Kiekvienas stato tokius paminklus, kokius moka, gali, leidžia galimybės. Tegul mano paminklai mano mylimiems būna mano rašymas. Šis pasakojimas apie mano draugą Kostią, prieš kelias dienas palikusį šį gyvenimą.
2017 m. Sausio 7 diena
Užvakar, Sausio 5 dieną mirė vienas iš svarbiausių žmonių mano gyvenime, parodžiusių kelią ir labai stipriai įtakojusių mano šiandieninį gyvenimą.
Nemaniau, kad tiek daug verksiu. Jeigu atvirai, tai dėl savo Mamos tikrai tiek ašarų neišliejau, kiek šiomis dienomis verkiu. Klausiu savęs kodėl? Todėl, kad mano Mama išėjo rami ir susitaikiusi, mirė taikoje, o mano draugas, Mokytojas taip ir prasiblaškė, prasikankino tiek daug duodamas ir darymas dėl kitų ir tiek daug atimdamas, ardydamas save ir santykius su pačiais artimiausiais žmonėmis, t.y. buvusia žmona ir sūnumi.
Todėl man labai skaudu, kad įtakojęs tūkstančių žmonių gyvenimus, savojo taip ir nespėjo susitvarkyti. Taip ir mirė siaubingame konflikte tarp altruizmo, besąlygiškos meilės, atsidavimo kitiems ir savęs susinaikinimo žalingais įpročiais.
Antra diena galvoju, kas jis man buvo? Kaip smarkiai paveikė mano gyvenimą, mano pasirinkimus? Skaičiuoju, skaičiuoju, tačiau net keturi žmonės, visi vyrai, mano Mokytojai, per paskutinius daugiau nei dvidešimt metų, stovėjo šalia manęs ir rodė man kryptį, kaip kelio ženklai. Gal būt dėl to, kad tos krypties man neparodė mano biologinis tėvas, gyvenime buvau apdovanota sutikti ne vieną stiprų vyrą- lyderį, kurie mane mokė, treniravo ir plėtė mano galimybių ribas. Tai Danas, Konstantin, Aurimas ir Tomas.
Konstantin mirė užvakar, ir antra diena aš vis perkratau savo gyvenimą, galvoju apie įvykius, kurie mus siejo ir supratau vieną dalyką. Aš tikrai esu išrinktoji, palaimintoji, nes man teko sutikti ir pažinti tokius iškilius žmones, tokias šviesias jų sielas. Ne tik pažinti, bet kažkokią atkarpą gyvenime nueiti drauge.
Galvoje tiek daug minčių, prisiminimų, širdis pilna skausmo, emocijų, vis verkiu prisiminus Kostią – taip mes jį visi vadinom.
Istorija prasidėjo prieš šešiolika metų. Tada tas pats, jau paminėtas Aurimas, mane pakvietė į asmenybės ugdymo treningą, visame pasaulyje žinomą „Lifespring“ pavadinimu. Lietuvoje buvo organizuojami iš Rusijos kilę, tačiau jo pagrindais sukurti mokymai. Į Lietuvą jie atkeliavo per Latviją, tuo metu labai sėkmingai vyko Kijeve.
Kostia buvo trečios treningo pakopos Kijeve ir Rygoje, Lyderio programos koordinatorius ir tik Lietuvoje pradėjo vesti antrąją treningo pakopą, vadinamą Išplėstinį kursą. Jis vedė ir mano, ketvirtąjį Lietuvoje vykusį Išplėstinį kursą, po kurio daugelis iš mūsų pasirinko trečią pakopą – Lyderio programą ir mes visi, ją pabaigę, visam gyvenimui gavom numerį LP4 Vilnius. Dešimtys tūkstančių, gal net šimtai tūkstančių žmonių visoje buvusioje Sovietų sąjungoje turi tokį numerį ir toks numeris liudija mūsų tam tikrą patirtį. Kas jau kas, bet mes visi žinom ko tose visose treningo pakopose buvo, kokias užduotis mums atlikti reikėjo.
Visos trys treningo pakopos buvo labai diskomfortiškos ir tikrai buvo ne viena akimirka, kai norėjosi bėgti kuo toliau. Ne vienas ir pabėgo. Tiesiog neatlaikė, nes mus visus daugybę kartų privedė prie komforto zonos ribos ir mūsų užduotis buvo tas ribas plėsti, plėsti, plėsti…
Prisimenu, kaip aš jo bijojau. Savo Išplėstinio kurso trenerio. Kažkoks ežiuku pastatytais plaukais, nedidelio ūgio, scenoje rėkaujantis, buvęs karininkas. Prisimenu jį žiūrintį man tiesiai į akis ir rėkiantį: „Kas tu!!!???” ir save, bandančią jį įtikinti: “Aš esu Moteris Lyderė, nešanti pasauliui šviesą!!!” Kostia nepatikėjo nei vienu tol, kol jo deklaruojamas pasirinktas kontraktas su pačiu savimi tikrai nėjo iš pačios širdies gelmių. Vydavo nuo scenos vėl ir vėl, kad susijungtum su savimi. Tada jis sakė, kad savo kontrakto nepamirši visą gyvenimą. Skambėjo juokingai, neįtikinamai ir tada, prieš šešiolika metų, tikrai nesupratau, nei kas tas mano pasirinktas kontraktas su savimi pačia, nei ką jis man reikš gyvenimą, nei kaip aš tą šviesą nešiu…
Taip jau nutiko, kad eidama savo treningus suvokiau, jog tikrai atėjo metas pokyčiams, kad turiu pradėti keisti, rinktis čia ir dabar tai, ko iš tiesų noriu, kad būčiau laiminga. Išėjau iš gerai apmokamo darbo – restorano vadovės pareigų, skutausi galvą plikai, ant savo raudonos audi klijavau skelbimą „Ieškau vyro“ ir netrukus pradėjau dirbti treningus organizavusios įmonės vadove. Mano LP4 Vilnius buvo tik pirmas laiptelis – toliau sekė LP5, LP6, LP7 – savo treningą praėję galėjo tapti naujų studentų kapitonais ir dar kartą, tarsi iš naujo, tačiau jau nemokamai kartoti kursą. Kiekvienas kursas reikalavo daug energijos ir laiko, tačiau aš taip įsijaučiau ir variau be atokvėpio, kad LP8 jau koordinavau pati, buvau tokia pusiau trenerė. Kostia buvo mano mentorius. Kartais man atrodo, kad LP8 man buvo daug svarbiau, nei mano pačios LP4. Nustojau bijoti Kostios. Buvo neįmanoma jo nepamilti, nes jis turėjo labai daug puikių savybių, nuostabų humoro jausmą, dažnai buvo tiesiog juokingas ir linksmas, energingas, atvirtas, nuoširdus, palaikantis, mylintis, empatiškas. Na, toks mažas ir pūkuotas, bet kai reikia, galintis taip riktelt, kad mirusį pabudintų.
LP, t.y. Lyderio programa trukdavo apie tris mėnesius. Jos metu mes turėdavome praktikoje pritaikyti tai, ko išmokom Įvadinio ir Išplėstinio kurso metu. Turėjom sukurti komandinį visuomeninį projektą, siekti savo asmeninių tikslų, mokytis pardavimų ir įtraukimo meno, atlikinėjom pačias nenormaliausias užduotis: grupelėms duodavo po degtuką, pora valandų laiko ir išsiūsdavo į miestą su užduotimi parnešti kuo vertingesnį daiktą, dektuką vis keičiant į kažką didesnio. Arba suburti septyniomis skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių grupę ir sudainuoti su jais vieną bendrą dainą. Ir sudainuoti taip, kad šį, naujai iškeptą „chorą“ pamatytų mažiausiai penkiolika žiūrovų. Taip mes mokėmės plėsti savo galimybių ribas.
Mano koordinuojama LP8 buvo tikrai kieta komanda. Mūsų visuomeninis projektas vadinosi: „Aš kuriu gražią, nuostabią Lietuvą – savo namus.“ Per tris mėnesius mes sukūrėm socialinę video reklamą, kurią transliavo tuometinė Baltijos televizija. Reklama buvos skirta stabdyti prasidėjusią emigraciją. Jau tada, prieš penkiolika metų, dar kai Lietuva net nebuvo įstojusi į Europos sąjungą, žmonės pradėjo masiškai emigruoti ir mes tame matėme didelę problemą.
Tuo metu buvau tikrai prastos nuomonės apie save, tačiau Kostia manyje matė didelį potencialą, ir šiandien aš galiu pasakyti, kad tai jis iš manęs padarė žvaigždę. Na, ne tą kur scenoje ir ne tą sužvaigždėjusią, o tą, kuri tikrai savo darbais ir gyvenimu šviečia kitiems ir dėl to yra laiminga.
Po kiekvienos lyderio programos vykdavo labai paslaptinga dėkingumo išvyka. Jos metu jau niekas nebevaikė studentų, nebuvo jokių iššūkių, užduočių. Tiksliau buvo vienintelė užduotis – dėkingumo priėmimas. Kiekvienam, sėkmingai baigusiam programą, buvo parenkama daina ir atliekamas vis kitoks dėkingumo ritualas. To nepamirš nei vienas Lyderio programą baigęs žmogus, nes tai toks gilus, jautrus ir didelis išgyvenimas, kad jis tarsi pėdsakas įsirėžia giliai giliai į pasąmonę.
Tas vienintelis savaitgalis, kai aš buvau drauge su Koste šioje dėkingumo ceremonijoje buvo tada, kai LP8 Vilnius baigė savo programą. To savaitgalio nepamiršiu niekada. Kostia padarė dėkingumo ceremoniją ir man, komandos koordinatorei. Jis parinko dvi dainas. Pirmoji buvo Larisos Dolinos „Siena“. „Kol aš ėjau į šios didelės salės šviesą prieš mane daug metų siena stovėjo. O ant sienos buvo žvaigždė ir man spindėjo. Šimtus kliūčių kaip galėjau, taip nugalėjau… Ir vėl tavo kelyje siena ir tu turi ją praeiti“ – dainuoja Larisa… Tų sienų aš jau tikrai labai daug praėjau.
Antroji man parinkta daina buvo Natalijos Vlasovos „Aš prie tavo kojų.“ Kostia klūpojo prie mano kojų, laikė nuostabią puokštę gėlių ir žiūrėjo į mano akis. O aš blioviau blioviau blioviau. Iki šiol skamba ausyse dainos žodžiai: „Aš prie tavo kojų, „Ačiū“ nesakyk. Tau padėjo Dievas, jam ir dėkok.“
Tada jau laukiausi savo pirmojo sūnaus. Tos ceremonijos metu gavau tiek pripažinimo, kad to užteko daugeliui metų, milžiniškam startui savęs meilės ir pozityvaus vertinimo link. Buvau mačiusi daug ceremonijų, buvau mačiusi, kaip plauna kojas iš dėkingumo kitiems, buvau mačiusi, kaip juos neša ant rankų aukštai iškėlę, bet kad mano Guru, mano Mokytojas, mano Treneris klūpėtų prie mano kojų? Tai man buvo ir tebeliko labai labai stiprus išgyvenimas. Kostia niekada nedavė daugiau nei žmogus buvo vertas, tačiau visada palaikė kiekvieną visu šimtu procentų. Jis manyje matė žvaigždę, o gal karalienę, ir tarsi padėjo po mano kojomis pamatą, ant kurio aš galėjau atsiremti ir daugiau niekada nebenugrimzti į dugną. Tą pagrindą, tą jo tikėjimą manimi, išsaugojau visus šešiolika metų. Beje, joks vyras niekada daugiau neklūpėjo prie mano kojų…
Netrukus mano vadovaujama treningų organizavimo įmonė bankrutavo ir bendradarbiavimas su treneriais iš Kijevo nutrūko, tačiau ryšys liko visada. Aš gimdžiau vieną po kito vaikus, o Kostia Kijeve kiekvieną mėnesį vykusiame Įvadiniame kurse 100 – 150 žmonių pasakojo istoriją apie mane. Istoriją, kaip mergina siekdama tikslo ištekėti, užsiklijavo skelbimus ant automobilio. Jis buvo tikrai puikus pasakotojas ir su kiekvienu pasakojimu tą istoriją pagražindavo, pridėdavo daugiau detalių.
Pati išgirdau tą istoriją beveik po penkių pasakojimų metų nuvažiavusi į Kijevą, jau turėdama tris vaikus. Istorija buvo tokia pagražinta, kad sunkiai atitiko tai, kaip viskas vyko iš tikrųjų, tačiau jis taip puikiai ją pasakojo, kad visa salė klausėsi prikandusi žadą. Kostia kaskart pabaigdavo ją pasakoti taip ir nepasakęs ar man pavyko susirasti vyrą ir ištekėti, todėl klausytojai kaskart nekantriai klausdavo: „Tai kaip, kaip viskas baigėsi? Ji susirado tą vyrą, ištekėjo ar ne?“ Tada jis išdidžiai atsakydavo: „Taip, susirado ir laukiasi pirmojo vaiko.“ Vėliau: „Taip susirado ir laukiasi antrojo vaiko.“ Tada trečio, tada, kad nusipirkom namą, po to, kad laukiuosi ketvirto. Aš buvau jo vedamo treningo dalis, jo sėkmės istorija. Kaskart auditorijoje atsirasdavo žmonių, kurie jau per pertrauką pasidarydavo skelbimą ir užsikabindavo teisiai ant savęs: „Ieškau partnerio.“
Tada viešėdama Kijeve, supratau, kad esu tikrų tikriausia žvaigždė. Mane pristatinėjo kiekvienam sutiktam ir klausdavo: „Prisimeni per Įvadinį kursą Kostia pasakojo istoriją apie merginą, kuri vyro ieškojo? Tai štai ji!” Visi žinojo mano istoriją, daugelis galvojo, kad Kostia ją sugalvojo, kad jo teigiamos tiesos apie tikslų siekimą skambėtų įtikinamiau. Grįžau iš Kijevo tarsi ant sparnų ir pasakiau savo vyrui: “Na, Lietuvoje mane mažai kas žino, bet Kijeve tai aš tikrai žvaigždė.”
Viešnagės metu supratau, kad Kostios šeima labai sėkmingai vysto savo verslą, jie gyvena labai pasiturinčiai ir ant milžiniško, naujai pastatyto, namo uždėjo geltoną stogo dangą. Tą dangą mintyse parsivežiau sau ir po kelių metų atliekant renovaciją mūsų namas Gerviniuose pasipuošė puikiu gelsvos skardos stogu. Man tai buvo tarsi paminklo Kostiai ir jo žmonai Ilonai pastatymas. Tas stogas liks tol, kol namas stovės ir kaskart į jį žiūrėdama prisiminsiu savo draugus Kijeve.
Tąkart Kijeve Kostiai papasakojau, kad mano trečias sūnus turi du vardus ir vienas iš jų – Kostas – duotas jo garbei. Taip visam visam gyvenimui įprasminau savo Mokytojo, savo Trenerio prisiminimą…
Kitą kartą lankiausi Kijeve po kelių metų. Kaip tik tuo metu, kai mezgėsi Oranžinė revoliucija, palapinėse jau gyveno žmonės. Kostia su Ilona papasakojo, kad tai jų „Lpyšnikai“, t.y. Lyderio programą praėję žmonės. Tokių žmonių Kijeve per penkiolika metų trunkančią asmenybės ugdymo treningo veiklą buvo tūkstančiai. Jie ir pradėjo Oranžinę revoliuciją.
Tada jau buvau tik ką išsiskyrusi su savo vaikų tėvu ir gyvenau Londone. Tada man Kostia pasakė, kad jis tebepasakoja istoriją apie mane, tačiau negali garsiai pasakyti, kad mano santuoka nutrūko. Tai buvo skaudu mums visiems.
Per daug metų supratau, kad Kostia ne man vienai tarsi paklojo pagrindą po kojom. Jis buvo Didis Žmogus ir Mokytojas tūkstančiams, tačiau turėjo vieną didelę bėdą, kuri lašas po lašo, metai iš metų griovė jo gyvenimą ir ardė jo šeimą – treninguose patiriamą stresą ir įtampą jis ramindavo alumi, vėliau degtine. Ne kartą žmona jam kvietė greitąją, nes kūnas tiesiog neatlaikydavo tokios konfrontacijos – jam stodavo širdis.
Ne vienus metus kentusi Kostios savidestrukciją, lankiusi alkoholikų artimųjų palaikymo grupes, vieną dieną ji ryžosi – pasikvietusi pagalbon geriausią Kostios draugą prievarta išvežė jį į kliniką gydytis. Kostia ten prabuvo kelis mėnesius, išblaivėjo, tačiau grįžo su neatleistina nuoskauda savo žmonai ir draugui.
Prasidėjo kelis metus trukęs skausmingas ir žiaurus, destruktyvus skyrybų procesas. Kostia išėjo iš žmonos vadovaujamo verslo ir pradėjo savarankiškai vesti asmenybės ugdymo seminarus. Ir toliau buvo kelrodis, įkvepiantis, juokingas, labai daug atiduodantis, besąlygiškai mylintis ir palaikantis kitus, tačiau tiek mažai duodantis sau. Svaiginimosi problema niekur nedingo ir tai negalėjo tęstis amžinai.
Sausio 5 rytą jį surado draugas. Mirė miegodamas, taip, kaip ne kartą sakė, kad tokia mirtis pati lengviausia ir apie tokią svajojo. Spalio 2 dieną jam sukako 47 metai.
Antra diena išgyvenu milžinišką netektį. Tarsi kas būtų atplėšęs dalį manęs. Tik dabar iki galo suvokiu koks jis man svarbus ir kaip stipriai įtakojo mano gyvenimą. Siaubingai gaila, kad išėjo taip anksti, taip ir nesutvarkęs savo žemiškų dalykų. Siaubingai gaila, nes galėjo dar tiek daug nuveikti.
Kostios FB paskyra linksta nuo užuojautų, prisiminimų, jam skirtų dainų, nuotraukų ir padėkų. Tūkstančiai žmonių gedi savo Maestro – taip jį jau daug metų vadina jo studentai ir kolegos. Tūkstančiai turi tokią pat sau svarbią istoriją susietą su Kostia, kaip turiu ir aš.
Todėl labai tikiuosi, kad tie mūsų tūkstančiai sugebėsime išmelsti jo sielai lengvesnio išėjimo į tikruosius savo namus. Jis tiek daug padarė dėl kitų, jis buvo Žmogus, kuris savo trumpu, tačiau neeiliniu gyvenimu sukūrė milžinišką pokytį visoje Žemėje. Labai jį mylėjau ir nešiosiu širdyje visą savo gyvenimą. Ilsėkis ramybėje, mano drauge.