Rašysiu šiandien todėl, kad labai skauda ir turiu didelį siekį tą skausmą transformuoti į kitą jausmą. Taigi, raudanti Ukraina. Raudanti Europa. Šiandien išlydėjau į oro uostą draugę Iloną, kuri visą savaitę viešėjo pas mus. Ji jau dvidešimt metų gyvena Ukrainoje ir ji nėra eilinė tos šalies gyventoja. Tai moteris, kuri prieš aštuoniolika metų sukūrė ir iki šiol sėkmingai vadovauja vienai iš didžiausių asmenybės ugdymo ir verslo seminarų centrų, kuriame mokymus praėjo tūkstančiai Ukrainos gyventojų, netgi dešimtys tūkstančių. Kai prasidėjo oranžinė revoliucija, džiaugiausi, kad ukrainiečiai pradėjo busti, o mano draugė tikrai labai daug ir širdingai prie to prisidėjo. Didžiavausi, kad pažįstu žmogų, be kurio gal būt ji net nebūtų įvykusi. Aš labai myliu Ukrainą ir ukrainiečius, labai jiems simpatizuoju ir palaikau. Kai prasidėjo Maidanas, ne vieną savaitę tarsi šoko ištikta ir išsižiojusi skaičiau viską, ką rašo spauda, žiūrėjau video, skambinau draugams į Kijevą ir klausiau, ką jie apie tai galvoja. Jie rėkte rėkė: „Maidane žuvo ne šimtas, ten žuvo ir kasdien žūsta, digsta be žinios tūkstančiai!!! Europa tyli. Nustekenta Ukraina parklupdyta ant kelių.” Daug dalykų negalėjau suprasti, patikėti ir pamažu mano smegenys atsisakė tai „suvirškinti“. Kai okupavo Krymą, aš uždraudžiau sau skaityti naujienas apie karą ir žuvusius, pasakiusi sau, kad nieko vistiek negaliu pakeisti. Pasakiusi, kad tai manęs neliečia, kad tai per daug toli. Nesvarbu, ką mes pasakėme sau – beveik kiekvienas, kuris dabar skaito mano rašinėlį, rado sau kažkokį pasiteisinimą, kad tai jo neliečia. Mes ten nebuvom, mes nežinom, mes nematėm, su žvake nestovėjom, tai ne mūsų šalis, reiškia, ir nieko pakeisti negalim, ir kištis neturim – tegul patys tvarkosi savo kieme. Va, kai rusai mus užpuls, tada jau galvosim, savąjį kiemą ginsim. Bet gi neužpuls. O jeigu ir užpuls, tai man kas? Aš tai Londone gyvenu, o jūs ten nusišaukite. Tada pasakiau sau, kad aš turiu galvoti apie savo vaikus ir apie save, kad viso Pasaulio bėdų aš neišpręsiu, pakankamai turiu ir asmeninių. Seniai suvokiau savo šio gyvenimo tiesioginį tikslą ir atsakomybę: kurti jį tokį, kad būčiau laiminga, sėkminga, mylima ir mylinti, kad tokiais užauginčiau savo keturis sūnus. Sąmoningai vengiu drabstytis šūdais tiek asmeniniame, tiek viešame gyvenime net ant tų, kurie tikrai to verti. Žinau, kaip saldu ir gera degti pykčiu ir neapykanta teroristų vadui iš didžiulės raudonos kaimyninės šalies, tačiau draudžiu sau tai daryti – dalindamiesi postais feisbuke apie tai, kaip mes visi jo nekenčiam, mes tik maitinam jį savo energija, auginame jo šlykščią jėgą. Mes patys sukuriam neapykantą ir dar didesnį smurtą. Todėl nusprendžiau nesikišti, nesireikšti, būti apoliška, visokia kokia, kad tik gražiai atrodyčiau, kad tik toliau sau ramiai tupėčiau savo krūmuose. Gyvenčiau ir kasdien labai labai stengčiausi būti laiminga, rami ir priimanti. Priverčiau save apie tai negalvoti, nesigilti, nekalbėti ir nesijaudinti.
Tačiau atvažiuodama į svečius Ilona, į mano namus tarsi atvežė ir visą Ukrainą, jos skausmą ir neviltį. Apie nukritusi lėktuvą sužinojau iš jos. Ir mano pirmoji reakcija buvo tokia, kad dar neaišku, kas ten atsitiko, kas pašovė, kas čia kaltas. Mano reakcija nustebino draugę. Tiesa pasakius, vėliau ir pati susivokiau, kokios užpiltos mano smegenys prorusiška informacija, kaip aš niekuo netikiu, nieko nepalaikau ir visai visai nieko nedarau. Tik ignoruoju tai, kas vyksta pašonėje. Ilona ne politikė, jos pozicija labai patriotiška, asmeninė, ji tarsi pirminis žinių, supratimo, įsitikinimų šaltinis. Ji net ne ukrainietė – latvė. Sugėriau iš jos viską. Pradėjau kasdieną skaityti viską, ką rašo lietuvišką žiniasklaida ir komentatoriai feisbuke. Žinote, po tais postais, kur žmonės labai aiškiai išsakė savo poziciją, verda kruvina kova. Tie, užpiltom smegenim rėkia, kad čia pačių ukrainiečių darbas. Tokių pilna net po prezidentės išsakytomis nuomonėmis. Didžioji dalis tų straipsnių yra porusiška provokacija, tikra tragedija, tarsi koks myžčiojimas. Gal tas rusas kaltas, o gal ir ne? Jau vakar man norėjosi visa gerkle rėkti: „Žmonės, lietuviai, atsipeikėkit! Visa tai vyksta mūsų trioboje! Ten skerdžia kaimyną ir nuo mirusiojo pirštų grobia auksą! Tai vyksta ne tada – kažkada, per II pasaulinį karą, tai vyksta ne ten – kažkur, Afrikoje ar Afganistane. Tai vyskta čia ir dabar! Žinau, kad rėkimas gali būti tik aiškiai išsakyta mano pozicija ir jokios naudos tai neduos. O kas tada duotų? Bet kokia kova prieš karą tik dar labiau didina pasipriešinimą, kovojančios pusės tik stiprėja. Kokia alternatyva yra karui? O taip, taika – atsakys kiekvienas pirmokas. Aš sakau, kad: taika, malda ir daina su didžiule meile. Su tokia, kokią tik sugebu sukurti savo širdyje ir nusiūsti Ukrainai. Tai šaliai reikia mūsų maldų, mūsų dainų, mūsų palaikymo, mūsų meilės ir mūsų tikėjimo jos prabudimu. Tai šaliai reikia žinojimo, kad mes už jų nepriklausomybę, kad mes suprantame jų skausmą ir mūsų protai blaivūs, neužpilti prorusiška informacija. Man gėda už lietuvišką žiniasklaidą, man gėda už mūsų tylėjimą ir tupėjimą krūmuose. Kiekvienas asmeniškai galime kažką nuveikti. Galime uždegti žvakutę, pasimelsti, galime pasodinti gėlę, galime sukurti kūrinį, sudainuoti dainą. Kiekvienas iš mūsų čia ir dabar yra atsakingas už tai, kas vyksta Ukrainoje. Vieną vakarą galvojau: „Jeigu visa yra viena, jeigu kiekvienas iš mūsų yra Visatos dalelė atsakinga už visą Visatą, jeigu bet koks karas žemėje yra mano sužeistas pirštas, kaip aš galiu būti laiminga, kai mano širdis kraujuoja dėl Ukrainos? Juk tai mano pačios sužeistas kūnas. Tai kaip gyventi? Ką daryti?“
Ilona nieko neprašė, bet ją išlydėdama, stipriai apkabinau ir prižadėjau, kad tai, ką aš padarysiu bus Gongų koncertas ir Gongų naktis rugpjūčio 8d. 19 val. Gerviniuose, Sodyboje “Gervių takas“ (www.gerviutakas.lt), Trakų rajone. Gongas yra taikos instrumentas, todėl tą vakarą aš ir kiti Gongų meistrai: Alicija ir Ričardas iš Psichologijos studijos „Menas būti“, Vyrenijus ir Rima iš „Gongai.eu“, norime groti Ukrainai. Simboliškai mes pavadinome tą vakarų Draugų Gongų naktimi. Simboliškai skirsime jį draugams ukrainiečiams, kovojantiems už savo demokratiją ir savo laisvę. Mes neturim ginklų ir nekovojam prieš karą. Mūsų tikslas – kurti karui ir mirčiai atsvarą – draugystę, muziką ir meditaciją. Todėl visus norinčius, palaikyti brolius ir seseris Ukrainoje, kviečiu prisidėti tą vakarą prie mūsų.

Draugų Gongų nakties programa:
Pasinerk į Visatos kosminę Gongų lopšinę…
Labai švelniai skambant gongams, žmonės miega, medituoja, ar tiesiog klausosi tyloje…
Gongų naktis – tai ypatingas muzikos ir vibracijos renginys, trunkantis apie 8 – 9 val.
19.00
Vaikų rankdarbių turgelis.
Susitikimas su knygos Moteris iš raudonos Audi rašytoja Birute Jakucionyte
22.00
Šventinis Draugų Draugų vakaras,
Gongų koncertas,
23.00
Draugų Gongų naktis: 50Lt vienam suaugusiam asmeniui. Vaikams nemokamai.
Telefonas pasiteiravimui: 8 68757726 Vyrenijus arba 8 618 12181 Birutė.
Daugiau informacijos čia: http://www.gongai.eu/naktis.html
Kaip atvažiuoti rasite čia: http://www.gerviutakas.lt/gervi-takas-i-kontaktai/

Štai taip prasideda mano vasaros atostogos. Poryt skrendame į Lietuvą. Ten – Amatų stovykla vaikams, daugybė susitikimų dėl „Moteris iš raudonos audi“, „Kamštelių vajaus“, „Vaikų šalies“, todėl vėl bėgte bėgte liežuvį iškorus. Atvažiuokit į Gervinius.