Žiūriu į save atgal, prieš kokius penkiolika metų ir galvoju, kad mano gyvenimas tikrai pasikeitė, ir aš esu kokį šimtą kartų laimingesnė, nei tada buvau. Na, ta laimė kažkaip turėtų būti taip aprašoma – anksčiau aš nesijaučiau taip dažnai ir tiek ilgai laiminga, nes manau, kad visą laiką ištisai jaustis laimingu yra nerealu. Juk visko nutinka: atsitinka nelaimės, miršta artimieji, suserga vaikai, kažkur vyksta karas, žūsta nekalti žmonės. Negali jaustis kiekvieną akimirką laimingas. Tačiau tavo atsakomybėje turėtų būti siekis laimės periodus ilginti ir tą jausmą gilinti, stiprinti. Dažnai susimąstau, kaip man jį apibūdinti, kad kiti suprastų apie ką aš čia kalbu? Man laimė yra lygu dėkingumui. Kai krūtinę užplūsta ir laiko, nepaleidžia toks dieviškas dėkingumo jausmas viskam: už tai, kad gyveni, kad atsikėlei ryte, o už lango saulė šviečia, ar sninga ar lietus pliaupia, už tai, kad turi ką valgyti, kad vaikai šypsosi, kad gali vairuoti, kad turi akis ir visa tai matai, už tai, kad turi rankas, kojas, stogą virš galvos ir ant tavo namo nekrenta bombos, už tai, kad gali dirbti, kažką paremti, sukurti, pasidalinti su kitais… kai įpranti būti laimingas ir dėkingas nuolatos, tampa sunku įvardinti to priežastis.

Taigi, anksčiau, aš dažnai jausdavausi laiminga, tačiau ta laimė ir dėkingumas užeidavo periodais, kaip kokia juoda ir balta juosta. Štai laimė laimė ir pyst, vėl kokia nesąmonė. Su laiku laimės periodai ilgėjo, o nesąmonių trumpėjo. Aš mėgstu tyrinėti, todėl nuolat dariau ir darau dalykus, kurie man padėdavo laimės periodus ilginti, o blogos savijautos, nevilties – trumpinti. Ir kai atsuku tą laiką atgal, analizuoju kaip pasikeitė mano gyvenimas, galiu pasakyti, kad šiandien nedarau arba darau begalę dalykų, kurių tada nedariau arba dariau. Taigi, kas tai yra? Pasidalinsiu savo asmeniniais pokyčiais ir veiksmais, kuriuos dariau. Gal būt koks vienas punktas tiks ir tau.

Pats pirmas punktas būtų – suvokti, kažkaip perlipti per save ir priimti, kad už tą vidinį laimės ir dėkingumo jausmą yra atsakingas tik vienas žmogus – tu pats. Laimė yra vidinė būsena ir ji „gaminasi“ viduje. Taigi, kiek jos ten prigaminsi, esi atsakingas pats vienas. Yra daug išorinių, padedančių priemonių vidinės laimės jausmo siekti. Kokios jos arba ką darau kitaip aš, kad jausčiausi laimingesnė?

Sąmoningas valgymas ir (ne) gėrimas. Nesu iš tų žmonių, kurie moka ar nori save riboti. Negaliu ir niekada negalėjau sau pasakyti tokių pareiškimų, kaip pvz.: „Daugiau niekada nevalgysiu mėsos“ arba „Daugiau niekada negersiu alkoholio“. Nes aš žinau save ir gali ateiti tokia diena, kai aš labai kažko atsisakyto užsimanysiu, o tas pasakymas mane ribos, bus tarsi koks pantis man. Nekenčiu jokių pančių. Todėl man tūkstantį kartų geriau pasakyti: „Advento metu nevalgysiu mėsos“ arba „Negersiu alkoholio iki Joninių“. Tai mane įpareigoja tik laikinai, tarsi yra kažkokia pabaiga. Tačiau, kai pabandau taip padaryti, po kelių mėnesių pajaučiu, kad man tikrai geriau to kažko atsisakius. Taigi, jau metai nebegeriu alkoholio ir jau visai visai jo nebenoriu. Labai sąmoningai suvokiau, kad man tai nieko gero neduoda, tai neilgina mano laimės periodo būsenos, o tik trumpina. Tai kam man pilti į save kažkokį „š“, jeigu aš siekiu būti laiminga?

Prie šio punkto reikėtų pridėti ir rūkymą, besaikį valgymą. Pati esu rūkiusi dešimt metų ir turiu valgymo sutrikimų, todėl nesu ta skaičioji mergelė, kuri gali aiškinti kaip lengva to asisakyti, jeigu tik užsimanai. Tikrai ne. Mesti rūkyti man buvo taip sunku ir tai dariau tiek daug kartų, kad dar dabar prisiminus bloga. Kartą man net sumokėjo nemažus pinigus, kad mesčiau, su sąlyga, kad jeigu rūkysiu, atiduosiu keturis kartus daugiau. Nepadėjo. Slapčia rūkiau, bet keturis kartus didesnės sumos nesumokėjau.

Su maistu tas pats. Man pasakyti „Aš nuo šešių nevalgau“, tai tolygu virvei ant kaklo. Aš negaliu taip, bet galėčiau mėnesį. Tačiau daugybę metų esu paieškose tokio valgiaraščio ir valgymo laikų, skaičiaus per dieną, kurie tinka man asmeniškai. Esu ta, kuri nuo penkiolikos metų „kūdinasi“ ir esu išbandžiusi visokius savo kankinimo būdus. Dabar jau beveik du metai bandau gražiuoju susitarti su savo kūnu apie maistą, kurį į jį dedu. Džiaugiuosi, kad jau beveik ir susitariau, atradau, kas mano kūnui tinka labiausiai. Svoris krenta labai lėtai (apie 1 kg per mėnesį), bet tikiuosi, kad visam laikui. Apie 80% mano suvartojamo maisto sudaro vaisiai ir daržovės. Bet šitos temos dar tikrai neišsėmiau iki galo, nes noriu išmokti taip valgyti, kad savęs neribočiau kažkokiais pasakymais, tačiau tai tiktų mano kūnui. Esu priėjusi ribą, kai kartais tenka susimokėti bemiege naktimi už vakare suvalgytą kokią nors nesąmonę. Ir tikrai tų nesąmonių norisi valgyti mažiau. Juk pati ir esu atsakinga už pasirinkimą – skanus sumuštinukas su lašiša ar bemiegė naktis? Jeigu pradedi stebėti savo kūną po suvalgyto maisto, tai labai greitai pajauti, kad suvalgius mėsos, į tualetą nenueini ilgiau, o pavalgius sūrio – bezdi. Todėl už savo savijautą, dar tiksliau, laimę, tikrai esi atsakingas pats.

Apsisprendimas nežiūrėti televizoriaus ir, kad vaikai jo nežiūrėtų. Vasario mėnesį bus lygiai dešimt metų, kai aš jį išjungiau savo namuose. Pirmais metais prisiklausiau visko – kad traumuoju savo vaikus, kad iš jų atimu. Nesąmonė. Pabandykit ir po kelių mėnesių suprasit, kad šviesėja mintys jūsų galvoje, randasi vietos kūrybai, naujoms idėjoms. Labai gerai prisimenu tą jausmą, kai prasideda minčių šviesėjimas. O praėjus jau dešimčiai metų be televizoriaus galiu pasakyti, kad tikrai nieko ir nepraradau.

Sąmoningai neteršti savo minčių blogomis naujienomis. Nemanau, kad galima ignoruoti žinias apie karą, klimato atšilimą ir ekologines katastrofas, tačiau galima pasirinkti sąmoningai neskaityti informacijos apie nusikaltimus, avarijas ir kitus negatyvius dalykus. Kai sąmoningai nustoji skaityti lietuviškų portalų pezalus, pajunti palengvėjimą ir gyvenimas pasidaro tikrai gražesnis. Pabandykite to nedaryti, t.y. neskaityti naujienų nors pora savaičių. Ir stebėkite savo nuotaiką, kai vėl įniksite į kokią kriminalinę istoriją. Aišku, mane iki šiol kartais užneša domėjimasis kokia nors tema: rinkimai, privalomi skiepai, gimdymų namuose kriminalas. Tačiau įnikus į domėjimąsi, suprantu ir atpažįstu savo vidinę būseną – tai graužia, varo į neviltį, sukelia  kažkokį socialinės neteisybės jausmą ir norisi stoti į kovą. Tai nieko bendra neturi su laime, nes laimė, tai visų pirmiausia TAIKA. Taika su savimi, su išoriniu pasauliu ir taika visame pasaulyje.

Sąmoningai rinktis tuos dalykus, kurie suteikia laimės ir džiaugsmo. Jeigu kartais tenka pasirinkti ar aplankyti girtą, besikeikiantį tėvą ar pasivaikščiojimą po parką, tai sąmoningai rinktis antrą variantą, nors iš šalies situacija yra labai ribinė. Jeigu jūs turite vaikų, turite rinktis antrą variantą, nes esate atsakingi ne tik už save, bet ir savo vaikus. Jūs jiems sukuriate pasaulį, esate atsakingi už jų laimę ir jų vidinę taiką. Girtas tėvas jau sukūrė jūsų pasaulį tada, kai jūs buvote vaikas. Gal būt dėl to jūs šiandien tiek mažai ir retai jaučiatės laimingi? Tik bėda ta, kad šiandien jau ir esate už tą laimę tik patys atsakingi. Visus tuos: „Ką žmonės pagalvos“ „Vaikai privalo padėti savo tėvams“ laikas peržiūrėti per tam tikrą prizmę: „Ar tai daro mane laimingesniu?“ Manęs girtas ir besikeikiantis tėvas nedaro. Daugybę metų tempiausi paskui save kalno didumo įsipareigojimą, kad su šeima, o ypač tėvais, bendrauti privaloma, tačiau savo tėvo nemačiau daugiau nei pusę metų ir tikrai viduje dėl to turiu daugiau taikos ir ramybės, nei būdavo anksčiau. Kiekvienas susitikimas su juo mane tarsi užnuodydavo ir turėdavo praeiti tam tikras laikas, kad aš tuos nuodos iš savęs išsimėštčiau. Negaliu leisti sau būti nuodijama, nes esu atsakinga už savo keturių vaikų laimę.

Nekontroliuoti savo vaikų, o leisti jiems augti, rinktis patiems, išjausti tai, kas juos daro laimingais ir pasitikinčiais savimi. Čia galima būtų diskutuoti pusę gyvenimo. Aplinkui matau labai daug šeimų ir vaikų, nuolat bendrauju su daug vaikų, paauglių, jie atvažiuoja pas mane į stovyklas. Kodėl jie namuose elgiasi nepakenčiamai, o su kitais žmonėmis, mokyklose, kitoje aplinkoje yra geručiai? Manau, kad kuo didesnis skirtumas tarp vaiko elgesio su tėvais ir svetimais, tuo labiau tėvai yra „užparinę“ savo vaikus ir jie priešinasi visais įmanomais būdais. Na, dažniausia tėvai to nedaro specialiai, jie tiesiog patys yra užsiparinę, nelaimingi, nepatenkinti savo gyvenimu ir tokios būsenos auklėja savo vaikus.

Jeigu kiekvienas iš mūsų atsakingai investuotume  savo laiką į vidinės būsenos, taikos ir dėkingumo siekimą, tai vaikai automatiškai taptų laimingesni. Žinau, kad to nėra lengva pasiekti ir kai kuriems tėvams toks mano pasakymas kelia didelį pasipriešinimą. Vėl gi nesu šventoji, tačiau augindama keturis su jais susitariu, jaučiuosi laiminga ir mūsų namai pilni džiaugsmo. Labai dažnai girdžiu klausimą: „Kaip tu su jais susitvarkai?“ Paprastai, aš tik siekiu būti laiminga, daryti tai kas man patinka ir šalia esantys vaikai elgiasi taip pat. Turiu tikrai daug pagarbos jų visų vidinei būsenai ir norams, todėl jie turi jos ir mano norams. Iki to ėjau ilgai ir ne vienus metus. Mano išsilavinimas – pradinių klasių mokytoja, paskui buvo daugybę perskaitytos literatūros, paskaitų, filmų apie vaikų auklėjimą. Bandymų viską, ką išgirdau, pritaikyti vaikų tramdymui. Iki šiol klausausi kai kurių (tikrai ne visų) žmonių patarimų, kaip auklėti vaikus, susidūrusi su kokia nors konfliktine situacija, tariuosi su kitais, diskutuoju, ieškau atsakymo, kaip man tą vaiką padaryti laimingesniu, tačiau pažįstu begalę žmonių, kurie turi tragiškus santykius su savo vaikais ir net nenori girdėti jokių patarimų ar pastabų. Negaliu šito suprasti. Jeigu santykiai ar vaiko elgesys tavęs netenkina, tai kodėl tu neieškai atsakymo, ką ir kaip daryti, kad situacija pasikeistų? Žinau, vaikų auklėjimas yra jautri tema ir visi tėvai žino, kaip geriau tai daryti, tačiau ar jums gerai sekasi ar ne, galima pasakyti nuskanavus jūsų ir vaikų santykius, vaiko elgesį namuose, jo pasiekimus mokykloje, pasitikėjimą savimi. Ar tikrai jums nereikia jokių patarimų ir daugiau jokių knygų skaityti apie vaikų auklėjimą?

Rūpintis savo ir savo vaikų sveikata ir energija. Jeigu sirgsite jūs arba nuolat tai darys jūsų vaikai, tai tikrai daug laimės neatneš. Tai ką daryti, kad tie vaikai nesirgtų? Apie tai esu ne kartą rašiusi ir garsiai sakiusi (vienas iš straipsnių yra čia) , kad už vaikų sveikatą visu 100% atsako tėvai. Kaip ir už tą savo laimę, taip ir už vaikų sveikatą reikia prisiimti visą atsakomybę sau. Kartais galvoju, kad man pasisekė, nes turėjau net keturis šansus išmokti auginti sveikus vaikus. Tie, kurie augina vieną ar du, jie tikrai žino mažiau, nei tie, kurie tai darė keturis ir daugiau kartų.

Neseniai apie tai kalbėjau su drauge. Ji teigia, kad aš esu kategoriška ir su manimi diskutuoti kai kuriais klausimais neįmanoma, nes diskusija nevyksta. Pasiteiravus, kokios čia tos temos, paaiškėjo, kad tai vaikų auklėjimas ir skiepai. Tada aš jos paklausiau, kiek ji yra perskaičius straipsnių apie skiepus. „Na, kokius du straipsnius prieš skiepus ir du už.“ O aš esu perskaičius šimtą prieš ir šimtą už. Ar mes turime apie ką diskutuoti? Tas pats ir apie vaikų sveikatą. Tikrai negimiau viską žinodama ir iki dabartinio suvokimo ėjau ne vienus metus, daug eksperimentavau ir skaičiau. Kas ta temperatūra ir kaip ji veikia? Kam tie antibiotikai? Kodėl vaikas kosti? Kodėl pusė klasės vaikų susirgo roto ar noro virusu, o kiti ne? Turiu sau visus atsakymus ir jie man tikrai padeda išlaikyti savo vaikus sveikus. Beje, kartais jaučiant didžiulį spaudimą iš išorės ir bandymą mane „suvaryti“.   Per daug metų supratau, kad niekas daugiau niekada manęs neįkalbės vaikus skiepyti ar numušinėti jų temperatūrą vaistais  – mano vaistas bus gulėti su karščiuojančiu vaiku šalia, skirti visą savo dėmesį jam, masažuoti, glostyti ir besąlygiškai mylėti.

Kartais man atrodo, kad begalės dalykų šiuolaikinė medicina iš viso negali paaiškinti. Pasidalinsiu vienu „receptu“, kuris kitus žmones, ypač gydytojus, verčia iš koto, tačiau man yra ne kartą gyvenime padėjęs.

Kažkada gyvenau su drauge, kuri ant rankų turėjo daug karpų. Jas visaip karpydavo, krapštydavo, bandydavo išrauti ir, žinoma, netrukus tų karpų atsirado ir ant mano rankų. Visaip mes jas bandėm gydyti – šaldėm azotu, deginam ugniažolėms ir įvairiais tepalais. Dalis dingdavo, bet atsirasdavo naujų. Kažkas pasakė receptą – pabandykit nakčiai užsiklijuoti pleistriukus su mėnesinių krauju. Skamba nu tai ką žinau, ar ne? Bet padeda tikrai. Nuo to laiko neturiu jokių karpų, o atsiradusią ant vieno vaiko kojos milžinišką karpą išgydžiau tokiu pačiu būdu. Pirmą kartą dabar apie tai rašau, nors esu ne kartą pasakojusi draugams. Ir tai suveikė ne man vienai. Tai tikrai neiksmingas karpų nakinimo būdas, bet pabandykite tai papasakoti kokiam nors gydytojui 🙂 

Tas pats apie asmeninę sveikatą. Aš negaliu sau leisti susirgti, todėl, kad esu atsakinga už keturis mažamečius vaikus ir dar atsakinga už savo laimę. Jeigu sužinočiau diagnozę, tai laimės ir dėkingumo būsenos neliktų nei padujų. Taigi, imuosi atsakomybės ir darau viską, kad taip neatsitiktų. Į tai įeina daug punktų: malda, maistas, fizinis judėjimas, gyvenimas kaime, žalingų įpročių atsisakymas, tikėjimo neribotomis kūno savigydos galiomis ir alternatyviais gydymo būdais didinimas, profilaktinių terapijų (mano atveju, garso terapijos) taikymas sau. Daug kas pradėsit varyti, kad vaje, tai dar šlapimą pradėk gerti ir smėlį valgyti. Žinokit, jeigu reiks ir tikėsiu, kad padės, tai smėlį valgysiu, na dėl šlapimo tai nesu visai tikra 🙂 

 Į tą pačią temą bus ir kitas punktas:  Susirasti savo būdą, kuris atneša vidinę ramybę ir nuramina protą: joga, meditacija, kelionės, religija, dvasinės praktikos. 

Kiekvienas mano rytas prasideda citrina ir soda, vaisių kokteiliu, žvakių, smilkalų uždegimu ir malda, meditacija su gongais.  Dažnai darau mankšta, bet tikrai ne kasdien. Ištisai klausausi mantrų ir meditacinės muzikos. Kelis kartus per metus stengiuosi pabūti dvasingumą keliančiuose seminaruose, stovyklose. Išorėje darau viską, kad būčiau rami viduje. Nes tai irgi įtakoja mano sveikatą ir energiją. Esu įsitikinus, kad mano sveikata priklauso nuo manęs pačios,  ne nuo oro ar kitų išorinių veiksnių, tokių kaip virusai ar infekcijos. Žinoma, jeigu jums visai netinka oras ten, kur gyvenate, tai pakeisti gyvenamą vietą taip pat yra absoliučiai jūsų atsakomybė.

Visai būdais siekti būti laimingu, kartais priimant skausmingus sprendimus ir praeinant sudėtingus laikotarpius. Kartais reikia išsiskirti su žmonėmis, su kuriais draugavai dešimtmečius, nes jie yra toksiški ir netiki tavimi. Jie mato tik tavo klaidas ir nori tave ne palaikyti, o kritikuoti, jie tarsi nori tave pakeisti, perdaryti, o ne priimti tokį koks esi. Gaila, tačiau dažnai tai būna sutuoktinis. Todėl kartais, kad būtum laimingas, kad pajustum vidinę ramybę ir taiką, reikia išsiskirti. Kartais, kad pajustum didesnę vidinę ramybę ir taiką, reikia pakeisti net šalį, kurioje gyveni. Tokie sprendimai yra skausmingi, reikia praeiti sudėtingus laikotarpius, tačiau jie neabejotinai atneša ilgalaikę naudą. Nemanau, kad būsena, kurią dabar jaučiu, būtų pasiekama nuolat, jeigu tebegyvenčiau Lietuvoje.

Dar keli dalykai, bet jų jau nekomentuosiu, nes jeigu aš tiek galiu prirašyti, tai nebūtinai atsiras kažkas, kas visa tai perskaitys:

Klausytis geros muzikos.

Susikurti jaukius namus, kuriuose gera būti pačiam ir tavo šeimos nariams.

Turėti savo erdvę, savo hobį, savo užsiėmimus ir negailėti tam pinigų. 

Kelti savo savivertę ir artėti prie dieviškumo pajautimo savyje būsenos.

Rūpintis savo higiena, tinkamais rūbais ir jeigu tik laimės suteiks daugiau – nešioti sijonus ir auginti ilgus plaukus.

Siekis dirbti tokį darbą, kuris teikia vidinį pasitenkinimą arba yra gyvenimo misijos lygmenyje.

Bendravimui rinktis tinkamus žmones, kurie tavimi tiki, įkvepia ir palaiko.  

Savanorystė, neatlygintina pagalba kitiems.

Vengti stresinių situacijų arba bent jau jų nesukurti, pvz.: negaliu viena su keturiais vaikais važiuoti į džiungles arba į karo zoną.

Daug daug melstis.