Šitą klausimą iškėliau sau iš karto po emigracijos į Londoną. Yra daug įvairių atsakymo versijų ir paaiškinimų, bet šiandien mano galvoje sukasi lyg ir manojo atsakymo užuomazgos.
Ar žinote dar nors vieną tautą pasaulyje, kuri savo sutiktą nepažįstamą tautietį gretimam kaime ar net kitoje pasaulio pusėje gali išvadinti triaukščiais rusiškais keiksmažodžiais vien dėl to, kad tu jam pasirodysi: negražus, per aukštas, per žemas, per storas, per plonas, ne taip apsirengęs, ne vietoj sėdintis, stovintis, gulintis? Aš nepažįstu. Baimė būti apšaukta, iškeikta, aplota nepažįstamo lietuvaičio mane ilgą laikė stabdė nuo atlapaširdiškumo ir noro bičiuliautis su tautiečiais Londone. Stabdo ir dabar.
Manau, kad reikėtų plačiau panagrinėti dvi su tuo susijusias priežastis: įsišaknijusias patyčias mokykloje, internete, šeimoje, darbe, viešumoje ir dažniausiai naudojamą kito vertinimo skalę tik per materialiąją prizmę ir lyginant save su kitais: lietuviams priimtiniausia kito vertinimo sistema yra pagal išvaizdą, turimo turto kiekį, automobilio markę, namo dydį ir t.t. Antrame plane dažniausiai lieka profesionalumas ir užimamos vietos visuomenėje svarba. Net ir jų dydis dažniausiai matuojamas materialiais kriterijais – koks tu čia profesorius, jeigu nieko neturi? Ką čia man aiškini apie ekologiją, meilę tėvynei ir savo visuomeninę veiklą, jeigu pats gyveni nuomojame bute?

Patyčios. Lietuvoje šiandien baigėsi daug viešintas projektas „Savaitė be patyčių“. Gražus, teisingas projektas, bet vargu ar jis gali pakeisti esamą situaciją Lietuvoje, apart to, kad atkreipti visuomenės dėmesį į susidariusią problemą. Aš patyriau patyčias mokykloje ir tikrai nežinojau, ką su tuo daryti, kur kreiptis, o juo labiau, kam pasiskųsti. Buvau mergaitė iš daugiavaikės šeimos, ryžais plaukais ir strazdanota. Man kliuvo už tai, kad aš vaikštau į mokyklą ir iš jos su kaimynų berniuku, savo klasioku, nors du kilometrus eiti mums buvo pakeliui. Man kliuvo už tai, kad mano metus vyresnis brolis blogiau mokėsi ir buvo pasiutęs, nenustygo vietoje. Jį vadino Šikium. Buvau Šikiaus sesuo. Man kliuvo už strazdanas, už plaukų spalvą ir tai, kad gerai mokiausi. Vyresnės klasės mergaitės kaišiojo grasinačius raštelius į palto kišenes ir vadino beždžione. Tačiau tai buvo tik gėlytės palyginus su tuo, kas dėjosi mano šeimoje. Mes buvom žiaurūs ir negailestingi vienas kitam vaikai. Visi turėjom siaubingas pravardes ir erzinimosi eilėraštukus vienas apie kitą: „Kazė mazė, šūdų bazė“, „Irkė – drenažo vamzdis“, „Raulas – kaulas“, Rudė, Kaušas, Šapokliaka, Makaronai. Iki penkiolikos metų augau apie save galvodama tikrai ne kažką: esu niekam tikusi, siaubingai negraži, neturiu draugų.

Taip buvo prieš trisdešimt metų. Palyginus su tuo, kas vyksta dabar mokyklose Lietuvoje, mano patirtos patyčios yra tik gėlytės. Mano karta užaugo su nuoskauda ir dabar auga mūsų vaikai. Gimę ir auga su keršto daigu. Ne kartą esu girdėjusi: „Tave muša mokykloje, vaikeli? Duok atgal taip, kad per mažai nepasirodytų.“ Turbūt taip pat pamokyčiau ir savo vaikus, jeigu jie prasitartų, kad kažkas prie jų kimba. Puiku, kad šiuo metu taip nėra su mano vaikais, bet situacija gali bet kada pasikeisti ir mane iš karto sukausto baimė. Baimė iš vaikystės. Kaip apsiginti? Kaip su tuo kovoti? Kaip tai pakeisti?

Su ta baime aš užaugau. Su ta baime gyvenu visą gyvenimą. Baime, kad išjuoks, pasityčios už bet ką. Prieš kelias dienas buvau vakarėlyje. Po vakarienės užsukom pasišokti ir mano visas džiaugsmas baigėsi tada, kai drauge buvę lietuvaitės pradėjo komentuoti mano išvaizdą: „Numesk savo pilvą ir viskas bus gerai.“ „Galvojau, kad tu laukiesi.“ Tą akimirką aš supratau, kad niekam niekam iš esančių aplinkui nerūpi mano išvaizda, tik merginoms, buvusioms su manimi. Kiti žmonės tiesiog nekreipia dėmesio į tai, kaip atrodo kiti. Ypač Londone. Gali sutikti taip tragiškai atrodančių ar apsirengusių, kad mano pilvas, likęs po keturių gimdymų yra tikras grožis. Beje, jeigu yra manančių, kad man pačiai jis patinka, tai labai klystat. Pati kasdien kalu sau į galvą priimti save tokią, kokia esu, pati „parinuosi“ dėl savo viršsvorio ir jeigu turėčiau jėgų su tuo susidoroti, tai mielai jį numesčiau, tą pilvą kažkur padėčiau, bet jis nepasiduoda ir pūpso tarsi primindamas man nuolatinę nėštumo būseną. Tas mano pilvas, priaugti kilogramai, kažkodėl stringa kitoms moterims ir man ne vieną kartą yra tekę atšauti: „Kaip pasigimdysi keturis, tai visada atrodysi kaip nėščia.“ Nes daugiau neturiu ką pasakyti.

Kodėl lietuvius taip jaudina kito išvaizda? Kodėl gyvendama Londone gražiausius rūbus laikau spintoje ir vaikštau dažniausiai su žemakulniais batais, laisvo stiliaus rūbais, o tik skrisdama Lietuvon, išsitraukiu suknes ir viską, ką turiu gražiausio? Nes Lietuvoje vertins pagal išvaizdą, o Londone tai absoliučiai niekam nesvarbu. Čia nerūpi kiek tu uždirbi, kokį automobilį turi, kokiam bute gyveni, vieniša tu ar ištekėjus. Jeigu kam ir rūpi, tai tik tautiečiams, nes mūsų vertinimo skalė pagrįsta materialumu ir lyginimu. Nemanykit, kad aš esu išimtis. Vertinti gyvenimo kokybę, net gyvenimo prasmę suprasti pagal materialią išraišką mus mokė nuo mažens. Daugiausia patyčių ir vyksta dėl vienokių ar kitokių materialių dalykų: vaikas gyvena nepasiturinčioje ar turtingoje šeimoje, vaiko išvaizda yra nestandartinė, vaikas mokosi labai gerai arba labai blogai. Mus mokė vertinti lyginant save su kitais, lyginant vienus su kitais: kas turi daugiau ar mažiau, kas mokosi geriau ar blogiau, kas atrodo taip ar kitaip, nei kiti.

Labai daug metų gyvenau vertindama save pagal tai, kaip aš atrodau, ką pasiekiau, palyginus su kitais. Ir tik neseniai suvokiau, kad tai yra pati didžiausia klaida, kurią dariau visą gyvenimą. O ir kaip aš galėjau jos nedaryti, jeigu visa švietimo sistema yra pagrįsta tuo, kad asmeniniai rezultatai yra vertinami lyginant su kitais. Kas greičiau, kas geriau, kas labiau, kas pirmas, kas daugiau. Visi mokinių rezultatai skaičiuojami nuo geriausio iki blogiausio ir lyginami vienų su kitais, skatinant antruosius vytis tuos, kurie priekyje, kurie geresni, protingesni, greitesni. O tai vienareikšmiškai reiškia, kad jau nuo antrą vietą užimančio prasideda nepilnavertiškumo skiepijimas. Esi nepakankamai geras, kad būtum pirmas. Visi, kurie yra po pirmo numerio yra nepakankamai geri. Visi yra nepilnavertiški. Didžioji bėda ir yra ta, kad pirmas gali būti tik vienas.

Paklausite, o kaip gali būti kitaip? Labai paprastai – lyginant save su savimi. Nuo ko pradėjau – kur dabar esu? Ko nemokėjau – ką dabar jau moku? Kiek dar turiu išmokti? Nesvarbu, kaip atrodo kitų rezultatai šalia manųjų ir atvirkščiai – mano rezultatai šalia kitų. Žinau, kad tai sunku suprasti, kol „neparagavai“ tokios vertinimo sistemos. Mano vaikų mokymosi sistemoje jų rezultatai vertinami pagal juos pačius, o ne kitus. Niekas nežino, kelintas mokinys klasėje yra, nes niekas taip jų nevertina ir neskaičiuoja. Aš kartais pagaunu save, kad juos prirėmusi prie sienos kamantinėju: „Geri čia tie tavo rezultatai, o kaip kiti? Kelintas tu klasėje?“ Man atsako, kad nežino. Kai klausiau mažųjų, tai pagalvojau, kad gal jie žiopliukai pradinukai, nemoka dar susiskaičiuoti, o Kristupas „Secondary“ mokykloje jau tikrai žinos. Deja, jis irgi nežino, kaip mokosi jo klasiokai, nes niekam čia tai nerūpi – kiekvienas gauna lapus su atspausdintais savo rezultatais ir nesidomi apie kitus. Prisimenu, kaip kartą per susirinkimą stovėjau tėvų eilėje ir nužiūrėjusi, kad kito vaiko laiške, kurį laikė mama rankoje „Positive“ yra mažiau nei pas mano Kristupą, o „Negative“ daugiau, džiaugiausi: „Yes, yes, maniškis geriau varo.“

Taip darau, nes aš nemoku vertinti savęs ir kitų kitaip, nei lygindama su kitais. Ir net supratusi, kokia tai ydinga vertinimo sistema ir kaip ji varo man nepilnavertiškumo kompleksą, aš dažnai pagaunu save vis dar lygindama save su kitais. Nes kitaip vertinti dar neišmokau, nes tai įaugę į mano kraują iki kaulų smegenų, taip pastatytas mano pasaulio suvokimas.

Dėl tokios vertinimo sistemos aš augau, o dabar jau suaugusi dažniausiai jaučiuosi nepilnavertiška, nepakankamai gera, nepakankamai pasiekusi, nepakankamai graži, liekna, nepakankamai verta būti ne išsiskyrusi. Man atrodo, kad visa tai nuolat mato ir supranta kiti. Tačiau, tik lietuvis gali apie tai pranešti garsiai ir dar palydėti keiksmažodžiais. Nes ir jis pats jaučiasi toks pat nepilnavertiškas. Save taip pat vertina pagal kitus. Sunku būti nepilnavertišku, todėl savo vertę dažnai įrodo, parodydamas, kad kitas yra žemiau nei jis. Na, tarsi tai, kad aš tave išvadinsiu asilu ir debilu, bus lygu, kad aš toks tai jau tikrai nesu. Nekalbu apie visus lietuvius. Kalbu apie tuos, kurie keikiasi ir užgaulioja kitus už nieką, tyčiojasi dėl išvaizdos. Kuo labiau ir grubiau tai daro, tuo didesnius savo nepilnavertiškumo kompleksus slepia.

Labai gerų patyčių pavyzdžių galima rasti Feisbuke. Pradedant asmeninėmis sienomis žmonių, kurie turi daug sekėjų ir gerbėjų (A.Užkalnis, A. Ramanauskas ir t.t.) ir baigiant lietuvaičių emigrantų grupėmis. Viena tokių yra Londono lietuviai. Ką žmogus beparašytų – vis tiek bus išjuoktas, apipiltas pamazgom ir pažemintas. Į visus klausimus, tokius kaip: „Planuoju emigruoti, gal darbo žinot?“, „Parduodu sofą ar mašiną“, „Ieškau vaikino, merginos“ į visus iki vieno paklausimus gali sulaukti tokių ir panašių atsakymų: „Debile tu, sėdėk toj sušiktoj Lietuvoje, nes niekam tokių debilų čia nereikia“, „Durne tu, radai tą sofą prie konteinerio ir už tiek dabar parduoti? Už dyką neimčiau“, „Čiūčiala, tu į veidrodį pasižiūrėk, kaip tu tokia būdama dar berno ieškai?“ ir t.t. Tikri lietuviški patyčių ir žeminimo perlai, tikras aruodas, nuo kurių dažnai linksta ausys ir noris pasislėpti, kad tik vieną dieną ant manęs nebūtų koks kibiriukas „š“ papiltas. „Š“ už nieką.

Yra dar viena grupė FB – Vakarų Londono lietuviai. Ten pamazgų mažiau, bet irgi pasitaiko. Šito posto šiandien būčiau neparašius, jeigu ne vienas nutikimas. Šiandien parašiau apie save FB, kad groju su gongais, papasakojau apie savo patirtį ir galimybes:

„Eilinis sekmadienis. Bet matyt neeilinis, nes nusprendžiau dar vienus savo “turtus” ir talentus traukti į viešumą. 2008 metų pavasarį pirmą kartą išgirdau ir pamačiau gongus, dainuojančius Tibeto dubenis pas Alicją Eiliakas garso terapijos seminare. Per tuos metus lankiausi gal šešiuose seminaruose, dvejose Gongų stovyklose, grojau šešiose Gongų naktyse, kažkuriuo laikotarpiu grojau gongų maudynes su Vyrenijus Andrijauskas jogos studijoje, bet daugiausia grojau sau ir savo vaikams. Gongus ir daugybę archaiškų instrumentų pirkau sau, tarsi savo žaislus ir vaikams sakau: “Nelieskit mano instrumentų, jie mano žaislai, jūs turit savų.” Per gimtadienius ne kartą prašiau, kad man dovanotų instrumentus. Taigi, per tiek metų susikaupė ne tik solidi instrumentų kolekcija, bet ir pakankamai patirties groti ne tik sau. Emigruodama visus savo “žaisliukus” susipakavau ir vežiausi į Londoną. Negalėčiau gyventi be savo gongų, dubenų, būgnų ir barškalų. Ne kartą sakiau, kad Gongai ištraukė mane po skyrybų – iš karto po skyrybų grojau kasdien. Gongų garsai ir vibracijos ramina protą ir emocijas, gydo kūną ir sielą. Ir dabar kai pervargstu, prašau, kad Marijonas (aštuonmetis, bet groja su gongais puikiai) pagrotų man.

Prieš kelis mėnesius aplink gyvenančios lietuvaitės apžiūrėję mano garso “lobynus” pradėjo prašyti garso maudynių ir aš pradėjau groti namuose. Dabar groju po porą kartų per savaitę min 2 max 4 žmonėms (daugiau netelpa paguldyti kambaryje). Grojant namuose atsirado poreikis didesnei patalpai ir kitoms grojimo vietoms, todėl rytoj einu į lietuvaičių jogos studiją Egoist Body Studios, įsikūrusią visą netoli mano namų ir gali taip nutikti, kad mano Gongai pradės savo kelionę po Londoną. Esu atvira įvairiems pasiūlymams, galiu važiuoti su gongais į įvairias vietas, tačiau iki šiol dar neišsprendžiau jų vežiojimo, išskyrus taksi, klausimo. Todėl kol kas suksiuos aplink namus – Vakarų Londonas, nes gyvenu Westminsteryje. Jeigu norite išbandyti Maudynes Gongų garsuose, individualų Tibeto dubenų masažą, pasikvieskite mane su Gongais pas save – rašykite į PM.“

Nieko bloga juk nedarau, tik groju su gongais. Visai pamiršusi apie lietuvių gebėjimą prisiknisti prie stovinčio stulpo vien dėl to, kad tas negražus, pasidalinau savo žinute Vakarų Londono lietuvių grupėje. Po kelių minučių atsirado komentaras: „Wtf?“
Su Verbų sekmadieniu ir jus, mieli tautiečiai, kur jūs begyventumėt! Panašu, kad daugeliui iš mūsų ilgai dar reikės laižytis vaikystės žaizdas ir gydytis savo nepilnavertiškumo kompleksus.

Facebook Comments

40 COMMENTS

  1. oi kaip taikliai, Birute!!! O as vis “parinausi” is kur pas mane irgi tiek daug to lyginimo, vertinimo ir pergyvenimu… Paaiskejo dabar siek tiek, juk isties jau nuo darzelio prasideda: “storkiai”, “ruskiai”, “ryzi” ir t.t. ir pan. Pasibaisetina!.. Cia lietuviskas mentalitetas ar kaip? Su panasiom tendencijom susiduriau bendraudama su rusakalbiais, deja deja (tad irgi pradejau vengti). Bet daugiau niekur niekada iki tokio lygio kaip gimtineje.

  2. Taip, Juventa, man dėl to skauda labai labai. Tarsi, mes patys dėl to nekalti, nes užaugome tokioje sistemoje, bet ar tai atliedžia nuo atsakomybės, kad tyčiotis iš kitų negalima? Aš nežinau, kaip pakeisti tai, kas vyksta mokyklose ir man labai gaila.

  3. Manau, kad primiausiai neverta draugauti su tais, kurie mato “tik pilvą”, antriausia, rečiau akcentuoti negatyvius jausmus ir pastebėjimus, trečiausia, baik pagaliau skaityti komentarus! Sakysi, realybė pati klykia savo skaudumu… Taip. Klykia. Bet tu nusigręžk, na, imk rašyti kasdien postus, ieškodama pozityvo ir grožio visur. Kiekvieną mėnesį, kiekvieną dieną. Žinoma, bloguma neišnyks, bet tu pati atitolsi nuo jos. Tai ne idiotizmas, tai persiorientavimas. Gyvenu taip, kad noriu: matyti ir daryti gerus dalykus. Esu stipri ir galiu sau leisti “nepastebėti” grubumo, chamizmo, galiu sau leisti nebendrauti kitaip nei man priimtina. Kaip nuo žąsies vanduo…. Pameni?

  4. O taip, Juventa, sutinku! Neskaitau aš tų komentarų. Bet. Labai ilgi galvojau ir dariau taip, kaip tu ir sakai, tik pozityvas, tik viskas kas optimistiška ir viską rašiau tik apie tai, kad gerai. Tik neseniai supratau vieną dalyką – visa tai, kas yra giliai mano viduje, viskas, ką aš užmečiau, paslėpiau ir nuolat kartojau, kad viskas yra tik gerai, deja, visa tai, man trukdo gyventi šiandien. Ir tol, kol aš neišsimėšiu savo viduje, kol neišpūliuosiu, neišsilaižysiu, tol nepasveiksiu. Deja, tik toks kelias į pasveikimą. Ir deja, tą reikia pripažinti kiekvienam, kuris tik turi kokių nors nuoskaudų iš vaikystės. Todėl ir kalbu apie tai, kad su tuo, kad patirta vaikystėje gyventi yra siaubinga ir visa tai, kas vyksta mokyklose dabar, man nesutelpa galvoje. Aš negaliu užsimerkti ir to nematyti.

  5. Na, tuomet gal ir kitiems reikia tokios “išsilaižymo”terapijos. Šiek tiek kitaip, bet….Tu – rašai, o jie keikiasi! Ieško savo figūros ar proto pranašumo. Daugelis turi savo stigmų. Tuomet visas laikas, visa ervė tampa vien tik “pūlinių valymu”…. Kažin, ar tai išeitis? Tuomet visada ir visiems taip bus, nes tas “išsilaižymas” kenkia šalia esantiems, užkrečia, grandinėlė tęsiasi…..

  6. Sutinku del aprangos-del to be galo dievinu Skandinavija.. Cia ir savo kaimyna ukininka sutiksi maisto prekiu parduotuveje su ukisku drabuzeliu, o va per bendra remeju rengini susitinkam abu pasitempe, jis su kostiumu, as su suknele. Viskas kaip ir pagal paskirti. Puikiai atitinka mano gyvenimo ritma. Megstu puostis, bet ne tiek kiek Lietuvoje “skanuojama”

  7. Jooo… žinok, brangioji, ir aš tik į Lietuvą važiuodama pradedu raustis po spintą suknelių ir kažko gražesnio, nes Kopenhagoj visi liberalūs ir visiem dzin 😉
    Ir dėl vertinimo mokykloje lygiai taip pat elgiuosi- nesąmoningai kvočiu mokytoją, kelintu maždaug numeriu klasėje mano vaikai skaito, rašo ar protauja (tipo pirmūnės ar atsilikusios). Ir jokio atsakymo negaunu, nes iš tikro vaiką lygina tik su juo pačiu prieš metus ar prieš mėnesį… Cha cha!
    Bet dabar siaubas ima, nes nuo rudens turėsim lankyt lietuvišką mokyklą ir man tikrai tikrai neramu… dėl daug ko…

  8. Juventa ir Silvija esu įsitikinus, kad problemos neigimas, ar bėgimas nuo jos kuo toliau, jos neišsprendžia, o dar labiau ją didina. O čia ir slypi atsakymas apie patyčių mąstą, apie paslėptus lietuvių nepilnavertiškumo kompleksus. Bėda ir yra tame, kad mes pasirenkame būti teisingi, nekalbėti apie tai, šalintis tų, kurie taip daro, tarsi teikdami, kad esame už juos geresni, kad mes ne tokie. Ne, nesame geresni. Mes tokie pat, tik tai geriau paslėpę. Atmerkit akis ir pripažinkit nors tai, kad taip, mes turime problemų. Na, o jeigu jums pasisekė užaugti be patyčių, jeigu gebate vertinti kitus ir save, ne lygindamos su kitais, o tik su savimi, vertinate juos ne pagal materialius dalykus, tai aš už jus abi džiaugiuosi, nes man taip nėra.

  9. Birute, kadangi matote problemas labai aiškiai, reiškia jau nuo šiandien galite pradėti – tai nesunku, pradėti kitus ir save vertinti ne pagal materialius dalykus, o pagal kitas vertybes. Pvz. nustokite klausinėti mokytojų kelintas vaikas jūsų klasėje. Renkitės taip, kaip norite, o ne taip kaip tikisi jus pamatyti Lietuvoje kažkas (su gražiomis suknelėmis). Jeigu kažkas jus įžeidinėja -nebendraukite su tais. Iš jūsų sienos matau, kad bendrauti su kuo – turite. Negalvokite, kad teigiate, jog esate už juos geresni. Būkite geresni, pasakykite sau: su buduliais man nepakeliui, šalia jų aš blogai jaučiuosi, aš noriu kitokių žmonių šalia savęs ir jų ieškokite. Aš visada atsisakau bendravimo su tais, kurių elgesys man nepatinka. Kitaip tai būtų niekur nevedantis mazochizmas. Ir negalvoju – kas geresnis, kas blogesnis – bet manau, kad kiekvienas turi teisę rinktis ratą žmonių tarp kurių jaučiasi gerai.

  10. Matai, panašius dalykus sprendžiau sau ir savyje kur kas anksčiau. Gal būdama 18-20 metų. Skaudžiai. Išsilukštenau. Atmečiau. Ir viskas. Palauk, sukaks 40-šimt ir būsi laiva nuo viso tokio! 🙂 Dabar man tai – dzin! 🙂

  11. manau,kad tiesiog turim ismokti atsiriboti nuo to,kas skaudina….Pasistatyti “siena”kai Tau issako negatyva i akis….Taip,ir skaudziausia,kai skaudina artimiausi,kai grizti Lietuvon…”Kiek uzdirbi?…o tas ir anas stai labai gerai “isitaise”…tarsi pasmerke tave kaip nevykele……As vengiu lietuviu taip pat….Nes kam man to “nervo”…Dirbu tarp anglu…Aisku ir ju buna visokiu,Bet niekad nejutau patyciu,kokiu turejau Londono fabrikuose…tarp “savu”…..Oh…”negatyvas”as cia..:D

  12. Deja deja, pripazinkim, ne visi emigrantai tokie issilavine ir emociskai gilus, kaip jus, Birute Jakucionyte, kaip tik atvirksciai, todel nereikia ir tiketis is ju gilaus supratimo 🙂 linkiu visgi rasti perliuku, kurie ir Londono fabrikuose uzsikase pajegs suprasti, kas tie gongai 🙂

  13. Maniau, kad tik aš tautiečių vengiu. Dėkui kad pasidalinote. Jūsų aprašytos problemos man labai artimos. Praeities žaizdos neužgyja tik todėl, kad jas bandom pamiršti. Ir man tik perkopus 40 teko tas žaizdas iš naujo atkrapštyti ir išvalyti. Skaudėjo, bet verta. Sėkmės visiems linkiu ir daug gražių dienų xx

  14. Oi, Birutele,
    Daug skaitau Tavo rasiniu, daug noriu parasyti, daznai noriu parasyti, bet vis pasiteisinu, kad turiu svarbesniu uzsiemimu, nei rasineti, juolab, kad pagrindini konteksta aprasai – lieka tik keli papildymai, bet jie man atrodo savaime suprantami ir kad pati juos zinai, tai ir nerasau. Si karta ryzausi. Gal ryzausi, del to, kad pribrendo; gal, kad turiu laisvo laiko sau, nes nebedirbu; gal, kad uzkabinai labai skaudama vieta – del kurios as jauciuosi dabar laisva, gyvendama cia, UK. Aisku nesu visai laisva, persekioja giminiu, draugu ir pazistamu nuomones, bet jos manes nebeslegia taip kaip LT.
    Ilgai ieskojau savo nesekmiu karjeroje, bendravimo su kaikuriais zmonemis, kolegomis problemu sprendimo. Galvojau – juk padejau visas pastangas, kad buciau tobula, dirbau daugiau, nei galejau, atiduodavau daugiau, nei turejau ir vis tiek budavau ne ivertinta, jauciau kazkokia nuoskauda. Ne apkalbedavau, buvau tolerantiska ir stengiausi priimti zmones tokius, kokie jie yra, nes pati norejau, kad jie taip elgtusi su manimi. Ne kalbant apie patycias, kuriu mokyklos laikais suvalgiau devynias galybes. As ir vel atleidsdavau ir sypsodavausi. Jie juokiesi is mano naivumo, o as, semdamasi tikejimo geresniu pasauliu is knygu, vyliausi, kad kazkada isaus ir mano valanda. Ji isauso! ta diena. As radau tikru draugu, tiesa jie buvo jau universitete, kai sutikau panasiu beprociu i save 😉 Tiesa dabar, zvelgiant atgal ir analizuojant viska, suprantu, kad daugeliui ju, as buvau tas atskaitos taskas, kuri aplenkus jie jautiesi geresni ir labiau isitvirtine. Is tikruju dziaugiuosi, kad savo draugams atlikau ir iki siol atlieku ta pati vaidmeni. Bet kalba ne apie tai 😉
    Puikiai pamenu, kaip as buvau nusivylusi savimi ir savo gyvenimu, nors buvau be menesio 30ties. Vos ne verkdama sedejau kieviena vakara su nuoskauda ir pagieza aplinkiniam pasauliui. Prie visa to, kad buvau jauna ir sveika, buvau su magistro diplomu ir niekaip negalejau suprasti, kodel as taip nerandu vietos po saule?! Mano visas gyvenimas buvo persismelkes sita nuoskauda. Pries pora metu radau dukros man rasytas tuo metu gimtadienio, Valentino dienos, Motinos dienos proga atvirutes, kuriose buvo viskas tik apie viena: Mama, linkiu Tau pagaliau susirasti gera darba, gauti daug pinigu ir buti laimingai! Net mano 7 metu vaikas tikejo, kad tai pakeis mano gyvenima. Niekaip negalejau suprasti, kas vyksta ne taip mano gyvenime, ka as darau ne taip, kad taip nesiseka, kol viena diena, pries 30 gimtadieni, svarstydama egzistencinius klausimus, netycia radau atsakyma – AS GYVENU KITU ZMONIU SVAJONEMIS IR SIEKIAIS!!! As siekiau karjeros, tureti naujesne masina, savo buta ir tobula vyra, bei vaikus (ju tuo metu buvo tik vienas) tik del to, kad TAIP TUREJO BUTI! To norejo mano seimos nariai, pgl tai mane vertino, draugai, kaimynai, aplinkiniai – nepazystami zmones, kuriu nuomone man visai ne turejo rupeti. Zodziu, situacija tokia, kad as draskiausi, kad mane pripazintu KAZKAS! ir dar, tas kazkas, jei as ne pasiekdavau jo iskeltos karteles, ne praleisdavo progos besti mane snukiu (ne veidu ar nosimi, o butent snukiu) i mano pacios sh…., kad pazeminti mane ir paciam pasikelti. Cia ir atejo prasvesejimas – gyvenau ne savo gyvenima, o kt zmoniu uzsibreztu minimaliu tikslu. Tuomiet ir supratau, kad nenoriu karjeros, o is tikruju noriu buti mama ir zmona. Noriu tureti laiko sau ir malonia karjera. Praradau 9 metus savo dukros gyvenimo, stengdamasi persidraskyti uzpakaly vardan kazkieno reikalavimu. Pamenu, kaip dziaugiausi pastojusi sunumi ir galedama buti su savo dukra didziaja dienos daly. Tuomiet radau savo kelia, paskirti ir pradejau savo gyvenima is naujo, nuo naujo lapo. Pamenu, kaip ne suprato manes ne vienas zmogus is mano aplinkos, apart mano vyro ir dukros (kuriai mano karjera buvo kaip asaka skersai gerkles). Iki siol jauciu kaltes jausma pries savo 20 mete dukra uz tuos 9 metus. Bandziau komensuoti juos, bet tai, kas padaryta, ne grazinsi. Dekui D, kad ji tokia pat kaip ir as, ir atvaziavusi cia sulygino savo patirti ir pasake – Mama, cia musu namai. LT mes ir liktume baltomis varnomis. Ta pati butu patyres ir mano sunus. Visas gyvenimas LT buvo kazkokios varzybos ir lenktyniavimas. Kas uzims pirmaja vieta, o kas liks durnelio vietoje. Sutinka pgl ruba, o palydi pgl prota – LT nedirba. Palydi pgl uzimamas pareigas ir pasiekta gerbuvio lygi. Taip LT matuojami zmones. Pamenu, kaip mano buvusiojo mama, pasakojo apie savo neivykusi zenta (jos nescia dukra paliko vaikinas). Normalios mamos reakcija butu, kad kazkoks gyvulis paliko nescia mano dukra, o ji per mano dukros krisktynas visa vakara pasakojo koks turtingas Tomuko (vardas pakeistas) tevelis ir kiek jis daug turi pinigu, nors alimentus is jo ismuse teismas, su visomis saskaitu isaldymais ir turto arestavimais. Tuomiet dar aiskiau pamaciau musu visuomienes liga – materializmas ir perfekcionizmas. Visi, kas ne ipuola i tuos matavimo remus (neturtingas, ne grazus, ne sekmingas), yra istremtieji. Taigis, as laimingai issitremiau i UK 🙂 Ir cia – PAGALIAU CIA! As susipazinau su zmonemis, kuriems ne buvo svarbu, kad as tuo metu dirbu valytoja. Jiems buvo idomu su manimi kalbetis ivairiomis temomis: apie politika, geografija, ateivius, tikejima, vaiduoklius, mokslinius faktus, knygas, mena ir dar daug ivairiu dalyku. Jie prieme mane pavargusia po darbo, susirisusia bize ir be makiazo. Beje, kai grizus i LT nubegau vakare taip iki parduotuves duonos ir jogurtu mazei, tai pasijauciau kaip bename – taip i mane ziurejo zmones. Kai savo draugams pasakiau ka dribu UK, pajutau savotiska uzuojauta ir nutolima. Va tokia ta musu visuomiene – kaip be butu liuda 🙁
    Beje, kurjozinis zmoniu tustumo pavyzdis: atejo pas mus i darba nauja panele (as jau buvau pradirbus apie 9 men UK). Pokalbio metu, ji isdidziai pareiskia, kad ji yra issilavinusi, turi diplomuota inzinieriu, dirbo LT kazkokios laboratorijos vedeja ir kaip ir yra aukstesne uz mus visa galva, nes ji yra issilavines ir inteligentiskas zmogus ir mes turetume tai zinoti ir elgtis atitinkamai. I mano posaky, kad inteligentiskas zmogus ne rekia apie savo tobuluma, o galvoja, kad dar ne viska pasieke ir tyliai stengiasi pasiekti daugiau, ji atsake – o tau is kur zinoti. Tikrai, ir is kur man zinoti. Pamenu savo azmina atilsi destytojo zodzius – diplomas ne suteikia Jums inteligentiskumo. Tai yra subrandinama, o tustybe, net pas profesoriu gali likti tustybe.
    Visada ziurejau i zmones ir galvojau is kur tokia tustybes lavina, kuri apsemia vos ne visa buvusiaja Tarybu Sajunga. O paskui visai ne tycia radau atsakyma. Bent jau man taip atrodo. Visu tautu protai ir sviesuliai, inteligentai ir aristokratai buvo tiesiog supudinti Sibire. Liko zemesnioji, darbininku klase, kuriu ne mazai daliai iki issilavinusiu, garbingu zmoniu buvo labai toli, o norejosi buti kazkuo… Buvo lenktyniavimas – kas pasieks daugiau, kas ka persoks, pervaziuos ir t.t. Su laiku reikalavimai augo ir musu tevu reikalavimai mums taip pat augo geometrine progresija. Kai pasakiau savo mamai, kad laukiuosi treciojo vaikelio, ji tradiciskai susirauke ir vel uzpyko ant manes, kad as ir vel su savo nestumu griaunu savo gyvenima. ir vietoje to, kad daryti karjera, as gimdausi vaikus, kurie grazina mane i akmens amziu. Paprase manes, kad as pati ne meluociau sau, kad ne noriu buti direktore, gauti didelio atlyginimo, buti pripazintai, vazinetis atostogauti kur noriu ir tureti didelius namus. Pripazinsiu, noreciau ne skaiciuoti pinigus atostogoms, bet as tai priimu kaip gyvenimiskus rupescius. Noriu savo namu, bet ne dideliu, o jaukiu. Ne Svarovskio liustromis, o paprastu siaudiniu gaubtu aplink Iljiciaus lempute. Ne noriu odiniu baldu, noriu patrinto gobeleno sofkes, ant kurios jaukiai su visais savo vaikais, po languotu, vilnoniu, mano kudikystes pleduku, susisukus ziuresiu filma valgydama popkornus. Noriu mociutes uzuolaidu – su rozemis, lininiu, o ne tikrojo silko, parinktu dizainerio. ‏Ir t.t. galeciau plestis. LT mano draugai sake, kad mano skonis diktuojamas mano pajamu, ne suprasdami, kad tai yra tikrasis mano gyvenimo stilius. Manau, kad namie turi buti silta nuo zmoniu skleidziamos silumos, o ne prabangos.
    Beje pripazinsiu – liko ir manyje dalele to mastymo- atsiliepia vaiku atzvilgiu. Didziuojuosi savo dukra, kuri puikiai islaike visus egaminus ir istojo cia i Universiteta. Kad islaike anglu kalbos egzamina B lygiu, ko ne pasieke dydzioji dauguma jos mokyklos absolventu. T.p., kad isaugo be to materilistinio mastymo ir susirado tokiu pat draugu cia. Ir t.p. pamenu, kaip, LT aukletoju praplautomis smegenimis, ejau cia i darzeli ir, paprasyta apibudinti savo sunu, pasakojau, koks jis… svelniai tariant ne labai geras vaikas: musasi, kandziojasi, skriaudzia kt, atimineja zaislus ir yra hiperaktyvus. Pamenu , kaip po dvieju savaiciu aukletoja manes paklause kodel as ji taip apibudinau? Nes nieko tokio jie nei pastebejo, nei mate. Kad jis labai draugiskas, paslaugus, mandagus, uzjauciantis ir t.t. Ir, apart draugisku berniuku imtyniu, ne buvo jokiu mustyniu. Stai ta Lietuviskoji sistema. Tuomiet, 6 metus atgal, as pradejau is naujo mokintis bendrauti su savo vaiku ir mokintis ji myleti uz tai, kad jis yra, o ne koks jis yra! Man buvo ikalta, kad mano sunus blogas ir as, nuleidusi galva, su geda, jau nesiau ta veliava pries save. Tuomiet dar labiau perkandau ta ydingaji visuomienes mentaliteta. Jam is karto priklijavo etikete, kurios as uzsikabinau, nors man buvo ir skaudu. Pasakysiu taip – siandien jam 9.5 metu. Ne karto ne buvau iskviesta i mokykla del jo blogo elgesio. Per paskutinius metus buvo pora nusiskundimo del apsistumdimo, bet jie kaip tik aiskinasi ierarchija. Iki tol visu mokytoju atisliepimas buvo tik pozityvus ir niekad jis ne buvo paminetas kaip agresyvus, hiperaktyvus ir nepakantus vaikas.
    Na, kaip sakoma – blogas pavyzdis uzkreciamas 😉 Netycia po Tavo blogu isejo mano didelis blogas, sorriukas 😉 Del to tikriausiai ir ne rasiau komentaru 😉
    Is tikruju griskime prie temos pagrindu. Kaip visu psihologu jau seniai irodyta, zmones (turintis menka saviverte) tyciojasi ir stengiasi pazeminti tik tuos zmones, kurie yra pranasesni uz juos. Taigis, bando surasti bent maziausia blogi ir ji iskelti i padebesius, kad tik pasijausti pranasesni uz Tave. As, visus pazeminimus is kt zmoniu pradejau traktuoti kaip komplimentus, visus kreivus zvilgsnius, kaip patvirtinima, kad esu vertingesne uz juos. Velgi – ydinga vertinimo sistema dominuoja mumyse, bet tik taip as ne leidziu tiems zmonems mane sutrypti ir islikti savo lygyje. O siaip dazniausiai ne kreipiu i juos demesi, nes is tikruju ju nuomone man visiskai nebe svarbi 😉 Taip, pripazinsiu, kad toks visuomienes elgesys graudus ir noretusi kitokio, bet yra kaip yra. Tures praeiti ne mazai laiko, kad ubagiskas mastymas pasikeistu ir perdetas perfekcionizmas isnyktu. Gal mes to net ne sulauksime. Bet vilti suteikia toks dalykas, kad jau yra ne mazai zmoniu ne pritarianciu sitam dalykui ir bandanciu tai pakeisti – taigis pirmyn! 😉

    • Joooo… Julija, pavarei. Buvo susikaupę, matyt. Geras tu čia temas pratęsei. Man dar norėjosi parašyti apie norą gyventi ir siekti to, ko kiti iš tavęs tikisi ir nuolatinį įrodinėjimą kitiems, kad tu iš tiesų esi ir darai taip, kaip tikisi. Įrodinėji ne tik kitiems, bet ir sau. Kad su tavimi viskas gerai, kad tau pavyksta, kad darai taip, kaip kiti tikisi. Tik pamiršti, kad laimė slypi ne ten.

  15. Birute, labai taikliai, nors ir skaudziai…Manasis dar tik i darželį Berlyne bėgioja, ir man labai patinka jų taisyklė, kuri gal galėtų suveikti ir Lietuvoje. Jei kitas vaikas sako ar daro kas tau nepatinka (erzinasi, stumdosi žaisdamas ar netikusiai kvailioja, ką daro daugelis ) tu turi ištiesti ranką į priekį išskėstais pirštais, lyg apibrėždamas savo asmeninę erdvę ir iš karto pasakyti “Stop, man taip nepatinka”. Tai išgirdęs kitas tuoj pat turi liautis. Tokios taisyklės. Ir tada smarkesniam vaikui duodamas signalas, kad taip elgtis nedera, kad niekada negalima daryti to, kas kitam nepatinka, o kitas išmokinamas civilizuotai apsiginti ir nekentėti.

  16. Patyriau ir as visko per gyvenima 🙂 Bet juk,kas musu nepalauzia,padaro stipresniais ,paprasciausia reikia paciai viduj nusistatyt kitas vertybes, kitus prioritetus ir tada nelabai jaudina ,ka kiti galvoja ar pasako 🙂 O kad taip elgiasi tik lietuviai,manau ,klaidinga galvoti,gyvenu Airijoje ir cia ne ka kitaip,kiti budai, kitokios formos, bet esme tas pats… Pvz.ir cia vyksta prevencijos pries bulling in school ir cia pilna savim nepasitikinciu zmoniu, ir agresijos ir t.t. Nereikia visko priimti asmeniskai is kitu,zmogus savo kompleksus rodo 🙂 Niekas negales iskaudinti,jei pats apie save taip negalvosi ar negalvosi,kad tai izeidu 🙂 pvz nu pavadins kazkas anoreksike ,nu nusistebesi ir viskas 🙂 nes negalvoji apie save taip. Viskas kyla is musu paciu vidaus susitaikyti reikia su savim,priimti tokia,kokia esi ir nesistenkti kazko kazkam irodyti 🙂 as pati zmones su kuriais bendrauju renkuosi ne pagal tautybe,o pagal panasius ineteresus ir poziuri i pasauly,o kiti lai ten galvoja apie mane ka tik nori esa, visi laisvi 🙂

  17. Yra toks afrikietiskas issireiskimas UBUNTU as esu nes mes esame,tai kol to nesuprasim,tai ir skaudinsimes.Visa konkurencijos sistema vakaruose yra zalinga. Mes stengiames issiskirti,parodyti savo talentus,buti geresniais,greitesniais,grazesniais is cia biznis visai grozio pramoniai,medicinai ir t.t. Ir tai naikina pati zmogu,nes ugdo ne meile,ne bendruomeniskuma,o puikybe, griovima ir t.t.cia daug daugiau nei Lietuvos problema…

  18. siam (o daznai ir kitiems) straipsniui pritariu beveik visu 100 proc. glumina tik autores reakcija i po juo esancius komentarus. Nuolat jauciu nepakantuma kitai nuomonei, jei tik ji nesutampa su Birutes. Juk nera vienos tiesos po sia saule, kiekvienam is savo varpines savaip matosi. O siaip – Respect.

    • Tam, kuris seka tyliai,
      Labai dažnai po mano postais žmonės išsako ne savo kitokią nuomonę, o bando aiškinti, kad aš kažką turiu daryti kitaip, moko, aiškina, kaip gyventi ar net smerkia mane už nuomonę ar asmeniškai įžeidinėja. Tokiems tikrai esu nepakanti ir atsakinėju riebiai. Aš netrukdau jiems jos turėti, bet kodėl jie ją reiškia ne savo bloguose, o pas mane? Ar kurį nors iš asmeniškai aš įžeidžau, įvardijusi vardą ir pavardę “aplojau”? Ne. Jis pats perskaitė mano išsakytą nuomonę apie kažką, kažkodėl ją sau prisitaikė, jį užkabino ir atėjęs pila man atgal. Ar turėčiau būti tam pakanti? Nemanau.
      Labai retais išsikriniais atvejais aš aiškinu kitiems kaip reikia gyventi ir dalinu patarimus. Tai kodėl toks didelis noras yra kitiems man juos dalinti?
      Konkrečiai šio straipsnio atveju aš visaip kaip bandau pasakyti, komentaruose irgi, kad klaidinga yra manyti, jog problemos ignoravimas kažką pakeis. Daugybę metų gyvenau taip, kaip man rekomenduoja komentatoriai po šiuo straipsnio, pvz.: “nustokite klausinėti mokytojų kelintas vaikas jūsų klasėje. Renkitės taip, kaip norite, o ne taip kaip tikisi jus pamatyti Lietuvoje kažkas (su gražiomis suknelėmis). Jeigu kažkas jus įžeidinėja -nebendraukite su tais. Iš jūsų sienos matau, kad bendrauti su kuo – turite. Negalvokite, kad teigiate, jog esate už juos geresni. Būkite geresni, pasakykite sau: su buduliais man nepakeliui, šalia jų aš blogai jaučiuosi, aš noriu kitokių žmonių šalia savęs ir jų ieškokite.”
      Aš kūriau apie save šiltnamio sąlygas gyvendama Lietuvoje paskutinius 15 metų – rinkausi draugus, vietas, tas, kur nėra “budulių” – taip provncialumą ir nepilnavertiškumą vadina man patarianti moteris. Ir man tikrai pavyko atsirinkti, susikurti aplink save tokią aplinką, kuri mane tenkina 100%. Tačiau tai jokios problemos neišprendė, dėl to nesumažėjo patyčių, provincialumo, nepilnavertiškumo, materialumo. Todėl ir sakau, kad aš klydau. Pirmiausia įsivardijau sau problemas. Savo problemas. O man sako primygtinai – nematyk tu tų problemų. Tai man tylėti, sutikti, ignoruoti ar bandyti vis tik dar kartą apginti savo nuomonę? Gal būt jums tai atrodo nepakantumas kitų nuomonei.

  19. Intriguojat komentuoti :), bet bandysiu susilaikyt su savo nuomone, nors irgi megstu kapstyti giliai ir patyciu tema, su kuria jau susiduria trys is keturiu mano vaiku, ir apskritai svietimo “nonsensais”, ir poziuriu i komplikuota gimdyma (ankstesne jusu tema), ir isvaizdos (tiesa pardoksalu, bet as uzkliunu del to, kad kaip keturiu vaiku mama esu per liekna)… tikrai nuosirdi diskusija man butu artima, bet kolkas kol nesusitvarkau su elemntariu laiko trukumu, manau neturiu teises plestis 😉 Sekmes iskapstant piktzoles su visom saknim ir lai greiciau ir svaigiau tesiskleidzia ziedai…

    • Ačiū,tyliai seku 😀
      Kartais gal mano tonas atrodo piktas, nes varau tai šviesiai tiesiai į kaktą, ir gyvenime taip kalbu, bet retai kada aš būnu pikta ir įkraunu savo emocijas į komentarus. Taip, kad diskusijoms esu visada atvira. Ačiū, kad jau sekate ne be tyliai 😀

  20. Kaip man patinka, Birute, skaityti jūsų istorijas. Dažnai atrodo, kad apie save skaitau…
    Visos temos aktualios, istorijos tokios pažįstamos… rodos, kad pačios išgyventos…
    Mane juokia visi patarimai, kuriuos dalina “žemiau”… aš tiesiog džiaugiuosi radus Jus… noriu daugiau skaitalų 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.