laužą vakarais ir gongų maudynes. Ypatingai daug dirbusiems – kvietimą į Draugų gongų naktį, kuri vyks birželio 8 d. Tie, kurie yra savanoriavę stovyklose, sėję giles Gerviniuose ar dalyvavę kituose mano organizuotuose projektuose, tikrai pritars, kad visi drauge ne tik didelius darbus nudirbam, bet ir sukuriam labai ypatingą energetiką, vyksta mainai, persikrovimas, pasikrovimas. Susikuria labai gilus bendrystės jausmas, kurį sudėtinga pasiekti įprastam gyvenime ir kuris nenuperkamas už jokius pinigus.
Štai toks tas mano tekstas, ant kurio, kaip ant torto žvakutes, labai noriu uždėti nuostabią PADĖKOS karūną:
“DĖKOJU Dievui ir Visatai už patirtis ir nuostabų savo gyvenimą, dėkoju sesei Rasai ir savo vaikams už nueitą sklandų “naminį” šešių metų etapą Anglijoje, dėkoju draugams už suremtus pečius ir palaikymą, dėkoju bendraminčiams, rėmėjams, klientams už pasitikėjimą. DĖKOJU! DĖKOJU! DĖKOJU”
O tai Birutei, kurią kartais stebiu iš šalies, šiandien sakau: “Mieloji, sveikinu tave su šešių metų emigracijos sukaktimi ir linkiu visokios sėkmės rengiant ir puoselėjant “Gervių lizdą” ir ąžuolų jaunuolyną.”
Jeigu perskaitei iki galo ir tau rezonuoja “Gervių lizdo” idėja, galima padaryti vieną iš šių dalykų:
-
Pasidalinti žinia su draugais
-
Apsidairyti aplinkui gal kokių gerų, mums tinkamų, bet tavo jau nenaudojamų daiktų pamatysi.
-
Paremti iniciatyvą, pervedant bet kokią sumą į VšĮ Draugiški šeimai (įm.k. 302307136) sąskaitą LT077300010114213065. Gyvenantiems užsienyje Paypal ecoethno@gmail.com