Šių metų „Kamštelių vajus“ – šeštas mano organizuotas konkursas mokymo įstaigoms. Kiekviename konkurse bendrauju su keliais šimtais pedagogų ir kiekvienais metais prisiekiu, prisižadu sau, kad iškentėsiu iki galo, rasiu kantrybės tiek, kiek reikės, kad nepradėčiau rėkti, taškytis, rašyti bjaurius laiškus. Kiekvienais metais prisiekiu sau, kad konkurso organizavimas yra mano laisvanoriškas pasirinkimas ir aš priimsiu viską, kas su juo ateis, nes pati sukūriau šią situaciją. Kiekvienais metais kantrybės vis daugiau, nes žinau, kas laukia, tačiau jos niekada nepakanka. Nepakako ir šiemet.

Pirmiausia tai atsiprašau visų, kurie žino, domisi ir laikosi konkurso „Kamštelių vajus“ taisyklių ir tvarkos – šitas laiškas skirtas ne jums. Šitas laiškas tiems konkurso dalyviams, kuriems trūksta teksto suvokimo, kurie nemato toliau savo nosies, kurie net nebando įsivaizduoti kaip vyksta respublikinis konkursas ir kaip aš jį organizuoju. Kiekvienais metais pasakoju vis daugiau, atveriu plačias duris į labai asmenišką organizacinę virtuvę, tačiau jeigu jau neskirta tuos tekstus suvokti, tai nieko ir nepadarysi… Šį kartą rašau turbūt irgi labiau sau, nes vistiek tie, kam skirtas šis laiškas, jo nesupras.

Niekam ne paslaptis mano vieši pavirkavimai apie neperrinktus kamštelius. Verk kiek nori – niekas nesikeičia. Ačiū Dievui, visus surinktus kamštelius šiaip ne taip, pusvelčiui (perpus pigiau nei pernai, nes gamyklos savininkas nuo pernai puikiai prisimena savo aparato sugadintus peilius už 2000 eurų) įsūdžiau kamštelius perdirbti ir tarsi galėjau nueiti ramiai miegoti. Bet gi negaliu. Meninių darbų iš kamštelių paroda dar tęsiasi ir tik poryt bus ardoma ir išdalinami meniniai darbai jų kūrėjams.

Va, apie ją ir pakalbėkim, tą parodą (taip ir norisi pasakyti kokį nors “jobštararai).

Jau penktus metus vyksta tokia pati paroda, todėl žinodama kur ji bus, kaip viskas vyksta, į taisykles surašau viską taip smulkiai, kad jau labiau kažkaip neįmanoma. Visi dalyviai teoriškai turėtų žinoti, kas jų laukia, bet gi, kam čia skaityti tas taisykles ir žinoti – svarbu dalyvauti, varom, darom, o paskui pažiūrėsim, kaip bus.

Taigi, Meninių darbų paroda vyksta Prekybos centre “Panorama”. Prekybos centras turi savo vidaus taisykles. Ir netgi labai griežtas – jokie tvėrimo ir ardymo darbai, didelių daiktų nešiojimai ir vežiojimai per centrą jo darbo metu negalimi – už tai gręsia bauda. Litais buvo 500 pinigų, nežinau, kiek eurų, nes stengiuosi kaip galiu jokios baudos negauti. Todėl rengiu ir ardau parodą naktį arba labai vėlai vakare, nes gi suprantu ir meninių darbų kūrėjus  – negali žmonės savo darbus pasiimti po vidurnakčio, todėl taip tyliai laviruoju tarp taisyklių, pedagogų ir „Panoramos“ apsaugos, o daiktus nešam per garažus, keliame juos tik tuo liftu, kuris prie pat galerijos, kurioje eksponuojami meniniai darbai, kad tik kuo mažiau sukeltume erzelio, bardako ir t.t.

Visi gražumai prasideda jau tada, kai važiuodami per Lietuvą renkame meninius darbus respublikinei parodai. Dažniausia ant Meninių darbų nebūna metrikų – tai nurodyto dydžio lapelis su darbo pavadinimu, kūrėju.  Tačiau dažnai meninius darbus pristato ne tik iš viso be metrikų, bet ir atspausdinę bile kaip: ant viso A4 lapo, ant spalvoto popieriaus ar užrašę kitoje pusėje su markeriu. Šiemet kažkuriame mieste įvyko ginčas dėl to, kad metriką prikabino meninio darbo nugaroje, nes „taisyklėse neparašyta, kad turi būti iš priekio“. Nu, jezusmarija, tai kam tas metrikas iš viso reikalingas?

Bet čia dar nieko, viską įmanoma pataisyti. Tiksliau, viskas vyksta taip – pakabinusi parodą, o tai būna apie antrą valandą nakties, aš susirašau visus darbus ant kurių nėra metrikų, renku kiekvieno  atskirai informaciją (neduokdie, kokią klaidelę įvelsiu, tai tas dalyvis man atskąs galvą) spausdinu ir kitą rytą, prieš pradedant komisijai vertinti, lekiu į parodos vietą ir klijuoju tuos trūkstamus metrikus – nes juk čia labai svarbu, nes komisija negalės skirti savo balso, įvertinti darbo, jeigu metriko nebus, nes… oi, tikrai, gal per daug susireikšminu, nes turbūt man tik vienai tai taip gyvybiškai svarbu. Nes jeigu būtų svarbu tiems, kurie darbus sukūrė, tai gi jie patys tuo pasirūpintų, ar ne?

Meninių darbų pristatymas į Vilnių vyksta įvairiai. Dažniausiai mes juos parsivežam patys, tačiau būna visokių išimčių. Šiemet iš Panevėžio darbus vežė paslaugūs tėvai. Turėjo atvežti iš vakaro, tačiau gavau juos ryte jau kai visa paroda sukabinta. Prieš tai man paskambino ir sako: „Žinot, čia mes tą laivą dėjom į mašiną, jis visas sulūžo, tai mums jį vežti?“ Aišku, kad vežti, nes ką aš pasakysiu tiems vaikams, kurie jį kūrė? Atvežė ir aš jį visą suklijavau iš naujo.

Kitas atvejis – viena dalyvė siuntė savo meninio darbo nuotrauką iš kito miesto – paprašė pakeleivių, kad atvežtų man į Panoramą. Skambina man valanda prieš sutarto laiko: „Laba diena, mes iš „D“ miesto, vežam jums paketėlį, kur čia jus rasti? Labai skubam“. Pala, pala, bet aš sakiau, kad Panoramoje būsim tik po valandos, negyvenu aš joje ir nedirbu. Sutariam, kad ji paliks man tą darbą „VC“kavinėje, nuėjus nerandu, skambinu, klausti kur gi tas paketėlis. „Tai aš jį palikau kavinėje prie informacijos, neturiu aš laiko čia po prekybos centrą bėgioti!” Kaukš ir nutrenkia ragelį.

Tą vakarą sulaukiau dar kokių dvidešimt skambučių, buvo labai pilnatis ir kai susirinko visi pagalbininkai parodos kabinti aš sėdėjau ant grindų su ašarom akyse, praradusi bet kokią kantrybę… nu kiek gi galima??? Kam man to reikia? Na, kodėl žmonės neskaito, nesupranta, nesigilina?

Važiuokim toliau. Tarkim, paroda jau sukabinta, visi darbai su metrikais, visi nufotografuoti ir sukelti į FB. Visada atsiranda koks nors pasiklydęs, pamirštas, nes jų daug, suvežti iš skirtingų miestų, visų mintinai neprisimeni. Kartais pgalvoju, kas būtų, jeigu darbus rinktų vienas žmogus, sukabintų kitas, o FB paskelbtų trečias? Būtų tiek klaidų, kad ups. Kiekvienam kūrėjui labai lengva save atpažinti, savo darbą, klaidą pamatyti, bet sužiūrėti visų penkiasdešimties smulkmenas ir, kad gerai atrodytų, patikėkt, tikrai yra ką veikti.

Taisyklėse nurodyta ir kada meniniai darbai bus grąžinami, viskas labai detaliai surašyta ir ne kartą nusiųstas laiškas su detaliomis instrukcijomis. Spalio 29 d. 20 – 22 val. Viskas būtų lyg ir aišku, BET.

Jau anksčiau esu pastebėjusi, kad kai kurios pedagogės yra kaip koks ugnies dūmas ar blogas kvapas – prasisbraus net ir pro mažiausią skylutę. Jeigu Birutė kažko neleidžia, skambinkim Mildai. Šiemet darbus atidavinės Violeta, jos telefoną žino visi, kurie turės atsiimti meninius darbus. Ir ką jūs manot? Violeta kelinta diena mėgaujasi dėmesiu: „Laba diena, o galima aš savo darbą pasiimsiu ketvirtadienį, nes šeštadienį labai išvažiuoju ir labai negaliu?“ „O galima, aš savo darbą nueisiu dieną ir pati nusikabinsiu?“ „O gal galima man jį pasiimti sekmadienį dieną?“. Iš anskto žinodama, kas laukia, visaip bandžiau perspėti Violetą, tačiau tai taip beviltiška, kad jau ir ji šiandien pasakė: “Nu, nesuprantu aš kartais žmonių.”

Taigi, ne, negalima, pasiimti tų darbų jokiu kitu metu tik šeštadienį nuo aštuonių iki dešimtos valandos vakaro (gal žodžiais parašyta supras, jeigu su skaičiais taip sunku). Jeigu jums sunku suvokti, kad paroda kabo iki tam tikros dienos, vienu metu išardoma ir išdalinami darbai ne todėl, kad taip sugalvojo Birutė, o todėl, kad taip paprastai būna – paroda kabinama ir išardoma vienu metu. Net jeigu koks darbas parduodamas, tai ant jo būna parašyta „Parduota“ ir jis kabo iki parodos galo. Bet gal pedagogės nėra buvę jokioje paveikslų ar kitoje parodoje? O gal jos kaip tik yra matę parodą, kur pusė darbų jau nekabo, na, tuščios vietos likę, nes gi žmogui reikėjo anksčiau pasiimti? Kita vertus, Panorama atsako už visus darbus, kol jie ten kabo, jeigu visi kada nori juos pasiims ir nešis, tai sustabdys apsauga ir pasiteiraus, ką gi jūs čia darot?

Žinau, kad mano šis rašinėlis daugiau garo nuleidimas man pačiai – kai rašau, visada palengvėja, nes priešingu atveju, jeigu to garo nenuleidžiu, man kartais gaunasi parašyti tokius laiškus:

Klausimėlis:

“Sveiki,

O kaip man paimti is vilniaus darba? Aciu”

Mano atsakymėlis:

“Laba diena,

Darbą paimti galima daugeliui būdu, kuriuos naudoja ir kiti meninių darbų kūrėjai:

  1. Nuvažiuoti į Vilnių ir paimti. Iš Kauno galima nuvažiuoti automobiliu, traukiniu, autobusu.
  2. Paprašyti ko nors, kas važiuos į Vilnių, kad jį paimtų ir perduoti jam instrukcijas, t.y. laišką apie darbų atsiėmimą.
  3. Paprašyti, kad kas nors, kas gyvena Vilniuje nueitų į Panoramą ir paimtų, prieš tai taip pat perduoti instrukcijas, kur ir kelintą valandą tai galima padaryti.

Jūsų užduotas klausimas gali būti atsakytas labai plačiai ir kūrybiškai, gali tik retoriškai, nes gal ir pats klausimas buvo tik labiau retorinis?

Jeigu dar pritruks idėjų, kaip atsiimti savo darbą iš Vilniaus, parašykit. Gal dar ką nors sugalvosiu.”

Facebook Comments

5 COMMENTS

  1. Visada yra dvi medalio pusės ir dvi “teisybės” – organizatorių ir dalyvių. Visi esame teisūs, gerais norais ir … Birute Jakucionyte, išliejus persipildžiusią kantrybės tautę, belieka vėl leisti jai pilnėti. Ir tikėti savimi, savo pasirinkimu. PALAIKOM, VAROM! 🙂

LEAVE A REPLY

Please enter your comment!
Please enter your name here

Time limit is exhausted. Please reload the CAPTCHA.