Dar vis gyvenu praeitos savaitės apmąstymais apie klimato kaitą, Gretą Thunberg ir mitingą Hamburge, pritraukusį 50000 protestuotojų. Jau prieš kelias dienas savo FB rašiau, kad nepadės čia anei protestas, anei palkatas, kurį pasidarai, nusifotkini ir dedi į soc tinklus. Atseit, tu irgi prieš klimato kaitą. Labai daug galvojau apie tuos protestus ir ką kiekvienas realiai gali pakeisti savo kasdienoje, kad sumažinti tą siaubingą tragediją, vykstančią Žemėje. Ką AŠ galiu padaryti kasdien, kad sąmoningai spausčiau ne mygtuką „SUSINAIKINTI“ o „GYVENTI“?

Vardiju būdus: rūšiuoti, nenaudoti vienkartinių plastikų, dalyvauti medžių sodinimo iniciatyvose, šiukšlių traukimo iš upių ir ežerų, miškų akcijose, MAŽIAU vartoti, t.y. sumažinti rūbų ir batų pirkimą iki minimumo, ką ir padariau prieš pora metų, nepirkti naujų baldų, automobilių, daiktų, be kurių galima išsiversti, telefonus, kompus naudoti tol, kol jie susidėvi, o ne išeina naujas modelis. Visa tai man ir mano šeimai  jau seniai įaugęs į kraują.  Tai gali KIEKVIENAS eilinis žmogus. Tam nereikia milžiniškų pastangų, o ir pinigų kiek susitaupo.

Pati sau sakau, kad aš galiu daugiau, nei vidutinis žmogus, tai todėl galiu ir ąžuolų kelis tūkstančius pasisėti ir konkursą „Kamštelių vajus“ suorganizuoti. Prieš mėnesį sėdėjau galvą parimus ir masčiau ar tikrai man tą „Kamštelių  vajų“ organziuoti, nes gi neturiu JOKIO finansavimo. Nei prizams, nei transportui kamšteliams rinkti po visą Lietuvą. Tada pagavau save, kad manyje gyvena tam tikra „atmaskė“ – nedarysiu, nes pinigų, degalų niekas nedavė, t.y. sąlygų nesuteikė. O! Štai čia ir didysis visų nerūšiuotojų pasiaiškinimas! “Prie mūsų namų nėra rūšiavimo konteinerių“, „Aš nežinau kas rūšiuojama, o kas ne“, „Mes čia rūšiuojam rūšiuojam, o viską į vieną mašiną supila.“ Visa tai yra tik ATSIKALBINĖJIMAS, kuris mane nuolat įvelia į ginčus apie rūšiavimą. SĄLYGAS suteikite, tada rūšiuosim!

Ir šiandien aš jau tvirtai žinau, kad ne SĄLYGOS lemia tavo sprendimą rūšiuoti ar ne, o tavo NORAS ir sąmoningumas. Mano artimam ratui žmonių yra įprasta, kad kartais aš rausiuosi jų šiukšlių dėžėse ir traukiu plastikus, skardines, popierius… rūšiuoju, kalbu, aiškinu, bandau apšviesti. Darau tai daugiau beveik penkiolika metų. Todėl nieko keisto, kad dvi, nuosavuose namuose gyvenančias savo drauges, kurios turi puikias galimybes kaupti organines atliekas kompostui, tvirtai prispaudžiau prie sienos rūšiuoti, virtuvėse atsirado kibirėliai. Žievės ir lupenos pradėjo keliauti ten, kur joms ir vieta – atgal į gamtą. Tačiau po kelių mėnesių apsilankiusi svečiuose pas vieną iš savo draugių, rankose laikydama obuolį ir vėl neturėjau kur sumesti jo lupenas, nes kibirėlio organinėms atliekoms nebebuvo. Išgirdau daug pasiteisinimų ir pasiaiškinimų, bet tų draugių gerumas yra tas, kad jos sąmoningos, užsiimančios saviugda ir galima su jomis atvirai išnagrinėti klausimą: „Na, tai kodėl vėl dingo tas kibirėlis? Kodėl tu vėl organines šiukšles meti į bendrą konteinerį? Kodėl vėl nerūšiuoji?“ Visas  SĄLYGOS tam turi, tau nereikia niekur specialiai vežti, tik kibirėlį per kiemą pernešti ir išpilti.

Bekalbėdamos apie tai, mes atmetėme visus galimus atsikalbinėjimų variantus ir priėjome išvados. Mano draugės sąžiningai pripažino priežastį, kad nerūšiuoja todėl, kad tiesiog TINGI!!! Tai kiek tokių tinginčių galime priskaičiuoti kiekvienuose namuose, miestelyje, šalyje? Štai nuo tokio tingėjimo ir turime Žemėje situaciją tokią, kokią turim. Apsišikę iki ausų, dar su kirviais prasieisim per likusius medžius, o visa kita gamta pati sutvarys su potvyniais, uraganais ir gaisrais. Man labai trumpas tas atstumas tarp TINGIU ir SUSINAIKINIMAS. Daugeliui niekaip šios dvi plokštelės galvoje nesusiveda.

Ir tas nesusivedimas atsispindi masiniuose veiksmuose. Mitinguoja prieš klimato kaitą šimtai tūkstančių, o šiukšles per River Cleanup renka kiek? Šiandien atsiverčiau nuotraukas iš Lietuvoje rugsėjo 21 d. vykusios akcijos River Cleanup Lietuva. Skaičiuoju žmones. Saujelė. Nes gi tikrai sunku pakelti užpakalį nuo sofos, paimti šiukšlių maišą ir braidyti po prišiktus paupius. Tam reikia noro ir sąmoningumo, tam reikia atsakomybės ir suvedimo galvoje „Tingiu=Susinaikinimas”

Tarp tvarkančių paaupius nuotraukoje aptinku savo bičiulį Rolandą. Rimtai, vos neapsiverkiau, nes va jis tai tikrai mano draugas! Ir man norisi jį išbučiuoti už tai, kad jis renka šiukšles. Tuomet šauna galvon labai kategoriška mintis, kad nebenoriu draugauti daugiau su žmonėmis, kurie man daugiau nei dešimt metų aiškina kodėl jie nerūšiuoja. Žinau, kad taip pareikšti yra kraštutinumas, bet vistiek pareiškiu: “Tu man daugiau ne draugas, jeigu nerūšiuoji šiukšlių!”

Visi, kurie nerūšiuoja yra savižudžiai, spaudžiantys mygtuką SUSINAIKINTI, o aš su jais mirti nenoriu. Aš daugiau nebepalaikau tinginčių tai daryti, visada randančių dešimtis pasiiaškinimų. Aš palaikau tuos, kurie atkelia save nuo sofos ir eina traukti bambalių iš upių, palaikau tuos, kuriems rūpi GYVENTI.

Grįžtu pie “Kamštelių vajaus”. Tai plastikinių butelių rinkimo konkursas, kurio metu esame surinkę ir pridavę perdirbti 30 tonų plastikinių butelių kamštelių. Konkurse dalyvauja mokymo įstaigos, organizacijos, pavienės šeimos. Spalio – lapkričio mėnesiais visoje Lietuvoje vyks finalas, kurio metu važinėsime po skirtingus miestus ir rinksime kamštelius iš visų, konkursui prisiregistravusių, komandų. Tikiu, kad vienų misija tokia kaip mano – organizuoti, kitų  – kamštelius rinkti, trečių – savanoriauti organizuojant konkursą, o dar kitų – jį paremti.

Konkurso „Kamštelių vajus“ finalui (spalio 9 – lapkričio 24 d.) labai reikia autobusėlio, dyzelino, prizų dalyviams: knygos, koncialiarinės priemonės, stalo žaidimai, edukacijos, ekskursijos. Galima prisidėti prie konkurso labai paprastai – tiesiog padaryti pavedimą į VšĮ Draugiški šeimai sąskaitą LT077300010114213065. Užsienyje gyvenantiems Paypal email: ecoethno.london@gmail.com

Spausk mygtuką GYVENTI, prašau.