119. Apie kelionę į Ispaniją ir svetur verslus kuriančius lietuvius

Praeito savaitgalio kelionė į Ispaniją buvo pirmas kartas, kai aš lankiausi šioje šalyje. Visa kelionė tarsi nužymėta ženklais, lemtingais susitikimais, atsitiktinumais. Taigi, pradėsiu nuo to, kad mane aplankyti Alicante pakvietė Giedrė, su kuria susipažinome uždaroje Feisbuko grupėje. Tiesiog taip, visai nepažįstama moteris, perskaičiusi mano knygas, parašė, kad kviečia mane su visais vaikais pabūti prie jūros, kad suteiksianti mums visiems nakvynę, tik lėktuvo bilietus man reiktų pačiai nusipirkti. Taigi, pirminis planas toks ir buvo – per gegužės šventes aš su visais vaikais skrendu į Ispaniją. Mačiau tą vaizdą: per mano gimtadienį, gegužės 1 – ąją, sėdžiu su visais vaikais restorane ant jūros kranto ir skaniai skaniai valgom. Kaip tada, prieš penkis metus Kroatijoje. Kai visai šeima paskutinį kartą sėdėjom kartu. Tik aš nežinojau, kad tai paskutinis kartas. Ir net keista šiandien, kad tai buvo prieš penkis metus.

Deja, kad ir kaip mane viliojo toji gimtadieninė vizija, pirminio plano teko atsisakyti po mano kelionės su visais vaikais į Airiją. Jie labai neklausė, kiršinosi ir visaip kaip vienas kitam kenkė, todėl grįžtant namo galutinai nusprendžiau, kad į jokią Ispaniją jie nevažiuos. Buvimas su jais kelionėje atvešė daugiau streso ir įtampos, nei tas galimas malonumas pasėdėti per gimtadienį su jais restorane ir užsidėti varnelę „Štai, kokia aš motina šaunuolė“.

Na, o jeigu jau vaikai nevažiuoja ir lieka namie, reiškia aš važiuoju dirbti, nes vis dar negaliu sau leisti palikus juos sesei važiuoti ir gulėti pilvą išvertus prie jūros. Dirbti tai dirbti. Užmetėm tinklus dėl renginių ne tik Alicantėje, bet ir Valensijoje. Sulaukiau džiaugsmingo skambučio iš konsulato Valensijoje, suderinom renginio datą, tik jis taip ir neįvyko. Bet apie tai papasakosiu kada nors kitą kartą ir tas tinklaraščio įrašas vadinsis „Kas su mumis, lietuviais, negerai?“

 Šiandien noriu papasakoti apie Giedrę ir netoli Alicante, Guardamar del Segura miestelyje gyvenančius lietuvius. Tai nedidelis, jūros pakrante besidriekiantis miestelis, kuriame nuolat gyvena apie penkiolika tūkstančių gyventojų. Sako, kad sezono metu jame telpa dešimt kartų daugiau, t. y., miestelis pritaikytas priimti šimtą penkiasdešimt tūkstančių poilsiautojų. Tai toks kurortinis miestelis, kaip mūsų Palanga. Tik kainos čia skiriasi – ir butą nusipirksi, ir restorane pavalgysi daug pigiau, nei Palangoje. Buvau nuvežta į vietinį, kasdien per pietus sausakimšą restoraną. Gėrimai (vanduo, vynas, alus), salotos, užkandis, pagrindinis patiekalas, desertas ir net kava, jeigu tik telpa dar, vienam žmogui kainuoja 12 eurų. Įsivaizduojat tokias kainas Palangoje arba Nidoje?

 Guardamar del Segura vyko mano vienos dienos renginys: dieną – rankdarbių dirbtuvės, vakarop knygos pristatymas. Nieko naujo čia nepapasakosiu, kompanija buvo nedidelė, bet labai linksma, o nuotraukas galite pamatyti čia: kelionės į Ispaniją fotoalbumas 

Šiuo įrašu noriu pasidalinti pačiais didžiausiais komplimentais tai lietuviškai sąvybei, kuri skamba taip: „Ką darai, daryk gerai.“ Pagal ją lietuvį pažinsi bet kokiam pasaulio krašte. Spėkit, kieno nekilnojamo turto agentūra pati gražiausia, jaukiausia, erdviausia ir su puikiai išpildytu marketinginiu „veidu“? Aišku, kad lietuvaitės Giedrės, kuri mane ir pakvietė. Giedrės agentūra įsikūrusi pagrindinėje miestelio gatvėje, joje viskas apgalvota, spalviškai sudėliota. Agentūra vadinasi „Naranja Spain“ (www.naranjaspain.es) reiškia ispaniškas apelsinas, todėl logotipe – apelsinas, o agentūroje oranžiniai baldai ir net darbo segtuvai spalviškai priderinti.

Giedrė turi daug klientų  ne tik ispanų, bet ir lietuvių, rusų, ukrainiečių tarpe. Šiuo metu dėl Brexit ypač sukrutę Anglijos lietuvaičiai. Jeigu jūs manot, kad žmonės palnuoja grįžti į Lietuvą, tai deja, taip nėra – daugelis ieško kitų būdų, perka nekilnojamą turtą ar net verslus Ispanijoje.

Spėkit, kieno restoranas jaukiausias, apgalvota kiekviena detalė, gražūs baldai, indai ir užuolaidos? Aišku, kad iš Kauno kilusios Ingos. Ispanams nerūpi interjeras ir baldai, jiems svarbu skaniai valgyti duoda. Vietiniams nesvarbu ir kaip atrodo jų agentūra. Koks skirtumas kaip tas klientas sutinkamas ir kokioje „skylėje“, taigi ne gyvent ateina, o tik buto ar namo pirkti – parduoti?

Susipažinau ir su Gintare, kuri daug metų turėjo savo grožio saloną, o dabar jį pardavė lietuvaičiams iš Norvegijos. Gintarės vyras Ovidijus plėtoja nekilnojamo turto verslą ir atvairuoja į susitikimą su logotipu „Amber“ papuoštu mašiniuku.

Ir man gera, kad lietuviai, skiriasi iš kitų tuo, kad yra visada tokie pasitempę, stengiasi padaryti geriau, nei priimta vietinių. Tokių lietuvaičių sutinku visose šalyse. Labai džiaugiuosi už juos. Tokie apsukrūs, verslūs, išmintingi ir stilingi. Nejučia galvoje pradeda kirbėti mintis: „Kodėl mes visi to negalime padaryti Lietuvoje?“ Juk jeigu kažkas su mumis būtų negerai, tai ir išvažiavę į kitą šalį mes liktume nevykėliais, bet gi taip nėra. Kodėl lietuvių sukurti smulkūs ir vidutiniai verslai klesti kitose šalyse, o Lietuvoje iš to pragyventi neįmanoma? Gal jau laikas pripažinti, kad ne su mumis, o su pačia sistema Lietuvoje kažkas ne taip. Ir tas suvokimas liūdina…

Nesinori liūdna gaida užbaigti savo įspūdžių, todėl pasidžiaugsiu tuo, jog nepaisant to, kad per tokius savo renginius užsidirbu tik lėktuvo bilietui, vis tiek tai yra puiki proga pamatyti kitas šalis, susipažinti su nuostabiais žmonėmis. Kartais galvoju, kad visi tie mano skraidymai yra tik dėl to, kad man labai patinka keliauti, o kol vaikai maži aš tiesiog negaliu to daryti. Todėl apsimetu, kad labai dirbu ir skrendu.

Netrukus kita kelionė. Šį kartą į Kopenhagą. Gegužės 19 d. ambasadoje vyks knygų pristatymas, o 20 d. su vietine lietuvaite Aiste grosime Gongų maudynes. Susitikime Kopenhagoje. Daugiau informacijos čia: Renginiai Kopenhagoje