Vasaros susitikimai. II dalis. Klaipėda

Dar niekada negavau tiek daug padėkų, laiškų, pasidalijimų kaip po susitikimo Klaipėdoje. Tai labai simboliška. Tarsi susiveda galai. Prieš tris metus į mano paskelbtą ir organizuotą “Moteris iš raudonos Audi” pristatymą viename iš Klaipėdos knygynų atėjo trys moterys. Dvi iš jų buvo to paties knygyno darbuotojos. Tada sau prižadėjau, kad į Klaipėdą, kaip ir kitus didelius miestus, nevažiuosiu, kad būsiu mažų miestelių, provincijos “žvaigždė”, nes dideliuose miestuose ir be manęs pilna renginių, knygų pristatymų, rašytojų ir “žvaigždžių”.

Su Juste, kuri organizavo antrąjį mano apsilankymą Klaipėdoje, “susipažinom” Feisbuke. Ji net mano knygų neskaičius, bet tikėjimo manimi užteko tiek, kad rįžtūsi organizuoti susitikimą klaipėdiečiams, prikalbintų mane atvažiuoti,  sulauktų rūgpjūčio, kai aš būsiu Lietuvoje, nors, atrodo, visai netinkamo mėnesio tokiam renginiui.

Stebėjau besirenkančius žmones. Dvidešimt, trisdešimt, visos keturiasdešimt kėdžių užsėstos, pristatoma dar virš dešimt. Aš niekada nesijaudinu eidama kalbėti prieš auditoriją, nes turiu tokią patirtį ir tokią skūrą užsiauginus, kuri matuojama dešimtimis metų scenoje ir šimtais pravestų renginių. Tačiau man visada kyla noras susimenkinti ir atsistojus prieš auditoriją pasakyti: “Aš tokia kaip jūs. Tik man užteko kantrybės ne tik užrašyti savo istoriją, bet ir padarius keletą papildomų žingsnių, pasiekti, kad ta istorija taptų knyga.

Taip ir pasakau susirinkusiems klaipėdiečiams: kad aš tokia kaip jūs, kad kiekvienas iš mūsų turi savo nerealią istoriją ir kiekviena ta istorija yra verta būti užrašyta. Pasakoju ir nuolat galvoju: “Kas aš tokia, kad paklausyti susirinko tiek žmonių? Kas aš tokia, kad Dalia atvažiavo net iš Panevėžio? Ta Dalia, kuri yra “Romantika” viešbučio įkūrėja. To viešbučio, apie kurį skaičiau, žavėjausi ir džiaugiausi? Kas aš tokia, kad žmonės man neša dovanas, o gatvėje sutikę ir pažinę nuoširdžiai džiaugiasi ir užkalbina?”

Klaipėdoje nutiko dar vienas įdomus dalykas – gavau pasiūlymą su vaikais gyventi Klaipėdoje. Vienas iš pirmųjų į susitikimą atėjo garbaus amžiaus džentelmenas. Po susitikimo kantriai laukė, kol sumažės norinčių gauti autografą eilė ir priėjęs prie manęs be užuolankų tarė: “Turiu jums pasiūlymą, tik nežinau kaip čia tai reikėtų išpręsti. Norėčiau, kad jūs su savo vaikais gyventumėte su manimi Klaipėdoje.” Taip ir likau išsižiojus.

Po tikrai pasisekusio susitikimo, parduotų dvidešimt penkių knygų,  vėl ir vėl mintimis grįžau prie savo susimenkinimo. Galiu stovėti prieš auditoriją ir su milžinišku energijos užtaisu dvi valandas pasakoti savo istorijas taip, kad klausantys pasijunta motyvuoti, įkvėpti, paraginti, jiems kyla noras imtis veiksmų, keisti savo gyvenimus. Gal aš vis dėl to ne tokia kaip visi?

Kiekvieną kartą  jaučiuosi nepatogiai atpažinta gatvėje ir nežinau kaip elgtis. Labai stengiuosi priimti padėkas, žmonių džiaugsmą ir komplimentus, tačiau dažniausiai tą akimirką norėčiau kad tiesiai po mano kojomis prasivertų tarpelis ir aš jame prasmegčiau. Niekaip nesusitvarkau su savo pačios pripažinimu.

Jau kitą dieną Trakuose nedideliam kioskelyje perkant ledus pardavėja manęs paklausė: “O jūs ne ta moteris, kuri su keturiais berniukais emigravote į Angliją?” Taip, ta. Užkalbinus moteris papasakoja savo istoriją, o aš klausiausi, bet ir vėl nežinojau  kaip man elgtis atpažintai.

“Puiki”, bet ne “Išpuikus” sako mano bendrakeleivis, kuriam pasipasakoju savo jausmus, kurie mane užklumpa atpažintą. Išpuikus yra žvaigždė, o puiki yra asmenybė, ta, kuri turi ką papasakoti, gali įkvėpti, ta, kurios susirenka paklausyti.  

Labai nenorėčiau būti ta, kuri išpuikus. Todėl labiausiai liūdina ne mano pačios, o kitų elgesys ar įsivaizdavimai. “Nedrįsau tau atsiūsti pakvietimo draugauti Feisbuke, nes tu žinoma.” – sako man antros eilės pusseserė, su kuria tik ką susipažinau “gyvai”. Ji nusiuntė pakvietimus mano sesėms, betman ne, nes aš “žvaigždė”.

“Labai ilgai ruošiausi Jums parašyti, bet vis nedrįsau. Jūs tokia užsiėmus.” “Turbūt  laiškų gaunate šimtus ir net nesitikiu, kad man ką nors atsakysit.” Tokių žinučių gaunu nuolat.  Parašiusieji labai nustemba, kai aš atrašau, padėkoju, pasidžiaugiu, nes man smagus kiekvienas laiškas ir žinutė, ir aš nesu prezidentė ar karalienė, juolab nesu išpuikus, kad neturėčiau laiko ar noro atsakyti kiekvienam, man parašiusiam. Visi laiškai ir žinutės man pakelia nuotaiką, džiugina ir augina sparnus. Na, tik tie, kurie drabstosi kaltinimais ir pamokymais kaip gyventi nėra smagūs, bet jų gaunu labai labai mažai.

Susitikimas Klaipėdoje davė daug peno apmąstymams apie tai, kas aš esu. Tvirtai žinau vieną – iki šiol taip ir nesu išprendus pripažinimo – atpažinimo – puikumo – išpuikimo klausimų.

Ačiū klaipėdiškiems ir visiems, kurie atvažiavo į susitikimą Klaipėdoje, ačiū už tą nuostabią gėlių puokštę iš Šilutės, už visas dovanas, ačiū labai jaukiai I.Simonaitytės bibliotekai – man garbė kalbėti po jūsų stogu, ačiū Justei už suorganizuotą susitikimą ir įžvalgas apie mano varvančią nosį vos tik pradėjus kalbėti apie tėvą: “Nenoriu mokyti, bet tavo tekati nosis yra “abida” dėl tėvo. Per akis neišėjo, tai kitą kelią rado.”

Visame tame vadinamos šlovės apsuptį, naujų pažinčių ir pripažinimo, dovanų, laiškų, atsiliepimų gausoje,  mano siela verkia dėl tėvo. Vis dar verkia.  

Nuotraukas iš susitikimo Klaipėdoje galite pamatyti čia: Klaipėda. Rugpjūtis