Mano kasdienybė džiugi ir lengva kaip pienės pūkas. Šiandien…

Šitą tekstą parašysiu sau. Kad jis amžiams liktų mano tinklaraštyje ir bet kada atvertus galėčiau jį perskaityti. Gal būt viską, ką parašysiu įtakoja mano būsena –  jau dešimt dienų pasninkauju. Jeigu ir taip, reiškia, tikrai vertėjo man tam pasiryžti. Jeigu ne, tai tiesiog pasidžiaugsiu gerais pokyčiais. 

Noriu užfiksuoti tą gerąjį, ramųjį savo gyvenimo etapą. Gyvenimo su keturiais vaikais. Noriu jais girtis, nes labai didžiuojuosi. Ir jeigu tikėti teorija, kad mūsų išorė ir viskas, kas mus supa, yra tik mūsų vidinės būsenos atspindys, tai aš džiaugiuosi savo vidine būsena.

Pradėsiu nuo mažiausio. Teodorui kovą sueis septyni. Jis tas, kuris nieko nebijo, nei aukščio, nei priešintis. Tas kuris turi labai mažai kantrybės ir ko nors negavęs ar net nespėjęs paprašyti, jau nusprendžia, kad negaus ir eina į kampą pažliubti. Tiksliau, garsiai pabliaut. Jis tas, kuris žliumbdamas save dar labiau užsiveda ir nemoka nusiraminti pats. Kuo greičiau prie jo prieini, apkabini ir paglostai, tuo greičiau baigiasi isterija. Žinau, daug kas sako, kad taip negalima, kad turi pats susitvarkyti su savo emocijomis, bet patirtis rodo, kad negaliu jo vieno žliumbiančio palikti. Gal dėl to jis dažnai neklauso, nesitvarko savo žaislų, priešinasi. O aš viską atleidžiu, nes neturiu jam jokių lūkesčių. Manau, kad jis nepražus gyvenime dėl tos energijos, kurią turi ir savo užsispyrimo. Dažnai žiūrėdama į jį, matau save mažą.  Dažnai man kiti vaikai prikaištauja, kad leidžiu jam viską, kad vakarais pas jį paguliu lovoje, kol užmiega, o pas juos tokio amžiaus jau tikrai negulėjau ir t.t. Kartais man atrodo, kad aš tiesiog neturiu jėgų ir kantrybės jį suvaldyti, todėl tiesiog paleidžiu viską, apsisuku ir nueinu.  Taip būna, tiksliau buvo iki praeitos savaitės… gal kiek anksčiau.

Šiandien stebiu jį visą tokį rimtą, susikaupusį, einantį į derybas ir susitvarkantį žaislus, besidžiaugiantį ir besigiriantį man, kad pats susitvarkė kambarį, daug mažiau besišakojantį dėl maisto. Tokį gerutį, lipšnų, kaip medų. Ir džiaugiuosi. Net su vyresniu broliu nesirieja. O kad taip visą laiką!

Geriausia buvo praeitą savaitgalį. Į svečius atvykę draugai, atsivežė beveik metų pyplį. Labai norėjom “pasigonginti”, todėl tėvus suguldžiau gongų maudynėms, o su Teodoru ir mažuoju svečiu visaip kaip bandėm susitarti, kad jie drauge filmuką pažiūrėtų ar pažaistų. Aš vemtelėjau: “Teodorai, jeigu prižiūrėsi valandą vaiką, prašyk, ko nori.” Jo akys sužibo. Dar kelis kartus perklausė, ar tikrai tikrai gaus, ko tik užsimanys ir ėmėsi prižiūrėti mažylį. Vidury Gongų maudynių atėjo pas mus ir tarpdury pašnibždėjo: “Mama, manęs tas vaikas neklauso.” Bet pusvalandį prabuvo drauge ir taip didžiavosi, kad jis jau toks didelis, kad net mažą vaiką “beibisitino”. Nu juokas. O paprašė “už darbą” pakelio traškučių.

Antras nuo galo. Vienuolikmetis Marijonas. Jo pokytis tęsiasi antri metai. Jis šypsosi, moka skaldyti bajerius. Prieš mėnesį gavo savo pirmą telefoną. Mano politika su telefonais yra tokia, kad patys turi išmokti riboti savo laiką prie jų, jeigu nepavyksta, imamės priemonių. Ką reiškia nepavyksta? Kai vaikas tampa piktas kaip žvėris, šoka į akis, atsikalbinėja ir neklauso, tai aš diagnozuoju kaip „apsinuodijimą internetu“ ir manau, kad reikalinga „detoksikacija“, t.y. min, trys dienos be telefono. Kad jį atgauti, reikia tapti stabilios emocinės būsenos, daryti gerus darbus, susitarti dėl telefono atsiėmimo ir naudojimosi juo taisyklių ir apribojimų.

Marijonas mėnesį naudojo telefoną taip, kaip nori. Be jokios mano kontrolės. Kelis kartus daviau jam pastabas, kad krauti nakčiai padėtų kur nors kitur, nei po savo pagalve, bet likau neišgirsta. Prieš tris dienas, besikartojant vis labiau isteriškam elgesiui, telefoną atėmiau. Pasišakojo tik atėmimo momentu. Paskui ėmėsi diversijos – kitą dieną nieko nevalgė: nei pusryčių, nei pietų mokykloje ir vakarienės, pareiškė, kad nevalgys. Ir badaus tol, kol neatgaus telefono. Ei, brolyti, su manim taip nepažaisi. Pasakiau, kad viena bado diena lygu vienai savaitei be telefono. Vakarienei buvo suvalgyta lėkštė morkų ir kalafijorų. Puiku. Bado streikas baigtas.

Kitą dieną „advokatas“ Teodoras paklausė kelioms dienoms aš čia telefoną Marijonui atėmiau. „Jis su manim nesitaria dėl jo atgavimo sąlygų, tai nežinau.“ Ir Marijonas, visas besišypsantis atėjo tartis: „Mama, aš padėsiu telefoną aštuntą vakare, bet man reikia daugiau knygų skaitymui, kad turėčiau ką veikti.“ Prižadėjau nuvažiuoti į biblioteką ar nupirkti, bet jis turi susirasti Amazon kokių nori ir man atsiūsti nuorodą (čia taip išmokius esu jau visus tris didžiuosius. Patys suranda internete ko reikia, man beleika paspausti nuorodą ir sumokėti).

Dėl Marijono telefono vėl iškilo kitas aktualus klausimas. Kai valgom pietus, visi sėdi prie stalo su viena ausine ir telefonais kišenėse. Nepatinka man tai, užkniso, todėl prieš tris dienas įvedžiau naują namų taisyklę – jokių aparatų prie stalo valgant. „Mama, bet čia ir tau su Rasa galioja, taip?“ Tai žinoma! Tai galioja visiems.

Bernardas. Dvylikos. Trečias nuo galo, antras nuo priekio. Nepaisant kartais, tikrai retokai, užplaukiančių paauglystės pykčio bangų ir to, kad dažnai su Marijonu kalba pakeltu tonu, daugiau priekaištų jam neturiu. Buvau „susiparinus“ pavasarį dėl jo testo rezultatų, nes daug metų gyvenau įsitikinus, kad visi mano vaikai mokosi gerai ir man nėr ko pergyventi. Tačiau pavasarį Bernardas neišlaikė dviejų iš trijų dalykų valstybinio testo rezultatų ir aš pradėjau kraustytis iš proto. Lėkiau dukart į mokyklą, sužinojau, kad tas testas nėra svarbus, jis vienadienis, vaiko rezultatai vistiek vertinami pagal jo asmeninius pasiekimus, kuriuos nuolat fiksuoja nuolatinis mokytojas, bet kol iš direktoriaus neištraukiau, kad to testo neišlaikė 60% vaikų, tol nenusiraminau.

Buvau prieš pora savaičių Bernardo mokykloje, tėvų susirinkime. Nuo rudens jis mokosi kitoje, pagrindinėje mokykloje. Visi jo rudens etapo rezultatai yra daug geresni, nei iš jo tikimasi, t.y. nei jam buvo duotas tikslas. Su mokytoja pasitarėm, kad jam reikia kartelę pakelti aukščiau, nes nuolat sako, kad mokykloje jam nuobodu.

Kristupas. Kovą bus penkiolikos. Prieš pusmetį mane praaugo. Mutavo balsas. Taip staigiai, per pora mėnesių, tapo vyru iš berniuko. Dėl mokslų niekada neturėjau jam ką prikišti. Yra vienas iš geriausių savo klasės mokinių, visada rimtas, atsakingas ir susikaupęs. Pats pasiprašė pianino pamokų ir jau antri metai mokosi groti. Savo noru.

Vienintelis dalykas, kuris mane knisdavo – tas nuolatinis horizantalios padėties, t.y. gulėjimo lovoje, faktas. Jis joje valgo, miega, daro pamokas ir žiūri savo video per telefoną. Visą likusį nuo mokyklos laiką. Anksčiau savaitgaliais nors į lauką išeidavo, bet jau kuris laikas sugeba net visą savaitgalį lovoje pragulėti. Bandai ką nors sakyti – ups, ir pareina paaugliško pasipriešinimo bangą. Tokia, kad maža nepasirodys. Na, bet ką, negi kovosiu su juo? Mintyse pasiguodžiu, kad gerai mokosi, groja, nesišlaisto su blogom kompanijom ir užmerkiu akis.

Dar man būdavo neramu, kad jis niekur neina su draugais, nes juk galėtų po mokyklos į kokį kiną, ar kur… juk nėra normalu, kad  tik namai – mokykla. Bet prieš kelias savaites jis pasiprašė, kad penktadieniais eis su draugais į kokią kavinę ir jau du penktadienius tai padarė.

Tačiau šiandien noriu užfiksuoti tą pokyčio faktą. Savaitgalį visus „pastrojinau“ eiti į lauką. Ir be jokio pasipriešinimo jie išėjo. O prieš kelias dienas Kristupas pasiprašė, kad nupirkčiau sporto salės abonementą, kad jis eis ten po mokyklos ir pats grįš vėliausiu autobusu. Ką???

Vakar nuvažiavom į tą klubą ir užpildėm dokumentus. Paaugliui mėnesio abonementas kainuoja aštuoniolika svarų. Kristupas bando su mano „derėtis“ kad čia bus iš jo pinigų, nes aš jau moku ir už jo pianino pamokas. O aš žiūriu į jį ir sakau: „Kristupai, aš tikrai noriu ir galiu sumokėti už tavo abonementą, jeigu tu tikrai lankysi, nes tu viską darai gerai ir aš neturiu ko prie tavęs kibti, tu esi idealus vaikas ir aš dėl to labai laiminga.“ 

Šiandien jis buvo klube pirmą kartą ir grįžęs pareiškė, kad lankys tris kartus per savaitę. Va taip, va. Nei raginau, nei verčiau, nei į akis lindau, nei kontroliavau. Tiesiog paleidau. Nekreipiau dėmesio į septynis tuščius jogurto indelius ir visus kiek tik turi išmėtytus rūbus jo kambaryje, į suneštus į kambarį kokius penkis puodelius, pomidorus su visais įpakavimais ir supelijusį pusę išvalgyto arbūzo. Tiesiog nekreipiau dėmesio.

Taigi. Namuose tylu, ramu. Kas beateitų į svečius, netiki, kad čia gyvena keturi berniukai. Kadangi aš „atsijungiau“ šiom savaitėm nuo kompo ir darbų, tai pokalbiai prie pietų stalo tapo ilgi ir juokingi. Tokios diskusijos apie gyvenimą ir reikalų aptarimai.

Toks džiaugsmas ir laimė, kad aš juos turiu keturis. Visi skirtingi ir visi tokie mieli, galingi, ypatingi mano keturi sūnus. Labai jais didžiuojuosi. Man beprotiškai gera leisti laiką drauge su jais, tartis, stebėti, kaip jie auga. Myliu myliu myliu savo vaikus!

Štai toks “pašalinis” mano antra savaitę trunkančio pasninko poveikis. Keičiasi vidinės struktūros, keičiasi ir pasaulis aplink.

P.S. Vakarais, prieš eidami miegoti, jeigu tik nepamiršta, jie po vieną ateina pas mane į kambarį ir apsikabina. 

P.S.S. Ačiū Virginijai Mikalauskienei už nuotraukas, kurias nuolat naudoju savo darbuose.