Mergaičių stovykla 2019… Taip, ji baigėsi jau beveik prieš savaitę, bet puikiai žinau, kad man ji nesibaigs tol, kol nesurašysiu visų žodžių popieriuje, kol nesudėliosiu įspūdžių į lentynas. Bandau nurimti ir jau be didelių emocijų papasakoti dar neužrašytas istorijas ir pastebėjimus, bet emocijos dar vis sproginėja. Dar vis užneša kaip ant kokio kalno ir po to teškia žemyn… Protinga buvo išvažiuoti iš Gervių lizdo nors kelioms dienoms, tarsi atsitraukti ir pažiūrėti į viską iš šalies. Dabar stebiu kaip ten parinasi kažkas kitas. Jau ruošiasi kitos savaitės Teatro pamainai, o ji bus net 15 dalyvių/vadovų didesnė, na tai parintis yra ko. Vienas namelis dar labai stipriai kalamas, berniukų zonoje san. mazgai bus užbaigti dieną prieš stovyklą. O pagreitinti nieko negali. Todėl lieka tik ramiai kvėpuoti ir pasitikėti Visata, kad viskas įvyks laiku. Nepulti į paniką dėl į sieną neįkalto kabliuko ar taip ir nepakabintų užuolaidos karnizų, o nuolat savęs klausti: be šito neužbaigto darbo/pirkinio stovykla įvyks ar ne? Nes mes, Gervių lizdo kūrėjai, jau taip save užpjovėm kažkokiu tobulumo siekiu, kad net pirmadienio vakarą, beveik savaitę prieš stovyklą, visi vaikai buvo sugrupuoti pagal amžiaus/lyties grupes ir „suguldyti“ į namelius. O nepadarytų darbų sąraše puikuojasi darbas: „Nupirkti dažų „Gervių lizdo“ pavadinimo užpurškimui ant maišų, iš kurių darysime pagalves sėdėjimui.“ What? Taip, žinau, nupušom, nes norim, kad viskas būtų tobula, išbaigta. Taip, nupušau ne aš viena, nes pasirodė, kad tokių maksimalistų – perfekcionistų pilnas Gervių lizdas. Erika prisodina gėlių į kabančius vazonus Lesyklai puošti ir veža juos iš Ukmergės. Gintarė tempia maišais porolono atraižas – kišim į maišus. Antanas ne tik kala Ežiukų namo sienas, bet ir laidus veda, dušus daro, medienos po laukus bėgioja, Vladas su Marium varo santechnikos darbus taip, kad net rūksta… Aš bandau laikyti per atstumą visokių čiužinių ir patalynių paieškos/pirkimo klausimą. Agnė bėgioja po Senukus tų dažų papurškimui pirkti. Mistinis Jonas dirbina stogelį – valgyklos pratęsimą prie Lesyklos. Tai mes išsijuosę dirbam dar vis stipriam įrengimo procese…

Tačiau grįžkim prie Mergaičių pamainos. Man ji buvo suplakta į vieną su pačios stovyklavietės įrengimu ir atidarymu dideliems renginiams – dar Mergaičių stovyklos pradžios dieną bėgiojom su daiktais, kalėm, kasėm, vežėm, atrodė, kad niekada nesibaigs, atrodė, kad ištrauks paskutinį syvą energijos. Tokie nusikalę, su labai mažai miego, visai ne resursinėje būsenoje  ir pradėjom. Dabar žinau tą jausmą, kai pradedi didžiulį procesą žiauriai pavargęs ir nors tas naujas procesas vėl reikalauja bile kiek energijos, sugebėjau jo viduryje tarsi persikrauti ir rasti resursų. Pakako poros valandų miego dieną. Gal buvo ketvirtadienis, jau nepamenu, bet po to miego atsikėliau tokia pailsėjus ir pilna jėgų, tarsi nieko nebūtų prieš tai buvę. Taip ir užbaigiau stovyklą. Anei nusikalus iki šliaužimo, anei iš proto išsikrausčius… Čia ta vieta, kur iki debesų norėčiau išgirti komandą. Per daug metų išmokome veikti taip, kad gebam pasirūpinti vieni kitais – kažkas iškrenta iš veiksmo dėl per didelio krūvio, tai kiti tuoj pat kaip kokias saugos pagalves sudeda, prisiima sau atsakomybę, varo toliau su iniciatyva ir energija. Nu taip gera gera… Prisimenu, prieš kelis metus bijodavau iš salės išeiti, kad kas nors stovyklautojams nenutiktų. Ir tai, kaip vyksta stovyklos dabar, kaip dirba komanda, rodo kokį didžiulį kelią mes praėjom.

Kadangi tai jau septinti mano stovyklų organizavimo metai, tai atrodo, kad naujus dalykus yra sunku įdiegti, bet mes bandom. Pernai pabandėm savaitę vaikus palaikyti be ryšio su tėvais ir labai pasiteisino. Šiemet jau garsiai tai deklaruojam, įrašėm  į sutartį kaip sąlygą. Vaikai tai lengvai pakelia, bet štai tėvams būna sunku. Man irgi būtų, jeigu savo aštuonmetį palikčiau savaitei ir nieko apie jį nežinočiau. Todėl labai gerbiu tėvų nerimą ir norą žinoti, nes tai tikrai iššūkis. Tik mano toks pamąstymas: tėvai rašo man žinutes ir klausia, kaip sekasi jų vaikui. Ką aš turėčiau atsakyti? Kad verkia, liūdi, nori namo ir mamos? Nes tikrai būna tokių atvejų ir ypač tiems vaikams, kurių mamos „kitame laido gale“ siaubingai nerimauja. Atrašau visada, kad sekasi gerai, nes jeigu parašysiu, kad  verkia, tai mama apsiverks pati, nervinsis dar daugiau ir neapsikentusi jau kokį trečiadienį už krūmo tupės ir stebės savo vaiką. Ir tada pralaimėsim visi. Pirmiausia vaikas, nes taip ir nesusidorojo su iššūkiu, tuomet mama, nes akivaizdžiai parodys, kad tarnauja vaikui ir jo manipuliacijoms, na ir paskiausiai mes, stovyklos vadovai, nes nieko gero neduosim nei mamai, nei vaikui. Todėl tėvai težino, kad aš rašysiu tik geras naujienas, o su liūdesiu ir ašarom mes puikiai tvarkomės.

Panašiai nutiks ir su visai dalykais, jeigu jūsų vaikai kažką prisidirbs stovykloje. Pusė tėvų klausė ar čia jų mergaitė gavo darbo terapijos dieną, nes paminėjau, kad keturios dalyvės truputį vyriškumo mums paseikėjo, pasistumdė, kankorėžiai pasimėtė. Mes susitarėm, kad jeigu jos norės tai pačios ir papasakos, o visa kita lieka tarp mūsų, lieka Gervių lizde. Nebent reiktų atlyginti materialinius nuostolius. Manau, kad pakankamai vaikus „drožia“ tėvai, mokymo įstaigos, kiti suaugę. Aš apie jūsiškius sakysiu tik gerai, nes vis tiek laikausi nuomonės, kad su vaikais visada viskas gerai, visada gali susitarti, o va su tėvais būna reikalų… Ir per Mergaičių pamainą supratau, kad turiu daugiau laiko ir dėmesio skirti tėvams, bendradarbiavimui su jais. Kas iš yto, jeigu mes vaikui visą savaitę bandom įpūsti daugiau pasitikėjimo savim, o jis grįžta į savo aplinką ir nuolat girdi: „Galėjai ir geriau, galėjai labiau pasistengti, nelabai čia tau gavosi, kiti už tave kiečiau varo.“

Dar vienas pastebėjimas… liūdnas toks. Yra vaikų, kurie jau kažkur ne į tą pusę „nuauklėti“ ir tai labai matosi kitų vaikų kontekste. Jie tarsi išsišoka iš minios pačiais įvairiausiais būdais, pvz.:  valgo trijų vaikų porciją, nesusitvarko su savo emocijom ir eina „galvom“, mušasi, piktybiškai tyčiojasi, žemina kitus, stumdosi. Su tokių vaikų tėvais ypatingai norėtųsi pasikalbėti, tam ir darome individualius pokalbius po stovyklos. Tačiau kaip tik tokių vaikų tėvai tyliai „susipakuoja“ savo vaiką ir dingsta… Aišku, nieko naujo aš jiems nepasakysiu, tik priminsiu – nori, kad vaikas būtų laimingas, savim pasitikintis, unikalus? Prisiimk atsakomybę už tai, kad visi būdai kaip tai padaryti, visi atsakymai yra tavo paties viduje. Jeigu keisis, ieškos atsakymų tėvai, vaikams viskas atsitiks savaime.  Visi kabliukai, ant kurių pasikabinę vaikai, yra tėvų viduje. Ir čia jokiu būdu ne apie kaltę, kad nesigauna, kad esi lieva motina/tėvas… Žinau, kaip nėra lengva rasti raktelį į vaiko širdį, ypač savo, bet aš, kiti vadovai, visos Gervinių stovyklos ir „Gervių lizdas“ yra tam, kad bendradarbiautume, kad palaikytume vieni kitus.

Nutiko dalykų, kurie pakeis, papildys Gervių lizdo istorijas. Angelų namo pirmame aukšte yra trys miegamieji. Vis pavadinimai jiems neatėjo, tai laikinai pavadinau Šiaurinis, Rytinis, Pietinis. Na ir nutiko taip, kad vieną dieną vienai šauniai panelei prireikė baisiai per langą lipti ir iš Lesyklos agurkų parsinešti, nes gi pro duris maisto į namą ir miegamuosius neštis negalima… Tai dabar tas kambarys tikrai jau turi gerą vardą –Agurkų miegamasis.

Daugiau istorijų paskaitysit žemiau – sudedu kasdien rašytus įrašus apie veiksmą Mergaičių stovykloje.

 

 

Mergaičių pamaina. Pirmoji diena. 2019 06 23

Tam, kas vyksta ir vėl žodžių per maža… surėmę pečius su nuostabia komanda ėmėm ir pasiekėm finišą – sukūrėm ir atidarėm „Gervių lizdą” vaikų stovykloms. Nudirbom milijoną darbų, kad erdvė transformuotųsi į stovyklavietę… paturbintą stovyklavietę, kurioje vyksta stebuklai kas minutę ir ant kiekvieno kampo buvo istorija…

Šiandien sulaukėm pirmosios, Mergaičių pamanos dalyvių.

Darbus visus užbaigti spėjom, tik aš niekaip negalėjau suskaičiuoti vaikų. Sąraše mažiau nei yra fiziškai nors tu ką… na, bet iki vakaro susiskaičiavom. 27 mielos sielos ir 8 jas palaikančios – tiek mūsų atidarėme naują erdvę ir ypatingai pažymėjom Joninių naktį.

Ėjom kupoliauti, rinkom ir skaičiavom žolynus, su pabūrimaus ir svajonių išsipildymo užkalbėjimais pasodinom tik ką dovanotą hortenziją…

Valgydamos vakarienę pagiau pavadinimą gavusiame restorane „Lesyklėlė” buvom aptarnautos keturių nuostabių padavėjų. Taip taip – atsirado norinčių priimti užsakymus ir maistą tiekti prie stalelių. Žadėjo taip aptarnauti visą savaitę.

Vyko ekskursija po teritoriją: Angelų namas, kluonas, Varlių namas, kamara – vadovų štabas, lizdas, Ežiukų bažnyčia, Ąžuolų namas, Gaia kalnelis, Taikos burė ir t.t. – tikrai visko daug, todėl vyksta tarsi susikratymas. Naujon situacijon ir vieton pakliuvę mergaitės bando susigaudyti kas čia vyksta, kokios čia to naujo žaidimo taisyklės…

Esu laaaaabai laiminga, bet ir dar laaaaabiau pavargus. Todėl pasakojimas trumpas, bet nuotraukų daug.

Antroji diena. 2019 06 24

Turiu tiek naujienų, kad žodžiai spaudžia gerklę. Lekiu, lekiu, atidedu, bet šiąnakt jau nebegalėjau miegoti – rikiavau juos į eilę, o jie neklausė, telefonu surašyti buvo per maža vietos, verkiant reikėjo kompiuterio klavišų ir greičio rašant. Vos užmigus pabudau ir mintyse rašiau rašiau rašiau… Bandžiau save užmigdyti, nes gi stovykla prasidėjo, turiu būti pailsėjus, resursinėje būsenoje, bet žodžiai spaudė, kankino, smaugė…

Dabar, kol mergaitės stovykloje padarys mini mankštelę, čiupau kompiuterį ir rašau…

Taigi, pirmoji naujiena yra ta, kad kuriant „Gervių lizdą“ nutiko ir vis dar vyksta kiekvieną dieną, akimirką tiek istorijų, kad nebeįmanoma jų papasakoti FB postais. Todėl prieš kelias dienas sėdėdama Lutono oro uoste, prismaugta neparašytų žodžių, išsitraukiau kompiuterį ir pradėjau rašyti…. savo trečiąją knygą „Gervių lizdo istorijos“. Pati buvau nuo savęs apakus, neįsivaizduoju kada aš rašysiu, nes tik vakar ir prasidėjo pats šių metų darbymetis, bet atėjo visiškas suvokimas, kad daugiau nebegaliu atidėlioti. Taigi, grįžau į „Gervių lizdą“ ir ten dirbantiems gyriausi: „Jūs visi esate būsimos knygos herojai. Sveikinu save ir jus, nes pradėjau trečia knygą.“

Vakar pradėjom pirmąją vaikų stovyklos „Gervių lizde“ pamainą – Mergaičių stovyklą. Vis dar negaliu atsigauti nuo visos tos lengvos beprotystės, kuri vyksta. Kartais net baisu nuo gerumo, nes tai gali baigtis arba pagauni save mintijant, kad „Jeigu taip gerai neįtikėtinai, tai kaip gali būti dar geriau???“ ir taip kasdien, tarsi koks erelis kylu į kalną aukštyn aukštyn aukštyn… Baisu kristi, bet kad kažkaip ir nekrentam, sklandom tam gerume… pasklandom pasklandom ir vėl kylam aukštyn.

Vakar mistinis kaimynas Jonas pabaigė vežti buvusias žemes aplink valgyklą. Kaip tas procesas vyko su visais mergaičių pakirkinimais, papasakosiu knygoje, bet dabar noriu trumpai apie pavadinimus, kuriuos Jonas visur klijuoja.

Viskas prasidėjo nuo to, kad man brolis, šią žiemą remontuodamas kamarą padarė per mažą kambariuką ir jame nebetelpa dvigulė lova ir rūbų kabykla. Pasidariau tokią vienuolės cėlę su siaurute lova iš urios besiversdama naktį bijau iškristi. Užlipęs į antrą aukštą Jonas tarselėjo: „O kas čia spintoje miega?“ Taip ir liko – spinta. Nuo tada prasidėjo daugygybė juokelių ir mano pašpilkavimų, bandžiau vis kažkaip toje spintoje įsitaisyti, pailsėti, tilpti, bet dabar ten miegu ant čiužinėlio, o rūbų kabyklą išnešėm iš jos. Vėl istorija – miegu spintoje, kurioje net rūbai netelpa… Na, tai dar daugiau istorijų ir juokelių…

Jono talentas klijuoti pavadinimus skleidėsė kaip koks bijūnas kasdien. Atėjo, apžiūrėjo statomą Ežiukų namą ir užklijavo jam „Ežiukų bažnyčią“. Mes Joną vadinam krikštytojų, šaiponės iš jo, kad jis galės toje bažnyčioje laikyti paršelių mišias, nes turime labai gerulį paršiuko kostiumą… Mano vazoną, pastatytą kokiai gėlei, kuri puoš valgyklą, Jonas per vieną sekundę užvadino „Rododendrų baseinu“. (Nuo vakar tame vazone Sikorskių dovanota hortenzija, tai klykėm naktį, kad vazonas vadinasi „rododendrų baseinas hortenzijai”)

Todėl normalu, kad tikėjausi iš jo ir valgyklos, kurią pats ir pastatė, pavadinimo. Niekaip nėjo: restoranas, valgykla, valgyklėlė, kavinė, baras, „Posaulė“, „Pavėsė“… nu ne. Jonas išvažiuodamas šūktelėjo: „Kai bus laikas tai ir pavadinimas ateis.“

Pavadinimą viauktelėjo vienų mergaičių tėtis, atvežęs mergaites į stovyklą ir išgirdęs istoriją, kad nerandam valgyklai pavadinimo. „Na, jeigu čia lizdas, tai valgymo vieta yra lesykla.“ Taip ir prilipo restoranas „Lesyklėlė“. Matyt, tik to pavadinimo ir trūko, kad pradėtų suktis dar viena istorija. Keturios mergaitės pasiūlė būti padavėjomis ir aptarnauti sėdinčias prie stalelių. Mes, vadovės ir virėjos, pripratę prie įprastos tvarkos, tik klapt klapt… o tai kaip čia? Ilgai užtruks, nepatogu, ne taip kaip esam pratę maistą dalinti… „Leiskim joms žaisti“ – sulaikė mane vadovė Gintarė. Gerai, leiskim. Ir pirmoji stovyklos vakarienė buvo puiki!

Bet prisėdau prie kompiuterio trumpai papasakoti apie dar dvi išprotėjusias, pagavusias Gervių lizdo „vaibą“ virėjas. Ramunė su Goda taip ruošėsi ir laukė stovyklų, kad specialiai joms siuvo prijuostes iš senų džinsų, taikė rūbus ir atėjusi į virtuvę pamačiau du, žurnalo viršelio vertus, modelius. Pristatau jums „Gervių lizdo“ virėjas ir linkiu geros dienos. Štai tokią nerealiųjų komandą turime savo lesyklėlės virtuvėje.

O mes lekiam pusryčiauti ir pynimėlių pinti, nes šios dienos tema “Pynimai, pinimėliai”.

_____________________

Šiandien mūsų restoranas „Lesyklėlė” dar labiau išgražėjo – papuošėm vakar rinktom kupolėm ir šiandien pintom kasom. Nu tokia tikrų tikriausia lesyklėlė, gal net kiek raganiška. O aš žiūrėjau į lesyklos nuotrauką su saule, kasom ir galvojau, kad keistesnio pastato nesu mačius: nei namas, nei pavėsinė, nei namuose sau taip darytum, nei viešo maitinimo vietoj… Toks pastatas apie kokius svajojau, kad turėtų būti vaikų stovyklavietėje. Toks lyg iš stebuklų šalies.

Labai norėčiau įdėti nuotraukų ir iš Angelų namo IIa, kuriame miega 21 mergaitė. Ten yra trys kosminės erdvės: Angelų, Elfų/fėjų ir Sesių/geriausių draugių. Tačiau negaliu telefonu perduoti viso gražumo, todėl teliks toks intymus reikaliukas, kurį gali pamatyti tik atvykę į Gervių lizdą.

Man labai patinka vis pagulėti ant kurios nors lovos pas mergaites todėl šiandien įsikerėblinau ant mžiniško čiužinio, kurį mano brolis davė pasaugot su leidimu ant jo per stovyklas pagulėti vaikams. Šią savaitę ant jo miega Adrija ir Miglė. Gulėjom, plepėjom, aš pasakojau, kad čia mano brolio čiužinys ir staiga supratau, kad ir vėl keistas sutapimas – viena iš brolio dukrų yra Adrija. Na taip asmeniška viskas, susipynę nematomais saitais, viskas reikšminga, kartais keista…

Šiandien pasidaviau imti iššūkį ir daryti tai, kas nelabai patinka – esu alergiška saulei, todėl ėjimas prie ežero vidurdienį, kepinant trim karščio visai ne mano pomėgis. Na, bet didžioji dalis mergaičių norėjo prie ežero tai aš viens du trys su skėtuku tą kilometriuką pirmyn ir atgal šast, dar valandėlę prie ežero. Va, ėmiau ir padariau. Tikiuosi, ta saulė kažkaip be poveikio sueis…

Mergelės atsivėrinėja, pavirkauja, paliūdi, migruoja iš vienos miegojimo vietos į kitą… vyksta nuostabus susiderinimo procesas, byra kasdienės draugystės, randasi naujos. Dar tik para, o jausmas, kad pažįstu visas amžinybę.

Visada apsiašaroju per vakarinį Širdelių žaidimą. Tai procesas, kurio metu kiekviena mergaitė gali gauti didelį resursą ir palaikymą. Kartais atrodo, kad jo nebereikia žaisti, nuobodu, neįdomu, bet kas vakarą stebėdama procesą suprantu, kad būten jo ir trūksta dienos užbaigimui. Lyg būtume susitarę, bet daugiausia palaikymo gauna tos, kurioms jo ir reikia labiausiai: mažiausios, tyliausios, uždariausios…

Ir naktipiečiai. MERGAIČIŲ pamaina yra vienintelė, kurioje duodame naktipiečius. Nežinia, kodėl atsipalaidavę mergaitės yra nuolat alkanos….

 

2019 06 25 Trečioji diena. Dieninio žygio – pikniko diena.

Kiekvienoje Gervinių stovyklos pamainoje vyksta dieninis žygis, kurio metu nueiname 12 ar net 16 km, bet Mergaičių pamainoje toks žygis niekaip neina, tai darome pikniką prie ežero ir einame tik 6 km, na tris pormyn ir tris atgal. Už tai į žygį susiruošėm išeiti per pusvalandį ir tai turbūt visų buvusių stovyklų rekordas!

Eidamos pirmyn rinkome žemuoges į vaflinius puodelius, o prie ežero tirpdėm šokoladą ant laužo ir juo pagardinom žemuoges – taip poniškai užkandžiavom. Na, turėjom ir kiaušinukų, duonos, sūrio, sviesto, todėl pusę dienos prie ežero ir prasėdėjom…

Grįžę kūrėme savo asmenines erdves: kas po medžiu, kas po krūmu kūrė savo buvimo erdvę. Išbandėm naują daiktų dalinimo būdą. Mistinio kaimyno Jono draugas šveicaras, na tas, kur ežiukus gaudė, savo šalyje dirba įdomiam vaikų pramogų parke, kuriame vaikai kala, stato, konstruoja gan didelius statinius, labirintus. Visas priemones ir įrankius jie pasiima su parašu išdavimo punkte ir baigę darbą priduoda. Na tai šiandien ir pas mus veikė išdavimo punktas – grėblius, žirkles ir kitus erdvių kūrimui reikalingus dalykus atidavėm su parašais. Suveikė. Gal liko kokios žirklės pievoj voliotis, bet didžioji dalis išduotų daiktų grįžo atgal.

Šiaip keista šiandien diena – lūžio. Paprastai tai nutikdavo trečiadienį, bet šioje pamainoje matyt esam stipriai patobulėję ir pasiektas emocijų gylis šiandien buvo toks, kokį pasiekdavom trečiadienį. Ašarų daug mažiau, mamų ir namo nori tik pora. Visos kitos jau mėgaujasi procesu.

Labai karšta, leipstam, eidamos prie ežero nešamės skėčius…

Per daug metų esam atidirbę labai gerą programą stovyklų, žinom, kas eina, kas tinka, o kas ne, BET…. programa kasdien keičiasi kelis kartus, judam tarsi erdvėje, bandom naujus dalykus. Kartais užstringam.. kad ir su tuo asmeninių erdvių kūrimu… ankstesnėse stovyklose tai būdavo daug malonumo, kūrybos ir fantazijos atnešantis užsiėmimas, o šiandien šešios mergaitės nepasidalino vienu gluosniu, buvo daug ašarų ir man jau norėjosi stabdyti reikalą, nes nugi nefainai. O kam daryt, jeigu nefainai???

Kvietėm į papildomą ratą ir kalbėjom apie poreikius, įsiklausymą į savo pojūčius, gebėjimą atsekti juos ir neignoruoti. Susirinkimas baigėsi išprotėjusiu vandens laistymuisi su laistymo šlanga.

Vakare per širdelių žaidimą pačios mergaitės pradėjo apsikabinimus… uch, pagaliau! Neragintos, intuityviai pradėjo apsikabinėti viena kitą ir buvo daug daug apsikabinimų, prisipažinimų, bučkių.

Vakarą baigėm visai įdomiai… Dar pavakarį supratau, kad jau šiandien reikia groti gongais, todėl suguldėm visas į lovas, instrumentus sutempėm į II aukštą ir užmigdžiau visas su Gongų maudynėm…

Štai tokia ilga- trumpa buvo mūsų diena.

2019 06 26 Mergaičių stovykla. Ketvirtoji diena. Šalių skirtumai ir papročiai.

Diena buvo ilga kaip koks mėnuo. Esam išlėpę, išgeibę nuo karščio, nebeįmanoma sugaudyt ar stogai važiuoja dėl karščio, ar dėl pas kiekvieną vykstančių procesų.

Taigis, pradėjom dieną puikia mankštele ir išsvajotais sausais pusryčiais su jogurtu ar pienu. Brrrr… tokių pusryčių labai nemėgsta, bet juos kas rytą valgo daugybė vaikų.

Rytinio susirinkimo metu kalbėjom apie šalių skirtumus ir belaukdamos indiškų šokių mokytojos Jurgitos pamokos, vėrėm lietuviškus sodus iš šiaudų. Dar kartą įsitikinau ir pamainos vadovės suprato, kad šioje pamainoje daug rankdarbių nepadarysi. Mergaitės nemoka naudotis adata, siųti, verti – rankos neišlavintos, o ir kantrybės žiauriai neturi. Nepavyksta iš pirmo karto – pyksta, meta ir antrą kartą nebando.

Indiški šokiai buvo labiau populiarūs ir pasisekę nei sodų vėrimas.

Dalis mergaičių ėjo maudytis į ežerą.

Nors buvau nuleidus rankas dėl rankdarbių, vadovė Gintarė, kuri šiaip yra aktorė ir visai ne rankdarbių darytoja, rankų nenuleido ir įtraukė mergaites į lėlyčių iš siūlų gamybą. Finale lėlytės gavosi terapinės, su jomis sukom išsukom visą istoriją apie mirusių gyvūnėlių dvasias ir sukūrėm joms altorėlį. Čia viskas dėl vienos mergaitės neseniai išėjusio šuniuko, nes mama sakė, kad ji labai liūdi dėl jo netekties.

Vakare prieš susirinkimą mergužėlės pradėjo sproginėti – mėtėsi kankorėžiais, pravardžiavosi ir skundė vienos kitas… na, toks be ryšio reikalas, kai išlenda kai kurių ragiukai, baigiasi geras išauklėjimas ir jos parodo tikrąjį veidą. Situacija nesmagi, bet už tai puiki galimybė padiskutuoti apie grubumą, pykčius ir skundimus.

Po Širdelių žaidimo išėjom į tylą iki pusryčių. Och! Tai pats geriausias vaikų nuraminimo būdas prieš miegą. Visos tylomis nusiprausia, sugula. Beliko tik lopšinę padainuoti ir šiek tiek pagroti.

Šiuo metu stipriai lyja. Labai tikiuosi, kad iš proto varantis karštis baigėsi…

O! Turime dienos naujieną. Bet čia labiau apie Gervių lizdą ir kitas stovyklas. Buvom nusprendę, kad per Mergaičių ir Teatro pamainas dirbsim taip puse kojos, įsivažiuosim su max 30 vaikų, o jau kitoms pamainoms pavarysim pilną užimtumą – 40 vaikų ir dešimt vadovų. Visi likę darbai buvo suplanuoti ramiai, lėtai… iki liepos vidurio.

Ir šiandien pajutau, kad eina srautas, reikia jungt šeštą bėgį ir jau Teatro pamainai paruošti stovyklavietę 50 stovyklautojų. Komanda pasakė „taip”, statybininkai irgi, todėl paraleliai jau vykstančiai stovyklai vėl varau statybų organizavimą: lentos, klozetai ir dušo kabinos. Nu taip einasi, nu tai ir imam tą iššūkį… galų gale koks skirtumas dviem savaitėm vėliau ar anksčiau…

Turime likusias devynias šventas vietas Teatro pamainoje. Nuoširdžiai rekomenduoju čiupti progą ir gauti savo vaikui milžinišką resursą.

2019 06 26 Mergaičių pamaina. Penktoji diena. Sūkuriai ir vulkanai

Žodžių daug, kaip ir nuovargio, veiksmo, nieko neveikimo irgi daug… tik nežinia, kiek rasis jėgų juos užrašyti.

Begalės pamokų ir suvokimų. Apie vyriškas mergaites, kurios stumdosi, mušasi, griauna, kovoja. Jeigu tokių moteriškoje grupėje daugiau nei trys, pasiekti tą lengvą, švelnų moterišką plaukimą, tekėjimą, vaibą yra sudėtinga. Jeigu iš viso įmanoma.

Jau vakar vyko rimtas pokalbis apie kankorėžių karą ir dėl muštynių pas mergaites užaugančius „kiaušinukus”. Maniau, kad ties tuo ir baigsim, bet… šiandien trukt už vadžių ir vėl iš pradžių… skraido pagalvės, miegamajam vyksta gaudynės, stumdosi, spardosi… nuolat minimi keturi vardai.

Rytą pradėjom su dideliu noru nieko neveikt, pagulėt, nes oro slėgis nukrito ir visos buvo lengvai priplotos prie žemės. O jau planų turėjom! Nieko, įkvepiu, iškvepiu ir viską keičiam. Einam pagulėt iš kart po rytinio susirinkimo… gulim salytėje sugriuvę į vieną krūvą, plepam.

Mokėmės valgyt su lazdelėm. Oi, buvo bajeris. Vakar mistinis Jonas lėkdamas pro šalį (iš tikrųjų tai pakviečiau sutvarkyti bi(j)o tualetą, kuriuo naudojasi mergaitės) atvežė pusmaišį žirnių ankščių. Tie jau tokie ant ribos, todėl nusprendėm išlukštenti ir žirnius sudėti į sriubą. Kai atėjau tų žirnių imt ir į virtuvę nešt – žiū, nebėra. Suvalgė visus iki vieno su kinietiškom lazdelėm! Ups.

Dar gera buvo, nes nuostabi Violeta atvažiavo piešti henna piešinių, tai dabar visos išsipuošę…

Bandėm vėl stumti vežimą be ratų – įveikti kokio rankdarbio gamybą ir net aštuoniom pavyko! Vešis namo sapnų gaudykles. Valandos darbelį darėm tris valandas…

Ėjom per sodybą pažinti medžių ir teritorijos. Prie kedro valgėm kedro riešutus, prie graikinio riešuto – graikiškus. Kaip atrodo žagrenis, maumedis, pūkenis, raudonlapis ąžuolas? Dabar jau žino. Žaidėm labai smagų žaidimą. Komandos turėjo sukurti sodybos planą iš šakelių, lapelių, akmenėlių. Tuomet tuose penkiuose žemėlapiuose pažymėjau po tris vietas sodyboje kur paslėpti skanumynai ir zefyrai. Per naktinį žygį reikėjo juos rasti.

Ai, tie keturi minimi vardai… buvo daug siūlomų variantų kaip jas pamokyti už muštynes, erzelį, bardako kėlimą: iškraustyti į Ąžuolų namelį vienas arba neleisti į naktinį žygį. Nusprendėm ryt taikyti darbo terapiją: tvarkys „Lesyklą”, visą dieną plaus indus. Nubaustos tikrai kenčia, nes nevaldo savęs ne todėl, kad taip nori, o todėl, kad nemoka ir negali. Žino, kad blogai daro, o sustot negali.

Už tai nuostabu yra tai, kad dalis švelniųjų mergaičių pasiprašo padėti indus plaut ir visus darbus dirbt… na, tokios su didele meile ir labai solidarios. Jautru taip ir gera stebėt.

Įdomi diena. Ilga, banguota. Naktį bulvių lauže išsikept nepavyko, nes vėjas per didelis – kepsim rytoj. Daug visko čia šiandien buvo…

Rytoj paskutinė ilga stovyklos diena. Nenoriu, kad baigtųsi, nes nors ir buvo sunku, sudėtinga, bet labai stipru…

Trys mergaitės išreiškė norą atvažiuoti į sekančią pamainą… gerai. Rimtai nenoriu, kad išvažiuotų visa stovykla, todėl tėvams dar kartą primenu, jog šeštadienį galima atvažiuoti su palapine ir pasilikti visam savaitgaliui – „Gervių lizdas” yra atvira erdvė visiems geros valios žmonėms

2019 06 27 Mergaičių stovykla. Šeštoji diena.

Hi hi hi va ir pasakojimo nebus. Atvažiuosit tėvai pasiimti ir viską papasakosim, nors vargiai prakalbu, nes vakar tiek juokėmės, kad žodžių nėr… žviegėm.

O va nuotraukas – prašom. Iškokite jų FB paskyroje Gervių lizdas https://www.facebook.com/pg/Gervi%C5%B3-lizdas-429897664256237/photos/?tab=album&album_id=439391439973526

Facebook Comments

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.